Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (suinteresuoto asmens) J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. pareiškimą ir suinteresuoto asmens J. S. savarankišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys: J. P., K. P., K. P., V. K., R. S., A. M. K., valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo, kuriuo suinteresuoto asmens J. S. savarankiškas reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pareiškėjos atsisakymo nuo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

13. Per terminą, skirtą apeliaciniam skundui paduoti, pareiškėja S. A. pateikė pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakymą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjos S. A. atsisakymas nuo pareiškimo prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms ar pažeistų viešąjį interesą. Iš pareiškimo dėl pareiškimo atsisakymo turinio matyti, kad pareiškimo atsisakymo pasekmės pareiškėjai yra žinomos, todėl pareiškimo atsisakymas priimtinas. Kadangi pareiškėja pareiškimo atsisakė, tai atsirado pagrindas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos S. A. pareiškimas, naikinti ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

14. Jeigu ieškinys (pareiškimas) atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio (priešieškinio), arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Šioje dalyje nurodyto dydžio žyminio mokesčio dalis grąžinama ir tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio (priešieškinio) dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu byla šioje dalyje nurodytais būdais užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad iš pirmiau nurodytos teisės normos dispozicijos akivaizdu, jog, bylą užbaigus nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, žyminis mokestis, sumokėtas pirmosios instancijos teismui, negrąžinamas. Grąžinamas tai teismo instancijai sumokėtas žyminis mokestis, kurioje atsisakoma pareikšto ieškinio ir kuri užbaigia bylos nagrinėjimą nutraukdama bylą. Ypatumas yra tik tas, ar byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ar vėliau – jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629/2013).

16. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, į tai, kad pareiškėjos pareiškimas pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas, o pareiškimo atsisakymas pateiktas po sprendimo priėmimo, žyminio mokesčio dalis pareiškėjai negrąžinama.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17. Apeliantė J. S. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2023 m. gegužės 18 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą su istorija, kuriame matyti apeliantės turėtas nekilnojamasis turtas, kuriame, kaip teigia apeliantė, gyveno brolis S. Ž. iki pat mirties. Nors prašymo priimti šį įrodymą apeliantė nepateikė, tačiau apeliacinės teismas pasisako dėl šio įrodymo priėmimo.

18. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

19. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

20. Atsižvelgiant į tai, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnis 3 dalis), bei atsižvelgiant į tai, kad byloje teismas pasisakė dėl apeliantės turėto gyvenamojo namo, kuriame galimai gyveno palikėjas, taip pat į CPK 443 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodoma, kad nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, todėl suinteresuoto asmens J. S. pateiktas įrodymas – 2023 m. gegužės 18 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo su istorija – yra reikšmingas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams, šio įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priima ir vertins jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

21. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad suinteresuotas asmuo J. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra S. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), sesuo. S. Ž. mirties dieną buvo išsituokęs ir turėjo dukterį J. P., gim. (duomenys neskelbtini).

22. Testamentų registro 2022 m. lapkričio 7 d. išrašas patvirtina, kad niekas po S. Ž. mirties (duomenys neskelbtini) palikimo nepriėmė, testamento jis nebuvo sudaręs. J. P., taip pat jos vaikai K. P. ir K. P., pateikė 2023 m. sausio 23 d. pranešimus, kuriuose nurodė, kad neprieštarauja, kad S. A. paveldėtų S. Ž. priklausantį turtą.

23. Iš Nekilnojamojo turto registro 2023 m. sausio 23 d. išrašo nustatyta, kad apskrities viršininko 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 2.7-79-15154 S. Ž. vardu registruotos 76/369 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 17/105 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisės neįregistruotos).

24. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismo posėdžio metu J. S. nurodė, kad palikimo per įstatyme nustatytą terminą nepriėmė, sprendė, jog savarankiškas reikalavimas grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, o vieno asmeninio daikto paėmimas nelaikytinas palikimo priėmimo, ir atmetė savarankišką reikalavimą. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, mano, kad byloje pakankamai duomenų, padaryti išvadai, kad J. S. priėmė S. Ž. palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Dėl palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti

25. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

26. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

27. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016, 18,19 punktai). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

28. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi pareiškėjo žodiniai ir rašytiniai paaiškinimai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą nustatymo yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis).

31. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas pradėjus faktiškai valdyti turtą, nustatymo.

32. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes.

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų ir dokumentų, laiškų, nuotraukų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Be to, paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Kita vertus, jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad pagal konkrečios bylos aplinkybes turi būti įvertinta ir nuspręsta, ar palikėjo drabužių, asmeninių ir kitokių daiktų paėmimas ar pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu vertinamas kaip palikimo priėmimo veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

35. Įvertinus aukščiau nurodytą teismų praktiką, tiek dėl palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti, tiek dėl įrodymų vertinimo, tokio pobūdžio bylose, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino J. S. pateiktus argumentus ir įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

36. J. S. faktinį palikimo priėmimą grindžia savo ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais, foto nuotrauka, kurioje užfiksuota pypkė, taip pat Nekilnojamojo turto registro išrašo kopija, kurioje nurodoma, kad J. S. ir S. A. pagal 1982 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimą priklausė po ½ dalį gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (įrašas galiojo nuo 2001 m. vasario 12 d. iki 2014 m. liepos 11 d., S. A. iki 2014 m. sausio 29 d.), kuriame, J. S. tvirtina, kad iki mirties gyveno brolis S. Ž..

37. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pačios J. S. parodymai teisme ir savarankiškame pareiškime nėra nuoseklūs. Teismo posėdžio metu J. S. nurodė, kad nepriėmė jokio palikimo, tik dabar sužinojo, kad sesuo S. A. nori paimti visą palikimą, todėl ir kreipėsi į teismą, nežinojo, kad duktė nepriėmė turto, mano, kad visoms seserims priklauso (2023 m. gegužės 18 d. posėdžio garso įrašo 50:33 min. – 51:28 min.). Taip pat teismo posėdžio metu J. S. negalėjo paaiškinti, kokius daiktus valdė kaip savo, kokie palikėjo daiktai buvo likę, kuriuos valdė, nors pareiškime nurodė, kad visi mirusiojo asmeniniai daiktai, namų apyvokos reikmenys, baldai, buitinė technika, rūbai, knygos, nuotraukos ir kita, liko name, kuris priklausė J. S. ir kuriame gyveno mirusysis, bei visi jo turėti asmeniniai daiktai, buvo valdomi, turimi ir naudojami išskirtinai tik J. S.. Tokios aplinkybės parodo J. S. argumentų nenuoseklumą. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, posėdyje išsakyti J. S. argumentai parodo ir jos valios paveldėti trūkumą, kadangi iki kol pareiškėja S. A. nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, valios priimti brolio palikimą iš esmės neturėjo, nes buvo palikėjo duktė, ir apeliantė nežinojo, kad duktė palikimo nepriėmė, t. y. valia paveldėti atsirado tik po pareiškėjos S. A. kreipimosi į teismą.

38. Nors apeliacinės instancijos teismui apeliantė pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą, kad jai dalinės nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir proceso dalyviai neginčijo, kad šiame name iki mirties gyveno S. Ž., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tai, jog po palikėjo mirties jo asmeniniai daiktai liko jo gyvenamojoje vietoje, savaime nereiškia, kad J. S. juos tvarkė ir jais naudojosi kaip savo, nes posėdyje tokių faktų pati nepatvirtino. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad J. S. sutvarkė asmeninius daiktus, palaikė jų tinkamą būklę, kažkur juos perkėlė, naudojo juos kaip nuosavus. Priešingai, byloje proceso dalyviai (R. S., A. M. K.) teigė, kad daiktai buvo likę gyvenamajame name iki kol sudegė ir nieko neliko. Nors R. S. teigė, kad mama, t. y. J. S., prižiūrėjo namą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad gyvenamasis namas buvo jos nuosavybė, todėl asmeninio turto priežiūra, nepatvirtina, kad likusius asmeninius S. Ž. daiktus valdė, naudojo ir prižiūrėjo kaip savo. Be to, gyvenamasis namas priklausė ir S. A., kuri taip pat galėjo įeiti į namą ir disponuoti palikėjo asmeniniais daiktais, kas taip pat nepatvirtina fakto, dėl palikimo faktinio valdymo.

39. Taip pat pažymėtina, kad suinteresuoti asmenys teismo posėdžio metu iš esmės nepatvirtino, kad per trijų mėnesių terminą po palikėjo mirties, J. S. atliko kokius nors aktyvius veiksmus, kad priimtų brolio palikimą. Priešingai, suinteresuotas asmuo V. K. nurodė, kad po palikėjo mirties niekas neprižiūrėjo turto. Tą patį nurodė ir liudytoja G. Š., buvusi S. Ž. sutuoktinė, t. y. kad per tris mėnesius po palikėjo mirties niekas nevyko, niekas nieko nesidalino, asmeninių daiktų niekas nesutvarkė, name stovėjo iki kol sudegė.

40. Tiek savarankiškame pareiškime, tiek ir apeliaciniame skundė apeliantė didelę reikšmę skiria vieno daikto – pypkės, kuri, kaip teigia apeliantė, priklausė broliui S. Ž., turėjimu ir išsaugojimu, kaip palikimo dalį. Visgi, vadovaujantis šios nutarties 35 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, byloje nesant apeliantės nuoseklių paaiškinimų (savarankiškame pareiškime teigė, kad priėmė palikimą faktiniu valdymu, o teismo posėdyje teigė, kad nepriėmė palikimo), kurie nėra patvirtinami suinteresuotų asmenų ar liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais, pats vieno asmeninio daikto turėjimas nepatvirtina, kad apeliantė priėmė brolio palikimą, pradėjusi jį faktiškai valdyti. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad apeliantė priėmė palikėjo palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti, per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą.

41. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, paraiškos Nr. 16034/90).

Dėl bylos baigties

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė su ginčo dalyku susijusius teisės aktus ir teismų praktiką, todėl, atmesdamas suinteresuoto asmens J. S. savarankišką reikalavimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo. Dėl išdėstyto apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos S. A. pareiškimas, naikintina ir civilinės bylos dalis pagal pareiškėjos S. A. pareiškimą nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Suinteresuoto asmens J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas suinteresuoto asmens J. S. savarankiškas reikalavimas, palikti nepakeistą.

Priimti pareiškėjos S. A. pareiškimo atsisakymą, panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškimas, ir civilinę bylą pagal pareiškėjos S. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukti.