Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) T. T. (T. T.) ir atsakovės A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-30-494/2023 pagal ieškovo T. T. (T. T.) patikslintą ieškinį atsakovei A. T. ir atsakovės patikslintą priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, tretieji asmenys – J. V., notarė A. K., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

39. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

40. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

41. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo T. T. ir atsakovės A. T. santuoka įregistruota 2010 m. liepos 31 d. Vilniaus rajono sav. administracijos CM skyriuje, akto įrašo Nr.182. Šalys yra nepilnamečio vaiko M. T., gim. (duomenys neskelbtini) tėvai. Santuokos metu atsakovės vardu nėra įregistruota transporto priemonių, ieškovo vardu įregistruotos transporto priemonės: Volvo XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto nėra. Atsakovės asmeninės nuosavybės teise įregistruoti: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 17 d. Dovanojimo sutarties Nr. 2548, pagrindu nuo 2009 m. balandžio 22 d., įregistruotas uzufruktas, uzufruktoriai – K. Z. ir I. Z. (atsakovės tėvai) ir 2018 m. birželio 13 d. Dovanojimo sutarties Nr. 1634 pagrindu nuo 2018 m. birželio 15 d.; žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 13 d. Dovanojimo sutarties Nr. 1634 pagrindu nuo 2018 m. birželio 15 d., 2009 m. balandžio 17 d. Dovanojimo sutarties Nr. 2548, pagrindu nuo 2009 m. balandžio 22 d., įregistruotas uzufruktas, uzufruktoriai – K. Z. ir I. Z. (atsakovės tėvai) bei ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas 2018 m. gruodžio 17 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą Nr.1 nuo 2019 m. sausio 2 d.

42. 2009 m. balandžio 17 d. Dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2548, sudaryta ir patvirtinta Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S., I. Z. ir K. Z. dovanojo dukroms A. Z. Ir J. Z. lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise sutartyje nustatyta tvarka žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad ši sutartis kartu yra ir susitarimas dėl uzufrukto nustatymo, šalys susitarė, kad dovanotojams paliekama teisė neatlygintinai naudotis iki gyvos galvos dovanojamu turtu. I. Z. ir K. Z. sutinka tapti turto uzufruktoriais.

43. 2017 m. lapkričio 7 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr.3053, sudaryta ir patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notarų biuro notarės A. K., K. Z. perdavė neatlygintinai savo dukrai J. V., o J. V. asmeninės nuosavybės teise priėmė iš savo motinos K. Z. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

44. 2018 m. birželio 13 d. Dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1634, sudaryta ir patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notarų biuro notarės A. K., J. V. perdavė neatlygintinai (dovanojo) apdovanotajam seseriai A. T. (atsakovei), o apdovanotasis A. T. asmeninės nuosavybės teise priėmė iš sesers J. V. ½ dalį pastato gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – daiktus); šios Dovanojimo sutarties 5.1.4 p. tame tarpe nurodyta, kad į šiuos daiktus nustatytas uzufruktas K. Z. ir I. Z. (toliau – uzufruktoriai), kurie 2018 m. gegužės 31 d. pareiškimu, patvirtintu Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notarų biuro notarės A. K., notarinio registro Nr. 1631, sutinka, kad daiktai būtų padovanoti apdovanotajam, uzufruktoriams yra žinoma ir suprantama, kad po šios sutarties sudarymo, uzufruktas į daiktus jiems išlieka.

45. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir dėl santuokoje įgyto turto padalijimo bei kompensacijos už padalintą turtą.

Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo

47. Santuoka yra vienas iš pagrindų asmenims abipusiu susitarimu sukurti šeimos teisinius santykius CK 3.7 straipsnis), kuriuose preziumuojamos sutuoktinių tarpusavio teisės ir pareigos, sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis), turto (CK 3.87 straipsnis) ir vaikų (CK 3.140 straipsnio 1–2 dalys) bendrumas. Santuoka baigiasi, kai vienas iš sutuoktinių miršta ar ji įstatymų nustatyta tvarka nutraukiama. Santuoka gali būti nutraukta arba bendru sutuoktinių sutikimu, arba dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, arba, esant tam tikroms įstatymo nustatytoms objektyvioms priežastims, vieno iš sutuoktinių prašymu (CK 3.49 straipsnis). Priklausomai nuo santuokos nutraukimo būdo, šalims kyla atitinkami padariniai.

48. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

49. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Vis dėlto sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014), todėl tais atvejais, kai nenustatytas preziumuojamas kaltas sutuoktinio elgesys, byloje turi būti įvertinta, kokie buvo sutuoktinių tarpusavio santykiai jiems gyvenant šeimoje, koks buvo jų susitarimas dėl tarpusavio pareigų ir teisių, ar šis susitarimas nebuvo visiškai priešingas gerai moralei ir teisei, dėl kokių priežasčių vienas iš sutuoktinių pradėjo piktnaudžiauti turima padėtimi ir nevykdyti savo kaip sutuoktinio pareigų ar jas vykdyti netinkamai, kokių veiksmų ėmėsi antrasis sutuoktinis, ar sutuoktiniai ar vienas jų dėjo pastangas išsaugoti santuoką ir kaip buvo priimtas galutinis sprendimas ją nutraukti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005; ir kt.).

52. Nagrinėjamu atveju matyti, kad jokių duomenų, įrodančių apie tiek ieškovo, tiek atsakovės panaudotą kito sutuoktinio atžvilgiu psichologinį, fizinį smurtą jiems gyvenant kaip sutuoktiniams ir vedant bendrą ūkį, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis). Tai, kad tarp šalių gyvenant santuokoje kildavo konfliktai dėl buities, dėl vaiko priežiūros, kad šalys tarpusavyje nesutarė, ieškovas dažnai išvykdavo iš namų, patvirtina tiek ieškovo, tiek atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, teismo posėdžio metu duoti parodymai, tiek liudytojų V. P., I. Z., K. Z., J. V. parodymai. Nors ieškovas nurodo, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo, byloje nėra, išskyrus subjektyvius ir tikrovės neatitinkančius atsakovės ir prieš ieškovą smurtavusių jos tėvų paaiškinimus, tačiau tokie ieškovo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

53. Pažymėtina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė yra tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, kurie savo žodinius paaiškinimus pateikia tokius, kokie yra jiems palankūs ir pagrindžia jų reikalavimus. Tuo tarpu liudytojai nėra suinteresuoti bylos baigtimi ir įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, kai ginčo šaliai už melagingos informacijos pateikimą civilinėje byloje atsakomybė negresia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir įvertinus tai, kad liudytojų parodymai patvirtino aplinkybes, kad tarp šalių gyvenant santuokoje kildavo konfliktai dėl buities, dėl vaiko priežiūros, kad šalys tarpusavyje nesutarė, ieškovas dažnai išvykdavo iš namų, jų duoti paaiškinimai buvo nuoseklūs, jų nurodytos aplinkybės neprieštaraujančios viena kitai bei byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir atsakovės paaiškinimams, todėl priešingai nei nurodo ieškovas, pagrindo nesivadovauti minėtų liudytojų parodymais šiuo atveju nėra, o ieškovo argumentai, jog liudytojų parodymai buvo melagingi bei neatitinkantys tikrovės, nesant tai patvirtinančių įrodymų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

54. Ieškovas nurodo, jog sutuoktinių elgesys, sekęs po faktinio santuokos iširimo, negali būti vertinamas sprendžiant sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo klausimą. Dėl šios priežasties, šalių elgesys teismo proceso metu negali būti pripažįstamas aplinkybe, lėmusia santuokos iširimą ir atitinkamai vertinama sprendžiant kaltės klausimą. Nagrinėjamu atveju matyti, jog priešingai nei teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas nesprendė, jog šalių elgesys teismo proceso metu lėmė santuokos iširimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino, jog ir bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovas, tiek atsakovė elgėsi nepagarbiai vienas kito atžvilgiu, t. y. tarp šalių susiklostę konfliktiniai santykiai tęsėsi ir bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teigti, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ir/ar priešieškinio ribų, pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, nurodyti apelianto argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

55. Ieškovas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, jog santuoka iširo dėl tarp šalių kylančių konfliktų, kas ir taip yra akivaizdu, tačiau pirmosios instancijos tesimas ignoravo šių konfliktų priežastis – nuolatinį atsakovės ir jos tėvų nepagarbų ir net smurtinį elgėsi ieškovo atžvilgiu, kas ir buvo kertinė santuokos iširimo priežastis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip jau buvo minėta, jokių duomenų, įrodančių apie tiek ieškovo, tiek atsakovės panaudotą kito sutuoktinio atžvilgiu psichologinį, fizinį smurtą jiems gyvenant kaip sutuoktiniams ir vedant bendrą ūkį, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovo nurodytas konfliktų tarp šalių priežastis, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

56. Nors apeliantas (ieškovas) nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl santuokos nutraukimo esant abiejų šalių kaltei yra abstrakti ir neparemta jokiais konkrečiais įrodymais ar byloje nustatytomis aplinkybėmis bei tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė reikalavimą tinkamai motyvuoti sprendimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

57. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad abi ginčo šalys kaip abu sutuoktiniai yra kalti dėl santuokos iširimo, nes vienas kito atžvilgiu nebuvo pakankamai lojalūs, dėmesingi, pagarbūs, pakantūs vienas kitam, nesistengė ir nesiėmė jokių veiksmų išsaugoti šeimą, todėl pagrįstai šalių – ieškovės ir atsakovo santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnis).

Dėl nepilnamečio šalių vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo

58. Ieškovas (apeliantas) nurodo, jog vertinant objektyviai (neatsižvelgiant į tėvų lytį), nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta neabejotinai turėjo būti nustatyta su tėvu (ieškovu) dėl šių priežasčių: 1) iš bylos duomenų nustatyta, kad buitines gyvenimo sąlygas bei kasdienę vaiko priežiūrą gali tinkamai užtikrinti abu tėvai; 2) vaikas išreiškė norą gyventi su tėvu; 3) motina savo veiksmais trukdo nuolatiniam artimam vaiko bendravimui su tėvu, tuo tarpu tėvo elgesyje tendencijos trukdyti vaikui bendrauti su mama nenustatyta. Esant net dviem reikšmingoms aplinkybėms, lemiančioms nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu didesnį palankumą vaikui, ir esant visoms kitoms sąlygoms vienodoms, nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta turėjo būti nustatyta su tėvu.

59. Pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį, ginčas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais.

60. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

61. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

62. Bylos duomenimis nustatyta, kad vaikas nuo pat gimimo nuolat gyvena kartu su motina – atsakove, vaikui įprastoje aplinkoje. Vaiko tėvas – ieškovas gyvena atskirai. Byloje įrodymų, jog atsakovė kaip nepilnamečio sūnaus motina netinkamai vykdytų savo kaip motinos pareigas vaiko atžvilgiu, nėra (CPK 178 straipsnis). Tai, jog atsakovė tinkamai vykdo savo kaip motinos pareigas patvirtina institucijos teikiančios išvadą byloje duomenys – 2020 m. gruodžio 14 d., 2021 m. gegužės 19 d., 2022 m. sausio 17 d., 2022 m. vasario 15 d., 2022 m. rugsėjo 2 d., 2022 m. lapkričio 3 d. išvados, atsakovės ir vaiko gyvenimo sąlygų Patikrinimo aktai, pateikti byloje, jog vaikas visą laiką nepertraukiamai gyvena kartu su atsakove, kuri vaiku rūpinasi, jį prižiūri ir išlaiko, prie išlaikymo prisideda ir ieškovas, kad atsakovė deda visas pastangas tinkamam vaiko auklėjimui, lavinimui, pasaulėžiūros plėtimui, stengiasi sudaryti sąlygas ieškovui kaip tėvui bendrauti su vaiku, nors šalys dėl bendravimo su vaiku nuolatos konfliktuoja, rašo skundus vienas kito atžvilgiu.

63. 2023 m. balandžio 4 d. Institucijos teikiančios išvadą Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodė, kad bendraujant su nepilnamečiu M. T., vaikas nurodė, kad viskas yra gerai, abu tėvai juo rūpinasi, su tėvu jis matosi dažnai, jį sutinka mokykloje, pertraukų metu, kartu būna savaitgaliais, namuose gyvena su mama, su tėvu kalbasi telefonu, mama to nedraudžia, kai tėvas skambina į mamos telefoną, mama jam duoda pasiklabėti, kai jis pats skambina tėvui pastarasis dažnai nekelia telefono. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai, kad atsakovė siekia trukdyti ieškovui bendrauti su sūnumi, netinkamai atlieka savo pareigas vaiko atžvilgiu, nesant tai patvirtinančių įrodymų, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

64. Nors ieškovas nurodo, kad atsakovė yra bausta administracine tvarka, taip pat jai yra skirta bauda už 2020 m. gruodžio 17 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-8083-494/2020 dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nevykdymo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vienareikšmiškai teigti, jog atsakovė ateityje sieks trukdyti ieškovui bendrauti su nepilnamečiu vaiku, nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų, negalima. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuo 2021 m. pavasario pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka buvo vykdoma atsakovės pilna apimtimi ir iš ieškovo nebuvo gauta nė vieno pagrįsto nusiskundimo dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, ir, atitinkamai, jokių vaiko teisių pažeidimų nebuvo nustatyta.

65. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra pateikta duomenų, kad ieškovas kaip vaiko tėvas netinkamai vykdytų kaip tėvo pareigas vaiko atžvilgiu. Iš vaiko apklausos pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, matyti, kad vaikas myli abu tėvus, išreiškė nuomonę, kad vieną savaitę norėtų gyventi su mama, kitą su tėčiu, tai patvirtina esantį vaiko ryšį su kiekvienu iš tėvų, tačiau, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog vaiko išreikšta pozicija negali būti kategoriškai traktuotina kaip vaiko apsisprendimas gyventi būtent su ieškovu. Tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje ir teismo psichologas.

66. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad vaiko nuomonė nėra privaloma teismui, ji turi būti vertinama tik kartu su kitais duomenimis byloje, reikšmingų faktinių aplinkybių visumos kontekste, taigi vaiko nuomonė yra svarbi bylos aplinkybė, tačiau ne lemianti. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu taip pat orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Teismų praktikoje pažymima, kad vaiko interesus pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas).

67. Taigi iš vaiko paaiškinimų buvo matyti, kad su tėvu jis nori bendrauti daugiau, nes pastarasis ne toks reiklus kaip motina, neverčia dienos metu miegoti, žada vaikui nupirkti tikrą keturratį ir leisti važinėti keliu. Nors ieškovas (apeliantas) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nepilnamečio vaiko nuomonę, kuri buvo išklausyta tiesiogiai pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant psichologui, tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į vaiko norus šiuo klausimu ir nustatė dažną vaiko bendravimo su tėvu tvarką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino vaiko paaiškinimus, atsižvelgė į psichologo paaiškinimą, pateiktas į bylą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadas. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė turi didelį nuosavą namą, todėl gali užtikrinti vaikui visomis reikalingomis priemonėmis aprūpintą gyvenamąją vietą, tuo metu kai ieškovas nuosavo būsto neturi ir šiuo metu nuolat gyvena pas savo tėvus. Šiuo atveju svarbu taip pat pažymėti, kad vaiko nuomone paprastai yra remiamasi tuomet, kai ji neprieštarauja vienos iš šalies interesams, kurių vaikas dėl savo amžiaus dar ne visai suvokia. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos ir palikti ją ten, kur vaikas gyveno nuo pat gimimo – su motina, kas, byloje esant įrodymams, kad ten vaikui gyventi yra saugu ir nesant jokiems argumentams, kodėl pas ieškovą vaikui būtų gyventi geriau, tiesėjų kolegijos vertinimu, atitinka geriausius vaiko interesus.

68. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo buvo nulemtas išimtinai motinos lyties, t. y. diskriminacinis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apelianto argumentais, nes priešingai nei teigia apeliantas, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismo sprendimą šiuo klausimu lėmė visai kitokie veiksniai, t. y. pirmosios instancijos teismas įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybės, kad vaikas nuo pat gimimo pastoviai gyvena kartu su motina – atsakove, vaikui įprastoje aplinkoje. Vaiko tėvas – ieškovas gyvena atskirai. Nėra jokių įrodymų byloje, jog atsakovė kaip nepilnamečio sūnaus motina netinkamai vykdytų savo kaip motinos pareigas vaiko atžvilgiu, ką patvirtina ir institucijos teikiančios išvadą byloje duomenys, ieškovės ir vaiko gyvenimo sąlygų Patikrinimo aktai, jog vaikas visą laiką nepertraukiamai gyvena kartu su atsakove, kuri vaiku rūpinasi, jį prižiūri ir išlaiko, prie išlaikymo prisideda ir ieškovas, kad atsakovė deda visas pastangas tinkamam vaiko auklėjimui, lavinimui, pasaulėžiūros plėtimui, stengiasi sudaryti sąlygas ieškovui kaip tėvui bendrauti su vaiku, nors šalys dėl bendravimo su vaiku nuolatos konfliktuoja ir pan. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo buvo nulemtas išimtinai motinos lyties, t. y. diskriminacinio pobūdžio, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

69. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalių vaikui būtų geriau pastoviai gyventi jo įprastoje aplinkoje kartu su motina – atsakove, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su vaiko motina –atsakove.

70. Kadangi byloje šalys (ieškovas ir atsakovė) neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu užtikrinimo

71. Ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino vaiko bendravimo su tėvu tvarką. Tokia pirmosios instancijos teismo nustatyta ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka pažeidžia ne tik ieškovo, bet iš šalių nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus.

72. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).

73. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

74. Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-454/2014).

75. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

76. Apelianto (ieškovo) teigimu, pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra nustatė savo sugalvotą visiškai nesuprantamai ankstyvą vaiko grąžinimo į gyvenamąją vietą laiką – 17.30 val. Tai reiškia, kad jei vaikas lankys popamokinius užsiėmimus, laiko pabendrauti su tėvu darbo dienomis neliks visai. Tokiu būdu buvo visiškai nepagrįstai ir neteisėtai apribota vaiko teisė bendrauti su tėvu, ir atitinkamai tėvo teisė ir tuo pačiu pareiga dalyvauti vaiko ugdyme, auklėjime ir pan., kas gali būti įgyvendinta tik per įvairiapusišką nuolatinį bendravimą, o ne trumpalaikius retus.

77. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, be kitą ko, nustatė, kad ieškovas bendrauja su vaiku dvi darbo dienas kas savaitę, jeigu tai netrukdo vaiko mokyklinei, užklasinei veiklai, pasiimdamas vaiką po užsiėmimų iš ugdymo/mokyklinės įstaigos ir grąžindamas vaiką į gyvenamąją vietą iki 17.30 val.

78. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendravimo tvarką su skyrium gyvenančiu tėvu įvertino, jog vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su atsakove bei įvertino šalių nepilnamečio vaiko amžių, jog ieškovas turi lygias teises kaip ir atsakovė bendrauti, matytis, leisti laisvalaikį su šalių nepilnamečiu vaiku, nustatė ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, kurią prašė nustatyti tiek ieškovas, tiek atsakovė su tam tikra korekcija, atsižvelgiant ne tik į abiejų šalių išreikštą poziciją bet ir nepilnamečio vaiko teises ir interesus. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad bendravimas su vaiku, turi užtikrinti bei nepažeisti vaiko interesų bei teisių.

79. Nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra nustatė savo sugalvotą nesuprantamai ankstyvą vaiko grąžinimo į gyvenamąją vietą laiką – 17.30 val., t. y. jei vaikas lankys popamokinius užsiėmimus, laiko pabendrauti su tėvu darbo dienomis neliks visai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų, jog vaikas būtent tomis dienomis (konkrečias dvi darbo dienas kas savaitę), kai ieškovas bendraus su vaiku, lankys popamokinius užsiėmimus. Be to, ieškovas pirmosios instancijos teismo nurodytas dvi darbo dienas per savaitę gali prisiderinti prie vaiko užimtumo popamokine veikla, t. y. byloje nėra duomenų, jog ieškovas gali tik tam tikras dvi darbo dienas per savaitę bendrauti su vaiku. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas bendrauja su vaikui elektroninėmis ryšio priemonėmis (mobiliuoju telefonu), jeigu tai netrukdo vaiko dienos, mokymosi, užimtumo ir poilsio režimui. Atsakovė įsipareigoja tokiam ieškovo ir vaiko bendravimui nedaryti kliūčių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas susiaurino vaiko bendravimo su tėvu tvarką, nėra. Dėl šios priežasties, minėti apelianto argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

80. Ieškovas nurodo, jog jo prašoma nustatyti nuolatinė bendravimo su vaiku tvarka, kai vaikas su kiekvienu iš tėvų praleistų po savaitę, atitiktų ir vaiko išsakytus norus. Ieškovo teigimu, nepilnametis šalių vaikas aiškiai nurodė, kad su tėvu nori praleisti kuo daugiau laiko, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vaiko norus net ir spręsdamas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apelianto argumentais atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo prašymą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kas savaitę su kiekvienu iš tėvų ir sprendė, jog tai pažeistų nepilnamečio vaiko teises ir interesus turėti pastovią gyvenamąją vietą, nusistovėjusią dienotvarkę, gyvenimo sąlygas ir saugią aplinką užsiėmimams, mokslui, pomėgiams, laisvalaikiui, bendravimui su bendraamžiais.

81. Kaip jau buvo minėta, vaiko nuomonė nėra privaloma teismui, ji turi būti vertinama tik kartu su kitais duomenimis byloje, reikšmingų faktinių aplinkybių visumos kontekste, taigi vaiko nuomonė yra svarbi bylos aplinkybė, tačiau ne lemianti. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu taip pat orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Teismų praktikoje pažymima, kad vaiko interesus pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas).

82. Taip pat iš šalių nepilnamečio vaiko apklausos pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, matyti, kad vaikas išreiškė nuomonę, kad vieną savaitę norėtų gyventi su mama, kitą su tėčiu, tai patvirtina esantį vaiko ryšį su kiekvienu iš tėvų, tačiau kaip jau buvo minėta, vaiko išreikšta pozicija negali būti kategoriškai traktuotina kaip vaiko apsisprendimas gyventi būtent su ieškovu, tai patvirtino posėdyje ir teismo psichologas. Teismo psichologas parodė, kad iš klausimų ir vaiko atsakymų, darytina išvada, jog vaikas išreiškė norą gyventi su kiekvienu iš tėvų kas savaitę ir su tėčiu praleisti daugiau laiko. Teismo psichologas atkreipė dėmesį, jog jei vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėčiu ir leista bendrauti kas savaitę su mama, tai pakenktų jo interesams. Pabrėžė, kad vien vaiko atsakymai negali lemti vaiko gyvenamosios vietos. Drausmės buvimas vienoje ar kitoje aplinkoje gali turėti įtakos vaiko nuomonei. Drausminės priemonės gali sukurti teisingą aplinką. Jei priemonės per griežtos, tai irgi gali įtakoti vaiko nuomonę. Be to, institucijos teikiančios išvadą (Skyriaus) atstovė parodė, kad išklausius vaiko nuomonę, šalių paaiškinimus, atsižvelgiant į byloje esančius dokumentus mano, kad vaiko nuomonė nėra viską lemianti. Nurodė, jog nėra duomenų, kad atsakovė netinkamai vykdo savo pareigas. Ji rūpinasi vaiku, jo kasdieniais poreikiais, todėl vaikui būtų saugiau atsakovės aplinkoje. Pabrėžė, kad bendravimo tvarka, kad vaikas gyventų po savaitę su kiekvienu iš tėvų, būtų perteklinė ir neatitiktų vaiko interesų bei poreikių. Tai išbalansuotų vaiko dienotvarkę, vaikas nežinotų, kur yra jo namai. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kas savaitę su kiekvienu iš tėvų, pažeistų nepilnamečio vaiko teises ir interesus turėti pastovią gyvenamąją vietą, nusistovėjusią dienotvarkę, gyvenimo sąlygas ir saugią aplinką užsiėmimams, mokslui, pomėgiams, laisvalaikiui, bendravimui su bendraamžiais, todėl nurodyti ieškovo argumentai, jog vaikas turėtų su kiekvienu iš tėvų praleistų po savaitę ir tai atitiktų ir vaiko išsakytus norus, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

84. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas kiekvienais metais bendrauja su vaiku Kūčių dieną, paimdamas vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos 9 val. ir grąžindamas vaiką į gyvenamąją vietą 19 val.; ieškovas poriniais metais: bendrauja su vaiku antrą Kalėdų dieną, pasiimdamas vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos 9 val. ir grąžindamas vaiką į gyvenamąją vietą antrą Kalėdų dieną 19 val.; Naujųjų metų (sausio 1-ąją dieną), paimdamas vaiką iš gyvenamosios vietos 11 val. ir grąžindamas vaiką į gyvenamąją vietą 19 val.; Velykų pirmą dieną, pasiimdamas vaiką šią dieną iš vaiko gyvenamosios vietos 9 val. ir grąžindamas vaiką į gyvenamąją vietą 19 val.; ieškovas neporiniais metais: bendrauja su vaiku pirmą Kalėdų dieną, pasiimdamas vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos 9 val. ir grąžindamas vaiką į gyvenamąją vietą pirmą Kalėdų dieną 19 val.; Velykų antrą dieną, pasiimdamas vaiką šią dieną iš vaiko gyvenamosios vietos 9 val. ir grąžindamas vaiką į gyvenamąją vietą 19 val.

85. Nors ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas per visas šventes ieškovui nustatė bendrauti tik dienos metu, be nakvynių, nors kai kurių švenčių tradicijos susijusios ir pilnavertiškai gali būti įgyvendintos tik pasiliekant ilgesniam laikui, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovo bendravimas su vaiku per šventes tik dienos metu niekaip neįrodo, jog šventės negali būti įgyvendinamos pilnavertiškai, t. y. Šv. Kūčių tradicijos gali būti įgyvendinamos ir iki to laiko, kada ieškovas privalo grąžinti šalių nepilnametį vaiką motinai, taip pat aplinkybės dėl dovanėlių radimo Šv. Kalėdų rytą taip pat gali būti įgyvendinama, ieškovui pasiimant vaiką 9 val. ryte ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka niekaip nepažeis vaiko interesų. Nors ieškovas nurodo, jog reikalavimas grąžinti vaiką į gyvenamąją vietą tą pačią dieną užkerta kelią vykti šventes švęsti pas gimines, tačiau ieškovas byloje tai patvirtinančių įrodymų, pvz., jog dienos metu ieškovas nespėtų grąžinti vaiko ir pan., nepateikė. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pasikeitus aplinkybėms nustatyta bendravimo tvarka gali būti keičiama. Atsižvelgiant į tai, nurodyti ieškovo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

86. Ieškovas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo pasirinkta formuluotė, kad ieškovas kiekvienais metais bendrauja ir praleidžia su vaiku pusę trukmės vaiko rudens, žiemos, pavasario, vasaros atostogų, trukmės laikotarpio pradžią ir pabaigą suderinus iš anksto su atsakove, reiškia, kad vaikas su tėvu neatostogaus, nes atsakovė geranoriškai su ieškovu nieko nederina. Ieškovas atkreipia dėmesį, jog į bylą buvo teikti duomenys, kad atsakovė nesutinka net kompensuoti bendravimo tvarkoje numatyto laiko, kai bendravimas nebuvo galimas dėl objektyvių priežasčių. Teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais apelianto (ieškovo) argumentais atkreipia dėmesį, jog byloje duomenų, kad atsakovė ir ateityje sieks trukdyti ieškovui bendrauti su nepilnamečiu vaiku, nėra (CPK 178 straipsnis). Be to, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, nuo 2021 m. pavasario pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka buvo vykdoma atsakovės pilna apimtimi ir iš ieškovo nebuvo gauta nė vieno pagrįsto nusiskundimo dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, ir, atitinkamai, jokių vaiko teisių pažeidimų nebuvo nustatyta. Taigi vienareikšmiškai teigti, jog tai, kad ieškovas kiekvienais metais bendrauja ir praleidžia su vaiku pusę trukmės vaiko rudens, žiemos, pavasario, vasaros atostogų, trukmės laikotarpio pradžią ir pabaigą suderinus iš anksto su atsakove, reiškia, kad vaikas su tėvu neatostogaus, nes atsakovė geranoriškai su ieškovu nieko nederina, negalima. Be to, pati atsakovė nurodė, kad visada yra linkusi tartis su ieškovu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

87. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei įvertinus nepilnamečio vaiko norą bendrauti su tėvu, pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, geriausiai atitinka nepilnamečio vaiko interesus. Tokia tvarka neriboja nei šalių, nei jų nepilnamečio vaiko interesų, todėl nėra pagrindo ir keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nepilnamečio vaiko su tėvu nustatytos bendravimo tvarkos, nėra pagrindo.

88. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Dėl santuokoje įgyto turto ir jo padalijimo

Dėl reikalavimo 2018 m. birželio 13 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 1634, pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento

90. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe, kai jis sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybėn.

91. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).

92. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CK 1.87 straipsnio taikymo yra išaiškinęs, kad, įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K?7?288/2009; 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; kt.). Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K?3-2-684/2021). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą).

93. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. balandžio 17 d. Dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2548, sudaryta ir patvirtinta Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S., I. Z. ir K. Z. dovanojo dukroms A. Z. ir J. Z. lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise šioje sutartyje nustatyta tvarka žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad ši sutartis kartu yra ir susitarimas dėl uzufrukto nustatymo, šalys susitarė, kad dovanotojams paliekama teisė neatlygintinai naudotis iki gyvos galvos dovanojamu turtu. I. Z. ir K. Z. sutinka tapti turto uzufruktoriais. 2017 m. lapkričio 7 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr.3053, sudaryta ir patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notarų biuro notarės A. K., K. Z. perdavė neatlygintinai savo dukrai J. V., o J. V. asmeninės nuosavybės teise priėmė iš savo motinos K. Z. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

94. Ginčytina 2018 m. birželio 13 d. Dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1634, (toliau – ginčo sutartis) sudaryta ir patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notarų biuro notarės A. K., J. V. perdavė neatlygintinai (dovanojo) apdovanotajam seseriai A. T. (atsakovei), o apdovanotasis A. T. asmeninės nuosavybės teise priėmė iš sesers J. V. ½ dalį pastato gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – daiktus); šios Dovanojimo sutarties 5.1.4 p. tame tarpe nurodyta, kad į šiuos daiktus nustatytas uzufruktas K. Z. ir I. Z. (toliau – uzufruktoriai), kurie 2018 m. gegužės 31 d. pareiškimu, patvirtintu Vilniaus rajono savivaldybės 8-ojo notarų biuro notarės A. K., notarinio registro Nr. 1631, sutinka, kad daiktai būtų padovanoti apdovanotajam, uzufruktoriams yra žinoma ir suprantama, kad po šios sutarties sudarymo, uzufruktas į daiktus jiems išlieka.

95. Taigi nagrinėjamu atveju matyti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tarp artimų giminaičių – seserų, kurioms jų tėvai K. Z. ir I. Z. lygiomis dalimis po ½ dar 2009 m. balandžio 17 d. Dovanojimo sutartimi padovanojo jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), kuriame jie gyveno, šia dovanojimo sutartimi šalys susitarė dėl uzufrukto nustatymo, kad dovanotojams paliekama teisė neatlygintinai naudotis iki gyvos galvos dovanojamu turtu. Ginčo sutartimi nekilnojamasis turtas ½ dalis gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esantys (duomenys neskelbtini) buvo aiškiai išreikšta valia padovanoti nekilnojamąjį turtą atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Pasirašydamos ginčo sutartį tiek trečiasis asmuo J. V., tiek atsakovė patvirtino tiek aiškų sutikimą su jos sąlygomis, bei, kad šis sandoris atitinka jų valią. Taip pat sudarant ginčo sutartį, buvo gautas notaro patvirtintas tėvų K. Z. ir I. Z. – uzufruktorių rašytinis sutikimas, kad nekilnojamas turtas būtų padovanotas atsakovei. Ginčo sutartis buvo patvirtinta notarės, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotina, jog ji buvo sudarytas nepažeidžiant imperatyvių įstatymo normų ir išaiškinus sutarties šalims teisines pasekmes. Be to, atsakovei padovanotas nekilnojamasis turtas buvo uždeklaruotas 2019 m. balandžio 29 d. Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje. Ginčo sutartimi atsakovei buvo padovanota dalis nekilnojamojo turto, kuriame nuolat gyveno tiek atsakovės tėvai, tiek atsakovės šeima. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nėra pagrindo netikėti tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens J. V., tiek liudytojos K. Z. parodymais, kad trečiasis asmuo J. V. ginčo sutartimi padovanojo jai priklausančią dalį turto atsakovei, nes jos motina K. Z. 2017 m. lapkričio 7 d. Dovanojimo sutartimi padovanojo J. V. po močiutės atsiradusį palikimą – nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, sudaryti tarp artimųjų giminaičių pirkimo pardavimo sutartį dėl dalies praktiškai šeimos turto, kuriam nustatytas uzufruktas, perleidimo, būtų nelogiška ir tai prieštarautų geros moralės, sąžiningumo principams.

96. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ieškovas (apeliantas) nepateikė jokių įrodymų, kad už ginčo sandorio sudarymą trečiajam asmeniui J. V. buvo sumokėta iš bendrų santuokinių lėšų 26 000,00 Eur grynaisiais pinigais (CPK 178 straipsnis). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas painiojasi savo paaiškinimuose, tai teigė, kad sudarant ginčo sutartį jis sėdėjo mašinoje, tai, kad dalyvavo sandorio sudaryme, kad notarui už paslaugas mokėjo jis ir atsakovė, kiek mokėjo nepamena, tai kad pinigai trečiajam asmeniui buvo perduoti prieš sandorį, tai, kad sandorio metu, kad perdavimo fakto nematė, apie tai jam sakė atsakovė ir pan. Taip pat nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus ieškovo argumentus, kad jis prisidėjo prie gyvenamojo namo pagerinimo (tvarkė laiptus, verandą), ieškovas pats patvirtino, kad tokių įrodymų neturi, o ir šie argumentai paneigtini tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens parodymais.

97. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė, kad ginčo sutartis yra apsimestinis sandoris, kad trečiasis asmuo atsakovės sesuo iš tikrųjų ginčo Dovanojimo sutartimi turtą pardavė atsakovei už 26 000,00 Eur. Taigi, ieškovo nurodyti argumentai dėl apsimestinio sandorio atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą – 2018 m. birželio 13 d. Dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 1634, pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir palikti galioti sandorį, kurį atsakovė A. T. ir jos sesuo J. V. nuslėpė, pripažinti A. T. 1/2 dalies gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkėja bei pripažinti šį nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei ieškovui priteisti ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – pirtis) padalijimo

98. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė Pirties vertę, atitinkamai ieškovui priteista kompensacija neatitinka santuokoje įgyto turto lygių dalių principo ir reikalavimo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje įgytą turtą padalinti teisingai. Eksperto D. G. surinkti duomenys, kiek tai susiję su jo kompetencija (atkuriamosios vertės bei nusidėvėjimo paskaičiavimas) yra teisingi ir vertingi šioje byloje, tačiau ekspertas, teikdamas galutinę išvadą, padarė teisinę klaidą – taikė vietovės pataisos koeficientą, kuris taikytinas apskaičiuojant vertę, naudojamą administraciniuose teisiniuose santykiuose. Individualaus turto vertinimo atlikimo atveju nustatant rinkos vertę civilinių santykių reguliavimo tikslais šis koeficientas pagal galiojančius teisės aktus netaikytinas.

99. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo eksperto D. G. ekspertizės aktu nustatyta pirties vertė yra teisinga, o ekspertė I. K. ekspertizės aktas yra neteisingas (ekspertė net neteisingai nurodė vietovę, kurioje yra ginčo pirtis).

100. Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo tarp šalių, kad šalių santuokos metu pirtis, VĮ Registrų centras įregistruota atsakovės nuosavybės teise, buvo pirkta ieškovo 2018 m. kovo 10 d. Medinio ūkinio pastato pirkimo-pardavimo nukelti sutarties pagrindu ir pastatyta šalims gyvenant santuokoje ant atsakovei priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) ir, kad tai yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, kad pirtis nuosavybės teise priteistina atsakovei, o iš atsakovės priteistina kompensacija už ieškovui tenkančią ½ dalį, tarp šalių nekilo. Tai, kad ieškovas prisidėjo darbu, pirko statybines medžiagas pirties įrengimui patvirtino, tiek abi ginčo šalys, liudytojai I. Z., V. P.. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad byloje pirtis nėra iki galo įrengta, joje nėra elektros, kanalizacijos, šildymo, vidaus apdailos, tai patvirtina į bylą pateiktos atsakovės fotonuotraukos, tiek atliktų ekspertizių aktai. 2022 m. gegužės 6 d. VĮ Registrų centras duomenimis pirties vidutinė rinkos vertė nurodyta 3 180,00 Eur.

101. Ieškovo prašymu atliktos teismo ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. IK-10/2022 (toliau – Aktas 1) nurodyta, kad pastato – pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), (atsižvelgiant į įrengtas komunikacijas, įrengtą privažiavimą), rinkos vertė nustatyta vertinimo datai (2022 m. gegužės 9 d.) yra 36 000,00 Eur. Atsakovės prašymu atliktos teismo eksperto D. G. 2022 m. gruodžio 12 d. Nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. DGE221212 (toliau – Aktas 2) nurodyta, kad pastato - pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), kurios tūris 348 kub. m, užstatytas plotas 79 kv. m, rinkos vertė 2022 m. gruodžio 22 d. dienai, nustatyta išlaidų (kaštų) metodu yra 3 050,00 Eur.

102. Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė. CK 3.119 straipsnyje reikalaujama, kad dalijamo bendro turto vertė būtų nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, tačiau teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis).

103. Nagrinėjamu atveju matyti, kad abu ekspertai, nustatydami ginčo pastato – pirties vidutinę rinkos vertę Aktuose 1 ir 2 rėmėsi tuo pačiu išlaidų (kaštų) metodu, nustatyta ginčo pastato – pirties vertė ženkliai skiriasi, pagal Aktą 1 yra 36 000,00 Eur, pagal Aktą 2 – 3 050,00 Eur. Esminių trūkumų Aktuose nenustatyta. Kiekviena iš ginčo šalių: ieškovas ir atsakovė prašė remtis jiems palankia Aktuose nustatyta ginčo pastato – pirties verte. Kitų įrodymų apie ginčo pastato vertę neteikė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesys, kad neigiamai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, 41 punktas).

104. Pažymėtina, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus kodekse numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 1 ir 2 dalis). Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui – ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje (CPK 218 straipsnis). Tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu <...> pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-93-916/2017). Taigi, nesivadovauti byloje esančiu, teismo nutartimi paskirtos ekspertizės pagrindu parengtu ekspertizės aktu galima tik tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, tyrimo eigos ar jo rezultatų. Teismo atsisakymas atsižvelgti į eksperto išvadas, negali būti paremtas deklaratyviomis prielaidomis ar vienos iš šalių nepagrįstu nesutikimu su eksperto išvada.

105. CK 4.80 straipsnis nenumato kaip konkrečiai turi būti nustatomas kompensacijos dydis, todėl teismas neturi pareigos kompensacijos dydį nustatyti tik pagal vieną konkretų ekspertizės aktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai vadovautis vien tik kurio nors vieno iš dviejų teismo ekspertų pateiktų ekspertizės aktų išvadomis ir yra pagrindas ginčo turto vertę nustatyti atsižvelgiant į byloje pateiktų visų teismo ekspertizės išvadų dėl ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertės aritmetinį vidurkį, t. y. 19 525,00 Eur (36 000,00 Eur + 3 050,00 Eur : 2 = 19 525,00 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į konkretaus ginčo nekilnojamojo turto ypatybes ir teritorijos, kurioje jis yra, specifiką, nurodytu būdu nustatyta turto rinkos vertė labiausiai atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus konkrečiu nagrinėjamu atveju (CK 1.5 straipsnio 3 ir 4 dalys, CK 4.80 straipsnio 2 dalis, CPK 176 straipsnis, 178 straipsnio 1 ir 2 dalis, 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliacinių skundų argumentai, susiję su turto (Pirties) vertės nustatymu atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

106. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog įvertinus tiek ieškovo, tiek atsakovės atstovų nurodytus argumentus dėl Aktuose nustatytos ginčo pastato-pirties vidutinės rinkos vertės pagrįstumo, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, yra tikslinga nustatyti ginčo pastato-pirties vertę iš Akte 1 ir Akte 2 nustatytų verčių vidurkio (36 000,00 Eur + 3 050,00 Eur : 2 = 19 525,00 Eur). Todėl atitinkamai tiek ieškovui tiek atsakovei padalinant ginčo pastatą lygiomis dalimis po ½ dalį, kiekvienai iš ginčo šalių ½ dalis pirties būtų 9 762,50 Eur vertės. Kadangi ginčo nėra, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise būtų priteista visas ginčo pastatas – pirtis, o ieškovui būtų priteista už ½ dalį pirties piniginė kompensacija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės ieškovui priteisė 9 762,50 Eur vertės piniginę kompensaciją.

Dėl šalių santuokos metu sukauptų santaupų egzistavimo

108. Nagrinėjamu atveju matyti, jog ieškovas prašė priteisti asmeninės nuosavybės teise iš atsakovės 20 000,00 Eur piniginių lėšų kompensaciją (40 000,00 Eur / 2), įgytų šalių santuokos metu, kuriomis disponuoja atsakovė, grįsdamas tuo, kad šalys santuokos metu sutaupė ir turėjo susitaupę 40 000,00 Eur grynaisiais pinigais, kuriuos laikė namuose.

109. Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys susituokė 2010 m. liepos 31 d. Atsakovė 2010 metų pabaigoje pradėjo eiti pareigas valstybės tarnyboje, todėl pagal įstatymą privalėjo 2011 metais teikti metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2010 metus. Atsakovė, priešingai negu ieškovas, pateikė į bylą visas savo gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2010 – 2019 metus. Iš atsakovės pateiktų metinių gyventojo (šeimos) deklaracijų 2011 – 2020 m. laikotarpyje, atsakovė: 2011-04-27 deklaravo savo pajamas už 2010 metus nurodydama, gyventojo pinigines lėšas banke 14 000 Lt (4 054,48 Eur), ne banke 85 000 LT (24 617,70 Eur); sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 20 000 LT (5 792,40 Eur); 2012-04-27 deklaravo pajamas už 2011 metus nurodydamas pinigines lėšas banke 18 256 Lt (5 287,30 Eur), ne banke 70 000 LT (20 273,40 Eur), sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 10 000 LT (2 896,20 Eur); 2013-04-29 deklaravo pajamas už 2012 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 18 000 Lt (5 213,16 Eur), ne banke 85 000 LT (24 617,00 Eur), sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 25 000 LT (7 240,50 Eur); 2014-04-22 deklaravo pajamas už 2013 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 19 000 Lt (5 502,78 Eur), ne banke 85 000 LT (24 617,00 Eur), sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 25 000 LT (7 240,50 Eur); 2015-04-28 deklaravo pajamas už 2014 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 21 334 Lt (6 178,75 Eur), ne banke 80 000 LT (23 169,60 Eur), sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 10 000 LT (2 896,20 Eur); 2016-04-27 deklaravo pajamas už 2015 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 14 700,00 Eur, ne banke 23 000,00 Eur), sutuoktinio pinigines lėšas banke 2 000 Eur, sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 3 000,00 Eur); 2017-04-20 deklaravo pajamas už 2016 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 14 700,00 Eur, ne banke 23 000,00 Eur, sutuoktinio pinigines lėšas banke 2 000,00 Eur, sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 3 000,00 Eur; 2018-04-22 deklaravo pajamas už 2017 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 18 359,00 Eur, ne banke 24 000,00 Eur, sutuoktinio pinigines lėšas banke 2 467,00 Eur, sutuoktinio pinigines lėšas ne banke 2 000,00 Eur; 2019-04-29 deklaravo pajamas už 2018 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 11 834,00 Eur, ne banke 29 000,00 Eur, sutuoktinio pinigines lėšas banke 6 265,00 Eur; 2020-04-30 deklaravo pajamas už 2019 metus, nurodydama pinigines lėšas banke 2 740,00 Eur, ne banke 27 000,00 Eur.

110. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog vertinant tik pateiktų deklaracijų duomenis, teigti, kad šalys santuokos metu ne banke turėjo 40 000,00 Eur piniginių lėšų, nėra pagrindo. Jokių įrodymų, kad ieškovo nurodyta 40 000,00 Eur grynųjų pinigų suna egzistuoja natūra, ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nesant kitų pateiktų įrodymų, negalima besąlygiškai vertinti, jog turto deklaracijose nurodytos piniginės lėšos yra realūs pinigai civilinės teisės prasme. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, galimos įvairios situacijos, kai turimas realus pinigų kiekis gali nesutapti su deklaracijose nurodomu pinigų kiekiu. Ieškovas rėmėsi tik aukščiau nurodytų deklaracijų duomenimis, neteikė kitų pinigų turėjimą patvirtinančių įrodymų, teigė apie pinigų laikymą namuose vokeliuose, dėžutėje, už komodos, o tai duoda pagrindo abejoti realiu pinigų turėjimu ir didelės pinigų sumos ilgalaikiu saugojimu ne banke. Gyventojų pajamų (turto) deklaracijos neturi oficialaus rašytinio dokumento statuso, nes Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją šiame dokumente pateikia ne valstybės ar savivaldybės institucijos, bet pajamas siekiantis pagrįsti asmuo; už deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą atsako juos pateikęs asmuo, o ne deklaraciją priėmusi institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010). Dėl to gyventojų valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamos deklaracijos vertintinos kaip rašytiniai įrodymai, kuriems nesuteikiama didesnė įrodomoji galia (prima facie) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2012).

111. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnis). Šiuo atveju sutiktina su atsakovės argumentais, jog nurodytą reikalavimą ieškovas kildino iš atsakovės pateiktų metinių gyventojo pajamų deklaracijų, bet ieškovas visiškai neišanalizavo jų turinio iki atsakovės santuokos su ieškovu ir santuokos nutraukimo dieną. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nesant byloje pateiktų įrodymų, ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė šalių santuokos metu sukauptų santaupų egzistavimo, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taigi, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovės kompensaciją 20 000,00 Eur (40 000,00 Eur / 2) pinigais pagrįstai atmetė kaip neįrodytą.

Dėl priekabos padalinimo

112. Atsakovė (apeliantė) nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo padalinta santuokos laikotarpiu ieškovo vardu įgyta priekaba MAZ8114 valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė byloje reiškė reikalavimą Priekabą natūra priteisti ieškovui, o atsakovei iš ieškovo priteisti 145,00 Eur kompensaciją už jos dalį šioje nuosavybėje. Atsakovė nurodo, kad šalys priekabą įsigijo 2012 m. kovo 3 d. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną priekaba išregistruota iš VĮ ,,Regitra” duomenų bazės, nes nėra techninės apžiūros ir (ar) draudimo, nepanaikina jos, kaip turto, juridinio statuso.

113. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nors Priekaba buvo įgyta santuokos laikotarpiu, tačiau ji buvo įgyta ne bendrąja sutuoktinių nuosavybe, o asmenine ieškovo nuosavybe. Ieškovas paaiškino, jog šią priekabą ieškovo tėvas buvo pirkęs iš motinos brolio G. N., tačiau tėvo vardu priekaba taip ir nebuvo perregistruota. Santuokos laikotarpiu priekabą ieškovo tėvas padovanojo ieškovui, tuomet priekaba buvo užregistruota ieškovo vardu. Pažymėtina, jog šių aplinkybių atsakovė byloje neginčijo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovė nurodė, jog transporto priemonės (įskaitant ir Priekaba) buvo įgytos ieškovo nuožiūra be atsakovės žinios ir sutikimo. Taigi, tuo atsakovė patvirtino, jog jai nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių Priekaba galėtų būti laikoma bendrąja jungtine šalių nuosavybe. Šiuo atveju sutiktina su ieškovo argumentais, jog be kita ko tai reiškia, kad atsakovei nėra žinoma, kad už Priekabą ieškovas būtų mokėjęs santuokinėmis lėšomis. Kadangi ieškovo nurodytos aplinkybės byloje nebuvo paneigtos ir net nebuvo atsakovės ginčijamos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi.

114. CK 3.89 straipsnio 1 dalies punkte nurodoma, jog sutuoktiniui dovanotas turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Kaip paaiškino ieškovas, jis už Priekabą pinigų nemokėjo, todėl nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, jog tiek faktiškai, tiek ir teisiškai Priekabos įgijimo sandoris yra dovanojimo sandoris.

115. Vadovaujantis CK 6.465 straipsnio 1 dalimi, pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Dovanojimo sutarties forma reglamentuota CK 6.469 straipsnyje. Sutartis, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, turi būti rašytinės formos (1 dalis). Nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, turi būti notarinės formos (2 dalis). Kaip nurodė pati atsakovė, priekabos vertė yra apie 290,00 Eur, taigi tokios vertės kilnojamojo daikto dovanojimo sutarčiai specialiosios normos nenustato konkrečios sandorio formos, atitinkamai turi būti vadovaujamasi bendrosiomis normomis, reglamentuojančiomis sandorių formą. Vadovaujantis CK 1.71 straipsniu, sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (1 dalis); sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (2 dalis). Vadovaujantis CK 1.72 straipsnio 1 dalimi, sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Taigi, žodinės formos susitarimas tarp ieškovo ir jo tėvo dėl Priekabos dovanojimo yra pakankamas dovanojimo sandorio galiojimui. Kaip jau buvo minėta, šio dovanojimo sandorio atsakovė neginčijo, neįrodinėjo ir neteigė, jog buvo sudarytas kitoks sandoris, kuris lemtų priekabos priskyrimą ne ieškovo asmenine, o bendrąja jungtine nuosavybe.

116. Atsižvelgiant į tai, kad Priekaba ieškovo buvo įgyta dovanojimo sandorio pagrindu, pirmosios instancijos teismas neturėjo ne tik pareigos, bet ir teisės Priekabos dalinti kaip bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto. Tačiau nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas dėl Priekabos nuosavybės formos plačiau nepasisakė, kadangi nustatė, jog šio turto natūroje nebėra.

117. Nors atsakovė nurodo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną priekaba išregistruota iš VĮ ,,Regitra” duomenų bazės, nes nėra techninės apžiūros ir (ar) draudimo, nepanaikina jos, kaip turto, juridinio statuso, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007; 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2009). Atsakovė jokių įrodymų apie Priekabos valdymą, buvimą kurio nors iš sutuoktinių žinioje, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai dėl jos reikalavimo Priekabą natūra priteisti ieškovui, o atsakovei iš ieškovo priteisti 145,00 Eur kompensaciją už jos dalį šioje nuosavybėje, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad priekaba MAZ 8114, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) VĮ Regitra duomenimis buvo išregistruota dar 2014 m. spalio 3 d., natūroje jos nėra, todėl ji nėra dalinama.

Dėl transporto priemonės padalinimo

118. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo priteisti jai iš ieškovo 1 400,00 Eur kompensaciją už dalytino jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto dalies sumažinimą – be atsakovės žinios ir sutikimo parduotą automobilį Volvo XC 70, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis).

120. Iš 2020 m. spalio 15 d. VĮ Regitra pažymos su priedais, kad 2020 m. vasario 17 d. buvo pranešta apie transporto priemonės Volvo XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perdavimą kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui Lietuvoje, ši transporto priemonė 2020 m. vasario 27 d. buvo išregistruota. Taigi, ši transporto priemonė buvo perleista kitam asmeniui ir po to išregistruota. Kaip jau minėta, pagal kasacinio teismo išaiškinimus į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007; 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2009). Nors atsakovė prašė priteisti kompensaciją už nurodyto dalytino turto sumažinimą, tačiau nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, jog šis turtas nėra priskirtas dalintinam turtui. Be to, šiuo atveju automobilis buvo parduotas iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo, t. y. šalims gyvenant santuokoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog turtas, kuris buvo perleistas iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo, negali būti laikomas dalintinu turtu. Be to, ieškovas paaiškino, jog automobilis buvo parduotas šalims esant santuokoje ir gautos lėšos panaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, dalinti turto, kurį kažkada praeityje sutuoktiniai turėjo, nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju sutiktina su ieškovo argumentais, jog atsakovė žinojo (negalėjo nežinoti) apie automobilio pardavimą, ką patvirtina atsakovės reikalavimo dėl kompensacijos už bendro turto sumažinimą pareiškimas. Atsakovei neįrodžius, jog ieškovas už automobilį gautas sumas panaudojo su ne šeimos poreikiais nesusijusioms išlaidoms dengti, laikytina, jog šios pajamos, kaip ir visos kitos šalių iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo gautos pajamos, buvo panaudotos šeimos poreikiams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimą dėl 1 400,00 Eur kompensacijos priteisimo už ½ dalį automobilio Volvo XC 70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai netenkino.

121. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog vadovaujantis CK 3.96 straipsnio 1 dalimi, sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Šiuo atveju atsakovė viso santuokos nutraukimo proceso metu buvo atstovaujama advokato, todėl apie teisines galimybes ginčyti sandorį turėjo žinoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė nesiėmė priemonių ginčyti sandorį patvirtina, kad atsakovė sutiko su Automobilio pardavimu.

122. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors apeliantai (ieškovas ir atsakovė) nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jų pateiktų argumentų ir/ar netyrė bylos aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su nurodytais apeliantų argumentais atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinių skundų, apeliantai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog šioje nutartyje aptarti apeliantų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo patikslintą ieškinį ir atsakovės patikslintą priešieškinį tenkino iš dalies.

123. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų argumentais, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į visas aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi subjektyviais šalių ir liudytojų paaiškinimais, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokios apeliantų (ieškovo ir atsakovės) nuomonės dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

124. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra pagrindo.

125. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas.

Dėl bylos procesinės baigties

126. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

127. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

128. Atmetus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantams neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

129. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024-01-01), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

130. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.