- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-01
- Bylos Nr.
- e2A-256-656/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24015-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- R. K.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ (apeliantės) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ (toliau – UAB „Legal Balance“ ) ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,Legal Balance“ prašė priteisti iš atsakovo R. K. 1 080,77 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 972,69 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad pradinė kreditorė – nuomotoja UAB „Be kredito“ ir atsakovas 2020-07-27 sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-022635 (toliau vadinama ir Sutartimi), kuria atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – telefonas, 24 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį. Pradinė kreditorė iš atsakovo negavo nei atlyginimo už suteiktas daikto nuomos paslaugas, nei paties nuomojamo daikto. 2021-01-19 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei UAB „Legal Balance“ reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.), į atsakovo skolą. Atsakovas skolos nepadengė.
II. Teismo sprendimo esmė
3. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo R. K. 1 080,77 Eur skolos (nesumokėtų nuomos įmokų), 97,27 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 178,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 95,19 Eur (devyniasdešimt penkis eurus 19 ct) bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
4. Teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė savo prievolę, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 1 080,77 Eur skolos (nesumokėtų nuomos įmokų). Šalys sutarties specialiosiomis sąlygomis susitarė, kad vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 972,69 Eur delspinigių, paskaičiuotų taikant 0,5 proc. normą už 180 dienų.
5. Teismas šalių sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosioms sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, todėl įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Sutarties šalys sutartimi sulygo, jog atsakovas, tinkamai mokėdamas sutartyje nurodytas įmokas (24 mėnesius mokėdamas po 46,99 Eur), turės teisę išsipirkti turtą už 1 Eur mokestį. Įvertinęs šią sąlygą, teismas sprendė, jog šalys pagrįstai tikėjosi, jog pasibaigus sutarčiai, atsakovas išsipirks turtą už 1 Eur, o numatydama tokio dydžio mokestį, panašu, jog pradinė kreditorė siekė išvengti VKĮ nuostatų taikymo.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė nesilaikė VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus jų dydžio – 0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.
7. Teismas sprendė, kad turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo. Vadovaudamasis VKĮ nuostatomis kaip orientaciniu kriterijumi, konstatavo, kad sutartyje 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo, silpnesnės šalies interesus, todėl delspinigių dydis mažinamas iki 0,05 proc., skaičiuojant už 180 dienų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteisiama 97,27 Eur delspinigių (1 080,77 Eur x 0,05 proc. x 180 d.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
8. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti 972,69 Eur delspinigių; pakeisti sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovo R. K. 167,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes VKĮ 3 str. 2 d. 4 p. nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „SUTARTIES OBJEKTAS“ aiškiai įtvirtinta nuostata, kad „Šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 Eur“. Kitaip tariant, Pradinis kreditorius ir atsakovas Sutartimi susitarė, jog Atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu Pradinis kreditorius ir Atsakovas Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad Atsakovas, sumokėję visa nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ.
10. Išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. tik iki tol, kol įsigaliojo VKĮ bei iki tol, kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai. Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos 2018 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-247-280/2018).
11. LR CK 6.256 str. 2 d. įvirtinta, jog asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu LR CK 6.251 str., prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Kreditorius, siekdamas apsaugoti teisėtus savo interesus prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo atveju, gali sudaryti prievolės įvykdymą užtikrinančius susitarimus bei turi galimybę naudotis dviem Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintais kreditoriaus interesų apsaugos būdais – netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu.
12. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką tokios minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (LR CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatydamas, ar pagal LR CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros.
13. Teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Teismas mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 972,69 Eur iki 97,27 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
14. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad Atsakovas jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą (LR CK 1.126 str. 2 d.), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų. Atsakovas, sudarydamas Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog apeliantė po Reikalavimo perleidimo sutarties, elektroniniu paštu Atsakovui išsiuntė pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, o į Teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino.
15. Apeliantės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „ŠALIŲ ATSAKOMYBĖ“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovo prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Pats atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl atsakovas turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdamas sudaryti sutartį būtent su pradine kreditore, susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, tame tarpe ir Sutartyje numatyta delspinigių norma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas nusprendė sumažinti prašomų priteisti delspinigių dydį (0,5 % už kiekvieną prievolės įvykdymo praleidimo dieną) dešimt kartų (nuo 336,50 Eur iki 33,65 Eur), nurodydamas, kad jie yra aiškiai per dideli, pradinės kreditorės nuostolių dydis neįrodytas, vartojimo sutartis sudaryta prisijungimo vardu, todėl atsakovas neturėjo realios galimybės įtakoti sutarties sąlygų, nustatančių šalių sutartinę civilinę atsakomybę, jos dydį. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino delspinigių dydį.
18. Ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant. Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011).
19. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vartojimo kredito įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis – 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.
20. VKĮ 11 str. 8 d. nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 % pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
21. Priešingai nei nurodė apeliantė, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tiesiogiai taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, o vadovavosi nurodytoje teisės normoje nustatytu delspinigių dydžiu, kaip orientaciniu dydžiu, siekiant įvertinti ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydį, jo pagrįstumą. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). VKĮ taikomas vartojimo kredito sutartimis (įstatymo 3 straipsnis), įstatyme nustatytas maksimalus vartotojams taikomas netesybų dydis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino panašius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, juolab, byloje nekilo ginčo, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis. Vartotojui, kaip silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai, taikoma didesnė apsauga, todėl aplinkybė, kad VKĮ normos tiesiogiai netaikomos išperkamosios nuomos sutartims, nereiškia, kad, sprendžiant klausimą dėl priteistinų delspinigių dydžio, teismas neturi teisės atsižvelgti į panašius teisinius santykius reglamentuojančias ir vartotoją ginančias teises normas, nustatančias orientacinį maksimalų delspinigių dydį.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytą sutartį nustatytas 0,5 delspinigių dydis neatitinka VKĮ, ginančio vartotojo teises, nustatyto maksimalaus delspinigių dydžio (0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną), t. y. viršijo dešimt kartų. Įrodymų apie pradinės kreditorės ar ieškovės patirtus nuostolius, viršijančius priteistą delspinigių dydį, ieškovė nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovės prašomą priteisti delspinigių dydį vertino aiškiai per dideliu ir pažeidžiančiu vartotojo, kaip silpnesnės šalies, interesus.
23. Netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant, t. y. ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta netesybų kontrolės funkcija, todėl aiškiai per didelių netesybų sumažinimas iki vartotojų teises ginančio įstatyme nustatyto orientacinio dydžio nepaneigia sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų (Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovės prašoma priteisti 972,69 Eur dydžio delspinigių suma ne tik yra beveik lygi skolos sumai (1 080,77 Eur), bet ir viršija atsakovo įsigyto mobiliojo vertę, buvusią išperkamosios nuomos sutarties sudarymo metu (729 Eur), todėl akivaizdu, kad ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, o pirmosios instancijos teismo priteistų delspinigių dydis, sumažintas iki vartotojų teisės ginančiose normose įtvirtinto maksimalaus delspinigių dydžio, atitinka šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Sutartį šalys susitarė, kad nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį ir sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal Sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti kilnojamąjį daiktą (mobilųjį telefoną) už 1 Eur.
25. Pagal Civilinio kodekso 6.193 straipsnio nuostatas sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
26. Pagal Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi laikoma sutartis, kuria verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nurodyta, kad vartojimo kredito sutartis yra sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. VKĮ nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytoje nuomos sutartyje įtvirtintas susitarimas išpirkti, įvykdžius prievoles (sumokėjus periodines įmokas), 729 Eur vertės kilnojamąjį daiktą už 1 Eur, nenustatant papildomų ir logiškų sąlygų turto būklei (nusidėvėjimui) sutarties pabaigoje, iš esmės yra formalaus pobūdžio, siekiant išvengti tiesioginio Vartojimo kredito įstatymo normų, įskaitant dėl netesybų dydžio, taikymo. Akivaizdu, kad vertingo kilnojamojo daikto išpirkimas už simbolinį mokestį, prieš tai vartotojui sumokėjus iš esmės visą daikto kainą, negali patvirtinti apeliantės pozicijos dėl Vartojimo kredito įstatymo netaikymo vien dėl to, jog pagal sutartį atsakovas turėjo teisę, o ne pareigą išpirkti daiktą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę tiesiogiai vadovautis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, draudžiančiomis reikalauti iš vartotojo daugiau nei 0,05 % netesybų už 180 dienų laikotarpį. Aplinkybė, kad atsakovas, pasirašydamas sutartį, sutiko su jos sąlygomis, yra teisiškai nereikšminga, nes sutarties nuostatų turinys patvirtina, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovo faktiškai buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurios nuostatos, įskaitant dėl netesybų dydžio, privalėjo atitikti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą netesybų dydį.
28. Pagal CPK 4 str. vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškos praktikos dėl delspinigių, numatytų tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir kitų vartotojų sudarytose kilnojamųjų daiktų (mobiliųjų telefonų, kompiuterių, buitinės technikos ir pan.) išperkamosios nuomos sutartyse, sumažinimo yra laikomasi kitose apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose, kurios išnagrinėtos vėliau nei apeliantės nurodytos civilinės bylos (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3057-580/2021, 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3037-467/2021; Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2111-924/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1237-642/2021; Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-661-739/2021; Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-777-883/2021; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. e2A-44-392/2022). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis aktualiausia formuojama teismų praktika analogiškose bylose.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.
31. Atmetus apeliacinį skundą dėl delspinigių dydžio, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme priteistas bylinėjimosi išlaidas bei atlyginti apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.