Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, A. K., A. S., G. S., A. G., I. G., V. A., D. A., A. R., G. L., B. L., L. U., M. P., G. R., A. V., A. D., J. G., L. U. U. G., S. B., F. A., L. B., D. B., B. G., D. P., I. S., A. Š., S. Š., M. Š., R. P., R. Ž., B. T. N., O. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja UAB „BNA Grupė“ (toliau – ir pareiškėja) 2022 m. vasario 10 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y. kad pareiškėja sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą 51 kv. m ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai 1940), esantį (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. e2YT-163-1044/2024, anksčiau Nr. e2YT-540-1044/2023).

2. Ieškovė UAB „BNA Grupė“ 2022 m. balandžio 21 d. kreipėsi su ieškiniu ir prašo pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-257V (civilinė byla Nr. e2-19614-807/2023).

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2YT-163-1044/2024 (anksčiau Nr. e2YT-540-1044/2023) sustabdyta, iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-19614-807/2023, kurioje ieškovė UAB „BNA Grupė“ pareiškė ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 2015 m. kovo 31 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9 4) 257V pripažinimo negaliojančiu.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimu atmetė ieškovės UAB „BNA Grupė“ ieškinį dėl priėmimo–perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu civilinėje byloje Nr. e2-19614-807/2023. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 1 d. nutartimi panaikino teismo 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs šią bylą, 2023 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2023 m. spalio 23 d. nutartimi prie civilinės bylos Nr. e2YT-540-1044/2023 pridėta civilinė byla Nr. e2-19614-807/2023, suteikiant bylai vieną numerį e2YT-540-1044/2023 (e2YT-163-1044/2024). Sujungiant bylas konstatuota, kad abiejose civilinėse bylose sutampa pagrindinės ginčo šalys (UAB „BNA Grupė“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija), kad UAB „BNA Grupė“ pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, t. y. šiais reikalavimais siekiama iš esmės vieno tikslo – nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą 51 kv. m ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo, kad nors teismo pirmininko pavaduotojo diskreciją spręsti klausimą dėl minėtų bylų sujungimo riboja bylų nagrinėjimas pagal skirtingas teisenas, tačiau, atsižvelgiant į minėtų civilinių bylų tarpusavio neatsiejamą ryšį, apeliacinės instancijos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties išvadas dėl būtinybės spręsti šių civilinių bylų sujungimo klausimą, tikslinga bylas sujungti ir nagrinėti kartu.

6. Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašo: 1) nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y. kad UAB „BNA Grupė“ sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą 51 kv. m ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai 1940), esantį (duomenys neskelbtini) (reikalavimas 1); 2) pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-257 V, priteisti bylinėjimosi išlaidas (reikalavimas 2).

7. Pareiškime dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (reikalavimas 1) nurodė, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo 367,54 kv. m bendro ploto parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – parduotuvė), kurią įsigijo 2000 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Pareiškėja 2000 m. rugpjūčio 24 d. taip pat įsigijo ir ūkio paskirties pastatą, pažymėtą inventoriniame plane 40I1/p, užstatytas plotas 51 kv. m, statybos metai 1940 (toliau – Ūkio pastatas). Ūkio pastato įsigijimas nebuvo atskirai registruotas registre, todėl jo perleidimas sandorio metu papildomai neužfiksuotas. Pareiškėjos teigimu, visą laikotarpį nuo parduotuvės įsigijimo pareiškėja ūkio pastatą naudojo kaip savo ir niekas kitas daugiau neturėjo jokių teisių į ūkio pastatą. Pareiškėja vienintelė turi ūkio pastato raktus, laiko savo daiktus, naudojasi šiuo nekilnojamojo turto objektu jau daugelį metų. Ūkio pastatas nuo jo pastatymo 1940 m. naudojamas ūkinei veiklai vykdyti, jame yra mėsos šaldymo įranga, sandėliuojami pareiškėjos daiktai. Ūkio pastatas 1982 m. gruodžio 12 d. kadastrinėje byloje užfiksuotas žymėjimu 5J1/p (vėliau žymėjimas patikslintas į 40/1/p.). Namų valdos techninėje apskaitos kortelėje Nr. 7/1 ūkio pastato, pažymėto 5J1/p (tikslintas į 40/1/p), matmenys 6 m ir 8,55 m, aukštis – 2,10. Nuosavybės teisės į minėtą ūkio pastatą nėra įregistruotos, jis nepriklauso valstybei ar savivaldybei. Pareiškėja 2023 m lapkričio 6 d. atliko ūkio pastato kadastrinius matavimus, pažymėjo pastatą Statinių išdėstymo schemoje. Antstolis V. Č. pareiškėjos prašymu 2015 m. balandžio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavime apie faktinį pareiškėjos ūkio pastato valdymą ir naudojimą užfiksavo ūkio pastate esančius pareiškėjos daiktus.

8. Nurodo, kad pareiškėja atitinka reikalavimus, keliamus siekiant įgyti ūkio pastatą pagal įgyjamąją senatį: pareiškėja nėra įregistruota kaip ūkio pastato savininkė, tačiau ūkio pastatą valdo kaip nuosavą daugiau nei 21 metus; pareiškėja yra įsitikinusi, kad niekas daugiau neturi teisių į ūkio pastatą, nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jai tuos daiktus nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų; pareiškėja sąžiningai valdo ūkio pastatą, kurį įsigijo 2000 m. rugpjūčio 24 d. kartu su parduotuve, ir iki kreipimosi į teismą dienos yra įsitikinusi, jog niekas kitas neturi daugiau teisių už ją į ūkio pastatą; pareiškėja ūkio pastatą valdo teisėtai, nekilnojamasis daiktas nepriklauso kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei; Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2022 m. sausio 13 d raštu „Dėl ūkio pastato (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad neprieštarautų ar pritartų teisėtiems veiksmams, kurie susiję su šio ūkio pastato įteisinimu aktų, sutarčių ar teismo sprendimo pagrindu; namų valdos techninėje apskaitos kortelėje ūkio pastatas tinkamai inventorizuotas, statinių išsidėstymo schemoje ūkio pastatas užfiksuotas 1982 m. gruodžio 12 d.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas sąrašas dokumentų, kurie teiktini Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant iki šiol Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius, įsigytus ar pastatytus iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297. Sąrašo 9 punkte nustatyta, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio Sąrašo 2–6 punktuose, registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

9. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (reikalavimas 1) prašo reikalavimo netenkinti. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre ūkinis pastatas neįregistruotas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į Registrų centro Vilniaus filialą 2015 m. balandžio 13 d., prašydama įrašyti ūkinio pastato kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Kartu su minėtu prašymu buvo pateiktas 2015 m. kovo 31 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. (9-4)-257v „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė ūkinį pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs prašymą ir pateiktus dokumentus, nustatė aplinkybes, trukdančias įregistruoti ūkinį pastatą, 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. VILKS-1842 nusprendė sprendimo įrašyti ūkinio pastato kadastro duomenis į kadastrą priėmimą atidėti, o nepašalinus šiame sprendime nurodytų trūkumų, 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. VILKS-2333 atsisakė įrašyti ūkinio pastato kadastro duomenis į kadastrą. Nurodoma, kad sulyginus 1982 m. gruodžio 12 d. statinių išdėstymo planą Nr. 7-94 su 2013 m. lapkričio 6 d. statinių išdėstymo planu matyti, kad ginčo pastatas 1982 m. plane pažymėtas 5I1/p, o 2013 m. plane tas pats pastatas pažymėtas 40I1/p. Nurodoma, kad ūkinis pastatas yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, dėl to negali būti patvirtintas ūkinio pastato nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas.

10. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (reikalavimas 1) prašo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja 2022 m sausio 13 d. raštu informuota, kad ūkinis pastatas įtrauktas į neregistruotų statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą, t. y. inicijuota šio turto pripažinimo bešeimininkiu ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn procedūra. Pareiškėja taip pat informuota, kad pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra sustabdoma arba nutraukiama, kai atsiranda statinio savininkas ir pateikia nuosavybę patvirtinančius dokumentus; statinys nugriūva ar nugriaunamas ir nebegali būti laikomas statiniu teisės aktų nustatyta tvarka ir yra neįregistruotas VĮ Registrų centre. Rengiant atsiliepimą į pareiškimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrus rado 1992 m. liepos 1 d. valstybės įmonės Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų), perduotų savivaldybės Vietinio ūkio skyriui, sąrašą, iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriui (sąrašo eilės Nr. 534) yra perduoti pagalbinio ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), tarp jų ir ginčo ūkinis pastatas. Dėl to pareiškėja negali pretenduoti į ūkinį pastatą, nes ūkinis pastatas priklauso valstybei. Vilniaus miesto savivaldybė ūkinį pastatą valdo patikėjimo teise.

11. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (reikalavimas 1) prašo jo netenkinti. Nurodoma, kad, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 dalies 1 punktu, savivaldybių nuosavybėn perduodamos neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise. Ginčo ūkinį pastatą savivaldybė valdo patikėjimo teise ir jis turi būti perduotas savivaldybės nuosavybėn. Tą patvirtina 1992 m. liepos 1 d valstybės įmonės Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų), perduotų savivaldybės Vietinio ūkio skyriui, sąrašas, iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriui (eilės Nr. 534) yra perduoti pagalbinio ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), tarp jų ir ginčo ūkinis pastatas. Vilniaus miesto savivaldybė pateikė 2015 m. kovo 31 priėmimo–perdavimo aktą Nr. (9-4)257V „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė ūkio pastatą savivaldybei. Ginčo turtas yra savivaldybės nuosavybės teisės objektas.

12. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (reikalavimas 1) nurodo, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centro išrašo duomenimis 489 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esanti 9006 kv. m ploto žemės sklype, yra išnuomota pareiškėjai 2011 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. N49/2011-448. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centro išrašo duomenimis, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė, ūkinis pastatas nėra įregistruotas registre. Statiniai, kaip nekilnojamojo turto objektai, formuojami tais atvejais, kai nekilnojamojo turto savininkas turi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti. Pagal statinio statybos atsiradimo metu galiojančius teisės aktus svarbu nustatyti, ar šie statybos darbai yra teisėti veiksmai, jeigu atliekami gavus leidimą, turint projektą ir vykdomi laikantis projekto bei statybos taisyklių.

13. Suinteresuoti asmenys A. S., G. S. atsiliepime į pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (reikalavimas 1) su pareiškimu sutinka.

14. Pareiškėja, prašydama pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-257v (toliau – aktas) (reikalavimas 2), nurodė, kad prieš kreipdamasi į teismą su pareiškimu dėl įgyjamosios senaties kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir į VĮ Registrų centrą dėl ūkio pastato nuosavybės teisių. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2022 m. sausio 13 d. nurodė, kad neprieštarautų ginčo pastato įteisinimui pareiškėjos vardu teisės aktų nustatyta tvarka. VĮ Registrų centras 2022 m. kovo 10 d. informavo, kad nuosavybės teisės į ūkio pastatą neregistruotos. Tačiau vėliau VĮ Registrų centras pateikė duomenis ir įrodymus, kad savivaldybės administracija 2015 m. balandžio 13 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama įrašyti ūkinio pastato kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, taip pat buvo pateiktas aktas, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė perdavė ūkio pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybė rado ir pateikė 1992 m. liepos 1 d. valstybės įmonės Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų), perduotų savivaldybės Vietinio ūkio skyriui, sąrašą (eilutė Nr. 534) ir nurodė, kad ūkio pastatas priklauso valstybei, jį savivaldybė valdo patikėjimo teise ir jis turi būti perduotas savivaldybės nuosavybėn. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pareiškėja 2022 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Aplinkos ministeriją, į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją prašydama pateikti ūkio pastato nuosavybės įgijimo dokumentus, identifikuoti, kuriame konkrečiame 1992 m. liepos 1 d. Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų), perduotų savivaldybės Vietinio ūkio skyriui, sąrašo 534 eilutės papunktyje nurodyta, kad savivaldybei priklauso ūkio pastatas, kokius faktinius ūkio pastato valdymo veiksmus atliko savivaldybė. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2022 m. balandžio 14 d. atsakė, kad sąraše nėra nurodyti gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalūs numeriai, jų žymėjimas plane, todėl negali pareiškėjos prašymu aiškinti 1992 m. turto perdavimo–priėmimo akto; kad VĮ „Registrų centras“ byloje dėl ūkio pastato įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu pateikė aktą ir paaiškino, kad sulyginus 1982 m. gruodžio 12 d. statinių išdėstymo planą Nr. 7-94 su 2013 m. lapkričio 6 d. statinių išdėstymo planu matyti, kad ginčo pastatas 1982 m. plane pažymėtas 5I1/p, o 2013 m. plane tas pats pastatas pažymėtas 40I1/p, todėl, anot savivaldybės, darytina išvada, kad minėtu ginčo aktu buvo perduotas ūkio pastatas savivaldybės nuosavybėn.

15. Nurodo, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo 367,54 kv. m bendro ploto parduotuvę, 1940 metų statybos, esančią (duomenys neskelbtini), kurią įsigijo 2000 m. rugpjūčio 24 d. (notarinio registro Nr. 3-8542) kartu su ūkio pastatu, kurį taip pat valdo daugiau kaip 21 metus; parduotuvė ir ūkio pastatas yra 0,9006 ha žemės sklype; ūkio pastatas nuo jo pastatymo 1940 m. naudojamas ūkinei veiklai vykdyti; pareiškėja nuo to laiko, kai įsigijo parduotuvę, kartu naudoja kaip savo ir ūkio pastatą. Ūkio pastate 1980 m. buvo sumontuota stacionari su pastato konstrukcijomis susijusi maisto produktų šaldymo įranga, kurios demontavimas neįmanomas be ūkio pastato konstrukcijų pažeidimo. Taigi, ūkio pastatas yra funkciškai ir nuolatiniais ryšiais susijęs su parduotuve ir pasižymi nuolatiniu naudojimu ir tarnavimui pagrindiniam daiktui. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 6 d. yra atlikusi ūkio pastato kadastrinius matavimus, pažymėjo pastatą statinių išdėstymo schemoje (pažymėjimas plane 40I/1p, 6 m ir 8,55 m, h = 2,10 m); 2015 m. balandžio 16 d. antstolis V. Č. pareiškėjos prašymu atliko faktinių aplinkybių konstatavimą apie faktinį ūkio pastato valdymą ir naudojimą, užfiksavo ūkio pastate esančius pareiškėjos daiktus. Aplinkos ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė ir neturi jokių duomenų, kad ūkio pastatas buvo valdomas ir faktiškai naudojamas valstybės ar savivaldybės, net nežinojo, kad buvo surašytas aktas ir apie akto egzistavimą sužinojo tik bylos dėl įgyjamosios senaties nagrinėjimo metu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija papildomai nurodė, kad ūkio pastatas įtrauktas į bešeimininkių daiktą sąrašą.

16. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 870 „Dėl Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) savivaldybė Aplinkos ministerijai turėjo pateikti perimamo turto apskaitos dokumentų kopijas. Tačiau Aplinkos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė tokių dokumentų. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąrašas objektų, kurie perduodami savivaldybių nuosavybėn, kuriuos jį valdo patikėjimo teise (pvz., komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti). Taigi, Įstatymas ir Aprašas suponuoja pareigą ne tik pagrįsti turto valdymo faktą apskaitos dokumentais, nuosavybės įgijimo dokumentais, tačiau ir nustato, kad perduodamas tik toks turtas, kuris reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Savivaldybė pagal Aprašą nepateikė ūkio pastato įsigijimo dokumentų, įtraukimo į apskaitos dokumentus, inventorizavimo, balansinio nusidėvėjimo ar kitų duomenų. Tokį turtą išbraukiant iš tuometinių valstybės įmonių turėjo būti atliekami tinkami žymėjimai įmonių dokumentuose, tačiau to nebuvo padaryta. Pažymi, kad ūkio pastatas niekada nebuvo valdomas Vilniaus miesto savivaldybės ar bet kurios kitos įmonės, įstaigos, organizacijos, naudojamas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Ūkio pastatas buvo naudotas pareiškėjos kaip pagalbinis pastatas parduotuvės veiklai vykdyti, jame yra šaldymo įranga. Akto priedai niekaip nepagrindžia valstybės ir (ar) savivaldybės ūkio pastato valdymo, naudojimo ar disponavimo fakto. Prie akto pridedamas UAB „Vandeta“ 2013 m. lapkričio 13 d. statinių išdėstymo planas ir kadastro duomenų byla, kurios užsakovė buvo pareiškėja, o ne savivaldybė. Nurodo, kad akto surašymo pagrindas negali būti ir sąrašas, nes tai nėra nuosavybės įgijimo pagrindą patvirtinantis dokumentas. Šis įrodymas negali patvirtinti, kad ūkio pastatas buvo tuometinėje valstybės ar savivaldybės apskaitoje. Sąrašo 534 eilutėje nurodyti tam tikri objektai, esantys (duomenys neskelbtini), pavyzdžiui, sandėliai, garažas, jų balansinė vertė ir nusidėvėjimas. Tačiau jame nėra jokių identifikacinių duomenų, t. y. pažymėjimo plane, ploto, numerių ar kt. Namų valdos techninėje apskaitos kortelėje Nr. 7/1 yra ūkio pastatas, pažymėtas 5J1/p (tikslintas į 40/1/p), kurio matmenys 6 m ir 8,55 m, h = 2,10, 1940 m. statybos. Palyginus aptariamą Namų valdos techninės apskaitos kortelę ir sąrašą akivaizdu, kad sąraše nėra jokio perduodamo ūkio pastato. 1982 m. gruodžio 12 d. statinių išdėstymo plane Nr. 7-94 matyti, kad teritorijoje buvo daugiau kaip 25 įvairių nekilnojamojo turto objektų, kurie jau tuo metu turėjo savo pažymėjimus plane, kitus parametrus (ilgius, plotus, aukščius, kt.). Taigi, sudarant sąrašą buvo galimybė identifikuoti ūkio pastatą, tačiau to nebuvo padaryta, nes jis niekada nebuvo valdomas, naudojamas ar disponuojamas valstybės ar savivaldybės. Dėl to Aplinkos ministerija neturėjo jokio teisinio pagrindo perduoti ūkio pastato savivaldybės nuosavybėn.

17. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepime prašo reikalavimą 2 atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodoma, kad vadovaudamasi Aprašo 1, 4, 41 punktais savivaldybės administracija su 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. A51-30832/15(3.3.15.3-EM4) pateikė į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą įtraukto nekilnojamojo turto sąrašą, į kurį įtrauktas ūkio pastatas, nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos, Nekilnojamojo turto registro išrašo kopijas ir parengtą bei pasirašytą turto priėmimo–perdavimo aktą, nurodė, kad neprivatizuotu turtu naudojasi namo gyventojai, todėl numatyta svarstyti klausimą dėl jo privatizavimo. 2015 m. kovo 31 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-257V pagrindu Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ūkio pastatą ji įgijo kartu su parduotuve 2000 m. rugpjūčio 24 d., nes pagal 2000 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėja įsigijo tik parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (statinio, kuriame yra parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A2/p.), nėra nurodyta, kad pareiškėja būtų įsijusi ūkio pastatą. Tai, kad ūkio pastato pareiškėja neįgijo, patvirtina ir jos pareiškimas dėl šio pastato įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Nei atlikti kadastriniai matavimai, nei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisės į ūkio pastatą. Aplinkybė, kad savivaldybė ir (ar) valstybė tam tikru laikotarpiu galbūt nesinaudojo ūkio pastatu, nesudaro pagrindo teigti, kad tai nebuvo valstybės turtas, patikėjimo teise valdomas Vilniaus miesto savivaldybės, kuris perduotas ginčijamu perdavimo–priėmimo aktu Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovės nuomone, pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių perdavimo–priėmimo akto neteisėtumą, taip pat įrodymų, pagrindžiančių jos nuosavybės teisę į Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ūkio pastatą. Savivaldybės pateikti dokumentai, prašant perduoti ūkio pastatą savivaldybės nuosavybėn, patvirtina pareiškėjos argumentų, išdėstytų šio sprendimo 18 punkte, nepagrįstumą. Ūkio pastatas nėra pareiškėjui priklausančios parduotuvės priklausinys, ką patvirtina parduotuvės pirkimo–pardavimo sutartis ir pačios pareiškėjos pareiškimas dėl ūkio pastato įgijimo įgyjamąja senatimi. Be to, pareiškėjai ginčijant aktą tuo pagrindu, kad jis niekada nepriklausė valstybei, turėtų būti pateikti duomenys apie jo priklausymą privatiems asmenims.

18. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodoma, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ (toliau – Potvarkis) 1 punkte buvo nutarta „seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus atsiliepime perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą (išskyrus patalpas, įskaičiuotas į įmonių įstatinį kapitalą)“. Remiantis minėtu Potvarkiu, buvo parengtas Pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktas-važtaraštis, kuriame nurodyta perduoti Senamiesčio seniūnijos teritorijoje esančius pastatus pagal pridedamą šių pastato sąrašą, ir parengtas Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių sąrašas, kuriame buvo išvardyti į Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balansą (1992 m. liepos 2 d. duomenimis) perduodami pastatai. Sąrašo 534 eilutėje buvo įtraukti ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), tarp kurių įtrauktas ir neprivatizuotas ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini)(buvęs žymėjimas plane 5J1/p, dabartinis žymėjimas plane 40I1p). Vadovaudamasi Įstatymu ir Aprašu, savivaldybės administracija 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. A51-30832/15(3.3.15.3-EM4) pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui valstybės turto perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn dokumentus dėl ūkio pastato perdavimo savivaldybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Aplinkos ministerijos kancleris 2015 m. kovo 31 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. (9-4)-257V5 perdavė ūkio pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

19. Nurodo, kad pareiškėja, be kita ko, teigia, jog ūkio pastatas yra antraeilis daiktas (pareiškėjai priklausančios parduotuvės priklausinys), tačiau neteikė tokią savo poziciją patvirtinančių įrodymų. Siekiant pripažinti daiktą priklausiniu, turi būti nustatyta, jog jis susijęs su pagrindiniu daiktu nuolatiniu ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi juo. Ūkio pastatas yra atskiras savarankiškas statinys, kuris gali būti naudojamas savarankiškai, nepriklausomai nuo jokio kito pastato, o nagrinėjamoje byloje nėra aišku, kokiu funkciniu ryšiu ir kokia bendra ūkine ar kita paskirtimi ūkio pastatas yra susijęs su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu pastatu – parduotuve. Byloje esantis 2015 m. balandžio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas tik patvirtina, kad ūkio pastatas 2015 metais buvo naudojamas ir jame buvo pareiškėjos daiktai, ta aplinkybė, kad pareiškėja 2015 metais naudojo ir galbūt šiuo metu naudoja ūkio pastatą savo reikmėms, savaime nepatvirtina ūkio pastato funkcinio ryšio su kokiu nors kitu pastatu (pagrindiniu daiktu) nei šio ryšio nuolatinio pobūdžio. Byloje nėra įrodymų, kad ūkio pastatu pareiškėja naudojasi teisėtai. Vien naudojimosi daiktu faktas nesukuria nuosavybės į šį daiktą. Pareiškėja nurodo, kad ūkio pastatą įsigijo kartu su parduotuve 2000 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir nuo to laiko jį naudoja savo reikmėms, tačiau ūkio pastatas buvo priskirtas Vilniaus miesto valdybai valdyti patikėjimo teise dar 1992 m. liepos mėn. Taigi, 2000 m. jis nuosavybės teise priklausė valstybei ir negalėjo pereiti privačiai nuosavybei kaip priklausinys. Kadangi ūkio pastatas nuo 1992 m. buvo įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės (tuometinės Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus) balansą, todėl pareiškėja neteisėtai valdė ūkio pastatą. Iš neteisėto naudojimosi susiklostęs ūkio pastato funkcinis ryšys su parduotuve negali būti laikomas teisėtu pagrindu ūkio pastatą pripažinti ieškovei priklausančios parduotuvės priklausiniu.

20. Pareiškėjos teiginiai dėl pastato nenaudojimo nesuponuoja ginčijamo akto neteisėtumo. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 113/12732 nurodyti ginčo pastato statybos metai – 1940. Pareiškėja neginčija aplinkybės, kad ginčo pastatas pastatytas 1940 m., duomenų, kad pastatas nuo 1990 m. būtų buvęs privatizuotas privačių asmenų, į bylą nepateikė, tokių duomenų neturi ir savivaldybė. Taigi darytina išvada, kad neprivatizuotas ūkio pastatas liko valstybės nuosavybė (nepriklausomai nuo to, kad teisės į pastatą valstybės ar savivaldybės vardu neįregistruotos), o 1992 m. kartu su kitais (duomenys neskelbtini) esančiais nekilnojamojo turto objektais buvo perduotas savivaldybei valdyti patikėjimo teise, kai potvarkio ir sąrašo pagrindu (duomenys neskelbtini) esantys nekilnojamojo turto objektai buvo perduoti į Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad sąrašas negali patvirtinti, jog ūkio pastatas buvo tuometinėje valstybės ar savivaldybės apskaitoje ir kad sąrašo 534 eilutėje nėra ginčo pastato identifikacinių duomenų, todėl sąraše nėra perduodamo ūkio pastato. Iš sąrašo turinio matyti, kad visi į jį įtraukti objektai buvo identifikuojami pagal adresą, statinio rūšį ir balansinę / likutinę vertę, sąrašo 534 eilutėje nurodyta iš viso 20 nekilnojamojo turto objektų, adresu (duomenys neskelbtini), tarp kurių ir plytiniai sandėliai. Iš pareiškėjos pateiktos kadastrinių matavimo bylos matyti, kad ūkio pastato sienų medžiaga „plytos“, taigi nors sąraše nėra nurodytas buvęs pastato žymėjimas 5J1/p, tačiau pagal kitus sąraše esančius duomenis galima nustatyti, jog ūkio pastatas buvo įtrauktas į šį sąrašą kaip plytinis sandėlis ir perduotas į Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą. Pareiškėja 2022 m. sausio 13 d. rašto teiginius cituoja netiksliai, sąmoningai interpretuoja juos sau palankia linkme – atsakovė šiame rašte nurodė, jog „skyrius neprieštarautų arba pritartų teisėtiems, teisiniams veiksmams, kurie būtų susiję su ūkinio pastato įteisinimu ir pastato naudotojo atsiradimu, kuris šį pastatą naudotų Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu“. Nagrinėjamu atveju ginčo pastato savininke esant Vilniaus miesto savivaldybei, kuri nuosavybę įgijo ginčijamo akto pagrindu, egzistuoja pagrindas ginčo pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą nutraukti. Ta aplinkybė, kad atsakingas skyrius 2022 m. sausio 13 d. rašte nurodė inicijavęs ginčo pastato pripažinimo bešeimininkiu ir perėmimo savivaldybės nuosavybėn procedūrą, savaime nepanaikina prieš šios procedūros inicijavimą pasirašyto akto galiojimo, o per klaidą inicijuota ginčo pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūra nesuponuoja gerokai anksčiau pasirašyto akto neteisėtumo.

21. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime palaiko Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytus argumentus ir poziciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

22. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“ pareiškimą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai:

22.1. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pats ginčo objektas ir nuosavybės teisės į jį yra neįregistruoti, taip pat dėl to, kad ūkio pastato statybos metai yra 1940, kad ūkio pastatu pareiškime nurodytą laiką (nuo 2000 m. rugpjūčio 24 d.) faktiškai naudojasi pareiškėja.

22.2. Nurodė, jog paaiškėjus, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktu Nr. (9-4)-257 V (toliau – ir aktas, ginčo aktas) ginčo ūkio pastatas buvo perduotas iš valstybės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, pareiškėja pareiškė reikalavimą pripažinti šį aktą negaliojančiu. Reikalavimas grindė tuo, kad ginčo ūkio pastatas negalėjo būti ir nėra perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, nes dar iki akto pasirašymo ūkio pastatas buvo privatizuotas kartu su parduotuve, esančia (duomenys neskelbtini), nes buvo šios parduotuvės naudojamas pagal funkcinę paskirtį; aktas pasirašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 patvirtintos Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybės tvarkos. Suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, laikėsi pozicijos, kad minėtas ūkio pastatas nebuvo privatizuotas, nes nėra jokių ginčo ūkio pastato privatizavimą pagrindžiančių duomenų.

22.3. Teismo vertinimu, pareiškėjos reikalavimas dėl administracinio akto pripažinimo negaliojančiu vertintinas atsižvelgiant į pareiškėjos reikalavimą dėl įgyjamosios senaties tuo aspektu, ar viešoji (valstybės, savivaldybės) nuosavybė ginčijamo akto priėmimo metu buvo / nebuvo transformavusis į privačią nuosavybę.

22.4. Pareiškėja patvirtino, kad nėra ginčo dėl to, kad ūkio pastatas pastatytas 1940 m., taip pat byloje nebuvo įrodinėjama, kad minėtas ūkio pastatas buvo sukurtas ne kaip valstybės nuosavybė, bet kaip privati nuosavybė. Priešingai, pareiškėja teigė, kad ūkio pastatas buvo susijęs su parduotuve, kurioje veiklą vykdė valstybės įmonė „Pilis“ ir kurią pareiškėja 2000 m. rugpjūčio 24 d. nusipirko.

22.5. Kaip matyti iš Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. potvarkio Nr. 372V „Dėl nuomojamų patalpų perdavimo iš seniūnijų valdybų į valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių balansą“, remiantis Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu ir Centrinės privatizavimo komisijos 1991 m. birželio 21 d. posėdžio protokolu Nr. 6 (turėtų būti arba Nr. 5, arba 1991 m. birželio 28 d. protokolas) nurodyta, kad įmonės privatizuojamos kartu su užimamomis patalpomis, jei į tas patalpas nepretenduoja buvę savininkai pagal Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą; nurodyta, kad miesto seniūnijų valdybos, kurių balanse yra patalpos, nuomojamos valstybinėms ir valstybinėms akcinėms bendrovėms, perduoda nuomojamas patalpas į tų įmonių balansą pagal 1-23 priedelius. Senamiesčio seniūnijos VPĮ „Pilis“ parduodamų patalpų įvertinime nurodyta, kad perduodama patalpa – parduotuvė Nr. 54, (duomenys neskelbtini), perduodamų patalpų plotas – 359,3 kv. m. Vilniaus miesto mero 1992 m. vasario 27 d. potvarkyje Nr. 372V 7 priedėlyje „Valstybinei prekybos įmonei „Pilis“ perduodamų patalpų įvertinimas“ nurodyta, kad perduodama 54-oji parduotuvė (duomenys neskelbtini), perduodamų patalpų plotas – 359,3, perduodamų patalpų vertė (t. rub.) – 164,06. Namų valdos techninės apskaitos kortelėje ((duomenys neskelbtini)) padarytas įrašas, kad valstybinės akcinės prekybos įmonės „Vilniaus pilis“ valdoma dalis yra 320,01 kv. m, valdymo pagrindas – Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. potvarkis Nr. 372V, Vilniaus miesto mero 1992 m. vasario 27 d. potvarkio Nr. 372V 7 priedėlis ir priėmimo–perdavimo aktas. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodyta, kad į negyvenamąją patalpą – parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini)(kuri nuo 2000 m. rugpjūčio 24 d. priklauso pareiškėjai), nuosavybės teisė valstybinei akcinei prekybos įmonei „Vilniaus pilis“ įregistruota Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. potvarkio Nr. 372V ir 1992 m. balandžio 28 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu. Pažymėtina, kad viešajame registre nurodyta, kad patalpai (parduotuvei) nėra suteiktas visas adresas, patalpos yra pažymėtos plane. Registre nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad būtų įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo ūkio pastatą (dėl to ginčo nėra). Šiame kontekste pažymėtina, kad nekilnojamasis turtas, ypač privatizuotas, buvo registruojamas, visiems pirkėjams buvo privaloma įsiregistruoti įsigytą nekilnojamąjį turtą. Vilniaus regioninio valstybės archyvo duomenimis, 1998 m. balandžio 28 d. priėmimo–perdavimo aktas valstybinei akcinei prekybos įmonei „Vilniaus pilis“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1992 m. dokumentuose nėra rastas.

22.6. Teismas nesutiko su pareiškėja, kad ginčo ūkio pastatas kaip parduotuvės priklausinys perėjo valstybinei akcinei prekybos įmonei „Vilniaus pilis“, kadangi Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatyme buvo nurodyta, kad įmonės buvo privatizuojamos su „užimamomis patalpomis“, į valstybinės prekybos įmonės „Pilis“ balansą buvo perduotos 54-osios parduotuvės 359,3 kv. m patalpos, t. y. 39,3 kv. m didesnės nei 320,01 kv. m parduotuvės patalpos, ginčo ūkio pastate buvo šaldoma, brandinama mėsa, 1986 m. fasadų plane parašyta „parduotuvės sandėlis“, iki šiol pareiškėja minėtame pastate laiko ilgai negendančius produktus (vaisvandenius, mineralinį vandenį). Taigi pareiškėja tvirtina, kad pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ginčo ūkio pastatas privatizavimo metu buvo perleistas valstybinei prekybos įmonei kartu su parduotuve, kurią 2000 m. rugpjūčio 24 d. nusipirko pareiškėja. Teismo vertinimu, jos nėra pakankamos patvirtinti buvus tokį nekilnojamojo turto (ūkio pastato) privatizavimą kartu su parduotuve. Visų pirma, Vilniaus miesto 1992 m. vasario 27 d. potvarkyje ir prieduose prie jo nėra nurodytas joks ūkio paskirties pastatas, nėra įvardijama, kad parduotuvės plotą sudaro parduotuvės plotas ir ūkio pastato plotas. Kaip nustatyta anksčiau, 1982 m. spalio 10 d. namų valdos techninės apskaitos kortelėje, kurioje nurodyti gyvenamieji namai, ūkio pastatai, įskaitant ginčo ūkio pastatą 5J1/p, matmenys 6 m, 8,55 m, aukštis – 2,10, plotas – 51,30, 1940 metų statybos, statybinė vertė – 753 rub., padarytas įrašas, kad VPĮ „Vilniaus pilis“ valdoma dalis 1, 320,01 kv. m, jokie žymėjimai dėl ūkio pastato 5J1/p, matmenys 6 m, 8,55 m, aukštis – 2,10, plotas – 51,30, 1940 metų statybos, statybinė vertė – 753 rub., nėra padaryti. Be to, vadovaujantis pareiškėjos aiškinimu, pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. potvarkį buvo perduotas 39,2 kv. m didesnis plotas, o, kaip minėta, jau 1982 m. spalio 10 d. namų valdos techninės apskaitos kortelėje buvo įrašytas šio ūkio pastato plotas 51,30 kv. m ir konkretūs jo matmenys. Dėl skirtingo ploto negalima daryti išvados apie ūkio pastato perdavimą su parduotuve VPĮ „Pilis“. Nors pareiškėja teigia, kad privatizavimo metu ūkio patalpos buvo įmonės užimamos patalpos, ten buvo vėsinama ir brandinama mėsa, tačiau į bylą nepateikta įrodymų, kad iš tiesų potvarkio priėmimo metu minėtas ūkio pastatas buvo įmonės užimamos patalpos, kurios kartu su parduotuve buvo perduotos į balansą, o po to privatizuotos. Vien VĮ „Vilniaus komprojektas“ dokumentų fonde esanti 1986 m. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), apmatavimų byloje esančio namo fasadų plano kopija, kurioje nurodyta „parduotuvės sandėlis“, to nepatvirtina.

22.7. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ūkio pastatas yra savarankiškas pastatas, tačiau iš pareiškėjos argumentų ir į bylą surinktų įrodymų visumos negalima daryti vienareikšmės išvados, kad ginčo ūkio pastatas buvo šiuo metu pareiškėjui priklausančios parduotuvės priklausiniu, t. y. kad visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu (parduotuve) būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir ginčo ūkio pastatu. Vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę, naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir ūkio paskirties pastatu.

22.8. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatė, kad pareiškėjai priklausanti parduotuvė 1992 m. vasario 27 d. potvarkio pagrindu nuosavybės teise iki 1995 m. birželio 15 d. akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 2 ir 1995 m. liepos 20 d. priėmimo–perdavimo akto priklausė valstybinei akcinei prekybos įmonei „Vilniaus pilis“, po to iki 2000 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklausė fiziniam asmeniui – UAB „Vilniaus pilis“. Nusprendė, kad negalima daryti išvados, jog ginčo ūkio pastatas buvo visuomet naudojamas ir tarnavo išimtinai tik kaip parduotuvės, kuri šiuo metu priklauso pareiškėjai, priklausinys. Padarė išvadą, jog negalima spręsti, kad ūkio pastatas buvo funkciškai susijęs tik su šiuo metu pareiškėjai priklausančia parduotuve ir tarnavo jai, todėl jį ištiko pagrindinio daikto likimas, kaip teigia pareiškėja (1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnis, 2000 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalis).

22.9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 132 „Dėl 1997 metų privatizuojamų objektų sąrašo patvirtinimo“ nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių objektų, kuriuos savivaldybės valdo patikėjimo teise, privatizavimą vykdo Lietuvos valstybinė privatizavimo agentūra prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o steigėjų funkcijas vykdo savivaldybės. Lėšos, gautos pardavus šiuos objektus, pervedamos į Privatizavimo fondą. Į šį 1997 metų privatizuojamų objektų sąrašą buvo įtrauktas privatizuojamas Vilniaus miesto savivaldybės objektas UAB „Vilniaus pilis“, (duomenys neskelbtini) (mažmeninė prekyba maisto produktais), kuriai, kaip nustatyta anksčiau, priklausė parduotuvė. Be to, kaip matyti iš viešojo registro duomenų, iš minėtos bendrovės parduotuvę 2000 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo fizinis asmuo, kuris vėliau pardavė parduotuvę pareiškėjai. Atkreipė dėmesį į tai, kad fizinis asmuo, iš kurio pareiškėja įsigijo parduotuvę, bylos nagrinėjimo metu buvo ir pareiškėjos vadovas. Pareiškėjos 2000 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat nurodyta, kad pareiškėja nusipirko 320,01 kv. m parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas nėra minimas.

22.10. Akcentavo, kad bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą tiek sudarė galimybę pareiškėjai, tiek įpareigojo suinteresuotus asmenis savivaldybę, savivaldybės administraciją pateikti į bylą klausimui išspręsti reikšmingus įrodymus. Tačiau į bylą surinkti įrodymai patvirtina, kad dokumentų, susijusių su ūkio pastato privatizavimu, įskaitant, bet neapsiribojant aiškinantis aplinkybes, susijusias su 54-osios parduotuvės privatizavimu, VPĮ „Pilis“ privatizavimu, nėra Vilniaus miesto savivaldybės archyve, Turto banko archyve. Pažymėjo, kad, esant ginčui dėl priklausinio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-88/2005; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012). Padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo ūkio pastatas buvo privatizuotas kartu su parduotuve valstybinės prekybos įmonės „Pilis“ ir atitinkamai 2000 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perėjo pareiškėjai (CPK 185 straipsnis).

22.11. Nurodė, kad pirmiau išdėstytoms aplinkybėms neprieštarauja ir Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkis Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą (potvarkio 1 punktas) ir prie 1992 m. liepos 2 d. patvirtinto Pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo akto-važtaraščio pridedamas visų pastatų sąrašas, pavadintas Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašas, kuriame Nr. 534 nurodytas objekto pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“ ir surašyta daug objektų (atskirose grafose nurodant pažymėto objekto balansinę vertę, nusidėvėjimą, likutinę vertę). Teismas sutiko su pareiškėja, kad šiame sąraše nėra išvardyti visi namų valdos apskaitos kortelėje nurodyti gyvenamieji, ūkio pastatai, kiemo statiniai, tačiau laiko nepagrįstu argumentą, kad ginčo ūkio pastatas nebuvo įtrauktas į šį sąrašą, nes buvo privatizuotas.

22.12. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1982 m. gruodžio 12 d. statinių išdėstymo plane Nr. 7-94, Namų valdos techninėje apskaitos kortelėje Nr. 7/1 ūkio pastatas yra pažymėtas 5J1/p (vėliau tikslintas į 4J1/p), matmenys 6 m, 8,55 m, aukštis – 2,10, 1940 metų statybos, t. y. ūkio pastatas, kaip ir visi kiti pastatai (ūkio, garažai, kt.), turėjo savo žymėjimus plane. Tuo tarpu 1992 m. liepos 2 d. sąrašo 534 eilutėje „(duomenys neskelbtini)“ išvardijami statiniai (pvz., g. n. (3), sand. (13), m. garažas (1), garažas (1), pl. sand. (2), m. sand. (1)) ir nurodoma kiekvieno statinio balansinė vertė, nusidėvėjimas, likutinė vertė. Atsižvelgdamas į tai, sutiko su pareiškėja, kad sudarant sąrašą buvo galimybė jame nurodyti identifikacinius ūkio pastato duomenis, tačiau teismas nesutiko su pareiškėja, kad aplinkybė, jog identifikaciniai ūkio pastato duomenys nebuvo nurodyti sąraše, savaime patvirtina ir įrodo, kad ūkio pastatas niekada nebuvo valdomas ir naudojamas, juo disponuojama valstybės ar savivaldybės.

22.13. Pažymėjo, kad nė vienas iš pastatų, nurodytų sąraše, nėra apibūdinamas tam tikrais parametrais (išskyrus vertes), todėl vien ginčo ūkio pastato neidentifikavimas nėra pagrindas išvadai, kad jis nebuvo įtrauktas į sąrašą. Kita vertus, pačios pareiškėjos pozicija nėra nuosekli šiuo aspektu, kadangi tokiu atveju, priešingai, nei nurodoma pareiškime dėl įgyjamosios senaties, ginčo ūkio pastatas, turintis aiškius identifikacinius parametrus tiek namų valdos techninėje kortelėje, tiek statinių išdėstymo plane, galėjo būti nurodytas parduotuvės pirkimo–pardavimo sutartyje, tačiau to nebuvo padaryta. Teismas sutiko su pareiškėja ir Vilniaus miesto savivaldybe, kad sąraše nurodytų objektų nekonkretizavimas pagal statinių išdėstymo plane nurodytus parametrus, namų valdos techninės kortelės duomenis riboja galimybę pagal tiesioginę atitiktį susieti statinius, esančius sąraše ir plane, namų valdos kortelėje. Tačiau, teismo vertinimu, minėtame sąraše pateikti duomenys negali būti interpretuojami išimtinai pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. pripažįstant tam tikrus sąraše nurodytus duomenis mažiau reikšmingus įrodomąja verte nei kitus. Nesutiko su pareiškėju, kad ginčo ūkio pastatas yra (gali būti) tik vienas iš dviejų sąraše nurodytų „pl. sand.“, kadangi nustatyta, kad 1982 m. spalio 10 d. Namų valdos techninėje apskaitos kortelėje Nr. 5 ir 7/1 yra 25 ūkio pastatai, iš kurių 11 plytų, 14 lentų, 2 plytų, 2 lentų garažai, 1 sandėlis (statybos medžiaga nenurodyta, veranda iš lentų, ginčo ūkio pastatas yra pažymėtas 5J1/p, matmenys 6 m, 8,55 m, aukštis – 2,10, plotas – 51,30, 1940 metų statybos, statybinė vertė – 753 rub. Tuo tarpu sąraše sandėliai yra žymimi „m. sand.“, pl. sand“, „sand“. Taigi atsižvelgiant į objektų formuluotes minėtuose dokumentuose negalima sutikti su pareiškėja, kad ginčo ūkio pastatas galėtų būti tik vienas iš dviejų plytinių sandėlių, nurodytų sąraše, ir neturėtų būti atsižvelgiama į kitus sąraše nurodytus objektus kaip sandėlius (minėta, kad sandėlis pagal namų valdos techninę kortelę buvo tik vienas, jo statybos medžiaga nebuvo nurodyta, o kiti statiniai buvo įvardyti kaip ūkio pastatai).

22.14. Prie 1982 m. spalio 10 d. Namų techninėje apskaitos kortelėje esančių pagalbinių pastatų statybinės vertės nurodyta, kad ginčo ūkio pastato vertė yra 753, kito pastato, kurio vertė būtų artima 753, nėra. Tuo tarpu sąraše yra nurodytas sandėlys, kurio balansinė vertė yra 735. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjos argumentai, kad aplinkybę, jog ginčo ūkio pastatas nebuvo įtrauktas į sąrašą, patvirtina tai, jog ginčo ūkio pastatas nėra vienas iš dviejų „pl. sand.“, kurių balansinė vertė 19 560 rub. ir 8 285 rub. Taigi, nustatytos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad nurodytu adresu esantis turtas (ginčo ūkio pastatas) buvo privati asmens nuosavybė.

22.15. Padarė išvadą, kad vien tai, jog ginčo ūkio pastatas nėra identifikuotas konkrečiame sąrašo punkte, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis nebuvo perduotas savivaldybei valdyti patikėjimo teise. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėtas ūkio pastatas nuo 1990 m. būtų privatizuotas, ar duomenų, paneigiančių tokią aplinkybę. Pagal 1964 m. CK 95 straipsnį buvo pripažįstama tik viena nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Mano, kad neprivatizuotas ūkio pastatas liko valstybės nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar teisės į ūkio pastatą buvo / nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu.

22.16. Konstatavus, kad yra neįrodyta, jog ginčo ūkio pastatas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama jį pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo, t. y. tuo yra užkertamas kelias įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo.

22.17. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėja valdymo teisę kildina iš 2000 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sandorio, kuriame nebuvo įrašytas ūkio pastatas, todėl ji turėjo įrodyti, kad teisė valdyti ūkio pastatą yra teisėta, t. y. atsiradusi tokiu pačiu pagrindu kaip ir nuosavybė į parduotuvę. Nors pareiškėja teigė, kad valdymo teisę ji perėmė iš parduotuvės pardavėjo, tačiau, įsigydama parduotuvę, pareiškėja, kuri yra juridinis asmuo, būdama rūpestinga, atidi ir matydama, kad ginčo ūkio pastatas nėra įtrauktas į pirkimo–pardavimo sutartį, galėjo ir turėjo išsiaiškinti, kokia yra ūkio pastato teisinė būklė ir pardavėjo tariamai teisėtai turimos valdymo teisės pagrindas. Šiuo atveju pareiškėja, nepasidomėjusi, kokiu teisiniu pagrindu pardavėjas buvo įgijęs ūkio pastato, kuris nenurodomas ir sandoryje, valdymo teisę, pati negali būti laikoma sąžininga valdytoja. Teismo vertinimu, pareiškėjos įsitikinimas, kad niekas neturi daugiau teisių į ginčo ūkio pastatą, nėra pagrįstas sąžiningu ir objektyviu nežinojimu.

22.18. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, bylos ribas bei tai, kad sudarant ginčijamą aktą buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėja neįrodė, kad minėtas ginčo pastatas tuo metu teisėtai priklausė pareiškėjai, teismas netenkino pareiškėjos prašymo pripažinti ginčijamą administracinį aktą negaliojančiu.

22.19. Pažymėjo, kad nors savivaldybė teigė, jog ginčo ūkio pastatą ji buvo įtraukusi į statinių, kurie neturi savininkų, apskaitą, inicijavusi turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, tačiau tai nepaneigia teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos savivaldybės ar valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad toks daiktas nebėra jų nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvi CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Savivaldybės veiksmai dėl turto pripažinimo bešeimininkiu savaime nesuponuoja išvados (nėra prezumpcijos), kad toks turtas yra niekieno nuosavybė, t. y. jis nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė. Dėl to atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ginčo ūkio pastatas dėl nurodytų aplinkybių nėra valstybės, savivaldybės nuosavybė (CPK 12, 178 straipsniai).

22.20. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė visų CK 4.68–4.71 straipsniuose išvardytų sąlygų viseto, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškimą, todėl jį atmetė (CPK 185 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Pareiškėja (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėja sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą 51 kv. m ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas inventoriniame plane 40I19, statybos metai 1940), esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-257 V; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

23.1. Pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys byloje nepateikė jokių įrodymų, kad Ūkio pastatas būtų sukurtas valstybės ar savivaldybės lėšomis ar jo pagerinimas būtų finansuotas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų. Priešingai, Ūkio pastato, kaip ir Parduotuvės, statybos metai yra 1940, tai reiškia, kad jų statybos nebuvo finansuotos iš valstybės ir savivaldybės biudžetų. Pirmosios instancijos teismas byloje šių aplinkybių nenustatė ir sprendime nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo būtų galima neabejotinai patvirtinti ginčo Ūkinio pastato priklausymą valstybei.

23.2. Akcentuoja, kad valstybė, neturėdama jokių ginčo Ūkio pastato nuosavybės dokumentų (statybos įteisinimo, nenurodydama finansavimo šaltinių), perduoda nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės balanse, o ne valstybės balanse esantį ginčo Ūkio pastatą. Tai reiškia, kad valstybė, neturėdama šio ginčo Ūkio pastato savo balanse, nepagrįstai perdavė Ūkio pastatą, įtrauktą į savivaldybės balansą, tai pačiai Savivaldybei, taip nepagrįstai sukurdama teisinį pagrindą Ūkio pastato nuosavybės teises Savivaldybės vardu įregistruoti VĮ Registrų centre.

23.3. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, taip pat padarė klaidingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadų nepagrindė byloje surinktais įrodymais. Nesant jokių pakankamų įrodymų, taip pat Savivaldybei pripažinus, kad jų negali pateikti, teismas sprendime padarė visiškai klaidingas išvadas. Savivaldybė nepateikė jokių įrodymų, kad Ūkio pastatą naudotų kiti tretieji asmenys, nors Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 1 d. nutartimi tą įpareigojo atlikti.

23.4. Pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjos 2022 m. spalio 19 d. su paaiškinimais pateiktų įrodymų, t. y. Aplinkos ministerijos rašto „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Aplinkos ministerijos atsakymas) ir jo priedų. Šie įrodymai svarbūs tuo, kad Ūkio pastato perdavimo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracija net neturėjo Sąrašo, kurio pagrindu grindė savo nuosavybės teises, o jį pateikė tik bylos nagrinėjimo metu siekdama neva pagrįsti, kad Ūkio pastatas buvo jos balanse. Kartu su Aplinkos ministerijos atsakymu pateiktas pačios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 26 d. atsakymas, kuriame nurodyta, kad Ūkio pastatas yra neprivatizuotas ir juo naudojasi namo gyventojai, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė, nors jos turi esminę reikšmę bylos nagrinėjimui.

23.5. Pažymi, kad į 1992 m. liepos 2 d. Sąrašą nebuvo įrašytas ginčo Ūkio pastatas, 5I1/p, kaip ir dar kitų 13 (įskaitant Ūkio pastatą, 5I1/p) pagalbinių pastatų ir 7 kiemo įrenginiai, todėl ginčo Ūkio pastatas, 5I1/p, Vilniaus miesto savivaldybei 1992 m. liepos 2 d. nebuvo perduotas.

23.6. Pareiškėja kartu su 2022 m. spalio 19 d. paaiškinimais pateikė Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. SP-2065 ir prie jo pridėtą 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 372V (toliau – Potvarkis). Pagal šį Potvarkį Vilniaus miesto valdyba perdavė valstybės prekybos įmonei „Pilis“ 54-ąją parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), 359,3 kv. m ploto, nors Parduotuvės inventorizuotas plotas pagal Techninės apskaitos kortelę buvo 320 kv. m. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto valdyba pagal Potvarkį perdavė Valstybės prekybos įmonei „Vilniaus pilis“ Parduotuvę kartu su viršpločiu, į kurį įėjo teisiškai neregistruotas, bet 1998 m. spalio 10 d. inventorizuotas 1940 metais pastatytas ir prekybos įmonės naudotas Ūkio pastatas.

23.7. Pažymi, kad valstybės prekybos įmonė „Vilniaus pilis“ už 54-osios parduotuvę, 359,3 kv. m ploto, esančią (duomenys neskelbtini), sumokėjo 164,06 t. rub., t. y. net 39,29 kv. m ploto daugiau nei tuo metu buvęs Parduotuvės plotas – 320,01 kv. m. Tai įrodo, kad valstybės įmonė „Vilniaus pilis“ kartu su Parduotuvės patalpomis privatizavo ir Ūkinį pastatą, tačiau tuo metu nebuvo atlikta jo teisinė registracija.

23.8. Teismas sprendime nevertino esminių aplinkybių, t. y. Ūkio pastato Savivaldybė ar valstybė nevaldė jokiais teisiniais pagrindais, taip pat nuosavybės pagrindais, taip pat perduodant turtą nebuvo pateikti apskaitos dokumentai, Ūkio pastato inventorizacijos ir kiti dokumentai, o apsiribota vėliau į bylą pateiktu Sąrašu, kuriame nėra perduodamo Ūkio pastato.

23.9. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Ūkio pastato teisėtą perdavimą savivaldybei. Pažymi, kad Ūkio pastato neindentifikavimas taip pat aiškiai parodo, kad jis negalėjo būti perduodamas savivaldybei, todėl Aktas turi būti panaikintas.

3. Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimas yra pagrįstas ir nėra pagrindo jį panaikinti.

4. Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

25.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, iš byloje esančių įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės noras ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

25.2. Pažymi, kad išnagrinėjus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus dokumentus nustatyta, kad pateiktas perdavimo–priėmimo aktas tiek forma, tiek turiniu atitinka Įstatymo ir Valstybės turto perdavimo tvarkos aprašo reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo vadovaudamasis Įstatymo ir Valstybės turto perdavimo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatomis, įpareigojančiomis per 10 darbo dienų pasirašyti turto perdavimo dokumentus arba per nurodytąjį laiką pateikti savivaldybei išvadas, paaiškinančias, kodėl atsisakoma juos pasirašyti, ir neviršydamas savo kompetencijos, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtą ir pateiktą perdavimo–priėmimo aktą ir tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė valstybės nuosavybe buvusį nekilnojamojo turto objektą – Ūkio pastatą.

25.3. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog sudarant ginčijamą perdavimo–priėmimo aktą buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėja neįrodė, kad Ūkio pastatas tuo metu teisėtai priklausė pareiškėjai.

25.4. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas ne kartą tiek sudarė galimybę pareiškėjai, tiek įpareigojo suinteresuotus asmenis Vilniaus miesto savivaldybę, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pateikti į bylą klausimui išspręsti reikšmingus įrodymus. Tačiau į bylą surinkti įrodymai patvirtina, kad dokumentų, susijusių su Ūkio pastato privatizavimu, įskaitant, bet neapsiribojant aiškinantis aplinkybes, susijusias su 54-osios parduotuvės privatizavimu, VPĮ „Pilis“ privatizavimu, nėra Vilniaus miesto savivaldybės archyve, Turto banko archyve.

25.5. Akcentuoja, kad pareiškėja į bylą nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad Ūkio pastatas negalėjo būti perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn Įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Ūkio pastatas buvo savivaldybės balanse ir laikantis įstatyme nustatytos procedūros buvo perduotas iš valstybės nuosavybės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

25.6. Apeliantės nurodoma aplinkybė dėl Ūkio pastato naudojimo nesąlygoja išvados dėl pastato teisėto naudojimo, kaip ir Vilniaus miesto savivaldybės nenaudojimas ar netinkama pastato priežiūra nesąlygoja išvados, kad pareiškėja pastatu naudojosi teisėtai. Mano, kad nei pareiškėjos atlikti kadastriniai matavimai, nei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina ir negali patvirtini tariamos pareiškėjos nuosavybės teisės į Ūkio pastatą.

5. Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

26.1. Nurodo, kad šioje byloje pareiškėja nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl Ūkio pastato pripažinimo priklausiniu, šią aplinkybę įvertino ir teismas. Taip pat teismas sprendime įvertino ir minimus fasadų planus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl Ūkio pastato ir apeliantei priklausančios parduotuvės funkcinio ryšio vertintini kaip neaktualūs kilusiam ginčui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo nepaneigiantys.

26.2. Apeliantė remiasi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartyje pateiktais argumentais, jog „Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kuris iš dviejų 1992 m. liepos 2 d. Sąraše nurodytų plytinių ūkio pastatų, įtrauktų į Sąrašą pagal vertę, yra ginčo Ūkio pastatas“, ir interpretuoja teismo motyvus, neva „apeliacinis teismas Savivaldybę, o ne Pareiškėją įpareigojo pateikti ginčo Ūkinio pastato ir Parduotuvės privatizavimo dokumentus ir įrodyti, kuris iš dviejų 1992 m. liepos 2 d. Sąraše nurodytų plytinių ūkio pastatų, įtrauktų į Sąrašą pagal vertę, yra ginčo Ūkio pastatas“. Atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. nutarties motyvų nėra pagrindo aiškinti kaip perkeliančių įrodinėjimo pareigą Savivaldybei, juolab apeliacinės instancijos teismas neįpareigojo Savivaldybės ar Administracijos padėti pareiškėjai įrodinėti Ūkio pastato privatizavimo aplinkybes, o 2024 m. kovo 25 d. teismo posėdyje apeliantės atstovas argumentų dėl ūkinio pastato privatizavimo apskritai nurodė nebepalaikantis.

26.3. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ 1 punktu buvo nutarta „seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą (išskyrus patalpas, įskaičiuotas į įmonių įstatinį kapitalą)“. Atitinkamai, remiantis minėtu Potvarkiu, buvo parengtas Pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktas-važtaraštis, kuriame nurodyta perduoti Senamiesčio seniūnijos teritorijoje esančius pastatus pagal pridedamą šių pastatų sąrašą, ir parengtas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 2 d. Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių sąrašas (toliau – Sąrašas), kuriame buvo išvardyti į Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balansą (1992 m. liepos 2 d. duomenimis) perduodami pastatai. Sąrašo 534 eilutėje buvo įtraukti ir pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Taigi ir ginčo Ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), neprivatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, liko valstybės nuosavybe ir Potvarkiu su visais neprivatizuotais valstybei priklausančiais pastatais buvo perduotas į Savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą ir Savivaldybės valdomas patikėjimo teise.

26.4. Kaip matyti iš Sąrašo duomenų, vieninteliai jame esančių objektų duomenys (be adreso ir pavadinimo) yra jų balansinė vertė, nusidėvėjimas ir likutinė vertė, tačiau nėra išlikę duomenų, kaip (kokiais duomenimis ir dokumentais remiantis) minimos vertės ir nusidėvėjimai buvo apskaičiuoti. Duomenų apie Ūkio pastato vertės ir (ar) nusidėvėjimo skaičiavimus tarp 1992 metų (kai jis perduotas į Savivaldybės balansą) ir 2013 metų (kai atlikti kadastriniai matavimai) Savivaldybė taip pat neturi, ką atvirai nurodė bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, įrodymų dėl to, kuris iš Sąraše nurodytų objektų yra ginčo Ūkio pastatas, Administracija neturėjo galimybės pateikti, visgi aplinkybė, kad Ūkio pastatą identifikuojantys duomenys aiškiai nenurodyti Sąraše (eilės Nr. 534), t. y. kad duomenys nėra tikslūs, savaime nesąlygoja išvados, kad Ūkio pastatas nebuvo Savivaldybei perduotas.

26.5. Pažymi, jog apeliantė Akto neginčijo tokiais argumentais, kad kokios nors teisės aktų nuostatos pasirašant Aktą būtų buvusios pažeistos dėl to, jog Savivaldybės nuosavybėn perduotas Ūkio pastatas jau iki tol buvęs pačios Savivaldybės balanse. Šie argumentai nurodyti tik apeliaciniame skunde. CK 4.108 straipsnyje nustatyta, kad turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo sprendimas. Taigi, pagal minėto įstatymo nuostatą, kad turtas būtų laikomas valdomu patikėjimo teise, pakanka tik priskyrimo savivaldybių nuosavybei, kuris būtent ir buvo atliktas 1992 m. Potvarkiu, o patikėjimo teise valdomas turtas buvo įtrauktas į Savivaldybės balansą dar iki jo nuosavybės teisės perleidimo (Akto sudarymo).

26.6. Šiuo atveju 1992 metais sudaryti Potvarkis ir Sąrašas patvirtina, jog Vilniaus Senamiesčio seniūnijos teritorijoje esantys statiniai (įskaitant ir esančius (duomenys neskelbtini)) buvo priskirti Savivaldybei (tuometinei Vilniaus miesto valdybai), taigi daro išvadą, kad ir ginčo Ūkio pastatas, esantis būtent adresu (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas Savivaldybei valdyti patikėjimo teise.

26.7. Apeliantės ginčijamas Aktas buvo sudarytas ir pasirašytas visiškai laikantis Apraše nustatytų reikalavimų – Administracija, 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. A51-30832/15(3.3.15.3-EM4) kreipdamasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą asmenį dėl Ūkio pastato perdavimo, kartu pateikė į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą įtraukto nekilnojamojo turto išrašą (inventorinis numeris (duomenys neskelbtini)), kuriame buvo nurodytas Ūkio pastatas (t. y. buvo pateiktas Apraše minimas apskaitos dokumentas, patvirtinantis, kad Ūkio pastatas jau tuomet buvo įtrauktas į Savivaldybės apskaitą), taip pat buvo pateikta Ūkio pastato kadastrinių matavimų byla, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Aplinkybę, kad šie dokumentai buvo pateikti, patvirtino ir pati Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija savo atsiliepime į apeliantės ieškinį dėl Akto pripažinimo negaliojančiu. Apeliantės teiginiai dėl nepateiktų ar netinkamai pateiktų dokumentų pasirašant Aktą atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

26.8. Pažymi, kad apeliantės pozicijos pagrindu esanti aplinkybė, neva Ūkio pastatas buvo perleistas su Parduotuve 1992 m. vasario 27 d. potvarkiu, yra jokiais įrodymais nepagrįsta, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kadangi Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. potvarkyje Nr. 372V ir jo prieduose joks pagalbinio ūkio paskirties pastatas nei konkrečiai ginčo Ūkio pastatas nėra nurodyti kaip perduodami įmonei „Pilis“, potvarkyje apskritai nėra nurodoma, kad parduotuvės patalpas sudarytų koks nors papildomas atskirai esančio ūkio pastato plotas. Vilniaus miesto valdyba pagal 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 372V valstybinei prekybos įmonei „Pilis“ perdavė tik 39,2 kv. m didesnį plotą, negu Parduotuvės plotas, o į šią bylą pateiktoje Ūkio pastato kadastrinių matavimų byloje yra užfiksuotas jo 51 kv. m plotas, kuris iš esmės atitinka ir pateiktoje 1982 m. namų valdos techninės apskaitos kortelėje nurodytą Ūkio pastato plotą (51,30 kv. m, žymėjimas plane 5I1/p). Byloje esantys rašytiniai įrodymai neabejotinai paneigia apeliantės prielaidas, kad Ūkio pastatas tariamai buvo perduotas su Parduotuve valstybinei prekybos įmonei „Pilis“.

26.9. Nesant duomenų ir įrodymų, kad Ūkio pastatas buvo privatizuotas, nei Savivaldybė, nei valstybės įgaliotas asmuo ginčijamo Akto sudarymo metu kliūčių jį sudaryti nenustatė, tiek valstybė, tiek Savivaldybė laikė, kad Ūkio pastatas yra valstybės nuosavybė, priskirta Vilniaus miesto savivaldybei valdyti patikėjimo teise ir gali būti perduota Savivaldybės nuosavybėn, kas ir buvo įforminta šioje byloje apeliantės nepagrįstai ginčijamu 2015 m. kovo 31 d. Aktu.

26.10. Apeliantė neargumentuoja, kaip, jos manymu, apeliaciniame skunde minima aplinkybė apie ginčo Ūkio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą paneigia teismo padarytas išvadas dėl pagrindo taikyti įgyjamąją senatį nebuvimo, visgi Administracija papildomai pastebi, kad 2022 metais per klaidą inicijuota Ūkio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūra nei įrodo kokius nors pareiškėjos reikalavimų pagrindus šioje byloje, nei nepaneigia dar 2015 metais pasirašyto Akto teisėtumą, nepanaikina dar prieš pripažinimo bešeimininkiu procedūros inicijavimą pasirašyto Akto galiojimo ir juo sukeltų teisinių padarinių – Ūkio pastato nuosavybės perleidimo Savivaldybei.

26.11. Apeliantei neginčijus, kad Ūkio pastatas pastatytas 1940 metais, neįrodinėjus, kad Ūkio pastatas sukurtas ne valstybės lėšomis, neįrodžius, kad Ūkio pastatas buvo privatizuotas, teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą dėl Ūkio pastato buvimo valstybės nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kad valstybės nuosavybės teisė nebuvo į Ūkio pastatą įregistruota. Taip pat apeliantei neįrodžius, kad 2015 m. Aktas dėl Ūkio pastato perleidimo Savivaldybei buvo pasirašytas pažeidžiant kokias nors teisės aktų nuostatas, teismas visiškai pagrįstai netenkino ir šio apeliantės reikalavimo dėl Akto pripažinimo negaliojančiu.

6. Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad įvertinusi apeliantės apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamo sprendimo motyvus mano, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, iš byloje esančių įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

7. Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo A. R. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

28.1. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai dėl Ūkio pastato ir apeliantei priklausančios parduotuvės funkcinio ryšio vertintini kaip neaktualūs kilusiam ginčui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo nepaneigiantys.

28.2. Pažymi, kad apeliantė teiginiais apie tai, jog įsigytas nekilnojamasis turtas (ginčo statinys) privatizuotas kartu su valstybės prekybos įmonei „Pilis“ priklausančia 54-ąja parduotuve ir vėliau parduotas, neidentifikuojant ginčo statinio nei privatizavimo, nei turto perleidimo sandoriuose, pareiškėja kuria teisiniais argumentais nepagrįstą istoriją, duodančią pagrindo tvirtinti, jog yra piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis.

28.3. Atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantės teiginiai apie įsigytą turtą yra prieštaringi. Pareiškime nurodant, jog UAB „BNA Grupė“ nuosavybės teise valdo 367,54 kv. m bendro ploto parduotuvę, kartu tvirtinama, jog įsigyjant parduotuvę jos plotas buvo 320 kv. m. Pareiškėja, nepateikdama jokių įrodymų apie parduotuvės bendrojo ploto didinimą laikotarpiu nuo jos įsigijimo, kartu tvirtina, jog Vilniaus mieto valdyba pagal Potvarkį perdavė valstybės prekybos įmonei „Vilniaus pilis“ Parduotuvę kartu su viršpločiu, į kurį įėjo teisiškai neregistruotas, bet 1998 m. spalio 10 d. inventorizuotas 1940 metais pastatytas ir prekybos įmonės naudotas Ūkio pastatas. Šie apeliantės teiginiai anksčiau nurodytos teisminės praktikos bylose dėl valstybinio turto privatizavimo kontekste vertintini kaip aiškiai nesąžiningi ir neteisingi.

28.4. Apeliantei priklausančios parduotuvės patalpos yra daugiabučiame gyvenamosios paskirties pastate, apeliantė pripažįsta aplinkybę, jog atlikus paprastąjį remontą ir 2013 m. rugsėjo 23 d. padarius kadastrinius matavimus buvo nustatytas bendras parduotuvės plotas – 367,54 kv. m. Taigi apeliantės pareiškime nuodyti argumentai, jog „valstybės prekybos įmonė „Vilniaus pilis“ už 54 – osios, Parduotuvės 359,3 kv. m plotą, esančios (duomenys neskelbtini), sumokėjo 164,06 t. rb., t. y. net 39,29 kv. m ploto daugiau nei tuo matu Parduotuvės plotas 320,01 kv. m.“, yra pateikti nesąžiningai.

28.5. Nurodo, kad apeliantė negali būti laikoma teisėta pageidaujamo įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastato valdytoja. Žemės sklypas, kuriame yra apeliantės nuosavybės teisėmis turimos parduotuvės patalpos – parduotuvė, yra suformuotas gyvenamiesiems namams eksploatuoti, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ginčo pastatas yra suinteresuotų asmenų faktiškai naudojamame žemės sklype.

28.6. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė viena iš aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima tenkinti pareiškėjos (apeliantės) reikalavimus nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėja sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą 51 kv. m ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas inventoriniame plane 40I19, statybos metai 1940), esantį (duomenys neskelbtini), ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

8. Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo B. L. nurodė, kad patvirtina, jog garažas, dėl kurio vyksta ginčas, nebuvo nei naudojamas, nei prižiūrimas nuo 1993 m., kai apsigyveno šiame name.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

10. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai yra skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

13. Nustatyta, kad 2000 m. rugpjūčio 24 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi (registro Nr. 3-8542) pareiškėja nusipirko 320,01 kv. m bendro ploto parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), esančią daugiabučiame gyvenamosios paskirties pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A2p). Atlikus paprastąjį remontą ir 2013 m. rugsėjo 23 d. atlikus kadastrinius matavimus, bendras parduotuvės plotas nurodytas 367,54 kv. m.

14. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkyje Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ nurodyta seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą (potvarkio 1 punktas); 1992 m. liepos 2 d. patvirtintame Pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo akte-važtaraštyje nurodyta, kad pridedamas visų pastatų sąrašas, pavadintas Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašu, kuriame Nr. 534 nurodytas objekto pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“ ir surašyta daug objektų (atskirose grafose nurodant pažymėto objekto balansinę vertę, nusidėvėjimą, likutinę vertę).

15. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento 2015 m. kovo 26 d. rašte Nr. A51-30832/15(3.3.15.3-EM4), „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo“, adresuotame Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kancleriui R. K., nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 patvirtintu Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašu siunčiamas pasirašyti Vilniaus miesto savivaldybės parengtas Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktas; prideda Nekilnojamojo turto registro išrašus ir kadastrinių matavimų dokumentų kopijas; pažymi, kad neprivatizuotu ūkiniu pastatu, 40I1/p, (duomenys neskelbtini), naudojasi namo gyventojai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu numatytas teikti svarstyti klausimas dėl jo privatizavimo. Pridėjo Vilniaus miesto savivaldybėje apskaitomo nekilnojamojo turto išrašą (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

16. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktu 2015 m. kovo 31 d. Nr. (9-4)-257V Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo R. K., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo data – 2013 m. lapkričio 6 d., esantį Vilniaus miesto savivaldybės balanse (priėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius V. K.).

17. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama: 1) nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y. kad UAB „BNA Grupė“ sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą 51 kv. m ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai 1940) esantį (duomenys neskelbtini) (reikalavimas 1); 2) pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo – priėmimo aktą Nr. (9-4)-257 V, priteisti bylinėjimosi išlaidas (reikalavimas 2).

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus atmetė, konstatuodamas, kad vien tai, jog ginčo ūkio pastatas nėra identifikuotas konkrečiame sąrašo punkte, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis nebuvo perduotas savivaldybei valdyti patikėjimo teise. Pažymėjo, kad konstatavus, jog neįrodyta, kad ginčo ūkio pastatas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Teismas atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bylos ribas, įvertinęs tai, kad sudarant ginčijamą aktą buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėja neįrodė, kad minėtas ginčo pastatas tuo metu teisėtai priklausė pareiškėjai, teismas netenkino pareiškėjos prašymo pripažinti ginčijamo administracinio akto negaliojančiu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

19. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad Ūkio pastatas būtų sukurtas valstybės ar savivaldybės lėšomis ar jo pagerinimas būtų finansuotas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų. Akcentuoja, jog Ūkio pastato, kaip ir Parduotuvės statybos metai yra 1940, tai reiškia, kad jų statybos nebuvo finansuotos iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje šių aplinkybių nenustatė ir sprendime nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo būtų galima neabejotinai patvirtinti ginčo Ūkinio pastato priklausymą valstybės nuosavybei.

20. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023 31 punktas)

22. Pažymėtina, kad pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pažymėjo, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas.

23. Byloje nėra ginčo, kad ginčo objektas ir nuosavybės teisės į jį yra neįregistruotos, taip pat dėl to, kad ūkio pastato statybos metai yra 1940, kad ūkio pastatu pareiškime nurodytą laiką (nuo 2000 m. rugpjūčio 24 d.) faktiškai naudojasi pareiškėja. Apeliantė akcentuoja, kad faktas, jog Ūkio pastato, kaip ir Parduotuvės statybos (1940 m.) sudaro pagrindą manyti, jog šios statybos nebuvo finansuotos iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, todėl sprendžia, kad nėra įrodymų patvirtinančių ginčo Ūkinio pastato priklausymą valstybės nuosavybei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams. Paminėtina, kad 1964 m. CK 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. 2001 m. CK 98 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią vykdytas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Todėl šiuo atveju nesutiktina, su apeliantės teiginiais, jog valstybei ar savivaldybei nepateikus duomenų (jų nesant) apie turto kilmę, finansavimą, laikytina, jog tai nėra valstybės ar savivaldybės turtas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ginčo pastatas buvo valstybės nuosavybė ir ši nuosavybė niekaip nesitransformavo į privačią nuosavybę, nes niekas šio buto neprivatizavo ir neatkūrė privačios nuosavybės teisių į jį. Savo ruožtu aplinkybė, kad Ūkio pastato, kaip ir Parduotuvės statybos buvo baigta 1940 metais ir kad jis galėjo būti statomas iš privačių lėšų, teismo nuomone, nepaneigia iš kitų įrodymų išplaukiančio fakto, kad vėliau (tarybiniu laikotarpiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę) Ūkinis pastatas buvo valstybės nuosavybė. Minėta, jog vadovaujantis 1964 m. CK 97 straipsniu, aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neturint duomenų, jog atgavus Lietuvai nepriklausomybę konkretus turtas nėra perleistas privačiai nuosavybei įstatymų nustatyta tvarka, vertintina, jog toks turtas vertinamas kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, jog nėra duomenų, kad ginčo objektas perduotas (parduotas / perleistas) privačių asmenų nuosavybėn laikytina, kad Ūkio pastatas priklauso nuosavybės teise valstybei.

24. Nors apeliantė laikosi nuostatos, kad ji faktiškai naudojasi Ūkio pastatu, tačiau šiuo atveju nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008, 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015). Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).

25. Apeliantė laikosi pozicijos, kad Vilniaus miesto valdyba pagal Potvarkį perdavė Valstybės prekybos įmonei „Vilniaus pilis“ parduotuvę kartu su viršpločiu, į kurį įėjo teisiškai neregistruotas, bet 1998 m. spalio 10 d. inventorizuotas, 1940 metais pastatytas bei prekybos įmonės naudotas Ūkio pastatas. Akcentuoja, kad valstybė, neturėdama šio ginčo Ūkio pastato savo balanse, nepagrįstai perdavė Ūkio pastatą, apskaitytą savivaldybės balanse, tai pačiai savivaldybei, taip nepagrįstai sukurdama teisinį pagrindą Ūkio pastato nuosavybės teisių savivaldybės vardu įregistravimui VĮ „Registrų centre“. Kaip matyti iš 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 372 V, „Dėl nuomojamų patalpų perdavimo iš seniūnijų valdybų į valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių balansą“, Valstybinei prekybos įmonei „Pilis“ buvo perduotos 54-osios parduotuvės 359,3 ploto, 164,06 (t. rb.) vertės patalpos. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad Vilniaus miesto 1992 m. vasario 27 d. potvarkyje ir prieduose prie jo nėra nurodytas joks ūkio paskirties pastatas be kita ko ir nėra įvardijama, kad parduotuvės plotą sudaro parduotuvės plotas ir ūkio pastato plotas. Iš byloje esančios 1982 m. spalio 10 d. namų valdos techninės apskaitos kortelės be kita ko taip pat matyti, kad Valstybinė akcinė prekybos įmonė „Vilniaus pilis“ valdo 320,01 kv. m. dalį, pagal aukščiau minėtą Vilniaus miesto valdybos potvarkį. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien dėl to, jog pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. potvarkį buvo perduotas 39,2 kv. m didesnis plotas, o 1982 m. spalio 10 d. namų valdos techninės apskaitos kortelėje buvo įrašytas šio ūkio pastato plotas 51,30 kv. m ir konkretūs jo išmatavimai, o vien tai, kad įrašytas skirtingo plotas nėra pagrindo išvadai, kad ūkio pastatas būtų perduodamas kartu su parduotuve. Nors apeliantė akcentuoja ir tai, kad valstybė, neturėdama šio ginčo Ūkio pastato savo balanse, nepagrįstai perdavė Ūkio pastatą savivaldybei, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėtu Vilniaus miesto valdybos potvarkiu VPĮ „Vilniaus pilis“ buvo perduotos tik parduotuvės patalpos, o Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ pirmuoju punktu nurodyta, kad seniūnijos teritorijoje esantys savivaldybės pastatai perduotini į Vietinio ūkio skyriaus balansą, 1992 m. liepos 2 d. Pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo akte – važtaraštyje nurodyta, kad pridedamas visų pastatų sąrašas – Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašas, kurio Nr. 534 nurodytas objekto pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgiant į išdėstytą, byloje esančią medžiagą bei pirmosios instancijos teismo aptartas ir nustatytas faktines aplinkybes, apelianto argumentai, kad valstybė, neturėdama šio ginčo Ūkio pastato savo balanse nepagrįstai perdavė Ūkio pastatą savivaldybei, atmestini kaip nepagrįsti.

26. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjos 2022 m. spalio 19 d. paaiškinimais pateiktų įrodymų, t. y. Aplinkos ministerijos rašto „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Aplinkos ministerijos atsakymas) ir jo priedų. Su tokiais apeliantės argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino minėtas aplinkybes bei konstatavo, kad savivaldybės veiksmai dėl turto pripažinimo bešeimininkiu savaime nesuponuoja išvados (nėra prezumpcijos), kad toks turtas yra niekieno nuosavybė, t. y. jis nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė. Tokią išvadą suponuoja nutarties 69 punkte aptarti teismų praktikoje suformuoti išaiškinimai, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su tokio daikto priklausymu nuosavybės teise, bet ne jo teisine registracija. Tuo tarpu aplinkybė, kad dėl ginčo patalpų pripažinimo bešeimininkiu Savivaldybė buvo įtraukusi į statinių, kurie neturi savininkų, apskaitą, inicijavusi turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, laikytina ne fakto, kad turtas nepriklauso valstybei (savivaldybei) pripažinimas, o CK 4.58 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procedūros, siekiant ginčo turto teisinės registracijos, įgyvendinimas, kadangi tik pripažinus daiktą bešeimininkiu jis gali būti perduotas valstybei ar savivaldybei teismo sprendimu.

27. Apeliantė nurodo ir tai, kad Ūkio pastato neindentifikavimas taip pat aiškiai parodo, kad jis negalėjo būti perduodamas savivaldybei, todėl aktas turi būti panaikintas. Pažymėtina, kad Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktu 2015 m. kovo 31 d. Nr. (9-4)-257V Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo R. K., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo data – 2013 m. lapkričio 6 d., esantį Vilniaus miesto savivaldybės balanse (priėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius V. K.). Minėta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi be kita ko pažymėta, jog net ir patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą nagrinėjamoje byloje, būtų konstatuotas ginčo Ūkio pastato perleidimo savivaldybės nuosavybėn neteisėtumas / negalimumas, tačiau savaime nebūtų paneigta valstybės nuosavybė į ginčo pastatą, kurią ji vėliau perleido savivaldybei. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad sudarant ginčijamą aktą buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėja neįrodė, kad minėtas ginčo pastatas tuo metu teisėtai priklausė pareiškėjai, pirmosios teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo pripažinti ginčijamo administracinio akto negaliojančiu.

28. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo objektas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis nuosavybės teise valstybei. Vien tik faktinis pareiškėjos naudojimasis Ūkiniu pastatu, jo išlaikymas, priežiūra, siekiant susikurti sau geresnes sąlygas, nesant kitų asmenų prieštaravimams, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja yra sąžininga valdytoja ir jai turėtų būti perleistos nuosavybės teisės į ginčo Ūkio pastatą.

29. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas atmetė ieškovės reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė (ieškovė), nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ar kad jį priimant buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos.

30. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas nuspręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).

31. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

32. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329–330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34. Apeliantės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Suinteresuotas asmuo A. R. pateikė įrodymus, jog patyrė 2700,00 Eur advokato pagalbos išlaidų (2024 m. birželio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 12, akcinės bendrovės Swedbank banko 2024 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymas Nr. 276). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos priteisiamos 2700,00 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti išlaidų dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui A. R. iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“ 2700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.