- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-252-744/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16355-2023-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Martynas Galvičius, Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas
- Nukentėjusysis
- L. J.
- Nuteistasis
- R. J.
- Advokatai
- Vaclovas Akavickis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vaclovo Akavickio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant R. J. per laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje; iš R. J. priteista L. J. 453,84 Eur turtinei žalai atlyginti, 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 3500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. R. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2023 m. gegužės 6 d. apie 19 val. savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto tarp jo ir jo sutuoktinės L. J. metu, tyčia rankomis sugriebęs už L. J. rūbų ją stūmė, dėl to ji nugaros sritimi pargriuvo, atsitrenkdama į betoninius blokus, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyčia rankomis sugriebęs už jos rūbų ties krūtinės sritimi, ne mažiau kaip penkis kartus ją vėl stūmė, dėl to ji penkis kartus galvos sritimi ties pakaušiu griūdama atsitrenkė į betoninį grindinį, o nugaros sritimi į žolyną, tuo jai padarydamas veido, abiejų žastų ir dešinės šlaunies poodines kraujosruvas ir taip nežymiai sužalojo savo šeimos narę – sutuoktinę L. J.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Vaclovas Akavickis prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir priimti R. J. naują – išteisinamąjį nuosprendį; priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojos A. R. atžvilgiu dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje; įvertinti, ar atliekant eksperimentą, jame nedalyvaujant gynėjui, nebuvo pažeistos kaltinamojo ir jo gynėjo teisės.
2.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Vaclovas Akavickis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. J. sužalojo savo šeimos narę – sutuoktinę L. J. Teigia, kad R. J. nusikalstamos veikos nepadarė, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių R. J. kaltę, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš 2023 m. gegužės 9 d. kitų objektų, tai yra kompaktinio disko, kuriame įrašytas nukentėjusiosios pokalbis su Bendrojo pagalbos centro operatore, apžiūros protokolo matyti, jog nukentėjusioji Bendrojo pagalbos centro operatorei nurodė, kad ji yra tik aplieta vandeniu, jokių sužalojimų nepatyrė, medikų pagalba jai nereikalinga.
2.2. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad 2023 m. gegužės 6 d. surašytame L. J. apžiūros protokole vyresnysis patrulis K. S. nurodė, jog ,,Apžiūrint asmenį ant jo veido jokių išorinių sužalojimų nestebima. Apžiūrint apatinę nugaros dalį jokių išorinių sužalojimų nestebima. Plaukai neišpešioti, neištampyti, drabužiai aplieti vandeniu, nesuplėšyti“. Taigi iš karto po įvykio apžiūrėta nukentėjusioji visiškai neatrodė nukentėjusi, jokių jos kūno sužalojimų neužfiksuota, plaukai tvarkingi, rūbai nesuplėšyti, tik šlapi. Nukentėjusioji protokole patvirtino, kad su protokolu susipažino, jis surašytas teisingai, pastabų neturi, tai yra pati nukentėjusioji įvykio dieną patvirtino, kad jokių sužalojimų ji nėra patyrusi. Iš to seka, kad 2024 m. gegužės 10 d. teismo medicinos specialisto nustatytus sužalojimus nukentėjusioji patyrė ne dėl nuteistojo veiksmų, o kitomis aplinkybėmis. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimai L. J. galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant.
2.3. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2024 m. gegužės 7 d. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, jog pasiūlius papasakoti visa, kas liudytojui (pareiškėjui) gali būti žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, L. J. nurodė, kad pati inicijavo konfliktą prie garažo, pradėdama kaltinti sutuoktinį dėl nušalusių pomidorų daigų. Nukentėjusioji pat patvirtino, kad toje vietoje ji nebuvo pargriauta ar kitaip sužalota, nurodė, kad traukėsi nuo sutuoktinio atbula eidama link namo ir, kad buvo pargriauta tik prie namo kampo, kur, jos teigimu, griūdama ant žemės, skaudžiai susitrenkė ir buvo keletą kartų aplieta vandeniu. Apklausiama kaip liudytoja 2024 m. gegužės 24 d. L. J. jau nurodė kitokias įvykio aplinkybes, šie jos parodymai nesutampa su parodymais, duotais 2024 m. gegužės 7 d. Apklausiama 2024 m. gegužės 24 d. L. J. teigė, kad nuėjus prie garaže esančio vyro, ,,po kelių minučių mane vyras R. pamatė, tada aš pradėjau jam priekaištauti, kad jis nušaldė šiltnamyje mano pasodintus daigus, tai yra jis sugadino šildymo sistemą, kuri apšildo šiltnamį. R. nieko man neatsakė ir tada jis priėjo prie manęs bei jis rankomis sugriebė man už rūbų, jis rankomis nustūmė mane nuo automobilio, po ko aš neišlaikiusi lygsvaros, griuvau ir griūdama nugaros sritimi atsitrenkiau į betoninius blokus, kurie tuo metu buvo sudėti šalia garažo. Pajaučiau skausmą nugaros srityje. Negaliu pasakyti, kas vyko toliau, nes labai stipriai išsigandau dėl ko, manau, turbūt patyriau šoką, todėl negaliu nurodyti, ar R. prie garažo dar naudojo fizinį smurtą prieš mane ar ne“. Taigi šios apklausos metu nukentėjusioji nurodė naujas įvykio aplinkybes, tai yra jos pastūmimą prie garažo į betoninius blokus, nors tokių įvykio aplinkybių pirminės apklausos, vykusios kitą dieną po įvykio, nebuvo nurodžiusi. Iš to seka pagrįsta išvada, jog nukentėjusioji, siekdama apkaltinti R. J., sugalvojo naują įvykio versiją. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2024 m. rugpjūčio 8 d. vykusios akistatos metu L. J. parodė, kad „konflikto metu man stovint prie garažo, R. J. rankomis pastūmė mane, po ko aš praradau sąmonę, todėl kas toliau vyko nurodyti negaliu, nes neprisimenu. Po to atsipeikėjau, kai jau buvau namo kieme prie namo kampo, tačiau, kaip aš nuo garažo iki namo kampo nuėjau, paaiškinti negaliu, nes neprisimenu. Namo kieme stovėjo R. J., aš priėjau prie jo ir jau ranka norėjau įsikibti į jį, nes sunku buvo stovėti, blogai jaučiausi, man nespėjus į jį įsikibti, jis tada pasiėmė šalia padėtą kibirą su vandeniu ir užpylė kibire buvusį vandenį ant manęs. Tada jis rankomis pastūmė mane, po ko aš nugaros ir galvos sritimis trenkiausi į žemę”. Taigi akistatos metu nukentėjusioji L. J. vėl pakeitė savo parodymus ir nurodė kitokias įvykio aplinkybes.
2.4. Apelianto manymu, nukentėjusioji galimai meluoja, taip bandydama apkaltinti sutuoktinį smurtu: 2024 m. gegužės 6 d. pranešime Bendrajam pagalbos centrui nukentėjusioji nurodė, kad ji nesužalota, medikų nereikia, 2024 m. gegužės 6 d. nukentėjusiosios kūno apžiūros protokole neužfiksuota jokių sužalojimų, 2024 m. gegužės 7 d. protokole nukentėjusioji nenurodė, kad būtų kaip nors nukentėjusi prie garažo, kad būtų pastumta R. J., tačiau 2024 m. gegužės 24 d. jau nurodė, kad prie garažo R. J. priėjo prie jos, sugriebė už rūbų ir pastūmė, dėl to ji, neišlaikiusi pusiausvyros, griuvo ir griūdama nugaros sritimi atsitrenkė į betoninius blokus, kurie tuo metu buvo sudėti šalia garažo. 2024 m. rugpjūčio 8 d. vykusios akistatos metu nukentėjusioji vėl pakeitė parodymus, teigė, kad po to, kai prie garažo R. J. ją pastūmė, ji prarado sąmonę, todėl neprisimena, kas vyko toliau. Apeliantas akcentuoja, kad Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole pastūmimo prie garažo nukentėjusioji nenurodė, apie pastūmimą ji pradėjo kalbėti po įvykio praėjus beveik trims savaitėms, o apie sąmonės netekimą – praėjus net trims mėnesiams. Toks nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas leidžia pagrįstai manyti, jog nukentėjusiosios parodymai nėra objektyvūs ir teisingi, todėl jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
2.5. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2023 m. liepos 31 d. kitų objektų, tai yra vaizdo įrašo, pavadinimu ,,PSS-20230506-195923UTC+0300”, apžiūros protokole užfiksuota, jog L. J. policijos pareigūnui pasakė: „Patikėkite aš agresyvoka esu, jeigu ant manęs puola, aš nepasiduodu, jisai mane stūmė, šitai man sutrenkė nugarą, stipriai griuvau ant nugaros“. Be to, iš šio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji duoda neteisingus parodymus – ji nuolat nurodo, kad buvo užpulta R. J., pastumta, aplieta, o pati jam nieko nedarė, nors pirminės apklausos metu, iš karto po įvykio, pareigūnui nurodė: ,,Patikėkite aš agresyvoka esu, jeigu ant manęs puola, aš nepasiduodu...“ ir ,,Nu šokau nuo žemės nepasiduoti, jisai mane atgal“. Šie nukentėjusiosios paaiškinimai patvirtina, kad nukentėjusioji pati išprovokavo konfliktą, buvo agresyvi, pati puolė R. J., bandė jam suduoti ar kitaip sužaloti, o nuteistasis tik gynėsi nuo jos agresyvių veiksmų ir todėl netyčia ją pastūmė bei norėdamas, kad nukentėjusioji nusiramintų, ją apipylė vandeniu.
2.6. Kartu apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji savo civiliniame ieškinyje nurodė nepagrįstą jos sužalojimo mastą ir sužalojimo pasekmes, tai yra nurodė: „Mano sveikatos būklė jau niekada nebus atstatyta iki buvusios, pasak medikų, visuomet jausiu patirtos traumos padarinius, o be to ilgainiui gali pasireikšti ir kitokie galvos smegenų sumušimo padariniai: atminties praradimas, koncentracijos stoka, įvairaus laipsnio epilepsijos ir pan.“. Nukentėjusiosios teigimu, pasekmes ji jaučia iki šiol, jai nustatyti liekamieji reiškiniai. Atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas nurodė, jog pagal specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus jokių liekamųjų reiškinių nelieka, dėl šių sužalojimų nukentėjusioji negalėjo prarasti sąmonės, bei patvirtino, kad visi nukentėjusiosios nurodyti liekamieji sveikatos sutrikdymo požymiai yra jos iš anksčiau turimų susirgimų pasekmės. Apeliantas pažymi, kad teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas L. J. nurodė, jog L. J. nustatyti sužalojimai nesukelia ilgalaikių sutrikimų, mėlynės spalviškai išnyksta per maždaug dvi savaites, jos nesukelia kažkokių fizinių ilgalaikių pakitimų, sutrikimų. Tokie specialisto parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, yra linkusi kaltinti R. J. nepagrįstais veiksmais ir jo veiksmų pasekmėmis, taip siekdama R. J. kuo griežtesnės bausmės ir kuo didesnės turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.
2.7. Apeliantas nurodo, kad specialistas, be kita ko, patvirtino, jog L. J. dėl jai nustatytų kūno sužalojimų negalėjo prarasti sąmonės, ir kartu paaiškino, kad sąmonės netekimas gali būti ne tik organinės kilmės, bet ir psichoemocinės kilmės. Nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, konfliktiška ir agresyvi, ir būtent tai, o ne fiziniai sveikatos sutrikdymai, galėjo būti jos minimos atminties (sąmonės) praradimo priežastis. Be to, specialistas paneigė nukentėjusiosios teiginius, jog po įvykio ją kamuojantys galvos ir nugaros skausmai bei kitos sveikatos problemos yra susiję su įvykiu ir R. J. veiksmais. Specialistas pažymėjo, kad skausmai nukentėjusiajai galėjo atsirasti ir dėl degeneracinių pakitimų, o nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos neturi ir negalėjo turėti įtakos ilgalaikio skausmo išsivystymui. Taigi specialistas nukentėjusiosios nurodyto lėtinio potrauminio skausmo nesieja su 2023 m. gegužės 6 d. įvykiais.
2.8. Apelianto teigimu, liudytojos L. J. parodymai labai prieštaringi: 2023 m. gegužės 6 d. pareiškime pareigūnams L. J. nurodė, kad jos sesuo L. J. ėjo link kiemo, o vyras sekė iš paskos, apklausos, vykusios 2023 m. gegužės 24 d., metu nurodė, kad R. J. stovėjo prie namo kampo, L. J. atėjo prie jo. Be to, L. J. pirmosios apklausos metu nurodė, kad R. J. pastūmė L. J., po to apipylė vandeniu, o antrosios apklausos metu nurodė, kad pirmiau apipylė vandeniu, o po to pastūmė. Liudytojos L. J. parodymuose yra ir daugiau prieštaravimų – liudytoja nurodė, kad R. J. jai sudavė mėlynos spalvos kibiru, nors L. J. nurodė, kad kibiras buvo rudos spalvos, iš įvykio vietos išimtas suskilęs būtent rudos spalvos kibiras. Toks skirtingas įvykio aplinkybių aiškinimas suponuoja tikėtiną išvadą, kad liudytoja L. J. nesako tiesos ir nenurodo tikrųjų įvykio aplinkybių, todėl jos parodymais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
2.9. Apeliantas akcentuoja, kad liudytojai A. B., D. S. ir A. Š. įvykio nematė, todėl remtis jų parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį taip pat nėra pagrindo. Fizinius veiksmus tarp R. J. ir nukentėjusiosios neva matė tik liudytoja L. J., tačiau byloje liko nepašalintos abejonės dėl šios liudytojos parodymų šališkumo. Pasak apelianto, byloje nesurinkta neginčijamų R. J. kaltės įrodymų, priimat skundžiamą nuosprendį buvo remiamasi tik šališkais nukentėjusiosios ir jos sesers parodymais, o nuteistojo parodymai buvo atmesti įvertinus juos kaip gynybos nuo kaltinimo versiją, nors tokių įrodymų byloje nėra.
2.10. Apeliantas nurodo, kad kilus abejonių dėl liudytojos A. R. parodymų patikimumo, jis teismo paprašė atlikti eksperimentą su tikslu išsiaiškinti, ar ši liudytoja galėjo matyti įvykį. Atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad liudytoja A. R. pro savo buto virtuvės langą negalėjo matyti įvykio aplinkybių, vadinasi, ji davė melagingus parodymus, kad matė įvykius prie garažo bei prie namo kampo, prie kurio iš tiesų niekas nevyko. Tai patvirtino ir pati nukentėjusioji. Dėl to teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad liudytojos A. R. parodymais nesiremia. Apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 78 straipsnio, 83 straipsnio 1 dalies nuostatas, BK 235 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 335-895/2015, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015) ir nurodo, kad šioje byloje išsiaiškinta, jog liudytoja A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė melagingus parodymus būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl buvo būtina priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, tačiau nei teismas, nei prokuroras to nepadarė.
2.11. Apeliantas pažymi, kad jo prašymu 2024 m. gegužės 16 d. Telšių apylinkės teismas priėmė nutartį, kurioje buvo nurodyta atlikti eksperimentą ir nustatyti, ar per liudytojos A. R. buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvės langą yra matomas garažas ir jo aplinka, kur vyko kaltinamojo R. J. ir nukentėjusiosios L. J. konfliktas. 2024 m. gegužės 27 d. jis (advokatas Vaclovas Akavickis) elektroniniu paštu gavo pranešimą iš (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, kuriuo buvo informuotas, kad procesinis veiksmas (eksperimentas) vyks 2024 m. gegužės 31 d. 11 val. adresu: (duomenys neskelbtini), bei nurodyta, kad jis, kaip R. J. gynėjas, ir kaltinamasis R. J. turi teisę dalyvauti šiame procesiniame veiksme. 2024 m. gegužės 31 d. jam telefonu informavus tyrėją L. K., kad jis atvyks su kaltinamuoju į procesinio veiksmo – eksperimento atlikimą ir pageidaus stebėti, kaip atliekamas eksperimentas, tyrėja paaiškino, jog tai, ar advokatas galės dalyvauti procesiniame veiksme, priklauso nuo liudytojos A. R., kuri gali jo (advokato) neįleisti į eksperimento atlikimo vietą (savo namus). Tuomet jis tyrėjai išaiškino advokato teises ir paprašė pakalbėti su prokuroru bei užtikrinti jo (advokato) dalyvavimą procesiniame veiksme, nors tam ir prieštarautų liudytoja A. R. 2024 m. gegužės 31 d. 11 val. atvykus į eksperimento vietą, liudytoja A. R. pradėjo šaukti ant jo (advokato), kad jo neįsileis į butą (eksperimento vietą). Nors eksperimento vietoje buvusių pareigūnų buvo paprašyta išaiškinti liudytojai A. R., kad advokatas turi teisę dalyvauti procesiniame veiksme, tai yra buvo paprašyta užtikrinti advokato teisę dalyvauti procesiniame veiksme, taip užtikrinant advokato teisių įgyvendinimą bei kaltinamojo teisę į gynybą, pareigūnai šio prašymo nepatenkino, tik paaiškino, kad eksperimentas vyks advokatui nedalyvaujant. Nedalyvaudamas procesiniame veiksme jis (advokatas) negalėjo stebėti eksperimento eigos, teikti pastabų ir pasiūlymų dėl eksperimento atlikimo.
2.12. Apeliantas cituoja BPK 48 straipsnio1 dalies 4 punkto nuostatas ir pažymi, jog teismų praktikoje konstatuota, kad jei atitinkamas proceso veiksmas, kurį atliekant pagal įstatymą turėjo teisę dalyvauti ir įtariamojo (kaltinamojo) gynėjas, atliktas nepranešus apie jį gynėjui arba nesudarant sąlygų jam dalyvauti procesinio veiksmo atlikime, bylą iš esmės nagrinėjantis teismas negali vertinti taip gautų duomenų kaip įrodymų byloje. Akcentuoja, kad kaltinamojo ir jo gynėjo teisių neužtikrinimas lemia kaltinamojo teisės į gynybą ir teisės į teisingą teismo procesą pažeidimą bei teisės į gynybą varžymą. Kartu apeliantas pažymi, kad atstovaudamas ginamojo interesus gynėjas privalo panaudoti visas procesines ir taktines galimybes gynybai reikšmingoms aplinkybėms išaiškinti, tai yra gynėjas gali užduoti klausimus atliekant atitinkamą proceso veiksmą dalyvaujantiems asmenims (jiems procesinį veiksmą atliekančio pareigūno leidimu klausimus gynėjas gali užduoti tiesiogiai), atkreipti procesinį veiksmą atliekančio pareigūno dėmesį į tam tikras gynybai reikšmingas aplinkybes ir prašyti užfiksuoti jas atitinkamo tyrimo veiksmo protokole, prašyti atlikti detalesnį jų tyrimą. Gynėjas turi teisę žodžiu ir raštu pateikti pastabas dėl tyrimo veiksmo, kurį atliekant jis dalyvavo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl tyrimo veiksmo protokolo išsamumo ir teisingumo. Gynėjas privalo imtis aktyvių veiksmų, užtikrinančių, jog atitinkamų procesinių (tyrimo) veiksmų metu nebūtų pažeidžiamos ginamojo teisės. Taigi šiuo atveju nesudarius sąlygų gynėjui dalyvauti eksperimento atlikime, kuris buvo atliekamas jo paties prašymu, buvo pažeistos BPK normos, susijusios su advokato teisėmis, neužtikrintos kaltinamojo teisės į gynybą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas posėdžio metu nurodė, jog teismo sprendime bus pasisakyta dėl eksperimento atlikimo pažeidžiant gynėjo teises, tačiau 2024 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendyje teismas apie tai nepasisakė, nevertino padaryto procesinio pažeidimo bei jo aplinkybių.
2.13. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. J. nuosekliai nurodė, jog nukentėjusioji neblaivi atėjo pas jį į garažą ir pradėjo su juo konfliktuoti priekaištaudama dėl nušalusių pomidorų daigų bei bandė rankų nagais subraižyti jam veidą. R. J., gindamasis nuo agresyvių nukentėjusiosios veiksmų, veidą prisidengė rankomis ir netyčia, neturėdamas tikslo sužaloti, sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar kitaip jai pakenkti, nuo jos atsistūmė. Mano, kad nukentėjusioji pargriuvo ir susižalojo dėl neblaivumo ir nelygaus žemės paviršiaus, o ne dėl jo tyčinių veiksmų. Dėl to nuteistojo veiksmus galima vertinti kaip veikimą būtinosios ginties sąlygomis. Apeliantas pažymi, kad BK 28 straipsnyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiosios bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš tai. Šiuo atveju konflikto, vykusio prie garažo durų ir šalia jų, niekas nematė, taigi, nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis panaudojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Be to, sprendžiant asmens kaltumo ar nekaltumo klausimą, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o šiuo atveju abejonės dėl įvykio prie garažo ir šalia jo nėra paneigtos objektyviais įrodymais. Apeliantas cituoja BK 28 straipsnio nuostatas ir su šių nuostatų taikymu susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 248-495/2023, 2K-142-303/2021, 2K-194-387/2021, 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022, 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022) bei nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tiksliai ir nešališkai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį. Pažymi, kad pati nukentėjusioji nurodė, jog apeliantas tyčia prieš ją nesmurtavo, tik ją pastūmė. Tokie nukentėjusiosios parodymai sutampa su nuteistojo R. J. parodymais, kad jis galėjo netyčia pastumti nukentėjusiąją gindamasis nuo jos puolimo ir siekio jį subraižyti. Dėl to R. J. veiksmus galima vertinti kaip būtinąją gintį neviršijant būtinosios ginties ribų. Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju aktyvus konflikto iniciatorius buvo pati neblaivi nukentėjusioji.
2.14. Apeliantas cituoja BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, 140 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymi, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus. Apeliantas pažymi, kad R. J. nuosekliai nurodė, jog nukentėjusioji prie garažo nugriuvo ne dėl jo veiksmų, jam siekiant sužaloti nukentėjusiąją, o dėl jo gynybos. Nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmuose galima įžvelgti būtinąjį reikalingumą apsaugoti save nuo agresyvios nukentėjusiosios. R. J. rankomis ginantis nuo nukentėjusiosios aktyvių veiksmų, ji pati ir pargriuvo. Be to, visiškai neaiški tikroji pargriuvimo priežastis – ar nukentėjusioji pargriuvo dėl to, kad užkliuvo už žemės nelygumų, ar dėl to, kad buvo neblaivi ir jai dėl neblaivumo buvo sutrikusi koordinacija.
2.15. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo medicinos specialistas nepatvirtino, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai yra smurtinės kilmės. Medicinos išvadoje nurodyta, jog L. J. nustatyti sužalojimai (veido, abiejų žastų ir dešinės šlaunies kraujosruvos) galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant, šie sužalojimai galėjo būti padaryti 3–6 parų laikotarpiu iki apžiūros. Tyrimas atliktas 2023 m. gegužės 10 d., įvykis buvo 2023 m. gegužės 6 d., todėl neaišku, kada nukentėjusioji jai nustatytus sužalojimus patyrė. Pažymi, kad nukentėjusioji teismo posėdžio metu patvirtino, jog prieš kelias dienas iki įvykio ji ardė bebrų užtvanką, taigi, specialisto nustatytus sužalojimus nukentėjusioji galėjo patirti atlikdama minėtus darbus.
2.16. Apeliantas pažymi, kad R. J. neneigia, jog nukentėjusiajai vidiniame namo kieme pačiai nugriuvus (dėl neblaivumo ar kitų priežasčių) ją apliejo vandeniu iš statinės, tačiau teigia, jog tai padarė ne norėdamas smurtauti, sužaloti ar sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą o tik norėdamas, kad nukentėjusioji nusiramintų ir nustotų jį pulti, konfliktuoti su juo ir kaltinti nebūtais dalykais, tai yra tyčiniu pomidorų daigų nušaldymu ir bebrų užtvankos neišardymu.
2.17. Apelianto tvirtinimu, policijos pareigūnų parodymai neatitinka jų pačių vaizdo kameromis užfiksuotos informacijos. Nors liudytojas policijos pareigūnas D. A. nurodė, kad R. J. neneigė savo kaltės, jog pastūmė žmoną, tačiau R. J. pasakius, kad jis bus sulaikytas, pastarasis kaltę pradėjo neigti, vaizdo kameromis užfiksuota priešingai – nuteistasis neneigė, kad jo žmona galėjo nugriūti jam garaže ginantis nuo žmonos agresyvių veiksmų puolant jį rankomis ir siekiant subraižyti, neneigė, jog žmoną apipylė vandeniu. R. J. teiginys po pranešimo, kad bus sulaikomas, jog nukentėjusiosios nestūmė, yra tik spontaniška pareigūnų išgąsdinto žmogaus reakcija, o ne parodymų keitimas, tai akivaizdžiai matyti peržiūrint pareigūnų darytus vaizdo įrašus ir pokalbį su R. J.. Be to, pareigūnai savo klausimais nukentėjusiajai: ,,Ar Jus mušė?“, „Tai dėl to Jus šiandien mušė?“ tiesiog įtikinėjo nukentėjusiąją duoti parodymus, kad ji yra smurto auka ir buvo sumušta, nors to nebuvo.
2.18. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir liudytojų parodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje pasisakyta, jog vien duota liudytojo ar nukentėjusiojo priesaika visiškai negarantuoja, jog liudytojai ar nukentėjusieji, duodami parodymus, sakys tik tiesą ir atskleis visas reikšmingas bylai teisingai išnagrinėti faktines aplinkybes.
2.19. Apelianto vertinimu, byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajai tyčia buvo padaryti sužalojimai ar sukeltas fizinis skausmas. R. J. veikoje nesant BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – fizinio skausmo sukėlimo ir nesant subjektyviosios pusės požymio – tyčios sužaloti nukentėjusiąją ar jai sukelti fizinį skausmą, R. J. atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį negalima.
2.20. Apeliantas taip pat cituoja BK 37 straipsnio nuostatas, su šių nuostatų taikymu susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, 2K-364/2013, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-112-648/2022, 2K-195-976/2022, 2K-27-976/2023) ir pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl kaltinamajam kilsiančių teisinių pasekmių dėl pastarojo įvykdyto nusikaltimo, privalo įvertinti pačios veikos pavojingumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nutartų, kad R. J. veiksmai formaliai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apeliantas prašo nutraukti baudžiamąją bylą šią veiką pripažįstant mažareikšme ir nepavojinga, nes, vertinant bylos aplinkybes, nėra jokio protingo pagrindo ir tikslo R. J. traukti baudžiamojon atsakomybėn ir skirti jam bausmę.
2.21. Apeliantas pažymi, kad, vadovaujantis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, visi neaiškumai ir abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos įtariamojo naudai. Tai ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas, kai juo objektyviai įrodyta asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė, kuri yra bendrų nusikalstamos veikos požymių visuma. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtina nuostatą, kad visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, turi būti traktuojamos įtariamojo, kaltinamojo ar išteisintojo naudai. Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su visumos byloje surinktų įrodymų vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų įtariamojo (kaltinamojo) kaltės įrodymų, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisinamas. Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys nesudaro vieningos, tai yra vieni kitus atitinkančių ir papildančių, įrodymų grandinės, iš kurių analizės logiškai ir neginčijamai būtų galima konstatuoti R. J. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, nes nepatikrino kiekvieno įrodymo sąsajumo, įrodymų pakankamumo, tarpusavio ryšio ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vaclovo Akavickio apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. J. ir jo gynėjas advokatas Vaclovas Akavickis prašė apeliacinį skundą tenkinti ir R. J. išteisinti, nukentėjusioji L. J. nurodė nenorinti, kad R. J. būtų nuteistas, prokuroras Arūnas Gailius prašė nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vaclovo Akavickio apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis dalyje dėl R. J. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikintinas ir byla nutrauktina esant pagrindui atleisti R. J. nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 2 punktas).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Vaclovas Akavickis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad R. J. nusikalstamos veikos nepadarė, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, ir prašo R. J. išteisinti, o apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad R. J. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, konstatuoti, jog pastarasis veikė būtinosios ginties ribose (BK 28 straipsnis) ir nutraukti baudžiamąją bylą arba atleisti R. J. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo ir R. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje
7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).
9. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė dėl R. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. J., nukentėjusiąją L. J., liudytojus L. J., D. A., K. S., A. R., A. Š., A. B., specialistą – teismo medicinos ekspertą L. J., peržiūrėjo byloje esančią vaizdo ir garso medžiagą (policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, kūno kameromis užfiksuotus vaizdo ir garso įrašus, Bendrojo pagalbos centro pateiktą garso įrašą, eksperimento vaizdo įrašą), ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui, įskaitant ir nukentėjusiosios L. J. parodymus, neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. J. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepripažino. Teisiamojo posėdžio metu R. J. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną tarp jo ir žmonos L. J. kilo konfliktas dėl šiltnamyje nušalusių pomidorų daigų, prie garažo atėjusi žmona pareiškė, kad jis specialiai padarė taip, jog nušaltų daigai, nors jis padarė tokius šilumos saugiklius, kad būtų lengviau įjungti šilumą. Kai žmona pradėjo pulti jam „su nagais į veidą“, jis užsidengė veidą rankomis, tuomet žmona savo rankomis atsitrenkė į jo „užblokuotas“ rankas ir griuvo. Galėjo būti, kad jis žmoną stumtelėjo, tačiau tai padarė gindamasis. L. J. nugriuvo ne ant „tų blokų“, o palei automobilį, ant žolės. Atsikėlusi nuo žemės, L. J. pagriebė ant blokų jo padėtą prožektorių ir pradėjo jį daužyti, prožektoriumi daužė jam rankas. L. i nuėjus iki namo kampo, jis čiupo už prožektoriaus ir patempė, tuomet L. susvirduliavo ir „apvirto aukštielninka“. Pirmą kartą L. nugriuvo šalia automobilio, o antrą kartą – ant žemės, bet ne ant betoninės plokštės. Ji nugriuvo todėl, kad buvo girta. Jis, bijodamas, kad žmona vėl jo nepultų ir norėdamas, kad pastaroji atsipeikėtų, paėmė kaimynės rudos spalvos kibirą, iš šalia stovėjusios „bačkos“ pasėmė vandens ir per du kartus jį išpylė ant L. Jis matė, kad L. buvo „kaip šoke“, jai tai buvo netikėta. Pamatęs, kad L. nebeatsikelia, jis paėmė ją už pažastų ir pakėlė (3 t., b. l. 140–148). Iš esmės tokius pačius parodymus R. J. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis (2 t., b. l. 67–68, 88–90) bei akistatos su nukentėjusiąja L. J. metu (2 t., b. l. 77–81). Nors R. J. parodymai yra nuoseklūs, tačiau kiti byloje surinkti įrodymai R. J. parodymų nepatvirtina, priešingai, juos paneigia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir rėmėsi nukentėjusiosios L. J., įvykį mačiusios liudytojos L. J., po įvykio su nukentėjusiąja bendravusių liudytojų D. A., K. S. parodymais, specialisto L. J. paaiškinimais bei rašytiniais bylos įrodymais.
11. Netikėti nukentėjusiosios L. J. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, nes nukentėjusiosios parodymai, nors ir ne visiškai sutampa, tačiau dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs ir išsamūs. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiosios L. J. parodymus ir palyginusi juos tarpusavyje bei sugretinusi su kitais bylos įrodymais, nesutinka su nuteistojo gynėjo skundo teiginiu, kad nukentėjusiosios parodymai nėra objektyvūs ir teisingi, todėl jais negalima remtis sprendžiant R. J. kaltės klausimą.
12. Nukentėjusioji L. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad konfliktas tarp jos ir sutuoktinio prasidėjo 2023 m. gegužės 3 d., nes ji pasakė, kad už jų namo tekančiame upelyje bebrai pasistatė užtvanką ir ją reikia išardyti. Tada R. J. „pasiuto, pradėjo trankytis po namus“. Prasidėjo grasinimai skirtis, R. J. reikalavo iš jos pinigų, grasino nugriauti šiltnamius. Byloje nagrinėjamo įvykio dieną, ji, radusi šiltnamyje nušalusius pomidorų daigus ir supratusi, kad dėl to yra kaltas jos vyras R. J., nuėjo prie garažo ir, atsirėmusi į automobilį, stebėjo vyrą. R. J., pamatęs ją, atbėgo, šaukė, paėmęs už rankų ją stūmė, todėl ji griuvo ir atsitrenkė į prie garažo durų sudėtus cementinius blokus. Kadangi jos nugara yra „visada skaudi“, jai iš skausmo aptemo sąmonė, „užtemo akys“. Ji atsipeikėjo prie namo kampo, ten stovėjo R. J. Kadangi jai buvo silpna, ji norėjo įsikibti vyrui į ranką, tačiau pastarasis ją apliejo iš lauke stovėjusios „bačkos“ pasemtu vandeniu ir ją stūmė. Ji nugriuvo ant žolyno ir stipriai susitrenkė galvą į betono plokštę, net perlūžo sagė, kuria ji buvo susisegusi plaukus. Jai bandant atsistoti, R. J. neleido to padaryti – vėl apliejo ją vandeniu ir pastūmė. Prie namo kampo R. J. ją stūmė penkis kartus ir visus penkis kartus liejo ant jos šaltą vandenį. Ji prie R. J. net neprisilietė. Tą vakarą jai skaudėjo tik nugarą, o kitą dieną pradėjo skaudėti rankas. Prie smilkinio atsirado guzas su kraujosruvomis, rankos buvo mėlynos nuo suspaudimo. Jai buvo padaryti akte nurodyti sužalojimai. Įvykio metu jos koordinacija buvo normali, ji pati nukristi negalėjo. Įvykio vakarą, nors buvo „visa sudaužyta“, jai medikų pagalbos nereikėjo, nes skaudėjo tik nugarą, tačiau žaizdų, „kraujo nebuvo, nieko siūti nereikėjo“. Į gydytojus ji kreipėsi pirmadienį, nes pradėjo skaudėti rankas, prasidėjo stiprus galvos skausmas. Magnetiniam rezonansui ji buvo užsiregistravusi seniai, dar iki gegužės mėnesio įvykių (3 t., b. l. 56–58; 4 t., b. l. 50–51).
13. Kaip teisingai pažymėta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios L. J. viso proceso metu duoti parodymai nėra absoliučiai vienodi. 2024 m. gegužės 7 d. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė, jog 2023 m. gegužės 6 d. apie 19 val., jai nuėjus prie garažo, kuriame buvo jos vyras R. J. ir pradėjus pastarajam priekaištauti dėl šiltnamyje nušaldytų daigų, o vyrui pradėjus eiti link jos, ji, bijodama vyro, traukėsi nuo jo, eidama link namo. Jai priėjus prie namo kampo, R. J. ją stipriai sugriebė ties krūtinės sritimi už rūbų ir stipriai stūmė, todėl ji griuvo ant betoninio grindinio ir susitrenkė nugaros sritį ties sėdmenimis, dėl to pajuto fizinį skausmą. Tuo metu R. J. nuėjo prie šalia namo kampo buvusios lietaus vandens statinės, pasėmė kibirą vandens ir ją apipylė. Jai bandant atsistoti, R. J. vėl priėjo prie jos, vėl sugriebė rankomis už rūbų ties krūtinės sritimi ir ją gulinčią trenkė į betoninį grindinį tris kartus, šaukdamas, kad ją užmuš. Tada R. J. vėl pasisėmė kibirą vandens iš statinės ir daug kartų ant jos pylė. Kai namo verandoje buvusi jos sesuo L. J. ėmė drausminti R. J., pastarasis paėmė rusvos spalvos kibirą ir juo trenkė jos seseriai į nugaros sritį. Nuo smūgių kibiras sulūžo (1 t., b. l. 42–46). Taigi, kaip akcentuota apeliaciniame skunde, iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji L. J. nenurodė, kad R. J. smurtavo prieš ją ir prie garažo, o ne tik prie namo kampo. Apklausiama kaip liudytoja 2023 m. gegužės 24 d. L. J. jau nurodė, kad jai stovint atsirėmus į automobilį, stovėjusį prie garažo, ir priekaištaujant R. J. dėl nušaldytų šiltnamyje pasodintų daigų, R. J., rankomis sugriebęs jai už rūbų, nustūmė ją nuo automobilio, dėl to ji, neišlaikiusi pusiausvyros, griuvo, nugaros sritimi atsitrenkė į šalia garažo sudėtus betoninius blokus ir pajuto skausmą nugaros srityje. Negali nurodyti, ar R. J. dar naudojo smurtą prieš ją, nes ji labai išsigando ir turbūt dėl to patyrė šoką. Pamena, kad jai priėjus prie namo kampo, kur stovėjo R. J., pastarasis abiem rankomis sugriebė jai už rūbų ties krūtinės sritimi ir stipriai pastūmė, dėl to ji, netekusi pusiausvyros, griuvo ir nugaros sritimi atsitrenkė į betoninį grindinį, kuriuo grįstas takelis į sandėliuką. Tuo metu jos vyras nuėjo prie namo kampo stovėjusios vandens statinės, kibiru pasėmė vandens ir ją apipylė. Jai bandant atsistoti nuo grindinio, R. J. vėl sugriebdavo jai už rūbų ties krūtinės sritimi ir vėl stipriai pastumdavo, dėl to ji nugaros sritimi vėl trenkdavosi į betoninį grindinį, o po to ant jos užpildavo vandens. Tai jis padarė ne mažiau kaip du kartus. Jos seseriai L. J. pradėjus šaukti ant R. J., pastarasis paėmė kaimynės darželyje buvusį rusvos spalvos kibirą ir juo trenkė L. J. į rankos sritį. Kibirą, kuriuo R. J. mušė jos seserį, ji pateikė tyrėjai (1 t., b. l. 82–85). Apklausiama kaip liudytoja 2023 m. rugpjūčio 8 d. L. J. taip pat nurodė, kad prie garažo R. J. rankomis ją pastūmė ir ji griūdama nugaros sritimi atsitrenkė į betoninius blokus. Kadangi ji turi stuburo išvaržą, dėl patirto smūgio į nugaros sritį ir sukelto skausmo prarado sąmonę. Ji atsipeikėjo namo kieme, ten pamačiusi R. J., bandė ranka į jį įsikibti, tačiau R. J. paėmė šalia buvusį kibirą su vandeniu ir užpylė ant jos. Po to R. J. ją pastūmė, ir ji, neišlaikiusi pusiausvyros, griuvo – nugaros sritimi trenkėsi į žemę, o galvos sritimi trenkėsi į betoninį grindinį ir dėl to pajuto skausmą galvos bei nugaros srityje. Jai bandant atsistoti nuo žemės, R. J. vėl rankomis pastūmė ją ne mažiau kaip tris kartus ir po visų pastūmimų pylė ant jos vandenį. Ji prieš R. J. jokio fizinio smurto nenaudojo (1 t., b. l. 93–95). 2023 m. rugpjūčio 8 d. suvesta į akistatą su R. J. L. J. nurodė, kad R. J. ją pastūmė prie garažo ir ji prarado sąmonę, atsipeikėjo kieme, prie namo kampo. Jai bandant įsikibti į R. J., kadangi blogai jautėsi, pastarasis pasiėmė šalia stovėjusį kibirą su vandeniu ir užpylė ant jos. Tada R. J. rankomis pastūmė ją ir ji nugaros bei galvos sritimis trenkėsi į žemę. Jai bandant atsistoti, R. J. ją ne mažiau kaip keturis kartus pastūmė ir ji visus kartus nugaros sritimi griuvo ant žemės, o R. J. pylė ant jos vandenį. Po šių R. J. veiksmų ji pajuto stiprų skausmą nugaros srityje. Greitosios medicinos pagalbos ji atsisakė, nes tuo metu nekraujavo, žaizdų ant jos kūno nebuvo (2 t., b. l. 77–81).
14. Įvertinus paminėtus nukentėjusiosios L. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie dėl aplinkybių, kuriomis R. J. atliko smurtinius veiksmus, ir jų kiekio nebuvo visiškai nuoseklūs – pirmosios apklausos metu nukentėjusioji nenurodė, kad R. J. prie garažo ją pastūmė ir ji nugaros sritimi atsitrenkė į betoninius blokus, be to, skirtingai nurodė, kiek kartų R. J. kieme ją pastūmė ir ji dėl to galvos sritimi ties pakaušiu atsitrenkė į betoninį grindinį, o nugaros sritimi – į žolyną. Dėl to, siekiant išsiaiškinti, kurie L. J. parodymai yra teisingi, ji 2023 m. rugpjūčio 23 d. buvo apklausta dar kartą. Šios papildomos apklausos metu L. J. patikslino, kad R. J. namo kieme ją pastūmė ne mažiau kaip penkis kartus, ir visus kartus ji pakaušiu trenkėsi į betoninį grindinį, o nugara – į žolyną. Tuo metu sulūžo sagė, kurią ji buvo įsisegusi į plaukus. Nurodė, kad vyras ją stūmė ir prie garažo, tada ji trenkėsi į betoninius blokus, kurie buvo netvarkingai sudėti į krūvą. Nukentėjusioji nurodė, kad šie jos parodymai yra teisingi ir prašė jais vadovautis. Taip pat nurodė, kad po įvykusio konflikto jos dešinės pusės smilkinyje atsirado gumbas ir kraujosruva, ekspertų nustatytų sužalojimų iki konflikto ant jos kūno nebuvo (1 t., b. l. 99–100). Šiuos parodymus L. J. patvirtino 2023 m. gegužės 20 d. vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 143–146). Iš minėtų nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių (fizinio smurto pobūdžio (jos stūmimo, po ko ji griūdavo)), smurto vietų (prie garažo ir kieme) ir kūno vietų, kurios buvo paveiktos po stūmimų atsitrenkiant į kietus daiktus (betoninius blokus, grindinį, žolyną (pievą)) sutampa. Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose esantys nesutapimai dėl R. J. jos atžvilgiu atliktų veiksmų eiliškumo, tai yra dėl to, ar R. J. namo kieme L. J. pirmiau pastūmė, o po to ją apipylė vandeniu, ar priešingai – pirma apipylė vandeniu, o po to stūmė, nelaikytini esminiais, be to, kaltinime R. J. nukentėjusiosios apliejimas vandeniu neinkriminuotas, nes šiais veiksmais sužalojimai nukentėjusiajai nepadaryti.
15. Nors, kaip akcentuojama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji L. J. Bendrojo pagalbos centro operatorei nurodė, jog jai medikų nereikia, ji nesužalota, tačiau kartu ji nurodė, kad vyras ją puola, „nuvertė ant žemės“, apipylė vandeniu (2 t., b. l. 23–26). Taigi neteisus apeliantas teigdamas, kad nukentėjusioji nurodė, jog yra tik aplieta vandeniu. Be to, L. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje paaiškino, kad, nors ji buvo „visa sudaužyta“, jai medikų pagalbos nereikėjo, nes skaudėjo tik nugarą, tačiau žaizdų ant jos kūno nebuvo, ji nekraujavo, „nieko siūti nereikėjo“.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2023 m. gegužės 6 d. L. J. apžiūros protokole užfiksuota, jog apžiūrint L. J. ant jos veido jokių išorinių sužalojimų nestebima, apžiūrint apatinę nugaros dalį jokių išorinių sužalojimų taip pat nestebima, plaukai neišpešioti, neištampyti, drabužiai aplieti vandeniu, nesuplėšyti, ir tai patvirtina, kad nukentėjusioji sužalojimus patyrė ne dėl nuteistojo veiksmų. Atsakydama į šį skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, jog po įvykio atvykęs policijos pareigūnas ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų nepastebėjo, nukentėjusiosios plaukai nebuvo išpešioti, jos drabužiai nebuvo suplėšyti, nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, kad R. J. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir nežymiai ją sužalojo. Nukentėjusiosios L. J. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu nėra pagrindo. Liudytoja L. J. (nukentėjusiosios L. J. sesuo) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė mačiusi, kaip jos sesuo L. J. nuėjo prie garažo, po kurio laiko R. parėjo nuo garažo ir stovėjo prie namo kampo, jam iš paskos atėjo L. Tuomet R. pasiėmė prie namo stovėjusį kibirą, iš statinės, stovėjusios prie namo kampo, pasisėmė vandens, juo apipylė L. ir ją rankomis pastūmė. L. nugara nugriuvo ant betoninio grindinio. L. bandant atsistoti, R. J. keletą kartų vėl pylė ant jos vandenį ir ją stūmė, L. nugaros sritimi vėl trenkėsi į betoninį grindinį. L. galva (smilkinys) buvo „žemina“ (žemėta). Jai (L. J.) pradėjus šaukti ant R. J., pastarasis paėmė plastmasinį kibirą ir metė į ją, pataikydamas į kairįjį petį. Kibiras suskilo. R. J. kibiro dalis nunešė į garažą (1 t., b. l. 76–78, 3 t., b. l. 59–60). Iš liudytojos L. J. parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs – ji visų apklausų metu nurodė, kad R. J. ne kartą stūmė jos seserį L. J. ir būtent dėl to ji griuvo ant grindinio, bei pylė ant pastarosios vandenį. Nuteistojo gynėjas skunde akcentavo, kad pareiškime policijos pareigūnams L. J. nurodė, jog pirma nuo garažo į kiemą atėjo jos sesuo, o R. J. ėjo iš paskos, tačiau kitų apklausų metu nurodė, kad pirmas nuo garažo iki namo kampo atėjo R. J., o L. J. atėjo iš paskos, taip pat skirtingai nurodė R. J. atliktų veiksmų, tai yra L. J. pastūmimo ir apliejimo vandeniu, eiliškumą, be to, pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką liudytoja L. J. nurodė, kad R. J. į ją metė mėlynos spalvos kibirą, nors iš įvykio vietos buvo paimtas būtent rudos spalvos kibiras. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie liudytojos L. J. parodymuose esantys netikslumai nėra esminiai, todėl jie nesudaro pagrindo liudytojos parodymus vertinti kaip nepatikimus ir jais nesiremti sprendžiant R. J. kaltės klausimą.
17. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad situacijos, kai baudžiamojo proceso metu atskirų asmenų duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, teismų praktikoje nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais iš gautų faktinių duomenų visumos turi išrinkti atskirus įrodytus faktus, aplinkybes ir spręsti, kurie atskirų (ar to paties) asmenų parodymai apie reikšmingus faktus ar jų dalis laikytini patikimais. Taip nustatomos įrodytomis pripažintinos (tikrosios) bylos aplinkybės. Ir tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019, 2K-34-303/2020). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiosios L. J. ir liudytojos L. J. parodymus.
18. Be to, nukentėjusiosios L. J. parodymus, kad ją sužalojo būtent R. J., sužalojimų jokiomis kitomis aplinkybėmis ji nepatyrė, patvirtina ne tik liudytojos L. J. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojo (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo D. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad iš karto po įvykio atvykus į įvykio vietą R. J. žmona L. J. pasakė, kad kilus konfliktui, vyras ją tris kartus pastūmė, dėl to ji nugara krito ant žolės, tačiau galva trenkėsi į betoninę plokštę, po kiekvieno nugriuvimo, R. J. pylė ant jos vandenį. L. J. buvo šlapia, išsigandusi, sakė, kad jai skauda nugarą. L. J. sesuo patvirtino L. J. pasakojimą bei nurodė, kad R. J. konflikto metu sudavė jai kibiru į ranką. L. J. parodė kieme vietą, kur ji buvo pargriauta vyro, tai yra parodė netoli namo esančią betoninę plokštę, apie kurią augo žolė. R. J. savo kaltės neneigė, tai yra neneigė, kad stūmė savo žmoną L. J. ir ji virto, tačiau pasakius, kad jis bus dėl to sulaikytas, kaltę pradėjo neigti. Ant R. J. kūno jokių sužalojimų jis nematė, ant nukentėjusiosios veido sužalojimų nesimatė. Nukentėjusioji nebuvo tokia girta, kad griūtų, kieme įvykio vieta buvo lygi (1 t., b. l. 132–134; 3 t., b. l. 58–59) (iš esmės tokios pat įvykio aplinkybės nurodytos D. A. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 35–38)); liudytojo (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio K. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad nuvykus į įvykio vietą L. J. nurodė, jog konflikto metu namo kieme R. J. ją pastūmė, dėl to ji keletą kartų griuvo ir nugaros sritimi trenkėsi į betoninę plokštę, po kiekvieno nugriuvimo R. J. užpildavo ant jos kibirą vandens. Apžiūrėjęs L. J., jis ant kūno jokių smurto žymių, tai yra kraujosruvų, įbrėžimų, paraudimų, žaizdų nepastebėjo, tačiau L. J. skundėsi nugaros skausmu, jos sesuo patvirtino L. J. pasakojimą, taip pat nurodė, kad jai įsikišus į konfliktą, R. J. kibiru trenkė jai į ranką ir kibiras suskilo. Pažymėjo, kad nors L. J. veide mėlynių nesimatė, tačiau jos iš karto neatsiranda, be to, jis įdėmiai nukentėjusiosios neapžiūrėjo, nes detalią apžiūrą gali atlikti tik tos pačios lyties pareigūnas. Namo kieme L. J. nurodė vietą, kurioje prieš ją smurtavo R. J., tai yra parodė betoninę plokštę, į kurią ji keletą kartų griuvo nugaros sritimi. R. J. neneigė pastūmęs L. J., tačiau D. A. pasakius, kad R. J. bus sulaikytas, pastarasis pradėjo kaltę neigti. Ant R. J. kūno smurto žymių jis nematė, pats R. J. apie prieš jį panaudotus veiksmus neužsiminė, nepamena, kad R. J. būtų ką nors sakęs apie prožektorių (1 t., b. l. 138–140; 3 t., b. l. 140–142); eksperto L. J. pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai, kad L. J. buvo nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos, abiejų žastų poodinės kraujosruvos, kairės rankos žaste buvo dvi kraujosruvos, viena maža, kita – didelė, kraujosruva, kuri yra apie 4–5 cm dydžio, nebūdinga suspaudimui ranka. L. J. galvos smilkinyje buvo nustatyta 1,5 cm skersmens poodinė kraujosruva, poodinės kraujosruvos fiksuotos veido ir galvos srityse, galvos srityje kraujosruva buvo plaukuotoje galvos dalyje, ji buvo po plaukais (4 t., b. l. 122–124); įvykio vietos apžiūros protokole ir nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys bei prie šių protokolų pridėtos fotonuotraukos, patvirtinančios, kad prie R. J. garažo buvo sudėti betoniniai blokai, namo kieme esančiame žolyne taip pat sudėti betoniniai blokai, iš jų padarant betoninį grindinį (1 t., b. l. 67–68, 70–72; 143–146, 148–155); 2023 m. gegužės 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 651/2023(04) dėl L. J. nustatytų sužalojimų, jų padarymo būdo ir sužalojimo masto užfiksuoti duomenys, kad L. J. nustatyti sužalojimai: veido, abiejų žastų ir dešinės šlaunies poodinės kraujosruvos; šie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant; sužalojimai galėjo būti padaryti 3–6 parų laikotarpiu iki apžiūros ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais; L. J. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 164); 2023 m. rugpjūčio 7 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG 1127/2023(04) dėl L. J. nustatytų sužalojimų, jų padarymo būdo ir sužalojimo masto užfiksuoti duomenys, kad L. J. nustatyti sužalojimai: veido, abiejų žastų ir dešinės šlaunies poodinės kraujosruvos; sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant, 3–6 parų laikotarpiu iki apžiūros ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais; sužalojimai galėjo būti padaryti nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku; L. J. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 170–171); 2023 m. rugpjūčio 23 d. daiktų apžiūrios protokole užfiksuoti duomenys, kad apžiūrint L. J. pateiktą plaukų sagę nustatyta, jog yra nulūžusi užsegimo dalis, plastikinėje sagės dalyje matomi apibraižymai (2 t., b. l. 4–6, 8–10); 2023 m. liepos 31 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota į įvykio vietų atvykusių policijos „Body“ filmavimo kameros vaizdo įrašų peržiūra (2 t., b. l. 27–33), BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys (2 t., b. l. 34–40). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, patvirtinančią nuteistojo R. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Kaip teisingai pažymėta R. J. gynėjo skunde, liudytojai A. B., D. S. ir A. Š. konflikto, 2023 m. gegužės 6 d. vykusio tarp L. J. ir R. J., nematė, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neturėjo pagrindo remtis šių liudytojų parodymais ir jais nesirėmė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, 2023 m. liepos 31 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (2 t., b. l. 27–32) patvirtina liudytojų policijos pareigūnų D. A. ir K. S. apklausų metu duotus parodymus ir paneigia, kad policijos pareigūnai įtikinėjo nukentėjusiąją duoti parodymus, jog ji yra sumušta, nors to nebuvo.
19. Apelianto teigimu, aplinkybę, kad nukentėjusioji L. J. teismo medicinos specialisto nustatytus sužalojimus patyrė ne dėl nuteistojo veiksmų, o kitomis aplinkybėmis, be kita ko, patvirtina 2024 m. gegužės 10 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog sužalojimai L. J. galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant. Nuteistojo gynėjas taip pat akcentuoja, kad teismo medicinos ekspertas L. J. teisiamajame posėdyje, be kita ko, paaiškino, jog L. J. dėl jai nustatytų kūno sužalojimų negalėjo prarasti sąmonės, skausmai nukentėjusiajai galėjo atsirasti ir dėl degeneracinių pakitimų. Atsakant į šiuos skundo argumentus atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog L. J. sužalojimus patyrė ne dėl neteisėtų sutuoktinio veiksmų, o kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pati dėl girtumo griuvinėdama. Nors po įvykio nukentėjusiajai buvo nustatytas 2,02 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 35–38), tačiau nukentėjusioji nurodė, kad ji dėl to negriuvinėjo, be to, ir liudytojas policijos pareigūnas D. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad L. J. būklė nebuvo tokia, kad ji griūtų dėl girtumo, vieta kieme, kur griuvo L. J., buvo lygi, nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad ji griuvo tik dėl to, kad ją ne kartą stūmė sutuoktinis R. J., ir šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino kartu su nukentėjusiąja įvykio vietoje buvusi ir jį mačiusi pastarosios sesuo L. J. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo eksperto L. J. teisme duotu paaiškinimu, kad L. J. dėl jai nustatytų kūno sužalojimų negalėjo prarasti sąmonės, kontaktas su nugara sąmonės praradimui įtakos neturi. Tačiau, atsižvelgusi į nukentėjusiosios parodymus, jog ji turi stuburo išvaržą, taip pat įvertinusi byloje esančius medicininius duomenis, iš kurių matyti, kad L. J. yra diagnozuoti degeneracinės kilmės stuburo pakitimai, tai yra diagnozuotos juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija, stuburo osteochondrozė, juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai (1 t., b. l. 175–176, 177, 178, 179, 180, 181), kartu atsižvelgusi ir į eksperto paaiškinimą, kad sąmonės netekimas gali būti ne tik organinės, bet ir psichoemocinės kilmės, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nepaneigta, kad L. J., nugaros sritimi atsitrenkdama į betoninius blokus, galėjo pajusti stiprų skausmą, kaip ji nurodė, jai galėjo trumpam „užtemti akyse“. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusioji savo civiliniame ieškinyje nurodė, jog sumušimo pasekmes ji jaučia iki šiol (3 t., b. l. 39–41), nors, eksperto teigimu, nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos neturi įtakos ilgalaikio skausmo išsivystymui (4 t., b. l. 122–124), nesuteikia pagrindo abejoti išsamiais ir dėl jau minėtų esminių aplinkybių nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti pirmiau paminėti bylos įrodymai, taip pat nesudaro pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, yra linkusi kaltinti R. J. nepagrįstais veiksmais ir jo veiksmų pasekmėmis, taip siekdama R. J. kuo griežtesnės bausmės ir kuo didesnės turtinės bei neturtinės žalos priteisimo. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, turi teisę pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį ir šios teisės realizavimas negali būti siejamas su ieškinį pareiškusio asmens parodymų patikimumu. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo R. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad specialisto išvadoje pažymėta, jog sužalojimai L. J. galėjo būti padaryti 3–6 parų laikotarpiu iki jos apžiūros (nukentėjusiosios L. J. apžiūra atlikta 2023 m. gegužės 10 d.), juo labiau kad specialisto išvadoje Nr. pG 1127/2023(04) nurodyta, jog sužalojimai L. J. galėjo būti padaryti nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, o pirmosios instancijos teisme ekspertas L. J. paaiškino, kad poodinės kraujosruvos keičia savo spalvą kiekvienam žmogui individualiai, todėl „paklaida vienos paros tikrai galima“. Duomenų, patvirtinančių nuteistojo gynėjo skundo teiginį, kad nukentėjusioji specialisto nustatytus sužalojimus galėjo patirti prieš keletą dienų iki įvykio, ardydama bebrų užtvanką, byloje nėra, todėl šis skundo teiginys vertinamas kaip deklaratyvus. Be to, nukentėjusioji L. J. pirmosios instancijos teisme 2024 m. birželio 12 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ji prie bebrų užtvankų nieko nedarė, ten dirbo kaimynai vyrai, ji tik atnešė plastmasinį vamzdį, ir šių nukentėjusiosios parodymų jokie bylos duomenys nepaneigia (4 t., b. l. 123–124).
20. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodė, kad kilus abejonių dėl liudytojos A. R. parodymų patikimumo, jis teismo paprašė atlikti eksperimentą su tikslu išsiaiškinti, ar ši liudytoja galėjo matyti įvykį. Kadangi atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad liudytoja A. R. pro savo buto virtuvės langą negalėjo matyti įvykio aplinkybių, o tai reiškia, kad A. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė melagingus parodymus, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, buvo būtina priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, tačiau nei teismas, nei prokuroras to nepadarė, teismas skundžiamame nuosprendyje tik pažymėjo, kad liudytojos A. R. parodymais nesiremia. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismas nesirėmė liudytojo parodymais, nes jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, nereiškia, kad liudytojas davė melagingus parodymus. Pastebėtina, kad vertinant nukentėjusiajam artimų liudytojų (tokie liudytojai gali būti ir kaimynai) parodymus, reikia atsižvelgti ir į jų galimą suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, galimą palankumą nukentėjusiajam, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar duodantis parodymus asmuo be pašalinės įtakos sugeba būti pakankamai objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad liudytoja nukentėjusiosios kaimynė A. R. davė parodymus ne apie tiesiogiai matytą įvykį, o pateikė savo versiją dėl jo, nėra pagrindas tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą ir, vadovaujantis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, pranešti prokurorui, kad liudytoja A. R. gali būti padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras nurodė, kad, jo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo liudytojos A. R. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje.
21. Kaip teisingai akcentuota apeliaciniame skunde, pagal BPK 48 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, gynėjas turi teisę dalyvauti veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju ar kaltinamuoju, taip pat įtariamojo ar kaltinamojo arba jų gynėjo prašymu atliekamuose veiksmuose. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta, jog žmogaus būstas neliečiamas, be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo patenkintas R. J. gynėjo prašymas ir buvo nutarta atlikti eksperimentą bei nustatyti, ar per liudytojos A. R. buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvės langą matosi garažas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jo aplinka (įvykio vieta arčiau namo kampo), kurioje vyko kaltinamojo (šiuo metu nuteistojo) R. J. ir nukentėjusiosios L. J. konfliktas (4 t., b. l. 56–57). (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininko M. T. 2024 m. gegužės 27 d. raštu R. J. gynėjas advokatas Vaclovas Akavickis buvo informuotas, kad procesinis veiksmas – eksperimentas vyks 2024 m. gegužės 31 d. 11 val. adresu: (duomenys neskelbtini), bei nurodyta, kad advokatas Vaclovas Akavickis, kaip R. J. gynėjas, ir kaltinamasis R. J. turi teisę dalyvauti šiame procesiniame veiksme (4 t., b. l. 93). Tačiau iš (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjos L. K. 2024 m. gegužės 31 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų matyti, kad liudytoja A. R. atsisakė įleisti į butą R. J. gynėją advokatą Vaclovą Akavickį, nurodydama, kad pastarasis yra nepageidaujamas, todėl advokatas atliekant eksperimentą jo atlikimo vietoje (duomenys neskelbtini) nedalyvavo, šį procesinį veiksmą stebėjo kartu su R. J., stovėdami namo kieme (4 t., b. l. 118–119) (iš esmės tokios pačios aplinkybės nurodytos ir Eksperimento atlikimo protokole (4 t., b. l. 97–117)). Nors bylos duomenys patvirtina nuteistojo gynėjo skundo teiginį, kad eksperimentas 2024 m. gegužės 31 d. buvo atliktas nedalyvaujant R. J. gynėjui, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad liudytoja A. R. nagrinėjamu atveju turėjo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę nesutikti, kad į jos būstą įeitų nepageidaujamas asmuo, šiuo atveju – nuteistojo gynėjas, taip pat atsižvelgusi į tai, kad tiek R. J., tiek jo gynėjas turėjo galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga, įskaitant ir Eksperimento atlikimo protokolą, be to, 2024 m. gegužės 31 d. vykusio eksperimento vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas teisiamajame posėdyje dalyvaujant R. J. ir jo gynėjui (4 t., b. l. 126), konstatuoja, kad šiuo atveju nesudarant kaltinamojo gynėjui galimybės dalyvauti procesiniame veiksme – eksperimento atlikime, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kaltinamojo teisės į gynybą ir teisingą teismo procesą nebuvo pažeistos. Dėl to, kas paminėta, nesutiktina ir su nuteistojo gynėjo skundo argumentu, kad eksperimento metu gautų duomenų negalima vertinti kaip įrodymų. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šių duomenų, juos įvertinęs ir palyginęs su kitais byloje surinktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino R. J. kaltinančiais įrodymais ir jais savo išvadų dėl R. J. kaltės negrindė.
22. Nuteistojo R. J. gynėjas skunde pažymėjo, kad L. J. policijos pareigūnui pasakė, jog ji yra agresyvoka, jeigu ant jos puola, ji nepasiduoda, šoko nuo žemės „nepasiduoti“, tada R. J. stūmė ją „atgal“ ir šie nukentėjusiosios paaiškinimai, pasak nuteistojo gynėjo, patvirtina, kad nukentėjusioji pati išprovokavo konfliktą, buvo agresyvi, pati puolė R. J., bandė jam suduoti ar kitaip sužaloti, o nuteistasis tik gynėsi nuo jos agresyvių veiksmų ir todėl netyčia ją pastūmė bei, norėdamas, kad nukentėjusioji nusiramintų, ją apipylė vandeniu.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, tai yra, kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).
24. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad R. J. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių. Byloje nustatyta, kad 2023 m. gegužės 6 d. apie 19 val. tarp R. J. ir L. J. įvyko konfliktas dėl šiltnamyje nušalusių pomidorų daigų, tačiau pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistasis turėjo teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju konfliktą, pradėjusi priekaištauti sutuoktiniui dėl nušalusių daigų, sukėlė pati nukentėjusioji, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius, kad nukentėjusioji buvo agresyvi, pati puolė R. J., bandė jam suduoti ar kitaip sužaloti, o pastarasis tik gynėsi nuo agresyvių nukentėjusiosios veiksmų. Bylos duomenimis, būtent R. J. konflikto metu pradėjo agresyviai elgtis – pirmiausia prie garažo stūmė L. J., todėl ji nugara atsitrenkė į betoninius blokus, o po to prie namo kampo vėl ne mažiau kaip penkis kartus stūmė nukentėjusiąją, nors pastaroji prieš jį jokių neteisėtų veiksmų neatliko (tik bandė atsistoti) ir dėl to L. J. griuvo ant žemės. Tai, jog nukentėjusioji policijos pareigūnui nurodė, kad jeigu ant jos puola, ji nepasiduoda, įvykio metu ji šoko nuo žemės „nepasiduoti“ ir tada R. J. stūmė ją „atgal“, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtina, o paneigia, kad pati nukentėjusioji puolė ant R. J. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji pokalbio su policijos pareigūnu metu nurodė, jog ji siekia nepasiduoti tuomet, kai ją puola, o ne ji pati puola kitus asmenis, nes yra agresyvi. Kadangi konflikto metu R. J. ją puolė ir parvertė ant žemės, jos siekis nepasiduoti pasireiškė tuo, kad ji bandė stotis, tačiau vėl ne kartą buvo pargriauta. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad L. J. bandė nagais subraižyti R. J. veidą ar puolė jį prožektoriumi, todėl pastarasis, gindamasis nuo agresyvių nukentėjusiosios veiksmų, veidą prisidengė rankomis, ir netyčia, neturėdamas tikslo sužaloti, sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar kitaip jai pakenkti, nuo jos atsistūmė. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes nekyla abejonių, kad byloje nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiajai sužalojimus R. J. padarė ne gindamasis nuo pavojingo jos kėsinimosi, o konflikto metu nukentėjusiąją tyčia ne kartą pastumdamas ir ją pargriaudamas. Vadovaudamasi pirmiau paminėtų įrodymų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. J. veikoje yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Nuteistojo R. J. elgesys konflikto metu naudojant fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę L. J. patvirtina, kad R. J. suprato, jog savo veiksmais kėsinasi į sutuoktinės sveikatą ir to norėjo. Dėl to naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir R. J. priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo.
25. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje nurodydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, neįvertino visų byloje surinktų duomenų ir todėl netiksliai nurodė R. J. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes. Visų pirma, nukentėjusioji L. J., tiek apklausiama teisme (3 t., b. l. 56), tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 144, 149), nurodė, kad R. J. ją prie garažo į betoninius blokus stūmė, suėmęs už rankų, o ne už rūbų (taip nurodyta ne tik skundžiamame nuosprendyje, tačiau ir kaltinamajame akte). Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. gegužės 24 d. nukentėjusioji nurodė, kad jį nuteistasis į betoninius blokus stūmė, suėmęs už rūbų (1 t., b. l. 82-83), o apklausiama 2023 m. rugpjūčio 8 d. ir 2023 m. rugpjūčio 23 d. nepatikslino, kaip ji buvo stumiama į prie garažo stovėjusius blokus (1 t.. b. l. 93-94, 99-100), tačiau 2023 m. rugsėjo 20 d. parodymų patikrinimo vietoje metu aiškiai nurodė, kad buvo stumiama į betoninius blokus, suėmus ją už rankų (o ne už rūbų), ir šiuos parodymus, kaip jau minėta, nukentėjusioji patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Tokius nukentėjusiosios L. J. parodymus (kad ji buvo stumta, suėmus ją už rankų) patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados, kuriose nurodyta, kad nukentėjusiajai L. J. nustatytos nedidelės (1 cm – 1,5 cm skersmens) kraujosruvos (t. 1, b. l. 164, 170-171), kurios būdingos suspaudimui rankų pirštais (specialisto L. J. paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 4, b. l. 123)). Todėl ši nuteistajam R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė tikslintina, konstatuojant, kad R. J. nukentėjusiąją L. J. prie garažo į betoninius blokus stūmė, suėmęs už rankų.
26. Antra, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad nuteistajam R. J. ne mažiau kaip penkis kartus stumiant nukentėjusiąją L. J., pastaroji griūdama galvos sritimi ties pakaušiu atsitrenkė į betoninį grindinį net penkis kartus. Apklausiama iškart po įvykio 2023 m. gegužės 7 d. nukentėjusioji L. J. nurodė, kad, priėjus namo kampą, R. J. abiem rankomis sugriebė ją už rūbų ties krūtinės sritimi ir stipriai stūmė, po ko ji nugriuvo ant žemės ir ant betoninio grindinio susitrenkė nugaros sritį ties sėdmenimis. Jai bandant atsistoti, R. J. dar tris kartus, suėmęs ją abiem rankomis už rūbų ties krūtinės sritimi, trenkė ją į betoninį grindinį (1 t., b. l. 42-45). Apie tai, kad griūdama ji trenkė galvą į betoninį grindinį, nukentėjusioji šioje apklausoje nenurodė. Apklausiama papildomai 2023 m. gegužės 24 d. nukentėjusioji L. J. nurodė, kad R. J. ne mažiau kaip keturis kartus, abiem rankomis sugriebęs ją už rūbų ties krūtinės sritimi, stipriai pastumdavo, po ko ji griūdavo ir nugaros sritimi atsitrenkdavo į betoninį grindinį (1 t., b. l. 82-84). Apie tai, kad griūdama ji trenkė galvą į betoninį grindinį, nukentėjusioji šioje apklausoje taip pat nepaminėjo. Apklausiama 2023 m. rugpjūčio 8 d. nukentėjusioji nurodė, kad kieme, jai pasidarius silpna, ji bandė įsikibti į R. J., tačiau pastarasis ją apipylė vandeniu, o po to pastūmė, dėl ko ji nugaros sritimi trenkėsi į žemę, o galvos sritimi trenkėsi į betoninį grindinį, juto skausmą galvos ir nugaros srityse. Po to, jai bandant atsistoti, R. J. ne mažiau kaip tris kartus rankomis ją pastūmė, ir visus tris kartus nugaros sritimi ir galva ji trenkėsi į žemę, po ko ji pajuto skausmą nugaros ir galvos srityse (1 t., b. l. 93-95). Apklausiama 2023 m. rugpjūčio 23 d. L. J. nurodė, kad ji kieme buvo pastumta ne mažiau kaip penkis kartus ir visus kartus jos galva pakaušiu trenkėsi į betoninį grindinį, dėl ko sulūžo plaukuose pakaušio srityje įsegta sagė (1 t., b. l. 99-100). 2023 m. rugpjūčio 23 d. apklausos metu duotus parodymus nukentėjusioji L. J. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 143-145). Apklausiama teisme nukentėjusioji L. J. parodė, kad R. J. kieme, prie namo kampo, ją apliejo šaltu vandeniu ir stūmė, po ko ji nukrito ir galvą susitrenkė į betoną. Plaukus buvo susisegusi sage, kuri perlūžo pusiau. Ji norėjo keltis, bet R. J. vėl ją apliejo vandeniu ir pastūmė. Ir taip kelis kartus. Kaip matyti, nukentėjusiosios L. J. parodymai apie tai, kiek kartų po pastūmimo kieme ji galva trenkėsi į betoninį grindinį, prieštaringi. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių nukentėjusiosios parodymai, kad nuteistasis R. J. kieme ne mažiau kaip penkis kartus ją stūmė, po ko ji nugriuvo ant žemės, ir vieną kartą pakaušiu atsitrenkė į betoninį grindinį, nes tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys – sulaužyta nukentėjusiosios plaukų sagė (2 t., b. l. 4-10), teismo medicinos specialisto išvada, kuriose nurodyta, kad chirurgo atliktos L. J. apžiūros VšĮ (duomenys neskelbtini) PSPC metu, objektyviai nustatytas didelis skausmingumas pakaušio srityje (1 t., b. 1. 164), liudytojos L. J. parodymai, tačiau byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad nukentėjusioji L. J. griūdama po R. J. stūmimų galvos sritimi ties pakaušiu atsitrenkė į betoninį grindinį net penkis kartus, todėl ši aplinkybė (kad pakaušiu į grindinį atsitrenkė penkis kartus) šalintina iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių.
27. Toks skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių tikslinimas galimas, kadangi jos nekeičiamos iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nustato tokias įrodyta pripažintos R. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: „R. J. 2023 m. gegužės 6 d. apie 19 val. savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto tarp jo ir jo sutuoktinės L. J. metu, tyčia rankomis sugriebęs už L. J. rankų, ją stūmė, dėl to ji nugaros sritimi atsitrenkė į betoninius blokus, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyčia rankomis sugriebęs už jos rūbų ties krūtinės sritimi, ne mažiau kaip penkis kartus ją vėl stūmė, dėl to ji galvos sritimi ties pakaušiu griūdama atsitrenkė į betoninį grindinį, o nugaros sritimi į žolyną, tuo jai padarydamas veido, abiejų žastų ir dešinės šlaunies poodines kraujosruvas ir taip nežymiai sužalojo savo šeimos narę – sutuoktinę L. J.“.
Dėl veikos mažareikšmiškumo
28. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad R. J. 2023 m. gegužės 6 d. apie 19 val. smurtavo prieš savo sutuoktinę L. J. ir savo veiksmais padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nepakankamai dėmesio individualizuotam byloje nustatytų aplinkybių vertinimui, įskaitant padarytos veikos pavojingumą.
29. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
30. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktams tarp šeimos narių, sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, asmenų, turinčių bendrų vaikų, kai yra nesutariama dėl esminių, susijusių su bendru gyvenimu ar vaikais, klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti visų konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-54-976/2023). Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu ir įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atleisti R. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 37 straipsnį.
31. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai L. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis veide (dešinio smilkinio (kuris laikomas veido dalimi) plaukuotoje galvos dalyje), abiejuose žastuose ir dešinėje šlaunyje. Nekyla abejonių, kad dėl panaudoto smurto nukentėjusioji juto ir fizinį skausmą. Akivaizdu, kad nukentėjusiajai padaryta žala, kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, yra reikšminga, tačiau, įvertinus sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, darytina išvada, kad nusikaltimų padariniai nėra tokie dideli, kad R. J. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Pažymėtina, kad nors L. J. po įvykio paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą nurodė, jog vyras ją puolė, pargriovė ant žemės, apipylė vandeniu, tačiau medikų pagalbos ji atsisakė, paaiškindama, kad nėra sužalota. Kaip jau minėta, apklausų metu nukentėjusioji nurodė, kad jai skaudėjo tik nugarą, tačiau žaizdų ant jos kūno nebuvo, ji nekraujavo, „nieko siūti nereikėjo“. Pirmosios instancijos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje nukentėjusioji L. J. nurodė, kad jai nuo 2001 m. nustatytas neįgalumas „dėl depresijos“, vėliau prisidėjo ir visos kitos ligos – viso kūno artritas, kaklo išvaržos, stuburo išvaržos, kurtumas. Po byloje nagrinėjamo įvykio, kurio metu jai buvo sutrenkta galva, jai prisidėjo galvos skausmai, kartais ji visiškai nebegirdi. Nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodyta, kad ji sužalojimo pasekmes jaučia net ir praėjus šešiems mėnesiams po įvykio, jai nustatyti liekamieji reiškiniai, pasak medikų, ji visuomet jaus patirtos traumos pasekmes. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme ekspertas L. J. paaiškino, jog L. J. nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos ilgalaikių sutrikimų, fizinių ilgalaikių pakitimų nesukelia, jos išnyksta maždaug per dvi savaites. Iš nukentėjusiosios medicininių dokumentų matyti, kad L. J. nefiksuota trauminės kilmės pakitimų, jai fiksuoti degeneracinės kilmės pakitimai, nesusiję su užduotyje specialistui nurodytu įvykiu. Ekspertas taip pat nurodė nesiejantis nukentėjusiosios įvardinto lėtinio potrauminio streso su 2023 m. gegužės 6 d. įvykiais, nes nėra šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų. Nukentėjusiosios jaučiamas skausmas gali būti susijęs su iki sumušimų turėta liga, rentgenogramose nustatyti II stadijos osteochondrozės požymiai yra ne trauminės kilmės. Atsižvelgiant į tai, kad minėtus paaiškinimus davė kompetentingas specialistas – teismo medicinos ekspertas, turintis 12 metų ekspertinio darbo stažą, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados ir paaiškinimų davimą, netikėti minėtais eksperto paaiškinimais nėra pagrindo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui D. A. paklausus nukentėjusiosios: „Gal medikus iškviesti jums tai nugarai apžiūrėti?“, L. J. atsakė: „Turiu siuntimą magnetiniam rezonansui“, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad magnetiniam rezonansui ji buvo užsiregistravusi seniai, dar iki gegužės mėnesio įvykių, taip pat patvirtina, kad nukentėjusioji sveikatos problemų turėjo dar iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio.
32. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017, 2K-219-303/2021). Bylos duomenimis, nuteistasis ir nukentėjusioji yra sutuoktiniai, konfliktas tarp jų kyla nebe pirmą kartą, įvykio dieną konfliktas kilo dėl šiltnamyje nušalusių daigų, neblaiviai L. J. pradėjus priekaištauti sutuoktiniui R. J., kad jis kaltas dėl to, jog tinkamai nepasirūpino šiltnamio šildymu. Taigi pati L. J. išprovokavo įvykį ir po to sekusius neteisėtus R. J. veiksmus. Šiuo atveju fizinio smurto panaudojimas nebuvo savitikslė R. J. nusikalstama veika, jo veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti, juos lėmė ne nuteistojo R. J. siekis sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, o kilęs konfliktas. Svarbu ir tai, kad nuteistasis R. J. smūgių nukentėjusiajai nesudavė, jo smurtiniai veiksmai pasireiškė suimant nukentėjusiąją už rankų, taip pat ją stumiant, dėl ko pastaroji griūdavo ir atsitrenkdavo į kietus daiktus (betoninius blokus, betoninį grindinį, žolę). Nors nukentėjusioji L. J. nuteistojo buvo pastumta ne mažiau 6 kartų ir kiekvieną kartą nuo pastūmimo ji griūdavo bei kūnu (daugiausia – nugaros sritimi) atsitrenkdavo į kietus daiktus, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių teismo medicinos specialisto išvadų ir specialisto L. J. paaiškinimų teismo posėdžio metu, šie kontaktai sukėlė tik nedideles poodines kraujosruvas dešinio smilkinio plaukuotoje galvos dalyje, abiejuose žastuose ir dešinėje šlaunyje. Tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, rodo, kad trauminis poveikis, nukentėjusiosios kūnui kontaktuojant su kietais daiktais, nebuvo didelis. Svarbu ir tai, kad nukentėjusioji po nuteistojo pastūmimų vienintelį kartą griuvo ant kieto daikto visu savo ūgiu (kai pirmą kartą buvo stumiama kieme, po ko ji krito ant nugaros ir pakaušiu atsitrenkė į betoninį grindinį, dėl ko lūžo plaukų sagė), visais kitais atvejais kieme R. J. nukentėjusiąją stūmė, neleisdamas jai atsistoti (vadinasi visais šiais atvejais nukentėjusioji krito ir kūnu trenkėsi ne iš viso savo ūgio, o iš pusiau gulimos padėties, kas, savaime suprantama, sušvelnino smūgius), o pastumta prie garažo, L. J. nugara atsitrenkė į netoli jos buvusius betoninius blokus (1 t., b. l. 149, fotonuotraukos Nr. 2 ir Nr. 3), kas dėl mažo atstumo sušvelnino trauminį poveikį (jokių sužalojimų nugaros srityje nukentėjusiajai nebuvo nustatyta, tik ji juto fizinį skausmą).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas konfliktinės situacijos kilimo aplinkybes, nukentėjusiosios veiksmus, tai, kad nusikaltimo padariniai nėra dideli, liekamųjų reiškinių nukentėjusiosios sveikatai nenustatyta, įgyvendindama humanizmo, atsakomybės diferenciavimo, teisinio poveikio priemonių proporcingumo konstitucinius principus, konstatuoja, kad nuteistojo R. J. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymas. Šiuo atveju, įvertinus tiek nuteistojo R. J. padarytą veiką, tiek jo asmenybę (buvo teistas 2008 m. gruodžio 12 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, tačiau teistumas jam yra išnykęs, todėl laikomas neteistu, vedęs, dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, turi sveikatos problemų), taip pat tai, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio (duomenų apie tai, kad R. J. anksčiau būtų smurtavęs nukentėjusiosios L. J. atžvilgiu, byloje nėra), nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip pusantrų metų ir per šį laikotarpį nuteistasis naujų teisės pažeidimų nepadarė, sprendžiama, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus R. J. atžvilgiu galima užtikrinti taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, tai yra atleidžiant R. J. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo įvykdyto nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir kartu paskiriant santykinai nedidelę finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią R. J. įpareigotinas sumokėti per dviejų mėnesių terminą. Toks R. J. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra proporcingas bei būtinas, siekiant įvertinti jo veiksmus, atgrasyti nuo panašių veikų darymo ateityje ir neleidžiant formuotis nebaudžiamumo jausmui. Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks sprendimas leis konflikto šalims (sutuoktiniams R. J. ir L. J.) greičiau išspręsti jų tarpusavio nesutarimus ir, galbūt, išsaugoti santuoką, juo labiau, kad nukentėjusioji L. J. Šiaulių apygardos teisme 2024 m. spalio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, jog ji nenori, kad R. J. būtų nuteistas, mano, kad jie gali atkurti savo santykius ir gyventi toliau.
Dėl nukentėjusiosios L. J. civilinio ieškinio
34. Apeliaciniame skunde civilinio ieškinio pagrįstumo klausimais nėra keliamas, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį R. J. išteisinti, pasisakytina ir dėl nukentėjusiajai L. J. iš R. J. priteisto civilinio ieškinio. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodoma, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021).
35. Nagrinėjamu atveju, pradėjus baudžiamąją bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji L. J. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl 534,65 Eur turtinės ir 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei dėl patirtų 3034,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (3 t., b. l. 39–41), o 2024 m. gegužės 16 d. pateikė patikslintą civilinį ieškinį dėl 1122,70 Eur turtinės ir 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (4 t., b. l. 34). Nukentėjusioji civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl R. J. nusikalstamų veikų ji patyrė skausmą, paaštrėjo nugaros skausmai, atsirado nuolatinis galvos skausmas, kuris liovėsi tik rugpjūčio mėnesio pabaigoje, kasdien iki tol vartojus stiprius vaistus „Skudexa“, be to, jai dėl sustiprėjusių nugaros ir galvos skausmų buvo leidžiamos injekcijos į nugarą ir į galvą. Skundžiamu nuosprendžiu, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs nukentėjusiosios kartu su civiliniu ieškiniu pateiktus vaistų pirkimo kvitus, nustatė, kad L. J. patyrė 453,84 Eur turtinę žalą, įsigydama medikamentus, reikalingus sveikatos sutrikdymui, patirtam dėl R. J. nusikalstamų veiksmų, šalinti. Įvertinęs nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į teismo medicinos eksperto duotus paaiškinimus, L. J. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, jai sukeltus išgyvenimus, patirtus nepatogumus, teismas konstatavo, kad teisinga kompensacija už nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste yra 1300 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies – iš R. J. nukentėjusiajai priteisė 435,84 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kad byloje esantys pinigų priėmimo kvitai patvirtina, jog nukentėjusioji patyrė 3500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, taip pat atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, į tai, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas R. J. aktyviai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, įvertinęs R. J. turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nėra per didelės ir priteisė iš R. J. L. J. 3500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas reikšmingas civilinio ieškinio išsprendimui aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio išsprendė tinkamai, turtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į nukentėjusiosios pateiktus vaistų pirkimo kvitus, o neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi formuojama teismų praktika šiuo klausimu, taip pat pagrįstai pripažino nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti bylinėjimosi išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo nukentėjusiajai. Keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo nėra pagrindo.
Dėl kitų nuosprendžio klausimų
37. Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios R. J. palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl R. J. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (tame tarpe ir bausmės paskyrimo) ir atleisti R. J. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo įvykdyto nusikaltimo mažareikšmiškumo, R. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina (BPK 139 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – kompaktinius diskus (iš viso 3 vnt.) su vaizdo ir garso įrašais – palikti saugoti byloje. Kadangi daiktų klausimas išspręstas teisingai, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vaclovo Akavickio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį dalyje dėl R. J. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, R. J., padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. J. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per du mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) administruojamo Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Luminor“ banke, mokėjimo paskirtyje nurodant asmens, kuriam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vardą, pavardę, asmens kodą.
Panaikinti R. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Kitą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.