Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

11. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo už akių dalis, kuria teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2021 m. balandžio 6 d. sutarties sąlygų nuostatą dėl 0,5 proc. dydžio delspinigių ir atmetė ieškinio reikalavimą dėl 130,89 Eur delspinigių priteisimo bei, atitinkamai, proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio daliai, priteisė ieškovei 179,32 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Dėl Sutarties teisinio kvalifikavimo

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo teisiniai santykiai (CK 6.228¹ straipsnis), o Sutartis – kaip daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartis. Teismas nurodė, kad, Sutartį laikant vartojimo sutartimi, atitinkamai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios nuostatos. Pripažindamas Sutarties sąlygas dėl 0,5 proc. dydžio delspinigių nesąžiningomis ir negaliojančiomis, teismas atsižvelgė taip pat ir į tai, kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu ir kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

15. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

16. Viena vertus, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teksto, teismas į VKĮ nuostatas atsižvelgė kaip į kriterijų, kurį pagal teismų praktiką reikia įvertinti sprendžiant, ar netesybų dydis nėra neproporcingai didelis. Teismas sprendimo už akių 20 punkte nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką vertinant netesybų dydį, vienas iš kriterijų (bet ne vienintelis) gali būti kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, o VKĮ ir yra vienas iš tokių kitų teisės aktų, vertintinų kaip netesybų dydžio vartojimo teisiniuose santykiuose pavyzdžiai.

17. Kita vertus, CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą (2 dalis). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti draudimą išpirkti nuomojamą daiktą (3 dalis).

18. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

19. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pagal VKĮ 1 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ taikytinas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį.

20. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, svarbu teisingai nustatyti sutarties tikslą: nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, t. y. turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Dėl to, priešingai nei teigia apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, sprendžiant, ar sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis, neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota „nuomininko“ galimybė įsigyti daiktą – kaip teisė ar kaip pareiga, nes sutarties kvalifikavimą – tai išperkamosios nuomos sutartis ar vartojimo kredito sutartis, lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas.

21. Nagrinėjamu atveju Sutartimi (e. t. 1, b. l. 20-23), be kita ko, buvo įtvirtinta, kad pagal ją nuomotojas (pradinė kreditorė) perduoda nuomininkui (atsakovei) laikinai valdyti ir naudotis sutartyje nurodytą nuomotojui nuosavybes teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį; Sutarties dalykas – naujas mobilusis telefonas; mėnesinis nuomos mokestis – 23,99 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį); mokėjimų skaičius pagal sutartį – 12; turto vertė Sutarties sudarymo metu – 205 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį); nuomininkas turi teisę įsigyti išsinuomotą prekę per 90 d. nuo Sutarties pasirašymo dienos, sumokėdamas Sutartyje įvardintą prekės kainą, kuri papildomai bus sumažinta iki to laiko sumokėtais nuomos mokesčiais; praėjus 90 d. terminui, nuomininkas taip pat turi teisę įgyti daiktą, sumokėdamas 70 proc. visos likusios mokėti nuomos mokesčio sumos; nuomininkui tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, pasibaigus Sutarčiai nuomininkas turi teisę įsigyti daiktą už 1 Eur; nuomininkui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal Sutartį, Sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki Sutarties pabaigos. Taigi, Sutartyje buvo numatyta, kad atsakovė, pagal Sutartį sumokėjusi visas įmokas – iš viso 287,88 (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) (23,99 x 12), kai tuo tarpu daikto vertė buvo 205 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį), būtų įgijusi teisę įgyti daiktą nuosavybės teise už 1 Eur. Šiuo atveju įvertinus sutarties sąlygų visumą, teigtina, kad tikrieji šalių ketinimai ir Sutarties sudarymo tikslas atidėto mokėjimo būdu buvo įsigyti kilnojamąjį daiktą atsakovės nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Kasmėnesinis sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo pasiekti šį tikslą, suteikiant atsakovei galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iškart.

22. Nuoseklioje naujausioje Lietuvos teismų praktikoje tapačiose ir/ar labai panašiose bylose pripažįstama, kad vartotojas, sudarydamas terminuotą vartojimo sutartį, pagal kurią verslininkas sutartyje nustatytam terminui perduoda jam naują kasdieniams poreikiams (buičiai) skirtą daiktą (telefoną, televizorių), o vartotojas įsipareigoja sutartyje nustatytą terminą mokėti už tai verslininkui periodinius mokėjimus, taip pasibaigus sutarties terminui ir sumokėjus visas sutartyje nustatytas įmokas sumokėdamas visą naujo daikto kainą (vertę) (ir daugiau), buvusią sutarties sudarymo metu (ir nurodytą sutartyje), ir dėl to pagal sutartį įgydamas teisę, pasibaigus sutarčiai, įgyti daiktą nuosavybes teise už 1 Eur, iš esmės siekia daiktą įsigyti nuosavybės teise, nepaisant to, kad tokia sutartis įvardijama kaip nuomos sutartis. Tokia išvada grindžiama taip pat atsižvelgiant į tai, kad sutartyje kaip pažeistų nuomotojo teisių gynimo būdai alternatyviai įvardijami turto grąžinimas arba reikalavimas sumokėti likusias įmokas (iš esmės padengti turto vertę), tačiau jau nenurodant, kad turto (telefono, televizoriaus) palikimas vartotojo dispozicijoje priklausytų dar ir nuo papildomos sąlygos – 1 Eur sumokėjimo, t. y. tai leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų turto perleidimas/įgijimas nuosavybės teise nesiejamas su 1 Eur sumos sumokėjimu, bet visų įmokų už jį sumokėjimu, t. y. faktu, kad iš esmės buvo padengta daikto kaina (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-34-275/2022; 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-28-866/2022; 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022; 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022; 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1650-967/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1843-392/2022; 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1831-430/2022; kt.). Nurodytoje teismų praktikoje vertinta, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, sutarties sąlyga, numatanti, jog sumokėjus nuomos mokesčio įmokas, t. y. tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovui suteikiama teisė už 1 Eur įsigyti daiktą nuosavybėn, atsižvelgus į pačių mokėjimų ir bendros mokėtinos sumos už daiktą dydį, laikytina formalia ir nesudarančia pagrindo teigti, kad šalių pagrindinis tikslas sudarant sutartį buvo daikto nuoma, o ne jo perdavimas/įsigijimas nuosavybėn. Sutarties sąlygos, pagal kurią vartotojui, sumokėjus visą daikto kainą (ir daugiau), galiausiai už simbolinę kainą (1 Eur) sudaroma galimybė daiktą įsigyti nuosavybėn (įtvirtinant neva teisę, o ne pareigą įsigyti), įtvirtinimas tokiu atveju vertintinas kaip formalus ir sudarantis pagrindą nepagrįstai išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Iš tikrųjų tokia sutartimi kreditorius ir vartotojas iš esmės susitaria ne dėl naudojimosi daiktu (telefonu, televizoriumi), tačiau dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu vartotojui mokant kasmėnesines įmokas, todėl tokia sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis ir, atitinkamai, jai taikytinos VKĮ nuostatos.

23. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčo Sutarties esminės sąlygos ir bylos faktinės aplinkybės yra tapačios ir/ar labai panašios į nustatytas nurodytose išnagrinėtose bylose, todėl, atsižvelgiant į nurodytose bylose suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ginčo Sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis ir, atitinkamai, jai taikytinos VKĮ nuostatos. Atsižvelgiant į nurodytą, pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą, VKĮ nuostatomis rėmėsi nepagrįstai, nėra.

Dėl Sutarties sąlygų, nustatančių delspinigių dydį, atitikties sąžiningumo kriterijams

25. Sutarties pagrindu susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą, pagrįstai konstatavo, kad tokiu atveju atsakovės atžvilgiu papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius).

26. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje. CK 6.228⁴ straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

27. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Šioje straipsnio dalyje taip pat nurodytos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios nesąžiningomis laikomos pagal prezumpciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodyta reiškia, jog nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sutartis buvo sudaryta pagal standartines UAB „Be kredito“ iniciatyva pasiūlytas sąlygas. Aplinkybės, kad Sutarties ginčo nuostatos buvo aptartos individualiai, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad Sutarties sąlygos, įskaitant ir sąlygas dėl netesybų (delspinigių), buvo aptartos individualiai, taip pat nesudaro. Nors apeliaciniame skunde ieškovė ir teigia, kad atsakovė, sudarydama Sutartį, savo valia prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus, įskaitant ir dėl mokėtinų delspinigių; žinojo, jog yra atsakinga už Sutarties įvykdymą, duomenų, patvirtinančių, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl netesybų, tarp šalių buvo aptartos individualiai, t. y. įrodymų, kad tarp šalių dėl Sutarties sąlygų vyko derybos, kad atsakovė turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui, ieškovė nepateikė. Teismo vertinimu, Sutartyje nurodyti atsakovės patvirtinimai apie tai, kad ji suprato Sutarties sąlygas, su jomis sutinka, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Sutartyje naudojamos tokios formuluotės kaip „Jūs galite įsigyti“, atsakovė „privalo mokėti“, pagrindo daryti išvadą, jog dėl Sutarties sąlygų tarp atsakovės ir pradinės kreditorės vyko realios derybos, kad atsakovė turėjo realią galimybę daryti įtaką ginčo Sutarties sąlygų turiniui, taip pat nesudaro (CPK 185 straipsnis), todėl preziumuotina, kad Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl netesybų (delspinigių), tarp šalių nebuvo individualiai aptartos (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

29. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir jos nuostatas dėl netesybų, tarp šalių buvo aptartos individualiai, pagrįstai atliko Sutarties sąlygų, įskaitant dėl netesybų, sąžiningumo kontrolę (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis).

30. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sutarties nuostatomis, pagal kurias atsakovė, praleidusi apmokėjimo terminą, turi mokėti kreditorei 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojamus nuo pradelstos sumos už kiekvieną, buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovės civilinė atsakomybė už Sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), todėl ji pripažintina nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir, atitinkamai, negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesudaro.

31. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sutartinės civilinė atsakomybės institutas įtvirtintas CK 6.71 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, bei visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pavyzdžiui, nustatyti VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis).

32. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar dėl vartojimo sutarties sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai). Kaip jau buvo nustatyta, nagrinėjamu atveju tokiu vertintinu kriterijumi yra VKĮ nuostatos. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi, nagrinėjamu atveju Sutartyje nustatyti 0,5 proc. dydžio pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną delspinigiai yra net dešimt kartų didesni nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jų galimas dydis. Prieš tai nurodytoje Lietuvos teismų praktikoje tapačiose ir/ar labai panašiose bylose (nutarties 22 punktas) pripažįstama, kad tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog tokios vartojimo sutarties nuostatos yra pripažintinos nesąžiningomis (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti priešingą išvadą, nei laikomasi nurodytoje teismų praktikoje, nenurodė (CK 6.228⁴ straipsnio 3, 5 dalys), todėl, remiantis nurodytose bylose suformuotu teismo precedentu, konstatuotina, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutarties sąlygomis, pagal kurias atsakovė, pagal Sutartį praleidusi apmokėjimo terminą, turi mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovės civilinė atsakomybė, ir, atitinkamai, tokia sutarties sąlyga pripažintina nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

34. Teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog atsakovė laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti, arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams; kad atsakovė nereagavo į gautas pretenzijas vykdyti sutartį, pareiškus ieškinį teisme nebendradarbiavo, nedalyvavo teisminiame procese; kad ieškovė į teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo kreipėsi po protingo termino; kad byloje nėra duomenų, jog atsakovės finansinė padėtis yra sunki; kad ieškovė prašo priteisti delspinigius ne už visą laiką, bet už 180 dienų, bei sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį iki 0,25 proc., sprendžiant, ar Sutarties sąlygomis, pagal kurias atsakovė, praleidusi apmokėjimo terminą, turi mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovės civilinė atsakomybė, vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos, nes jos neatitinka CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalyje nurodytų tokiu atveju vertintinų aplinkybių pobūdžio. Kaip jau buvo nurodyta, CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tokiu atveju (nenustačius, kad vartojimo sutarties sąlygos tarp šalių buvo aptartos individualiai) klausimas, ar vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, sprendžiamas atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Iš nurodyto darytina išvada, kad klausimas, ar sutarties sąlygomis buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė, spręstinas tik atsižvelgiant į aplinkybes, kurios egzistavo atitinkamos vartojimo sutarties sudarymo metu. Dėl to atsakovės elgesys po Sutarties sudarymo, jo sukeltos pasekmės, taip pat ir ieškovės elgesys, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju Sutarties sąlygomis buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovės civilinė atsakomybė, neturi teisinės reikšmės ir nėra vertintinas.

35. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pripažinus Sutarties sąlygą nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, t. y. tokia sąlyga pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo. Kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos nustatymo sukeliamų teisinių padarinių, iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies („Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“) formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Banco Espanol de Credito SA prieš Joaquin Calderon Camino, C-618/10, 65 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017); nacionalinio teismo, kuris konstatuoja, jog vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį („Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai“), prerogatyvos nepriklauso nuo to, ar faktiškai ši sąlyga buvo taikyta, ar ne; Direktyva turi būti aiškinama taip, kad jeigu nacionalinis teismas konstatavo, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytos sutarties sąlyga yra „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, aplinkybė, jog ši sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos „nesąžiningumo“ kylančių padarinių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimas Banco Primus SA prieš Jesus Gutierrez Garcia, C-421/14, 73 punktas). Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje; tai reiškia, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio, ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

36. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatavus, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo Sutarties nuostatų dėl delspinigių dydžio pripažinimo nesąžiningomis, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl netesybų mažinimo ir pažeidė netesybų instituto normas, nagrinėjamu atveju vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

37. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nurodytą ginčo Sutarties nuostatą negaliojančia, iš esmės paneigė šalių susitarimo teisę. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį ginčo Sutarties nuostatos nagrinėjamu atveju pripažintinos negaliojančiomis ir byloje netaikytinomis, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Dėl procesinės bylos baigties

38. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl delspinigių nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui aktualias materialinės teisės normas, spręsdamas dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumo nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl delspinigių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

40. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl bylinėjimosi išlaidų neteisėtumą ieškovė grindžia išimtinai tuo, kad, ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Teismo sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

41. Ieškovė apeliaciniame procese patyrė 19 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų už apeliacinio skundo pateikimą (žyminis mokestis). Apeliacinis skundas atmetamas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovės nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

42. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.