Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus, Almos Jurgelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui D. D. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir atsakovo D. D. priešieškinį ieškovei S. B. dėl jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimo ir atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės dalies nustatymo bei ieškovės turto dalies atidalijimo iš bendro turto sumokant ieškovei piniginę kompensaciją.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei dėl jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimo ir atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės dalies nustatymo bei ieškovės turto dalies atidalijimo iš bendro turto sumokant ieškovei piniginę kompensaciją.

Faktinės bylos aplinkybės

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovės dukra I. B. mirė. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai apie I. B. mirtį pranešė Greitosios medicinos pagalbos ekipažas, policijos pareigūnai apie I. B. mirtį pranešė ieškovei, mirties priežasčiai nustatyti buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios (duomenys neskelbtini) specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad I. B. mirtis ištiko 3-6 d. prieš tyrimo atlikimą ((duomenys neskelbtini)), jos raumenyje rasta 95 promilės etilo alkoholio.

20. 1999-11-24 pirkimo pardavimo sutarties (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu I. B. iki jos mirties asmeninės nuosavybės teise priklausė butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

21. Iš (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, kad ieškovė S. B. paveldėjo po dukters I. B. mirties atsiradusį palikimą, kurį be kita ko sudaro Butas (2023-02-06 nustatyta vidutinė rinkos vertė – 38 600,00 Eur). Ieškovės asmeninė nuosavybės teisė į Butą įregistruota Nekilnojamojo turto registre nuo 2023-02-20.

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad I. B. ir atsakovas D. D. buvo sugyventiniai, kartu gyveno maždaug nuo 2009 m. Nuo 2017-12-19 D. D. deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute ir jame gyvena iki šiol.

23. Ieškovė 2022 m. lapkričio mėnesį mokėjo mokesčius už Butui teikiamas paslaugas, taip pat ieškovė 2024-01-19 sumokėjo už Butui teikiamas paslaugas susidariusias skolas, ir šių aplinkybių atsakovas D. D. teismo posėdyje neginčijo.

Dėl naujų įrodymų

25. Pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2006; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti apelianto apeliacinės instancijos teismui pateikiami nauji įrodymai – apeliantas nenurodo, dėl kokių aplinkybių atsirado būtinumas teikti apelianto galėtus gauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodymus, bet pirmosios instancijos teismui neteiktus byloje įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu buvo objektyvi galimybė apeliantui šiuos įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimo ir atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės dalies nustatymo bei ieškovės turto dalies atidalijimo

27. Priešieškiniu apeliantas prašė: pripažinti, kad tarp atsakovo D. D. ir I. B. buvo sudarytas susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę į Butą, todėl atsakovui D. D. Bute asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis šio Buto; atidalinti ieškovei S. B. priklausančio turto dalį iš bendro su atsakovu D. D. Buto, įpareigojant atsakovą D. D. išmokėti ieškovei S. B. priklausančios bendro turto dalies piniginę kompensaciją, lygią ½ daliai Buto rinkos vertės, nustatytos šioje byloje teismo eksperto atliktos turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės metu, sumokant piniginę kompensaciją į S. B. priklausančią banko sąskaitą ne vėliau kaip per vienerius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

28. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai įvertino (arba visiškai nevertino) ir išsprendė klausimus. Teismas klaidingai vertino atsakovo D. D. su I. B. sudaryto susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybe į ginčo butą galimybę. Teismas skundžiamame sprendime padarė klaidingas išvadas, kad: „vien sugyventinių gyvenimas kartu, rūpinimasis vienas kitu nepatvirtina fakto, kad jie buvo sudarę susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo „atsakovas neįrodė, kad Butas iš esmės buvo pagerintas jo asmeninėmis lėšomis ir darbu, todėl atsakovas neįrodė, kad jis buvo sudaręs susitarimą su I. B. dėl bendrosios dalinės nuosavybės į Butą“; „vien piniginių 15 000 Eur lėšų iš atsakovo sąskaitos į I. B. sąskaitą pavedimo faktas nepatvirtina, jog lėšos buvo panaudotos mokesčiams sumokėti ir maistui pirkti, o juo labiau neįrodo lėšų panaudojimo fakto Butui pagerinti“; „nenustačius, kad atsakovas ir I. B. buvo susitarę dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nėra teisinio pagrindo nustatyti atsakovo turto dalį“.

29. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

30. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Taigi vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Todėl nesutiktina su apeliantu, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino, kad vien sugyventinių gyvenimas kartu, rūpinimasis vienas kitu nepatvirtina fakto, kad jie buvo sudarę susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo.

31. Apibendrinant aptartą kasacinio teismo praktiką konstatuotina, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).

32. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016).

33. Remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

34. Nagrinėjamu atveju apeliantas siekia, kad butas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022). Pažymėtina, jog byloje įrodyta ir nėra ginčo, kad ginčo butą 1999-11-24 pirkimo-pardavimo sutarties (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu įsigijo ieškovės dukra I. B. ir iki jos mirties jai asmeninės nuosavybės teise priklausė šis butas. Nustatyta, kad ieškovės dukra ir atsakovas buvo sugyventiniai, kartu gyveno maždaug nuo 2009 m. Taigi, nėra ginčo, kad butas įsigytas vien I. B. lėšomis ir visiškai nėra ir negali būti buto įsigijimui skirtų atsakovo pinigų.

35. Apeliantas ieškovės dukros ir jo siekį ginčo butą laikyti jų bendrąja daline nuosavybe įrodinėja tuo, kad atsakovo sugyventinė I. B. praktiškai visus 15 metų buvo išlaikoma atsakovo, nes pati beveik 10 metų dėl ligų nedirbo, jos gaunamos pajamos buvo aiškiai nepakankamos pragyventi pačiai ir dar išlaikyti butą. Taip pat įrodinėja, jog buvo jo 15 000 Eur piniginis indėlis į ginčo būto išlaikymą. Nurodo, kad su ieškovės dukra kartu kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir darbu (apeliantas remontavo (nors ir ne iš esmės, bet gana ženkliai), prižiūrėjo, tvarkė bendrą turtą, pirko sugyventinių buičiai būtiną brangią buities techniką. Apeliantas įrodinėja, jog bendroji dalinė nuosavybė buvo sukurta jam 2016-2017 m. atlikus remonto darbus bei (kartu su I. B. ar atskirai) nupirkus buityje naudojamą buitinę techniką ir kitus daiktus.

37. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad pvz., nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020 35 punktą). Tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

38. Tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 ).

39. Apeliantas nurodo, kad 2016-2017 m. pirko statybines medžiagas (pirko dažus sienoms ir luboms, kurių reikėjo apie 50 kv. m plotui, už 5 Eur pirko klijų plytelėms, už 2 Eur pirko plytelių tarpų glaistą) ir atliko šiuos statybos darbus – išardė senas duris, šarvo duris pirko per pusę su I. B., išklijavo plytelėmis balkoną, pakeitė 2 šiferius, išdažė sienas ir lubas (apie 50 kv. m), užsandarino tarpus virtuvėje tarp lentelių, keitė kraną, maišytuvą, sanitarinę žarnelę, klozetą, tualeto bakelį, tačiau rašytinių įrodymų, patvirtinančių statybinių medžiagų ar kitų daiktų įsigijimą apeliantas nepateikė. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad vien iš pateiktų nuotraukų neįmanoma nustatyti, ar Bute atsakovo nurodytu laikotarpiu buvo atlikti pagerinimai, kas juos atliko, ir kas patyrė išlaidas pagerinimams atlikti.

40. Įvertinus byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo atliktas Buto remontas buvo einamasis, nes Buto vidaus matmenys, laikančiosios konstrukcijos nesikeitė. Butas iš esmės nebuvo pagerintas (jame nebuvo atliktas kapitalinis remontas, rekonstrukcija), todėl nedidelės dalies statybinių medžiagų įsigijimas bei neesminių statybos darbų atlikimas nesukūrė atsakovui su I. B. bendrosios dalinės nuosavybės teisės į Butą. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad gyvenant kartu turi būti tvarkomas būstas, prisidedama prie jo išlaikymo. Apeliantas ginčo bute gyveno, juo naudojosi, todėl, suprantama, kad privalėjo atlikti smulkius einamojo remonto darbus.

41. Apeliantas teigia, kad gyvenant kartu su I. B., butas buvo išlaikomas didžiąja dalimi jo asmeninėmis lėšomis, o I. B. mirus, jis vienas moka mokesčius už butą. Nurodo, kad I. B. iš jo banko sąskaitos atliko 15 102,77 Eur piniginių lėšų pervedimus, o šias lėšas I. B. panaudojo mokesčiams sumokėti, maistui ir kitiems buičiai reikalingiems daiktams pirkti. Tačiau apeliantas nepateikė jokių rašytinių įrodymų (mokėjimo kvitų ar kitų mokėjimą patvirtinančių dokumentų), iš kurių būtų galima nustatyti, kokia dalis minėtų piniginių lėšų buvo panaudota mokesčiams sumokėti, maistui ar kitiems buičiai reikalingiems daiktams pirkti (CPK 178 str.).

42. Byloje nustatyta, kad I. B. iki 2013-08-31 dirbo ir gavo nemažas pajamas. Vėliau I. B. gaudavo netekto darbingumo pensiją, kuri buvo 146,89-235,77 Eur per mėnesį. Į bylą ieškovės yra pateikti mokėjimo kvitai, kurie patvirtina jos nurodomas aplinkybes, kad ieškovė 2022 m. lapkričio mėnesį mokėjo mokesčius už Butui teikiamas paslaugas, taip pat ieškovė 2024-01-19 sumokėjo už Butui teikiamas paslaugas susidariusias skolas, šių aplinkybių atsakovas D. D. teismo posėdyje neginčijo. Atsakovas taip pat į bylą pateikė mokesčių mokėjimą 2023 m. patvirtinančius įrodymus, tačiau tik už šiuos metus. Bei pripažino, kad jis šiuo metu nemoka mokesčių. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad mokesčių mokėjimas už butą nesukuria teisės į turtą, net jei atsakovas būtų juos mokėjęs. Atsakovas naudojosi ginčo butu, todėl jis ir privalėjo mokėti mokesčius už Butą.

44. Iš skundžiamo teismo sprendimo 44 punkto matyti, kad teismas išsamiai išanalizavo ne tik minėtas banko pažymas, bet aptarė ir jų ryšį su kitais byloje surinktais įrodymais Teismas nurodė, kad: „piniginių lėšų pavedimų faktą patvirtina ir 2024-01-29, 2024-02-09 „Swedbank“, AB raštai (el. b. medž. 2 t., 133, 143, 158 l.), iš kurių matyti, kad pirmasis pavedimas I. B. 352,10 Eur buvo atliktas 2015-01-14, nuo 2015-01-14 iki 2020-11-20 buvo atlikta pavedimų iš viso už 6102,63 Eur, o laikotarpiu nuo 2015-01-14 iki 2022-11-20 – 15 102,77 Eur, taigi nuo 2020-11-20 iki 2022-11-20 pervesta iš viso dar 9000,14 Eur.“

45. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju svarbu įrodyti ne pinigų pervedimo į I. B. sąskaitą faktą, o būtina įrodyti, kad toks prisidėjimas laikytinas tikslingais jungtinės veiklos dalyvio veiksmais, sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės turtą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie banko pažymoje nurodytų pervestų sumų tikslinę paskirtį, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog AB Swedbank pažyma neįrodo, kad atsakovo į I. B. sąskaitą pervestais pinigais buvo mokami mokesčiai už Butą ar jie panaudoti Butui iš esmės pagerinti.

46. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad: „šioje byloje taip pat konstatuota, jog labiau tikėtina, kad pavedimai iš atsakovo banko sąskaitos į I. B. banko sąskaitą patvirtina aukso dirbinių pardavimo faktą“. Apelianto teigimu, teismas tokiai neįtikėtinai ir visiškai nepagrįstai versijai pagrįsti neturi nė vieno įrodymo. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kada, kokius dirbinius, kokiais kiekiais, kokios bendros vertės pirko atsakovas ar I. B.. Proceso dalyviai ir liudytojai pripažino, kad I. B. mėgo aukso dirbinius, jais noriai puošėsi, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kad ji vykdė kokią nors komercinę veiklą, susijusią su šiuo verslu ar, kad ji būtų įsigijusi šių dirbinių už 15 000 Eur sumą.

47. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje pats atsakovas ir apklausti liudytojai nurodė, kad nuo 2015 m. (nuo tada, kai I. B. buvo atliktas pirmas atsakovo pavedimas) I. B. užsiėmė aukso dirbinių pirkimu-pardavimu, aukso dirbinius parduoti ar užstatyti į lombardą nešė atsakovas, o gautus grynuosius pinigus įsidėdavo į savo banko sąskaitą, iš kurios I. B. atlikdavo pavedimą į savo banko sąskaitą. Liudytoja K. I. nurodė, kad lombarduose buvo užstatomos saujos aukso dirbinių. Ieškovė byloje nurodė, jog jai tik žinoma, kad I. B. turėjo daug aukso papuošalų, mėgo jais puoštis, o po jos mirties auksiniai papuošalai dingo, ieškovė ir jos sūnus bei dukra po I. B. mirties išsiaiškino, kad atsakovas nunešė į lombardą I. B. auksinius papuošalus ir telefoną. Taigi, bylos įrodymų visuma patvirtina aplinkybes, kad I. B. turėjo daug aukso dirbinių ir jie atsakovo buvo nešami į lombardus, ir už juos buvo sumokami pinigai. Vertinti, ar tai buvo I. B. verslas, ar šiaip aukso dirbiniai buvo parduodami, kad gauti pinigų, nėra šioje byloje esminės aplinkybės. Tokia veikla nebuvo ieškinio ar priešieškinio dalykas ir pagrindas, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, teismas neturėjo pareigos rinkti įrodymus apie I. B. komercinę veiklą, aukso dirbinių kiekius ar jų kainas. O iš byloje esančių įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog iš atsakovo banko sąskaitos į I. B. banko sąskaitą atlikti pavedimai galėjo būti dėl to, jog buvo užstatyti arba parduoti I. B. aukso dirbiniai.

48. Apeliantas taip pat teigia, kad bendrąją dalinę nuosavybę į ginčo Butą jis kūrė ir prižiūrėdamas I. B.. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog sugyventinis prižiūrėjo sergančią savo sugyventinę, nėra pagrindas pripažinti, kad tuo buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė. Normalu yra rūpintis savo antrąją puse, tačiau tai yra bendra pareiga vienas kitam, bet nėra jokio teisinio pagrindo dėl to pripažinti, kad tuo buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė į ginčo Butą. Taip pat apelianto nurodomos aplinkybės, jog ieškovės dukra ir jis planavo susituokti nėra pagrindas pripažinti, kad tuo buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė į ginčo Butą.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas esmines bylos aplinkybes, teismų praktiką, vertina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog jis buvo sudaręs susitarimą su I. B. dėl bendrosios dalinės nuosavybės į Butą, kad jis iš esmės pagerino Butą savo asmeninėmis lėšomis ir darbu.

50. Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka dėl byloje nustatytos ginčo Buto vertės. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, jog jis buvo sudaręs susitarimą su I. B. dėl bendrosios dalinės nuosavybės į Butą, kad jis iš esmės pagerino Butą savo asmeninėmis lėšomis ir darbu ir, kad jam priklauso ½ dalis šio Buto, todėl šie apeliacinio skundo argumentai nėra esminiai, nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos

51. Apeliantas teigia, kad ieškovės reikalavimas iškeldinti apeliantą iš jo ir B. bendro turto be jokių kompensacijų ir be teisės išsipirkti B. buto dalį, prasilenkia su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

52. CK 4.37 straipsnio 1 dalis numato savininko teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Vienas iš įstatyme numatytų savininko pažeistų teisių gynimo būdų yra be teisinio pagrindo gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų iškeldinimas. Vadovaujantis CK 4.98 straipsniu, turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; kt.). Taigi, ieškovė, reikšdama ieškinį iškeldinti asmenį iš ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų, privalo įrodyti, kad patalpos, iš kurių siekia iškeldinti asmenį, priklauso ieškovei ir, kad iškeldintinas asmuo (atsakovas) neturi teisinio pagrindo naudotis šiomis patalpomis, o iškeldinamasis asmuo (atsakovas), nesutikdamas su pareikštu reikalavimu, turi įrodyti, kad jis ginčo patalpomis naudojasi teisėtai.

54. Byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybes teise priklauso ginčo Butas. Byloje konstatuota, kad atsakovas ir I. B. nebuvo sudarę susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę į Butą, taip pat atmestas atsakovo reikalavimas pripažinti, kad atsakovui D. D. Bute asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis šio Buto. Taip pat byloje visiškai yra įrodyta, kad šalių nesieja jokie sutartiniai ar prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas turėtų teisę gyventi ir/ar naudotis Bute esančiomis patalpomis, nes ieškovės įspėjimo terminas dėl žodinės panaudos sutarties nutraukimo yra pasibaigęs 2023-06-10. Atsakovas D. D. duomenų, paneigiančių, kad jis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu nesinaudoja ir ieškovės teisių nepažeidžia, nepateikė (CPK 12, 178 str.).

55. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad, atsakovas, gyvendamas ieškovei nuosavybės teise priklausančiame Bute, pažeidžia ieškovės kaip savininkės teises – nemoka už Butui teikiamas paslaugas, dėl to susidaro skolos, nesutinka išsikraustyti, taip paneigiant ieškovės galimybę parduoti Butą kitiems asmenims, ieškovės teisės varžomos tuo, kad atsakovas naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu Butu ir ieškovė savo nuožiūra negali juo naudotis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė įrodė savo teisių pažeidimą, o atsakovas neįrodė, kad turi teisinį pagrindą naudotis ginčo turtu (CPK 178 straipsnis), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinio reikalavimą iškeldinti atsakovą D. D. iš ieškovei priklausančio Buto.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovą iš ginčo Buto, atitinka proporcingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, užtikrina ieškovės nuosavybės teisės ir teisės į būstą apsaugą ir negali būti laikomas neproporcingu atsakovo teisės į būstą apribojimu. Vien aplinkybė, kad atsakovas apie 15 metų gyveno su ieškovės dukra jai nuosavybes teise priklausančiame Bute, nesudaro pagrindo šio gyvenimo Bute pagrindu susiformavusios atsakovo teisės į būstą ginti prioritetiškai, paneigiant tokią pat ieškovės teisę į būstą bei ieškovės nuosavybės teisę į jai priklausantį turtą. Byloje nebuvo įrodytos jokios sąlygos, kurių pagrindu būtų būtina ir pagrįsta leisti atsakovui gyventi ginčo Bute prieš savininkės valią. Taigi, atsakovo teisė į būsto neliečiamybę nagrinėjamu atveju gali būti teisėtai ribojama ir nepažeidžia EŽTK, nes: toks ribojimas turi teisinį pagrindą; juo siekiama teisėtų Buto savininkės, turinčios teisę į šį būstą, interesų apsaugos; toks ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

57. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, aktualią būtent šiais bylai bei nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019.

58. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).

59. Teisėjų kolegijos vertinimu faktinės aplinkybės apelianto nurodytoje byloje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi. Atsakovo plačiai analizuojamoje byloje buvo sprendžiama dėl sugyventinių susitarimo įgyti bendrą turtą, kurie kartu gyveno turto įgijimo metu ir kartu vykdė individualią veiklą. Minėtoje byloje kasacinis teismas pasisakė, kad bendrai gyvenant įgytas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, nors ir nenustatytas esminis turto pagerinimas. Tačiau minėtoje byloje suformuota teismų praktika yra aktuali sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ar ją įgyjant, sugyventiniams kartu gyvenant , o nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas apie vieno iš sugyventinių įsigytą turtą iki bendro gyvenimo pradžios. Todėl apelianto nurodyta teismų praktika tiesiogiai negali būti pritaikyta nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

60. Taip pat apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017; kt.).

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė visus esminius byloje esančius duomenis, teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir netinkamai ištyrė bylos įrodymus.

62. Teisėjų kolegija taip pat vertina nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje šiurkščiai pažeidė civilinio proceso principus: rungimosi principą; šalių procesinio lygiateisiškumo principą ir teisėjų, teismų nepriklausomumą ir nešališkumą. Kaip jau anksčiau nutartyje konstatuota, teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi, ištyrė kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertino dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimų. Teismo išvados atitinka faktinius bylos duomenis. Teiginiai dėl šalių procesinio lygiateisiškumo, teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principų pažeidimo, teisėjų kolegija vertina, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra tik deklaratyvūs, apeliantas nenurodė nė vieno tariamo vienos iš šalių protegavimo ar diskriminavimo fakto. Tai tiesiog apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

63. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

64. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė esmines, nagrinėjamam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, nurodė šiam klausimui aktualias teisės normas bei pateikė teismo padarytų išvadų motyvus, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje

65. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

66. Ieškovė prašo atlyginti apeliacinėje instancijoje patirtas 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, ieškovės atstovės paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš atsakovo ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkių šimtų eurų) išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.