Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, mano, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų pareiškėjos aktyvų priešiškumą Rusijos valdžios politikai ar veikimą prieš ją. Taip pat pažymima, kad pareiškėja iki šiol dirba Rusijai strategiškai svarbiame sektoriuje, kuriame dirbančių asmenų lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. VSD vertinimu, tokiose įmonėse dirbantys asmenys privalo būti lojalūs Rusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai.

VSD vertinimu, pareiškėjos darbo pobūdis strategiškai svarbiame sektoriuje leidžia ją laikyti Rusijos valdžiai patikimu asmeniu, kuris tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti išnaudotas režimo užduotims vykdyti. Atsižvelgiant į Nacionalinio saugumo strategijoje įvardytą Rusijos keliamą grėsmę, Rusijos Federacijos piliečiams gali būti taikomas sugriežtintos patikros standartas. Be to, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, taikomi aukštesni saugumo reikalavimai, nes toks statusas savo apimtimi priartina asmenį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja, Rusijos pilietė, 2025-05-02 prašymu Nr. 2505-LNG-0007 kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo.

Pareiškėja 2025-05-02 pildydama klausimyną Nr. 2505-PI-0134 nurodė, kad nuo 2017-2018 m. ir 2020-2021 m. dirbo AO „Volgogaz“ vyriausiąja personalo atrankos specialiste, 2021-2024 m. dirbo OOO „SSK Gazregion“ personalo valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste, nuo 2024 m. iki dabar dirba OOO „RTK IT“ personalo skyriaus vadove.

VSD 2025-10-29 pateikė išvadą Nr. 18-11932 (toliau – VSD Išvada), kurioje nurodė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Rusijos Federacijos pilietės A. O. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. O., dirbdama AO „Volgogaz“, OOO „SSK Gazregion“ ir „RTK IT“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Migracijos departamentas 2025-11-05 atliko A. O. apklausą. Apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad 2017–2018 m. ir 2020–2021 m. dirbo personalo skyriuje AO „Volgogaz“, įmonėje, vykdžiusioje dujų tiekimo vamzdynų montavimo darbus. Jos darbo pobūdis buvo techninis – personalo dokumentacijos ir pažymų rengimas, darbo sutarčių administravimas, korespondencijos tvarkymas. Iš pradžių ji dirbo laikinai, pavaduodama motinystės atostogose esančią darbuotoją, vėliau buvo pakviesta sugrįžti. Nuo 2021 m. Maskvoje dirbo OOO „SSK Gazregion“ personalo specialiste, panašaus profilio įmonėje. Nuo 2024 m. dirba OOO „RTK IT“ personalo vadove, kur atsakinga už darbuotojų priėmimą ir atleidimą, darbo sutarčių sudarymą bei kitus personalo administravimo klausimus. Teigia, kad nei vienoje darbovietėje nedirbo su slapta ar įslaptinta informacija. Šiuo metu pareiškėja su šeima gyvena Maskvoje, turi nekilnojamojo turto. Sutuoktinis dirba logistikos projektų vadovu, sūnus lanko mokyklą Maskvoje. Šeima planuoja persikelti į Lietuvą gavus leidimą nuolat gyventi: sutuoktinis ketina dirbti Lietuvoje, sūnų planuojama leisti į lietuvišką mokyklą nuo artimiausių mokslo metų. Pareiškėja teigia nepalaikanti V. Putino politikos ir karo Ukrainoje, mano, kad karas yra beprasmis, Rusijoje trūksta laisvės ir ateities perspektyvų. Politikos aktyviai neseka, tačiau laikosi pozicijos, kad Ukraina turi teisę savarankiškai pasirinkti savo kryptį. Baltarusijoje buvo tik vieną kartą pravažiuojant, kad susitvarkyti Italijos vizą. Šiuo metu tvarkosi Prancūzijos vizą, kad galėtų atvykti sutikti naujus metus ir šventes į Lietuvą.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos IS duomenimis 2025-08-01 fiksuotas sienos kirtimas (išvykimas, Medininkų PKP).

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsienietės prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įvertinęs Valstybės saugumo departamento 2025-10-29 išvadą Nr. 18-11932 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2025-11-29 priėmė Sprendimą Nr. 1 atsisakyti išduoti užsienietei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat 2025-12-08 priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo užsienietei uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Abu ginčijami sprendimai iš esmės motyvuojami tuo, kad pareiškėja A. O., pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento priimtais Sprendimais skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą.

Nesutikimą su ginčijamais Sprendimais pareiškėja iš esmės motyvuoja tuo, kad Sprendimai priimti formaliai, vadovaujantis vien VSD išvada ir neatlikus individualaus jos situacijos vertinimo. Nebuvo įvertintas jos realus darbo pobūdis, tai kad ji atliko administracines, techninio personalo funkcijas, nesusijusias su slapta informacija, taip pat politinės pažiūros bei pateikti paaiškinimai dėl Rusijos agresyvios politikos nepalaikymo. Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė ir į jos šeiminius ryšius su Lietuva, į tai, kad jos sutuoktinis yra lietuvių kilmės asmuo, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir teisę atkurti Lietuvos pilietybę bei tai, kad jų šeima planavo persikelti gyventi į Lietuvą. Pareiškėjos teigimu, Sprendimai yra neproporcingi, pažeidžia teisę į šeimos gyvenimą, o draudimas atvykti nepagrįstai užkerta kelią net trumpalaikiams apsilankymams Lietuvoje.

Dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo

LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

VSD išvadoje taip pat nurodė, jog Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo ir kitų šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD darė išvadą, kad Rusijos pilietės A. O. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija netikėti VSD išvadoje pateikta informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybos veiklą neturi pagrindo. Teismo vertinimu, VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Pareiškėja skunde nurodo, jog Migracijos departamentas neįvertino jos individualios situacijos, o tik formaliai perkėlė VSD išvadą į Sprendimus. Ji teigia, kad atsakovas neatsižvelgė į aplinkybes, svarbias Sprendimų proporcingumui, įskaitant jos šeimyninius ryšius, į tai, kad jos sutuoktinis ir sūnus yra lietuvių kilmės asmenys, turintys teisę gyventi Lietuvoje. Sprendimai iš esmės užkerta kelią šeimai gyventi kartu Lietuvoje ir pažeidžia pareiškėjos bei jos šeimos narių teisę į šeimos ir privatų gyvenimą.

Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Iš skundžiamo Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėja, įskaitant jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2025-07-24, faktiškai vis dar gyvena ir dirba Rusijoje. Nepilnametis pareiškėjos sūnus, taip pat turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, vis dar mokosi Rusijoje. Teismo vertinimu, nors šeima deklaruoja ketinimus persikelti į Lietuvą, šie ketinimai dar nėra įgyvendinti, todėl faktiškai šeimos gyvenimas ir ryšiai su Lietuva šiuo metu yra tik planuojami. Vertinant socialinius ir ekonominius ryšiu nustatyta, kad pareiškėja nėra turėjusi ir neturi nei leidimo gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra niekada dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Jos ekonominė veikla ir pajamos šiuo metu susijusios tik su Rusija, ji dirba OOO „RTK IT“ personalo vadovės pareigose Maskvoje, o jos sutuoktinis dirba logistikos projektų vadovu.

Teismas, įvertinęs Sprendimo Nr. 1 turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, jame individualiai įvertintas pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė, lyginant su nacionalinio saugumo interesais. Todėl pareiškėjos argumentai, kad nebuvo atliktas individualus atsakovo situacijos vertinimas, o remtasi tik Valstybės saugumo departamento išvada, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į aplinkybes, pripažintina, kad Migracijos departamento išvada, jog suteikus pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui bei veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos Respubliką, yra pagrįsta.

Pareiškėja teigia, kad Sprendimas Nr. 1 pažeidžia jos bei jos šeimos narių teisę į šeimos ir privatų gyvenimą bei yra neproporcingi, nes atsisakymas išduoti leidimą gyventi lemia šeimos išardymą. Tokiu būdu, pareiškėjos vertinimu, yra pažeidžiamos tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamos teisės.

Dėl šių pareiškėjos argumentų teismas pažymi, jog pagal tarptautinę teisę ir valstybių sutartinius įsipareigojimus valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į savo teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)). Nagrinėjamu atveju pareiškėja kartu su sutuoktiniu ir nepilnamečiu sūnumi faktiškai gyvena Rusijoje, o persikėlimas į Lietuvą yra tik planuojamas, todėl ginčijami Sprendimai nekeičia esamos pareiškėjos šeimos gyvenimo situacijos. Atsižvelgiant į tai bei į EŽTT praktiką, pagal kurią Konvencijos 8 straipsnis negarantuoja teisės pasirinkti konkrečią valstybę šeimos gyvenimui, teismo vertinimu, ginčijamų Sprendimų priėmimas yra proporcingas ir pareiškėjos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą šiuo atveju nebuvo pažeista.

Pažymėtina ir tai, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, lojalios Rusijai ir potencialiai pažeidžiamos pareiškėjos siekis gyventi Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jos siekiui negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Įvertinus byloje esančius dokumentus matyti, jog nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos VSD pateiktą išvadą, kad pareiškėja, dirbdama Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje gali būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Migracijos departamento Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Panaikinti Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 dėl leidimo išdavimo remiantis pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo ir pagrįstumo

Pasisakydamas dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjai nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas pažymi, kad pareiškėja nepateikė savarankiškų, individualizuotų argumentų dėl šios priemonės neteisėtumo. Ji nurodė, jog pritaikius draudimą neteks galimybės net trumpalaikiai aplankyti savo sutuoktinio gimtinės bei čia gyvenančių giminių, taip pat negalės epizodiškai lankytis Lietuvoje. Be to, pareiškėja teigė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant proporcingumą turi būti atsižvelgiama į realią ir tikėtiną grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo tikimybę, kuri jai atvykstant tik trumpalaikiais vizitais būtų mažesnė nei dėl Sprendimo Nr. 2 priėmimo jai ir jos sutuoktiniui kylantys neigiami padariniai.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Vertinimo tvarkos 38.3 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tuo tarpu 39 punktas numato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Rusijos Federacijos piliečiu E. B.. Nors pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus turi leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jie faktiškai Lietuvoje negyvena. Šeimos gyvenimas faktiškai vyksta Rusijoje, o ryšiai su Lietuva iš esmės yra tik planuojamo pobūdžio, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neturi realiai susiformavusių šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu Nr. 2 nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą 60 mėnesių, t. y. nustatė dvigubai trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturintiems Lietuvoje šeiminių ryšių, taigi įvertino jos individualių aplinkybių svarbą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjos teises.

Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl prarastos galimybės epizodiškai lankytis Lietuvoje, pažymi, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką asmenims, galintiems kelti grėsmę valstybės saugumui, yra prevencinio pobūdžio priemonė, kurios paskirtis užkirsti kelią galimos grėsmės realizavimuisi. Tokios priemonės taikymas nėra siejamas su planuojamo buvimo valstybės teritorijoje trukme ar vizitų intensyvumu. Aplinkybė, kad pareiškėja ketintų atvykti tik trumpalaikiais ar epizodiniais vizitais, savaime nepaneigia kompetentingų institucijų nustatytos galimos grėsmės. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjos šeimos gyvenimas faktiškai vyksta Rusijoje, o realiai susiformavusių šeiminių ar socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra, todėl draudimo atvykti taikymas nekeičia esamos šeimos gyvenimo situacijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodomi argumentai nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo Nr. 2 neteisėtu ar neproporcingu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024).

Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjos minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 30 d. nutartyje Nr. eA-2312-82/2025 nustatytos netapačios šiai bylai aplinkybės. Minimoje administracinėje byloje, atsižvelgus į dar 2003 m. pareiškėjos sudarytą santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, aplinkybę, kad pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus dirba ir mokosi Lietuvoje, pareiškėjos sutuoktiniui įtariama sunki liga, pripažinta, kad sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą poveikis pareiškėjos ir jos sutuoktinio interesams yra neproporcingas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja yra susituokusi su Rusijos Federacijos piliečiu, o jos sutuoktinis ir nepilnametis sūnus faktiškai gyvena ir savo socialinius bei ekonominius ryšius šiuo metu yra susieję su Rusija. Byloje nėra duomenų, kad šeima faktiškai būtų gyvenusi Lietuvoje ar čia būtų susiformavę ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai. Todėl šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai taikomas draudimas yra neproporcingas nustatytų aplinkybių kontekste, o pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės grindžiama kitokių faktinių aplinkybių visuma, todėl nagrinėjamu atveju ji negali būti taikoma analogiškai.

Teismo vertinimu, pareiškėjai nenurodžius išskirtinių aplinkybių ir nepateikus teisiškai reikšmingų įrodymų nėra pagrindo nukrypti nuo aukščiau aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir svarstyti dėl Sprendimo Nr. 2 nepakankamo proporcingumo. Šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismo vertinimu, Valstybės saugumo departamento pateikti duomenys sudarė pagrindą atsakovo išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, jos pažeidžiamumą ir potencialią grėsmę, kad ji priešiškos valstybės gali būti panaudota veikiant prieš Lietuvos valstybę.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aptartame kontekste įvertinus ginčijamų Sprendimų turinį, spręstina, kad Sprendimai buvo priimti išnagrinėjus individualią pareiškėjos situaciją, juose yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamų Sprendimų turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimti šie administraciniai aktai, sprendimai yra individualizuoti, pakankamai motyvuoti, paremti objektyviais faktais, juose nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sprendimas Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus bei nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, pažeidė gero administravimo principą.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteisiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. O. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.