Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo ADB „X“, nuteistojo R. R. gynėjo advokato U. Č., nukentėjusiųjų D. Š., V. M., K. M., E. Š., atstovaujamos D. Š., A. M. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą penkiems metams.

Nukentėjusiųjų D. Š., E. Š., A. M., V. M., K. M. ieškiniai tenkinti iš dalies:

- iš civilinio atsakovo ADB „X“ D. Š. priteista 10 000 Eur neturtinės žalos dėl žmonos S. Š. žūties;

- iš civilinio atsakovo ADB „X“ E. Š. priteista turtinės žalos nuo 2021 m. lapkričio iki 2022 m. gruodžio 31 d. 4705,30 Eur. Nuo 2023 m. sausio 1 d. iš atsakovo ADB „X“ priteistas išlaikymas kas mėnesį mokamomis išmokomis po 300 Eur iki jos pilnametystės, kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš atsakovo ADB „X“ nukentėjusiajai E. Š. dėl motinos S. Š. žūties priteista 20 000 Eur neturtinės žalos;

- iš civilinio atsakovo ADB „X“ A. M. priteista 10 000 Eur neturtinės žalos dėl dukters S. Š. žūties. Ieškinys dėl turtinės žalos atmestas;

- iš atsakovo ADB „X“ V. M. dėl sveikatos sutrikdymo priteista 500 Eur neturtinės žalos. Ieškinio reikalavimai dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos netekus sesers S. Š. atmesti;

- iš atsakovo ADB „X“ K. M. priteista 5000 Eur neturtinės žalos dėl dukters S. Š. žūties.

Iš R. R. priteista D. Š. 4235 Eur (keturi tūkstančiai du šimtai trisdešimt penki eurai) už advokato pagalbą ruošiant ieškinį ir atstovaujant nukentėjusiuosius nagrinėjant baudžiamąją bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. R. pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2021-10-16, apie 09 val. 52 min, kelio (duomenys neskelbtini) 46.700 km, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 119, 127 ir 3 priedo 1 dalies 1 punktų reikalavimus, t. y., nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, vingyje į dešinę nevažiavo kuo dešiniau važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko kelio vingyje nesuvaldęs vairuojamo automobilio išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur susidūrė su priešpriešiais važiuojančiu automobiliu "Peugeot 2008", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu S. Š., dėl ko automobilio vairuotoja dėl nubrozdinimų dešiniame skruoste ir dešinėje čiurnoje, žaizdos smilkinyje, galvos smegenų difuzinio aksoninio pažeidimo, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abipus virš kaktinių ir momeninių skilčių, kraujo skilvelių sistemoje, intracerebrinės kraujosruvos dešiniajame lęšiniame branduolyje, kairiojo alkūnkaulio ir stipinkaulio lūžių, mirė, keleivei A. M. dėl šonkaulių ir stuburo slankstelio lūžių buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, keleivei V. M. dėl žaizdos veide, sumušimo židinių kairiajame plautyje ir juosmeninio IV slankstelio kūno lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas ADB „X“ prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti ir priteisti E. Š. iš ADB „X“ už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio iki 2022 m. gruodžio (imtinai) – 939,70 Eur, o nuo 2023 m. sausio mėn. po 123,25 Eur kas mėnesį iki E. Š. pilnametystės šias išmokas perskaičiuojant (mažinant), jei didėja gaunama našlaičių pensija. Kitus ieškinyje nurodytus reikalavimus prašo atmesti, kaip nepagrįstus.

2.1. Civilinis atsakovas teigia, kad teismų praktikoje nukentėjusiesiems nuo KET pažeidimo bylose dėl artimo žmogaus mirties paprastai priteisiama iš viso nuo 10 000 iki 90 000 Eur, tuo tarpu aptariamu atveju draudikas iš viso yra išmokėjęs 100 000 Eur išmokų, kompensuojančių dėl artimo asmens netekties patirtą neturtinę žalą, todėl mano, kad tokios draudiko išmokėtos išmokos yra teisingos bei pakankamos nukentėjusiųjų neturtinei žalai atlyginti ir priteisti civiliniame ieškinyje prašomus neturtinės žalos dydžius nėra jokio pagrindo.

2.2. Civilinis atsakovas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, jog nutartyje N. 2K-217-697/2022 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas leidžia nukrypti nuo neturtinės žalos atlyginimo dydžių nurodytų teismų praktikoje, tačiau teismas iš esmės nepagrindė, kodėl konkrečiai šių ieškovų situacija yra išskirtinė nei sutinkamos situacijos teismų praktikoje ir dėl to jie neva patyrė didesnę neturtinę žalą. Civilinio atsakovo teigimu, nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas tik tuo atveju, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste, tačiau šiuo konkrečiu atveju, tokių ekstraordinarių aplinkybių nenustatyta. Civilinis atsakovas teigia, kad sprendžiant priteistinos neturtinės žalos nustatymo klausimą svarbu atsižvelgti ne tik į neturtinę žalą padariusio asmens kaltę (tyčiniais veiksmais ar neatsargiais), Eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nurodomus neturtinės žalos dydžius, bet ir susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose. Civilinis atsakovas nurodo, kad neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Be to, Rekomendacijose nurodoma, kad mirties atveju vieno nukentėjusiojo trečiojo asmens, kuris turi teisę gauti draudimo išmoką dėl patirtos neturtinės žalos, neturtinės žalos orientacinis dydis yra iki 30 MMA, t. y. iki 19 260 Eur, tuo tarpu civilinis atsakovas šiuo atveju kiekvienam iš nukentėjusiųjų išmokėjo netgi didesnę draudimo išmoką nei Rekomendacijose numatyta maksimali suma. Nors Rekomendacijos yra tik rekomendacinio pobūdžio, tačiau jos laikytinos gairėmis, kurios padeda užtikrinti panašų analogiškų situacijų sprendimą ir tuo pačiu nukentėjusiųjų asmenų lygiateisiškumą. Civilinis atsakovas taip pat pažymi, kad pagal teismų praktiką, KET pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2 896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4 344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) ir nuo 2 896,20 iki 26 065 Eur (tėvui/motinai), todėl akivaizdu, kad draudiko išmokėtos išmokos atitinka teismų praktikoje įprastai priteisiamus neturtinės žalos dydžius.

2.3. Dėl žuvusiosios sutuoktinio D. Š., žuvusiosios dukters E. Š. bei žuvusiosios motinos A. M. ir tėvo K. M. patirtos neturtinės žalos, civilinis atsakovas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovų emociniai išgyvenimai būtų peraugę į mediciniškai patvirtintus emocinius susirgimus, kad ieškovų būklė ateityje nepasitaisys ir turės negrįžtamą įtaką jų sveikatai ar gyvenimo kokybei. Civilinio atsakovo teigimu, šioje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs nukrypti nuo teismų praktikoje randamų pavyzdžių, o ir eismo įvykis sukeltas dėl neatsargumo, kaltinamasis atsiprašė. Civilinis atsakovas savo skunde pateikia įvairių apygardų teismų ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarčių pavyzdžių ir dar kartą pažymi, kad teismų praktikoje asmeniui, kurio sutuoktinis žuvo eismo įvykyje yra priteisiamos 5 792 Eur (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/2013), 7 240 Eur (kasacinė nutartis Nr. 2K-135/2013), 11 584 Eur (kasacinė nutartis Nr. 2K-344/2012) sumos, todėl akivaizdu, kad D. Š. draudiko išmokėta 20 000 Eur suma visiškai kompensuoja patirtą neturtinę žalą, juo labiau, kad žuvusiosios sutuoktinis D. Š. yra pakankamai jauno amžiaus ((duomenys neskelbtini)) ir dar gali sukurti naują šeimą, kas irgi turėtų būti vertinama nustatant neturtinės žalos dydį. Sprendžiant priteistinos neturtinės žalos nustatymo klausimą vaikui dėl motinos netekties, taip pat svarbu įvertinti priteistinų žalų dydžius analogiškose bylose, kuriose, vaikams dėl motinos netekties priteisiamos 12 000 Eur (Nr. 1A-32-635/2022), 22 000 Eur (Nr. 1A-120-491/2021), 21 000 Eur (Nr. 1A-287-1035/2022) sumos, o tai, taip pat rodo, kad E. Š. dėl mamos netekties draudiko išmokėta 20 000 Eur suma visiškai kompensuoja patirtą neturtinę žalą. Dėl žuvusiosios motinos A. M. ir tėvo K. M. patirtos neturtinės žalos, civilinis atsakovas nurodo, kad sprendžiant žuvusiojo tėvui/motinai dėl vaiko netekties priteistinų sumų dydžių, svarbu įvertinti, kad žuvusiojo pilnamečio asmens tėvams, priešingai nei nepilnamečio, priteisiamos sumos yra mažesnės ir jos neviršija 20 000 Eur, ką rodo ir naujausi pavyzdžiai teismų praktikoje: 12 000 Eur (Nr. 1A-120-491/2021), 13 000 (Nr. 2K-85-628/2019), 19 260 Eur (Nr. 1A-287-1035/2022). Civilinis atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, kad žuvusioji buvo suaugusi, sukūrusi savarankišką, atskirą nuo ieškovų gyvenimą, su ieškovais negyveno. Be to, byloje nėra nustatyta, kad ieškovai buvo išlaikomi dukters, kad kas mėnesį būtų gavę jos gaunamų pajamų dalį, ar kad egzistuoja kitos ypatingos aplinkybės, dėl kurių jų patirta neturtinė žala turėtų būtų didinama. Nors žuvusioji ir ieškovai palaikė artimus santykius, jie bendravo, tačiau jie kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Draudiko vertinimu, nustatant neturtinės žalos dydį reikšminga ir tai, kad žuvo ne vienintelė ieškovų dukra. Dėl to, draudikas mano, kad žuvusiosios motinai A. M. ir tėvui K. M. išmokėtos išmokos po 20 000 Eur yra teisingos ir visiškai kompensuoja patirtą neturtinę žalą.

2.4. Dėl nukentėjusiosios V. M. patirtos neturtinės žalos, susijusios su nesunkiu sveikatos sutrikdymu, civilinis atsakovas nurodo, kad pagal teismų praktiką, iš asmenų, nuteistų pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems neturtinei žalai atlyginti priteisiama apytiksliai nuo 600 Eur iki 3 500 Eur. Šiuo atveju, draudikas ieškovei už patirtą nesunkų sveikatos sutrikdymą sumokėjo 3 500 Eur išmoką, kas atitinka maksimalią tokio pobūdžio bylose mokamą išmoką, todėl mano, kad tokia suma yra pakankama, juo labiau, kad ieškinyje nėra nurodyta jokių kitų argumentų, kodėl ginčo atveju turi būti nukrypta nuo šiai bylai aktualių pavyzdžių teismų praktikoje.

2.5. Dėl žuvusiosios dukters E. Š. išlaikymo, civilinis atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. Š. išlaikymo klausimą, nepagrįstai vertino, kad kas mėnesį E. Š. turi būti priteisiamas 552,65 Eur išlaikymas, t. y. pusė žuvusiosios gautų pajamų. Civilinis atsakovas, visų pirma, nesutinka, kad žuvusioji S. Š. dukrai skyrė ½ savo pajamų. Antra, pagal CK 3.27 str. 1 d., „<...> sutuoktiniai privalo vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo“, dėl šio teisinio reglamentavimo, laikytina, kad žuvusioji savo pajamas skyrė ne tik dukrai, bet ir sutuoktiniui. Kadangi nėra nustatyta kiek, todėl preziumuojama, kad lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 (1127,69/3= po 375,90 Eur). Dėl to laikytina, kad dėl motinos žūties E. Š. kas mėnesį iki pilnametystės netenka po 375,90 Eur pajamų. Iš jų atėmus gaunamą 252,65 Eur našlaičio pensiją, draudikas privalo kas mėnesį iki pilnametystės E. Š. kompensuoti po 123,25 Eur. Gaunamai našlaičių pensijai didėjant, draudiko mokama kasmėnesinė išmoka atitinkamai turi būti mažinama. Be to, anot draudiko, apylinkės teismas neatsižvelgė ir į tai, kad draudikas jau kompensavo E. Š. 785,80 Eur negauto išlaikymo, kas turėtų būti įskaičiuota į priteistą išlaikymą ir tokiu būdu sumažinta priteistina suma. Dėl to, E. Š. priteistina už nuo 2020 m. lapkričio iki 2022 m. gruodžio imtinai – 939,70 Eur (14 mėn.*123,25= 785,80), o nuo 2023 m. sausio 1 d. po 123,25 Eur kas mėnesį iki E. Š. pilnametystės šias išmokas perskaičiuojant, jei didėja gaunama našlaičio pensija.

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas U. Č. prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą; sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą; panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, arba sutrumpinti jos terminą; sumažinti iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajam D. Š. priteistą sumą – 4 235 Eur už advokato pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

3.1. Apeliantas skunde teigia, kad skundžiamas nuosprendis priimtas apylinkės teismui netinkamai įvertinus bylos duomenis bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl jis laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Apeliantas nurodo, kad BK 61 str. 4 dalis numato, jog jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria ne didesnę kaip sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, teismas nustatęs R. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, ir nenustatęs jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai paskyrė didesnę laisvės atėmimo bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, t. y. 4 metus 6 mėnesius, kai tuo tarpu BK 281 straipsnio 5 dalis numato terminuotą laisvės atėmimą iki 8 metų, t. y. vidurkis 4 metai. Nors apylinkės teismas paskirtos bausmės griežtumą motyvavo tuo, kad R. R. per 4 metus padarė 18 KET pažeidimų, iš kurių dėl 3 dar nėra priimti sprendimai, taip įvertindamas R. R. kaip piktybinį KET pažeidėją, tačiau teismas visiškai neįvertino to, kad šiurkštesni KET pažeidimai buvo fiksuoti tik 2018 ir 2020 metais. Tuo tarpu 2021 m. R. R. padaryti administraciniai nusižengimai susiję su KET pažeidimais nėra itin šiurkštūs ir už jų padarymą tik vieną kartą jam buvo paskirta 30 Eur bauda, už kitų pažeidimų padarymą buvo skirtos keliolikos eurų baudos. Apeliantas taip pat pažymi, kad paskutiniai R. R. padaryti administraciniai pažeidimai buvo susiję daugiau su neapdairumu, nei su piktybiniu KET nesilaikymu – transporto priemonės vairavimas be privalomos techninės apžiūros, todėl toks pažeidimas, net ir padarytas 3 kartus, iš esmės turi būti vertinamas kaip trunkamasis nusižengimas. Anot apelianto, teismas taip pat neįvertino ir to, kad R. R. pilnai pripažino savo kaltę ir sutiko, jog teisme būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, tačiau to padaryti nepavyko ne dėl kaltinamojo valios, o dėl nepakankamai gerai atlikto ikiteisminio tyrimo, todėl teismas turėjo į tai atsižvelgti ir atitinkamai sumažinti R. R. skiriamą laisvės atėmimo bausmę (BK 64¹ str.).

3.2. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė maksimalų R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo terminą – 3 metus. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino, jog nusikalstama veika padaryta neatsargia kaltės forma, byloje nustatyta tik R. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, KET pažeidimai nulėmę eismo įvykį nebuvo šiurkštūs, o kaltinamasis charakterizuojamas teigiamai. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad bausmės vykdymo terminas turėtų būti ženkliai trumpesnis.

3.3. Apeliantas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 5 metams. Apeliantas nurodo, kad nors R. R. iš tiesų pažeidė KET 9, 119, 127 ir 3 priedo 1 dalies 1 punktų reikalavimus, tačiau šie pažeidimai, priešingai nei sprendė apylinkės teismas, nėra šiurkštūs KET pažeidimai. Apeliantas pažymi, kad eismo įvykį iš esmės nulėmė tik vienas KET pažeidimas – saugaus važiavimo greičio nepasirinkimas esant nenuspėjamai sudėtingoms oro sąlygoms (nedidelėje kelio atkarpoje buvo susiformavęs ledas), o automobilio išvažiavimas į priešingos krypties eismo juostą buvo nulemtas pirmojo pažeidimo ir tėra jo išdava. Be to, apeliantas pažymi, kad jei nebūtų kilusios pasekmės, kurios užtraukia baudžiamąją atsakomybę (nebūtų sužalotųjų ir žuvusiųjų), R. R. padarytų KET pažeidimų nebūtų pagrindo laikyti šiurkščiais, kadangi už aukščiau nurodytus KET pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė ir piniginės baudos nuo 30 iki 90 Eur, o pagal teismų praktiką šiurkščiais KET pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, už kurių padarymą ANK numato tesiės vairuoti transporto priemones atėmimą ir ženkliai didesnes baudas. Šiuo atveju, byloje nėra jokių duomenų, kad R. R. automobilį vairavo būdamas neblaivus ar viršijo nustatytą (leistiną) greitį, ar kaip nors kitaip šiurkščiai pažeidė KET. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones 5 metams atėmimas, iš esmės apsunkins teismo įpareigojimo – visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, vykdymą, kadangi R. R. dirba direktoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė yra (duomenys neskelbtini) mieste, o R. R. gyvena kaimiškoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)), todėl galimybė naudotis viešuoju transportu yra itin ribota, kas leidžia manyti, jog neturint teisės vairuoti, pasunkės R. R. galimybė atlikti darbines funkcijas ir gali būti apsunkintas teismo įpareigojimo vykdymas.

3.4. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai iš R. R. nukentėjusiajam D. Š. priteisė 4 235 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Apeliantas pažymi, kad sprendžiant priteistinų išlaidų nukentėjusiojo advokato pagalbai apmokėti klausimą, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į bylos pobūdį (byla nėra sudėtinga, buvo sprendžiama dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo), civiliniame ieškinyje keliamus klausimus bei ikiteisminio tyrimo apimtį ir teismo posėdžių skaičių, taip pat Rekomendacijose dėl advokatų užmokesčio dydžio patvirtintus advokato darbo atlygio dydžius, nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju nukentėjusiojo nurodytos išlaidos, kurias jis sumokėjo savo atstovui, yra pagrįstos.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji D. Š., E. Š., atstovaujama D. Š., V. M., K. M. ir A. M. prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti ir skirti R. R. realiai vykdytiną laisvės atėmimo bausmę bei visiškai tenkinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. Š., E. Š., A. M., K. M. ir V. M. pareikštą civilinį ieškinį.

4.1. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į visumą baudžiamojoje byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių ir neįvertino jų individualios reikšmės, dėl ko priėmė neteisingą procesinį sprendimą.

4.2. Apeliantų teigimu, teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė R. R. nusikalstamo elgesio mechanizmą, kuris turi esminės reikšmės tiek R. R. veiksmų teisiniam kvalifikavimui, tiek ir jam skirtinos bausmės rūšies bei dydžio parinkimui. Apeliantai nurodo, kad byloje nėra nustatyta kokiu greičiu iš tiesų važiavo R. R. prieš išvažiuojant į priešingą eismo juostą ir ar ne per didelis automobilio greitis, buvo tikroji ir pagrindinė jo nesuvaldymo ir eismo įvykio kilimo priežastis. Apeliantai nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tariamą automobilio Renault sumėtymą ar mėtymąsi dar prieš išvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą. Apeliantai pažymi, kad net jei kelio važiuojamoji dalis ir buvo slidi, visgi šiuo atveju būtina nustatyti, kodėl R. R. vairuotas automobilis Renault apskritai įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Anot apeliantų, byloje yra pakankamai duomenų, kurie leidžia manyti, kad R. R. ne tik nepasirinko saugaus važiavimo greičio, bet ir viršijo toje kelio atkarpoje leistiną maksimalų važiavimo greitį. Tai, kad maksimalus leistino greičio viršijimas R. R. yra įprastas, tipinis jo elgesys kelyje rodo ir duomenys iš administracinių nusižengimų registro, kuriame nurodyta, jog R. R. per 4 metus padarė 18 KET pažeidimų, kurių didžioji dalis yra nustatyto maksimalaus leistino greičio viršijimas. Tačiau šias aplinkybes R. R. nutylėjo. Anot apeliantų, kadangi tikroji eismo įvykio ir jo padarinių kilimo priežastis yra reikšminga ir teisiškai kvalifikuojant R. R. elgesį ir parenkant skirtinos bausmės rūšį bei dydį, todėl apeliantas mano, kad būtų tikslinga paskirti eismo įvykio ekspertizę ir išsiaiškinti kokiu greičiu prieš eismo įvykį ir kokiu betarpiškai susidūrimo metu važiavo R. R. vairuotas automobilis Renault.

4.3. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai atidėjo R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliantai nurodo, kad toks teismo sprendimas visiškai nemotyvuotas ir neargumentuotas, todėl neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų. Apeliantų teigimu, kiekvienas asmuo padaręs nusikalstamą veiką, visų pirma, turi būti nubaustas ir turi patirti realius apribojimus, suvaržymus, tačiau šiuo atveju teismo paskirta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, kartu su įpareigojimu dirbti ir tik uždraudžiant vairuoti transporto priemones 5 metams, nėra teisinga bausmė R. R., dėl kurio nusikalstamų veiksmų vienas žmogus žuvo, o du buvo nesunkiai sužaloti. Tokia bausmė akivaizdžiai kuria nebaudžiamumo jausmą.

4.4. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, R. R. nusikalstama veika sukeltus itin sunkius negatyvius padarinius, jo asmenybę, netinkamai aiškino ir taikė BK 55 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir visiškai beprasmiškai atsižvelgė į nusikalstamos veikos stadiją, kuri yra būdinga tyčiniams nusikaltimams. Apeliantai nurodo, kad teismas nepakankamai įvertino R. R. asmenybę bei kitas jo asmenybės charakteristikas – po eismo įvykio greitąją pagalbą iškvietė liudytojas B. P., o ne R. R.; R. R. neieškojo kontaktų su nukentėjusiaisiais, nesidomėjo jų sveikatos būkle, nesidomėjo, kuo galėtų prisidėti prie situacijos gerinimo; nepasiūlė nukentėjusiesiems jokios pagalbos, neatlygino padarytos žalos; vengdamas griežtesnės bausmės, nuslėpė, jog jis daugybę kartų baustas administracine tvarka už greičio viršijimą; R. R. formaliai atsiprašė tik teismo posėdyje, per visą laiką iki tol neišreiškė nei atviro nei nuoširdaus gailesčio dėl savo veiksmų. Nors R. R. tvirtino, kad su nukentėjusiaisiais nebendravo, nes nenorėjo žuvusiosios sutuoktinis D. Š., ir, kad nukentėjusiųjų atsiprašė elektroniniame susirašinėjime, tačiau apeliantų teigimu, R. R. atsiprašymas buvo susijęs ne su jo nuoširdžiu atsiprašymu už savo veiksmus, o su tuo, kad jis nematė A. M. jam parašytos žinutės ir į ją ilgai neatsakė. Toks formalus R. R. atsiprašymas yra tik žodinė išraiška, kuri negali būti pripažinta kaip atgaila ir kaltės pripažinimas, kas rodo, jog teismas visiškai nepagrįstai R. R. atsakomybę lengvinančia atsakomybe pripažino tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliantų teigimu, teismas nepateikė nei vieno motyvo, kodėl R. R. elgesį teismas laiko prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi, priešingai, R. R. parodymai, kuriais jis stengėsi iškreipti tikrąją situaciją tam, kad kaip galima labiau pateisinti savo veiksmus (sumėtė automobilį), sumenkintų savo atsakomybę (siekis nutylėti administracinius KET pažeidimus) rodo, jog R. R. prisipažinimas neatitinka prisipažinimui ir nuoširdžiam gailėjimuisi keliamų kokybės reikalavimų (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Apeliantai taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino BK 55 straipsnio nuostatas, neleidžiančias R. R. skirti realiai vykdytiną laisvės atėmimo bausmę. Apeliantai nurodo, kad teismas skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę turi motyvuoti savo sprendimą, o šiuo atveju, R. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, jo asmenybė, elgesys po eismo įvykio ir viso baudžiamojo proceso metu suponuoja būtinybę skirti R. R. realiai vykdytiną laisvės atėmimo bausmę.

4.5. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas neteisingai išsprendė ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų pareikštus civilinius ieškinius. Anot apeliantų, teismas nepateikė absoliučiai jokių motyvų, kodėl nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkina iš dalies ir kodėl būtent tokioje dalyje, ar kodėl kitoje dalyje juos atmeta. Apeliantų teigimu, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų – D. Š., E. Š., V. M., A. M. ir K. M. reikalavimą atlyginti jų civiliniame ieškinyje nurodyto dydžio sukeltą neturtinę žalą pagrindžia civiliniame ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kartu su civiliniu ieškiniu pateikti dokumentai, papildomai pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai bei nukentėjusiųjų parodymai, todėl neabejotina, kad civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas pilna apimtimi. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas apsiribodamas tik vienu sakiniu, jog „byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškinio dalyką dėl turtinės žalos“, nepagrįstai nepriteisė A. M. ir V. M. patirtų išlaidų vaistams, medicinos pagalbai bei gydytojų konsultacijoms ir išlaidų dėl eismo įvykio metu sunaikintų drabužių ir netektų asmeninių daiktų. Apeliantai nurodo, kad A. M. ir V. M. eismo įvykio metu tikrai vilkėjo rūbus ir jie neabejotinai buvo sugadinti tiek paties eismo įvykio metu, tiek ir teikiant joms medicininę pagalbą, todėl vien tai, kad šie drabužiai nėra išlikę ir dėlto nėra galimybės jų pateikti apžiūrai, neleidžia vertinti, jog jos nepatyrė turtinės žalos. Kita vertus, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, tačiau šiuo atveju, teismas to nepadarė. Apeliantai taip pat pažymi, kad A. M. ir V. M. eismo įvykio metu tikrai buvo sužalotos ir tai nustatyta bylos duomenimis, todėl abejoti, kad joms buvo reikalingi vaistai ir kitos gydymo paslaugos, dėl kurių nukentėjusiosios patyrė turtinės žalos, nėra jokio pagrindo. Galiausiai apeliantai nurodo, kad teismas vien tik formaliai matematiškai suskaičiavo žuvusiosios S. Š. skirtą pajamų dydį dukros išlaikymui, tačiau visiškai neįvertino to, kad būtent S. Š. skirdama didžiąją dalį savo laiko kasdieniams buitiniams darbams suteikė D. Š. galimybę daugiau laiko skirti darbui ir tokiu būdu daugiau uždirbti. Šiuo metu, žuvus S. Š., D. Š. privalo skirti visą savo dėmesį dukrai ir tokiu būdu praranda galimybę dirbti bei uždirbti, tiek kiek uždirbdavo anksčiau. Todėl matematinis formaliai gautų pajamų skaičiavimas esamoje situacijoje visiškai neatitinka esminio įstatyminio kriterijaus „proporcingai savo turtinei padėčiai“, juo labiau, kad CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas“.

5. Teismo posėdyje nuteistasis R. R. ir jo gynėjas advokatas prašė jų skundą tenkinti, nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti, o civilinio atsakovo – spręsti teismo nuožiūra, nukentėjusieji V. M., A. M. ir D. Š. bei jų atstovas advokatas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti, prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. R. gynėjo advokato U. Č. apeliacinis skundas atmetamas, civilinio atsakovo ADB „X“ ir nukentėjusiųjų D. Š., V. M., K. M., E. Š., atstovaujamos D. Š., A. M. apeliaciniai skundai

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju iš nukentėjusiųjų apeliacinio skundo turinio matyti, kad jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, dalyje dėl nuteistajam R. R. paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių išsprendimu ir prašo nuteistajam R. R. skirti realią laisvės atėmimo bausmę bei tenkinti civilinius ieškinius pilna apimtimi. Iš nuteistojo R. R. gynėjo advokato apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, dalyje dėl nuteistajam R. R. paskirtos bausmės, taikytos baudžiamojo poveikio priemonės bei bylinėjimosi išlaidų priteisimu ir prašo: sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą; sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą; panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, arba sutrumpinti jos terminą; sumažinti iš R. R. priteistas bylinėjimo išlaidas. Iš civilinio atsakovo ADB „X“ apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su civilinio ieškinio išsprendimu ir prašoma iš naujo įvertinti E. Š. priteistiną išlaikymo dydį, o kitų civiliniame ieškinyje nurodytų reikalavimų netenkinti. Nors apeliaciniuose skunduose teikiami skirtingi prašymai ir pateikiami priešingi argumentai, tačiau apeliantai kelia tuos pačius klausimus, todėl teisėjų kolegija visus šiuos apeliacinius skundus nagrinės (dėl jų pasisakys) kartu.

Dėl R. R.paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

7. Kaip jau minėta, nuteistojo R. R. gynėjo pateiktame skunde nesutinkama su paskirtos bausmės dydžiu ir jos atidėjimu maksimaliam terminui, teigiant, kad teismas netinkamai įvertino bylos duomenis. Tuo tarpu nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam R. R.paskirtos bausmės vykdymo atidėjimu, teigiant kad tokia bausmė yra neteisinga ir, kad neskyrus realios laisvės atėmimo bausmės, R. R. nebus tinkamai nubaustas.

8. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad bausmė, tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamo veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

9. BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė - laisvės atėmimas iki 8 metų. Pirmosios instancijos teismas R. R. už šio nusikaltimo padarymą skyrė 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėjo trejiems metams ir įpareigojo per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui bei paskyrė nuteistajam individualizuotą bausmę, kuri padės įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje keisti apylinkės teismo nuosprendį.

10. Nagrinėjamu atveju R. R. padarė neatsargų nusikaltimą, dėl kurio dviem asmenims buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o kitas asmuo žuvo. Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Bylos duomenimis R. R. neteistas, nuo 2017 m. turi 15 galiojančių administracinių nuobaudų už KET pažeidimus, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) įmonės direktoriumi, bendrovėje charakterizuojamas teigiamai, turi nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą. Įvertinus visas šias aplinkybes, taip pat ir atsižvelgus į tai, kad per paskutinius ketverius metus R. R. padarė net 18 KET pažeidimų (dėl trijų pažeidimų sprendimai dar nepriimti), apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. R. yra piktybinis KET pažeidėjas ir nusprendė, kad R. R. turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis kiek didesnis nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (BK 50 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į visas aplinkybes, jas vertindamas kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, skiriant joms vienodą dėmesį ir nė vienos iš jų nelaikant dominuojančia ar išskirtine, ir paskyrė teisingą bausmę.

11. Kaip matyti, nuteistojo R. R. gynėjas ginčija bausmės dydį teigdamas, kad teismas nesilaikė BK bendrosios dalies nuostatų ir dėl to, nepagrįstai R. R. skyrė didesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Šiuo atveju, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatęs vieną R. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, ir nenustatęs jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau įvertinęs ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, paskyrė 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y., priešingai nei nurodo gynėjas, tik nežymiai didesnę nei sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis – 4 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks bausmės dydis, nors ir didesnis nei numatytas bausmės vidurkis, tačiau atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, R. R. asmenybę, taip pat įvertinus ir labai sunkius šio nusikaltimo padarinius, yra teisingas ir nelaikytinas esminiu baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimu.

12. Nuteistojo R. R. gynėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskirtos bausmės griežtumą motyvavo R. R. padarytais KET pažeidimais, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šiurkštesni KET pažeidimai buvo fiksuoti tik 2018 ir 2020 metais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra vertinama ne tik tai, kuriuo metu buvo padaryti KET pažeidimai, bet ir jų kiekis. Kaip jau minėta R. R. yra padaręs net 18 KET pažeidimų, iš kurių net 11 yra susiję su greičio viršijimu, o įvertinus ir tai, kad nagrinėjamu atveju R. R. taip pat nepasirinkęs saugaus greičio padarė nusikaltimą, dėl kurio du žmonės buvo sužeisti nesunkiai, o vienas žuvo, apibūdina R. R. kaip piktybinį KET pažeidėją, ką konstatavo ir apylinkės teismas. Todėl konstatuotina, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes

13. Nuteistojo R. R. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir paskirtos bausmės nesumažino vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose, todėl minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltas. Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškia, kad prisipažįsta esąs kaltas, pageidauja tuojau pat duoti parodymus ir sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Tačiau net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas atlieka sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi, sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-511/2018, 7 punktas). Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai. Tačiau baudžiamojoje byloje sutrumpintas įrodymų tyrimas nebuvo atliktas, kadangi iškilo klausimas dėl nuteistojo R. R. atsiprašymo nuoširdumo ir aplinkybių, susijusių su slidžiu keliu, dėl ko teismas nusprendė apklausti nukentėjusiuosius ir objektyviai bei visapusiškai išnagrinėti šias aplinkybes (3 t., b. l. 43). Kaip jau minėta anksčiau, net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms aplinkybėms, atlikti ar neatlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą sprendžia teismas. Todėl, nors prokuroras ir gynėjas su sutrumpintu įrodymų tyrimu ir sutiko, tačiau teismas nusprendė, kad yra neaiškių aplinkybių ir jas reikia pasiaiškinti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas neatliktas pagrįstai. Atitinkamai nebuvo taikytos ir BK 64¹ straipsnio nuostatas, ir nesumažinta paskirta bausmė vienu trečdaliu, tačiau pastebėtina, kad R. R. prisipažinimas kaltu padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir įvertintas kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis skiriant jam bausmę.

14. Pasisakant dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, teisėjų kolegija pažymi, kad paskyrus švelnesnę bausmę nei šešeri metai laisvės atėmimo, remiantis BK 55 str. bei BK 75 str. nuostatomis, įstatymas įtvirtina taisyklę, jog įprastiniais atvejais skirtinos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju neskiriant realiai vykdytinos laisvės atėmimo bausmės, o ją atidedant, yra akivaizdžiai kuriamas nebaudžiamumo jausmas, tuo tarpu nuteistojo gynėjo pateiktame skunde teigiama priešingai, ir nurodoma, kad paskirtas maksimalus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas – 3 metai, yra nepagrįstas ir turi būti ženkliai trumpinamas.

15. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad teismo procesuose neretai skirtingus teisingos bausmės lūkesčius turi kaltininkas ir nukentėjusysis. Kaip ir šioje byloje nukentėjusieji pirmosios instancijos teisme nuosekliai laikėsi pozicijos, kad kaltinamajam būtų paskirta laisvės atėmimo bausmė. Etikos požiūriu bausmė yra vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkamą asmens elgesį, todėl tik teisinga bausmė gali atlikti kaltinamojo nubaudimo funkciją, nes bausmės tikslas yra teisingumo siekis. Šioje byloje nukentėjusiųjų pozicijai dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo nuteistajam įtakos turi kilę sunkūs padariniai, tačiau šis veiksnys neturi lemti skiriamos bausmės rūšies ir dydžio. Nuteistasis turi būti nubaustas už savo veiksmus ir būtų neteisinga nubaudimą sieti tik su padariniais. Tokia bausmių skyrimo praktika formuojama ir teismų praktikoje (LAT nutartys 2K-465/2008, 2K-29/2009, 2K-299/2010, 2K-579/2010).

16. Kaip jau minėta, BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi ne tik vadovautis formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-976/2017).

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs R. R. padarytą nusikaltimą, byloje nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, nuteistojo veiksmų pavojingumo laipsnį, jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes bei pateiktą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad šiuo atveju apylinkės teismas teisingai sprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai R. R. atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

18. Nukentėjusieji ginčydami R. R. pritaikytą paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimą, akcentuoja nepakankamas pastangas susirasti nukentėjusiuosius, jų atsiprašyti ir jo nenuoširdų gailestį. Tačiau tokie apeliantų teiginiai yra atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad R. R. jau pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2021-11-30), nuoširdžiai gailėjosi dėl įvykusio eismo įvykio ir prašė tyrėjų suteikti nukentėjusiųjų kontaktus tam, kad galėtų pagal išgales jiems suteikti reikiamą pagalbą. 2021-12-06 pati nukentėjusioji A. M. per Facebook programėlė susisiekė su R. R., ir pastarasis nuoširdžiai apgailestavo dėl to, kas įvyko, pripažino savo kaltę dėl sukelto įvykio, siūlė pagalbą nukentėjusiosioms savo sukurtais probiotikais. Taip pat, R. R. teigimu, jis buvo laidotuvėse, stovėjo kiek atokiau, priėjęs prie nukentėjusiųjų nebuvo, nes nenorėjo sukelti dar daugiau neigiamų emocijų, tačiau ten buvo daug žmonių, buvo urna. R. R. taip pat nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiųjų tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi, šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad R. R. iš tiesų nuoširdžiai gailėjosi, dėjo pastangas atsiprašyti ir padėti nukentėjusiesiems, o vien tai, kad nukentėjusieji pateikia tik subjektyviai suvoktą aplinkybių vertinimą, kuris prieštarauja byloje nustatytiems duomenims ir neatspindi objektyvios situacijos, nesuteikia pagrindo manyti, kad apylinkės teismas netinkamai išsprendė paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą.

19. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji taip pat prašė skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, ar R. R. neviršijo greičio, tačiau teisėjų kolegija tokį prašymą atmetė, spręsdama, kad tokią ekspertizę skirti nėra tikslinga, kadangi esminės įvykio aplinkybės byloje yra nustatytos, R. R. kaltę pripažino ir įvykio aplinkybes paaiškino. Kaip matyti, apylinkės teismas skundžiame nuosprendyje konstatavo, kad R. R. pažeidė KET 9, 119, 127 ir 3 priedo 1 dalies 1 punktų reikalavimus, t. y., nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, vingyje į dešinę nevažiavo kuo dešiniau važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko kelio vingyje nesuvaldęs vairuojamo automobilio išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą. Šiuo atveju nuteistasis R. R. neneigė, kad nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir pripažino savo kaltę, todėl akivaizdu, kad net ir paskyrus ekspertizę, greičio nustatymas R. R. veikos kvalifikacijai įtakos neturėtų.

20. Priešingai nei teigia nukentėjusieji, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas nereiškia, jog skatinamas nebaudžiamumas ir nepagarba baudžiamajam įstatymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, įvertino ir teisingumo, ir humanizmo principų pusiausvyrą, nesuteikdamas nė vienam iš jų dominuojančio vaidmens ir pagrįstai nusprendė R. R. atidėti bausmės vykdymą. R. R. yra apribota galimybė daryti nusikalstamas veikas, jis yra pakankamai nubaustas ir yra pagrindo tikėti, kad jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Priešingu atveju, nustačius, kad R. R.piktybiškai pažeidžia jam nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, ar daro kitus teisės pažeidimus, yra galimybė spręsti dėl jo pasiuntimo atlikti paskirtąją bausmę.

21. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su R. R. paskirtu bausmės vykdymo atidėjimo terminu ir prašoma jį sutrumpinti. Tačiau teisėjų kolegija tokių galimybių nemato. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas R. R. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į tai, kad R. R.teisiamas pirmą kartą, padarė neatsargų nusikaltimą, todėl spręsta, jog bausmės tikslai R. R.atžvilgiu šiuo atveju gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir jį galima taisyti neizoliuojant nuo visuomenės, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas maksimaliam terminui. Atsižvelgiant į padarytą nusikalstamą veiką, R. R. kaltės formą, apeliantą charakterizuojančius duomenis, administracinius baustumus, taip pat ir kilusias sunkias pasekmes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nustatytas 3 metų bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra per ilgas ir suvaržantis apelianto teises labiau, nei tai yra būtina bausmės tikslams pasiekti. Todėl apelianto prašymas trumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą yra atmetamas kaip nepagrįstas.

22. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas ir pirmosios instancijos teismo BK 68 straipsnio pagrindu nustatytas maksimalus penkerių metų draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas, argumentuojant tuo, kad atsižvelgus į visas aplinkybes, tokios baudžiamosios poveikio priemonės paskyrimas yra neproporcingas, juo labiau, kad tai gali apsunkinti ir teismo įpareigojimo – visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, vykdymą. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje skirtas uždraudimas naudotis minėta specialia teise maksimaliam terminui nelaikytinas neproporcingu ar neteisingu, priešingai, visiškai atitinka padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo R. R. asmenybei ir neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus bei nevaržo R. R. teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

23. BK68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų.

24. Nagrinėjamu atveju įvertinus R. R.nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą – apeliantas padarė neatsargų nusikaltimą, susijusį su šiurkščiais KET reikalavimų pažeidimais, t. y. nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, vingyje į dešinę nevažiavo kuo dešiniau važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, dėl ko kelio vingyje nesuvaldęs vairuojamo automobilio išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur susidūrė su priešpriešais važiuojančiu automobiliu "Peugeot 2008", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio metu du žmonės buvo nesunkiai sužaloti, o kitas žmogus žuvo, taip pat tai, jog jis eilę kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, kas leidžia vertinti R. R.kaip nedrausmingą ir neatsakingą vairuotoją, piktybiškai nepaisantį KET, spręstina, kad apylinkės teismas pagrįstai nusprendė R. R.skirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą maksimaliam – 5 metų terminui. Tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl jam kilsiančių neigiamų pasekmių ir nesuderinamumo su teismo paskirto įpareigojimo (tęsti darbą) vykdymu, nėra pagrindas trumpinti jam taikomos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad asmens darbas susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas neskirti ar švelninti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas iš esmės reikštų atėmimą dirbti šį darbą. Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir, kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Akcentuotina ir tai, kad nuteistojo interesai negali būti suabsoliutinami, iškeliami aukščiau visuomenės interesų ir bausmės paskirties. Pažymėtina, kad R. R.gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) ir pagal viešai prieinamus duomenis matyti, kad šioje vietoje yra išvystytas viešasis transportas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad paskirtoji baudžiamoji poveikio priemonė nepagrįstai suvaržys ir/ar apsunkins jo galimybes įsidarbinti, dirbant kitas specialybes ir tokiu būdu tinkamai vykdyti teismo paskirtą įpareigojimą, net jei iš tiesų bus prarasta dabartinė darbo vieta.

25. Nagrinėjamu atveju, apygardos teismo pozicija yra ta, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir nuteistajam R. R. paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmė - 4 metai 6 mėnesiai, atidedant jos vykdymą 3 metams ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 5 metams bei įpareigojimą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Todėl spręstina, kad šiuo atveju R. R. paskirta bausmė nelaikytina nei per griežta, nei per švelnia.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

26. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

27. Šioje byloje nustatyta, kad R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo S. Š. (A. M. ir V. M. buvo nesunkiai sužalotos). Nukentėjusiaisiais byloje pripažinti žuvusios tėvai – A. M. ir A. M., žuvusiosios sesuo – V. M., žuvusiosios sutuoktinis D. Š. ir jo bei žuvusios dukra E. Š.. Kaip matyti, nukentėjusieji apeliaciniame skunde prašo tenkinti jų civilinį ieškinį visa apimtimi ir padidinti jiems priteistinos neturtinės žalos dydį, o civilinis atsakovas, atsižvelgdamas į jau nukentėjusiesiems išmokėtas kompensacijas, skunde prašo nepriteisti neturtinės žalos, nes mano, kad išmokėta suma yra pakankama jų patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

28. CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais iš viso neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Neturtinė žala padaroma teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali sugrąžinti žuvusio asmens, tačiau ja siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyviausias pasekmes. Vis tik pažymėtina, kad, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama tikslo ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus, sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui iš viso niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2012, 2K-628/2013, 2K-195/2014).

29. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai išsamiai motyvavo kiekvieno iš neturtinės žalos dydžio taikymą, tačiau iš esmės tinkamai ir teisingai įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus ir nustatė teisingus piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydžius. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl pripažinti, jog netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, neteisingai įvertino tokios žalos atlyginimo kriterijus, kolegijos vertinimu, pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į žuvusiosios ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykius, ryšį, atskleidė nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, sukeltas pasekmes ir nustatydamas neturtinės žalos dydžius nukentėjusiesiems, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

30. Šioje byloje neginčijama, kad R. R.nors ir neatsargiais veiksmais, tačiau vis dėlto pažeidė aukščiausius teisinius gėrius – atėmė žmogaus gyvybę, kurios įkainoti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti nukentėjusiųjų dėl netekties patirto dvasinio skausmo, kančių bei kitų kriterijų, į kuriuos privalu atsižvelgti nustatant teisingą, protingą ir sąžiningą neturtinės žalos dydį. Patirta dvasinė skriauda tik dalinai gali būti įvertinta ir kompensuota materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, tarp jų ir materialinė kompensacija, negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną tik kai kada (geriausiu atveju) galima iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią kompensaciją už moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Tačiau negalėjimas tiksliai apibrėžti neturtinės žalos ir jos visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Dėl to įstatymas numato kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2011). Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo interesus, bet ir į kitas aplinkybes, kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).

31. Kaip matyti, nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinius ieškinius iš dalies, nenurodė jokių konkrečių motyvų, kodėl nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkina būtent tokioje dalyje, o kitoje dalyje juos atmeta. Teigia, kad nukentėjusiųjų reikalavimą atlyginti jų civiliniame ieškinyje nurodyto dydžio sukeltą neturtinę žalą pagrindžia civiliniame ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės bei kartu su civiliniu ieškiniu pateikti dokumentai, nukentėjusiųjų parodymai, todėl mano, kad jų civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas pilna apimtimi. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiais nukentėjusiųjų skundo argumentais sutikti negali.

32. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteistinus neturtinės žalos dydžius, individualizavo tinkamai. Nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusieji A. M. ir K. M. (žuvusiosios tėvai) dėl dukters netekties patyrė didelius dvasinius sukrėtimus. K. M. teigimu, laidoti savo vaiką yra didelė neteisybė. A. M. dukros netektis taip pat sukėlė ir tebekelia didžiulę emocinę įtampą, baimę, nuolatinį nerimą ir depresiją, ką patvirtina ir gydytojos psichiatrės konsultacijos (1 t., b. l. 155-157). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. M. serga onkologine liga ir ateityje dėl nuolatinių išgyvenimų netekus dukros, jos sveikata gali pablogėti ir tai jai sukelia didelį rūpestį. Pirmosios instancijos teisme A. M. taip pat nurodė, kad jos buvo labai artimos, o kai dukra žuvo, tarsi užgeso saulė, atsirado baisi tuštuma. Niekaip negali susitaikyti, kad S. nebėra. Teisėjų kolegija sutinka, kad vaikai yra kiekvienų tėvų gyvenimo realybės dalis, todėl, kai jos netenkama, tėvų pasaulis negrįžtamai sukrečiamas ir keičiasi, o tais atvejais, kai ši netektis yra netikėta, dvasinės netekties skausmas yra ypač didelis ir komplikuotas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisės į gyvybę, kaip pačios aukščiausios ir svarbiausios vertybės, absoliutumą, ryšio tarp tėvų ir vaikų ypatingumą, išskirtinumą ir nepakeičiamumą, konstatuoja, kad vaiko mirtis iš ties sukėlė tėvams didelę neturtinę žalą, todėl apylinkės teismas įvertinęs aptartas aplinkybes, taip pat ir tai, kad A. M. buvo ypatingai artima su žuvusiąją, teisingai nustatė, jog pastaroji patyrė šiek tiek didesnę neturtinę žalą nei K. M. ir pagrįstai A. M. draudiko išmokėtą 20 000 Eur sumą padidino ir papildomai priteisė 10 000 Eur (viso 30 000 Eur), o K. M. draudiko išmokėtą 20 000 Eur sumą padidino ir papildomai priteisė 5 000 Eur (viso 25 000 Eur).

33. Nors savo apeliaciniame skunde civilinis atsakovas nurodo, kad žuvusioji buvo suaugusi, sukūrusi savarankišką gyvenimą, su tėvais negyveno, bendro ūkio nevedė ir jų neišlaikė, be to, žuvusioji nebuvo vienintelė dukra, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma pažymėtina, kad tėvus ir vaikus sieja stiprus ryšys visą gyvenimą, nepaisant to, ar vaikas jau yra suaugęs ir gyvena atskirai. Dėl to, aplinkybė, kad žuvusioji buvo sukūrusi savarankišką gyvenimą ir su tėvais negyveno neįrodo, kad jų tarpusavio ryšys nebuvo stiprus ir glaudus, kaip nurodė žuvusios tėvai. Kita vertus, nors žuvusioji nebuvo vienintelė dukra, tačiau žuvusiąją ir tėvus siejo ypatingai stiprus tiek emocinis, tiek ir dvasinis ryšys – jie dalindavosi jautriausiais asmeniniais išgyvenimas, žuvusioji suprasdavo iš kelių žodžių, tvarkydavo mokesčius ir kitus elektroninės bankininkystės reikalus, kas pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido neturtinės žalos dydį A. M. padidinti iki 30 000 Eur, o K. M. – iki 25 000 Eur.

34. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajam D. Š. (žuvusiosios sutuoktiniui) bei jo dukrai (žuvusiosios dukrai) E. Š.draudimo bendrovė išmokėjo po 20 000 Eur, o pirmosios instancijos teismas priteisė D. Š. papildomai dar 10 000 eurų, E. Š. – 20 000 Eur. Civilinis atsakovas skunde nesutinka su tokiu neturtinės žalos dydžių padidinimu nurodydamas, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad žuvusiosios sutuoktinis D. Š. yra pakankamai jauno amžiaus ((duomenys neskelbtini)) ir dar gali sukurti naują šeimą, taip pat nebuvo įvertinti ir priteistinų žalų dydžiai analogiškose bylose. Vis tik apeliacinės instancijos teismas tokius civilinio atsakovo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusiajam D. Š. žmonos netektis sukėlė ir tebekelia nuolatinius varginančius dvasinius išgyvenimus, didžiulę emocinę-psichologinę įtampą, stresą, baimę ir nerimą dėl ateities. D. Š., netekęs žmonos, turės vienas auginti dukrą, ja rūpintis, atstoti mamą, ir tai jį lydės visą gyvenimą. Vienam išauginti vaiką yra didelė našta ir atsakomybę, kurią jis būtų galėjęs dalintis su vaiko motina. Nukentėjusioji E. Š., žuvusios duktė, yra (duomenys neskelbtini) metų paauglė, o tokio amžiaus mergaitei dėl paaugliams būdingos psichologinės-emocinės būsenos, ypatingą reikšmę turi motinos autoritetas, rūpestis, patarimai dėl vaiko fiziologinės, moralinės raidos. Dažniausiai motinos ir dukters ryšis yra labai tamprus ir tėvas atskirais atvejais negali atstoti motinos, nes moterų tarpusavio santykiai yra labiau intymesni nei su tėvu, todėl netekus mamos, visa tai mergaitę lydės visą gyvenimą. Nors šiuo atveju sutiktina, kad nukentėjusysis D. Š. vis dar galėtų sukurti naują šeimą, tačiau tai nėra pagrindas vertinti, jog teismas nustatė per didelį neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, dukrai netekus mamos, o vyrui žmonos, yra nutraukiamas ryšys, susijęs tiek su praeitimi, dabartimi, tiek ir natūraliai su laukiama ateitimi. Nukentėjusiojo (D. Š.) išgyvenimai praradus žmoną, su kuria jį siejo artimi ir dvasiniai santykiai, neabejotinai neigiamai atsilieps ir ateityje, kadangi jam teks auginti paauglę dukrą vienam ir tam tikrais atvejais atstoti mamą, o dukra neteko mamos, kuri tokiame vaiko raidos laikotarpyje yra ypatingai reikalinga. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija spendžia, kad teismas visiškai pagrįstai D. Š. draudiko išmokėtą 20 000 Eur sumą padidino ir papildomai priteisė 10 000 Eur (viso 30 000 Eur), o E. Š. draudiko išmokėtą 20 000 Eur sumą padidino ir papildomai priteisė 20 000 Eur (viso 40 000 Eur).

35. Be šio, pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo ir nukentėjusiosios V. M. patirtą neturtinę žalą, tame tarpe ir neturtinę žalą, susijusią su nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kaip matyti, apylinkės teismas atsižvelgęs į nukentėjusiąją V. M. (žuvusios sesuo) ir žuvusiąją siejusius labai jautrius santykius ir nukentėjusiosios patiriamus gilius išgyvenimus dėl sesers netekties, taip pat įvertinęs tai, jog jos buvo pametinukės, augo ir visą laiką buvo kartu, po eismo įvykio ji nuolat rūpinosi savo seserimi (S. Š.), nukentėjusioji yra žuvusios dukters krikšto motina ir šiuo metu ji rūpinasi bei stengiasi padėti žuvusios sesers dukrai, apylinkės teismas sprendė, jog draudimo išmokėta 20 000 Eur neturtinė žala atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo jos didinti. Su tokiu vertinimu sutinka ir teisėjų kolegija. Jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl nukentėjusiajai V. M. priteista neturtinė žala yra aiškiai per maža, neproporcinga jos patirtiems išgyvenimams, teisėjų kolegija nenustatė. Tokių aplinkybių nepateikė ir pati nukentėjusioji V. M..

36. Civilinis atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai V. M. priteistos neturtinės žalos dydžiu, susijusiu su nesunkiu sveikatos sutrikdymu, argumentuojant tuo, kad draudimo bendrovė sumokėjo 3 500 Eur išmoką, kas atitinka maksimalią tokio pobūdžio bylose mokamą išmoką, todėl dar labiau ją didinti nėra jokio pagrindo. Vis tik, teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su tokia pozicija. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, skirtos nukentėjusiosios V. M.neturtinės žalos klausimui išspręsti, matyti, jog teismas iš tiesų nepateikė jokių motyvų, kodėl mano, kad V. M. patyrė didesnę neturtinę žalą nei sumokėjo draudimo bendrovė, tačiau teisėjų kolegija su tokiu dydžiu sutinka. Nagrinėjamu atveju V. M. sukelto sveikatos sutrikdymo mastas, kuris nors ir kvalifikuotas kaip nesunkus, tačiau pareikalavęs ilgalaikio medicininio gydymo, daugkartinio lankymosi pas medikus, sukėlęs liekamuosius padarinius, dėl kurių ji ir iki šiol lankosi pas specialistus, taip pat sukėlęs ne tik skausmą, bet ir ilgalaikius nepatogumus, patvirtina, kad nukentėjusiajai apylinkės teismo nustatytas iš viso 4 000 neturtinės žalos (įskaitant draudimo išmokėtą išmoką) dydis nustatytas teisingai ir jį mažinti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors civilinis atsakovas nurodo, kad pagal teismų praktiką, iš asmenų, nuteistų pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems neturtinei žalai atlyginti priteisiama apytiksliai nuo 600 Eur iki 3 500 Eur, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į aukščiau minėtas aplinkybes, priteistas 4 000 Eur dydis nelaikytinas per didelis ar neproporcingas patirtai neturtinei žalai. Todėl teisėjų kolegija atmeta civilinio atsakovo skundo argumentus kaip nepagrįstus.

37. Kaip matyti, civilinis atsakovas pritaria, kad yra atvejų, kuomet galima nukrypti nuo priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių nurodytų teismų praktikoje, tačiau jis nemano, kad šis atvejis yra išskirtinis. Mano, kad draudiko išmokėtos išmokos (100 000 Eur) nukentėjusiesiems yra teisingos bei pakankamos jų neturtinei žalai atlyginti ir neturėtų būti didinamos. Šiuo atveju, teisėjų kolegija pritaria, kad pagal suformuotas nuostatas, KET pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui), nuo 2896,20 Eur iki 26 065 Eur (tėvui/motinai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017), tačiau ir nuolat kinta. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo tokiose bylose suvienodinti teismų praktiką priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio prasme iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistinos žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (kasacinė nutartis civilinėje byloje, 3K-3-217-690/2018), todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžių, nesivadovavo suformuota teismų praktika, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

38. Nors civilinis atsakovas taip pat tvirtina, kad šioje byloje nenustatytos išimtinės aplinkybės, dėl ko būtų priteistini tokie dideli neturtinės žalos dydžiai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas nenutrūkstamas ir niekada nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas priimti teisingą sprendimą byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018). Dėl to, kiekvieną kartą sprendžiant klausimą dėl priteistinų neturtinių žalų dydžių, teisėjų kolegijos manymu, labai svarbu atsižvelgti ir į tuometinius šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, ekonominį pokytį, pinigų vertę, infliaciją, kuri, kaip matyti, nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. pakilo 9,3 proc., o 2022 m. kovo mėn. pasiekė 15,6 proc. ir ji toliau kyla (šiuo metu Lietuvos metinė infliacija 20 proc.). Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad visiems nukentėjusiesiems apylinkės teismas priteisė teisingas ir pagrįstas sumas jų patirtai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusieji apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų argumentų, kurių nebūtų jau įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog jiems priteista neturtinė žala yra aiškiai per maža, neproporcinga jų patirtiems išgyvenimams, o civilinio atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės ir teismų praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nukentėjusiesiems priteistinų neturtinės žalos dydžių nenuginčija.

39. Esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį bei jos dydžio nustatymo, reikalavimus ir jas priteisti kitokias, nei tai padarė apylinkės teismas, nėra jokio pagrindo. Šios išvados nepaneigia, ir civilinio atsakovo minimos Rekomendacijos, kurios, kaip nurodo ir pats civilinis atsakovas, yra tik rekomendacinio pobūdžio gairės dėl žalos priteisimo, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nėra imperatyviai įpareigoti vadovautis joje nurodomais priteistinų žalų dydžiais.

Dėl netekto išlaikymo priteisimo

40. Civilinio atsakovo, tiek ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl turtinės žalos dydžio. Civilinis atsakovas nesutinka, kad žuvusioji S. Š. dukrai skyrė ½ savo pajamų ir teigia, kad sutuoktiniai privalo vienas kitą remti moraliai bei materialiai, todėl sprendžiant dėl E. Š. išlaikymo, teismas turėjo žuvusiosios S. Š. priskaičiuotą darbo užmokestį dalinti lygiomis dalimis, t. y. į 3 dalis (1127,69/3= po 375,90 Eur) ir iš nustatytos sumos atimti E. Š. gaunamą našlaičio pensiją. Tuo tarpu nukentėjusieji teigia, kad teismas tik formaliai matematiškai suskaičiavo žuvusiosios S. Š. skirtą pajamų dydį dukros išlaikymui ir visiškai neįvertino to, kad S. Š. skirdama didžiąją dalį savo laiko kasdieniams buitiniams darbams suteikė D. Š. galimybę daugiau dirbti bei uždirbti ir skirti didesnę dalį pajamų E. Š. išlaikymui. Visgi, teisėjų kolegija, patikrinusi bylos įrodymus šiuo aspektu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai vertino bylos įrodymus dėl turtinės žalos atlyginimo ir nustatė tinkamą negautų pajamų – netekto išlaikymo dydį E. Š..

41. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Jeigu nukentėjusiajam yra atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, visiško nuostolių atlyginimo principas yra pažeidžiamas, tuo pačiu pažeidžiami ir žalą padariusio asmens interesai, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją.

42. Šioje byloje nustatyta, jog 2021-10-16, dėl nuteistojo R. R. kaltės eismo įvykio metu žuvo automobilio vairuotoja S. Š.. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žuvusios S. Š. dukters E. Š. netekto išlaikymo, pažymėjo, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams abu tėvai privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai, todėl įvertinus žuvusios S. Š. gautą užmokestį per mėnesį, kurį sudarė apie 1127,69 Eur, teismas sprendė, kad civilinis ieškovas (D. Š.) negali teikti dukrai išlaikymą didesnį nei būtų galėjusi jį teikti žuvusioji ir nustatė, kad E. Š. priteistinas toks išlaikymo dydis: už 2021 metų lapkritį ir gruodį po 552,65 Eur, nuo 2022 sausio mėnesio iki 2022 metų gruodžio 31 d. po 300 Eur į mėnesį - viso 4705,30 Eur, o nuo 2023 m. sausio 1 d. iš atsakovo ADB „X“ nuspęsta priteisti išlaikymą kas mėnesį mokamomis išmokomis po 300 Eur iki E. Š. pilnametystės, kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka.

43. Nors apeliaciniuose skunduose yra pateikiami argumentai, kodėl civilinis atsakovas, tiek ir nukentėjusieji nesutinka su nustatytu netekto išlaikymo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl turtinės žalos (netekto išlaikymo) priteisimo E. Š.. Šiuo atveju atkreiptinas civilinio atsakovo dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas vaiko (E. Š.) išlaikymo klausimas, todėl žuvusiosios (S. Š.) gautos pajamos yra reikšmingos siekiant apskaičiuoti, kiek kiekvienas iš tėvų proporcingai (maksimaliai) galėjo skirti savo pajamų vaiko išlaikymui, tačiau tai negali būti vienareikšmišku atsvaros tašku, rodančiu tikslią kiekvienam šeimos nariui tenkančią pajamų dalį. Todėl, manyti, kad E. Š. išlaidoms buvo skiriama tik 1/3 žuvusios pajamų, nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad D. Š. yra dirbantis ir pats turi pragyvenimo šaltinį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. Š. teismo priteistas netekto išlaikymo dydis (nuo 2021 metų lapkričio iki 2022 metų gruodžio 31 d. iš viso 4705,30 Eur, o nuo 2023 m. sausio 1 d. po 300 Eur iki E. Š. pilnametystės, kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka) yra teisingas ir proporcingas žuvusiosios pajamoms. Kadangi draudimo bendrovė ADB „X“ jau kompensavo E. Š. 785,80 Eur negauto išlaikymo ir, kaip matyti, pateikė tai patvirtinantį dokumentą (3 t., b. l. 151), todėl E. Š. priteistos turtinės žalos dydis mažinamas (4 705,30 - 785,80) iki 3 919,50 Eur.

44. Tuo tarpu nukentėjusysis D. Š. tvirtindamas, kad teismas tik formaliai paskaičiavo netekto išlaikymo dydį, nurodo, jog jis dirba per du darbus ir E. Š. išlaikymui išleisdavo žymiai daugiau nei žuvusioji uždirbdavo, todėl teismas priteisė per mažą netekto išlaikymo dydį. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusysis D. Š. būtų galėjęs skirti ir skyrė tokio dydžio išlaikymo sumą, kokią prašo priteisti. Kaip matyti, nukentėjusysis D. Š. nurodė, kad dukters E. Š. poreikiams per mėnesį išleidžia 2 644 Eur (1 t., b. l. 133), tačiau jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų šias išlaidas byloje nėra pateikta. Kitaip tariant, nors D. Š. teigia, kad užsiima individualia veikla ir dirba UAB „B. C.“, jo turtinė padėtis varijuoja nuo šešių tūkstančių eurų iki trijų tūkstančių eurų per mėnesį, tačiau baudžiamojoje byloje pateikti išrašai apie gautas pajamas to nepatvirtina. Iš Sodros pateiktų duomenų matyti, kad D. Š. atlyginimas per mėnesį yra 730 Eur (2022-06-01, 2022-07-01, 2022-09-01) (3 t., b. l. 74-78). Jokių kitų dokumentų, kurie patvirtintų D. Š. gaunamas pajamas iš individualios veiklos, nėra ir nebuvo pateikta. Kaip jau minėta, nukentėjusysis, būdamas civiliniu ieškovu privalo įrodyti patirtą žalą bei jos dydį ir kartu pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau, kaip matyti, tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Nukentėjusiojo D. Š. pateikti jo, tiek ir E. Š. banko išrašai, PVM sąskaita faktūra, (duomenys neskelbtini) ataskaita patvirtina E. Š. išlaidas, susidariusias nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. iki 2022 m. lapkričio mėnesio (3 t., b. l. 79-92), t. y. po S. Š. žūties, ir tai, tik nedidelę dalį prašomos priteisti sumos, tačiau tai niekaip nepatvirtina, kad tokie poreikiai buvo ir prieš eismo įvykį. Šiuo atveju, nukentėjusysis D. Š. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog iki S. Š. žūties E. Š. poreikiams buvo išleista – 2 444 Eur, kaip ir nepagrindė visų E. Š. išlaidų, išleidžiamų po S. Š. žūties. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptarta sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas dėl turtinės žalos (netekto išlaikymo) priteisimo nukentėjusiajai E. Š. dydžio, tuo tarpu nukentėjusiųjų, tiek ir civilinio atsakovo apeliaciniuose skunduose nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti kitokią išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl netekto išlaikymo priteisimo nukentėjusiajai E. Š.yra nepagrįsti.

Dėl turtinės žalos priteisimo

45. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamo įvykio metu taip pat buvo nesunkiai sužalotos ir A. M. bei V. M., kurios, be kita ko, prašė priteisti ir patirtą turtinę žalą. Nukentėjusioji A. M. prašė priteisti 662,44 Eur, o V. M. - 1 017,19 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurį sudaro patirtos išlaidos vaistams ir gydytojų konsultacijoms bei eismo įvykio metu sugadinti drabužiai, netekti asmeniniai daiktai. Tačiau apylinkės teismas, tokį nukentėjusiųjų prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

46. Anot nukentėjusiosios A. M., nepriteista 662,44 Eur turtinės žalos suma yra patirta psichiatro konsultacijoms ir vaistams (160,44 Eur) bei dėl autoįvykyje sugadintų asmeninių daiktų – moteriškas šalis - 19 Eur, megztinis - 49 Eur, marškinėliai - 25 Eur, liemenėlė - 45 Eur, akiniai - 364 Eur viso 502,00 Eur. Nukentėjusiosios V. M. teigimu, nepriteista 1 017,19 Eur turtinės žalos suma yra patirta dėl išlaidų, susijusių su medicinos pagalba ir vaistais (246,20 Eur) bei dėl autoįvykyje sugadintų asmeninių daiktų – moteriška rankinė - 39 Eur, džemperis - 65 Eur, marškinėliai - 19 Eur, liemenėlė „Triumph“ - 45 Eur, džinsai - 29 Eur, batai - 79 Eur, akiniai - 290 Eur, ausinės A. A. pro – 204,99 Eur, viso 770,99 Eur. Nukentėjusiųjų teigimu, jos tikrai eismo įvykio metu vilkėjo rūbus, kurie buvo sugadinti ir tikrai buvo sužalotos, dėl ko joms prireikė medicininės pagalbos, todėl abejoti, kad jos patyrė turtinės žalos, nėra jokio pagrindo.

47. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas ne visiškai teisingai išsprendė klausimą dėl turtinės žalos nepriteisimo nukentėjusiosioms.

48. Šiuo atveju, teismas teisingai nusprendė nepriteisti iš draudimo bendrovės nukentėjusiųjų A. M. ir V. M. turėtų išlaidų, susijusių su vaistais ir kita medicinine pagalba. Bylos duomenys patvirtina, kad draudimo bendrovė ADB „X“ pagal pateiktus mokėjimo kvitus ir išrašus iš gydymo įstaigų nukentėjusiajai A. M. atlygino 258,42 Eur gydymo išlaidų (3 t., b. l. 6), o V. M. – 236,49 gydymo išlaidų (3 t., b. l. 11). Tuo tarpu kitos, nukentėjusiųjų nurodytos išlaidos, nėra įrodytos jokiais objektyviais įrodymais (PVM sąskaita faktūrą, gydytojo receptais ir pan.), o iš pateiktų sąskaitų išrašų bei mokėjimų nurodymų nėra galimybės nustatyti, kokios prekės ar paslaugos buvo įsigytos, t. y. ar patirtos išlaidos yra susijusios būtent su eismo įvykio pasekmėmis, juo labiau, kad šios išlaidos patirtos žymiai vėliau, nei įvyko eismo įvykis. Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas šioje dalyje priėmė teisingą sprendimą nepriteisdamas turtinės žalos už vaistus ir kitas gydymo paslaugas.

49. Tuo tarpu vertinant turtinės žalos, patirtos dėl eismo įvykio metu sugadintų drabužių ir netektų daiktų, atlyginimo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog nukentėjusiosios nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų patirtus nuostolius dėl sugadintų drabužių, tačiau atsižvelgiant į tai, jog jos (A. M. ir V. M.) iš tiesų autoįvykio metu patyrė gana stiprius sveikatos sužalojimus, joms buvo teikiama medicininė pagalba ir tikėtina tuo metu jų drabužiai buvo sugadinti, jos yra pripažintos nukentėjusiomis šioje byloje bei remiantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, neabejotina, kad nukentėjusioms turi būti atlyginta turtinė žala už sugadintus drabužius ir netektus daiktus. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad draudimo bendrovė ADB „X“ nukentėjusioms kompensavo už dvejus akinius, telefoną ir Apple ausines, todėl nukentėjusiųjų prašoma suma už minėtus daiktus nepriteistina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų nurodomos sumos už drabužių ir daiktų sugadinimą (A. M. - 138 Eur (19+49+25+45), o V. M. – 276 Eur (39+65+19+45+29+79)), yra adekvati ir ne per didelė nukentėjusiųjų patirtiems nuostoliams dėl įvykusio eismo įvykio, todėl priteistina iš draudimo bendrovės ADB „X“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, be kita ko, nusprendė iš R. R. nukentėjusiajam D. Š. priteisti 4 235 Eur advokato pagalbai apmokėti. Nuteistojo R. R. gynėjas advokatas mano, kad tokia suma, atsižvelgiant į bylos pobūdį, civiliniame ieškinyje keliamus klausimus bei ikiteisminio tyrimo apimtį, teismo posėdžių skaičių ir Rekomendacijose dėl advokatų užmokesčio dydžio patvirtintus advokato darbo atlygio dydžius, yra nepagrįsta. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

51. Šiuo atveju pažymėtina, kad dėl nuteistojo R. R. padarytos nusikalstamos veikos, žalos patyrė net penki nukentėjusieji, jiems buvo teikiama teisinė pagalba, parengtas civilinis ieškinys, kuriame dėl kiekvieno nukentėjusiojo išdėstyti skirtingi reikalavimai, taip pat advokatas nukentėjusiuosius atstovavo ir teisme. Todėl, nors apylinkės teismas iš tiesų savo sprendimo priteisti būtent tokias nukentėjusiojo D. Š. patirtas atstovavimo išlaidas visiškai nemotyvavo, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nukentėjusiųjų skaičių, atstovo darbo ir laiko sąnaudas atstovaujant nukentėjusiųjų interesus ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, suteiktų paslaugų apimtį (konsultacijos, civilinio ieškinio paruošimas, patikslinto ieškinio paruošimas, atstovavimas teisme, papildomų dokumentų teikimas), įvykusių posėdžių skaičių ir trukmę (2 posėdžiai: 2020-10-10 nuo 10:04 val. iki 15:41; 2022-11-14 nuo 10:08 iki 14:00), atstovo aktyvumą teisme, taip pat bylinėjimo išlaidų dydį tenkantį kiekvienam iš nukentėjusiųjų (4235 Eur/5=847 Eur), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos atstovavimo išlaidos - 4 235 Eur, yra proporcingos, pagrįstos ir ne per didelės. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl priteistų atstovavimo išlaidų dydžio, kaip išspręsto neteisingai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

52. Galiausiai teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo išspręstas R. R. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, klausimas, tačiau Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2023 m. sausio 13 d. nutartimi šią klaidą ištaisė, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nebepasisakys.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. R. gynėjo advokato U. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti:

Iš ADB „X“ priteistą nukentėjusiajai E. Š.turtinės žalos dydį sumažinti iki 3 919,50 Eur.

Priteisti iš civilinio atsakovo ADB „X“ 138 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios A. M.naudai.

Priteisti iš civilinio atsakovo ADB „X“ 276 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios V. M.naudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.