Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-269-898/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-28
Bylos Nr.: 1A-269-898/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00267-2021-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Daiva Kazlauskienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
Nuteistasis: J. M.
Civilinis ieškovas: VšĮ „A.“
Advokatai: Deividas Gagys, Erikas Čerškus

Kategorijos

1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.2.14.5.2.1Sukčiavimas įgyjant didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę (BK 182 str. 2 d.)
1.2.29.1.3Kvalifikuotas dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 3 d.)
2.1.15.4.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-269-898/2025Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00267-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.3; 2.1.15.4.3.2; 2.4.6.4.4; 2.4.7 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Linai Butkuvienei, Aistei Smilginytei-Kaženiauskienei, Kristinai Krikštanei,

dalyvaujant prokurorėms Marinai Orlovai, Rasai Bekišienei,nuteistajai J. M. ir jos gynėjui advokatui Deividui Gagiui,civilinės ieškovės VšĮ „A.“ atstovams advokatui Erikui Čerškui, Dariui Krukonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. gynėjo advokato Deivido Gagio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) – 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir J. M. skirta galutinė subendrinta 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti savanoriškai sumokėta per 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Civilinės ieškovės VšĮ „A.“ (toliau ir A.) civilinis ieškinys tenkintas ir iš J. M. VšĮ „A.“ naudai priteista 29 529,52 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš civilinės ieškovės VšĮ „A.“ naudai priteista 5 384,50 Eur turėtų išlaidų advokato, dalyvavusio byloje kaip civilinės ieškovės atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. M. nuteista už tai, kad nuo 1998 m. balandžio 14 d. dirbdama VšĮ „A.“ (toliau – ir Fondas), į. k. (duomenys neskelbtini), buhalterės, o nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2020 m. kovo 13 d., dirbdama finansų direktorės pareigose, įgijusi teisę prisijungti ir atlikti finansines operacijas VšĮ „A.“ priklausančiose atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose, apgaulės būdu, suklastotos 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu iš VšĮ „A.“ priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė bendrą 25 100,09 Eur sumą, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku 2021 m. rugsėjo 8 d. I. S. ikiteisminiam tyrimui pateiktu kompiuteriu (stacionaraus kompiuterio procesorius „Intel Core I5-2400CPU 4GB“) pagamino ir pasirašė žinomai netikrus dokumentus:

1.1. 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą neva tarp VšĮ „A.“ (užsakovas), atstovaujamos direktorės Z. K., ir J. M. (paslaugų teikėjas), kurioje įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad ji kaip paslaugų teikėjas įsipareigoja atlikti paslaugas, o užsakovas įsipareigoja pagal šią sutartį iš viso paslaugų teikėjui sumokėti 23 500,55 Eur (ištaisyta į 29 529,52 Eur), įskaitant visus Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais aktais nustatytus mokesčius;

1.2. 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1 prie 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23, neva sudarytą tarp VšĮ „A.“ (užsakovas), atstovaujamos direktorės Z. K., ir J. M. (paslaugų teikėjas), kuriame įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad vadovaujantis šalių pasirašytos 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, jog sutartyje numatyta dalis darbų yra faktiškai atlikti, šalys sudaro šį perdavimo-priėmimo aktą prie sutarties, kuriuo užsakovas pripažįsta, kad paslaugų teikėjas tinkamai įvykdė dalį savo įsipareigojimų, o užsakovas įsipareigoja per 10 darbo dienų nuo šio akto pasirašymo sumokėti paslaugų teikėjui 8 741,03 Eur (ištaisyta į 8 770 Eur), iš sumos išskaičiuojant Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais numatytus mokesčius;

1.3. 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 2 prie 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23, neva sudarytą tarp VšĮ „A.“ (užsakovas), atstovaujamos direktorės Z. K., ir J. M. (paslaugų teikėjas), kuriame įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad vadovaujantis šalių pasirašytos 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, jog sutartyje numatyta likusi dalis darbų yra faktiškai atlikti, šalys sudaro šį perdavimo-priėmimo aktą prie sutarties, kuriuo užsakovas pripažįsta, kad paslaugų teikėjas tinkamai įvykdė likusią dalį savo įsipareigojimų, o užsakovas įsipareigoja per 10 darbo dienų nuo šio akto pasirašymo sumokėti paslaugų teikėjui 2 926 Eur, iš sumos išskaičiuojant Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais numatytus mokesčius;

1.4. 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 3 (taisyta 4) prie 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23, neva sudarytą tarp VšĮ „A.“ (užsakovas), atstovaujamos direktorės S. A., ir J. M. (paslaugų teikėjas), kuriame įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad vadovaujantis šalių pasirašytos 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, jog sutartyje numatyta likusi dalis darbų yra faktiškai atlikti, šalys sudaro šį perdavimo-priėmimo aktą prie sutarties, kuriuo užsakovas pripažįsta, kad paslaugų teikėjas tinkamai įvykdė likusią dalį savo įsipareigojimų, o užsakovas įsipareigoja per 10 darbo dienų nuo šio akto pasirašymo sumokėti paslaugų teikėjui 11 833,52 Eur, iš sumos išskaičiuojant Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais numatytus mokesčius.

Tuomet laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. iš VšĮ „A.“ priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) keturiais mokėjimo pavedimais (2017 m. birželio 28 d. pervedė 7 454,50 Eur, 2017 m. rugpjūčio 31 d. pervedė 2 487,10 Eur, 2017 m. lapkričio 10 d. pervedė 5 100 Eur, 2017 m. gruodžio 8 d. pervedė 10 058,49 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydama „pagal paslaugų sutartį“, į jai priklausančią AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė bendrą 25 100,09 Eur sumą. Tokiu apgaulės būdu suklastojusi dokumentus savo naudai įgijo didelės vertės svetimą VšĮ „A.“ turtą – 25 100,09 Eur. Šie J. M. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 300 straipsnio 3 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios J. M. gynėjas advokatas D. Gagys prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu teismui neteisėtai pakeitus eilę kaltinime nurodytų esminių faktinių aplinkybių bei iš esmės pakeitus kaltinimą dalyje dėl tariamo 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 3 (taisyta 4) prie 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 sudaryto tarp VšĮ „A.“ (užsakovas), atstovaujamos direktorės Z. K., ir J. M. (paslaugų teikėjos) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktas) buvo nuspręsta J. M. pripažinti kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį.

2.2. Nuteistoji visiškai nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, kadangi jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apylinkės teismo padarytos išvados neatitinka baudžiamojoje byloje surinktų ir nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas šiurkščiai pažeidė J. M. teisę į gynybą, pagrindinius nuteistosios teiktus procesinius prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, įrodymų prijungimo formaliai atmesdamas, šališkai atsisakydamas vertinti nurodytas esmines aplinkybes. Itin selektyviai vertinti bylos duomenys, ignoruojant esminius faktinių aplinkybių prieštaravimus, besąlygiškai remiantis VšĮ „A.“ vadovės S. A., jai tiesiogiai pavaldžių I. S., M. G. paaiškinimais, bet netinkamai vertinant liudytojų Š. L., auditoriaus V. T. paaiškinimus, dėl ko priimtas neteisingas ir naikintinas nuosprendis.

2.3. Apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė teisę, nuteistosios atžvilgiu suabsoliutino BK 300 straipsnyje numatytą netikro dokumento definiciją. Nebuvo išanalizuotos J. M. darbo funkcijos VšĮ „A.“, nevertinos VšĮ „A.“ nuo 2017 m. sausio mėn. faktinės vadovės pareigas užėmusios S. A. fiduciarinės pareigos, neatskirtos vadovės, buhalterines paslaugas teikiančios įmonės ir nuteistosios pareigos bei atsakomybės ribos. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas subjektyviomis prielaidomis, neįrodant jų byloje esančiomis įrodinėjimo priemonėmis bei esmingai pažeidžiant in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principą bei teisę į teisingą ir nešališką teismą. Taip pat nuteistosios atžvilgiu suabsoliutintas BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas. Pažeidžiant apeliantės nekaltumo prezumpciją buvo konstatuotas jokiais įrodymais ir rašytiniais dokumentais nepagrįstas kaltinimas, kad J. M. pati sau iš VšĮ „A.“ nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis priemonėmis persivedė į savo asmeninę sąskaitą 25 100,09 Eur. Be to, teismas į skundžiamą nuosprendį įtraukė niekines išvadas, kurių įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-903-910/2021 net nėra. Todėl apeliantės gynėjo vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu J. M. nuteista remiantis subjektyviomis prielaidomis, jog tariamai minėtame sprendime nustatyta, kad ši pati atliko kitus nurodytame civiliniame ginče 28 bankinius pavedimus.

2.4. Pastebėta ir tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje ėmėsi kelti versijas dėl faktų, kuriais net nebuvo grindžiamas kaltinimas bei konstatavo teisėtumui prieštaraujančias išvadas, kad J. M. su savo sutuoktiniu D. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartį, kurios pagrindu perleido sutuoktiniui savo turtą, o taip pat kitas sutartis, kurių pagrindu turtą perleido sutuoktinio tėvui J. M., taip pažeidžiant teisinę prezumpciją, kad sutuoktiniai turi teisę pasidalinti santuokos metu įgytą turtą. Teismas netinkamai aiškino sutuoktinių turto pasidalinimo ir perleidimo sąvokas bei tuo pagrindu dėstė šiai bylai jokios teisinės reikšmės neturinčias turto pasidalinimo aplinkybes. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad teismas neteisėtai ignoravo prejudicinį faktą, nustatytą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu civilinėje byloje e2-903-910/2021, t. y., kad „iki 2020 m. balandžio 21 d. ieškovė (VšĮ „A.“) iš atsakovės (J. M.) tiesiogiai ir per trečiojo asmens VšĮ „O.“ sąskaitų gavo 71 748,89 Eur iš neteisėtais 28 pavedimais grindžiamos 329 165 Eur sumos (ir minėto sprendimo 124 ir 128 punktus).

2.5. Skundžiamas nuosprendis šiurkščiai pažeidžia J. M. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 10, 21, 22, 44 straipsnių nuostatas. Pažymėta, kad skundžiamo nuosprendžio 46 punkte patikslinta eilė kaltinamajame akte nurodytų esminių aplinkybių bei pakeistas kaltinimo turinys dėl tariamo 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akto klastojimo, nurodant, kad kaltinime nurodytas dokumentas buvo sudarytas tarp VšĮ „A.“ (užsakovas), atstovaujamos direktorės S. A. (o ne Z. K.). Pakeistas kaltinamajame akte nurodytas faktas, kad J. M. žinomai netikrus dokumentus pagamino 2021 m. rugsėjo 8 d. I. S. ikiteisminiam tyrimui pateiktu kompiuteriu (stacionaraus kompiuterio procesorius „Intel Core 15-2400CPU 4GB“), o ne 2021 m. rugpjūčio 25 d. I. S. ikiteisminiam tyrimui pateiktu kompiuteriu (sisteminis blokas be išorinių gamyklinių užrašų). Tokiu būdu pakeista techninė priemonė, kurios pagalba teismo vertinimu buvo pagamintas netikras dokumentas. Apylinkės teismas akcentavo, kad VšĮ „O.“ stacionarų kompiuterį „Intel Core 17-8700; 3,20 GHz“, t. y. kompiuterį pateiktą 2021 m. rugpjūčio 25 d., įgijo tik 2019 m. gegužės 21 d., tačiau nenurodoma kada buvo įsigytas kitas kompiuteris, panaudotas tariamai dokumento klastojimui, nepagrįsta nuo kada ir kokiu pagrindu jis buvo naudojamas VšĮ „A.“ veikloje. Nuteistoji minėtus pakeitimus vertina, kaip esminius jos teisės į gynybą pažeidimus, nes šie byloje nebuvo tiriami ir vertinami, nebuvo sudarytos jokios galimybės nuo jų gintis. Skunde paminėtas Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 16 d. nutarimas bei kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2008.

2.6. Byloje pateiktu 2024 m. balandžio 7 d. kaltinamuoju aktu J. M. buvo kaltinama tuo, kad ikiteisminiam tyrimui pateiktu kompiuteriu (sisteminis blokas be išorinių gamyklinių užrašų) pagamino ir pasirašė dokumentą, t. y. 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 3 (taisyta 4), prie 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23, neva sudarytą tarp VšĮ „A.“ (užsakovas) atstovaujamos direktorės Z. K. ir J. M. (paslaugų teikėjas). Tokio turinio dokumento byloje iš viso nėra, todėl šioje dalyje kaltinimas buvo grindžiamas šališkomis prielaidomis. Teismas nuosprendyje neturėjo teisės keisti kaltinimo turinį bei nuteisti J. M. už dokumentą, kuris net nebuvo nurodytas kaltinime, t. y. nesant jokio faktinio pagrindo apeliantė viso proceso metu buvo kaltinama dokumento klastojimu, kuris nėra pateiktas į bylą ir niekada neegzistavo. Gynėjo manymu, teismas šioje dalyje privalėjo konstatuoti kaltinimo aiškų nepagrįstumą, o ne modifikuoti kaltinimą ir nuteisti J. M. už visai kito asmens, turėjusio pasirašyti šį dokumentą, suklastojimą. Pabrėžta, kad bylos metu nebuvo įrodinėta subjektyvi versija, kad J. M. klastojo ar bandė klastoti S. A. turėtus pasirašyti dokumentus. Šioje dalyje teismas veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), pažeidė J. M. nekaltumo prezumpciją, išreiškė išankstinę nuomonę bei siekį nuteisti ją bet kokiomis teisėtumui prieštaraujančiomis priemonėmis ir teismo veiksmais. Skunde pacituota teismų praktika susijusi su BPK 255 straipsnio 2 dalimi bei nurodoma, kad kaltinime nurodytos aplinkybės net tik buvo pakeistos iš esmė skirtingomis, bet jomis buvo pakeistas kaltinimo turinys ir esmė. Skundžiamo nuosprendžio analizė patvirtina, kad teismas laikėsi pozicijos, jog J. M. atliko keturių netikrų dokumentų pagaminimą bei didelės žalos padarymą panaudojant šiuos dokumentus, tačiau kaip paminėta, ji negalėjo pagaminti ir suklastoti 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktą, nes toks byloje dokumentas nepateiktas. Kaltinamasis aktas šioje dalyje nebuvo keičiamas ir J. M. negalėjo būti teisiama už neegzistuojančio dokumento klastojimą. Tai patvirtina esmines ikiteisminio tyrimo bei kaltinimą palaikančios pusės procesinį aplaidumą bei šališkumą, visiškai nesigilinant per daugiau nei 4 metų procesą kuo yra siekiama apkaltinti ir vėliau nuteisti. Šioje dalyje teismas privalėjo konstatuoti, kad kaltinimas yra nepagrįstas ir, kad tokio turinio nusikalstama veika nebuvo padaryta.

2.7. Pastebėta, jog skundžiamo nuosprendžio 50 punkte plačiai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Skundžiamame nuosprendyje nurodytose kasacinėse bylose buvo kaltinami asmenys, kurie klastojo dokumentus pasirašydami už kitus asmenis, o byla Nr. 2K-7-19-942/2017 dėl klastojimo veikos iš viso buvo nutraukta, nesant klastojimo dalyko. Nagrinėjamoje byloje vadovaujantis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2023 m. gegužės 5 d. specialisto išvada nenustatyta, kad J. M. būtų klastojusi bet kokius parašus. Todėl teismas aiškiai netinkamai vadovavosi ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

2.8. Skunde teigiama, kad J. M. pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį neatliktus sisteminio byloje surinktų duomenų vertinimo. Prieš konstatuodamas J. M. veiksmuose nusikalstamą keturių netikrų dokumentų pagaminimą, tarp jų ir 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23, teismas turėjo imperatyvią pareigą nustatyti bendruosius norminius reikalavimus tokios sutarties formai ir turiniui. Privalėjo atskirti J. M. darbo funkcijas VšĮ „A.“ ir jos intelektines paslaugas. Vienas esminių teisingo objektyvios tiesos nustatymo kriterijų, kurį sąmoningai ir šališkai pažeidė teismas, kad teismas privalėjo ne deklaratyviai nuosprendžio aprašomosios dalies 20 punkte paminėti, jog byloje yra „2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017-01, sudaryta tarp VšĮ „O.“ (vykdytojas), atstovaujamos direktorės J. M., veikiančios pagal įstaigos įstatus, ir VšĮ „A.“ (užsakovas), atstovaujamos direktorės S. A., bet detaliai teisiškai įvertini šį faktą bei tai, kad S. A. šią sutartį pasirašė, uždėjo ant jos VšĮ „A.“ antspaudą ir jau nuo 2017 m. sausio 3 d. veikė kaip pilnateisė faktinė Fondo vadovė, priiminėjo vadovo kompetencijai priskirtus sprendimus, skirstė bei davė užduotis vykdymui darbuotojams, tarp jų ir finansų direktorei J. M. (skunde pateiktas 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017-01 paskutinis puslapis su ją pasirašiusių asmenų parašais).

2.9. Faktas, kad S. A. nurodytą buhalterinių paslaugų teikimo sutartį pasirašė ir jau nuo 2017 m. sausio 3 d. veikė kaip faktinė VšĮ „A.“ vadovė yra esminis, todėl teismas privalėjo nešališkai ir kritiškai vertinti S. A. bei jai pavaldžių I. S., V. B. duotus paaiškinimus. Pabrėžta, kad 2024 m. liepos 25 d. teismo posėdžio metu atsakydama į klausimus S. A. nurodė, jog „ji 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartį pasirašė kaip vadovė; darbo užmokesčius, įskaitant mane, išmokėdavo buhalterinė įmonė; buhalterinės apskaitos sutartis suteikė teisę atlikti mokėjimus; oficialiai nedaviau J. įgaliojimo valdyti šias priemones (t. y. anspaudas, banko generatorius). Gal ir buvo 2017 m. dar kažkam mokėta pagal intelektinių paslaugų teikimo sutartį. Negaliu pasakyti, kad tu (J. M.) darydavai pavedimus; žinojau, kad pastate yra raktai nuo visų kabinetų. Auditoriui neužkliuvo mokėjimai pagal intelektinių paslaugų sutartį, jam daug kas neužkliuvo“. 2024 m. lapkričio 7 d. teismo posėdžio metu S. A., prieš tai girdėjusi visų kitų liudytojų paaiškinimus teisme, dar kartą apklausta nurodė, kad „2017 m. buvo kelionė į Birštoną, tada važiavome fondo komanda ir O. komanda, buvo (duomenys neskelbtini) festivalis“. Nors liudytoja ir bandė teigti, kad 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartį pasirašė „kažkada 2017 metų rugsėjo-spalio mėn.“, tačiau jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokias išvadas, byloje nėra.

2.10. Priešingai, 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017-01 pasirašyta ir antspauduota S. A. kaip VšĮ „A.“ vadovės, niekada nebuvo ginčijama, visada buvo vykdoma ir nebuvo nutraukta ar pasibaigusi. Pagal šią sutartį buvo atliekami mokėjimai ir teikiamos paslaugos ne nuo 2017 m. rugsėjo-spalio mėn., bet nuo pasirašymo. Todėl skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl esminių faktų, kad S. A. nežinojo apie 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23, apie jos pagrindu parengtus tris priėmimo-perdavimo aktus ir jų pagrindu atliktus keturis mokėjimus J. M. sužinojo tik kažkada 2020 m.; S. A. iki 2019 m. vidurio net neturėjo prisijungimo prie VšĮ „A.“ banko duomenų nors tvirtino kaip VšĮ „A.“ vadovė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 m., neatitinka nurodytų objektyvių faktų dėl S. A. aktyvaus vaidmens VšĮ „A.“ veikloje 2017 m. (užduočių J. M., kaip VšĮ „A.“ darbuotojai suformulavimu, tarp jų ir nurodymu sugalvoti bei parengti 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutartį kaip priemonę leisiančią sutaupyti darbdavio mokėtinus mokesčius, kurie būtų mokami nuteistajai už jos darbines funkcijas, o taip pat ir S. A. atliktus mokėjimus į nuteistosios sąskaitą pagal 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23).

2.11. Skunde pacituotos BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatos bei pažymėta, kad nuteistosios pasirašytoje paslaugų sutartyje bei perdavimo-priėmimo aktuose nebuvo įrašyta kokia nors melaginga informacija. Nagrinėjamu atveju nėra BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinojo požymio – nusikalstamos veikos dalyko. 1999 m. liepos 1 d. darbo sutarties pakeitime numatytos buvo J. M. darbo funkcijos: bendradarbiaujant su programų direktoriais ir vadovaujantis valdybos direktyvomis, koordinuoti kiekvienos programos biudžeto sudarymą; užtikrinti, kad programų, projektų ir paramos išmokų (toliau – grantai) išlaidos atitiktų patvirtintus biudžetus; kartu su direktoriumi vykdyti ir laikytis Valdybos nutarimų dėl grantų ir administracinių išlaidų apmokėjimo; užtikrinti, kad prašymai apmokėjimui ir samdos sutartys, kuriuos tvirtina programų direktoriai, būtų laiku vykdomi; užtikrinti, kad galutiniai biudžetai, finansinės ataskaitos ir paramos gavėjų atskaitomybė už išlaidas būtų peržiūrimi, ar atitinka grantų sutartyse numatytas sąlygas; rengti kiekvienos fondo programos finansinę ataskaitą direktoriui, valdybai ir/ar (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); rengti fondo mėnesines ir metines finansines ataskaitas; padėti nepriklausomiems auditoriams rengti finansinės veiklos išvadą, dirbti su finansų ekspertais, atstovaujančiais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jei to reikalaujama; informuoti direktorių, jeigu Fondo darbuotojai, paramos gavėjai ar samdomi asmenys įvykdė finansinius ar administracinius pažeidimus; sekti, kad fondo darbuotojams būtų išmokami atlyginimai ir su jais atsiskaitoma pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir galiojančius norminius aktus; užtikrinti, kad Fondas ir jo darbuotojai nepažeistų Lietuvos Respublikos įstatymų, laikytųsi samdos ar administracinių sutarčių, sudarytų su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kitais fondais, įstaigomis ir institucijomis; nuolatos ir objektyviai vertinti jam pavaldžių programų ir administracijos darbuotojų veiklą.

2.12. Nurodoma, kad priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, J. M. negamino žinomai netikro dokumento, ji atspausdino ir pasirašė faktinės vadovės S. A. nurodytą paslaugų sutartį bei tris perdavimo priėmimo aktus. Paslaugų sutarties tikslas ir paskirtis buvo nurodyta iš darbdavio pusės, t. y. VšĮ „A.“ faktinės vadovės, nes darbdavys J. M. už atliekamą darbą pagal darbo sutartį nemokėjo darbo užmokesčio, kuris bent minimaliai atitiktų protingumo kriterijų bei darbų apimtis, užduotis, t. y. taip darbdavys siekė išvengti valstybei mokėtinų mokesčių, kuriais apmokestinami darbo santykiai. Tokiu būdu J. M. veikė turėdama finansų direktorės pareigas apibrėžiančias funkcijas bei vykdydama darbdavio užduotį bei nurodymus, t. y. parengti ir atspausdinti 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nuteistosios apgaulė pasireiškė tuo, kad ji, neturėdama jokių įgaliojimų, bet turėdama tikslą suklaidinti VšĮ „A.“ ir pasisavinti šios įstaigos turtą, surašė pagal turinį melagingus ir kitos šalies valios neatitinkančius dokumentus, tačiau nuteistosios veiksmuose parengiant, atspausdinant, pasirašant ties savo pavarde sutartį bei vėliau perdavimo-priėmimo aktus ir juos pateikiant VšĮ „A.“ vadovei nėra jokios apgaulės, nes tai yra darbuotojui pavestų darbo funkcijų atlikimas.

2.13. Pažymėta, kad J. M. su VšĮ „A.“ siejo darbo santykiai ir dėl to ginčo nėra. Nuteistoji 1998 m. balandžio 10 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu dirbo Fondo finansų direktore, vėliau 2008 m. šio darbdavio dalininkui nusprendus uždaryti VšĮ „A.“ ši liko dirbti 4 val. per dieną, vieną dieną per savaitę. Toks darbo santykių turinys išliko ir vėliau, nors nuo 2017 m. pradžios J. M. darbo užduočių ir darbo krūvis buvo ženkliai padidintas. Nepaisant išaugusio darbo krūvio J. M. daugkartiniai prašymai dėl jos darbo užmokesčio padidinimo buvo ignoruojami. Nuteistosios darbo užmokestis buvo 22,01 Eur per mėnesį (tai patvirtina byloje pateikti apeliantės ir VšĮ „A.“ banko sąskaitos išrašų duomenys).

2.14. Remiantis 2024 m. balandžio 7 d. kaltinamojo akto turiniu kaltinimas yra suformuluotas būtent kildinant kaltinimą iš darbo santykių, kurie buvo tarp VŠĮ „A.“ ir nuteistosios, t. y. „J. M. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: ji nuo 1998 m. balandžio 14 d. dirbdama buhalterės, nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2020 m. kovo 13 d. dirbdama vyr. finansininkės pareigose VšĮ „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), įgijusi teisę prisijungti ir atlikti finansines operacijas prie VšĮ „A.“ priklausančiose atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose apgaulės būdu suklastotos 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu iš VšĮ „A.“ priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė bendrą 25 100,09 Eur sumą“, todėl šioje byloje visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamosios naudai. Teismas privalėjo objektyviai ir nešališkai vertinti visus faktus, kurie yra siejami su nuteistosios kaltinamajame akte nurodytais darbo santykiais VŠĮ „A.“, t. y. jų apimtimi, apmokėjimu. Būti aktyvus bei tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigas, šalinti visas abejones tiek dėl J. M. nurodytų faktų, tiek ir dėl to ar VšĮ „A.“ 2017 m. vykdomi darbo santykiai su apeliante nepažeidė darbuotojo teisių bei jo teisėtų interesų, išreikalauti iš darbdavio visus įrodymus apie sutartinius ir darbo santykius, tačiau teismas nevykdė nurodytų procesinių pareigų, rodė šališkumą (dėl įrodymų išreikalavimo, jų prijungimo).

2.15. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra aišku, kaip teismas teisiškai vertino faktą, kad J. M. nedirbo ir negalėjo dirbti VšĮ „A.“ naudai finansų direktorės pareigose už 22,01 Eur/mėn. darbo užmokestį ir 4 val. per savaitę. Tokio turinio darbo santykiai tarp darbdavio VšĮ „A.“ ir J. M. buvo susiklostę išimtinai dėl darbdavio siekio sutaupyti išvengiant iš darbo santykių kylančių mokesčių mokėjimo bei tikslo gauti mokestinę naudą už apeliantės atliekamą darbą mokant per kitas veiklos formas, t. y. paslaugų teikimą, kuris ir buvo įformintas 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartimi. Ikiteisminio tyrimo metu netirtas ir nevertintas faktas, kad VšĮ „A.“ J. M. pagal darbo sutartį mokėtinas realus darbo užmokestis buvo mokamas būtent pagal 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartį, o nuo 2018 m. sausio 1 d. pagal apeliantės individualios veiklos pažymą už jos atliktus darbus ir teiktas paslaugas. Būtent paslaugų (darbo funkcijų) atlikimas pagal 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartį VšĮ „A.“ leido vien per 2017 m. išvengti net 14 895 Eur mokestinių prievolių, kurios atsiranda būtent iš darbo santykių bei tokiu gauti esminę turtinę naudą. VšĮ „A.“ nemokėjo jokių mokesčių Sodrai (VSD, PSD) bei padidinto tarifo – 20 proc. GPM. 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartis buvo intensyviai vykdoma ir Fondas gavo paslaugas iš J. M., todėl dabartinis VšĮ „A.“ formalus šios sutarties neigimas nepanaikina šio subjekto prievolės atsiskaityti už realiai gautas paslaugas ir gautą darbų rezultatą.

2.16. Esant objektyviems ir įrodytiems faktams, kad darbdavys VšĮ „A.“, siekdamas sutaupyti mokėtinus mokesčius už darbo santykius su J. M., teismas neatliko jokio teisinio vertinimo šiuo aspektu bei darė išvadą, kad „nekyla jokių abejonių, jog J. M., kaip finansų vadovė, realiai dirbo VŠĮ „A.“ ir sukūrė tam tikrą rezultatą, apie tai kalbėjo visi teisme apklausti liudytojai, vis tik tai, koks buvo jos susitarimas su darbdaviu dėl darbo grafiko ir darbo užmokesčio dydžio, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. J. M. yra didelę buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo patirtį turintis asmuo, taigi jai neabejotinai turėjo būti žinomos įvairios darbo apmokėjimo formos, taip pat ir intelektinių paslaugų teikimo sutarties sudarymo padariniai, kaltinamoji teisme patvirtino supratusi šios sutarties realią reikšmę ir atsakomybę, todėl ji, jei iš darbdavio ir būtų gavusi neteisėtą pasiūlymą dėl apmokėjimo už darbą, privalėjo priimti vienintelį sprendimą – su tokiu pasiūlymu nesutikti“. Gynėjo vertinimu, tokiu būdu teismas, kaip institucija vykdanti teisingumą, konstatuoja, kad šiuo atveju jis atsisako tirti kaltinimą tiesiogiai paneigiančius faktus, kad J. M. darbo apmokėjimas už darbą finansų direktorės pareigose yra objektyviai teisiškai nelogiškas ir nepagrįstas bei būtent todėl ir buvo sudaryta 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartis.

2.17. Kritiškai vertinta teismo išvada, kad net ir esant neteisėtai darbo apmokėjimo formai atsakomybė yra keliama būtent J. M., nes ji „turėjo atsisakyti tokio darbdavio pasiūlymo“, vietoj to, kad vertinti neteisėtą darbdavio, kaip stipresniosios darbo santykių šalies, vertimą darbuotoją dirbti pagal paslaugų sutartį bei tokiu būdu atsisakyti eilės valstybės garantijų kylančių iš darbo santykių. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai V. B., Š. L. patvirtino, kad nuteistosios darbo užmokestis neatitiko ir negalėjo atitikti jos atliekamo darbo apimties bei sudėtingumo. Liudytojas V. T., kuris atliko VŠĮ „A.“ nenuginčytą ir visiškai pripažįstamą finansinių ataskaitų auditą už 2017 m., taip pat patvirtino nurodytą faktą bei paaiškino, kad lyginant VŠĮ „A.“ apmokestinimą darbo santykių ir paslaugų pirkimo atveju įstaiga neabejotinai gauna esminę mokestinę naudą. Šiai bylai itin reikšminga, kad VŠĮ „A.“ pagal 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartį Nr. 2017/23 gavo daug nuteistosios paslaugų ir darbų rezultatų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu šios esminės aplinkybės iš viso nebuvo tiriamos.

2.18. Skunde minima teismų praktika, susijusi su BK 300 straipsnio 3 dalimi, bei pažymėta, kad skundžiamame nuosprendyje dėl J. M. tariamai įrodytos tyčios apsiribota deklaratyvia išvada, jog „byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių visuma neabejotinai leidžia konstatuoti, kad kaltinamoji J. M., atlikdama aptartus veiksmus, suprato, kad neturi teisės ir įgaliojimų surašyti ir pasirašyti jai inkriminuotų dokumentų, žinojo, kad juose įtvirtina melagingą informaciją, puikiai suvokė naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia“. Nesutinkant su tokiu vertinimu skunde pabrėžta, kad teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kai teismo nuosprendyje esanti išvada grindžiama „bylos medžiaga“ ar „byloje esančiais įrodymais“ lieka objektyviai neaišku kokie konkrečiai įrodymai patvirtina tokio turinio kategorišką išvadą bei kokiais motyvais ir įrodymais buvo paneigta gynybos pozicija, kad nuteistosios veiksmuose jokios tyčios nebuvo. J. M. vykdė jai duotus darbdavio nurodymus, kuriuos įvykdžius jai ir buvo mokamas teisėtas darbo užmokestis užmaskuota paslaugų apmokėjimo forma. Nuteistoji, siekdama gauti jai priklausantį darbo užmokestį, buvo priversta vykdyti darbdavio nurodymus.

2.19. Remiantis byloje pateiktais VMI duomenimis (2 t., b. l. 26) nuteistoji nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2021 m. liepos 13 d. buvo įregistruota į Mokesčių mokėtojų registrą, kaip asmuo vykdantis individualią veiklą. Nuo 2018 m. įgyvendinant VšĮ „A.“ tikslą išvengti darbo santykių apmokestinimo J. M. buvo mokama pagal individualios veiklos forma teikiamas paslaugas Fondui. Siekiant papildomai pagrįsti šį svarbų faktą 2025 m. sausio 20 d. buvo teikiamas prašymas teismui dėl eilės įrodymų prijungimo, tačiau įrodymai nebuvo prijungti, todėl jie pateikti kartu su apeliaciniu skundu (tarp jų J. M. turimos VšĮ „A.“ pateiktos ir apmokėtos sąskaitos-faktūros už intelektines paslaugas: 2018 m. sausio 31 d. JM Nr. 005, 2018 m. vasario 28 d. Nr. 007). Būtent apmokėtos sąskaitos-faktūros už intelektines paslaugas 2018 m. įrodo, kad VšĮ „A.“ jų teisėtumas nekėlė abejonių, nors tariamai S. A. nematė nei jų apmokėjimo nei tikrino apskaitos suvestines už 2017-2018 m. J. M. VšĮ „A.“ darbo apmokėjimo praktika nuo 2017 m. nepakito ir 2018 m., tik buvo keičiama iš intelektinių paslaugų teikimo formos į individualios veiklos formą ir šios abi formos leido VšĮ „A.“ neteisėtai išvengti mokėtinų pagal darbo santykius mokesčių. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp VšĮ „A.“ ir J. M. nuo 2017 m. kovo mėn. susiklostę intelektinių paslaugų teikimo santykiai buvo tęsiami ir 2018 m., siekiant Fondo vadovei S. A. sutaupyti įstaigos lėšas.

2.20. Taip pat S. A. nepagrįstai teigė, kad apie 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartį bei anksčiau minimus 4 mokėjimus sužinojo tik 2020 m. pradžioje ir jokių paslaugų VšĮ „A.“ iš J. M. 2017 m. nepirko ir negalėjo pirkti. Siekiant paneigti nurodytus teiginius skunde pateikti duomenys iš nuteistosios elektroninio pašto ((duomenys neskelbtini)), kurie patvirtina, kad 2018 m. vasario 25 d. J. M. siuntė S. A. atnaujintą VšĮ „A.“ veiklos ataskaitą, kurioje buvo įtrauktos ir išlaidos finansų direktorei – 1500 Eur/mėn. T. y. šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad VšĮ „A.“ bei jos vadovė S. A. žinojo ir apie intelektinių paslaugų pirkimą iš J. M. 2017 m. ir apie atsiskaitymus už jas, šių sutartinių santykių bei atsiskaitymo prievolės niekada neginčijo.

2.21. Teismas, priėmęs skundžiamą nuosprendį, net nenustatė kokius norminius reikalavimus turėjo atitikti paslaugų teikimo sutartis bei nepasisakė dėl kokių priežasčių atsisako taikyti ir vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje. Skunde pacituotas CK 6.716 straipsnis bei nurodoma, kad atlygintinių paslaugos sutarčių reglamentavimas yra numatytas CK XXXV skyriuje. Pažymėta, kad intelektinių paslaugų teikimas yra galimas ir žodinio susitarimo forma, o įstatymas nenumato imperatyvo, jog rašytinės formos sandorio nesudarymas daro susitarimą dėl atlygintinų paslaugų teikimo negaliojančiu. Teigiama, kad J. M. neturėjo jokios teisinės pareigos kontroliuoti ir reikalauti, jog intelektinių paslaugų užsakovas VšĮ „A.“ pasirašytų jos atspausdintą bei pasirašytą 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartį. Šalis siejo darbo santykiai, todėl VšĮ „A.“ kaip darbdavys galėjo formuoti savo darbuotojams intelektinių paslaugų užduotis, apimtis, vykdymo sąlygas terminus ir kita. Intelektinių paslaugų teikimą tiesiogiai įrodo šalių konkliudentiniai veiksmai, t. y. nuteistoji teikė įvairias intelektines paslaugas, atstovavo VšĮ „A.“ interesams įvairiose institucijose, susitikimuose, dalyvavo darbo grupėse, teikė ataskaitas apie atliktus darbus, teikė, rengė ir Fondo vardu paraiškas dėl dalyvavimo projektuose, o VšĮ „A.“ buvo tiesiogiai suinteresuota tokių paslaugų gavimu, todėl J. M. veiksmuose nėra jokios apgaulės ir šalis siejo išimtinai sutartiniai teisiniai santykiai dėl paslaugų teikimo ir apmokėjimo už jas, o paslaugų užsakovas subjektyviai vienašališkai nusprendęs, kad jis nenori ir neturi mokėti už suteiktas paslaugas, melagingų faktų pagrindu kreipėsi dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo J. M., t. y. išimtinai civilinius – sutartinius santykius siekia išspręsti sau palankia linkme, panaudojant baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso priemones.

2.22. Pareiškimas šioje byloje teiktas 2021 m. balandžio mėn., t. y. tuo pačiu metu kaip ir ieškinys Vilniaus apygardos teismui dėl žalos atlyginimo (civilinė byla išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-903-910/2021). Abiem atvejais buvo keliami iš esmės tie patys reikalavimai dėl žalos atlyginimo, tačiau į civilinį ieškinį nebuvo įtrauktas reikalavimas dėl žalos pagal intelektinių paslaugų teikimo sutartį 2017 m. kovo 23 d. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi yra numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atitinkamai reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutartį nebuvo pareikštas civilinio proceso tvarka tik dėl praleisto ieškinio senaties termino. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma. Skunde paminėtos CK 1.64 bei 1.71 straipsnio nuostatos. Akcentuota, kad per daugiau nei 4 metus trukusį ikiteisminį tyrimą nebuvo tiriamos aplinkybės dėl to ar J. M. teikė VšĮ „A.“ intelektinio turinio paslaugas, kokios tai buvo paslaugos, ar jos galėjo būti teikiamos pagal darbo sutartį, atsižvelgiant į darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį. Toks bandymas kaltinti nusikalstamos veikos padarymu ne tik šiurkščiai pažeidė nuteistosios teises bei sudarė sąlygas nepagrįstam jos persekiojimui, bet ir tiesiogiai prieštarauja tokio turinio ginčo įrodinėjimo taisyklėms civiliniame ginče. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos procese nebuvo vertinami VšĮ „A.“ konkliudentiniai veiksmai, tiesiogiai įrodantys, kad J. M. teikiamų paslaugų faktas 2017 m. buvo žinomas, jis visiškai atitiko Fondo vykdomos veiklos principus ir jos vadovės S. A. siekius ir tikslus dėl mokesčių vengimo.

2.23. Skunde nurodoma, jog bylos teisinio nepagrįstumo problema yra tame, kad būtent kaltinančiosios pusės vienašale iniciatyva, panaudojant valstybės deleguotas galias aiškiai civilinį ginčą eilę metų bandoma neteisėtai sutapatinti su baudžiamosios teisenos objektu. Nuteistoji neturėjo procesinių galimybių ir priemonių užkirsti tam kelią, todėl ir siekė atkreipti apylinkės teismo dėmesį į tai, kad vadovaujantis suformuota ir gausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civiliniuose ginčuose dėl paslaugų sutarties fakto, turinio, dalyko, įrodinėjimo pareigų yra suformuotos tokios teisingo teisės taikymo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 11 punktas; 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-421/2016 43 punktas; 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 13 punktas; 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K3-483- 684/2016 24 punktas; 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 14 punktas). Itin svarbu nustatyti ir tinkamai įvertinti, kokius veiksmus atliko paslaugos teikėju save įvardinanti šalis jos nurodomo paslaugos užsakovo naudai, koks šių veiksmų sąsajumas su įrodinėjama paslaugų teikimo sutartimi, taip pat svarbūs yra šalių konkliudentiniai veiksmai sutartinių santykių laikotarpiu, tiek ir prieš jį ir po jo, šalių bendradarbiavimas bei vykdoma verslo praktika.

2.24. Apelianto tvirtinimu, BK 300 straipsnio turinio prasme J. M., šiuo atveju, yra išimtinai deklaratyviai nuteista už tai ko neįmanoma suklastoti, t. y. žodine forma sudaromą intelektinių paslaugų teikimo sandorį. Baudžiamosios atsakomybės taikymui nepakanka konstatuoti, kad 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta užsakovo tikruoju parašu. Teismas privalėjo vertinti tolimesnius užsakovo VšĮ „A.“ veiksmus vykdant šią sutartį, t. y. teikiant apeliantei užduotis, žinant, kad ji dalyvauja darbo grupėse, žinant, kad dalyvauja paraiškų pildyme ir teikime įvairiuose projektuose. Teisinę reikšmę turi faktas, kad nuo 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartis nebuvo ginčijama iš VšĮ „A.“ pusės. Skunde nurodoma, kad subjektyvus teismo nuosprendyje dėstomas aiškinimas, jog S. A., kaip užsakovo vadovė, nieko nežinojo apie šią sutartį, nors dirba gretimuose kabinetuose su J. M. bei kaip įstaigos vadovė yra atsakinga už įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą bei kontrolę ir už įmonės antspaudo bei turto naudojimą, prieštarauja teisei ir teisėtumui. Jeigu baudžiamosios bylos dalykas ir jos teisingas išnagrinėjimas reikalauja ne tik baudžiamosios teisės analizės, bet ir kitų teisės sričių bei juose numatyto teisinio reglamentavimo, teismas privalo juo vadovautis ir jį taikyti.

2.25. Akcentuota, kad S. A., kaip VšĮ „A.“ vadovei galiojo imperatyvios fiduciarinės pareigos bei įstatymu numatytos atsakomybės ribos. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad S. A., kaip vadovei, teismas nemato nei jokių pareigų nei atsakomybės ir teismo nuosprendį grindžia šio asmens subjektyviais pamąstymais ir vertinimu, kad ji „nėra atsakinga už jokio VšĮ „A.“ antspaudo, elektroninių banko sąskaitą prisijungimo priemonių saugojimą, naudojimosi tvarką bei kontrolę; nėra atsakinga už įmonės antspaudo panaudojimą; nėra atsakinga už registrų centrui bei kitoms institucijoms pasirašytinai teikiamas finansines ataskaitas ir finansinę atskaitomybę; nėra atsakinga už įmonės sutarčių bei dokumentų apskaitą ir saugojimą“. Bylą išnagrinėjęs teismas nenagrinėjo ir nepaneigė gynybos motyvų, kad ginčo operacijos turėjo ir buvo atliktos su VšĮ „A.“ vadovės žinia ir iniciatyva. Pažymėta, kad bendrovės vadovas yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, Akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) ir specialiuosiuose įstatymuose, o šių pareigų netinkamas vykdymas lemia vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą.

2.26. Skunde nurodoma, jog remiantis Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis (už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas) pagrindinė atsakomybė šioje srityje tenka ūkio (verslo) subjekto vadovui. Be to, vadovų atsakomybė už juridinio asmens buhalterinę apskaitą yra vienoda įvairių teisinių formų juridinių asmenų vadovams – akcinių bendrovių, individualių įmonių, mažųjų bendrijų ar ne pelno siekiančių juridinių asmenų. Atitinkamai, šia nuostata ir teismų praktikoje daroma išvada, kad už buhalterinės apskaitos registrų teisingumą, klaidas, sąlygojančias mokestinę, administracinę ar mokestinę, civilinę atsakomybę, atsako būtent įmonės (ūkio subjekto) vadovas. Remiantis nurodyta teismų praktika, taip pat Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatomis, ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei. Skunde pacituotos ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2 punktuose išdėstytos nuostatos, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 30 punktas, buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis. Pažymėta, kad J. M. nebuvo VšĮ „A.“ buhaltere ir tas funkcijas visa apimtimi atlikto VšĮ „O.“. Tokį veiklos modelį parinko VšĮ „A.“, atstovaujama vadovės S. A. ir pasirašydama 2017 m. sausio 3 d. sudarytą buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017-01. Pripažinus vadovą kaltu dėl dokumentų neišsaugojimo, jam gali būti pritaikytos tiek administracinės, tiek baudžiamosios sankcijos, numatytos už aplaidų apskaitos tvarkymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-225/2004).

2.27. Skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepaneigė svarbaus fakto, kad VšĮ „A.“, atstovaujama vadovės S. A., daugiau nei tris metus nekilo visiškai jokių abejonių dėl ginčo operacijų atlikimo fakto ir pagrįstumo. Subjektyvi versija, kad vadovė apie ginčo operacijas sužino 2020 m., teismo kritiškai nevertinta, taikant vadovei imperatyvias fiduciarines pareigas. Ši versija nepagrįsta ir teisiškai nelogiška, nes tiesiogiai prieštarauja vadovo pareigai nuolat kontroliuoti įmonės finansinių operacijų teisėtumą, duomenų apie jas pateikimą buhalterijai bei reguliarių finansinių ataskaitų rengimą ir tvirtinimą. S. A. nepaaiškino kada ir kokiomis priemonėmis tariamai ji pirmą kartą prisijungė prie įstaigos sąskaitos 2020 m. J. M., nepilnamečiam sūnui susirgus onkologine liga, išėjo į nedarbingumą ir į darbo pareigas niekada negrįžo, nes buvo atleista vienašaliu VšĮ „A.“, atstovaujamos vadovės S. A. sprendimu. Todėl vertinant S. A. versiją nuteistoji tariamai turėjo perduoti jai banko generatorių, tačiau objektyviai to nereikėjo, nes banko generatorius nuo pat jo išdavimo, kaip ir įstaigos antspaudas, visada buvo pas S. A., kuri jomis visada netrukdomai naudojosi, nes tokia buvo jos, kaip vadovės, fiduaciarinė pareiga.

2.28. Pažymima, kad byloje esanti SEB banko paslaugų sutartis patvirtina, jog banko generatorius 2017 m. vasario 6 d. buvo išduotas nuteistajai, nes S. A., nors ir pasirašinėjo VšĮ „A.“ vadovės vardu sutartis (2017 m. sausio 3 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017-01), bet ji dar nebuvo paskirta įstaigos vadove. Tačiau teismas nevertino ir nepaneigė J. M. pozicijos, kad tik išdavus banko generatorių, jis buvo perduotas S. A., nes ji buvo faktinė vadovė ir visi įstaigos darbuotojai ją tokia laikė. Pažymėta, kad nuteistosios darbo sutartyje apibrėžtos darbo funkcijos jokia forma nesusijusios su materialinių vertybių priėmimu, išdavimu ir saugojimu. J. M. neturėjo jokio sutartinio santykio su VšĮ „A.“ antspaudu ir jo saugojimu. Byloje neginčytinai nustatyta ir teismo konstatuota, kad S. A., net nebūdama vadovė, pasirašė ir vykdė 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017-01, kurioje uždėjo ir įstaigos anspaudą ant savo parašo, todėl nustatyta ir nepaneigta, kad 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutartyje Nr. 2017/23, 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. l, 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. 2 ir 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. 3 (taisyta 4) VšĮ „A.“ antspaudą uždėjo S. A., nes tokia išvada taip pat grindžiama imperatyviu norminiu reglamentavimu dėl vadovo fiduciarinių pareigų.

2.29. Skunde paminėtos CK 2.87 straipsnio nuostatos, su šiuo straipsniu susijusi teismų praktika bei nurodoma, kad paneigiant S. A. ir I. S. versijas, kurios niekada nebuvo grindžiamos nei teisiniu reglamentavimu, nei teisiniais argumentais bei kuriomis šališkai rėmėsi nuosprendį priėmęs teismas, tiesiog jas formaliai pakartodamas, paneigia dar viena teisinė prezumpcija, kad vadovas negali perleisti fiduciarinių pareigų, nes tai yra jo asmeninė pareiga ir atsakomybė. S. A., kaip vadovė, yra atsakinga ir už įstaigos buhalterinės apskaitos registrų tvirtinimą, jų pagrįstumą ir teikimą registro tvarkytojui. Todėl ji ne tik objektyviai žinojo, bet ir pritarė/atliko keturias ginčo finansines operacijas į J. M. banko sąskaitą, o taip pat ji turėjo pareigą domėtis bei žinoti visas įmonės atliekamas finansines operacijas bei jų teisinį pagrįstumą. Remiantis byloje pateikta IĮ V. įmonės 2018 m. rugpjūčio 20 d. nepriklausomo auditoriaus išvada, kurioje buvo vertinti 2017 m. VšĮ „A.“ finansinės atskaitomybės dokumentai taip pat akcentuota, kad būtent vadovybė yra atsakinga už finansinių ataskaitų rengimą ir teisingą pateikimą ir tokią vidaus kontrolę, kokia, vadovybės nuomone, yra būtina finansinėms ataskaitoms parengti be reikšmingų iškraipymų dėl apgaulės ir klaidos. Už valdymą atsakingi asmenys privalo prižiūrėti įstaigos finansinių ataskaitų rengimo procesą. Priimant skundžiamą nuosprendį ir dėl šių audito aspektų bei nuorodų į teisinį reglamentavimą teismas visiškai nepasisakė.

2.30. Pabrėžta, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, net ir tuo atveju, jeigu ginčo paslaugų teikimo sutartis būtų pašalinta iš įrodymų visumos, kaip tokia, tai nepaneigtų nei paslaugų sutarties sudarymo, nei šių paslaugų suteikimo fakto, nes, tokia sutartis gali būti sudaroma tiek rašytine, tiek žodine forma. Byloje nustačius, kad paslaugos buvo suteiktos, atsiranda užsakovo pareiga už šias paslaugas atsiskaityti. Skunde nurodoma, kad 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 objektas apibrėžtas 1 punkte. Objektą sudaro užduotis – „surinkti duomenis apie NVO (t. y. nevyriausybinių organizacijų) finansavimo sistemą Lietuvoje, atlikti analizę iš kokių šaltinių, programų, projektų yra finansuojamos nevyriausybinės organizacijos, remiantis surinktais duomenimis sukurti NVO studijos dalį, iki 2017 m. gruodžio 29 d. surinkti ir susisteminti duomenis apie veikiančias Lietuvoje nevyriausybines organizacijas, jų teisinį statusą“. Šioje byloje sąmoningai atsisakyta nustatinėti kokias paslaugas VšĮ „A.“ gavo ir kokias paslaugas J. M. suteikė. Nors teismas tik epizodiškai tyrė šias aplinkybes bei daugelį gynybos prašymų dėl įrodymų išreikalavimo bei prijungimo atmetė, vien Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) atsakymas teismui NR. (duomenys neskelbtini) patvirtina ir įrodo, kad apeliantė ruošėsi bei dalyvavo 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. lapkričio 14 d. Nevyriausybinių organizacijų tarybos posėdžiuose. Teismas šį faktą stengėsi neigti ir ignoruoti subjektyviai sureikšminant liudytojos M. G. vaidmenį NVO tyrimo veiklose, nors šiuo atveju tai neturi jokios teisinės reikšmės vertinant faktą, kad 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutartis iš J. M. pusės buvo vykdoma, o užsakovas Fondas konkliudentiniais veiksmais tam pritarė. Identiškai teismas privalėjo vertinti teismui ir 2024 m. birželio 17 d. pateiktus Lietuvos (duomenys neskelbtini) tarybos duomenis, kurie patvirtina tiesioginį J. M. dalyvavimą projekte „E.“. Tai nebuvo darbo funkcijų vykdymas, o būtent konkliudentiniais veiksmais patvirtintas apeliantės paslaugų teikimas pagal 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutartį. Taip pat nuteistoji 2017 m. teikė Fondo duomenis mokesčių administratoriui, dalyvavo Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) darbo grupėse, remiantis 2024 m. gruodžio 19 d. teismui pateikta informacija.

2.31. 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties vykdymas ir ginčas dėl to yra išimtinai civilinio proceso dalykas, kuris įrodinėjimo ir rungimosi prasme skiriasi nuo baudžiamojo proceso. Paminėtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 199 straipsnis bei pažymėta, kad šioje byloje buvo tris kartus prašoma teismą išreikalauti iš VšĮ „A.“ 2017 m. sudarytas intelektinių paslaugų sutartis (Fondo dokumentų paėmimo iš J. M. kabineto protokolas), tarp jų ir intelektinių paslaugų sutartys, sudarytos 2017 m. – 6 vnt.), tačiau teismas teisę į teisminę gynybą apribojo, nors pats civilinis ieškovas nurodė, kad buvo ir kitos 2017 m. sudarytos intelektinių paslaugų sutartys ir šią aplinkybę patvirtino S. A., liudytojas Š. L. Tačiau byloje taip ir liko nenustatyta kas pasirašė nurodytas sutartis, koks buvo šių sutarčių turinys ir susitarimo dalykas. Tai yra tiesiogiai susiję su minėtu imperatyviu teisiniu vertinimu dėl sandorio šalių konkliudentinių veiksmų, o taip pat tiesiogiai susiję ir su kaltinimais. Net ir pripažinus paslaugų sutartį negaliojančia restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į atliktų darbų apimtį ir už atliktus darbus vykdytojui turi būti sumokėta.

2.32. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Šiuo atveju aktualus vieno iš alternatyvių sukčiavimo objektyviosios pusės požymių svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, kuriuo nepagrįstai yra kaltinama J. M. Apeliantė kaltinama, kad nusikalstamu būdu įgijo jos darbdavio ir 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų gavėjo pinigines lėšas. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Skunde paminėti teismų praktikoje išskiriami apgaulės kriterijai, išskiriamos aktyvios ir pasyvios apgaulės formos. Apgaulė – esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Pažymėta, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės panaudojimo bei turto užvaldymo, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento nustatymo. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, kuri yra tik tyčinė. Kaltininkas suvokia, kad panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją arba instituciją, sprendžiančią ginčą ir priimančią privalomus vykdyti sprendimus, numato, kad turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori.

Šalies argumentai

2.33. Gynėjo manymu, klausimas ar VšĮ „A.“ faktiškai gavo iš J. M. intelektines paslaugas, naudojosi šių paslaugų rezultatu ir gavo vienokių ar kitokią naudą yra išimtinai civilinės teisės ir civilinio proceso, o ne baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso dalykas. Nėra teisinių kliūčių VšĮ „A.“ reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka bei įgyvendinant įrodinėjimo pareigą įrodyti ir pagrįsti, kad už minėtą darbo užmokestį nuteistoji, kaip vyriausioji finansininkė, atliko visus darbus ir užduotis būtent pagal darbo sutartį, o ne kaip paslaugų teikėja pagal intelektinių paslaugų teikimo sutartinius santykius. J. M. nuteisimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje iš viso nėra argumentuotas, t. y. nepaaiškinama ir teisiškai neargumentuojama kokie apeliantės įrodyti veiksmai patvirtina šios veikos sudėtį. Teismas formaliai kritiškai vertino gynybos poziciją, kad šiuo atveju paslaugų sutarties vykdymas civilinės teisės dalykas, tačiau toks vertinimas nesudaro pagrindo baudžiamosios atsakomybės taikymui ir asmens nuteisimui. Todėl nuosprendis dalyje dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo J. M. atžvilgiu yra be motyvų bei visiškai nepagrįstas.

2.34. Nuteistoji neatliko kaltinime nurodytų ir teismo nuosprendyje formaliai patvirtintų pavedimų iš VšĮ „A.“ sąskaitos į savo sąskaitą. Nei Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-903-910/2021, nei kitose bylose, kuriose buvo nagrinėjami civiliniai ginčai tarp J. M. ir VšĮ „A.“ nebuvo nustatyta ir konstatuota, kad ši atliko šioje baudžiamojoje byloje minimus 4 bankinius pavedimus. Minėtame sprendime konstatuota, kad nagrinėjamo ginčo atveju teisiškai nereikšminga, koks asmuo faktiškai pervedė pinigus iš VšĮ „A.“ sąskaitos į VšĮ „ O.“ sąskaitą. Pareigą tiksliai nustatyti darbuotojo darbo funkcijas ne kartą savo praktikoje yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tik tinkamas darbuotojo darbo funkcijų identifikavimas leidžia teisingai nustatyti ir vertinti darbuotojo neteisėtų veiksmų buvimo/nebuvimo faktą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 34 straipsnio 2 dalimi (aktualiu J. M. darbo sutarties 1999 m. liepos 1 d. pakeitimo metu galiojusia darbo sutarties Įstatymo 8 straipsnio 2 punktu) būtinoji darbo sutarties sąlyga – darbo funkcija. Šiuo atveju teismas neargumentavo ir nenustatinėjo kokios tiksliai buvo J. M. darbo funkcijos. Be to, skunde plačiau nevertinti skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teiginiai, kad liudytojams M. G., Š. L. ar kitiems asmenims (išskyrus S. A.) nebuvo žinoma apie intelektinių paslaugų teikimo sutartį, kurią pasirašė J. M. Tai nebuvo trišalis ar daugiašalis sandoris, todėl teismas turėtų teisiškai argumentuoti ir pagrįsti savo teiginius apie tai kokiu teisiniu pagrindu pašaliniai asmenys (ne sandorio šalys) turėtų žinoti apie 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų sutartį.

2.35. Vienas esminių faktų, kurio vertinimo vengė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, yra tas, kad remiantis teismo nurodyta 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2017-01 (sutarties 4.3 punktas), kurią kaip VšĮ „A.“ vadovė pasirašė S. A., dabartinė VŠĮ „O.“ dalininkė I. S. buvo specialiai paskirta atsakinga už VšĮ „A.“ buhalterine apskaitą. Gynėjo vertinimu, tai patvirtina dvi išvadas, kad VšĮ „A.“ nelaikė J. M. darbuotoja, kuri yra atsakinga už ieškovės buhalterinę apskaitą, tinkamą jos vedimą ir atsakinga už darbdavio finansinių operacijų atlikimą ir lėšų pervedimus, kad jau nuo 2017 m. sausio 3 d. buvo žinoma, jog jos visą buhalterinę apskaitą pavesta tvarkyti VšĮ „O.“ darbuotojai. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme prokurorė tik formaliai deklaravo, kad I. S., kaip įgalioto asmens veiksmai, yra teisiškai nereikšmingi, nes J. M. buvo išduotas ieškovės kodų generatorius ir ji, kaip ieškovės darbuotoja, buvo atsakinga už jo saugojimą ir naudojimą pagal paskirtį. Tačiau I. S., kaip VšĮ „O.“ finansų direktorė, buvo įgaliota ir tas nurodyta nenuginčytoje ir privalomoje 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017-01 4.3 punkte ? tvarkyti ir būti atsakinga už visas VšĮ „A.“ buhalterinės apskaitos pareigas, o taip pat įpareigota rengti bankinius pavedimus, atsakinga už banko prisijungimo generatoriaus naudojimą ir saugojimą, pirminių apskaitos dokumentų vertinimą, inventorizacijų atlikimą ir įforminimą (Įgaliojimu Nr. 2017-BA-001 (2 t., b. l. 121)). Nurodyti rašytiniai įrodymai (t. y. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis ir įgaliojimas) tiesiogiai objektyviai patvirtina, kad atsakomybės klausimas J. M. visiškai nepagrįstas.

2.36. Apelianto vertinimu, teismas, siekdamas bet kokiomis subjektyviomis versijomis grįsti kaltinimą, ėmėsi vertinti net 2020 m. įvykius (J. M. santuokos nutraukimo procesą), „kitų civilinių bylų kontekstą“ (nuosprendžio 64 punktas) bei tuo grįsti savo vidinį įsitikinimą, cituoti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą, nors tai neturi visiškai jokios teisinės reikšmės. Pažymėta, kad J. M. priklausanti santuokos metu įgyto turto dalis po teismo nurodomos (duomenys neskelbtini) santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutarties nebuvo perleista D. M., siekiant jį „nuslėpti“. Priešingai, sutuoktiniai pasidalino santuokos metu įgytą turtą remiantis bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, atsižvelgiant į šeimos gyvenimo aplinkybes (sunki nepilnamečio sūnaus liga, nulėmusi jo mirtį) bei kitas sutuoktinių laikomas svarbias aplinkybes. Teismo subjektyvūs bandymai sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį prilyginti šio turto perleidimo sutarčiai yra teisiškai nelogiški ir nepagrįsti. Nurodyto sandorio pagrindu sutuoktiniai pasidalino jiems teisėtai priklausančias santuokoje įgyto turto dalis. Atkreiptas dėmesys į tai, kad J. M. santuokos nutraukimo byloje šiuo metu atnaujintas teismo procesas dalyje dėl santuokos metu pasidalinto turto ir byla nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme. Todėl apeliantės manymu, skundžiamas nuosprendis turėtų būti vertinamas kritiškai.

2.37. Skunde nurodoma ir tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad J. M. laikosi pozicijos, jog nepadarė 2022 m. balandžio 7 d. kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, civilinis ieškinys turi būti atmetamas, taip pat išlaidos civilinės ieškovės atstovo paslaugoms apmokėti negali būti priteistos. Pabrėžta, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškinį dėl 29 529,52 Eur, t. y. kartu su VšĮ „A.“ sumokėtais mokesčiais. J. M. nėra valstybei mokėtinų mokesčių gavėja, todėl iš jos galėtų būti priteisiama tik jai pervesta suma, t. y. 25 100,09 Eur. Be to, teismas minėtų išlaidų nepagrindė teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimais, nepagrįstai priteisė tokias išlaidas, kaip kelionės išlaidos į teismą, nors advokato darbo vieta yra Vilniaus mieste. Priteistos išlaidos neatitinka proporcingumo principo ir yra neprotingai didelės.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir civilinės ieškovės VšĮ ,,A.“ atstovas advokatas E. Čerškus prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji ir jos gynėjas advokatas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys pagrindžia, kad J. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 300 straipsnio 3 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija). Teigiama, kad apylinkės teismas neteisėtai pakeitė eilę kaltinime nurodytų esminių faktinių aplinkybių, nepagrįstai atmetė nuteistosios gynėjo advokato teiktus prašymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, įrodymus vertino tik remdamasis S. A., I. S., M. G. paaiškinimais, bet ne Š. L., V. T. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai nevertino J. M. atliekamų darbo funkcijų VšĮ „A.“, neatsižvelgė į 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutarties 4.3 punktą. Teigiama, jog nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistoji į paslaugų sutartį neįrašė melagingos informacijos, pirmosios instancijos teismas nenustatė kokias paslaugas VšĮ „A.“ gavo iš nuteistosios bei nevertino S. A., kaip vadovės atsakomybės. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį pilna apimtimi bei priteisė neprotingai didelę sumą atstovo paslaugoms apmokėti.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (fakto), veikos kvalifikavimo ir nuteistosios J. M. kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, objektyviai iširtos reikšmingos bylos aplinkybės, o nuteistajai paskirtos bausmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms taip pat atitinka nuteistosios asmenybę. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 324 straipsnio 4 punktas).

Dėl nuteistosios kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo.

6. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus bei patikrinusi baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą, nenustatė BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimų. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino visą byloje surinktą medžiagą, be kita ko ir pačios nuteistosios J. M., liudytojų Š. L., V. T. S. A., I. S., M. G. duotus parodymus, nesuteikdamas prioriteto nė vienam iš jų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vertinant J. M. parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistosios paaiškinimais nepakanka, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Todėl tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti asmens kaltę. Šiuo atveju, apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės bei padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas yra įrodyta.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje.

8. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

9. Pažymėtina, kad pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami paliudyti melagingą faktą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-175-303/2015).

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. M. nuo 1998 m. balandžio 14 d. dirbdama VšĮ A. buhalterės, o nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2020 m. kovo 13 d., dirbdama finansų direktorės pareigose, įgijusi teisę prisijungti ir atlikti finansines operacijas VšĮ A. priklausančiose atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose, apgaulės būdu, pagaminusi netikrus dokumentus savo naudai įgijo didelės vertės svetimą A. turtą – 25 100,09 Eur. Nuteistoji J. M. ir jos gynėjas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodo, kad 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017/23 bei 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 1, 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 2 ir 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 3 (taisyta 4) buvo tikri. Tarp J. M. ir S. A. buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo minėtų dokumentų pagrindu už A. nuteistosios atliktas darbo funkcijas, t. y. J. M. buvo atsakinga už kaltinime nurodytų dokumentų sudarymą, bet dokumentų turinys buvo derinamas su S. A., kuriai sudaryti dokumentai ir buvo perduodami tolimesniam jų vykdymui.

11. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (turto pasisavinimas) ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dokumentų klastojimas) gavus 2021 m. balandžio 2 d. A. pareiškimą, kuriame nurodyta, jog J. M., dirbdama A. finansų direktorės pareigose bei VšĮ „O.“ direktorės pareigose neteisėtai pasisavino pinigines lėšas iš A. banko sąskaitos jas pervesdama į VšĮ „O.“ banko sąskaitą bei į savo asmeninę sąskaitą, neturėdama tam teisėto pagrindo bei suklastodama dokumentus ? 2017 m. sausio 30 d. Paramos sutartį Nr. 2017/01/001 ir jos priedus bei 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 bei šios sutarties priedus ir tokiu būdu neteisėtai pasisavino 352 665 Eur (1 t., b. l. 1-54).

12. A. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, t. y. 2020 m. balandžio 22 d., kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo prašydama iš J. M. atlyginti neteisėtais veiksmais ? be teisėto pagrindo 28 pavedimais pervedant pinigines lėšas į jos vadovaujamą VšĮ „O.“ sąskaitą prašant priteisti 354 543,14 Eur padarytą turtinę žalą. Civilinis ieškinys, atsižvelgiant į tai, kad dalis žalos buvo atlyginta, tenkintas iš dalies ir priteista 222 885,55 Eur žalos atlyginimo priteisiant 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (1 t., b. l. 126-138). Šiam sprendimui įsiteisėjus prokuroro pozicija buvo tęsti ikiteisminį tyrimą dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 300 straipsnio 3 dalies dėl netikrų dokumentų ? 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 bei šios sutarties priedų pagaminimo ir sukčiavimo keturiais mokėjimo pavedimais, pervedant pinigines lėšas į J. M. asmeninę banko sąskaitą. Bendra pervestų lėšų suma ? 25 100,09 Eur (12 t., b. l. 177-180). Dėl kitų galimai suklastotų dokumentų ? 2017 m. sausio 30 d. Paramos sutarties Nr. 2017/01/001 ir jos priedų ? jokio procesinio sprendimo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo priimta, nors byloje atlikus šių dokumentų rašysenos ekspertizę nustatyta, jog ant paminėtų dokumentų parašus Z. K. (A. direktorė) vardu pasirašė ne Z. K., o kitas asmuo (2 t., b. l. 11-19). Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad apeliaciniu skundu negali būti pabloginta nuteistosios padėtis, plačiau šio dokumento nevertina ir dėl jo nepasisako.

13. Bylos duomenimis nustatyta, jog VšĮ 1998 m. balandžio 10 d. sudaryta darbo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) J. M. nuo 1998 m. balandžio 14 d. priimta dirbti A. buhaltere (1 t., b. l. 149-150). Darbo sutartis 1999 m. liepos 1 d. pakeista, J. M. pareigas iš buhalterės pakeičiant į finansų direktorės, kartu nustatant darbo funkcijas (1 t., b. l. 153). 2008 m. A. dalininkui nusprendus uždaryti A. veiklą, J. M. nuo 2010 m. lapkričio 1 d. buvo nustatytas sutrumpintas darbo laikas – 4 val. per darbo dieną, o nuo 2011 m. vasario 1 d. – viena nepilna darbo diena (4 val.) per darbo savaitę; atitinkamai sumažintas mokėtinas darbo užmokestis. Taigi, apygardos teismas įvertinęs anksčiau paminėtus skundo argumentus, pabrėžia, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog J. M. dirbo VšĮ „A.“ finansų direktorės pareigose, tačiau nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tai, jog J. M. nurodomas žodinis susitarimas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo kaltinime nurodytų dokumentų pagrindu už VšĮ „A.“ nuteistosios atliktas darbo funkcijas, egzistavo.

14. J. M. 2009 m. įsteigė VšĮ „O.“, kurios veikla – buhalterinės apskaitos paslaugų teikimas ir pastato (duomenys neskelbtini), administravimas, ir nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2020 m. kovo 10 d. buvo šios viešosios įstaigos vienintelė dalininkė ir direktorė. Nuo 2020 m. kovo 11 d. VšĮ „O.“ dalininke ir direktore tapo I. S.

15. Pagal A. ir VšĮ „O.“ 2017 m. sausio 3 d. sudarytą Buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017-01 (toliau – Buhalterinių paslaugų teikimo sutartis), VšĮ „O.“ teikė A. buhalterinės apskaitos paslaugas. Taip pat šalys susitarė, kad už paslaugas, nenumatytas šioje sutartyje, A. VšĮ „O.“ moka pagal iš anksto atskirai šalių sutartus įkainius (1.4 punktas) (1 t., b. l.175-178).

16. J. M. civilinėje byloje, kuomet buvo sprendžiamas klausimas dėl nepagrįstai pasisavintų A. lėšų pervedant jas 28 pavedimais į VšĮ „O.“ sąskaitą, tvirtino, kad ji praktiškai nedirbo A. finansų direktore ir pagal jos darbo valandas niekaip negalėjo padaryti 28 pavedimų į VšĮ „O.“ sąskaitą, nurodydama, kad už šių pavedimų atlikimą atsakingi kiti asmenys. Tačiau šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl 4 atliktų pervedimų į savo asmeninę sąskaitą jos tvirtinimai kardinaliai priešingi ? nurodo, jog į jos, kaip A. finansų direktorės pareigas įėjo ženkliai daugiau darbų, nei buvo nurodyta jos darbo sutartyje, t. y. dalyvavimas įvairiuose renginiuose, susitikimuose, domėjimasis įvairiais projektais ir esamais finansavimais, ir ši jos veikla buvo įvertinta pagal sudarytą 2017 m. kovo 23 d. Intelektualinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23, bei su ja kartu teiktais perdavimo-priėmimo aktais, už kurių klastojimą, jos teigimu, ji nuteista nepagrįstai. Teisėjų kolegija, įvertindama tokią dviprasmišką J. M. poziciją bei kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su jos teiginiais, kad tokia 2017 m. kovo 23 d. Intelektualinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017/23 ir jos priedai buvo tikri.

17. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esantis J. M. 2020 m. kovo 6 d. elektroninis laiškas, išsiųstas S. A., kuriame atsiprašoma už susiklosčiusią situaciją ir prašoma duoti laiko skolų grąžinimui (1 t., b. l. 28) bei 2020 m. kovo 10 d. paaiškinimas dėl nuo 2017 m. pradžios J. M. dirbant A. vyr. finansininke ir būnant VšĮ „O.“ dalininke padarytų piniginių pervedimų iš A. sąskaitos į VšĮ „O.“ sąskaitą 313 165 Eur per 2017-2019 m. (1 t., b. l. 29), leidžia abejoti J. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų bei apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos teisingumu. Taip pat teismo neįtikina ir nuteistosios argumentai dėl to, kad S. A. visada jai pavydėdavo bei norėjo su ja susidoroti, kadangi byloje pateikti susirašinėjimai tarp apeliantės ir minėtos liudytojos tai paneigia. Iš paminėtų susirašinėjimų matyti, kad būtent S. A. siekė geranoriškai išspręsti susiklosčiusią situaciją, ši prašė J. M. peržiūrėti ir pasirašyti taikos sutartį, tačiau nuteistajai į tai nereaguojant, informavo ją, kad prašys leidimo pradėti baudžiamąjį procesą (1 t., b. l. 166-169). S. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad pasitikėjo J. M. kaip darbuotoja, jokių abejonių dėl jos darbų nebuvo, tarpusavio konfliktų neprisimena. Be to, J. M., kaip A. finansų direktore, pasitikėjo ir kiti A. darbuotojai. Tokias pačias aplinkybes, kad J. M. turėjo didelį pasitikėjimą tarp darbuotojų, patvirtino taip pat ir liudytojai Z. K., buvusi A. direktorė (apklausta ikiteisminio tyrimo metu vykdant Europos tyrimo orderį), Š. L., nurodydamas, kad Z. M. buvo vos ne kaip šeimos narys.

18. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017/23 bei 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 1 ir 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 2 buvo sudaryti dar iki to, kuomet S. A. tapo A. direktore (iki 2017 m. rugsėjo 15 d.). T. y. A. direktorės pareigas nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d. užėmė Z. K. bei vienintelio A. dalininko I. V. 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu naująja A. direktore S. A. buvo paskirta nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. Tai patvirtina ir 2021 m. gegužės 12 d. juridinio asmens – A. – duomenys, jog nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2017 m. spalio 3 d. direktore buvo Z. K., o nuo 2017 m. spalio 3 d. – S. A. Todėl priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, minėtos sutarties bei aktų Nr. 1 ir Nr. 2 pasirašymas turėjo būti derinamas ne su S. A., bet su Z. K. Byloje nustatyta, kad Z. K. nežinojo nei apie 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 egzistavimą, nei apie prie minėtos sutarties esančių 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 1 ir 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 2 egzistavimą bei šių dokumentų nepasirašė, įstaigos antspaudo ant šių dokumentų ji neuždėjo, niekada nepasirašė dokumentų tik lietuvių kalba, nes šios kalbos nemoka, pasirašinėdavo tik dokumentus, kurie yra surašyti lietuvių ir anglų kalbomis. Pabrėžtina, kad apygardos teismas neturi pagrindo netikėti minėtos liudytojos duotais parodymais, kadangi byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti tai, jog Z. K. 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutarties ir 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 1, 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 2 pasirašymo metu galėjo būti Lietuvoje bei juos fiziškai pasirašyti, uždėti antspaudus. Šios nustatytos aplinkybės neginčijo ir pati J. M.

Žemesnės instancijos teismas

19. Apygardos teismo įsitikinimu, net jei ir tikėti J. M. duotais paaiškinimais dėl S. A., kaip A. faktinės vadovės nuo 2017 m. pradžios, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistoji nuo 1998 m. balandžio 14 d. dirbdama buhalterės, o nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2020 m. kovo 13 d. dirbdama finansų direktorės pareigose A., būdama savo srities specialiste, sukaupusi ilgalaikę patirtį finansų tvarkymo srityje negalėjo nesuvokti, jog tiek 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017/23, tiek 2017 m. birželio 26 d. ir 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo aktai negalėjo būti sudaryti su S. A., kuri tuo metu nebuvo oficiali A. direktorė bei neturėjo teisės atstovauti A. ir sudaryti žodinio susitarimo dėl darbo užmokesčio. Be to, pastebėtina ir tai, jog iš tiesų, kaip tvirtino tiek J. M., tiek S. A., J. M. pareigas, kaip VšĮ „O.“ direktorės, ir kaip A. finansų direktorės, buvo bandoma atskirti, ir pati J. M. 2018 m. lapkričio 19 d., siųsdama el. laišką S. A. pridėtame priede nurodė, kokias pareigas ji atlieka kaip A. finansų direktorė, tačiau tarp jų nėra paminėta, jog ji teikė kokias nors paslaugas pagal 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23 ir šios sutarties priedus (1 t., b. l. 171-173). Pažymėtina ir tai, kad po 2017 m. rugsėjo 15 d. priimtas 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 3 (taisyta 4) nebuvo pasirašytas S. A., nors akto sudarymo metu ši jau užėmė A. direktorės pareigas, todėl esant tarp J. M. ir S. A. žodiniam susitarimui (kaip kad tvirtino J. M.) dėl darbo užmokesčio atlyginimo pagal 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23, S. A. nebuvo jokių kliūčių jo pasirašyti. Be to, tiek 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartyje Nr. 2017/23, tiek kaltinime nurodytuose perdavimo-priėmimo aktuose grafoje „Užsakovas“ Z. K. parašai buvo netikri, suklastoti, o 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. 3 (taisyta 4) parašo iš viso nebuvo, nors grafoje „Paslaugų teikėjas“ visi J. M. parašai buvo tikri (t. 2, b. l. 11–20). Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti ir su apylinkės teismo padaryta išvada, kad A. antspaudas 2017 m. buvo J. M. žinioje. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, nuteistoji pagamino kaltinime nurodytus netikrus dokumentus ir laikė juos savo darbo kabinete, apie jų sudarymą nežinojo nei buvusi A. direktorė Z. K., nei naujai paskirta direktorė S. A., todėl skundo argumentai, jog tik S. A. disponavo A. antspaudu jau nuo 2017 metų pradžios, pripažintini nepagrįstais. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tiesioginę prieigą prie aptariamų dokumentų turėjo būtent nuteistoji.

20. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu patenkinus nuteistosios ir jos gynėjo advokato prašymą išreikalauta iš UAB „B.“ turima informacija apie J. M. elektroninio pašto – (duomenys neskelbtini) turinį taip pat nepatvirtina skunde įrodinėtinos aplinkybės dėl tarp S. A. ir J. M. sudaryto žodinio susitarimo, kadangi nei viename laiške nebuvo net užsiminta apie 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23 bei pagal ją išmokamą darbo užmokestį apeliantei, nors apie kitus atliekamus mokėjimus už įvairias paslaugas J. M. teikė informaciją (pvz. 2017 m. lapkričio 27 d. el. laiškas, nurodoma, jog Programų projektų koordinatoriai visiems 2018 m. bei 800 Eur 2017 m. gruodžiui; 2017 m. gruodžio 13 d. laiškas apie papildomas pajamas už patalpų nuomą; ir kt. (17 t., b. l. 88-99). Susirašinėjimų metu nebuvo derinamas nei atlyginimo dydis, nei aptariamos darbų apimtys. Iš tiesų, iš pateiktų susirašinėjimų matyti, jog kai kuriuose el. laiškuose dar iki S. A. paskyrimo suformuotame paraše nurodyta, kad pasirašo „S. A., Direktorė“ ir pateikti A. kontaktiniai duomenys (pvz. 2017 m. liepos 2 d., 5 d., 12 d., 18 d., 20 d., rugpjūčio 2 d., 3 d., 6 d.,7 d., 8 d., 9 d. laiškai t. 17, b. l. 104-108), tačiau, kaip jau paminėta, J. M. buvo žinoma, kad oficiali A. direktorė yra Z. K., būtent ji ir buvo nurodyta 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartyje Nr. 2017/23 bei jos prieduose, išskyrus paskutinį ? 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 3 (taisyta 4), kuriame nurodyta, jog užsakovas yra direktorė S. A., ties jos duomenimis parašo nėra, tačiau uždėtas A. antspaudas, o ties J. M. duomenimis yra J. M. parašas (1 t., b. l. 130).

21. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, iš 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 1 p. matyti, kad J. M. šia sutartimi įsipareigojo surinkti duomenis apie nevyriausybinių organizacijų finansavimo sistemą Lietuvoje, atlikti analizę, iš kokių šaltinių, programų, projektų yra finansuojamos nevyriausybinės organizacijos, ir vadovaujantis surinktais duomenimis sukurti nevyriausybinių organizacijų studijos dalį, o taip pat surinkti ir susisteminti duomenis apie veikiančias Lietuvoje nevyriausybines organizacijas, jų teisinį statusą. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų S. A., M. G. (A. programų direktorė) duotų parodymų matyti, kad minėtos sutarties 1 punkte nurodytų paslaugų A. niekada negavo, be to šių užduočių vienam žmogui atlikti per devynis mėnesius yra neįmanoma. Liudytoja M. G. taip pat patvirtino, jog 2017 m. buvo A. atsikūrimo pradžia, turėjo nedidelį projektą „E.“ ir vieną institucinio finansavimo programą, kurioje buvo 5 paprogramės, o tai ką mini J. M. ? įvairios diskusijos ir festivaliai ? yra vadinamasis institucinis grantas, kur vyko kelios paprogramės, ir didelė dalis lėšų buvo skiriama tai organizacijai, kuri apsiėmė tai organizuoti. Liudytoja V. B., glaudžiai bendradarbiavusi su J. M., nurodė nesusidūrusi su tuo, kad ši užsiimtų kažkuo, susijusiu su nevyriausybinių organizacijų studija. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati J. M. neneigė, kad 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23 objektas buvo tik formalus, toks pats buvo ir visų perdavimo-priėmimo aktų sudarymas, su šiais aktais nebuvo fiksuojamas ir perduodamas joks konkretus rezultatas. Todėl, šiuo atveju, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad 1999 m. liepos 1 d. darbo sutarties pakeitime numatytos J. M. darbo funkcijos parodo, jog 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartyje Nr. 2017/23, 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. 1, 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. 2 ir 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akte Nr. 3 (taisyta 4) nebuvo įrašyta melaginga informacija. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju J. M. tvirtinimu buvo sudaryta būtent rašytinė 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017/23, todėl ta aplinkybė, kad intelektinių paslaugų teikimas yra galimas ir žodinio susitarimo forma, neturi reikšmės.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog minėta sutartis realiai nebuvo sudaryta (jos turinyje įtvirtinta objektyvios tikrovės neatitinkanti informacija) bei apmokėjimai už neatliktus įsipareigojimus 2017 m. birželio 26 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1, 2017 m. rugpjūčio 30 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 2 ir 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. 3 (taisyta 4) buvo padaryti neturint tam teisėto pagrindo, todėl minėtų dokumentų nėra pagrindo pripažinti tikrais. Akcentuotina ir tai, kad nuteistoji, nesutikdama su jai mokamu darbo užmokesčiu, bei manydama, jog už jos atliekamą darbą 2017 m. darbdavys mokėjo netinkamą atlyginimą, turėjo galimybę kreiptis su prašymu į A. direktorę Z. K. (su kuria ir buvo pasirašyti du paskutiniai 1998 m. balandžio 10 d. darbo sutarties pakeitimai (Priedas Nr. 11, Priedas Nr. 12) dėl darbo užmokesčio padidinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistoji būtų tokia galimybe pasinaudojusi ir toks prašymas būtų atmestas ar nepatenkintas. Taigi, nors J. M. teigimu, ši dirbdama A. finansų direktore skyrė žymiai daugiau laiko ir atliko daugiau darbų nei buvo numatyta pagal 1998 m. balandžio 10 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. vasario 1 d. pakeitimą (priedas Nr. 12), tačiau apygardos teismo vertinimu, tai nesuteikia pagrindo gaminti kaltinime nurodytus netikrus dokumentus bei į savo sąskaitą pervesti 25 100,09 Eur. Be to, iš pačios J. M. užsakyto atlikti audito ir jame nurodytų duomenų matyti, kad per 2017 m. finansinius metus su darbo santykiais A. vadovui išmokėta 12 786 Eur suma (2 t., b. l. 177), o J. M. į jos asmeninę sąskaitą tais pačiais 2017 m. finansiniais metais, kaip jau paminėta, 4 pavedimais buvo išmokėta 25 100,09 Eur suma, todėl neįtikima, kad A. finansų direktorės atlygis buvo daugiau nei dvigubai didesnis, negu A. direktorės.

23. Nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, jog J. M. nuteista už dokumento suklastojimą, nors toks dokumentas nebuvo pateiktas byloje, akcentuojama, kad kaltinime nurodyto dokumento „2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 3 (taisyta 4), prie 2017 m. kovo 23 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017/23, neva sudaryto tarp VšĮ „A.“ (užsakovas) atstovaujamos direktorės Z. K. ir J. M. (paslaugų teikėjas)“ iš viso nebuvo. Iš tiesų, perduodant bylą į teismą su kaltinamuoju aktu, jame be kitų jau aptartų netikrų dokumentų, buvo nurodytas ir šis, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo pastebėta, jog šiame dokumente, buvo nurodyta ne direktorė Z. K., o direktorė S. A. Šis rašymo apsirikimas buvo ištaisytas, nors pirmosios instancijos teismas apie šį patikslinimą šalių neinformavo, tačiau tai nereiškia, kad tokio dokumento, kaip kad tvirtinama skunde, iš viso byloje nebuvo. Vien ne tos direktorės pavardės nurodymas aptariamame dokumente, nereiškia kad toks dokumentas neegzistavo, ypač įvertinant tai, jog pati J. M. tvirtino, kad visi dokumentai buvo tikri ir jos pasirašyti, kas patvirtinta ir specialisto išvada (kad J. M. pasirašė kaltinime nurodytus dokumentus). Be to, pagal šį, kaip ir pagal aukščiau aptartus netikrus pagamintus dokumentus, J. M. į savo asmeninę sąskaitą sau persivedė pinigines lėšas.

24. Skunde nepagrįstai tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų Š. L. (VšĮ „V.“ patariamosios tarybos pirmininko) ir V. T. (auditoriaus, atlikusio A. auditą) parodymų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio šių asmenų parodymai buvo vertinti, pažymėtina, kad Š. L. be kitų aplinkybių, apie bendravimą su J. M., nurodė, jog nebuvo girdėjęs nieko apie ta, jog ši dirbtų pagal Intelektinių paslaugų sutartį, pats detalizavo aplinkybes, kaip buvo dirbama pagal intelektinių paslaugų sutartį, ir kad padarius darbą turėjo būti perduodamas jo rezultatas. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir V. T. parodymus, ir būtent šio asmens nurodytos detalės dėl netikrų dokumentų atskleidžia jų svarbą, t. y. liudytojas nurodė, kad turėjo matyti 2017 m. birželio 28 d., 2017 m. rugpjūčio 31 d., 2017 m. lapkričio 10 d., ir 2017 m. gruodžio 8 d. mokėjimus iš A. banko sąskaitos į asmeninę J. M. banko sąskaitą, visus dokumentus gavo iš J. M., jam turėjo būti pateikti dokumentai, jo vertinimu jam buvo pateikti 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. rugpjūčio 30 d., 2017 m. gruodžio 8 d. priėmimo-perdavimo aktai, tačiau jam nebuvo pateikta informacija koks intelektinis produktas buvo sukurtas pagal aptartus priėmimo-perdavimo aktus. Jei jam jie nebūtų buvę pateikti, tai būtų fiksuota ataskaitoje, jei jam būtų kilusios abejonės, kad Z. K. nepasirašinėjo intelektinių paslaugų teikimo sutarties, būtų kilęs klausimas dėl šios sutarties vertės ir tai būtų pažymėta audito ataskaitoje. Pastebėtina ir tai, kad kaip matyti iš pateiktos suformuotos ataskaitos J. M. paminėtus pavedimus, kuriais buvo pervestos piniginės lėšos, buhalterinėje apskaitoje nurodė kaip „Alga“, tačiau ne kaip atlygį pagal paminėtą netikrą intelektinių paslaugų sutartį (2 t., b. l. 89). Taigi, šios liudytojo nurodytos aplinkybės, patvirtina tai, kad 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2017/23 ir šios sutarties priedais J. M. pavyko tuo metu pateisinti sau pervestas lėšas, ir tai, kad šie neteisėti jos veiksmai neatsispindėjo atliktoje audito ataskaitoje. Pagamintais netikrais dokumentais buvo padaryta didelė žala A., t. y. 25 100,09 Eur (502 MGL), siekiant vieningo tikslo ? apgaule, pagaminant netikrus dokumentus, jų pagrindu į savo asmeninę sąskaitą padarant pavedimus, įgyti lėšas, dėl to veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, taikyta švelnesnė įstatymo redakcija, nes numatytos švelnesnės alternatyvios bausmių rūšys).

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. M. veikų kvalifikavimo klausimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017 priimta nutartimi, kurioje baudžiamoji byla dėl dokumentų klastojimo buvo nutraukta. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog gynėjo nurodytoje baudžiamojoje byloje spręsta situacija neatitinka šios nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, nes paminėtoje byloje buvo nustatyta, jog pagaminti dokumentai buvo tikri ir pateiktas jų vertinimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodyti J. M. pasirašyti dokumentai buvo netikri, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo aptariama Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

26. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Sukčiavimas – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto. Teisėjų kolegija įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pastebi, kad šiuo atveju taip pat labai svarbu atskirti civilinius santykius nuo baudžiamosios atsakomybės BK 182 straipsnio kontekste, kadangi nuteistosios ir jos gynėjo advokato manymu, civilinį ginčą eilę metų bandoma neteisėtai sutapatinti su baudžiamosios teisenos objektu.

27. Pažymėtina, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas (ar turtinė teisė) gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sudarant sandorius ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, Nr. 2K-139-719/2022, Nr. 2K-146-976/2022). Civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-788/2021, Nr. 2K-76-788/2020).

28. Skundą nagrinėjantis teismas nesikartodamas dėl netikrų dokumentų pagaminimo, įvertina nuteistosios ir jos gynėjo advokato poziciją dėl to, jog S. A., žinodama apie 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/23 bei 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. rugpjūčio 30 d., 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktus, inicijavo kaltinime nurodytų sumų pervedimą į nuteistosios sąskaitą, kadangi ši nuo 2017 m. sausio 3 d. veikė kaip pilnateisė A. vadovė, t. y. priiminėjo vadovo kompetencijai priskirtus sprendimus, skirstė užduotis bei disponavo A. antspaudu ir banko generatoriumi, o pavedimus iš A. priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) keturiais mokėjimo pavedimais (2017 m. birželio 28 d. pervedė 7 454,50 Eur, 2017 m. rugpjūčio 31 d. pervedė 2 487,10 Eur, 2017 m. lapkričio 10 d. pervedė 5 100 Eur, 2017 m. gruodžio 8 d. pervedė 10 058,49 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal paslaugų sutartį“, į J. M. priklausančią AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) padarė I. S., kuri, kaip VšĮ „O.“ darbuotoja, buvo atsakinga už A. buhalterinės apskaitos tvarkymą bei vykdė S. A. pavestas užduotis.

29. Kaip anksčiau paminėta, S. A. neturėjo teisės atstovauti A. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., todėl ir pagal 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. rugpjūčio 30 d., perdavimo-priėmimo aktus kaltinime nurodytų piniginių lėšų pervedimas negalėjo būti atliktas. Be to, S. A. 2020 m. pradžioje sužinojusi apie pinigų pasisavinimą iš A. pati kreipėsi elektroniniu laišku į Z. K., norėdama išsiaiškinti ar ši jos užimamų pareigų laikotarpiu, pasirašė kaltinime paminėtus dokumentus, ar apie jų egzistavimą jai buvo žinoma. 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akte S. A., kaip A. vadovės parašo, taip pat nebuvo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017-01, kuri buvo pasirašyta tarp VšĮ „O.“ direktorės J. M. ir A. direktorės S. A. parodo, jog A. direktore faktiškai jau buvo ne Z. K., bet S. A., tačiau tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme S. A. apklausų metu neigė šią aplinkybę.

30. Akcentuotina, kad į bylą pateikta 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017-01 buvo pasirašyta tarp VšĮ „O.“ direktorės J. M. ir A. direktorės S. A., kuria A. pavedė VšĮ O.“ tvarkyti buhalterinę apskaitą. Pagal šią sutartį užsakovas A. už teikiamas buhalterines paslaugas nuo 2017 m. sausio mėn. iki spalio mėn. (imtinai) įsipareigojo per mėnesį mokėti vykdytojui (VšĮ „O.“) 1 012,40 Eur plius pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM); nuo 2017 m. lapkričio mėn. – 578,52 Eur plius PVM (1 t., b. l. 175–178). T. y. J. M. su A. buvo susijusi ne tik tiesioginiais darbo santykiais, bet ir per jos vadovaujamos viešosios įstaigos teikiamas paslaugas. 2024 m. liepos 25 d. teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja S. A. parodė, kad 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017-01 ji pasirašė rugsėjį ar spalį, kadangi sausio 3 dieną ji negalėjo pasirašyti kaip direktorė, nes ja nebuvo, pažymėjo, jog šią sutartį J. M. kažkuriuo momentu su kitais dokumentais jai pateikė pasirašyti tuo metu, kai ji jau buvo direktore, neneigė, kad parašas yra jos.

31. Nuteistosios J. M. teigimu, minėta sutartimi (2017 m. sausio 3 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017-01) tvarkyti A. buhalteriją buvo pavesta I. S., kuri, vykdydama S. A. įpareigojimus, pervesdavo J. M. į sąskaitą darbo užmokestį, įformintą 2017 m. kovo 23 d. Intelektinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2017/23. Todėl, šiuo atveju, apygardos teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti į 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017-01 turinį. Kaip matyti minėtos sutarties 1.2 punkte numatyta, kad „buhalterinių paslaugų sąvoka apima šias Vykdytojo Užsakovui teikiamas paslaugas: buhalterinių įrašų atlikimą; buhalterinių ataskaitų parengimą, mokesčių apskaičiavimą, finansinių ataskaitų paruošimą ir pateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, Socialinio draudimo fondo valdybai, Registrų centrui, Statistikos departamentui (toliau vadinama finansinės priežiūros institucijos); darbuotojų atlyginimų ir su tuo susijusių mokesčių apskaičiavimą; Užsakovo pateiktų pirminių apskaitos dokumentų įvertinimą bei perspėjimą apie netikslumus, ar Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus (už tokių netikslumų ir pažeidimų pašalinimą atsako Užsakovas); konsultavimą mokesčių apskaičiavimo, kitais ūkinės-komercinės veiklos operacijų, buhalterinio apiforminimo klausimais; inventorizacijos dokumentų įforminimą“. 1. 4 punkte numatyta, kad „už paslaugas, nenumatytas šioje sutartyje, Užsakovas moka vykdytojui atskirai pagal iš anksto tarp šalių sutartus įkainius“. Sutarties 4.1 punkte įtvirtinta, kad „Vykdytojas, teikdamas paslaugas, numatytas sutarties 1.2 punkte, įsipareigoja: tvarkyti Užsakovo buhalterinę apskaitą pagal LR įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Nedelsiant informuoti Užsakovą apie visus buhalterinės apskaitos vedimo, mokesčių skaičiavimo tvarkos pasikeitimus, taip pat teikti paaiškinimus apie tokius pasikeitimus, Metinę finansinę ir mokestinę ataskaitą pateikti raštu ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki LR teisės aktais nustatyto termino. Užsakovui įgaliojus, atstovauti Užsakovo organizaciją buhalteriniais klausimais finansinės priežiūros ir kituose institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose. Užtikrinti pateiktų dokumentų saugumą ir patikėtos informacijos konfidencialumą“. Taip pat sutarties 4.3 punkte įtvirtinta, kad „vykdytojas iš savo darbuotojų skiria O. Finansų direktorę I. S. ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) atsakinga už buhalterinės apskaitos dokumentų teisingą ir savalaikį įforminimą pagal Užsakovo pateiktus dokumentus bei jų pasirašymą. Vykdytojas neatsako už pavėluotą ataskaitų pateikimą finansinės priežiūros institucijoms ne dėl jo kaltės“.

32. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus 2017 m. sausio 3 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2017-01 punktus, teisėjų kolegija sutinka, jog minėtos sutarties 4.3 punkte įvardinta I. S., kaip asmuo, atsakingas už A. buhalterinės apskaitos dokumentų teisingą ir savalaikį įforminimą, tačiau priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ši sutartis nesudaro pagrindo konstatuoti, jog I. S. turėjo prieigą prie A. banko sąskaitos bei jai buvo pavesta atlikti į J. M. sąskaitą kaltinime nurodytus pervedimus. Pagal minėtą sutartį I. S. nebuvo atsakinga už A. finansinių operacijų atlikimą ar lėšų pervedimą, taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad finansinėms operacijoms atlikti šiai buvo perduota pagal A. elektroninių paslaugų teikimo sutartį 2017 m. vasario 6. J. M. išduota atpažinimo priemonė – slaptažodžių generatorius (naudotojo ID Nr. (duomenys neskelbtini)) (2 t., b. l. 67; 15 t., 87-90, 92-94). Be to, byloje nepateikti jokie duomenys, galintys patvirtinti tai, kad I. S. būtų žinojusi apie 2017 m. sausio 3 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartyje numatytą 4.3 punktą, jos paskyrimą tvarkyti A. buhalterinės apskaitos dokumentus bei būtų pasirašytinai supažindinta su 2017 m. sausio 3 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartimi Nr. 2017-01, ar su 2017 m. sausio 3 d. VšĮ „O.“ įgaliojimu Nr. 2017-BA-001, kuriame, VšĮ „O.“, atstovaujama direktorės J. M., įgalioja I. S., be kita ko, būti atsakinga už bankinių pavedimų parengimą, už banko generatoriaus naudojimą ir saugojimą bei A. darbuotojų atlyginimų ir su tuo susijusių mokesčių apskaičiavimą (2 t., b. l. 121). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 11 d. – 2021 m. birželio 14 d. apklausta I. S. parodė, kad J. M. teismuose pradėjo ją kaltinti neva dėl pinigų pervedimo iš A. į VšĮ „O.“ banko sąskaitas, prisidengdama 2017 m. sausio 3 d. įgaliojimu, apie kurį ji nieko nežinojo iki 2020 m. prasidėjusio teismo proceso. Teigė, jog šis įgaliojimas buvo sudarytas be jos žinios, tarp jų nebuvo jokių kalbų, susitarimų ar derybų dėl kokio nors įgaliojimo. I. S. spėjimu įgaliojimas buvo sudarytas atgaline data prasidėjus teismams ir paaiškėjus J. M. machinacijoms (2 t., b. l. 95-99).

33. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į liudytojos I. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jog ši tvirtino, kad 2017 m. su S. A. nebendravo nei darbo reikalais, nei pavedimų darymo klausimais. Neprisimena tokių elektroninių laiškų 2017 m., kuriuose būtų nurodžiusi, kad S. A. kreipėsi į ją, kad apmokėtų sąskaitas. Ką reikia padaryti VšĮ „A.“, pasakydavo J. M., tai ji galėjo padaryti žodžiu, galėjo elektroniniu laišku. Liudytoja S. A. taip pat parodė, kad visos fondo finansinės operacijos eidavo per J. M. rankas, nes ji (teismo pastaba – J. M.) nenorėjo, kad jie tiesiogiai bendrautų su jos buhalteriais, ji buvo atsakinga ir už bendravimą su Sodra, VMI. Darbo užmokesčius visiems išmokėdavo buhalterinė įmonė, viskas vyko per J. M. J. M. deleguodavo funkcijas savo darbuotojams – VšĮ „O.“ buhalteriams, ji (S. A.) jiems nurodymų neduodavo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šių liudytojų duotais parodymais, kadangi byloje nepateikta nei elektroninių laiškų, nei kitų objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti šių parodymų teisingumu. Priešingai, kaip matyti iš pateiktų SEB banko duomenų Apygardos teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės bei tas faktas, kad A. turėjo ne tik finansų direktorę, bet ir sudarytą 2017 m. sausio 3 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017-01 su VšĮ „O.“ sudaro pagrindą išvadai, jog 2017 m. slaptažodžių generatoriumi (naudotojo ID Nr. (duomenys neskelbtini)) S. A. nesinaudojo bei negalėjo jo perduoti I. S. A banko sąskaitoje esančių lėšų tvarkymui, nes šis generatorius buvo išduotas būtent J. M.

34. Nors skunde taip pat akcentuota, kad S. A. buvo susipažinusi su nuteistosios siųsta ataskaita, kurioje, be kita ko, numatytos 2017 m. fondo išlaidos, tarp kurių yra išlaidos finansų direktoriui – 1 500 Eur per mėnesį A. ir 1 500 Eur per mėnesį VšĮ „V.“, o pastabose prie šių išlaidų nurodytas paslaugų pirkimas, tačiau skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog minėta ataskaita elektroniniu paštu S. A. buvo išsiųsta tik 2018 m. vasario 25 d., t. y. jau po visų aptariamų netikrų dokumentų sudarymo. Teisiamojo posėdžio metu apklausta S. A. paaiškino, kad tuo metu galvojo, jog „Paslaugų pirkimas“ yra paslaugų sutarties su VšĮ „O.“ sudarymas, kadangi visas paslaugas gaudavo iš ten. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sutinka, kad S. A., būdama nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. A. direktore, pasitikėdama J. M. kaip finansų direktore, nepakankamai kontroliavo A. finansinius reikalus, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nešalina J. M. atsakomybės dėl kaltinime nurodytų netikrų dokumentų pagaminimo ir pinigų pervedimų į savo banko sąskaitą. Be to, šiuo atveju nėra sprendžiamas S. A. atsakomybės klausimas. Kaip ir šios nagrinėjamos bylos dalykas nėra su A. ir kitais asmenimis sudarytos intelektinių paslaugų teikimo sutartys.

35. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kitų civilinių bylų kontekstas, kurių aplinkybės buvo glaudžiai susijusios su šioje baudžiamojoje byloje inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis ir santuokos metu įgyto turto padalijimas tarp apeliantės ir jos sutuoktinio, skundžiamame nuosprendyje buvo aptariamas siekiant įvertinti nuteistosios asmenybę, kadangi nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme J. M. pozicija dėl VšĮ „A.“ pasisavintų lėšų keitėsi. Kaip jau paminėta, byloje esantis 2020 m. kovo 6 d. elektroninis laiškas, 2020 m. kovo 10 d. paaiškinimas bei vekselis parodo, kad išaiškėjus aplinkybėms apie pasisavintas VšĮ „A.“ lėšas, apeliantė deklaravo norą grąžinti skolas, todėl apylinkės teismas, siekdamas objektyviai įvertinti situaciją, pagrįstai atsižvelgė ir į J. M. vėlesnius veiksmus, jų eigą bei motyvaciją atlyginti žalą. Šiuo atveju apeliantės deklaruotas noras atlyginti žalą bei veiksmai nesutapo, kadangi kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje, jau (duomenys neskelbtini) tarp J. M. ir jos sutuoktinio D. M. buvo sudaryta santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartis (turtas perleistas sutuoktiniui) ir kitos sutartys (J. M. turtas perleistas sutuoktinio tėvui, žemės sklypas perleistas sūnaus draugei už mažesnę nei rinko kainą). 2021 m. birželio 4 d. duomenimis, J. M. jau nepriklausė joks nekilnojamasis turtas. Todėl apygardos teismo įsitikinimu, apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas aptarė anksčiau nurodytas aplinkybes, siekdamas bet kokiomis subjektyviomis versijomis pagrįsti kaltinimą, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu.

36. Taigi, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes veiksmai, dėl kurių J. M. buvo nuteista, priklauso civilinės teisės reguliuojamai sričiai, tačiau teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia nuteistosios ir jos gynėjo pozicija, pastebi, kad esant anksčiau byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, jog VšĮ „A.“ priklausantys pinigai buvo užvaldyti panaudojant apgaulę, t. y. pagaminant netikrus dokumentus apie neva atliekamus darbus, ir jų pagrindu atliekant į savo asmeninę sąskaitą piniginių lėšų pervedimus už darbus, kurie realiai nebuvo atlikti, ir ši apgaulė panaudota prieš VšĮ „A.“ buvo esminė, yra teisinga. Šiuo atveju piniginės lėšos, pervestos į J. M. banko sąskaitą, pagrįstai pripažintos turtu, kuris nuteistajai yra svetimas, nes ji jokių teisių į jį neturėjo, atitinka didelės žalos požymį, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad BK 182 straipsnio 2 dalis pritaikyta netinkamai.

37. Kitų skundo argumentų, susijusių su J. M. darbo užmokesčio mokėjimu 2018 metais pagal individualios veiklos sutartį, padėjimo išvengti A. mokėtinų mokesčių, dėl S. A., kaip A. vadovei galiojančių imperatyvių fiduciarinių pareigų, kurie nekeičia byloje nustatytų aplinkybių ir neturi reikšmės veikų kvalifikavimui, teisėjų kolegija plačiau nevertina ir dėl jų nepasisako.

Dėl kaltinimo pakeitimo.

38. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistoji ir jos gynėjas kaltinimo pakeitimus dėl 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akto (dokumentas buvo sudarytas tarp A. (užsakovas), atstovaujamos direktorės S. A., o ne Z. K.) bei fakto, jog J. M. žinomai netikrus dokumentus pagamino 2021 m. rugsėjo 8 d. I. S. ikiteisminiam tyrimui pateiktu kompiuteriu (stacionaraus kompiuterio procesorius „Intel Core 15-2400CPU 4GB“), o ne 2021 m. rugpjūčio 25 d. I. S. ikiteisminiam tyrimui pateiktu kompiuteriu (sisteminis blokas be išorinių gamyklinių užrašų) vertina, kaip esminius J. M. teisės į gynybą pažeidimus, nes šie byloje nebuvo tiriami ir vertinami, taip pat nebuvo sudarytos jokios galimybės nuo jų gintis. Tačiau teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais.

39. BPK 255 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jeigu jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Be to, paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375-1073/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-194-719/2023 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi nurodyti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pakeitimus, apie tai užtenka nurodyti priimamo dokumento aprašomojoje dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149/2013). Nepriimtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas pateikiamas rezoliucinėje nutarties dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-293-222/2017, 2K-133-813/2025).

40. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 21 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu įspėjo proceso dalyvius (prokurorę, civilinio ieškovo atstovą advokatą, nuteistąją ir jos gynėją advokatą D. Gagį) dėl tam tikrų techninių kaltinimo patikslinimų, kadangi galimai buvo padaryti rašymo apsirikimai, proceso dalyviai dėl to pasisakyti nepageidavo (16 t., b. l. 98). Neginčytina, jog minėto teisiamojo posėdžio metu nebuvo nurodyti visi galimi kaltinimo pakeitimai, t. y. nepaminėtos apeliaciniame skunde įvardintos aplinkybės dėl 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akto pasirašymo bei dokumentų pagaminimo atitinkamu kompiuteriu, tačiau priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nenustačius, kad pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės turi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip suvaržo kaltinamosios teises į gynybą, jos nepripažįstamos iš esmės skirtingomis ir esminėmis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistosios gynėjui įstatymo nustatyta tvarka buvo suteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga bei šis tokia teise pasinaudojo (13 t., b. l. 97-98), todėl apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, jog 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 3 (taisyta 4) neegzistuoja, pripažintinas nepagrįstu. Taip pat 2025 m. sausio 8 d. teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsintas Europos tyrimo orderis, kuriame buvo apklausta Z. K. Apklausos metu ši liudytoja nurodė, kad 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 3 (taisymas į skaičių 4) ji nepasirašė ir neuždėjo antspaudo. Ant paskutinio dokumento iš viso nėra jos pavardės. Pareigas jau ėjo naujoji direktorė (4 t., b. l. 3–39), todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismo pakeistos kaltinimo aplinkybės (ištaisyti rašymo apsirikimai) buvo nežinomos gynybai, pripažintinos nepagrįstomis. Be to, pažymėtinai ir tai, jog apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas dalinis įrodymų tyrimas ir nuteistoji bei jos gynėjas turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją dėl pakeistų neesminių faktinių aplinkybių, ką ir padarė.

41. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuteistosios gynėjo advokato teiginiais, jog skundžiamame nuosprendyje nebuvo nurodoma kada buvo įgytas stacionarus kompiuterio procesorius „Intel Core I5-2400CPU 4GB“, t. y. byloje nepateikti šio pirkimo dokumentai bei nėra duomenų, galinčių patvirtinti tai, kad kaltinime nurodyti dokumentai (2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutartis bei 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. rugpjūčio 30 d., 2017 m. gruodžio 8 d. perdavimo-priėmimo aktai) buvo sukurti būtent juo, o ne tik jame saugomi. Taip pat, nustatyta, jog 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutartis buvo netikra, tačiau nustatomojoje dalyje nurodyta, jog „suklastotos“ intelektinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu buvo pagaminti netikri dokumentai bei pervestos piniginės lėšos. Todėl šios aplinkybės skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje tikslintinos, nurodant, jog „J. M. nuteista už tai, kad nuo 1998 m. balandžio 14 d. dirbdama buhalterės, nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2020 m. kovo 13 d. dirbdama finansų direktorės pareigose VšĮ „A.“ (toliau – ir Fondas), į. k. (duomenys neskelbtini), įgijusi teisę prisijungti ir atlikti finansines operacijas VšĮ „A.“ priklausančiose atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose, apgaulės būdu, netikros 2017 m. kovo 23 d. intelektinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu iš VšĮ „A.“ priklausančios AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė bendrą 25 100,09 Eur sumą, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kompiuteriu pagamino ir pasirašė žinomai netikrus dokumentus“. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, net ir pakeitus kaltinime nurodoma techninę priemonę, kurios pagalba pirmosios instancijos teismo vertinimu buvo pagamintas netikras dokumentas, nėra pagrindo konstatuoti nuteistosios teisės į gynybą pažeidimo, kadangi J. M. tvirtina, jog kaltinime nurodyti dokumentai realiai buvo sukurti, ant jų yra jos parašai, ir jų pagrindu ji teikė paslaugas, už kurias gavo atlygį.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

42. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas privalėjo objektyviai ir nešališkai vertinti visus faktus, kurie yra siejami su nuteistosios kaltinamajame akte nurodytais darbo santykiais A., t. y. jų apimtimi, apmokėjimu. Taip pat būti aktyvus bei tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigas, šalinti visas abejones tiek dėl J. M. nurodytų faktų, tiek ir dėl to ar A. 2017 m. vykdomi darbo santykiai su apeliante nepažeidė darbuotojo teisių bei jo teisėtų interesų, išreikalauti iš darbdavio visus įrodymus apie sutartinius ir darbo santykius, tačiau teismas nevykdė nurodytų procesinių pareigų, rodė šališkumą bei išankstinę nuomonę nuteistosios atžvilgiu (dėl įrodymų išreikalavimo, jų prijungimo).

43. Tiek BPK nuostatos, tiek Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija įtvirtina bendrą principą – bylą negali nagrinėti šališkas teismas. Teismo nešališkumas vertinamas dvejopai: subjektyviuoju aspektu, nustatant, ar yra realių faktų, rodančių teisėjo asmeninį tendencingumą, ir objektyviuoju aspektu, įvertinant, ar bylos nagrinėjimo aplinkybės galėjo sudaryti pagrįstą įspūdį, kad teismas yra palankus ar priešiškas kuriai nors proceso šaliai. Taikoma teisėjo nešališkumo prezumpcija, kol nėra pateikiama objektyvių duomenų, kurie ją paneigtų. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad vien nuosprendžio motyvų stoka ar įrodymų vertinimas ne taip, kaip pageidautų gynėjai, savaime nesuponuoja išvados dėl teismo šališkumo. Šališkumas negali būti siejamas vien su nuosprendžio motyvacijos trūkumais ar procesinio dokumento kokybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-217-699/2015 ir kt.). Teismas gali būti pripažįstamas šališku tik tada, kai nustatomi objektyvūs jo elgesio ar priimtų procesinių sprendimų požymiai, rodantys išankstinį nusistatymą ar suinteresuotumą bylos baigtimi. Apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą išsamiai, sprendė visus dalyvių prašymus, suteikė gynėjui teisę užduoti klausimus liudytojams ir kitiems proceso dalyviams, pasisakydamas dėl nuteistosios gynėjo advokato prašomų įrodymų išreikalavimo ar jų prijungimo prie baudžiamosios bylos medžiagos teikė sprendimą pagrindžiančius motyvus. Teismo posėdžių protokolai bei garso įrašai neatskleidžia aplinkybių, kad teismas būtų rodęs priešiškumą ar palankumą kuriai nors iš šalių, arba iš anksto būtų nusistatęs dėl bylos baigties. Be kita ko, iš 2024 m. gegužės 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjančiam teisėjui paskelbus teismo sudėtį nušalinimų pareikšta nebuvo. Pirmosios instancijos teisme nei pradėjus įrodymų tyrimą, nei baigiamojoje bylos stadijoje nušalinimų taip pat nebuvo pareikšta.

Dėl paskirtos bausmės.

44. J. M. skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Apylinkės teismas, individualizuodamas J. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad padaryti du baigti apysunkiai nusikaltimai, veikiant tiesiogine tyčia. Abi nusikalstamos veikos padarytos prieš tą patį juridinį asmenį – darbdavį, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ir veikiant pagal gerai apgalvotą bei kruopščiai suplanuotą modelį, nusikalstamais veiksmais padaryta turtinė žala nėra atlyginta, J. M. žalos padarymo fakto nepripažįsta, jos atlyginti nesutinka. J. M. praeityje nebuvo teista, bausta administracine tvarka, tačiau paskirtos baudos sumokėtos, išsituokusi, dirbanti, įgijusi aukštąjį išsilavinimą. Lengvinančių ir sunkinančių J. M. atsakomybę aplinkybių nebuvo nustatyta.

45. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apylinkės teismas nuteistajai paskyrė už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 400 MGL (20 000 Eur) dydžio baudą, už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudą. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir J. M. buvo skirta galutinė subendrinta 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda. Pažymėtina, kad pridedamos bausmės dalį apylinkės teismas pasirinko atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas nuteistąją charakterizuojančias aplinkybes, ir į tai, kad pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, kas baudos už apysunkį nusikaltimą atveju yra 100 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Vertinant nuteistajai paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokiomis aplinkybėmis konkrečiai grindžia skiriamų bausmių dydžius, tačiau bendrai aptariant bausmės individualizavimo klausimą atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistosios asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą bei skyrė švelniausias nuteistajai inkriminuotų nusikalstamų veikų straipsnių sankcijose numatytas bausmes – baudas, kurių dydžiai yra artimi minimaliems. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta galutinė bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Todėl nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, J. M. paskirtos galutinės bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistosios gynėjo advokato pateiktame apeliaciniame skunde. Taigi, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo pozicija bei pažymi, jog šiuo atveju nuteistajai pagrįstai bausmės buvo subendrintos taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai.

Dėl civilinio ieškinio.

46. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog civilinės ieškovės VšĮ „A.“ naudai iš J. M. turi būti priteista 29 529,52 Eur suma padarytai turtinei žalai atlyginti. Nuteistosios gynėjo tvirtinimu, J. M. nėra valstybei mokėtinų mokesčių gavėja, todėl iš jos galėtų būti priteisiama tik jai kaltinime nurodyta pervesta suma, t. y. 25 100,09 Eur.

47. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltininko veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltininko veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021, Nr. 2K-40-648/2024)

48. Kaip anksčiau konstatuota, kaltinime nurodyta žala – 25 100,09 Eur atsirado dėl J. M. kaltų nusikalstamų veiksmų (sukčiavimo, dokumentų klastojimo), todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šią sumą priteisė iš nuteistosios civilinės ieškovės VšĮ „A.“ naudai. Tačiau teisėjų kolegija, sutikdama su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija pažymi, kad VšĮ „A.“ sumokėti mokesčiai – 4 429,43 Eur iš nuteistosios buvo priteisti nepagrįstai. Akcentuotina, kad sumokėtų mokesčių nėra pagrindo pripažinti kaip VšĮ „A.“ padarytą žalą, kadangi sumokėtiems mokesčiams į valstybės biudžetą yra nustatytas įstatymu grąžinimo mechanizmas ir nepagrįstai sumokėti mokesčiai teisės aktų nustatyta tvarka gražinami sumokėtų mokesčių subjektui (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67-68 straipsniai). J. M., apgaulės būdu, suklastojusi kaltinime nurodytus dokumentus savo naudai VšĮ „A.“ sumokėtų mokesčių – 4 429,43 Eur neįgijo, tiesiogiai sukčiavimu ir dokumentų klastojimu padaryta žala yra ? 25 100,09 Eur. Todėl, esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies VšĮ „A.“ naudai priteisiant 25 100,09 Eur sumą.

Dėl atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

49. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiosios VšĮ „A.“ naudai iš J. M. priteista 5 384,50 Eur dydžio suma išlaidų, patirtų dėl advokato pagalbos, atlyginimui. Apeliaciniu skundu nesutinkama su tokio dydžio priteista suma ir prašoma ją sumažinti, taip pat prašoma atsižvelgti į tai, kad advokato darbo vieta yra Vilniaus mieste, kelionės išlaidos į teismą turėjo būti pripažintos nepagrįstomis.

50. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Be to, nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų išieškojimo klausimą. Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu VšĮ „A.“ buvo atstovaujama advokato S. Slapšinsko, o civilinės ieškovės naudai priteistos 5 384,50 Eur dydžio išlaidos buvo grindžiamas į baudžiamąją bylą pateiktais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų „Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ (toliau ir – Rekomendacijos), 4 punkte numatyta, jog atlygintinų išlaidų dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

51. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, spręsdamas VšĮ „A.“ proceso išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti klausimą, atsižvelgė į byloje esančias PVM sąskaitas-faktūras bei mokėjimo nurodymus (2021 m. balandžio 6 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SL 2021-40 ir 2021 m. balandžio 9 d. mokėjimo nurodymas; 2024 m. gegužės 24 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SL 2024-266 ir 2024 m. birželio 6 d. mokėjimo nurodymas; 2024 m. liepos 25 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SL 2024-280 ir 2024 m. liepos 29 d. mokėjimo nurodymas; 2024 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SL 2024-307 ir 2024 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymas; 2024 m. spalio 25 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SL 2024-301, 2024 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SL 2024-304 ir 2024 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymas; 2025 m. sausio 17 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SL 2025-321 ir 2025 m. sausio 20 d. mokėjimo nurodymas) ir, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti civilinės ieškovės atstovavimo išlaidų suma pateiktuose dokumentuose buvo detalizuota, nurodant kokios teisinės paslaugos buvo suteiktos už nurodytą sumą, priėmė sprendimą 5 384,50 Eur išieškoti iš nuteistosios. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas VšĮ „A.“ 5 384,50 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, padarė kokių nors teisės taikymo klaidų. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pagrįstomis atstovo advokato išlaidas susijusias su kelionėmis į teismą bei jas priteisė iš J. M., tačiau skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad advokatas S. Slapšinskas neprašė apylinkės teismo atlyginti jo patirtų išlaidų kelionėms į teismą. Iš anksčiau paminėtų PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad lentelėje „Teisinių paslaugų aprašymas“ nurodomas, be kita ko ir „vykimas/grįžimas į/iš Vilniaus m. apylinkės teismą (0,5 val.)“, kas apygardos teismo vertinimu, parodo būtent atstovo advokato skirtą laiką teikiant teisines paslaugas šioje baudžiamojoje byloje. Šią apygardos teismo išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog advokatas S. Slapšinskas neteikė pirmosios instancijos teismui jokių duomenų apie jo patirtas išlaidas kelionėms į teismą (kuro ar taksi paslaugų apmokėjimo kvitų, autobusų bilietų). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į atstovo advokato suteiktų paslaugų kiekį, įvardintą PVM sąskaitose-faktūrose, teisiamųjų posėdžių skaičių (iš viso surengta 10 teismo posėdžių), didelę bylos apimtį (bylą I instancijos teisme sudarė 16 tomų, šiuo metu ? 17 tomų), šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti 5 384,50 Eur sumą už teisinių paslaugų suteikimą neproporcingai didele.

Dėl atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

52. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje VšĮ „A.“ atstovas advokatas E. Čerškus pateikė priedą Nr. 1 prie 2025 m. gegužės 7 d. sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įtvirtintas advokatų profesinės bendrijos „L.“ ir Fondo susitarimas dėl atstovų sąrašo, taip pat 2025 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą bei 2025 m. rugsėjo 2 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo VšĮ „A.“ sumokėjo 726 Eur už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme – pasiruošimą ir dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, teismui pateiktų dokumentų analizę (17 t., b. l. 115-116) bei prašė priteisti atstovavimo išlaidas.

53. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina nukentėjusiojo procesinę teisę naudotis atstovo advokato paslaugomis, o nukentėjusiojo dalyvavimas procese, pasitelkiant atstovą advokatą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo teisių gynimo procese formų, todėl laikytina, kad nukentėjusioji turi teisę į prašomų išlaidų atlyginimą. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal nuteistosios J. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą, kurį nutarta tenkinti iš dalies. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs prašymą dėl išlaidų priteisimo, apeliacinio skundo apimtį (23 lapai) ir jo turinį bei byloje keliamų klausimų sudėtingumą, tai, kad apygardos teisme skundas išnagrinėtas žodinio proceso tvarka, vyko keturi teismo posėdžiai (tenkintas nuteistosios ir jos gynėjo advokato prašymas dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, apklausta liudytoja S. A.), į tai, kad nuteistoji yra dirbanti, ir kad skundas tenkinamas iš dalies, patenkinant vieną iš 5 reikalavimų ? sumažinant civilinio ieškinio dydį (t. y. buvo keliami 5 reikalavimai ? prašoma išteisinti, atmesti ieškinį arba ieškinį sumažinti, nepriteisti proceso išlaidų, arba jas sumažinti), todėl prašoma priteisti 726 Eur suma mažintina proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui, t. y. 20 proc., ir priteisiama 580,80 Eur suma (726-726x20 proc:100). Ši suma atitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijus.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

54. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teisėjų kolegija atkreipė prokurorės dėmenį į nukrypimą nuo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 (aktuali redakcija nuo 2020 m. gruodžio 29 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo ir 2014 m. liepos 24 d. įsakyme Nr. Nr. I-153 „Dėl rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu patvirtinimo“ įtvirtintų nuostatų nukrypimo. Baudžiamojoje byloje pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus 2021 m. balandžio 8 d. raštas dėl ikiteisminio tyrimo, kuriame nurodoma, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje išnagrinėjus (AP-8661) VšĮ „A.“ direktorės S. A. prašymą, 2021 m. balandžio 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (1 t., b. l. 55), nors 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 (aktuali redakcija nuo 2020 m. gruodžio 29 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo 5 punkte nurodyta, kad sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti įforminamas: rezoliucija; tarnybiniu pranešimu; prokuroro reikalavimu; prokuroro nutarimu. Šių rekomendacijų 6 punkte nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas užrašant rezoliuciją Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (toliau – IBPS) arba ant dokumento, kai dokumente yra aiškiai nurodyti galimai padarytos nusikalstamos veikos požymiai. Rezoliucijos tekstas rašomas esamojo laiko pirmuoju asmeniu. Rezoliucijoje turi būti nurodytas veikos kvalifikavimas pagal tam tikrą BK straipsnį (straipsnius), jo dalį (dalis) ir (ar) punktą (punktus), rezoliuciją užrašiusio asmens pareigos, vardas ir pavardė, parašas, rezoliucijos užrašymo data. Šiuo atveju, surašytas paminėtas prokuroro lydraštis, kuriuo informuojama apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, neatitinka aptariamose rekomendacijose nurodomų dokumentų formos.

55. 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. Nr. I-153 patvirtintų Rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu 12 punkte numatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad tiriama nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą nepriimamas. Kilus pagrindui perkvalifikuoti veiką, dėl kurios pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, suderinęs su prokuroru, dokumente, kuriuo įformintas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, užrašo rezoliuciją tęsti tyrimą dėl kitos veikos, nurodydamas BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą. Tokiu atveju nepriimamas nutarimas nutraukti dalį tyrimo dėl veikos, kuri perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą, išskyrus Rekomendacijų 14, 15 punktuose nurodytus atvejus. Veiką perkvalifikavus, pildoma nusikalstamos veikos statistinė kortelė (10 kortelė). Antroje šios kortelės eilutėje turi būti įrašomas kodas „2“ (pakeisti). Kaip jau paminėta, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o vėliau veika perkvalifikuota į BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį. Prokurorės iš IBPS duomenų pateiktas susirašinėjimas, kuriame sukurta tyrėjos užduotis „Prokurore manau, reiktų perkvalifikuoti į sukčiavimą ir daryti sutaptį dėl LR BK 300? Dėl pervestų pinigų iš VšĮ A. į „VšĮ O.“, galvoju taip pat“ ir pateikta prokurorei susipažinimui, po to nesant jokio prokurorės priimto sprendimo, neatitinka paminėtų rekomendacijų reikalavimo dėl veikų perkvalifikavimo. Tokios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog tiek pradedant ikiteisminį tyrimą, tiek perkvalifikuojant nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nukrypta nuo anksčiau paminėtų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintų rekomendacijų. Tačiau, nepaisant to, prokuroro valia dėl ikiteisminio tyrimo baigties ir valstybinio kaltinimo palaikymo tolimesnėje proceso stadijoje buvo aiški, J. M. teisės į gynybą nuo pakeisto kaltinimo nebuvo pažeistos, buvo sudaryta galimybė gintis ir teikti savo įvykių versijas ir argumentus. Visgi, atkreiptinas prokuroro dėmesys, jog tokių trūkumų ikiteisminio tyrimo metu neturėtų būti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. M. gynėjo advokato Deivido Gagio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendžio tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės VšĮ „A.“ civilinis ieškinys dėl turtinės atlyginimo visiškai tenkintas bei civilinį ieškinį tenkinti iš dalies:

priteistą padarytą turtinę žalą sumažinti ir nustatyti, jog VšĮ „A.“ padaryta turtinė žala yra 25 100,09 Eur (dvidešimt penki tūkstančiai vienas šimtas eurų, 9 ct) ir ją priteisti iš J. M.

Priteisti iš J. M. 580,80 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų, 80 ct) VšĮ „A.“ naudai jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Ieva Gavelytė-KalytienėDaiva KazlauskienėJurgita Kolyčienė