Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Ražinskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamosios P. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties, kuria pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajai P. Š. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Teisėja, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teisme 2017 m. gruodžio 7 d. gauta baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje P. Š. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje.

1.1. P. Š. kaltinama tuo, kad ji nuo 2015 m. rudens tiksliai nenustatytos dienos iki 2017 m. vasario 2 d., veikdama bendrininkų grupe su sutuoktiniu D. Š. pagal iš anksto sukurtą ir suderintą veiksmų planą dėl pinigų prievartavimo ir informacijos apie asmens privatų gyvenimą, kurios atskleidimas nepageidautinas, rinkimo, savo vyrui duodama patarimus, t. y. kurdama kartu bei koreguodama tekstinių pranešimų nukentėjusiajam tekstų turinį, susitikimo vietos ir laiko parinkimo momentus, suteikdama priemones, parinkdama psichologinio poveikio priemones, perkeldama, kopijuodama ir saugodama bendrininko surinktą informaciją bei kartu ją analizuodama, derindama gautų iš nukentėjusiojo pinigų naudojimą, saugojimą, taip pat pati tiesiogiai dalyvaudama sekant, stebint ir klausantis nukentėjusiojo pokalbio bei bendrininkui D. Š. tiesiogiai sekant, stebint, klausantis I. S. pokalbių, vykusių skirtingose jo buvimo, lankymosi vietose, renkant apie nukentėjusįjį informaciją, kurią galėtų panaudoti pinigams reikalauti, iš savanaudiškų paskatų, siekdama su vyru D. Š. pasipelnyti, 2016 m. gegužės 11 d. patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jos bendrininkui D. Š. paties organizuoto susitikimo su I. S. metu parodžius filmuotos medžiagos fragmentą apie privatų I. S. asmeninį gyvenimą bei įvardinus, kad tokios privačios informacijos turi labai daug, ir grasinant viešai paskelbti šią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, kuri gali sukompromituoti nukentėjusįjį ir sumenkinti jo kaip sėkmingo verslininko reputaciją, neturėdamas teisėto pagrindo, D. Š. pareikalavo iš I. S. neįvardintos konkrečios pinigų sumos. Supratęs, kad D. Š., kuris dirbo I. S. vairuotoju ir santykiai buvo grindžiami abipusiu pasitikėjimu, gali turėti informacijos apie privatų jo gyvenimą bei verslo sandorius, kurių atskleidimas nepageidautinas, nukentėjusysis sutiko sumokėti D. Š. pinigų sumą už informacijos neatskleidimą ir tos informacijos sunaikinimą.

Po to 2016 m. gegužės 12 d. patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), susitikimo metu I. S. perdavė jos bendrininkui D. Š. 4 000 Eur, tačiau pastarajam pareiškus, kad tai yra per mažai už turimos informacijos nepaskelbimą, po kelių dienų 2016 m. gegužės mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytą dieną, kavinės ,,Caif cafe“ patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis perdavė D. Š. dar 8 000 Eur.

Po to 2016 m. liepos mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytą dieną, P. Š., veikdama bendru susitarimu su sutuoktiniu D. Š., kartu kūrė tekstinių pranešimų turinį, o jos bendrininkas D. Š. siuntė į nukentėjusiojo I. S. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną sukurtas dviprasmio pobūdžio SMS žinutes, jog liko nesuprastas ir ne visi reikalai užbaigti, reikia susitikti tai aptarti, duodamas suprasti, kad pastarasis su juo pilnai neatsiskaitė už informacijos nepaskelbimą.

Po to P. Š., tęsdama nusikalstamą veiką su bendrininku D. Š., 2016 m. rugsėjo 1 d. patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jos bendrininko D. Š. paties suplanuoto susitikimo su I. S. metu atvirai pareikalavo už turimos informacijos neatskleidimą perduoti didelės vertės – 300 000 Eur pinigų sumą, o, nukentėjusiajam atsisakius sumokėti tokią pinigų sumą, pagrasino paskelbti ją viešai arba perduoti suinteresuotiems asmenims. Nukentėjusiajam sutikus sumokėti reikalaujamą 300 000 Eur pinigų sumą, D. Š. pasiūlė tai įforminti apsimestiniu sandoriu, sudarant notarinę dovanojimo sutartį bei pridedant D. Š. teigiamai charakterizuojančius raštus, kad būtų įtikinamas didelės pinigų sumos dovanojimas.

2016 m. rugsėjo 7 d. nukentėjusiajam I. S. sudarius notarinę sutartį bei 300 000 Eur pervedus į jos bendrininko D. Š. nurodytą sąskaitą DNB banke, D. Š. kartu su ja per tris kartus neteisėtai užvaldė didelės vertės – 312 000 Eur pinigų sumą, tuo padarė nukentėjusiajam turtinės žalos.

Po to ji, tęsdama nusikalstamą veiką, veikdama bendrininkų grupe su sutuoktiniu D. Š. pagal iš anksto sukurtą ir suderintą veiksmų planą dėl pinigų prievartavimo ir informacijos apie asmens privatų gyvenimą, kurios atskleidimas nepageidautinas, rinkimo, 2017 m. sausio 23 d. jos bendrininko D. Š. nukentėjusiojo automobilyje ,,TOYOTA LAND CRUISER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykdomo pasiklausimo metu sužinojus apie sandorį, kurio vertė ne mažiau kaip 3 000 000 Eur, suderinus su ja nusikaltimo vykdymo strategiją, 2017 m. sausio 25 d. apie 19 val. patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), D. Š. suorganizavo susitikimą su I. S. ir jo metu neteisėtai, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai pareikalavo iš nukentėjusiojo už neteisėtai surinktos informacijos, kurios atskleidimas nukentėjusiajam yra nepageidautinas, neatskleidimą perduoti jam didelės vertės turtą – ne mažiau kaip 1 500 000 Eur sumą, ją perduodant dalimis, nurodydamas atsiskaitymo laikotarpį – iki 2017 m. vasaros.

Po to D. Š. to paties susitikimo metu, tęsdamas nusikalstamą veiką, pareikalavo iš I. S. už ankstesnės informacijos, kurios atskleidimas nukentėjusiajam yra nepageidautinas, neatskleidimą neįvardintos konkrečios pinigų sumos, atlygį įvardindamas kaip „dovaną“, ir 2017 m. vasario 2 d. apie 10 valandą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), I. S. perdavė D. Š. reikalaujamą pinigų sumą – 10 000 Eur. Netrukus po nusikaltimo padarymo jos bendrininką D. Š. sulaikė policijos pareigūnai, kurie jo asmens kratos metu rado ir paėmė nukentėjusiojo perduotus pinigus – 10 000 Eur. Tokiu būdu P. Š. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje.

1.2. P. Š. taip pat kaltinama tuo, kad ji nuo 2015 m. rudens tiksliai nenustatytos dienos iki 2017 m. vasario 2 d., veikdama bendrininkų grupe su sutuoktiniu D. Š. pagal iš anksto sukurtą ir suderintą veiksmų planą dėl pinigų prievartavimo ir informacijos apie asmens privatų gyvenimą, kurios atskleidimas nepageidautinas, rinkimo, savo vyrui duodama patarimus, suteikdama priemones, perkeldama, kopijuodama ir saugodama bendrininko surinktą informaciją apie I. S. bei kartu ją analizuodama, taip pat pati tiesiogiai dalyvaudama sekant, stebint ir klausantis nukentėjusiojo pokalbio, iš savanaudiškų paskatų, siekdama su vyru D. Š. pasipelnyti, neteisėtai rinko informaciją apie privatų I. S. gyvenimą, t. y. jos bendrininkas D. Š. nukentėjusiojo automobilyje ,,TOYOTA LAND CRUISER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengė pasiklausimo bei sekimo prietaisą, kuriuo fiksavo automobilio salone vykstančius pokalbius bei nustatinėjo nukentėjusiojo buvimo vietą, kas padėdavo šį asmenį sekti, o gautus duomenis fiksavo techninėmis priemonėmis, taip pat įrenginėjo vaizdo įrašymo priemones nukentėjusiojo buvimo, lankymosi vietose, kurios pastarajam kaip I. S. vairuotojui buvo žinomos iš anksto, bei stebėjo vizualiai, važinėdamas automobiliais „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ,,KIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei ,,VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paskui nukentėjusiojo automobilį, bei sekė prie darbovietės Vilniuje, (duomenys neskelbtini), techninėmis priemonėmis – žiūronais, užmaskuotais vaizdo fiksavimo įrenginiais ir šią informaciją neteisėtai įrašinėjo į duomenų kaupiklius, turėdamas tikslą vėliau ją panaudoti, reikalaujant iš nukentėjusiojo pinigų, bei P. Š. tiesiogiai pati sekė nukentėjusįjį ir sekdama klausėsi pokalbių susitikimo metu, perdavinėjo gautą informaciją savo bendrininkui D. Š., t. y. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 167 straipsnio 1 dalyje.

2. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti ir kaltinamosios P. Š. sutuoktiniui D. Š., tačiau nagrinėjamas laikino nuosavybės teisės apribojimo pratęsimo klausimas su juo nėra susijęs.

3. Baudžiamoji byla 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, siekdamas užtikrinti galimą civilinį ieškinį ir turto konfiskavimą (įtariant, kad nekilnojamasis turtas galbūt įgytas iš nusikalstamos veikos gautų pinigų, todėl yra nusikalstamos veikos rezultatas), 2017 m. vasario 2 d. priėmė nutarimą laikinai – šešiems mėnesiams – apriboti kaltinamosios P. Š. nuosavybės teisę į turimą nekilnojamąjį turtą: 1) 2/3 patalpos-kavinės Kaune, (duomenys neskelbtini)-R1, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 2) 2/3 patalpos-kavinės Kaune, (duomenys neskelbtini)-19, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3) 2/3 patalpos-parduotuvės Kaune, (duomenys neskelbtini)-20, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti (t. 8, b. l. 9–20). Vėliau šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas buvo tęsiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis (t. 8, b. l. 14, 18).

Motyvuojamoji dalis

7. Kaltinamosios P. Š. skundas atmetamas.

7.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 442 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, gali panaikinti šio teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą. Toks sprendimas gali būti priimtas, jei nustatoma, kad žemesnysis teismas svarstomu klausimu padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą.

7.2. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties ir pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajai P. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą (pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), dalį) yra teisėtas ir pagrįstas.

7.3. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta procesinė prievartos priemonė gali būti paskirta, esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba turto konfiskavimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog baudžiamosiose bylose dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas.

7.4. Kaip matyti iš byloje esančio prokuroro nutarimo, P. Š. ši procesinė prievartos priemonė paskirta, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą (t. 8, b. l. 9–10). Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi šios procesinės prievartos priemonės terminas pratęstas dar trims mėnesiams tik vienu pagrindu – siekiant užtikrinti civilinį ieškinį.

7.5. Iš aukštesniajam teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai pareikšti P. Š. ir D. Š., perduota nagrinėti į Vilniaus apygardos teismą. Taigi P. Š. šioje byloje nurodyta kaip vienas iš asmenų, kuriam pareikštas kaltinimas, padarius nusikalstamas veikas.

7.6. BPK 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje yra nukentėjusiojo I. S. civilinis ieškinys, kuriuo prašoma iš kaltinamųjų, taigi ir P. Š., priteisti 312 000 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 53–54, 55–56). Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismas, turėdamas teisinį pagrindą toliau tęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajai P. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą (patalpas Kaune, (duomenys neskelbtini)) civiliniam ieškiniui užtikrinti, skundžiama nutartimi šios kardomosios priemonės terminą pratęsė pagrįstai.

7.7. Baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai pareikšti ir P. Š., yra pakankamai faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą tvirtinti, kad ji galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys užfiksuoti nukentėjusiojo I. S. bei liudytojų V. E., A. D. parodymuose ir rašytinėje bylos medžiagoje – pateiktuose susitikimų metu padarytuose garso įrašuose, kratų ir daiktų apžiūros protokoluose ir kt. Tie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, jog dėl šių galbūt padarytų nusikalstamų veikų I. S. patyrė turtinės ir neturtinės žalos, kurios atlyginimui užtikrinti ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajai P. Š. priklausantį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas didelis civilinis ieškinys, BPK 116 straipsnyje ir 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisės apribojimą išlieka.

7.8. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, bet iš esmės nesprendžia kaltės ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Be to, BPK X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą teisėtumą ir pagrįstumą.

7.9. Nors kaltinamoji skunde nurodo, jog nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nekilnojamajam turtui, kuris įgytas gerokai iki galbūt padarytos nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas ir neproporcingas, tokie skundo teiginiai nepaneigia šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo. Atkreipiamas dėmesys, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas ne dėl turto konfiskavimo, bet dėl civilinio ieškinio užtikrinimo. Jau minėta, jog šioje proceso stadijoje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, taip pat ir nekilnojamojo turto įgijimo aplinkybės, nevertinami. Dėl to nepasisakoma dėl skundo teiginių, susijusių su skundžiamoje nutartyje nurodyto nekilnojamojo turto įgijimo aplinkybėmis. Be to, ieškinys gali būti atlyginamas iš bet kada ir bet kokiu teisiniu pagrindu įgyto turto.

7.10. Aukštesniojo teismo teisėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas neturi galimybės nustatyti, kiek piniginių lėšų bus gauta, faktiškai realizavus turtą, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, tačiau, vadovaujantis jau minėtais bendraisiais teisės principais, įvertinus galimą išieškojimo mastą, akivaizdu, jog skundžiamoje nutartyje nurodyto kaltinamųjų turto turi pakakti nukentėjusiojo ieškiniui patenkinti. Aukštesnysis teismas neatsižvelgia į skundžiamoje nutartyje nurodyto turto, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, vertę (t. 30, b. l. 101–103; t. 7, b. l. 127–129, 124), nes rinkos vertė paaiškės, tik šį turtą realizuojant. Be to, kaltinamajai P. Š. priklauso tik dalis nekilnojamojo turto, į kurį taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

7.11. Nagrinėjamu atveju įvertinus P. Š. priklausančio nekilnojamojo turto, į kurį minėta nutartimi laikinai apribota nuosavybės teisė, apimtį bei atsižvelgiant į bendruosius teisingumo, protingumo ir kitus principus, atitinkančius visų suinteresuotų šalių interesus, daroma išvada, kad toks kaltinamosios teisės suvaržymas nėra perteklinis ir nereiškia, jog pažeistos BPK 11 straipsnio 1 dalies, 151 straipsnio 1 dalies nuostatos. Dėl to kaltinamosios P. Š. skundo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

7.12. Taip pat atmetamas skundo argumentas, susijęs su laikinu nuosavybės teisės apribojimu į P. Š. priklausančias pinigines lėšas, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs AB (duomenys neskelbtini)) banko sąskaitose. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl procesinės prievartos priemonės taikymo nekilnojamajam turtui, o ne banko sąskaitose esančioms piniginėms lėšoms. Be to, pagal suformuluotą kaltinimą I. S., vykdydamas neteisėtą D. Š. reikalavimą, pervedė į D. Š. ir jo žmonos P. Š. sąskaitas, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs AB (duomenys neskelbtini)), apie 312 000 Eur. Esant tokiems duomenims, darytina išvada, jog, netaikant aptariamos procesinės prievartos priemonės būtent į šį turtą, gali būti apsunkintas arba neįmanomas žalos išieškojimas pagal pareikštą civilinį ieškinį, jeigu, priėmus galutinį procesinį sprendimą, būtų patenkintas ieškinys.

7.13. Kaltinamoji skunde akcentavo kitą D. Š. bei jos pačios turimą nekilnojamąjį turtą (t. 5, b. l. 18–19; t. 3, b. l. 102), kuriam gali būti taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, tačiau nemotyvavo, kodėl turėtų būti apribojama nuosavybės teisė į kitą turtą. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skunde nurodytas kitas kaltinamųjų turimas turtas negali būti pagrindas naikinti skundžiamą teismo nutartį. Dėl procesinės prievartos priemonės taikymo sprendžia ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras, o tai reiškia, jog būtent jis suranda kaltinamiesiems priklausantį turtą ir nustato pasirinktos procesinės prievartos priemonės taikymo mastą.

7.14. Kaltinamoji skunde pagrįstai nurodo, kad jos gyvenamojoje vietoje – bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kratos metu rasti ir paimti 136 550 Eur (t. 1, b. l. 181–184, 185, 186–188), kurie perduoti saugoti į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Kaltinamojo D. Š. asmens kratos metu paimtiems 10 157,05 Eur taip pat taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (t. 7, b. l. 180–189). Šios grynųjų pinigų sumos, jei būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis, iš tiesų galės būti nukreiptos žalai atlyginti.

7.15. Atsižvelgiant į tai, jog byloje pareikštas didelis ieškinys, BPK 151 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į minėtą kaltinamosios nekilnojamąjį turtą varžo jos teises akivaizdžiai daugiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti, juo labiau kad uždrausta šį turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti, tačiau leidžiama juo naudotis. Tokių duomenų skunde nepateikia ir pati kaltinamoji. Šioje baudžiamojoje byloje paskiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą, proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

7.16. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamosios P. Š. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia skunde nurodyti kaltinamosios argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamosios turtui Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartimi pratęstas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

kaltinamosios P. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.