Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1933-662/2026

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-04-22
Bylos Nr.: eA-1933-662/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-07041-2025-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas, Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė
Pareiškėjas: A. O.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-1933-662/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07041-2025-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.6.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. balandžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja A. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. lapkričio 29 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Nr. 25S265089 (toliau – Sprendimas Nr. 1) bei panaikinti 2025 m. gruodžio 8 d. Migracijos departamento sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) Nr. 25S272872 (toliau – Sprendimas Nr. 2), (abu kartu – Sprendimai) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėja nesutiko su priimtais Migracijos departamento Sprendimais, kadangi jie buvo priimti formaliai, remiantis tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, neatlikus kitų su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jos situacijos, neatsižvelgiant į jos darbo pobūdį ir atliekamas funkcijas, politines pažiūras, atsakymus į klausimyno 10 ir 11 klausimus, taip pat tai, kad jos sutuoktinis ir vaikas yra lietuvių kilmės asmenys, turintys leidimus nuolat gyventi Lietuvoje minėtu pagrindu.

2.2. Pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė buvo grindžiama vieninteliu praeities biografiniu faktu – tuo, kad ji 2017–2018 m. ir 2020–2021 m. dirbo AO „(duomenys neskelbtini)“, kuri įsteigta 2002 m. kaip Dujų pramonės ministerijai priklausančio fondo „(duomenys neskelbtini)“ padalinys, 2021–2024 m. dirbo OOO „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra viena iš pirmaujančių Rusijos Federacijos gamtinių dujų perdavimo įrenginių statybos bendrovių, o OOO „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo statant svarbiausius dujotiekius, vykdė darbus pagal „(duomenys neskelbtini)“ dujofikavimo programą. Pareiškėja nuo 2024 m. iki šiol dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra „(duomenys neskelbtini)“ dukterinė įmonė, teikianti programinės įrangos kūrimo ir įgyvendinimo paslaugas. Įmonės pagrindinis akcininkas „(duomenys neskelbtini)“ – Federalinė valstybės turto valdymo agentūra, kuri yra Rusijos Federacijos ekonomikos plėtros ministerijos padalinys valdantis Rusijos Federacijos turtą. Atsakovas, vadovaudamasis VSD išvada, padarė tik formalią išvadą apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę, nevertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė į pareiškėjos darbo pobūdį, funkcijas, nedetalizavo, kaip pareiškėjos veikla savaime lemia lojalumą Rusijos valdžiai, o kartu ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui.

2.3. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), ten augo, baigė mokyklą ir įgijo aukštąjį išsilavinimą – (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) specialybes. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Šeima kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini), o 2015 m. persikėlė į Rusiją ((duomenys neskelbtini)), siekdama prižiūrėti sunkiai susirgusią sutuoktinio motiną ir padėti jai gauti medicinos paslaugas. Pareiškėja Rusijoje dirbo personalo vadybininke keliose įmonėse, jos funkcijos buvo išimtinai techninio ir administracinio pobūdžio, t. y. personalo dokumentacijos rengimas, pažymų išdavimas, korespondencijos administravimas. Pareiškėja nurodė, kad nepalaikė ir nepalaiko Rusijos agresyvios politikos, nepateisina karo Ukrainoje, mano, jog karas yra beprasmis, o Rusijoje trūksta laisvės ir ateities perspektyvų. Pareiškėja tokius paaiškinimus pateikė ir atsakovui, tačiau jie tinkamai įvertinti nebuvo. Pareiškėja pažymėjo, kad jos sutuoktinis yra lietuvių kilmės asmuo, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o jo šeimos šaknys ir istoriniai ryšiai yra Lietuvoje, be to, sutuoktinio gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Pasak pareiškėjos, šeima planavo persikelti gyventi į Lietuvą, mokosi lietuvių kalbos, ketino vaiką leisti į lietuvišką mokyklą, o sutuoktinis planavo dirbti (duomenys neskelbtini) srityje, tačiau priimti Sprendimai minėtus planus sužlugdė. Vertinant pareiškėjos situaciją nebuvo atsižvelgta į jos šeiminius ryšius, taip pat į tai, kad sutuoktinis ir sūnus yra lietuvių kilmės asmenys, turintys teisę gyventi Lietuvoje. Tokie Sprendimai iš esmės užkirto kelią šeimai gyventi kartu Lietuvoje, pažeidė pareiškėjos bei jos šeimos narių teisę į šeimos ir privatų gyvenimą, be to, atsakovas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir neindividualizavo jos situacijos, todėl Sprendimai yra nepagrįsti ir neproporcingi.

Šalies argumentai

2.4. Pareiškėja dėl Sprendimo Nr. 2 nurodė, kad pritaikius draudimą atvykti į Lietuvą, ji negalės net trumpalaikiai aplankyti savo sutuoktinio gimtinės bei giminių, be to, pritaikytas draudimas atvykti į Lietuvą atima galimybę jai net ir epizodiškai lankytis Lietuvoje. Pareiškėja teigė, kad jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė, jai epizodiškai lankantis Lietuvoje, yra mažesnė, nei dėl Sprendimo Nr. 2 priėmimo pareiškėjai ir jos sutuoktiniui kylantys neigiami padariniai. Pareiškėja nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

Šalies argumentai

3.1. Pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 7 dalies pagrindu, t. y., kad ji atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Pildydama klausimyną, pareiškėja nurodė, kad 2017–2018 m. ir 2020–2021 m. dirbo AO „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja personalo atrankos specialiste, 2021–2024 m. dirbo OOO „(duomenys neskelbtini)“ Personalo valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste, nuo 2024 m. iki dabar dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“ Personalo skyriaus vadove. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, atlikęs pareiškėjos apklausą, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2.

3.2. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1, vadovavosi ne vien tik VSD išvada, bet atliko ir savarankišką tyrimą, o pagal suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus, nes šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Pareiškėjos reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, kuriuos reikia įrodyti, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir tokiu būdu nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, Migracijos departamentas pažymėjo, kad jei kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ji būtų laikoma nelojalia Rusijos Federacijos režimui, be to, ji nėra persekiojama Rusijos Federacijoje, taip pat nėra nutraukusi ryšių su Rusijos Federacija (Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus, pareiškėja Rusijos Federacijoje turi nekilnojamojo turto).

3.3. Migracijos departamentas teigė, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog nebuvo įvertinti jos ryšiai su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja neturi faktinių šeiminių ryšių Lietuvoje, nes jos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus šiuo metu Lietuvoje negyvena. Migracijos departamentas tvirtino, kad įvertinus pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, konstatuota, jog pareiškėjos interesas atvykti ar gyventi Lietuvoje nėra prioritetinis ir negali būti laikomas svarbesniu už nacionalinio saugumo užtikrinimą, nepaisant to, kad jos sutuoktiniui ir sūnui išduoti leidimai nuolat gyventi, taip pat pažymėjo, kad nėra duomenų, jog šeima negalėtų įgyvendinti teisės į šeimos gyvenimą Rusijos Federacijoje. Vadovaudamasis proporcingumo principu, Migracijos departamentas vertino, kad valstybės interesas užtikrinti, jog Lietuvoje gyventų tik grėsmės nekeliantys užsieniečiai, yra svarbesnis už pareiškėjos galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus.

Atsiliepimas

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. VSD atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

Šalies argumentai

4.1. Pareiškėja 2025 m. gegužės 2 d. Migracijos departamento klausimyne nurodė, kad 2017–2018 m. ir 2020–2021 m. dirbo AO „(duomenys neskelbtini)“, 2021–2024 m. – OOO „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2024 m. dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“. VSD pažymėjo, kad AO „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“ veikia dujų infrastruktūros statybos ir dujofikavimo srityje, įgyvendina projektus, susijusius su valstybinėmis programomis, o OOO „(duomenys neskelbtini)“ yra „(duomenys neskelbtini)“ dukterinė įmonė, kurios pagrindinis akcininkas yra Rusijos Federacijos valstybė. Nors pareiškėja teigė, kad minėtose įmonėse vykdė tik techninio pobūdžio personalo vadybininkės funkcijas, VSD akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad lojalumo Rusijos ar Baltarusijos valdžiai reikalavimas taikomas visiems šių valstybių valstybinėse ar su jomis susijusiose įmonėse dirbantiems asmenims, nepriklausomai nuo einamų pareigų ar atliekamų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos gali būti vertinamos kaip keliančios grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

4.2. VSD nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų pareiškėjos aktyvų priešiškumą Rusijos valdžios politikai ar veikimą prieš ją, be to, pareiškėja iki šiol dirba Rusijai strategiškai svarbiame sektoriuje, kuriame dirbančių asmenų lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, taigi tokiose įmonėse dirbantys asmenys privalo būti lojalūs Rusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai.

4.3. VSD tvirtino, kad Lietuva neturi pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai gyventi Lietuvoje, jei tai neatitinka nacionalinių interesų, o grėsmė valstybės saugumui yra esminė aplinkybė sprendžiant dėl leidimo gyventi ar draudimo atvykti, nes neįvertinus tokių rizikų būtų prisiimta nepateisinama žala valstybės saugumui, be to, teisės aktuose grėsmės valstybės saugumui sąvoka nėra detaliai apibrėžta, todėl ji nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju, atliekant perspektyvinį, prognozinį aplinkybių vertinimą.

4.4. Pareiškėjos darbo pobūdis strategiškai svarbiame sektoriuje leido ją laikyti Rusijos valdžiai patikimu asmeniu, kuris tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti išnaudotas režimo užduotims vykdyti, o atsižvelgiant į Nacionalinio saugumo strategijoje įvardytą Rusijos keliamą grėsmę, Rusijos Federacijos piliečiams gali būti taikomas sugriežtintos patikros standartas, be to, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, taikomi aukštesni saugumo reikalavimai, nes toks statusas savo apimtimi priartina asmenį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisių.

II.

5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2026 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, pasisakydamas dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo, apžvelgęs aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1, vadovavosi VSD išvada, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjos darbą Rusijos įmonėse AO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“, jos galimą lojalumą Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotai žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

7. Nors pareiškėja teismui akcentavo, kad skundžiami Sprendimai grindžiami vien biografiniais faktais apie jos darbovietes ir tai, jog nebuvo įvertintas realus jos darbo pobūdis, susijęs tik su administracinėmis personalo funkcijomis, teismas nurodė, kad neturi pagrindo su tuo sutikti. Teismas pažymėjo, jog vien aplinkybė, kad pareiškėja atliko administracines personalo funkcijas Rusijos strateginių sektorių įmonėse (AO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“) ir neturėjo prieigos prie įslaptintos informacijos, nesudaro pagrindo paneigti atsakovo išvados, jog pareiškėjos darbovietės ir profesinė aplinka Rusijoje gali sudaryti prielaidas jos galimam pažeidžiamumui arba išnaudojimui Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, o jos ilgalaikiai ryšiai su kilmės šalimi ir darbas Rusijos strateginėse įmonėse gali būti naudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybes, dėl ko pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas sprendė, kad neturi pagrindo netikėti VSD išvadoje pateikta informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybos veiklą, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, o pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

9. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas neįvertino jos individualios situacijos, o tik formaliai perkėlė VSD išvadą į Sprendimus; jog atsakovas neatsižvelgė į aplinkybes, svarbias Sprendimų proporcingumui, taip pat jos šeimyninius ryšius, į tai, kad jos sutuoktinis ir sūnus yra lietuvių kilmės asmenys, turintys teisę gyventi Lietuvoje; jog Sprendimai iš esmės užkerta kelią šeimai gyventi kartu Lietuvoje ir pažeidžia pareiškėjos bei jos šeimos narių teisę į šeimos ir privatų gyvenimą. Teismas nurodė, kad iš skundžiamo Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėja, įskaitant jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nes nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini), faktiškai vis dar gyvena ir dirba Rusijoje, o nepilnametis pareiškėjos sūnus, taip pat turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, vis dar mokosi Rusijoje. Teismas vertino, kad nors šeima deklaruoja ketinimus persikelti į Lietuvą, šie ketinimai dar nėra įgyvendinti, todėl faktiškai šeimos gyvenimas ir ryšiai su Lietuva šiuo metu yra tik planuojami, be to, vertinant socialinius ir ekonominius ryšius nustatyta, kad pareiškėja nėra turėjusi ir neturi nei leidimo gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje, o jos ekonominė veikla ir pajamos šiuo metu susijusios tik su Rusija, ji dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“ personalo vadovės pareigose (duomenys neskelbtini), be to, jos sutuoktinis dirba (duomenys neskelbtini) vadovu.

10. Teismas, įvertinęs Sprendimo Nr. 1 turinį, sprendė, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame individualiai įvertintas pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė, lyginant su nacionalinio saugumo interesais, todėl pareiškėjos argumentai, kad nebuvo atliktas individualus atsakovo situacijos vertinimas, o remtasi tik VSD išvada, yra nepagrįsti. Teismas pripažino, kad Migracijos departamento išvada, jog suteikus pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui bei veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos Respubliką, yra pagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kartu su sutuoktiniu ir nepilnamečiu sūnumi faktiškai gyvena Rusijoje, o persikėlimas į Lietuvą yra tik planuojamas, todėl ginčijami Sprendimai nekeičia esamos pareiškėjos šeimos gyvenimo situacijos. Teismas darė išvadą, kad ginčijamų Sprendimų priėmimas yra proporcingas ir pareiškėjos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą šiuo atveju nebuvo pažeista. Be to, teismas nurodė, kad lojalios Rusijai ir potencialiai pažeidžiamos pareiškėjos siekis gyventi Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų, todėl jos siekiui negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

12. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1 pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos VSD pateiktą išvadą, jog pareiškėja, dirbdama Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje gali būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, o panaikinti Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 remiantis pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.

13. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė savarankiškų ir individualizuotų argumentų dėl šios priemonės neteisėtumo, o tik nurodė, jog pritaikius draudimą neteks galimybės net trumpalaikiai aplankyti savo sutuoktinio gimtinės bei čia gyvenančių giminių, taip pat negalės epizodiškai lankytis Lietuvoje, be to, teigė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant proporcingumą turi būti atsižvelgiama į realią ir tikėtiną grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo tikimybę, kuri jai atvykstant tik trumpalaikiais vizitais būtų mažesnė nei dėl Sprendimo Nr. 2 priėmimo jai ir jos sutuoktiniui kylantys neigiami padariniai.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Rusijos Federacijos piliečiu ir nors pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus turi leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatyta, jog jie faktiškai Lietuvoje negyvena, šeimos gyvenimas faktiškai vyksta Rusijoje, o ryšiai su Lietuva iš esmės yra tik planuojamo pobūdžio. Todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja neturi realiai susiformavusių šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

15. Teismas, įvertinęs, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu Nr. 2 nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą 60 mėnesių, t. y. nustatė dvigubai trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems Lietuvoje šeiminių ryšių, taigi įvertino jos individualių aplinkybių svarbą, sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, jog uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjos teises.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl prarastos galimybės epizodiškai lankytis Lietuvoje, akcentavo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką asmenims, galintiems kelti grėsmę valstybės saugumui, yra prevencinio pobūdžio priemonė, kurios paskirtis užkirsti kelią galimos grėsmės realizavimuisi ir tokios priemonės taikymas nėra siejamas su planuojamo buvimo valstybės teritorijoje trukme ar vizitų intensyvumu, o aplinkybė, jog pareiškėja ketintų atvykti tik trumpalaikiais ar epizodiniais vizitais, savaime nepaneigia kompetentingų institucijų nustatytos galimos grėsmės. Be to, teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjos šeimos gyvenimas faktiškai vyksta Rusijoje, realiai susiformavusių šeiminių ar socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra. Todėl teismas darė išvadą, kad draudimo atvykti taikymas nekeičia esamos šeimos gyvenimo situacijos, o pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo Nr. 2 neteisėtu ar neproporcingu.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartyje Nr. eA-2312-821/2025 nustatytos netapačios šiai bylai aplinkybės, nes minėtoje administracinėje byloje, atsižvelgus į dar 2003 m. pareiškėjos sudarytą santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, aplinkybę, jog pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus dirba ir mokosi Lietuvoje, pareiškėjos sutuoktiniui įtariama sunki liga, pripažinta, kad sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą poveikis pareiškėjos ir jos sutuoktinio interesams yra neproporcingas, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja yra susituokusi su Rusijos Federacijos piliečiu, jos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus faktiškai gyvena ir savo socialinius bei ekonominius ryšius šiuo metu yra susieję su Rusija, be to, byloje nėra duomenų, kad šeima faktiškai būtų gyvenusi Lietuvoje ar čia būtų susiformavę ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai. Todėl teismas sprendė, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai taikomas draudimas yra neproporcingas nustatytų aplinkybių kontekste, o pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės grindžiama kitokių faktinių aplinkybių visuma, taigi nagrinėjamu atveju ji negali būti taikoma analogiškai.

18. Teismas vertino, kad pareiškėjai nenurodžius išskirtinių aplinkybių ir nepateikus teisiškai reikšmingų įrodymų, nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir svarstyti dėl Sprendimo Nr. 2 nepakankamo proporcingumo. Teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o VSD pateikti duomenys sudarė pagrindą atsakovo išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, jos pažeidžiamumą ir potencialią grėsmę, kad ji priešiškos valstybės gali būti panaudota veikiant prieš Lietuvos valstybę.

19. Teismas, įvertinęs ginčijamų Sprendimų turinį, konstatavo, kad Sprendimai buvo priimti išnagrinėjus individualią pareiškėjos situaciją, juose yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai, iš ginčijamų Sprendimų turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį dėl kurio yra priimti šie administraciniai aktai, Sprendimai yra individualizuoti, pakankamai motyvuoti, paremti objektyviais faktais, juose nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika. Todėl teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus bei nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas, priimdamas skundžiamus Sprendimus, pažeidė gero administravimo principą.

20. Teismas nurodė, kad nepatenkinus pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo, o kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteisiamas.

III.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi ir dokumentų vertimo išlaidas.

22. Pareiškėja prašo priimti teikiamus dokumentus, t. y. įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo, duomenis apie pareiškėjos banko sąskaitas, kuriuos pateikti poreikis kilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip pat Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2026 m. kovo 30 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas dėl papildomų dokumentų priėmimo t. y. pažymos apie gyvenamosios vietos deklaravimą, prašymo dėl priėmimo į mokyklą, nuotraukų, pažymėjimo apie įgytą kvalifikaciją, duomenų apie paslaugas valstybės įmonėje Regitra, sąskaitų ir apmokėjimų, kurie, pareiškėjos teigimu, patvirtina aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

23. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

23.1. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis yra ne tik nepagrįstas, neteisėtas, bet ir priimtas neišnagrinėjus skundo iš esmės, todėl yra naikintinas.

23.2. Atsakovas prioritetą teikė tik pareiškėjos praeities darbo faktui, nevertinant kitų reikšmingų duomenų visumos, kaip to reikalauja naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino aplinkybių apie pareiškėjos darbo pradžios motyvus, jos atliekamas funkcijas ir pan., taip pat nevertino argumentų dėl pareiškėjos darbo funkcijų, darbo priežasčių, išsilavinimo ir pan., o tai nėra laikoma tinkamu skundo išnagrinėjimu. Pareiškėja 2026 m. kovo 3 d. nutraukė darbo santykius darbuotojo prašymu, todėl šiuo metu yra bedarbė ir jos nesieja darbo santykiai su OOO „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja taip pat pažymi, jog pareiškėjos banko sąskaita, į kurią buvo mokamas ir darbo užmokestis, yra „(duomenys neskelbtini)“, kuris yra (duomenys neskelbtini) bankų grupės „(duomenys neskelbtini)“ dukterinė įmonė, taigi tai yra bankas, kuriam nėra taikomos jokios sankcijos.

23.3. Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino ir tai, kad nepalaiko V. Putino politikos, nepateisina beprasmio karo, Rusija atsiskiria nuo pasaulio, labai sudėtinga situacija, nemato ateities ir laisvės Rusijoje nei sau, nei savo vaikams, Rusijoje nėra žodžio laisvės, ji nepalaiko karo Ukrainoje, jai labai gaila Ukrainos, nesidomi politika, tačiau tvirtino, kad Ukraina turi teisę rinktis, kuria kryptimi eiti. Pareiškėja akcentavo, kad informaciją seka „Telegram“ kanale, nes naujienų kanalai informaciją perteikia visiškai kitaip, tą patį nurodė ir apklausos Migracijos departamente metu, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime minėtos aplinkybės nėra nei paminėtos, nei įvertintos.

23.4. Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino Sprendimo Nr. 1 teisėtumo tuo aspektu, kad pareiškėjos sutuoktinis ir jų vaikas yra lietuvių kilmės asmenys, turintys Lietuvoje leidimus nuolat gyventi. Taigi, šiuo aspektu minėti argumentai teismo visiškai neįvertinti, neišnagrinėjus skundo iš esmės. Teismo sprendime nurodžius, kad šeima tik planuoja persikelti į Lietuvą, neįvertinti motyvai, kodėl šeima kol kas to dar nepadarė, t. y. dėl pareiškėjos atžvilgiu priimtų Sprendimų, kurie sustabdė kraustymosi procesą. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis su vaiku neišsikraustė į Lietuvą, kaip tik parodo tai, kad tarp jų, šeimos narių, yra glaudus ryšys, todėl dėl sutuoktinei bei mamai pritaikyto draudimo bei atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, lietuvių kilmės asmenys negali pasinaudoti savo konstitucine teise gyventi Lietuvoje. Pareiškėja nutraukė darbo santykius nuo 2026 m. kovo 3 d. tikslu persikelti į Lietuvą, o tai parodo, kad persikėlimas yra ne tik planuojamas, bet tam jau yra atliekami realūs veiksmai. Tiek atsakovas, tiek teismas tinkamai neįvertino leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nepaisė pareigos ginti asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kai pareiškėjos sutuoktinis yra lietuvis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o sūnus – taip pat tokią teisę turintis bei kuriam išduotas leidimas nuolat gyventi. Tokiu atveju pažeidžiamos ne tik pareiškėjos, bet ir jos dviejų šeimos narių teisės ir interesai bei prieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

23.5. Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, būtent atsakovas turėjo įrodyti pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės realumą, o ne pareiškėja turi ją, kaip prezumpciją, paneigti. Pareiškėja teikia pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo konstatuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės formalumą, deklaratyvumą ir nepagrįstumą.

23.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, lietuvių teisės bet kada grįžti ir apsigyventi Lietuvoje aspektu, vertinant, kad tokiu atveju būtu išardyta šeima ir būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis bei jame numatytos garantijos. Teismo sprendimas šioje dalyje ne tik neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir priimtas teismui iš esmės neišnagrinėjus skundo, nepasisakius dėl svarbių, esminių jo argumentų, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

23.7. Pirmosios instancijos teismo sprendime kartojama, kad pareiškėja ir jos šeima gyvena Rusijoje, todėl draudimas atvykti į Lietuvą niekaip jos teisių nepažeidžia. Tačiau pareiškėja su tokiu argumentu nesutinka. Nors šeima ir negyvena Lietuvoje, tačiau draudimas atvykti į Lietuvą riboja ne tik pareiškėjos teisę kartu su šeimos nariais lankytis Lietuvoje, bet ir lietuvių kilmės asmenų teisę savo kilmės valstybėje lankytis su mama ir sutuoktine. Šiuo aspektu Sprendimas Nr. 2 vertintinas kaip neproporcingas bei iš esmės pažeidžiantis privatų ir šeimos gyvenimą. Teismui nenaikinant Sprendimo Nr. 1 (nors pareiškėja jį vertina kaip neteisėtą bei nepagrįstą), Sprendimas Nr. 2 naikintinas, įvertinus tai, kad pareiškėja tik epizodiškai lankytųsi Lietuvoje.

Atsiliepimas

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad ji nekelia grėsmės valstybės saugumui, nes pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui yra grindžiama jos realiai atliktais veiksmais VSD surinktos informacijos kontekste, atlikus individualų pareiškėjos vertinimą. Ginčijami Sprendimai yra proporcingi. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovas pažymi, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti siejamas su užsieniečio atliktomis nusikalstamomis veikomis. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

24.2. Pareiškėja ginčijamų Sprendimų priėmimo metu nebuvo nutraukusi ryšiu su Rusijai strateginę reikšmę turinčia įmone (joje dirbo), todėl su pareiškėjos apeliaciniu skundu papildomai teikiami dokumentai neturi įtakos ginčijamų Sprendimų pagrįstumui ir teisėtumui. Tai, kad po ginčijamų Sprendimų priėmimo pareiškėjos darbo santykiai su Rusijai strateginę reikšmę turinčia įmone yra nutrūkę nepatvirtina, kad darbo santykiai buvo nutraukti dėl politinių priežasčių, o kiti pareiškėjos ryšiai su Rusijos Federacija nėra nutrūkę.

24.3. Pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ji būtų laikoma nelojalia Rusijos Federacijos režimui, pareiškėja nėra persekiojama Rusijos Federacijoje, nėra nutraukusi ryšių su Rusijos Federacija (Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus, pareiškėja Rusijos Federacijoje turi nekilnojamojo turto), nėra pateikusi jokių įrodymų, kad yra Rusijos Federacijos opozicijos dalyvė ar jog viešai pasisako prieš Rusijos Federacijos režimą. Ginčijami Migracijos departamento Sprendimai taip pat atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose. Pareiškėjos darbo pobūdis Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamose įstaigose neturi įtakos vertinant pareiškėjos dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo).

24.4. Pareiškėjos 2025 m. išvykimas į Baltarusiją yra vertintinas kaip pareiškėjos pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones – nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo. Tokie ryšiai, net jei jie užmezgami asmeniui nežinant arba prieš jo valią, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

24.5. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėja (dėl jos atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste) kelia pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 1 Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui (realiai pareiškėjos atliktus veiksmus VSD surinktos informacijos kontekste), pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, taip pat pagal šiuos duomenis vertino ginčijamo Sprendimo Nr. 1 proporcingumą, todėl Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus Sprendimus, atliko individualų kompleksinį pareiškėjos vertinimą. Migracijos departamentas sistemiškai įvertino visas aktualias su pareiškėja susijusias aplinkybes, todėl išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką – pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė yra reali.

24.6. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas nevertino pareiškėjos šeiminių ryšių, ginčijamų Sprendimų poveikio pareiškėjos šeimos nariams ar ginčijamų Sprendimų proporcingumo. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja neturi jokių šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus negyvena Lietuvoje, dirba / mokosi Rusijos Federacijoje). Toks šeiminių ryšių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Migracijos departamentas nenustatė, kad yra duomenų apie tai, jog pareiškėja su sutuoktiniu ir sūnumi negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą Rusijos Federacijoje. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už pareiškėjos galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Ginčijami Sprendimai neužkerta kelio pareiškėjos sutuoktiniui ir sūnui gyventi Lietuvos Respublikoje.

24.7. Pareiškėjos atsakymai į klausimyno klausimus dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės nėra pareiškėjos viešai reiškiamos pažiūros, todėl nepaneigia jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjos apklausos metu ir skunde išdėstyti teiginiai apie nepritarimą karui Ukrainoje taip pat nėra pareiškėjos viešai reiškiamos pažiūros ir nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjos teiginiai apie nepritarimą karui Ukrainoje, taip pat nėra tapatūs nepritarimui Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje (apima nepritarimą Ukrainos piliečių teisei ginti savo valstybę).

24.8. Migracijos departamento Sprendimais pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. VSD atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. VSD nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip, mano, jog tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė teismas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Šalies argumentai

25.2. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad minėtose įmonėse ėjo personalo vadybininkės pareigas, o tai buvo išimtinai techninės funkcijos, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, strateginio sektoriaus įmonėse, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

25.3. VSD nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų dėl jos darbo funkcijų, darbo priežasčių, išsilavinimo ir pan., o tai nėra tinkamas skundo išnagrinėjimas, nes teismas skundžiamame sprendime aiškiai pažymėjo, jog vien aplinkybė, kad pareiškėja atliko administracines personalo funkcijas Rusijos strateginių sektorių įmonėse (AO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“) ir neturėjo prieigos prie įslaptintos informacijos, nesudaro pagrindo paneigti atsakovo išvados, jog pareiškėjos darbovietės ir profesinė aplinka Rusijoje gali sudaryti prielaidas jos galimam pažeidžiamumui arba išnaudojimui Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Nors pareiškėja pažymi, kad svarbu atsižvelgti ir į tai, jog ji 2026 m. kovo 3 d. nutraukė darbo santykius darbuotojo prašymu, tačiau VSD vertinimu, vien faktas, kad pareiškėja jau baigė darbą OOO „(duomenys neskelbtini)“, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis įmonėmis, įstaigomis, institucijomis, tarnybomis yra išnykusi.

25.4. Nors pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, jog nepalaiko V. Putino politikos, nepateisina beprasmio karo, tačiau VSD pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta ir jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjos priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Be to, pareiškėja darbą įmonėje OOO „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė tik 2026 m. kovo 3 d., t. y. jau po priimto ginčijamo teismo sprendimo, kuriuo teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjos ilgalaikiai ryšiai su kilmės šalimi ir darbas Rusijos strateginėse įmonėse gali būti naudojami rinkti žvalgybos informacijai apie užsienio valstybes, dėl to pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

25.5. Nors pareiškėja teigia, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nepaisė pareigos ginti asmens šeimos ir privataus gyvenimo, kai jos sutuoktinis yra lietuvis, turintis leidimą nuolat gyventi ir teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, sūnus – taip pat tokią teisę turi ir jam išduotas leidimas nuolat gyventi; jog yra ardoma pareiškėjos šeima ir pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis, tačiau pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečių šeimos susijungimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime tinkamai įvertino aplinkybes, jog pareiškėja kartu su sutuoktiniu ir nepilnamečiu sūnumi faktiškai gyvena Rusijoje, o persikėlimas į Lietuvą yra tik planuojamas, todėl ginčijami Migracijos departamento Sprendimai nekeičia esamos pareiškėjos šeimos gyvenimo situacijos.

25.6. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui, nes, turėdamas leidimą nuolat gyventi, savo teisėmis asmuo priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės, taikytinos teisės aktų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, taip pat kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

27. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas, priimdamas skundžiamus Sprendimus, pažeidė gero administravimo principą, o netenkinęs pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, teismas nurodė, kad nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo.

28. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad jis ne tik nepagrįstas bei neteisėtas, bet ir priimtas, teismui neišnagrinėjus skundo iš esmės, todėl yra naikintinas.

29. Pareiškėja prašo priimti apeliacinės instancijos teismui teikiamus dokumentus, kuriuos pateikti būtinybė kilo po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, taip pat kurie patvirtina aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

30. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

31. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Minėtomis ABTĮ nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-822/2024).

32. Teisėjų kolegija, naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos aspektu, netenkina pareiškėjos prašymo priimti ir tirti naujus, prie apeliacinio skundo ir 2026 m. kovo 30 d. prašymo, pridėtus įrodymus, įvertinusi tai, kad pareiškėjos nurodytos priežastys dėl būtinybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme yra susijusios su subjektyviomis priežastimis (šių įrodymų reikšmės vertinimu po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo). Todėl teisėjų kolegija nepripažįsta priežasčių, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, pagrįstomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas pridėti naujus įrodymus prie bylos apeliacinės instancijos teismui yra netenkinamas.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

34. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas vertina administracinio sprendimo teisėtumą šio sprendimo priėmimo metu, todėl šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., 2020 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-22-602/2020; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1784-968/2023; 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2341-415/2023). Taigi, nagrinėjamas atsakovo Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas jų priėmimo metu.

35. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, 2025 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nes atvyksta su šeimos nariu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Pareiškėja, 2025 m. gegužės 2 d., pildydama Migracijos departamento klausimyną Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodė duomenis apie įgytus išsilavinimus bei darbovietes, taip pat pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir mano, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai. VSD 2025 m. spalio 29 d. pateikė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamente 2025 m. lapkričio 5 d. buvo atlikta pareiškėjos apklausa. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2025 m. lapkričio 29 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktu bei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 punktu, 2025 m. gruodžio 8 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

36. Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 str. 5 d.).

37. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; ir kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; ir kt.).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3694-492/2019).

40. EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

41. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis).

42. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad išvada dėl jos valstybės saugumui keliamos grėsmės yra nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja Migracijos departamento pateiktame klausimyne nurodė, kad, be kita ko, 2017–2018 m. ir 2020–2021 m. dirbo AO „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja personalo atrankos specialiste, 2021–2024 m. dirbo OOO „(duomenys neskelbtini)“ Personalo valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste, o nuo 2024 m. iki dabar dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“ Personalo skyriaus vadove (pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad 2026 m. kovo 3 d. nutraukė darbo santykius).

44. VSD išvadoje nurodyta, kad AO „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2002 m. kaip Dujų pramonės ministerijai priklausančio fondo „(duomenys neskelbtini)“ padalinys. Bendrovė tiesia dujotiekius, atlieka pramonės, komunalinių įmonių ir katilinių dujofikavimą, taip pat pagal valstybės ir savivaldybių sutartis; OOO „(duomenys neskelbtini)“ yra viena iš pirmaujančių Rusijos Federacijos gamtinių dujų perdavimo įrenginių statybos bendrovių. Įmonė tiesia dujotiekius, kompresorių ir skirstymo stotis. OOO „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo statant svarbiausius dujotiekius, vykdė darbus pagal „(duomenys neskelbtini)“ dujofikavimo programą; OOO „(duomenys neskelbtini)“ yra „(duomenys neskelbtini)“ dukterinė įmonė, teikianti programinės įrangos kūrimo ir įgyvendinimo paslaugas. Bendrovė užtikrina „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtrą ir efektyvumą visose IT srityse. „(duomenys neskelbtini)“ – įmonės pagrindinis akcininkas (38,2 akcijų) Federalinė valstybės turto valdymo agentūra, kuri yra Rusijos Federacijos ekonomikos plėtros ministerijos padalinys valdantis Rusijos Federacijos turtą (paslaugas teikia privačiam ir valstybiniam sektoriui). Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama AO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Pareiškėja 2025 m. buvo išvykusi į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertino, kad pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo ir kitų šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). VSD vertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

45. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiami Migracijos departamento Sprendimai grindžiami tuo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, kuri nustatyta atsižvelgus: 1) į pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika bei jų pobūdį; 2) į VSD išvadoje pateiktą vertinimą; 3) į pareiškėjos pateiktus atsakymus į klausimyno klausimus; 4) į pareiškėjos 2025 m. lapkričio 5 d. vykusios apklausos metu surinktą informaciją; 5) į kitas aplinkybes, nustatytas skundžiamų Sprendimų priėmimo metu, t. y. pareiškėja 2025 m. buvo išvykusi į Baltarusiją, Sprendimų priėmimo metu pareiškėja dar dirbo įmonėje OOO „(duomenys neskelbtini)“ ir kt.

46. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgiant į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.)) bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo atmesti VSD ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą. Pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sukeliančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju VSD ir atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

47. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad jos valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama vien biografiniais faktais, o atsakovas prioritetą teikė tik jos praeities darbo faktui, nevertinant kitų reikšmingų duomenų visumos, teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų pagrindu, vadovaudamasi aktualiu anksčiau išdėstytu šiam ginčui teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, neturi pagrindo sutikti su tokiu argumentu. Nagrinėjamu atveju, iš Sprendimų turinio matyti, kad atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjos individualią situaciją dabartinės geopolitinės situacijos kontekste, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada, t. y. buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos visapusiškas vertinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nebuvo apsiribota praeities įvykiais ir jų vertinimu, nes bylos medžiaga patvirtina, jog Migracijos departamentas atliko individualų perspektyvinį pareiškėjos situacijos vertinimą dėl jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje galinčios kilti grėsmės valstybės saugumui. Todėl nurodytas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

48. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos argumentą, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino aplinkybių ir argumentų apie jos darbo pradžios motyvus ir priežastis bei atliekamas funkcijas. Šiuo atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino pareiškėjos darbo pobūdį ir funkcijas, nes skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, jog vien aplinkybė, kad pareiškėja atliko administracines personalo funkcijas Rusijos strateginių sektorių įmonėse (AO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“) ir neturėjo prieigos prie įslaptintos informacijos, nesudaro pagrindo paneigti atsakovo išvados, jog pareiškėjos darbovietės ir profesinė aplinka Rusijoje gali sudaryti prielaidas jos galimam pažeidžiamumui arba išnaudojimui Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, o jos ilgalaikiai ryšiai su kilmės šalimi ir darbas Rusijos strateginėse įmonėse gali būti naudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybes, dėl ko pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir akcentuoja, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).

49. Aplinkybė, kad pareiškėja nepalaiko Rusijos Federacijos režimo ir karo Ukrainoje, nepateisina beprasmio karo, jai gaila Ukrainos, ji nesidomi politika ir vertina, jog Ukraina turi teisę rinktis, kuria kryptimi eiti ir pan., teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo paneigti užsienietės keliamos grėsmės Lietuvos valstybei, ypač pabrėžiant, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023). Byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Be to, nors pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimų neteisėtais, o tai patvirtina ir nuosekliai plėtojama teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

50. Nors, kaip teigia pareiškėja, ji 2026 m. kovo 3 d. nutraukė darbo santykius darbuotojo prašymu, todėl šiuo metu yra bedarbė ir jos nesieja darbo santykiai su OOO „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tai savaime nereiškia, kad grėsmė dėl pareiškėjos ryšių su buvusia darboviete išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą, taip pat nepaneigia fakto, jog Rusijos žvalgybos tarnybos gali daryti įtaką pareiškėjai. Kaip minėta, sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Rusijos valstybinėje institucijoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad toks manymas pagrįstas ir pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo Nr. 1 turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame detaliai įvertintas pareiškėjos socialinių ir ekonominių bei šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, taip pat išsamiai įvertintos aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 1 pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

52. Atsakovas Sprendimu Nr. 2 nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

53. Pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis imperatyviai nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024).

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas konkrečias aplinkybes, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) yra proporcingas ir pateisinamas, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus. Iš Sprendimo Nr. 2 turinio matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, atsižvelgė į VSD pateiktą išvadą, klausimyne ir 2025 m. lapkričio 5 d. apklausos metu pareiškėjos pateiktus duomenis. Taip pat priimant Sprendimą Nr. 2 buvo tinkamai įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nustatė, jog Sprendimo Nr. 2 priėmimo metu pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesiejo jokie ryšiai: ji nėra turėjusi ir neturi leidimo gyventi, per pastaruosius penkerius metus jai nebuvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė ar Šengeno viza, ji nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėja neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, t. y. Lietuvoje negyvena jokie pareiškėjos šeimos nariai, nors jos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus nuo (duomenys neskelbtini) įtraukti į Vilniaus m. sav. gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą bei turi leidimus nuolat gyventi, o pati pareiškėja apklausos metu patvirtino, kad šeima (sutuoktinis ir sūnus) šiuo metu gyvena Rusijoje, (duomenys neskelbtini) (sutuoktinis dirba, sūnus mokosi). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šeimos gyvenimas faktiškai vyksta Rusijoje, o ryšiai su Lietuva iš esmės yra tik planuojamo pobūdžio, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neturi realiai susiformavusių šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjos teises.

55. Nors pareiškėja teigia, kad draudimas atvykti į Lietuvą riboja ne tik jos teisę kartu su šeimos nariais lankytis Lietuvoje, bet ir lietuvių kilmės asmenų teisę savo kilmės valstybėje lankytis su mama ir sutuoktine (pareiškėja), šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos teisė į šeiminius ryšius negalėtų būti įgyvendinta kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, o Lietuvos Respublika būtų vienintelė reali vieta tokiems ryšiams palaikyti, taip pat akcentuotina, jog ginčijamas Sprendimas Nr. 2 riboja pareiškėjos atvykimą į Lietuvos Respubliką ir neapima kitų Europos Sąjungos ar Šengeno erdvės valstybių. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nors pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, nuo (duomenys neskelbtini) yra įtraukti į Vilniaus m. sav. gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą bei turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau, kaip pati pareiškėja apklausos metu patvirtino, Sprendimo Nr. 2 priėmimo metu šeima (sutuoktinis ir sūnus) gyveno Rusijoje, (duomenys neskelbtini) (sutuoktinis dirbo, sūnus mokėsi), o pareiškėja taip pat dar dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje OOO „(duomenys neskelbtini)“, kilmės valstybėje turėjo nekilnojamojo turto. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos šeimos gyvenimas faktiškai vyksta Rusijoje, o realiai susiformavusių šeiminių ar socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra, todėl draudimo atvykti taikymas nekeičia esamos šeimos gyvenimo situacijos. Atsižvelgiant į tai, nurodytas argumentas vertintinas kaip deklaratyvus ir atmestinas.

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, ir įvertinusi Sprendimo Nr. 2 turinį, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 2 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjai nustatytas 60 mėnesių (5 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

57. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, akcentuotina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

58. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

59. Dėl kitų pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

60. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasMilda Vainienė