Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimantis“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Konsultacijų srautas“, atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimantis“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Konsultacijų srautas“, prašymą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimantis“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys D. D., J. D., uždaroji akcinė bendrovė ,,Autotodis“ ir viešoji įstaiga ,,Klaustukas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

13. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjos bei suinteresuoto asmens UAB ,,Autotodis“ argumentus, kad buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pažymėjo, kad nemokumo administratorė pareiškime tik formaliai nurodė šį kriterijų, nenurodydama, kada bendrovė atliko mokėjimus, kam neteisėtai buvo suteiktas prioritetas ir pan.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21.4. Pagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus. Selektyvus įrodymų vertinimas, neatsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, lėmė tai, kad pareiškimas buvo išnagrinėtas neteisingai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės ir nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

22. Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės aktualios ir taikomos taip pat ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis).

23. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 20 d. nutartimi prašymą apeliantės LUAB ,,Deimantis“ bankrotą pripažinti tyčiniu atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad nei nemokumo momentas, nei JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodyti tyčinio bankroto požymiai nėra įrodyti, todėl ir pagrindo jos buvusį vadovą D. D. bei akcininkę J. D. pripažinti atsakingais už tyčinį bankrotą asmenimis nėra. Apeliantė LUAB ,,Deimantis“ atskirajame skunde kelia pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų, susijusių su bendrovės nemokumo momentu bei atsisakymu pripažinti bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą kriterijų, nepagrįstumo klausimą, taip pat teigia, kad egzistuoja absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas, į bylą suinteresuotais asmenimis neįtraukus visų bendrovės kreditorių, nekvestionuodama kitų, JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytų pagrindų bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, netaikymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų, dėl šių pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu (ne)taikymo ir su jais susijusių teismo išvadų teisingumo nepasisakys, apeliantei nenurodžius jokių šios nutarties dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų.

24. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kurioje pasisakyta dėl nemokumo momento, ir kurioje aptariamas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindo bankrotui pripažinti tyčiniu (ne)buvimas, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo buvimo patikrinimas.

Dėl nemokumo momento nustatymo

25. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje nuosekliai pasisako, kad, sprendžiant dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus yra bendrovės nemokumo momento identifikavimas. Tik nustačius šį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp įvardytų veiksmų ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo buvimą ar nebuvimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2024 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-933/2024, 87 punktas). Todėl iš esmės pritartina tokiai apeliantės pozicijai, kad, netinkamai nenustačius bendrovės nemokumo momentą, klausimas, ar bendrovė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, gali būti išspręstas neteisingai.

26. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pagal šią (JANĮ 2 straipsnio 7 dalies) formuluotę sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: i) ar juridinis asmuo (atsakovė) negali laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); ii) ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). JANĮ projekto aiškinamajame rašte (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. spalio 23 d. aiškinamasis raštas Nr. XIIIP-2777 dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIIIP-2777–XIIIP-2789) pažymėta, kad balanso testas gali būti naudingas nustatant nemokumą, vertinant tai, ar turto (kaip jis bebūtų vertinamas) pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą nemokumą apibrėžimą, įstatymas nenumato, kad reikia atsižvelgti tik į pradelstus įsipareigojimus, ir nustato, kad juridinis asmuo yra nemokus, kai jo [visi] įsipareigojimai viršija turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022, 57, 58 punktai).

28. Taigi, bendrovės nemokumas yra nustatomas išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės turimi įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto verte ir bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

29. Apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrovės nemokumo momentą nustatė neteisingai, yra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad suinteresuotas asmuo D. D., neturėdamas specialių ekonominių žinių, neturėjo ir negalėjo suprasti, kad 2022 m. sausio 1 d. bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, aiškiai stokoja pagrįstumo ir padaryta pažeidžiant teisinį reguliavimą bei jį aiškinančią teismų praktiką.

30. Kaip minėta, pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, pakanka nustatyti vieną iš alternatyvių pagrindų bendrovei pripažinti nemokia, t. y. arba juridinio asmens negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių, arba jo įsipareigojimų viršijimą turto vertei. Kaip teisingai nurodo apeliantė atskirajame skunde, byloje esančių įrodymų visuma teikia pagrindą pripažinti, kad jau 2022 m. sausio 1 d. bendrovė buvo faktiškai nemoki, nes jos prisiimti įsipareigojimai kreditoriams viršijo viso jos turto vertę. Kitokią poziciją išsakęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko savarankiško byloje esančių įrodymų tyrimo bei vertinimo, apsiribodamas vien ikiteisminio tyrimo metu pateiktos specialisto išvados vertinimu.

31. Iš į bylą pateiktų bendrovės balansų už 2021–2022 metus (7 t., b. l. 444, 447), kurie buvo pateikti ir valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui, matyti, kad 2021 metais bendrovė deklaravo turtinti 134 697 Eur vertės turtą, kurį sudarė 91 651 Eur ilgalaikis turtas (įranga, transporto priemonės, įrenginiai, prietaisai) ir 43 046 Eur trumpalaikis turtą, o mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 86 681 Eur; 2022 metais ji deklaravo turinti 232 358 Eur vertės turtą, kurį sudarė 118 965 Eur ilgalaikis turtas (įranga, transporto priemonės, įrenginiai, prietaisai) ir 113 393 Eur trumpalaikis turtas, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 175 402 Eur.

32. Ir nors pagal balanse įrašytus duomenis tiek 2021 metais, tiek ir 2022 metais bendrovės įsipareigojimai neviršijo turimo turto vertės, tačiau, kaip minėta, teismui kyla pareiga nustatyti realią deklaruojamo turto vertę – vien balanso duomenys, esant byloje ir kitiems įrodymams, nėra savaime pakankami ir negali tapti neginčytinais duomenimis, identifikuojant turto ir įsipareigojimų santykį. Visgi, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodytos pareigos neatliko, todėl apeliacinės instancijos teismas šį skundžiamos teismo nutarties trūkumą turi ištaisyti.

33. Bendrovės pateiktuose balansuose nurodoma, kad jos turtą, be kita ko, sudaro įranga, transporto priemonės ir įrenginiai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad bendrovė 2021 m. birželio 10 d. su UAB ,,SME Capital 3“ sudarė lizingo sutartį (5 t., b. l. 64–66), pagal kurią bendrovei buvo perduotas 94 789,53 Eur vertės naujas CNC frezavimo centras. Be to, 2022 m. gegužės 26 d. su UAB ,,SME Capital 3“ apeliantė sudarė dar vieną lizingo sutartį (8 t., b. l. 5–9), pagal kurią jai buvo perduotas 33 050 Eur vertės lengvasis automobilis ,,Nissan Qasqai“. UAB ,,SME Capital 3“ pateiktoje informacijoje apie lizingo sutarčių sudarymą ir vykdymą (8 t., b. l. 1–19) nurodyta, kad abi lizingo sutartys buvo nutrauktos, turtas jai grąžintas ir realizuotas, o apeliantė pagal abi lizingo sutartis liko skolinga 14 416,48 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal lizingo sutartis bendrovės naudotas turtas buvo įtrauktas ir į bendrovės balansus už 2021–2022 metus. Faktą, kad ir pagal lizingo sutartis gautas turtas buvo įrašytas į balansą kaip bendrovės nuosavas turtas, patvirtina ir tokia aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo D. D. nemokumo administratorėms perdavė turtą, kurio vertė iš viso yra 8 214,44 Eur (1 t., b. l. 6; 5 t., b. l. 161). Kitokių įrodymų, t. y. kad balanse buvo įrašytas kuris nors kitas, o ne pagal lizingo sutartis bendrovei perduotas turtas, už kurį dar nebuvo atsiskaityta, į nagrinėjamą bylą nepateikta, t. y. suinteresuotas asmuo neįrodinėjo, kad bendrovė turėjo dar ir kitą įrangą bei transporto priemones, neįvardijo, kur nurodytas kitas ilgalaikis turtas, kuris nebuvo perduotas nemokumo administratorėms, dabar yra.

34. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pasisakęs tokiu aspektu, kad lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės teise, neapskaitytinas. Lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus turimas turtas, sprendžiant klausimą dėl mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2134/2013; 2015 m vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-505-186/2015; 2018 m sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-391-381/2018).

35. Vadinasi, apeliantės balansuose už 2021–2022 metus nurodyta turto vertė neatitiko realios jo vertės, nes į juos nepagrįstai buvo įtrauktas ir pagal lizingo sutartis neišpirktas turtas. Pagal byloje esančius įrodymus faktinė bendrovės turto vertė 2021 metais, iš balanse nurodytų 134 697 Eur atėmus 2021 m. birželio 10 d. lizingo sutarties 70 789,53 Eur kainą, yra 63 907,47 Eur, o 2022 metais, iš balanse nurodytų 232 358 Eur atėmus 2021 m. birželio 10 d. lizingo sutarties 70 789,53 Eur kainą ir 2022 m. gegužės 26 d. lizingo sutarties 28 092,50 Eur kainą, yra 133 475,97 Eur. Visiškai akivaizdu, kad pagal 2021 metų balansą turimo 63 907,47 Eur vertės turto nepakako 86 681 Eur dydžio kreditorių įsipareigojimams padengti. Be to, ir 2022 metais 175 402 Eur įsipareigojimai viršijo bendrovės turimo turto 133 475,97 Eur vertę. Tai, kad bendrovė nuo 2022 m. sausio 1 d. nebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir kad jos finansinė padėtis ir toliau vis blogėjo, patvirtina vien jau toks faktas, kad bankroto byloje iš viso yra patvirtinti 189 625,82 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai (5 t., b. l. 36–48, 75–76). Kitaip tariant, nuo 2021 m. bendrovės įsipareigojimų dydis tik augo, o ne mažėjo. Todėl konstatuotina, kad 2022 m. sausio 1 d. bendrovė jau buvo faktiškai nemoki.

36. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje teismo nutartyje, vertinant bendrovės nemokumo momentą tokios aplinkybės, kaip bendrovės vadovo išsilavinimas ar ekonominių žinių turėjimas, teisiškai nereikšmingos. Bendrovės vadovo pareigų, įtvirtintų CK, ABĮ ir (ar) JANĮ, vykdymas nėra siejamas su jo išsilavinimu, turimomis specialiomis žiniomis, galėjimu ar negalėjimu nustatyti bendrovėje susiklosčiusią nemokumo situaciją, kaip tai reglamentuota teisės aktuose, nurodytos aplinkybės neeliminuoja ir įstatyme vadovui tiesiogiai įtvirtintos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei, tapusiai nemokia, iškėlimo. Asmuo, tapdamas bendrovės vadovu, privalo vykdyti tiek ABĮ, tiek JANĮ jam numatytas pareigas, be kita ko, ir JANĮ 6 straipsnyje įtvirtintas bei susijusias su bendrovės nemokumo nustatymu, bankroto proceso inicijavimu. Todėl ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad buvęs vadovas D. D. neturėjo ir negalėjo suprasti, kad bendrovė 2022 m. sausio 1 d. jau buvo faktiškai nemoki, aiškiai stokoja teisinio pagrįstumo ir nesuponuoja kitokio nemokumo momento nustatymo, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas.

37. Byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstai ne(iš)tirtų ir ne(į)vertintų įrodymų visuma patvirtina, kad vėliausiai 2022 m. sausio 1 d. bendrovė buvo faktiškai nemoki, nes jos įsipareigojimai kreditoriams viršijo turimo turto vertę, toks turto bei įsipareigojimų santykis nepakito ir vėliau.

Dėl (ne)tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip teisinio pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu

38. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

40. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aiškinant minėtas įstatymo nuostatas, yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas).

41. Taigi, apeliantės bankrotas tyčiniu galėtų būti pripažintas įrodžius JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį ir jo priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas įrodymus bei paskirstydamas šalims įrodinėjimo naštą, todėl padarė neteisingą išvadą, jog šis tyčinio bankroto požymis nėra įrodytas. Sutiktina ir su tokia apeliantės pozicija, kad atsakingu dėl tyčinio bankroto laikytinas jos buvęs vadovas D. D.. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad atsakomybė dėl tyčinio bankroto kyla ir bendrovės akcininkei J. D..

42. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis ir teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą. Aiškinant apgaulingos ir (ar) netinkamos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį, įtvirtintą anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismų praktikoje buvo pasisakyta, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi bendrovės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

43. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu bendrovės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

44. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo parengti ir (ar) perduoti nemokumo administratorei. Kita vertus, skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad neperduoti ir (ar) neparengti tik dokumentai už labai trumpą laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas suklydo. Atitinkamai, ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks netinkamas neveikimas neatitinka aplaidaus ar apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo bei nėra sietinas su tyčinio bankroto požymiais, yra nepagrįsta.

45. Tai, kad bendrovės buhalterinė apskaita nebuvo tinkamai tvarkoma, visų pirma leidžia teigti į nagrinėjamą bylą pateiktos FNTT specialisto 2024 m. gruodžio 5 d. (9 t., b. l. 50–73) ir 2025 m. gegužės 21 d. (9 t., b. l. 74–94) išvados, kurios pateiktos ikiteisminiame tyrime pagal suformuotą užduotį atlikti LUAB ,,Deimantis“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., be kita ko, įvertinant ir tai, ar finansinė apskaita buvo tvarkoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Specialisto išvadose, kurios buvo atliktos įvertinus faktiškai perduotus LUAB ,,Deimantis“ finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus už 2022 m. sausio 1 d. – 2023 m. gruodžio 31 d., teigiama, kad nėra pateiktas ne tik skundžiamoje teismo nutartyje nurodytas didžiosios knygos registras nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., bet ir kiti dokumentai. Atsakyme į 3 klausimą 2024 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadoje (9 t., b. l. 69) nurodyta, kad tyrimui nepateikti ilgalaikio turto apskaitos registrai nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. (likutinės vertės ar turto kortelės), atsargų judėjimo apskaitos registras, prekių, skirtų perparduoti, registras, sumokėtų ir gautų avansų registras, atsiskaitymų (skolų) su pardavėjais ir pirkėjais (tiekėjais) registras. Todėl negalima nustatyti, ar Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikti teisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų panaudojimą.

46. Atitinkamai, vadovui neperdavus specialisto išvadoje įvardytų finansinės atskaitomybės dokumentų, nėra galimybės nustatyti ir aplinkybių, susijusių su LUAB ,,Deimantis“ 2022 metais gautomis pajamomis, turėtu turtu ir gautu pelnu. Kitokių duomenų (įrodymų), t. y. kad nemokumo administratorei buvo perduoti pirmiau aptarti dokumentai, kurių pagrindu būtų galima nustatyti bendrovės turto masę bei jos pokyčius, suinteresuotas asmuo D. D., kuriam, kaip minėta, ir teko procesinė pareiga juos pateikti, į bylą neteikė.

47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio arba struktūros, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti bendrovės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios bendrovės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti bendrovės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi bendrovės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias bendrovės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

48. Kaip minėta, 2022 m. sausio 1 d. bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, bendrovė ir toliau priiminėjo klientų užsakymus, nors faktiškai baldų ir nepagamino. 2025 m. birželio 13 d. nutarime nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo (9 t., b. l. 99–128) nurodyta, kad nuo 2023 m. liepos 7 d. iki 2023 m. lapkričio 29 d. klientai avansu už baldus sumokėjo 121 600 Eur, tačiau baldai nebuvo pagaminti. Neparengus ir (ar) neperdavus bankrutavusios bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio nustatymas yra nepagrįstai apsunkintas ar net neįmanomas.

49. Kitaip nei nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, ir tokia aplinkybė, kad buvęs apeliantės vadovas, suinteresuotas asmuo D. D., su VšĮ ,,Klaustukas“ buvo sudaręs buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, nereiškia, kad jis nėra atsakingas už buhalterinė apskaitos teisingą tvarkymą. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį pareiga organizuoti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratoriui tenka buvusiam (įgaliojimų netekusiam) bendrovės vadovui, o ta aplinkybė, jog dalis bendrovės dokumentų galimai yra pas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusį juridinį asmenį ir nemokumo administratorius turi galimybę su jais susipažinti, neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo nurodytos pareigos tinkamo įvykdymo. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar buhalterinė apskaita yra vedama pačios bendrovės, ar yra sudaryta buhalterinių paslaugų teikimo sutartis su kitu asmeniu, už tinkamą buhalterinę apskaitą visada yra atsakingas ir bendrovės vadovas. Tai reiškia, kad, jei buvęs vadovas teigia, jog bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais disponuoja bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkęs juridinis asmuo, tai buvusiam bendrovės vadovui pirmiausia tenka pareiga šiuos dokumentus gauti ir pateikti nemokumo administratoriui ir pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-825-567/2024, 68 punktas).

50. Suinteresuotam asmeniui D. D., kuris, būdamas LUAB ,,Deimantis“ vadovu, buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nenurodžius ir neįrodžius, kad dėl objektyvių priežasčių nebuvo parengti ir (ar) perduoti visi aktualūs buhalterinės apskaitos dokumentai, nėra pagrindo spręsti, kad vadovo pareigas jis vykdė tinkamai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad suinteresuotas asmuo savo veiksmais siekė neatskleisti bendrovės tikrosios padėties ir priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemokia ir negali atsiskaityti su kreditoriais, siekė sudaryti kliūtis nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes. Dėl neįvykdytos pareigos pateikti dokumentus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Vadinasi, tyčinio bankroto vienas iš požymių, susijęs su buhalterinės apskaitos netinkamu tvarkymu, sąmoningai netinkamu veikimu prisidėjus prie bendrovės bankroto, nagrinėjamoje byloje yra nustatytas (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis, šio straipsnio 2 dalies 4 punktas).

51. Konstatavus, kad buvusio apeliantės LUAB ,,Deimantis“ vadovo D. D. veiksmai (neveikimas) sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą ir pažeidė kreditorių teises bei teisėtus interesus, suinteresuotas asmuo D. D. pripažįstamas už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

52. Kitaip nei vadovo atveju, pagrindo nuspręsti, kad ir suinteresuotas asmuo J. D., kaip akcininkė, veiksmais ar neveikimu prisidėjo prie buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, nėra. Nors pagal ABĮ 23–24 straipsnius suinteresuotas asmuo J. D., būdama akcininke, kuriai priklauso 52 proc. bendrovės akcijų, turi pareigą, bendrovei tapus nemokia, šaukti akcininkų susirinkimą, kuriame spręstini mokumo ir jo atkūrimo klausimai, tačiau ši pareiga nėra susijusi ar tapati vadovo pareigoms, susijusioms su buhalterinės apskaitos tvarkymu. Vien tai, kad bendrovės vadovas netinkamai vykdė savo pareigas, nepatvirtina, kad ir akcininkė prisidėjo prie tyčinio bankroto sukėlimo. Apeliantė nėra pateikusi įrodymų, patvirtinančių, kad suinteresuotam asmeniui J. D. buvo žinoma bendrovės finansinė padėtis ar kad ji aktyviais veiksmais būtų prisidėjusi prie vadovo veiksmų nuslėpti tikrąją bendrovė finansinę padėtį, ar kad faktiškai bendrovėje ji atliko vadovės pareigas. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl J. D. atsakomybės už sukeltą bankrotą nebuvimo iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu (žr. skundžiamos teismo nutarties 59 punktą), atskirojo skundo argumentai kitokios išvados nesuponuoja.

53. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – apeliantės LUAB ,,Deimantis“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu, nustatant, kad atsakingu už bankrotą asmeniu yra suinteresuotas asmuo (buvęs vadovas) D. D. (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330, 338 straipsniai).

Dėl absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo

54. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas dėl į procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2025 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-71-823/2025, 59 punktas).

55. Atskirojo skundo argumentai, kad į bylos nagrinėjimą neįtraukus suinteresuotais asmenimis visų apeliantės kreditorių egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas, yra visiškai nepagrįsti. Sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro išimtinai jos valdymo organų, o ne kreditorių, veiksmų tyrimas ir teisinis įvertinimas. Atitinkamai, ir dėl kreditorių materialiųjų teisių ir pareigų tyčinio bankroto byloje nėra sprendžiama. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ir tyrė būtent valdymo organų veiksmus bei pasisakė dėl jų materialiųjų teisų ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo neįžvelgia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

56. Priėmus naują procesinį sprendimą, turi būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

57. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys (pagal analogiją – pareiškimas) patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui (pareiškėjui) proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui (suinteresuotam asmeniui) – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

58. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16–17 punktai; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019, 16 punktas; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, 63 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 14 punktas).

59. Taigi, esminis principas, kuriuo paremta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – „pralaimėjęs moka“, o bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atitinkamai, pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu ir (ar) prašymu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas. Nagrinėjamos kategorijos bylose jau yra pasisakyta tokiu aspektu, kad bylinėjimosi išlaidos neturi būti paskirstytos proporcingai nustatytų (nenustatytų) tyčinio bankroto požymių (epizodų) daliai. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu bet kuriuo pareiškėjos prašyme nurodytu pagrindu iš esmės reiškia pareiškėjos prašymo visišką patenkinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-361-567/2022, 89 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1283-933/2022, 83 punktas).

60. Apeliantės bankrotą pripažinus tyčiniu, ji laikytina ginčą laimėjusiu asmeniu, o suinteresuoti asmenys D. D. ir J. D., kurie abu su prašymu nesutiko, – pralaimėjusiais asmenimis. Nors, kaip minėta, atsakingu už tyčinį bankrotą pripažintas tik D. D., o J. D. atsakomybės pagrindas nenustatytas, tačiau ji taip pat laikytina ginčą pralaimėjusiu asmeniu. Todėl suinteresuotų asmenų D. D. ir J. D. pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos neatlygintinos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

61. Suinteresuotų asmenų D. D. ir J. D. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlyginamos, nes atskirasis skundas, su kuriuo jie nesutiko, yra patenkintas. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimantis“, juridinio asmens kodas 304686496, bankrotą tyčiniu.

Pripažinti buvusį likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Deimantis“ vadovą D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu.

Įpareigoti nemokumo administratorę uždarąją akcinę bendrovę „Konsultacijų srautas“ per 3 (tris) dienas nuo nutarties priėmimo dienos informuoti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Deimantis“ kreditorius apie priimtą nutartį.

Nutarties kopiją išsiųsti Vilniaus apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.