Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-07-18 · Administracinė byla Nr. eI3-9724-583/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-07-18
Bylos Nr.
eI3-9724-583/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01889-2024-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Advokatai
Valerijus Kirpičnikovas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-9724-583/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01889-2024-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 18 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Henriko Sadausko,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,dalyvaujant pareiškėjo A. T. atstovui advokatui Valerijui Kirpičnikovui,

2024 m. liepos 11 d. nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. T. (toliau - ir pareišėkjas) kreipėsi į teismą patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. balandžio 19 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nustatyta, kad padarytas rašymo apsirikimas nurodant ginčijamo akto priėmimo datą ir patikslinta, kad ginčijamo akto, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas 2024 m. kovo 29 d., ginčijamo akto numeris 24S89051.

Teigiama, kad Migracijos departamentas Sprendime nurodė, jog pareiškėjas 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir 2015 – 2017 m. privalomąją karinę tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose. Darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje reiškia, kad privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią, taip pat, kad ateityje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-1968, kuriame teikiama išvada, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo argumentas, kad jis kelia grėsmę visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti sprendimą vien argumentu, jog asmuo kelia grėsmę, yra neteisėta, o toks sprendimas turi būti laikomas neišsamiu ir nemotyvuotu. Priimant Sprendimą, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie akivaizdžiai leistų teigti, jog jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kelia kokią nors grėsmę valstybei. Migracijos departamentas nenagrinėjo jokių aplinkybių, neatliko jokio vertinimo, o tik rėmėsi VSD išvada bei nenurodė, kokią konkrečią grėsmę ir dėl ko, jis kelia. Atsakovas neatsižvelgė net į tai, kad pareiškėjas daug metų nebedirba jokioje įstaigoje, priklausančioje Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijai, visą šį laiką jis elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, nėra niekam skolingas, turi šeimą, dirba Lietuvos įmonėje. Šios aplinkybės įrodo, kad jo ketinimai sieti ateitį su šia šalimi yra labai rimti, jis gerbia myli šalį kurioje dirba, kurioje dažnai būna darbo reikalais, o socialiniai ir kiti ryšiai yra labai stiprūs, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentų dėl Valstybės saugumo departamento išvados, apie ją jis net nebuvo informuotas (nebuvo kviestas į apklausą, jo nebuvo prašoma pasiaiškinti ar pateikti savo situacijos vertinimą).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Pažymima, kad ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė nurodęs, kad gavo VSD raštą kuriame pateikta išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ir pažymėta, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsakydamas į klausimą (ar turi (turėjo) ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respublikos) žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis tarnybomis (dirba (dirbo) tokioms tarnyboms, teikė joms informaciją, vykdė jų pavedimus ar kitaip bendradarbiavo), nepateikė visą tikrovės atitinkančią informaciją nieko nenuslėpdamas ir nepakeisdamas. Pareiškėjas pažymi, kad šios pateiktos informacijos Migracijos departamentas savo sprendime niekaip nevertino.

Teigiama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00) 24–31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Eroglu) prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59741/00) 24–31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02) 32–39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 43980/04) 9–18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 3055/04) 12–15 punktai).

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. Europos Žmogaus Teisių Teismas šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą.

LVAT 2020 m. gegužės 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-3902-1062/2020) įslaptintos informacijos vertinimo aspektu apibendrinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bei vadovaudamasis Konstitucinio Teismo doktrina, priėjo prie išvados, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; privalu informuoti skundą nagrinėjantį nepriklausomą teismą apie ginčijamą sprendimą pagrindžiančius motyvus, net jeigu jie nėra viešai skelbiami; būtinas pakankamai tikslių faktinių aplinkybių apibūdinimas tam, kad teismas galėtų įvertinti, ar pareiškėjas iš tiesų kelia grėsmę nacionaliniam saugumui; įslaptinta informacija negali būti lemiamu įrodymu administracinėse bylose; teismas turi įgaliojimus atmesti kompetentingos nacionalinės institucijos argumentą, kad yra grėsmė nacionaliniam saugumui, jei mano, kad šis yra šališkas ar piktnaudžiauja.

Vertinant atsakovo teiginį, kad vadovaujantis Įstatymo 4 straipsniu, Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o jo turėtą leidimą laikinai gyventi – panaikinti, pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnis aiškintinas kartu su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio („Įrodymai“) 3 dalimi. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas iš esmės vien įslaptintais duomenimis, kurie turėjo lemiamą reikšmę Migracijos departamentui priimant ginčijamą sprendimą, įslaptinta VSD informacija negali būti laikoma leistinu įrodymu Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

Pažymima, kad atsakovas sprendime nenurodo jokių naujų duomenų, taip pat nesupažindina pareiškėjo su VSD išvados turiniu, o pareiškėjo pateiktos informacijos teiktame prašyme Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi, jam nenurodant apie ryšius su kitos valstybės žvalgybos institucijomis, Lietuvos Respublikoje atsakovas Sprendime niekaip nevertino. Todėl pareiškėjas mano, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog gautų duomenų pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skunde nurodytus argumentus ir jų pagrindu prašo pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigiama, kad pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir 2015– 2017 m. privalomąją karinę tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose.

VSD pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Įvertinus VSD išvadą ir kitus duomenis priimtas 2024 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 24S89051 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Migracijos departamentas 2024 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S85905, kuriuo atsisakyta leisti pakeisti darbdavį ir 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 24S95787 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Pastarieji du sprendimai pareiškėjo nebuvo skundžiami.

Pažymima, kad Įstatymo 50 straipsnio 14 punktas numato, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, asmuo, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Dėl teiginio, kad Migracijos departamentas neatliko jokio vertinimo, o tik rėmėsi VSD išvada pirmiausia akcentuojama, kad vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui. Antra, pagal suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Trečia, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. ketvirta, pareiškėjas iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijos kariuomenėje likusiais kolegomis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Penkta, buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai, ekonominiai.

Pažymi, jog Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pabrėžiama, kad išvada yra pagrįsta tarnyba Baltarusijos institucijose, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis aplinkybėmis.

Teigiama, kad skunde vardijamos aplinkybės (darbo pobūdis, kiek laiko gyvena Lietuvos Respublikoje, elgesys Lietuvoje, darbas ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. LVAT bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023).

Atsiliepimas

Atsakovo manymu teiginiai, kad pareiškėjas ketina sieti ateitį su Lietuva ir socialiniai ir kiti ryšiai yra labai stiprūs - yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų spręsti apie aukščiau minėtas aplinkybes. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

Migracijos departamento vertinimu priimant ginčijamą sprendimą teisingai taikytos teisės normos, išsamiai išnagrinėtos faktines bylos aplinkybes ir priimtas pagrįstas bei teisėtas sprendimas, todėl prašoma skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2024 m. vasario 28 d. raštu Nr. 18-1968 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir atlikdamas tarnybą Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

VSD vertinimu, Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.

VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgomis. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymima, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.).

VSD manymu, Migracijos departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį Nr. 2308-LLGD-2574. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 14 d. pildydamas klausimyno 2 klausimą apie darbovietes nurodė, kad 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje Žlobino apsaugos departamente elektromonteriu. Atsakydamas į Klausimyno 3 klausimą apie tai ar yra atlikęs privalomąją karinę tarnybą nurodė, kad 2015 – 2017 m. privalomąją karinę tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose, suteiktas jefreitoriaus laispnis. Į klausimyno 5 klausimą (ar palaikote ryšius su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose) pareiškėjas atsakė „Ne“.

VSD 2024 m. vasario 28 d. pateikė išvadą Nr. 18-1968, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD teigimu, pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Išvadoje akcentuojama, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti, taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

Migracijos departamentas 2024 m. kovo 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760159825, galiojantį iki 2024 m. liepos 18 d., nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, o 2015– 2017 m. privalomąją karinę tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose. Darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje reiškia, kad privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią, taip pat, kad asmuo ateityje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Sprendime nurodyta, jog vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, jog pareiškėjas turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021-09-02 iki 2022-07-22, šiuo metu turi nuo 2022-07-18 iki 2024-07-18 galiojantį leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2021-09-14 iki 2023-09-20 dirbo skirtingose Lietuvos įmonėse. Sprendimo priėmimo metu asmuo Lietuvos Respublikoje nedirba. Taip pat nurodoma, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S85905 atsisakyti asmeniui leisti pakeisti darbdavį LLG aprašo 104 p. (asmeniui nėra pagrindo leisti pakeisti darbdavį). Taip pat nurodyta, kad Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas, 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir 2015– 2017 m. privalomąją karinę tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose. Pasirinkdamas savanoriškai dirbti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, turėjo žinoti, kad jam keliami griežti reikalavimai, o personalo politika nėra autonominė, nes ją formuoja Baltarusijos valdžia. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o tai reiškia, kad asmuo gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais ir galima daryti išvadą, kad egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui galimybė.

Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD (4 straipsnio 4 dalis). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), privalo gauti VSD įvertinimą, ar nėra Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (4 straipsnio 5 dalis). VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (4 straipsnio 7 dalis).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (50 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

LVAT praktikoje konstatuota, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).

Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (žr., LVAT 2015-06-10 nutartį byloje Nr. A-1814-858/2015).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., LVAT 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022-03-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023-04-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023-10-11 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2340-575/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018-04-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023-10-11 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2340-575/2023).

Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. LVAT 2006-06-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi VSD Išvada, kurioje atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė savo vertinimą. VSD, įvertinęs paties pareiškėjo (pildant Migracijos departamento pateiktą klausimyną) nurodytą aplinkybę, kad jis 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir 2015– 2017 m. privalomąją karinę tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose, Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad jose šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys; pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Kaip matyti iš Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, VSD (ne Migracijos departamentas) yra įgaliotas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo vertinimu, jeigu įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos/įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija/įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai/įstaigai, kitos valstybės institucijos/įstaigos negali jų perimti. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas negali perimti VSD įgaliojimų vertinti užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, įvertinti užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui kitaip nei ją įvertino VSD.

Teismas akcentuoja, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, aplinkybė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo anksčiau atliktais veiksmais, jų pobūdžiu, t. y. pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos VRM 2015 ir jo privalomąja karine tarnyba, atlikta Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose 2015-2017 metais. Kadangi Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas pareiškėjui sudaro grėsmę būti išnaudotam Baltarusijos žvalgybos užduočių vykdymui, kas laikoma grėsme valstybės saugumui.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus, teismo vertinimu, negali būti vertinami kaip tokios aplinkybės. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, geopolitinę situaciją pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas VRM 2015 metais ir karinė tarnyba Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose) dėl VSD Išvadoje nurodytų aplinkybių gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Akcentuotina, kad vien faktas, jog nuo pareiškėjo tarnybos, pareiškėjo vertinimu, praėjo pakankamas laiko tarpas, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su Baltarusijos gynybos, teisėsaugos, saugumo ar kitomis tarnybomis yra išnykusi arba jos nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos VRM bei tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, reiškia, kad jis turėjo turėti ryšius su Baltarusijos kariuomenėje tarnavusiais asmenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimą grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismo vertinimu, pareiga šias aplinkybes paneigti negali būti perkelta valstybės institucijoms, sprendžiančioms dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo/panaikinimo.

Pareiškėjo atstovas akcentavo, kad Migracijos departamentas, gavęs Išvadą iš VSD, turi teisę priimant sprendimą surinkti papildomą informaciją ir papildomus duomenis į juos atsižvelgti, o ne tik automatiškai priimti sprendimą panaikinti leidimą gyventi.

Teismas pažymi, jog ginčijamas Sprendimas iš esmės grindžiamas VSD Išvada, tačiau iš Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą savo kompetencijos ribose (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika). Migracijos departamento Sprendime, kaip minėta, nurodyta, kad, vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, jog pareiškėjas turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021-09-02 iki 2022-07-22, šiuo metu turi nuo 2022-07-18 iki 2024-07-18 galiojantį leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2021-09-14 iki 2023-09-20 dirbo skirtingose Lietuvos įmonėse. Šiuo metu asmuo Lietuvos Respublikoje nedirba. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo santykiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai.

Įvertinus teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, pagrįstai, atsižvelgęs į VSD Išvadą, kurioje vertinta, kad pareiškėjas 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir 2015– 2017 m. privalomąją karinę tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos specialiųjų operacijų pajėgose, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjui turint leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, įvertinęs Įstatymo nuostatas, pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, LVAT praktiką, skundžiamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam iki priimant ginčijamą Sprendimą, pažymėtina, jog gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2500-624/2023).

Nors pareiškėjas skunde akcentuoja, kad prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją. Pareiškėjas skunde nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teismo vertinimu, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasEglė KiaurakytėHenrikas Sadauskas