Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2512-643/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-22
Bylos Nr.: e2A-2512-643/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12818-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jelena Šiškina, Andrius Ignotas, Margarita Stambrauskaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Atsakovas: D. M.

Kategorijos

2.6.10.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-2512-643/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12818-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.; 2.6.16.8.; 3.3.1.14. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Andriaus Ignoto, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei D. M. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės D. M. 189,90 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 171 Eur delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos pinigų sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (19 Eur žyminį mokestį ir 242 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą).

2. Ieškovė paaiškino, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovės 2019 m. liepos 24 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinė kreditorė atsakovei 24 mėnesių laikotarpiui išnuomojo šaldytuvą Amica-FK 239.3-11705790385178, o atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Nurodė, kad pradinei kreditorei nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas nuomos paslaugas, nei paties nuomojamo daikto, todėl 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises į 320 pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal išperkamosios nuomos sutartį.

3. Pažymėjo, kad atsakovė ilgą laiką nemoka nuomos mokesčio įmokų, neįspėjo ir neinformavo apie vienašalį sutarties nutraukimą, nuomojamo daikto negrąžino. Pabrėžė, kad 2020 m. lapkričio 30 d. pradinė kreditorė išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą išperkamosios nuomos sutartį, tačiau atsakovė įsiskolinimo nepadengė ir liko skolinga 189,90 Eur nuomos mokesčio iki sutarties termino pabaigos.

Atsiliepimas

4. Atsakovei adresuoti procesiniai dokumentai buvo siunčiami ieškovės ieškinyje nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)). 2022 m. liepos 8 d. teisme gauta procesinių dokumentų įteikimo pažyma, kurioje nurodyta, kad teismo procesiniai dokumentai įteikti asmeniškai atsakovei 2022 m. liepos 7 d. (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Atsakovė per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikė atsiliepimo į jai pareikštą ieškinį, nepateikimo priežasčių nenurodė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab inito (nuo sudarymo momento) 2019 m. liepos 24 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ ir specialiojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas (atsakovė) privalo mokėti nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės D. M. 189,90 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (189,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 137,34 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas sutartį, 2019 m. liepos 24 d. sudarytą tarp pradinės kreditorės ir atsakovės, kvalifikavo kaip vartojimo sutartį, įvertinęs tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygas ir teisinį reglamentavimą, nurodė, jog pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu (šaldytuvu), tačiau dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėtą sutartį laikė vartojimo kredito sutartimi ir nurodė, kad jai privalomai taikytinos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatos.

7. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų – nesumokėjo visų išperkamosios nuomos įmokų, todėl susidarė 189,90 Eur dydžio įsiskolinimas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo laikė pagrįstu ir tenkino.

8. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šalių sudarytos sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“, ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta, todėl vartojimo sutarties sąlygą laikė individualiai neaptarta (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis)

9. Teismas konstatavo, jog sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio atitinka sąžiningumo (skaidrumo) reikalavimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį, nes sąlygos turinys, lingvistinė formuluotė yra suformuluota pakankamai aiškiai ir suprantamai, abiem ginčo šalims aiškia kalba, konkrečiai įvardijant delspinigių dydį ir jo paskaičiavimo mechanizmą, be kita ko, byloje nėra duomenų, kad atsakovė nebuvo supažindinta su ginčo sutarties nuostatomis, jog jos nebuvo jai aiškiai atskleistos ar nebuvo suprantamos.

10. Teismas vertindamas ieškovės prašomus priteisti iš atsakovės delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 delspinigių normą, t. y. ženkliai didesnę delspinigių normą, negu VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento), sprendė, kad toks delspinigių dydis ne tik neatitinka taikytino įstatymo nuostatų, tačiau laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgdamas į tai, teismas 2019 m. liepos 24 d. sutarties sąlygą, numatančią minėtą nepagrįstai didelį delspinigių dydį, pripažino nesąžininga, o ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, taikant 0,5 procentų delspinigių normą, atmetė kaip nepagrįstą.

11. Papildomai nurodė, kad tai, jog ieškovė delspinigius paskaičiavo tik už 180 dienų laikotarpį, kas atitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, nekeičia teisinės situacijos vertinimo ir savaime nedaro paskaičiuotų delspinigių pagrįstais, konstatavus, kad būtent sutarties sąlyga nustatanti 0,5 procento delspinigių normą, kuria remiantis paskaičiuoti delspinigiai, laikytina nesąžininga atsakovės atžvilgiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

12. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti apeliantei iš atsakovės D. M. 171 Eur delspinigių, taip pat pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės 261 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti ieškovei iš atsakovės D. M. 19 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

13. Ieškovė paaiškina, kad teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, kas reiškia, jog tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovė sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjus visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ.

14. Nurodo, kad jokiu būdu tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos, nes apeliantės ir atsakovės sudarytoje nuomos sutartyje nėra numatytos nuomotojo pareigos išsipirkti daiktą, jam suteikiama tokia teisė, nuomotojas gali atsisakyti perduoti turtą nuomininkui, jei turto naudojimo vietoje nėra tinkamų sąlygų jo naudojimui, pasibaigus sutarties terminui ir nepareiškus noro įsigyti daiktą, nuomininkas turi teisę grąžinti jį nuomotojui, nuomotojas turi perduoti nuomininkui turtą tinkamos kokybės bei galimą naudoti, bet kada patikrinti jo būklę, kas reiškia, jog sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas.

15. Pažymi, kad teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, todėl nepriteisdamas mokėtinų netesybų iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Paaiškina, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, be kita ko, apeliantė prašė priteisti delspinigius ne už visą (LR CK 1.126 straipsnio 2 dalis), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų, taip pat, apeliantė po Reikalavimo perleidimo sutarties, elektroniniu paštu atsakovei išsiuntė pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino.

16. Ieškovė nurodo, jog jos pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovės prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele, pati atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, pasirinkdama sutartį sudaryti būtent su apeliante, atsakovė susipažino, suprato ir sutiko būtent su tokiomis sutarties sąlygomis ir su tokia sutartyje numatyta delspinigių norma.

17. Paaiškina, kad nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog ieškovei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

20. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2019 m. liepos 24 d. sutarties sąlygų nuostatą dėl 0,5 procento dydžio delspinigių ir atmetė ieškinio reikalavimą dėl 171 Eur delspinigių priteisimo bei, atitinkamai, proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai, priteisė ieškovei 137,34 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Be kredito“ (pradinė kreditorė arba nuomotoja) ir atsakovė D. M. (nuomininkas) 2019 m. liepos 24 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuomotoja perdavė nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje nurodytą nuomos mokestį nuomotojai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą – šaldytuvą Amica-FK 239.3-11705790385178, o nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. Sutartimi šalys susitarė dėl 18,99 Eur nuomos mokesčio kas mėnesį 24 mėnesių laikotarpiui. Sutarties dalyje „Sutarties objektas“ šalys numatė, kad nuomininkui (atsakovei) tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą – šaldytuvą Amica-FK 239.3-11705790385178, už 1,00 Eur. Atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl pradinė kreditorė 2020 m. lapkričio 30 d. pranešimu informavo atsakovę, kad nepadengus įsiskolinimo išperkamosios nuomos sutartis nuo 2020 m. gruodžio 10 d. su atsakove bus nutraukta.

22. Taip pat nustatyta, kad UAB „Legal Balance“ ir pradinė kreditorė „Be kredito“ sudarė 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ieškovei perleido reikalavimo teises į atsakovės skolą, įskaitant ir netesybas, pagal išperkamosios nuomos sutartį. 2021 m. sausio 20 d. ieškovė atsakovei išsiuntė pranešimą, išperkamosios nuomos sutartyje nurodytu elektroninio pašto adresu, apie reikalavimo perleidimą ir reikalavo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 189,90 Eur skolą laikė pagrįstu ir patenkino. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis bei kad sutarties sąlygos, kuriomis buvo sulygta 0,5 procento delspinigių norma, nebuvo individualiai aptartos, taikė sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolę ir, atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų netesybų dydį, įvertintino minėtas sutarties sąlygas kaip nustatančias neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą, todėl taikė CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją ir atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija teismo sprendimo už akių dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti sutartinius delspinigius, nurodydama, jog teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims.

Dėl ginčo esmės.

24. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

25. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

26. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

27. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, turi būti vertinama tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi nuomininko pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Taigi, tokiu būdu neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota nuomininko galimybė įsigyti daiktą (kaip teisė ar kaip pareiga), nes sutarties kvalifikavimą lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas.

28. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartyje buvo numatyta, kad atsakovės įsigyjamo daikto (šaldytuvo), kuris perduodamas atsakovei, vertė sutarties sudarymo metu yra 279 Eur, už daiktą mokėtina suma yra išdėstoma į 24 mokėjimus, kas mėnesį mokant 18,99 Eur įmokas. Šios sutarties sąlygos patvirtina, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (šaldytuvui) įsigyti. Pažymėtina, kad tinkamai įvykdžius sutartį atsakovė už šaldytuvą viso būtų sumokėjusi 455,76 Eur (18,99 Eur x 24). Sutartyje buvo numatyta, jog tinkamo įvykdymo atveju, atsakovė įgyja teisę už 1,00 Eur įsigyti sutarties objektą. Nors ši sutarties formuluotė tiesiogiai neįtvirtina atsakovės pareigos įsigyti sutarties objektą, tokia sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą vartotojui už 1,00 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį ji jau yra sumokėjus visas įmokas, sudarančias netgi didesnę sumą nei pati daikto vertė, vertintina kaip formali ir numatyta siekiant išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo (Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytam, įvertinus ginčo sutarties sąlygų visumą, darytina išvada, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo atidėto mokėjimo būdu įsigyti kilnojamąjį daiktą (šaldytuvą) atsakovės nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Kasmėnesinis sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo pasiekti šį tikslą, suteikiant atsakovei galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iš karto. Todėl teismas sprendžia, kad 2019 m. liepos 24 d. UAB „Be kredito“ su atsakove sudaryta išperkamosios nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi šaldytuvu, tačiau dėl jo finansavimo sąlygų – tai yra daikto įsigijimo atidėto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas. Todėl nurodyta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir jai privalomai taikytinos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-28-866/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-915-562/2022).

29. Apeliantė taip pat teigia, jog teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, todėl nepriteisdamas mokėtinų netesybų iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Pažymi, jog jos pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovės prašomų priteisti delspinigių dydžio.

30. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 24 punktas).

31. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Pažymėtina, jog šis VKĮ reglamentavimas yra imperatyvus ir nesuteikia teisės vartojimo kredito sutarties šalims susitarimu pažeisti vartotojo teisių apsaugos ribų. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgta.

32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“, ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta, todėl vartojimo sutarties sąlyga laikytina individualiai neaptarta (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Byloje nėra duomenų, kad minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakove ar kad atsakovė būtų turėjusi galimybę daryti įtaką nustatant delspinigių dydį, tokių duomenų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties nuostatomis, pagal kurias atsakovė, praleidusi apmokėjimo terminą, turi mokėti kreditorei 0,5 procento dydžio delspinigius, buvo nustatyta nepagrįstai didelė atsakovės civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

33. Susipažinus su skundžiamo sprendimo už akių turiniu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, vadovavosi CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu reglamentavimu, nurodančiu, kad sutarties sąlyga yra preziumuojama kaip nesąžininga, jei nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VKĮ nustatytais netesybų dydžiais tik kaip orientaciniais, kas atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2224-656/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2189-864/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021).

34. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nes sutartyje numatyta 0,5 procento dydžio delspinigių norma, esanti 10 kartų didesnė nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento), laikytina ne tik prieštaraujančia VKĮ 8 straipsnio nuostatoms, bet ir akivaizdžiai per didele, neatitinkančia šalių interesų pusiausvyros, numatančia nepagrįstai didelę vartotojo (silpnesniosios šalies, šiuo atveju atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sutarties sąlygą, numatančią 0,5 procento delspinigių dydį, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), tokiu būdu nesant jokio pagrindo taikyti ir netesybų mažinimo institutą, dėl ko, pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, kaip nepagrįstą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir aplinkybės (tai, kad ieškovė į teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo kreipėsi po protingo termino, delspinigius prašė priteisti ne už visą laiką, bet už 180 dienų, taip pat tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus) neturi jokios teisinės reikšmės sutartinės sąlygos dėl netesybų dydžio vertinimui kaip nesąžininga ir jos pripažinimui negaliojančia, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties.

37. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks aiškinimas atitinka šiuo metu vyraujančią apygardos teismų praktiką šios kategorijos bylose (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2224-656/2021; 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2189-864/2021; 2021 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2545-794/2021; 2021 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2632-934/2021; 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-99-643/2022; 2022 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-256-656/2022 ir kt.).

38. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

40. Pažymėtina, jog apeliantė dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigia, jog jos turi būti perskaičiuotos, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalis. Kaip nustatyta, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, todėl pagrįstai proporcingai sumažino apeliantei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

41. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas atmestinas, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (19 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą) nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

apeliantės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius IgnotasMargarita StambrauskaitėJelena Šiškina