Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-01-20 · Administracinė byla Nr. I1-753-426/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-01-20Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-12-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-20
Bylos Nr.
I1-753-426/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02480-2020-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-753-426/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02480-2020-1 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K (toliau – ir kalinimo įstaiga) kamerose nėra aliarmo iškvietimo mygtukų. Reikiant išsikviesti pareigūną, tenka ilgai belstis į metalines duris. Aliarmo iškvietimo mygtuko neįrengimas pareiškėjui sukelia fizinius nepatogumus.

Skunde nurodo, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, plotą mažino baldai, sanitarinis mazgas.

Nurodo, kad jį telefoninio pokalbio metu stebėjo pareigūnai, todėl buvo pažeista teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K nėra ventiliacijos. Tai sukelia didelį diskomfortą. Kamera vėdinama per atidarytą langą, kurio iki galo atidaryti nėra galimybės, nes trukdo grotos. Toks vėdinimas, pareiškėjo tvirtinimu, nepakankamas. Dėl gryno oro trūkumo kamerose būna tvanku, dvokia, pradeda skaudėti galvą, atsiranda kitų sveikatos problemų.

Teigia, kad dušo patalpų duryse įrengta stebėjimo anga, todėl visą maudymosi laiką buvo per ją stebimas pareigūnų ir pareigūnių. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas negalėjo normaliai nusiprausti, reikėdavo, stebint pareigūnams, prisidengti pagal galimybes lytinius organus. Todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą. Taip pat nurodo, jog dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario. Pasportavus pasinaudoti dušu, persirengti ir pasinaudoti sporto metu tualetu, pasak pareiškėjo, nebuvo galimybės.

Pareiškėjas aiškina, jog kalint dviese vienoje kameroje, neužtikrinamas privatumas naudotis tualetu, atskirtu pertvara nuo likusios kameros ir įrengta užuolaida. Pareiškėją naudojantis tualetu stebėdavo prižiūrėtojai per pakeliamą langelį.

Skunde aiškina, kad trūksta užimtumo veiklų.

Pabrėžia, kad užimtumo programai vykdyti Lukiškių TI-K skirta patalpa įrengta palėpėje, yra apie 9 kv. m ploto. Nėra ventiliacijos, langų, iškvietimo mygtukų, purvina, primėtyta nuorūkų.

Pareiškėjas tvirtina, kad patyrė fizines, dvasines ir emocines kančias, žeminančias orumą sąlygas, diskomfortą, nepatogumus.

Šalies argumentai

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – atsakovė), nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pateikia motyvus dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo, higienos priemonių išdavimo, kamerų remonto ir jų įrengimo, kamerų būklės (vėdinimo, ventiliacijos, apšvietimo); dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo; dėl naudojimosi dušu ir dušo patalpų įrengimo, dėl skambinimo telefonu, išvedimo į mankštos kambarį, nuteistųjų užimtumo, socialinės reabilitacijos patalpų.

Vilniaus pataisos namų teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Vilniaus pataisos namų trūkumai turėjo tiesioginės įtakos jam ir tokia įtaka sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).

Pareiškėjas prašo teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2480-1062/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-556/2018).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. liepos 21 d. (spaudas ant skundo), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2017 m. liepos 21 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-290-822/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties, nurodydamas, jog apie pažeidimus jo atžvilgiu sužinojo iš televizijos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, buvo priverstas kentėti, taip pat buvo sutrikdyta fizinė ir psichologinė sveikata, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos normas, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti (lietuvių kalba), vieši.

Taip pat nenustačius senaties termino atnaujinimo pagrindų, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2020 m. liepos 21 d., kai pareiškėjo teigimu, netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų šiais aspektais: 1) iškvietimo mygtuko nebuvimas; 2) minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas; 3) privačių pokalbių neužtikrinimas; 4) higienos sąlygų kamerose neužtikrinimas; 5) tualeto įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis; 6) dušo įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis; 7) užimtumo programų trūkumas; 8) dėl socialinės reabilitacijos patalpų.

Dėl minimalaus ploto užtikrinimo

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Taip pat pažymėjo, kad socialinės reabilitacijos patalpa – 9 kv. metrų ploto.

Remiantis byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2018 m. spalio 30 d. buvo Lukiškių TI-K, 2018 m. spalio 31 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, 2018 m. lapkričio 14 d. atvyko į Lukiškių TI-K, 2019 m. balandžio 9 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad kalinimo įstaigos kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui.

Iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 48, kurios plotas 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugpjūčio 23 d. – kamerą Nr. 48 (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugpjūčio 24 d. – 2017 m. rugsėjo 3 d. – kamerą Nr. 48 (2 asmenys kameroje); 2017 m. rugsėjo 4 d. – kamerą Nr. 48 (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugsėjo 5 d. – 2017 m. spalio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48 (2 asmenys kameroje); 2017 m. spalio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 233, plotas – 6,90 kv. m (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 4 d. – 2018 m. birželio 12 d. laikytas kameroje Nr. 233 (1 asmuo kameroje); 2018 m. birželio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 38, plotas – 7,64 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. birželio 14 d. – 2018 m. spalio 30 d. – kamerą Nr. 38 (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 14 d. buvo patalpintas kameroje Nr. 38, kurios plotas 7,64 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 15 d. – 2019 m. vasario 18 d. – kameroje Nr. 38 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 96, plotas – 7,94 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 20 d. – kameroje Nr. 96 (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 234, plotas – 6,86 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 22 d. – 2019 m. balandžio 8 d. laikytas kameroje Nr. 234 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 9 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

Bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo laikotarpį 2017 m. liepos 21 d. – 2019 m. balandžio 8 d. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr.: 48, 233, 38, 96, 234, plotus (atitinkamai: 6,86 kv. m., 6,90 kv. m, 7,64 kv. m., 7,94 kv. m.) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,97 kv. m iki 7,64 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, jis dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019).

Dėl socialinės reabilitacijos patalpų pažymėtina, kad TIĮET nenumato pozityvaus užimtumo patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde neneigia, jog socialinės reabilitacijos patalpos plotas yra apie 9 kv. m.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

Įvertinus Vilniaus pataisos namų pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos pagal nacionalinę teisę ir jam neteko mažiau, nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu nenustatytas Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų faktas nacionalinės teisės bei Konvencijos prasme.

Dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, todėl jam tekdavo ilgai belsti į duris, kelti triukšmą, kol prieis pareigūnas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis LVAT praktika (žr. pvz., 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), laikytina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta.

Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.

Teismas akcentuoja, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas/neveikimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudojęs aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus pataisos namuose vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nesuteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl privačių pokalbių neužtikrinimo

Pareiškėjas teigė, jog yra ribojama jo galimybė skambinti telefonu, jo yra klausomasi. Nurodė, jog telefonai yra įrengti bendro naudojimo vietoje, todėl privačių pokalbių klausosi ne tik pareigūnai, bet ir kiti nuteistieji.

Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Vilniaus PN nuomone, nuteistiesiems įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 5 dalis nustatyto, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Byloje nenustatyta duomenų, jog pareiškėjui būtų pažeista teisė skambinti telefonu, taip pat nepateikta duomenų apie konkrečius pareiškėjo teisių pažeidimų faktus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į susirašinėjimo ir bendravimo slaptumą nebuvo pažeista.

Dėl higienos sąlygų kamerose neužtikrinimo

Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kamerose nėra ventiliacijos.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2889-575/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-415/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė.

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus nagrinėjamam ginčo laikotarpiui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, matyti, kad HN 134:2015 pažeidimai ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr. 48, 233, 38, 96, 234, nustatyti nebuvo.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, darytina išvada, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kamerų neatitikimus higienos normų reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į administraciją dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių reikalavimų kamerose nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017; 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-520/2018). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas teigia, jog sanitarinio mazgo kameroje neatskyrimas nuo gyvenamosios patalpos pažeidė jo teisę į privatumą.

TIĮET 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. TĮĮET 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Pabrėžtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus.

Tačiau EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Pažymėtina, jog svarbu įvertinti tai, kiek asmenų kamerose buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Iš atsakovo atstovės pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu 72 dienas t. y. 2017 m. liepos 21 d. 2017 m. liepos 22 d., 2017 m. liepos 23 d., 2017 m. liepos 24 d., 2017 m. liepos 25 d., 2017 m. liepos 26 d., 2017 m. liepos 27 d., 2017 m. liepos 28 d., 2017 m. liepos 29 d., 2017 m. liepos 30 d., 2017 m. liepos 31 d., 2017 m. rugpjūčio 1 d., 2017 m. rugpjūčio 2 d. , 2017 m. rugpjūčio 3 d., 2017 m. rugpjūčio 4 d., 2017 m. rugpjūčio 5 d., 2017 m. rugpjūčio 6 d., 2017 m. rugpjūčio 7 d., 2017 m. rugpjūčio 8 d., 2017 m. rugpjūčio 9 d., 2017 m. rugpjūčio 10 d., 2017 m. rugpjūčio 11 d., 2017 m. rugpjūčio 12 d., 2017 m. rugpjūčio 13 d., 2017 m. rugpjūčio 14 d., 2017 m. rugpjūčio 15 d., 2017 m. rugpjūčio 16 d., 2017 m. rugpjūčio 17 d., 2017 m. rugpjūčio 18 d., 2017 m. rugpjūčio 19 d., 2017 m. rugpjūčio 20 d., 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d., 2017 m. rugpjūčio 24 d., 2017 m. rugpjūčio 25 d., 2017 m. rugpjūčio 26 d., 2017 m. rugpjūčio 27 d., 2017 m. rugpjūčio 28 d., 2017 m. rugpjūčio 29 d., 2017 m. rugpjūčio 30 d., 2017 m. rugpjūčio 31 d., 2017 m. rugsėjo 1 d., 2017 m. rugsėjo 2 d., 2017 m. rugsėjo 3 d., 2017 m. rugsėjo 5 d., 2017 m. rugsėjo 6 d., 2017 m. rugsėjo 7 d., 2017 m. rugsėjo 8 d., 2017 m. rugsėjo 9 d., 2017 m. rugsėjo 10 d., 2017 m. rugsėjo 11 d., 2017 m. rugsėjo 12 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. rugsėjo 14 d., 2017 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. rugsėjo 16 d., 2017 m. rugsėjo 17 d., 2017 m. rugsėjo 18 d., 2017 m. rugsėjo 19 d., 2017 m. rugsėjo 20 d., 2017 m. rugsėjo 21 d., 2017 m. rugsėjo 22 d., 2017 m. rugsėjo 23 d., 2017 m. rugsėjo 24 d., 2017 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. rugsėjo 26 d., 2017 m. rugsėjo 27 d., 2017 m. rugsėjo 28 d., 2017 m. rugsėjo 29 d., 2017 m. rugsėjo 30 d., 2017 m. spalio 1 d., 2017 m. spalio 2 d., buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose 72 dienas buvo laikomas, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Dėl dušo įrengimo

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš netinkamai dušo patalpoje įrengto persirengimo kambario ir privatumo naudojantis dušu pažeidimo.

Ginčijamais aspektais pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, atsiliepime nurodydamas, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros. Tačiau, remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju kalinimo įstaiga nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Dėl užimtumo programų trūkumo

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, kad teikė administracijai prašymus dėl įdarbinimo į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. Pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti renginiuose ir sportuoti, mokytis, nesuteikto darbo yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kad jis kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su atitinkamais prašymais, o įstaigos administracija į šiuos pareiškėjo prašymus nereagavo ar jų nepagrįstai netenkino.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Vilniaus pataisos namuose sudarytos galimybės nuteistiesiems turiningai praleisti laisvalaikį, t. y. nuteistiesiems sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, naudotis biblioteka. Kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudarytos galimybės žiūrėti televizorių. Nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolatos organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose, taip pat sudaromos sąlygos mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje.

Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti renginiuose ir sportuoti, nesuteikto darbo negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo suteikta galimybė dirbti, nurodytina, jog įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai nustatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 125 str.). Pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms teisės aktai nenustato (žr. pvz., LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017).

Minėta, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus Vilniaus pataisos namų administracijai dėl įdarbinimo į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. Pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Vilniaus pataisos namų veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju neaprūpinant pareiškėjo darbu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie galimybę dirbti. Todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovo veiksmai (neveikimas) dėl teisės siūlyti darbą nuteistajam negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o iš teisėtų veiksmų negali atsirasti neturtinė žala.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis tualetu ir dušu nesuteikimas), mastą ir trukmę (72 dienas naudojosi tik pertvara nuo bendro gyvenamosios kameros ploto atskirtu tualetu; dušu pareiškėjas ginčo 3 metų laikotarpiu naudojosi 1 kartą per savaitę), intensyvumą, formuojamą LVAT praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., 2015 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1733-556/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-624/2019), į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma – 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo V. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė