- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-21
- Bylos Nr.
- e2A-1225-1142/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06845-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Jaraminas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilnios slėnis“
- Ieškovas
- A. P.
- Kategorijos
- 2.6.8.4Preliminarioji sutartis
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Jaraminas, veikiantis Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilnios slėnis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilnios slėnis“ dėl dalies sumokėto avanso priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Vilnios slėnis“ 5 000 Eur avansą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2023 m. gegužės mėnesį pradėjo derybas dėl loftų, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), pirkimo. Ieškovė 2023 m. gegužės 15 d. sumokėjo atsakovei 10 000 Eur avansą. Nors derybos dėl preliminariosios sutarties sąlygų dar nebuvo pasibaigusios, ieškovė, siekdama užsitikrinti, kad atsakovė nepakeltų perkamų loftų kainos, sumokėjo jai avansą anksčiau, dar nepasibaigus deryboms. Tačiau po to atsakovė atsiuntė ieškovei preliminariąsias sutartis, kuriose buvo nurodyta jau žymiai didesnė loftų pirkimo–pardavimo kaina. Atsakovė žodžiu paaiškino ieškovei, jog taip yra todėl, kad per tą laiką rinkoje žymiai pakilo nekilnojamojo turto kainos. Kadangi atsakovė kategoriškai atsisakė parduoti ieškovei loftus už pradžioje žodžiu sutartą kainą, tai derybos dėl loftų pirkimo nutrūko. Šalys iki galo nesusitarė nei dėl pirkimo–pardavimo sutarties, nei dėl preliminariosios sutarties sąlygų. Atsakovė atsisakė grąžinti visą sumokėtą avansą tvirtindama, kad ji nusprendė pasilikti 5 000 Eur kaip baudą už tai, kad ieškovė nenupirko minėtų loftų, ir 2023 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymu grąžino ieškovei tik 5 000 Eur avanso dalį. Mano, kad atsakovė elgiasi neteisėtai ir nesąžiningai, kadangi nei dėl 5 000 Eur, nei dėl kokio nors kitokio dydžio baudos ieškovė ir atsakovė nebuvo sutarusios. Ieškovės žiniomis, atsakovė ginčo loftus pardavė gerokai didesne kaina ir ne tik nepatyrė jokių nuostolių, tačiau netgi gavo pelno.
3. Teismui pateiktu dubliku ieškovė ieškinio reikalavimus palaikė. Papildomai nurodė, jog atsakovė žodžiu suklaidino ieškovę dėl jos parduodamų loftų paskirties, t. y. kad jie nėra gyvenamosios paskirties. Sutartyje taip pat nėra nurodyta atsakovės parduodamų loftų paskirtis. Sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Pažymėjo, kad Sutarties sąlygos nesąžiningos dar ir tuo aspektu, kad joje ieškovei kaip vartotojai yra numatyta atsakomybė už tai, kad ji nenuperka ginčo loftų, o atsakovei kaip verslininkei jokia teisinė atsakomybė nenumatyta už tai, jeigu ji neparduoda ieškovei ginčo loftų.
Atsiliepimas
4. Atsakovė UAB ,,Vilnios slėnis“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė iškraipo faktines aplinkybes. 2023 m. gegužės mėnesio pradžioje į atsakovę kreipėsi ieškovės sutuoktinis L. P.. Ieškovė A. P. jokiose derybose nedalyvavo. Šalys susitarė ir suderino esmines pirkimo–pardavimo sąlygas, tačiau L. P. neturėjo visos sumos sumokėti už loftus, todėl 2023 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta Rezervacijos sutartis (toliau – ir Sutartis). Visus ieškovės duomenis, reikalingus Sutarties sudarymui, pateikė jos sutuoktinis L. P.. 2023 m. gegužės 12 d. atsakovės pasirašytą Sutartį atsakovės vadovas nusiuntė ,,Whats up“ programėle (per kurią vyko bendravimas su L. P.) ieškovės sutuoktiniui. Ieškovei sumokėjus rezervavimo mokestį, 2023 m. gegužės 23 d. atsakovės vadovas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) notarų biurą ir rezervavo laiką sandorio sudarymui 2025 m. gegužės 30 d. nei ieškovė, nei jos sutuoktinis į notaro biurą neatvyko, dėl to pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. 2023 m. birželio 29 d., rezervacijos terminui einant į pabaigą, atsakovės vadovas dar kartą parašė per ,,Whats up“ programėlę ieškovės sutuoktiniui norėdamas išsiaiškinti, ar pastarieji tebeketina pirkti loftus. Kitą dieną ieškovės sutuoktinis atvyko į atsakovės biurą ir nurodė, jog jis ir ieškovė nepirks loftų, nes turi išlaidų dėl ieškovės sutuoktinio atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo ir taikytų areštų ir prašė dalį avanso grąžinti. Tačiau joks susitarimas nebuvo pasiektas. 2023 m. rugpjūčio mėn. pradžioje ieškovės sutuoktinis atvyko į atsakovės biurą. Atsakovė, atsižvelgdama į ieškovės sutuoktinio nurodytus jo ir jo verslo laikinus finansinius sunkumus bei atsakovės sutuoktinio žodinį įsipareigojimą surasti kitus loftų pirkėjus arba vėliau pačiam juos nupirkti (pastarasis žadėjo nupirkti netgi 4 loftus), įtikinta šių pažadų sutiko grąžinti ½ dalį rezervacijos mokesčio. Ieškovė Sutartyje numatytą mokestį sumokėjo pagal Sutartį, sutikdama su jos sąlygomis ir jas vykdydama. Atsakovė būtent ir reikalavo nedelsiant vykdyti Sutarties sąlygą dėl rezervacijos mokesčio sumokėjimo, kaip patvirtinimo, jog Sutartis yra sudaryta. Ieškovė pažeidė Sutarties 3.3 ir 3.4 punktus, todėl atsakovė turi teisę negrąžinti rezervavimo mokesčio.
5. Teismui pateiktu tripliku atsakovė palaikė atsiliepime nurodytus argumentus. Nurodė, kad ieškovė dublike iš esmės nurodė naujas ginčo faktines aplinkybes bei teisinius pagrindus. Ieškovės sutuoktinis buvo informuotas apie turto paskirtį. Nei Sutartyje, nei kur kitur nebuvo nurodyta, kad šalys tariasi dėl gyvenamosios paskirties patalpų pirkimo. Priešingai, visur, įskaitant ieškovės ieškinį, nurodyta, kad kalbama apie loftus. Ieškovė teigia buvusi suklaidinta dėl turto paskirties, tačiau Sutarties neginčija, neprašo jos pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnio pagrindu. Dublike ieškovė naujai dėsto faktines aplinkybes. Ieškovės sutuoktinis gavęs Sutartį jokių pretenzijų, įskaitant ir dėl kainos, nereiškė, tai patvirtina, kad Sutartyje buvo nurodyta būtent šalių sutarta kaina. Apie kainos tariamą neatitikimą atsakovė sužinojo tik gavusi ieškovės ieškinį bei dubliką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės UAB ,,Vilnios slėnis“ 4 000 Eur avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (4 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. gegužės 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 372,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat priteisė iš šalių valstybei pašto išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą – iš ieškovės 8,77 Eur, o iš atsakovės UAB ,,Vilnios slėnis“ 35,07 Eur šių išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
6.1. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto ir netesybų pagal šią sutartį pritaikymo.
6.2. Teismas nustatė, kad ieškovė avansą atsakovei sumokėjo 2023 m. gegužės 15 d. mokėjimo pavedimu po to, kai atsakovė žinute priminė tai padaryti, t. y. jau po to, kai ieškovės sutuoktiniui (trečiajam asmeniui) buvo atsiųsta Sutartis. Remiantis pačios Sutarties nuostatomis, jog avansas mokamas po Sutarties sudarymo, padarė išvadą, kad ieškovė, sumokėdama avansą, pradėjo Sutartį vykdyti. Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai paneigia ieškovės ir trečiojo asmens atsikirtimus, jog ginčo šalys nebuvo iki galio suderinusios ginčo turto pardavimo kainos.
6.3. Byloje pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad ginčo šalys buvo sutarusios dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų. Šalių elgesys po Sutarties sudarymo taip pat patvirtina, kad šalys laikė Sutartį esant sudaryta, nepaisant ieškovės parašo Sutartyje nebuvimo. Nepaisant to, kad ieškovė nepasirašė Sutarties, akceptas buvo išreikštas kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais, t. y. avanso sumokėjimu ir laiko pas notarą derinimu.
6.4. Pagal byloje nustatytas aplinkybes sutartis kvalifikuotina kaip preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Nors ieškovė dublike ir buvo išsakiusi vertinimą, kad ji laikytina vartojimo sutartimi, kadangi ieškovė ginčo loftus ketino pirkti šeimos poreikiams, tačiau vėliau procese ieškovė ir trečiasis asmuo savo poziciją pakeitė ir ši aplinkybė nebebuvo įrodinėjama. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino trečiasis asmuo L. P., jis su sutuoktine planavo ginčo loftus pirkti, įrengti ir išnuomoti, t. y. norėjo investuoti. Todėl teismas nusprendė, kad Sutartis nėra laikytina vartojimo sutartimi.
6.5. Pasisakydamas dėl netesybų pagal Sutartį taikymo, teismas nusprendė, kad atsakovė siekdama pasilikti ieškovės sumokėtą avansą kaip šalių sutartas netesybas, įrodė, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad antroji šalis nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas nurodė, jog ieškovė ir trečiasis asmuo neįrodė, kad pagrindinę sutartį atsisakė sudaryti dėl to, kad Sutartyje nebuvo nurodyta administracinė loftų paskirtis. Teismas padarė išvadą, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad trečiajam asmeniui atsirado problemų su verslu, kurioms spręsti galėjo prireikti trečiojo asmens ir ieškovės sukauptų lėšų, iš pradžių numatytų ginčo loftams įsigyti, o ne dėl kurių nors kitų priežasčių. Todėl nusprendė, kad pagrindinės sutarties nesudarymas buvo nulemtas subjektyvių – nuo ieškovės ir trečiojo asmens valios priklausančių – priežasčių, t. y. atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį buvo nepagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, egzistuoja pagrindas ieškovės civilinės atsakomybės esant ikisutartiniams santykiams taikymui.
6.6. Spręsdamas dėl pagrindo mažinti netesybas teismas konstatavo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo įrodė, kad atsakovės pritaikytos netesybos yra neprotingai didelės. Pagal byloje pateiktus duomenis teismas padarė išvadą, kad atsakovė ginčo loftus įrengusi už jos teigiamą 17 277,51 Eur kainą, nuostolių iš esmės nepatyrė, įvertinus tai, kad ieškovei šiuos loftus (neįrengtus) planuota parduoti už 51 000 Eur bendrą kainą, o faktiškai parduota (įrengtus) už 67 000 Eur. Teismo posėdžio metu atsakovės vadovas paaiškino, kad kiekvieno iš loftų įrengimas kainavo apie 10 000 Eur, taip pat jog tiesioginių nuostolių nepatyrė, tik savo laiką sugaišo.
6.7. Esant tokiai situacijai, kai tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė dėl Sutarties pažeidimo nepatyrė jokių tiesioginių nuostolių, teismas nusprendė, kad viso negrąžinto avanso kaip netesybų įskaitymas lemtų pastarosios nepagrįstą praturtėjimą. Atsižvelgiant į atsakovės nurodytą aplinkybę, kad dėl kitos šalies Sutarties pažeidimo ji sugaišo laiką, teismo vertinimu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų 1 000 Eur dydžio netesybų pritaikymas (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinį teismas tenkino iš dalies priteisiant ieškovei iš atsakovės 4 000 Eur negrąžintą avansą. Nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
6.8. Proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai, tenkinus 80 proc. ieškinio, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 050,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina 677,0 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius iš šalių priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, ieškovei iš atsakovės priteista galutinė 372,80 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovė UAB ,,Vilnios slėnis“ (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo 2025 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą pakeisti: sprendimo dalį, kurioje ieškovės ieškinys tenkintas, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:
7.1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminarios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, kad kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tokios sutarties nuostatos yra pagrindas taikyti asmeniui civilinę atsakomybę netesybų forma, nebent jis įrodytų civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018 42 punktą). Ieškovė civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių neįrodė ir apskritai neįrodinėjo.
7.2. Rezervacijos sutartis yra teisėta ir galiojanti. Šalys susitarė, kad potencialiam pirkėjui pažeidus šią sutartį ar joje aptartus terminus, pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, turtą parduoti kitam pirkėjui. Potencialus pirkėjas sutinka, kad jo sumokėtas rezervavimo mokestis yra negrąžinamas ir lieka pardavėjui, jeigu potencialus pirkėjas šios sutarties galiojimo metu nesudaro turto notarinės pirkimo–pardavimo sutarties, atsisako šios sutarties, savo veikimu ar neveikimu pažeidžia šią sutartį ar joje nurodytus terminus (Sutarties 3.4 punktas). Taigi sutartyje netesybos buvo numatytos 10 000 Eur. Jeigu šios nuostatos neatitiko ieškovės valios, ji turėjo bandyti derėtis su atsakove dėl kitokio atsakovės minimalių nuostolių dydžio arba atskiras sutarties sąlygas ginčyti nustatyta tvarka, tačiau jų neginčijo.
7.3. Šalių nesieja vartojimo teisiniai santykiai, nes loftus ieškovė su sutuoktiniu, kuris yra verslininkas, ketino pirkti verslo tikslais – nuomai – ir iš to uždirbti pinigus. Rezervacijos sutarties nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, teismas neturėjo būti aktyvus ir neturėjo teisės savo iniciatyva keisti ar naikinti rezervacijos sutarties nuostatų, reglamentuojančių šalių sutartų netesybų dydį.
7.4. Ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko (nei pati, nei per atstovą), nereiškė reikalavimo mažinti netesybas. Tokio reikalavimo nereiškė ir trečiasis asmuo ieškovės sutuoktinis. Be to, netesybos negali būti mažinamos, nes jos yra sumokėtos, kadangi jau sumokėta suma negali būti peržiūrima.
7.5. Pagal CK 1.125 straipsnį, jei šalis siekia sumažinti netesybas, taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad ieškovei nereiškiant tokio reikalavimo, o teismui savo iniciatyva apie tai neinformavus šalių ir sumažinus netesybas buvo priimtas siurprizinis sprendimas, pažeista atsakovės teisė į gynybą, nes atsakovė, nesant pareikšto reikalavimo mažinti netesybas, negalėjo reikšti prašymo dėl ieškinio senaties ginčui taikymo.
7.6. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad sutartyje netesybos buvo numatytos 10 000 Eur, tuo tarpu iki ginčo teisme atsakovė geranoriškai dar 2023 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymu grąžino ieškovei tik 5 000 Eur avanso dalį.
7.7. Pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva sumažindamas netesybas iki 1 000 Eur, neargumentavo sprendimo, kodėl netesybos mažinamos 10 kartų, t. y. nuo 10 000 Eur iki 1 000 Eur, todėl ši teismo sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyto reikalavimo, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
7.8. Teismas mažindamas netesybas neatsižvelgė į ieškovės nesąžiningus veiksmus sudarant ir vykdant sutartį, kartu ir teikiant reikalavimą teismui, tai taip pat vertintina kaip sutarties vykdymas. Reikalavimą priteisti 5 000 Eur avansą ieškovė grindė CK 4.26 straipsnio, 4.34 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 4.35 straipsnio 1 dalies pagrindu ir aplinkybėmis, kurios bylos nagrinėjimo metu leistinais įrodymais buvo paneigtos. Tai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas savo sprendime. Tai reiškia, jog ieškinyje ieškovė nurodė aiškiai tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes (ieškinio pagrindas), tuo klaidino teismą, ir remdamasi aiškiai tikrovės neatitinkančiomis faktinėmis aplinkybes reikalavo priteisti 5 000 Eur sumokėtą avansą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai – klaidino teismą, ieškovė keitė poziciją pagal atsakovės pateiktus atsikirtimus, klaidino teismą dėl sutartos kainos, toliau ieškovė ir jos sutuoktinis klaidino teismą dėl loftų paskirties. Galiausiai teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovė sąmoningai, manipuliuodama situacija nesirašė sutarties, nors ją vykdė. Tolimesni ieškovės ir sutuoktinio veiksmai bei manipuliavimas aplinkybe, kad ant sutarties nėra ieškovės parašo, sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė elgėsi nesąžiningai ir nuo pat pradžių rimtai neketino vykdyti sutarties.
7.9. Pažymėjo, jog netesybų dydis neprieštarauja įprastai verslo praktikai, atlieka ne tik kompensacinę, bet ir prevencinę funkciją ir atspindi šalių valią dėl atsakomybės paskirstymo Sutarties neįvykdymo atveju. Rezervacijos sutartis buvo sudaryta ieškovės ir jos sutuoktinio naudai, šalys suderino esmines pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, tačiau L. P. neturėjo visos sumos sumokėti už loftus, todėl buvo sudaryta rezervacijos sutartis, šią aplinkybę šalys pripažino. Rezervacijos sutartyje nustatyto dydžio netesybos, kurioms ieškovė neprieštaravo, šios sąlygos neginčijo, neprašė pripažinti negaliojančia. Sutarties nutraukimą lėmė ieškovės subjektyvūs veiksmai. Ieškovė prisiėmė visą Sutarties įvykdymo riziką ir atsakomybę, todėl teismas nepagrįstai, neįvertinęs nurodytų aplinkybių, sumažino netesybų dydį.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės reikalavimus atmesti. Atsiliepimo argumentai:
8.1. apeliantės reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir netenkintinas, kadangi nėra jokio pagrindo naikinti ar keisti teisėtą, teisingą ir visiškai pagrįstą sprendimą ir priimti apeliantės prašomą naują sprendimą. Apeliantė savo skundą grindžia tais pačiais deklaratyviais teiginiais, nieko nepagrįstais pamąstymais ir prielaidomis, akivaizdžiai iškraipydama bylos esmę ir prasmę.
8.2. Rezervacijos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo būti pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio (nuo pradžių; nuo sudarymo momento) kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o teismas šią Sutartį turėjo pripažinti niekine ir negaliojančia ex officio (pagal pareigas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė ir trečiasis asmuo norėjo įsigyti patalpas asmenų gyvenimui, ir atsakovė šią aplinkybę žinojo nuo pat pradžių. Ir nesvarbu, ar savo gyvenimui, ar nuomai, dėl ko ginčas byloje išliko. Tačiau atsakovė, kuri ir rengė Sutartį, nesąžiningai nenurodė Sutartyje patalpų paskirties ir nuslėpė, kad parduodamos patalpos yra ne gyvenamosios, bet administracinės paskirties.
8.3. Ieškovė nenorėjo pažeidinėti įstatymų, todėl teisėtai ir pagrįstai nevykdė imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančios Sutarties, netgi jeigu būtų galima vertinti ją esant sudarytą. Todėl bausti ieškovę 5 000 Eur bauda už tai, kad ji siekė laikytis įstatymų reikalavimų, yra ne tik neteisinga, bet ir amoralu. Kadangi Sutarties esmė vertė ieškovę atlikti neteisėtus veiksmus, už kuriuos numatyta administracinė atsakomybė, – gyventi (nuomoti asmenų gyvenimui) administracinėse (negyvenamosios paskirties) patalpose, esančiose negyvenamosios paskirties pastate, tai tokia Sutartis akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisėms normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinė ir negaliojanti ab initio. O kadangi Sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento, tai pagal tokią sutartį nebuvo galima taikyti jokių sankcijų už tokios Sutarties nevykdymą. Nors teismas sumažino netesybų dydį, tačiau privalėjo jų netaikyti, ex officio konstatuodamas Sutarties negaliojimą nuo sudarymo momento. Ieškovė neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo pagrindu ne dėl to, kad jis buvo neteisingas, bet dėl to, kad nedidinti bylinėjimosi išlaidų, įvertinus palyginti nedidelę ginčo sumą.
8.4. Trečiasis asmuo ir atsakovė susitarė, kad, jei trečiasis asmuo ras toms pačioms patalpoms kitą pirkėją, kuris jas pirktų tokiomis pačiomis sąlygomis, atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei visą sumokėtą rezervavimo mokestį. Tai reiškia, kad atsakovė su trečiuoju asmeniu sudarė naują susitarimą, kuris pakeitė Sutartyje numatytus susitarimus, tai yra iš esmės įvyko novacija. Kadangi atsakovė nesąžiningai nuslėpė patalpų paskirtį, dėl to trečiasis asmuo negalėjo įvykdyti susitarimo sąlygų, akivaizdu, kad yra ir kreditoriaus kaltė, nes jei atsakovė būtų atskleidusi parduodamų patalpų paskirtį, ieškovė jų nebūtų pirkusi ir nebūtų sudariusi Sutarties, nes jai buvo reikalingos būtent asmenų gyvenimui skirtos patalpos. Todėl teismas, įvertinęs šią aplinkybę, visiškai teisingai ir pagrįstai sumažino netesybų dydį.
8.5. Rezervacijos sutarties sąlygos nebuvo iki galo suderintos. Sutartis nebuvo pasirašyta ieškovės. Sutartyje nebuvo pridėta dokumentų, kurie paprastai pridedami prie sutarties – patalpų plano, taip pat nebuvo nurodyta patalpų paskirtis. Todėl ieškovė šią sutartį vertino kaip dokumentą, kuriame yra nurodyti rekvizitai, panašiai kaip vizitinėje kortelėje ar dokumente, kur nurodomi mokėjimo duomenys. Į pačias sąlygas niekas nesigilino. Todėl avansas buvo pervestas neįsigilinus į Sutarties turinį ir esmę.
8.6. Pabrėžė, kad Sutartis buvo atsiųsta tik po to, kai ieškovę ir trečiąjį asmenį spaudė kuo greičiau pervesti avansą. Siekiant, kad jie turėtų duomenis, kur pervesti rezervacijos mokestį, ir buvo atsiųsta Sutartis, ir netrukus po to avansas buvo pervestas. Tačiau pati Sutartis neatitiko išankstinių susitarimų ir todėl nebuvo pasirašyta. Avansas buvo veiksmas, atliktas spaudimo metu. Sutartis buvo laikoma dokumentu, kuriame tik pateikti mokėjimo rekvizitai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), todėl apeliacinės instancijos teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
11. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pritaria esminiams teismo sprendime išdėstytiems motyvams, todėl pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl žodinio nagrinėjimo
12. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Faktinės aplinkybės
13. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė per savo sutuoktinį trečiąjį asmenį L. P. ir atsakovė vedė derybas dėl nekilnojamojo turto – loftų, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir Turtas), pirkimo. Atsakovė (jos vadovas) UAB ,,Vilnios slėnis“ 2023 m. gegužės 12 d. parengė Rezervacijos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovė – pardavėja, o ieškovė – potencialus pirkėjas. Pagal Sutarties 1.1 punktą atsakovė įsipareigojo nuo rezervacijos mokesčio sumokėjimo dienos iki 2023 m. birželio 30 d. rezervuoti ir nesiūlyti Turto kitiems pirkėjams, neprisiimti kitų įsipareigojimų ir nesudaryti kitų sutarčių dėl Turto. Pagal Sutarties 2.1 potencialus pirkėjas įsipareigojo nuo Sutarties pasirašymo dienos per 1 kalendorinę dieną pervesti į pardavėjo sąskaitą rezervavimo mokestį – 10 000 Eur. Sutartį atsakovė pasirašė ir 2023 m. gegužės 13 d. persiuntė ieškovės sutuoktiniui. Ieškovė 2023 m. gegužės 15 d. sumokėjo 10 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, jog mokamas avansas už loftus. Sutartyje ieškovės parašo (fizinio ar elektroninio) nėra. Atsakovė 2023 m. gegužės 23 d. informavo ieškovės sutuoktinį apie suderintą laiką notaro biure pagrindinei sutarčiai sudaryti, ieškovės sutuoktinis (trečiasis asmuo) patvirtino informacijos gavimą.
14. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog šalys susitarė dėl esminių pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, Sutartis tarp šalių buvo sudaryta ieškovei akceptą išreiškus kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais – avanso sumokėjimu ir laiko pas notarą suderinimu. Nustatyta, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ir tai buvo nulemta subjektyvių – nuo ieškovės ir trečiojo asmens valios priklausančių – priežasčių, t. y. atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį buvo nepagrįstas.
15. Šalys nurodytų aplinkybių neginčijo, apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas preliminarios sutarties sudarymo faktas, taip pat dėl sprendimo dalies, kuria nustatytos pagrindinės sutarties nesudarymo priežastys, nėra pateiktas. Esant nurodytoms aplinkybėms, šios aplinkybės laikomos nustatytomis.
Dėl ginčo
16. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo dalies, kuria sumažintos netesybos, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs pagrindą ieškovės civilinei atsakomybei taikyti jai pažeidus Sutartį ir nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, nusprendė esant pagrindą mažinti sutartines netesybas, taikyti ieškovei 1 000 Eur baudą, todėl ieškinį tenkino iš dalies ir iš atsakovės ieškovei priteisė negrąžintą 4 000 Eur avansą (jo dalį).
18. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai, nesutinka. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai mažino sutartines netesybas, ieškovė civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių neįrodinėjo, šalių sudaryta Sutartis yra galiojanti, reikalavimas dėl netesybų mažinimo nebuvo pareikštas, netesybos negali būti mažinamos, nes jos yra sumokėtos, teismui savo iniciatyva sumažinus netesybas buvo priimtas siurprizinis sprendimas, pažeista atsakovės teisė į gynybą, teismas mažindamas netesybas 10 kartų savo sprendimo neargumentavo, neatsižvelgė į ieškovės nesąžiningus veiksmus sudarant ir vykdant Sutartį, netesybų dydis neprieštarauja įprastai verslo praktikai, atlieka ne tik kompensacinę, bet ir prevencinę funkciją.
19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, mano, jog apeliantės argumentai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, nėra pagrįsti.
20. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Nurodytos taisyklės netaikomos, jei dėl atskirų rūšių sutarčių CK nustato ką kitą (CK 6.73 straipsnio 3 dalis).
21. Pagal sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis).
22. Minėta, kad byloje sprendžiamas klausimas dėl netesybų pagal preliminariąją sutartį taikymo. Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios preliminariąją sutartį (CK 6.165 straipsnis), atskirų taisyklių, susijusių su netesybomis, nereglamentuoja, todėl taikomos bendrosios netesybas reglamentuojančios teisės aktų nuostatos.
23. Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Kreditorius už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis).
24. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių arba ikisutartinių įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Taip netesybų ir nuostolių santykis (kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų) aiškinamas kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013; 2021 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021 ir kt.).
25. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad neprotingai didelės netesybos gali būti vertinamos kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jeigu jos reikštų lupikavimo įteisinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011). Nustatant netesybas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis – kreditorius – gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles netesybas. Susitarimų dėl netesybų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešojo intereso gynimu, nes nekontroliuojamas netesybų dydis gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarauja viešajai tvarkai.
26. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama teismo teisė ir pareiga kontroliuoti netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013; 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2013; kt.), dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018; 2021 m. kovo 17 d. nutartį Nr. e3K-3-53-421/2021; 2022 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2022). Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
27. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.
28. Pirmosios instancijos teismas mažindamas ieškovei taikytinų netesybų dydį nurodė, jog atsakovė dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove nesudarymo nuostolių nepatyrė, tik laiko sąnaudas, todėl nusprendė, kad viso negrąžinto avanso kaip netesybų įskaitymas lemtų atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Įvertinus aplinkybę, jog dėl Sutarties pažeidimo atsakovė sugaišo laiką, teismo vertinimu, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus atitiktų 1 000 Eur dydžio netesybų ieškovei taikymas (CK 1.5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, neturi pagrindo nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką netesybų mažinimo klausimu, įvertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį (ikisutartiniai, nors ir pasiekę aukščiausią derybų pažangos laipsnį), netesybų ir nuostolių santykį, todėl mažindamas netesybas visiškai sutarčių laisvės principo nepaneigė (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pažymėtina, jog ir apeliaciniame skunde apeliantė aplinkybių, jog patyrė didesnius nuostolius dėl Sutarties pažeidimo, nenurodė ir tokių aplinkybių neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis).
29. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo dalies dėl netesybų mažinimo nepagrindė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, neturi pagrindo su šiais argumentais sutikti. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantė nuostolių nepatyrė, tik laiko sąnaudas, rėmėsi byloje pateiktais duomenimis apie nekilnojamojo turto pardavimą, atsakovės atliktas investicijas įrengiant Sutarties objektu buvusį Turtą ir iš Turto pardavimo gautą naudą, nusprendė, jog negrąžinto avanso kaip netesybų įskaitymas reikštų atsakovės nepagrįstą praturtėjimą. Aplinkybė, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ar byloje atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo ar ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).
30. Anksčiau nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus, jog byloje buvo priimtas siurprizinis sprendimas. Teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl teisinio ginčo šalis siejusių santykių kvalifikavimo (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, jog teismas mažino netesybas nustatęs tam pagrindą ir tai argumentavęs, nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliantė nebuvo išklausyta ar buvo pažeista jos teisė į teisminę gynybą. Minėta, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama teismo teisė ir pareiga kontroliuoti netesybų dydį ir esant tam pagrindo jas mažinti. Šių išvadų nepaneigia sutrumpintą ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos (CK 1.125 straipsnio 5 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnis) ar aplinkybė, jog ieškovė prašymo mažinti netesybas nereiškė. Pažymėtina, jog šiuo atveju netesybos sumažintos vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, o ne ieškinio senaties instituto normomis.
31. Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog netesybos negali būti mažinamos, kadangi jau sumokėtos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovės pagal Sutartį sumokėta įmoka (10 000 Eur) buvo skirta užtikrinti, kad atsakovė Sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto neparduos kitiems asmenims (Sutarties 1.1 punktas), ši suma pagrindinės sutarties sudarymo metu įskaitoma į daikto kainą (Sutarties 2.2 punktas), kartu avansu sumokėta suma gali būti naudojama kaip netesybos (bauda) (Sutarties 3.3 punktas).
32. Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, jog iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo–atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo–atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015). Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti tokias pinigų sumas negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).
33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju susiklostė situacija, kai ieškovė pareiškė reikalavimą grąžinti pagal Sutartį sumokėtą avansą (jo dalį), atsakovė jokių materialinių teisinių reikalavimų byloje nereiškė. Minėta, jog šalys susitarė dėl avanso dydžio baudos ieškovei (būsimai pirkėjai) pažeidus Sutartį. Ieškovei, kuri pripažinta pažeidusia Sutartį, buvo taikyta civilinė atsakomybė netesybų forma, tačiau netesybos kaip aiškiai per didelės buvo mažinamos atitinka dalimi netenkinus ieškinio reikalavimo dėl avanso grąžinimo. Pažymėtina, jog nuostatų, draudžiančių mažinti netesybas, kai jos jau sumokėtos, taikymas priklauso nuo to, kokiu pagrindu buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui netesybas. Nagrinėjamu atveju įvertinus ieškovės atsakovei sumokėtos sumos paskirtį ir pobūdį, tai, kad avanso suma netesybų funkciją atlieka esant sutarties pažeidimui, o tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl sutarties pažeidimo (nagrinėjamu atveju ieškovė apskritai nepripažino, kad šalis siejo ikisutartiniai santykiai ir preliminarioji sutartis buvo sudaryta), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovė sutartines netesybas yra sumokėjusi gera valia, dėl to turėtų būti taikomos netesybas mažinti draudžiančios teisės aktų nuostatos.
34. Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, jog Sutartis yra teisėta ir galiojanti ir šalys joje susitarė dėl netesybų dydžio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu neigė, kad šalys apskritai buvo sudariusios preliminariąją sutartį, laikėsi pozicijos, kad šalių derybos nutrūko nesuderinus esminių būsimo sandorio sąlygų. Atitinkamai aplinkybė, jog ieškovė neginčijo sutarties sąlygų dėl netesybų dydžio, nepaneigia įstatyme įtvirtintos ir teismų praktikoje pripažįstamos teismo teisės ir pareigos kontroliuoti tokiu susitarimu nustatytų netesybų dydžio, jei pastarosios yra aiškiai per didelės ar neproporcingos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 25-26 punktai, kt.). Pažymėtina, jog apeliantė, teigdama, jog Sutartyje nustatyto dydžio netesybos neprieštarauja įprastai verslo praktikai, šių savo argumentų nepagrindė (CPK 178 straipsnis).
35. Apeliantės argumentai dėl ieškovės sąžiningumo pareiškiant ieškinį, procesiniuose dokumentuose nurodant reikalavimo pagrindą, taip pat argumentai dėl ieškovės ir (ar) trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio elgesio bylos nagrinėjimo metu, nėra teisiškai reikšmingi vertinant ginčijamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
36. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog civilinę bylą nagrinėjantis teismas siekia įgyvendinti įstatyme įtvirtintus civilinio proceso tikslus – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis).
37. Įstatymas numato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas). Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Teisiniai santykiai kvalifikuojami byloje nustatytų aplinkybių pagrindu.
38. Ieškovė įgyvendino įstatyme įtvirtintą teisę į teisminę galbūt pažeistų teisių gynybą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, jame nurodė reikalavimo faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes taip, kaip jas suprato ir vertino. Byloje šalys įgyvendino civilinio proceso įstatymo įtvirtintas teises ir pareigas teikti atsikirtimus, paaiškinimus, įrodymus, kurių visumą įvertino ginčą išnagrinėjęs teismas priimdamas galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Aplinkybė, jog ieškovės subjektyvus susiklosčiusios situacijos vertinimas neatitiko įrodymų pagrindu teismo nustatytų aplinkybių, savaime nesuponuoja nesąžiningų asmens veiksmų teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaip ir nepatvirtina, jog ieškovė nuo pat pradžių neketino vykdyti Sutarties.
39. Šiuo atveju tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, ir padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai, nustatytos faktinės aplinkybės įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantė, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.
Dėl kitų argumentų
40. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Pažymėtina, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
41. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
43. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas netenkintas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidų dydį bei pagrįstumą nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.