Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-4775-952/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-03-27
Bylos Nr.: eI2-4775-952/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-06629-2024-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Deimantė Andrulytė, Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas: N. L.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

8.1.2Vizos
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI2-4775-952/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06629-2024-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1.3

(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 27 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo; trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja N. L. skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau - Ambasada) 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą N. L. (toliau – ir skundžiamas Sprendimas); įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau - Ministerija) išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo N. L. iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad N. L. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti jai Šengeno vizą į Lietuvą, tačiau 2024 m. lapkričio 4 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti jai vizą tuo pagrindu: „viena ar kelios valstybės narės laiko jus keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“ (7 punktas) bei nurodyta, kad valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui, yra Lietuva. Pareiškėjos sutuoktinis V. L. yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų vaikai – nepilnametė K. L. ir pilnametis A. L. yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinio tėvai – senjorai V. L. ir A. L.. Pareiškėja su savo vyru, nors jie gyvena Rusijoje, dažnai lankosi Lietuvoje, lanko sutuoktinio tėvus bei jo gimtąją šalį. V. L. tėvai yra senyvo amžiaus, turi sveikatos problemų (tėvas serga cukr. diabetu, nuolat vartoja vaistus, taip pat turi padidėjusį kraujo spaudimą, mama taip pat nuolat vartoja vaistus nuo padidėjusio kraujo spraudimo), jų sūnus su pareiškėja bei vaikais juos dažnai lanko Lietuvoje. Todėl ir buvo kreiptasi dėl Šengeno vizos išdavimo trumpalaikiam sutuoktinio tėvų aplankymui Lietuvoje. Pareiškėjai tik vienai iš visos šeimos reikia Šengeno vizos, nes kiti jos šeimos nariai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai minėtas skundžiamas Sprendimas sukėlė tikrą šoką – ji laikoma keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Tačiau Sprendime nepateikti jokie to argumentai, motyvai, faktai, kažkokia kompetentingos institucijos išvada apie šią grėsmę, jokie motyvai taip pat nebuvo paaiškinti jai žodžiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016). LVAT ne kartą savo praktikoje akcentavo, kad bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Atsisakymo išduoti vizą priežastys jį gavusiam asmeniui turi būti aiškios ir suprantamos (LVAT 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1-14). Šiuo atveju skundžiamame Sprendime nėra išvis jokių tokio sprendimo motyvų, tad pareiškėja net nežino, nuo ko jai gintis. 2022 m. gruodžio 28 d. LVAT išplėstinė kolegija byloje, kurioje buvo nagrinėjamas skundas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, tačiau sprendimo motyvai aktualūs ir šioje byloje, Nr. eA-1358-968/2022 nurodė, kad Lietuvoje administracinių sprendimų priėmimas ir tokių sprendimų turiniui keliami reikalavimai reglamentuoti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.). Šio straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtinta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta „5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai. Konstatuotina, kad pagal Aprašo 87 punkte ir jo 10 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus). Nurodo, kad LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ 10 str. (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 d. 5–6 p. nuostatas) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). LVAT savo naujausioje praktikoje – 2024 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024 pažymėjo, kad sprendimai privalo atitikti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose įtvirtintus reikalavimus administracinio sprendimo formai ir turiniui, o jei jų neatitinka (nėra tinkamai motyvuoti), tai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti sprendimus. LVAT, aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka VAĮ redakcijos, įsigaliojusios 2020 m. lapkričio 1 d., 10 str. 5 d. 5–6 p.) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Minėtoje byloje, kurioje taip pat buvo apskųstas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė pareiškėjų argumentams, kad Sprendimuose tik formaliai sužymėti atsisakymo tenkinti jų prašymą (3 prašymai) pagrindai, tačiau jokie paaiškinimai nepateikiami, nors tam yra skirta vieta, kuri pažymėta – „Papildomos pastabos“, todėl belieka spėlioti, kokiais teisiniu ir faktiniu pagrindais remdamasi Ambasada padarė išvadas, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, bei kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Toks Sprendimų turinys sudarė kliūtis pareiškėjams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi, nekyla abejonių, kad Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio (atitinkamai, ir gero administravimo principo) reikalavimų. Nors šioje byloje atsisakymas išduoti Šengeno vizą grindžiamas 7 punktu, tačiau esančioje grafoje „Papildomos pastabos“ taip pat nieko nenurodyta. LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 konstatuota, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018 m. sausio 2 d., Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V636/V214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išdėstyti argumentai, sprendžiant dėl sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą motyvavimo, yra aktualūs kaip teisės aiškinimo šaltinis vertinant sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą motyvavimą, nes aptariami teisiniai santykiai yra labai panašūs ir abejais atvejais yra taikytinos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatos. Kaip nurodyta minėtame teismo sprendime, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo būtinybę determinuoja, be kita ko, su gero administravimo principu neatsiejamai susijusios asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą efektyvaus užtikrinimo imperatyvas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, papildomai nurodė, kad ne vienoje generalinio advokato išvadoje pažymimas Europos Sąjungos bendros vizų politikos srityje atliktas dalinis teisės aktų suderinimas (žr., pvz., generalinės advokatės E. Sharpston išvados, pateiktos byloje Minh Khoa Vo, C?83/12 PPU, EU:C:2012:170, 42 p., taip pat jos išvados, pateiktos byloje Sumanan Vethanayagam ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken, C?680/17, EU:C:2019:278, 37 p., ir 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados, pateiktos sujungtose bylose R. N. N. S. (C?225/19) ir K. A. (C?226/19), EU:C:2020:679, 3 p.). Nagrinėjant atsisakymo išduoti Šengeno vizą (reglamentuojamą Vizų kodekso nuostatomis) motyvavimo problematiką, pastebima, kad Sąjungoje nesant aiškaus reglamentavimo, kiek tai susiję su sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvavimo išsamumu, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms pačioms nuspręsti, kokią informaciją jos nori suteikti prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui. Teigiama, kad nors dabartiniame Sąjungos teisės vystymosi etape valstybės narės neprivalo išsamiai nurodyti motyvų, niekas joms netrukdo į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (minėtos 2020 m. rugsėjo 9 d. generalinio advokato P. Pikamae išvados 49, 86 p.). Taigi, šiuo atveju, nenustatytina būtinybė nukrypti nuo suformuotos administracinių teismų praktikos ir nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Šiuo atveju nekvestionuojant Vizų kodekso VI priede pateiktos standartinės sprendimo formos, akcentuotini VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyti reikalavimai, kurie kyla iš gero administravimo principo, kuris yra bendrasis Europos Sąjungos principas, kas sudaro pagrindą panaikinti nemotyvuotą sprendimą.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Ambasados konsulinis pareigūnas priimdamas Sprendimą objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. 2024 m. rugsėjo 16 d. pareiškėja Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiančius dokumentus. Prašyme pareiškėja nurodė kelionės tikslą – šeimos ar draugų lankymas (23 punktas), šeimos nario, kuris yra ES pilietis, asmens duomenys – nenurodyta (17 punktas), numatoma pirmo atvykimo į Šengeno erdvę data – 2024 m. spalio 26 d., išvykimo – 2024 m. lapkričio 10 d; prašoma leisti atvykti daug kartų (27 punktas). Pareiškėja Ambasadai pateikė kelionės dokumentą, sveikatos draudimo liudijimą, išrašą iš banko sąskaitos, ir kitus pagrindžiančius dokumentus. 2024 m. spalio 4 d. Ambasados konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą bei pateiktus pagrindžiančius dokumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi (jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau - VSD)) bei VSD 2024 m. gegužės 9 d. raštu „Dėl išankstinių konsultacijų Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje ir užsieniečių kategorijų pakeitimo“, naudodamasis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS), kreipėsi privalomos konsultacijos į VSD. 2024 m. spalio 31 d. VSD Ambasados kosuliniam pareigūnui raštu naudodamasis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS) nurodė, kad VSD vertinimu, Rusijos pilietė N. L., gim. (duomenys neskelbtini), kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi VSD rekomenduoja neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Dėl darbo Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje (OAO „(duomenys neskelbtini)“, OAO „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“) ji privalėjo ir privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti vizos, siūlo prašyti Migracijos departamento įrašyti asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalies nurodytų galimų informacijos netekimo užsieniečiui aplinkybių nėra). 2024 m. lapkričio 4 d. 17:05:05 val. Ambasados konsulinis pareigūnas N.VIS sistemoje priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu – kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. 2024 m. lapkričio 4 d. 17:05:05 val. Ambasados konsulinis pareigūnas N.VIS sistemoje priimtą Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą grindė tokiomis aplinkybėmis ir išsamiais motyvais: Nagrinėjant prašymą išduoti vizą, per N.VIS buvo vykdomos konsultacijos dėl vizos išdavimo su VSD. VSD atsakydamas į konsultacijos prašymą nurodė, kad VSD vertinimu, Rusijos pilietė N. L., gim. (duomenys neskelbtini), kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi VSD rekomenduoja neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Dėl darbo Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje (OAO „(duomenys neskelbtini)“, OAO „(duomenys neskelbtini)“ ir OOO „(duomenys neskelbtini)“) ji privalėjo ir privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti vizos, siūlo prašyti Migracijos departamento įrašyti asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalies nurodytų galimų informacijos netekimo užsieniečiui aplinkybių nėra). 2024 m. lapkričio 4 d. Ambasados konsulinis pareigūnas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsniu surašė Standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežasties formą, kurioje specialiu „kryželiu“ pažymėjo Sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindą / priežastį: „7. Viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“. Standartinio pranešimo pabaigoje nurodyta valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui: Lietuva. Šis pranešimas buvo įteiktas pareiškėjai tokiu būdu informuojant ją apie konsulinio pareigūno priimtą skundžiamą Sprendimą. Atsakovas dėstydamas teisinius atsiliepimo argumentus nurodo Įstatymo, Vizų kodekso, VIS Reglamento nuostatas. Taip pat nurodo, kad 2023 m. liepos 4 d. Užsienio reikalų ministras įsakymu Nr. V-227 „Dėl Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašas), vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 20(3) straipsniu, patvirtino Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašą. Nurodo Aprašo 5, 6, 16 punkto nuostatas. Be to, nurodo, kad sutinkamai su nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Viešojo administravimo įstatymo II skyriaus „Viešojo administravimo pagrindai“ 13 straipsnio „Administracinio sprendimo įteikimas“ 1 dalimi, kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu, pranešant apie priimtą administracinį sprendimą. Atsakovas nurodo, kad 2011 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) Sprendime byloje C-430/10 Hristo Gaydarov 41 nurodė, kad asmuo, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, turi turėti teisę veiksmingai kreiptis į teismą; šis kreipimasis turi leisti faktiškai ir teisiškai patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą pagal Sąjungos teisę; kad kreipimasis į teismą būtų veiksmingas, asmuo turi turėti galimybę sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuo motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti (šiuo klausimu Sprendimo Heylens 15 p. ir 2011 m. kovo 17 d. Sprendimo Peharroja Fa, C-372/09 ir C-373/09 63 p.). Taip pat atsakovas cituoja Teisingumo Teismo Sprendimo byloje C-300/11 ZZ prieš Sekretary of State for Hpme Departament 53 punktą; 2013 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, byloje C-84/12 bei 2020 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo Sprendimą sujungtose bylose C-225/19 ir C-226/19. Be kitų atsakovo nurodytų LVAT bylų, atsakovas nurodo, kad LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023 60 punkte pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma; ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui; negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus; taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. LVAT 2024 m. liepos 10 d. administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024 73 punkte pažymėjo, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024 ir kt.). Atsakovas nurodė, kad atsižvelgtina į naujausią LVAT praktiką. LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024 26 – 28 punktuose pažymėjo, kad šioje byloje įrodyta, jog ... Ambasados konsulas 2023 m. sausio 24 d. 8:12:20 val. priėmė sprendimą, kuriuo buvo atisakyta pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, t. y. pirmiausia sprendimą įformino naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS) ir Užsieniečių registro vizų modulyje 2023 m. sausio 24 d. 8:12:20 val. surašė tirtas faktines aplinkybes, sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą motyvus ir pagrindus / priežastis; po to Konsulas tą pačią dieną (2023 m. sausio 24 d.) surašė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą, kuriame surašė / perrašė sistemoje N.VIS Užsieniečių registro vizų modulyje 2023 m. sausio 24 d. 8:12:20 val. surašytas tirtas faktines aplinkybes, sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą motyvus ir pagrindus / priežastis; LVAT, įvertinęs, kad abu dokumentai surašyti tą pačią dieną, jų esmė ir didžioji dalis turinio sutampa, vertina, kad abu dokumentai sudaro Sprendimo, kuris ir skundžiamas šioje byloje, turinį. LVAT 2024 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1143-1047/2024 38 punkte pažymėjo, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismui teikiama atsakovo Ministerijos medžiaga patvirtina, kad Ambasados konsulinio pareigūno gauta VSD informacijos ir rekomendacijos visuma bei Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies norma, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu – kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys mano, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Konsulinis pareigūnas pirmiausia Sprendimą įformino Užsieniečių registro vizų modulyje, nurodydamas išsamius sprendimo motyvus, o po to, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsniu, pareiškėjai įteikė Standartinę pranešimo apie atisakymo išduoti vizą formą, kurioje pažymėjo Sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą priežastį / pagrindą, tai pareiškėja neturi teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog Ambasados konsulo Sprendimas dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti Šengeno vizą nėra motyvuotas ir nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis. Nėra reikšmingas pareiškėjos skundo argumentas, kad ji Lietuvos Respublikoje lankosi dažnai; čia pažymėtina, kad užsieniečių pateikti prašymai dėl vizos išdavimo ir pagrindžiamieji dokumentai kiekvieną kartą nagrinėjami iš naujo nepriklausomai nuo to, ar prieš tai dėl pateiktų prašymų ir pateiktų pagrindžiančiųjų dokumentų konsuliniai pareigūnai yra priėmę sprendimą tenkinti ar netenkinti prašymą dėl vizos išdavimo, juolab, kad Rusijos Federacija itin intensyvius karo veiksmus prieš Ukrainą pradėjo 2022 metais. Aplinkybė, kad pareiškėja šiuo metu dirba Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikos priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2024 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024). Aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotos Šengeno vizos vykti į Lietuvą, neatima iš VSD ir iš konsulo teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes ir geopolitinę situaciją vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui (LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis ir jų vaikai gyvena Lietuvoje, savaime nėra reikšmingesnė nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą. Pareiškėja savo skunde suteikia prioritetą savo, kaip Rusijos Federacijos pilietės teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Tuo tarpu pareiškėja konsului nepateikė objektyvių duomenų, kad jos asmeninis interesas atvykti į Lietuvą yra prioritetinis prieš Lietuvos institucijų siekį užtikrinti valstybės saugumą. Vertinant pareiškėjos argumentus, pažymi, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz prieš Jungtinę Karalystę). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir gyventi joje nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014). Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti užsieniečiui atvykti į Lietuvą, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pagal VAĮ 2 straipsnio 5 dalį, administracinis sprendimas – tai teisės aktų reglamentuotu būdu ir / ar forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Taigi, nagrinėjamoje byloje Ambasados konsulas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo valią dėl pareiškėjos pateikto prašymo išduoti Šengeno vizą ir patvirtinamųjų dokumentų išreiškė priimdamas ir surašydamas 2024 m. lapkričio 4 d. informacinėje sistemoje N.VIS Sprendimą, o šiame Sprendime nurodęs paties konsulo ištirtas aplinkybes bei Sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai išsamius motyvus. Taigi, pareiškėjai įteiktas konsulo surašytas 2024 m. lapkričio 4 d. pranešimas apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, t. y. Standartinė pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, visos panaikinimo ar atšaukimo priežasties formą, nėra laikytinas administraciniu sprendimu, todėl pareiškėjos skundas dėl šio pranešimo panaikinimo nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčijamas parnešimas (Standartinė pranešimo forma) tėra tik informacinio, konstatuojamo pobūdžio aktas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, taigi byla turi būti nutraukta. Teismui palikus galioti konsulo 2024 m. lapkričio 4 d. surašytą informacinėje sistemoje N.VIS Sprendimą, pranešimo (Standartinės pranešimo formos) panaikinimas negali sukelti pareiškėjai apibrėžtų (konkrečių) tiesioginių teisinių pasekmių, taigi procesas iš esmės būtų beprasmis.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad, VSD nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas pagal Ambasados kompetenciją, remiantis Vizų kodeksu, Šengeno sienų kodeksu, Įstatymu, Aprašu bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vizų išdavimą užsienio šalių asmenims. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė vertinimą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui ir rekomendavo neišduoti pareiškėjai Šengeno vizos. VSD turimais duomenimis, pareiškėja dirbo OAO „(duomenys neskelbtini)“, OAO „(duomenys neskelbtini)“, o šiuo metu dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje, privalėjo ir privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar tarnavę valstybės ar teisėsaugos institucijose, strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiuose objektuose, ekonominiuose sektoriuose, ginkluotosiose pajėgose ar visuomeninėse organizacijose. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. Pažymi, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis (LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020). EŽTT pažymėjo, kad vertinimo laisvė apibrėžti, kas yra reikalinga nacionaliniam saugumui, paliekama atitinkamoms institucijoms, kiek tai daroma nenutolstant nuo nacionalinio saugumo koncepcijos, patvirtintos valstybėje. Be to, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus (modus operandi) ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjai išdavus vizą ir turint galimybę atvykti į Lietuvą ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėja skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija, o būtent ši informacija (jog atsisakyta išduoti vizą dėl jos keliamos grėsmės vidaus saugumui) pareiškėjai visada buvo žinoma. Kaip minėta, sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad Lietuvoje gyvena ne pareiškėjos, o jos sutuoktinio giminaičiai. Pareiškėjos vaikai – nepilnametė dukra ir suaugęs sūnus yra ir Rusijos Federacijos piliečiai. Pareiškėjos sutuoktinio ir vaikų gyvenamoji vieta deklaruota Rusijoje. Tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinio, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jam nėra taikomi apribojimai atvykimui į Lietuvą, tėvai, ar tai, kad, pareiškėjos vaikai turi ir Lietuvos Respublikos pilietybes, nesukelia neigiamų padarinių pareiškėjai bendrauti su šeima, kadangi, kaip jau buvo minėta, jų gyvenamoji vieta Rusijoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. pareiškėja Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiančius dokumentus. Prašyme pareiškėja nurodė kelionės tikslą – šeimos ar draugų lankymas (23 punktas), numatoma pirmo atvykimo į Šengeno erdvę data – 2024 m. spalio 26 d., išvykimo – 2024 m. lapkričio 10 d; prašoma leisti atvykti daug kartų (27 punktas). Pareiškėja Ambasadai pateikė kelionės dokumentą, sveikatos draudimo liudijimą, išrašą iš banko sąskaitos ir kitus pagrindžiančius dokumentus.

Užsieniečių registro vizų modulyje nurodyta, kad Ambasados konsulinis darbuotojas kreipėsi konsultacijos į VSD. 2024 m. spalio 31 d. VSD atsakyme nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi VSD rekomenduoja neišduoti daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Dėl darbo Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje (OAO „(duomenys neskelbtini)“, OAO „(duomenys neskelbtini)“, o šiuo metu dirba OOO „(duomenys neskelbtini)) ji privalėjo ir privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Jeigu, Ministerijai įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsienietei neišduoti vizos, siūlo prašyti Migracijos departamento įrašyti asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsienietei aplinkybių nėra).

Užsieniečių registro vizų modulyje nurodytas Sprendimas: atsisakymo išduoti vizą priežastys – viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Taip pat nurodyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti Šengeno vizą, per N.VIS buvo vykdomos konsultacijos dėl vizos išdavimo su VSD. VSD atsakydamas į konsultacijos prašymą nurodė, kad „VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. N. L., gim. (duomenys neskelbtini), kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Šengeno sienų kodeksas) 6 str. 1 d. (e) p. ir UTPĮ 4 str. 4 d. VSD rekomenduoja neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Dėl darbo Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje (OAO „(duomenys neskelbtini)“, OAO „(duomenys neskelbtini)“, o šiuo metu dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“) ji privalėjo ir privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Jeigu, URM įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsienietei neišduoti vizos, siūlau prašyti Migracijos departamento įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju UTPĮ 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsienietei aplinkybių nėra). Be kita ko nurodyta, kad „Atsižvelgdama į išdėstytą bei vadovaudamasi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu priimu sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Rusijos Federacijos pilietei N. L.; apie priimtą sprendimą ir jo apskundimo tvarką informuoti N. L. įteikiant jai Vizų kodekso VI priede nustatytą pranešimo formą“. Sprendimas priimtas 2024 m. lapkričio 4 d. 17:05:05 val. Valstybės narė prieštaraujanti vizos išdavimui: Lietuva.

2024 m. lapkričio 4 d. Ambasados konsulinis pareigūnas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsniu (jog „apie sprendimą dėl atsisakymo ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant VI priede nustatytą standartinę formą), surašė Standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formą (skundžiamas Sprendimas), kurioje specialiu žymėjimu „kryželiu“ pažymėjo Sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindą/priežastį: „7. Viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“. Standartinio pranešimo pabaigoje nurodyta valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui: Lietuva.

6. Pareiškėja su šiuo skundžiamu Sprendimu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti.

7. Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos ir Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227 (Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašas).

Įstatymo 12¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.

Įstatymo 20³ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Šengeno vizos išduodamos Vizų kodekse nustatytais atvejais. Dokumentai Šengeno vizai gauti pateikiami Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Dokumentai Šengeno vizai gauti taip pat gali būti pateikiami Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai arba per Užsienio reikalų ministerijos pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Dokumentai Šengeno vizai gauti vidaus reikalų ministro kartu su užsienio reikalų ministru nustatyta tvarka taip pat gali būti pateikti pasienio kontrolės punkte, Migracijos departamente arba Užsienio reikalų ministerijoje. Lietuvos Respublika gali atstovauti kitai (kitoms) Šengeno valstybei (valstybėms) arba būti atstovaujama kitos (kitų) Šengeno valstybės (valstybių) Šengeno vizų išdavimo klausimais pagal su kita (kitomis) Šengeno valstybe (valstybėmis) sudarytus susitarimus (2 dalis). To paties straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl Šengeno vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, dėl panaikinimo ir atšaukimo priima Užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, 8 dalyje nustatyta, kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Vizų kodekse įvardyti prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindiniai kriterijai. Vienu pagrindinių kriterijų įvardinta tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėse narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje.

Jei Prašymo nagrinėjimo metu atsakingas pareigūnas nustato, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo neatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytų atvykimo sąlygų, kurių e punktas siejamas su atvykstančio asmens keliama grėsme valstybės saugumui, Šengeno vizą atsisakoma išduoti (Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktis). Sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą (Vizų kodekso 32 straipsnio 2, 5 dalys).

Pagal Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo 1 punktą šis aprašas reglamentuoja dokumentų Šengeno vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti priėmimo, jos panaikinimo ir atšaukimo, kvietimo pateikimo bei kitus su vizos išdavimu susijusius klausimus Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose (toliau – Lietuvos vizų tarnybos užsienyje), taip pat išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką, tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, nuostatos ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos vizų tarnybos užsienyje sprendimus dėl Šengeno vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, Šengeno vizos panaikinimo ir atšaukimo priima konsuliniai pareigūnai. Priimti dokumentus Šengeno vizai gauti, užpildyti vizos įkliją ir įklijuoti ją į kelionės dokumentą gali ir vizų tarnybų darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Sprendimą dėl Šengeno vizos išdavimo gali priimti ir Lietuvos vizų tarnybos užsienyje vadovas, veikiantis kaip konsulinis pareigūnas (toliau – Lietuvos vizų tarnybos užsienyje vadovas). Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, kad sprendimas išduoti ar atsisakyti išduoti Šengeno vizą, ją panaikinti ar atšaukti priimamas naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema. Kai duomenis apie Lietuvos vizų tarnybos užsienyje vadovo sprendimą išduoti Šengeno vizą į N.VIS įrašo kitas konsulinis pareigūnas, yra surašomas Lietuvos vizų tarnybos užsienyje vadovo nustatytos formos sprendimas.

8. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiuose nuostatuose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

LVAT praktikoje konstatuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką C-84/12; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019). Nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022).

9. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

10. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju Ambasados konsulinis pareigūnas kreipėsi konsultacijos į VSD. Buvo gauta VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies VSD rekomenduoja neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Be to, kaip pažymėjo VSD, pareiškėja dėl darbo Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje (OAO „(duomenys neskelbtini)“, OAO „(duomenys neskelbtini)“, o šiuo metu dirba OOO „(duomenys neskelbtini)“) ji privalėjo ir privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Pareiškėja savo skunde nurodo, kad pareiškėjai tik vienai iš visos šeimos reikia Šengeno vizos, nes kiti jos šeimos nariai turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir pareiškėjai skundžiamas Sprendimas sukėlė tikrą šoką – ji laikoma keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, tačiau skundžiamame Sprendime nepateikti jokie to argumentai, motyvai, faktai, kažkokia kompetentingos institucijos išvada apie šią grėsmę, jokie motyvai taip pat nebuvo paaiškinti jai žodžiu. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjos argumentai nepaneigia jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad VSD savo atsiliepime pažymėjo, kad Lietuvoje gyvena ne pareiškėjos, o jos sutuoktinio giminaičiai. Pareiškėjos vaikai – nepilnametė dukra ir suaugęs sūnus yra ir Rusijos Federacijos piliečiai. Pareiškėjos sutuoktinio ir vaikų gyvenamoji vieta deklaruota Rusijoje. Tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinio, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jam nėra taikomi apribojimai atvykimui į Lietuvą, tėvai, ar tai, kad, pareiškėjos vaikai turi ir Lietuvos Respublikos pilietybes, nesukelia neigiamų padarinių pareiškėjai bendrauti su šeima, kadangi jų gyvenamoji vieta Rusijoje.

EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024 nurodė, jog atkreiptinas dėmesys, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-1188/2024; ir kt.).

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar tarnavę valstybės ar teisėsaugos institucijose, strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiuose objektuose, ekonominiuose sektoriuose, ginkluotosiose pajėgose ar visuomeninėse organizacijose. Be to, VSD nurodo kad, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus (modus operandi) ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjai išdavus vizą ir turint galimybę atvykti į Lietuvą ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Minėta, kad vertinimą dėl užsieniečio keliamos grėsmės atlieka VSD (Įstatymo 4 straipsnis). Ambasada, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis kreipėsi konsultacijos į VSD ir priimdama sprendimą vadovavosi VSD rekomendacija, kurioje nurodyta, kad pareiškėja laikoma kelianti grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Darytina išvada, kad Ambasada gavusi VSD vertinimą apie tai, kad pareiškėja kelia grėsmę ir rekomenduojama vizos neišduoti, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, nes būtent VSD yra įgaliotas atlikti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Šengeno viza gali būti išduodama tik tokiam užsieniečiui, kuris nelaikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui (Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktas).

11. Pareiškėja skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio (atitinkamai, ir gero administravimo principo) reikalavimų. Nors šioje byloje atsisakymas išduoti Šengeno vizą grindžiamas 7 punktu, tačiau esančioje grafoje „Papildomos pastabos“ taip pat nieko nenurodyta. Šiuo atveju skundžiamame Sprendime nėra išvis jokių tokio sprendimo motyvų, tad pareiškėja net nežino, nuo ko jai gintis.

Minėta, kad bylos duomenimis, 2024 m. lapkričio 4 d. 17:05:05 val. Ambasados konsulinis pareigūnas N.VIS sistemoje (Užsieniečių registro vizų modulis) priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą bei nurodė sprendimo motyvus, taip pat pažymėjo, kad atsižvelgdamas į išdėstytą (motyvai dėl pareiškėjos keliamos grėsmės pagal VSD vertinimą), vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu priima sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Rusijos Federacijos pilietei N. L.; bei nurodė, kad apie priimtą sprendimą ir jo apskundimo tvarką informuoti N. L. įteikiant jai Vizų kodekso VI priede nustatytą pranešimo formą.

2024 m. lapkričio 4 d. Ambasados konsulinis pareigūnas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsniu surašė Standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežasties formą (kuri pareiškėjai buvo įteikta ir yra skundžiama šioje byloje), kurioje specialiu „kryželiu“ pažymėjo Sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindą / priežastį: „7. Viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“. Standartinio pranešimo pabaigoje nurodyta valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui: Lietuva.

Teismo vertinimu, pareiškėja neturi teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog Ambasados konsulinio darbuotojo sprendimas dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti Šengeno vizą nėra motyvuotas ir nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis.

LVAT išplėstinė kolegija 2025 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 nurodė, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio sprendimo pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. A556-336/2011, 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-893-442/2024). VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, pateikusiam prašymą, ar asmeniui, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat asmenims, kuriems administracinis sprendimas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinio sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinį sprendimą pateikiant to sprendimo kopiją, o kai reikia apsaugoti atitinkamų kategorijų duomenis, – nuasmenintą priimto administracinio sprendimo nuorašą. Atvejais, kai administracinio sprendimo kopija ar nuorašas negali būti pateikti arba kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys nurodytiems asmenims pateikiami raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą. Jeigu asmuo nėra nurodęs pageidaujamo administracinio sprendimo ar kitos informacijos gavimo būdo, jie pateikiami tokiu būdu, kokiu buvo gautas prašymas ar skundas. Minėto LVAT sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 34 punkte nurodyta, kad jei atitinkamas administracinis sprendimas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tokiu atveju administraciniame sprendime nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju administracinio sprendimo įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas administracinis sprendimas, ir juos pridėti prie administracinio sprendimo. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinio sprendimo įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to administracinio sprendimo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (šiais aspektais žr., pvz., 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-26-552/2015, 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-410-552/2015, 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-18-575/2024). Administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad atitinkamos administracinės procedūros dokumentas, kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir kurio pagrindu priimamas administracinis sprendimas, sukeliantis materialines teisines pasekmes, yra to administracinio akto neatskiriamoji (motyvuojamoji) dalis. Pagal tokią procedūrą priimtame administraciniame sprendime nėra būtina iš naujo išdėstyti aplinkybes, kurios nustatytos procedūriniame dokumente, jei administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas visiškai sutinka su procedūriniame dokumente nustatytomis aplinkybėmis ir jų nepapildo, nepakeičia. Administracinis sprendimas, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, sudarančiu to akto motyvuojamąją dalį, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio prasme negali būti vertinamas neatitinkančiu šios įstatymo normos reikalavimų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad administracinis sprendimas priimtas, remiantis procedūriniu dokumentu, kuris nepagrįstas, nemotyvuotas ir pan. Asmuo, nesutinkantis su jam sukeliančiu materialines teisines pasekmes administraciniu sprendimu, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, paduodamas teismui skundą dėl tokio akto, gali išdėstyti savo nesutikimo motyvus ir dėl procedūrinio dokumento. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio administracinio akto, turi vertinti jį kartu su procedūriniu dokumentu (motyvuojamąja dalimi) kaip vientisą aktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014, 2014 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-779/2014, 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-893-442/2024 ir kt.). Minėto LVAT sprendimo 35 punkte nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023 pažymėta, kad nedraudžiama į standartinę formą įtraukti „pastabų“, kad būtų palengvinta teisėtumo kontrolė (27 punktas). Iš šio sprendimo taip pat spręstina, kad institucija tokiu atveju gali pasinaudoti Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe, be kita ko, atvejais, kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šiuos duomenis nurodytiems asmenims pateikti raštu pranešant apie priimtą administracinį sprendimą. Taip pat LVAT minėto sprendimo 36 punkte pažymėjo, kad nors Sprendimo standartizuota forma įžanginėje dalyje nėra nurodyta, kad Sprendimas su motyvais yra jo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad abu dokumentai, pavadinti sprendimais, buvo priimti tą pačią dieną <...>, jie priimti iš esmės dėl to paties klausimo – pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą, daro išvadą, kad abu dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Iš esmės toks pat vertinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024. Kaip jau minėta, Sprendime su motyvais yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šis Konsulato sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, vertinant jį in corpore (bendrai), yra nemotyvuotas.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad duomenys surašyti Užsieniečių registro vizų modulyje ir skundžiamame Sprendime (Standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežasties formoje) yra priimti tą pačią dieną – 2024 m. lapkričio 4 d. ir dėl to paties dalyko – priimtas sprendimas neišduoti pareiškėjai Šengeno vizos. Taip pat pažymėtina, kad Užsieniečių registro vizų modulį dėl vizos prašančios pareiškėjos į bylą su atsiliepimu pateikė atsakovas. Ir nors pripažintina, kad atsakovo pateikti duomenys iš esmės papildo skundžiamą sprendimą Standartizuota forma ir galėjo apsunkinti pareiškėjos teisę į veiksmingą teisinę gynybą, tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis atsiliepimas su pridedamais dokumentais buvo pateiktas pareiškėjai, tačiau pareiškėja skundo netikslino, pageidavo, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

12. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad skundžiamą Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, buvo tinkamai įvertinti Ambasados gauti duomenys (VSD išvada), tinkamai pritaikyti teisės aktai. Skundžiamas sprendimas atitinka Vizų kodekso nustatytus tokio sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, skundžiamas Sprendimas parengtas pagal Vizų kodekso VI priede pateiktą standartinę formą, jame nurodytas išduoti vizą atsisakymo pagrindas, taip pat apskundimo tvarka. Teismo vertinimu, Ambasados konsulinis pareigūnas išsamiai įvertino pareiškėjos prašymą išduoti vizą bei pagrįstai padarė išvadas apie pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.

13. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai įteiktas Ambasados konsulo surašytas 2024 m. lapkričio 4 d. pranešimas apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, t. y. Standartinė pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, visos panaikinimo ar atšaukimo priežasties forma, nėra laikytinas administraciniu sprendimu, todėl pareiškėjos skundas dėl šio pranešimo panaikinimo nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčijamas parnešimas (Standartinė pranešimo forma) tėra tik informacinio, konstatuojamo pobūdžio aktas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, taigi byla turi būti nutraukta.

Teismas pažymi, kad, kaip minėta, Ambasados konsulinis pareigūnas 2024 m. lapkričio 4 d. 17:05:05 val. Užsieniečių registro vizų modulyje surašė, kokios aplinkybės buvo tirtos, kad kreiptasi konsultacijos į VSD, nurodyti sprendimo motyvai, nurodyta, jog vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu priimtas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai. Taip pat 2024 m. lapkričio 4 d. buvo užpildyta Standartinė pranešimo forma, kurios 7 punkte nurodyta, kodėl priimtas toks sprendimas, nurodyta apskundimo tvarka. Abu dokumentai surašyti tą pačią dieną, jų esmė sutampa – atsisakymas išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, taigi vertintina, kad abu dokumentai sudaro skundžiamo Sprendimo turinį. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr. šio sprendimo 11 punktą).

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Ambasados kosulinis pareigūnas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą, taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinį reikalavimą. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15. Pareiškėja skunde nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėja yra sumokėjusi 22,50 EUR žyminio mokesčio.

Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjos N. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Deimantė AndrulytėArvydas MartinavičiusJarūnė Sedalienė