Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laisvės atėmimo bausmės atlikimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2006 m. lapkričio mėn. atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Nuteistųjų laikymas perpildytose patalpose prilygsta baudimui-kankinimui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms. Pataisos namuose gyvenamojo ploto vienam asmeniui tekdavo mažiau nei teisės aktais nustatyta minimali norma. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6,15 punktą, vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti plotas, ne mažesnis kaip 5 kv. m. Dėl ploto trūkumo pareiškėjas jautė stiprų psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, esminius nepatogumus, todėl patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti (b. l. 9–13).

Atsakovas paaiškino, kad kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki miego laiko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą Pataisos namuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų. Atsakovo atstovas prašė E. S. skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas (b. l. 36–40).

Teismas nurodė, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir CK normos, nustatančios ieškinio senatį. Pagal bendrą ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo.

Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta per laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio mėnesio (datos nepatikslino) iki skundo padavimo teismui dienos, o atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis ankščiau kreipėsi į teismą dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas padarė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti analizuojamas laikotarpis už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlieka bausmę Pataisos namuose ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad nenustatyta jokių CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų sąlygų, kurios duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs šios bylos įrodymų visetą, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Teismas nurodė, kad žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstituciją, Konvenciją, Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), ir kt.), jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo sąlygos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai veikė pareiškėją ir tai sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė jo teises ir laisves (pvz., administracinė byla Nr. A4-246/2007).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija; toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. liepos 11 d. buvo paskirtas gyventi 18 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 99,16 kv. m, ji buvo skirta gyventi iš viso 30 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 3,3 kv. m gyvenamojo ploto, ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas gyveno 13 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 34,54 kv. m, nėra duomenų apie miegamųjų vietų skaičių; nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. spalio 21 d. jis buvo paskirtas gyventi 14 būrio 3 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52,41 kv. m, nėra duomenų apie miegamųjų vietų skaičių; nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2014 m. spalio 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 18 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 99,16 kv. m, ji buvo skirta gyventi iš viso 30 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 3,3 kv. m gyvenamojo ploto, ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas gyveno 14 būrio 3 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52,41 kv. m, nėra duomenų apie miegamųjų vietų skaičių; nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. – gyveno 18 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 99,16 kv. m, ji buvo skirta gyventi 30 nuteistųjų (kiekvienam nuteistajam teko po 3,3 kv. m gyvenamojo ploto, ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. – gyveno 5 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52,24 kv. m, ji buvo skirta gyventi iš viso 24 nuteistiesiems (kiekvienam nuteistajam teko po 2,17 kv. m gyvenamojo ploto, trūko – 0,93 kv. m ploto). Atsakovas apie pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. spalio 21 d. (103 paros), nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. (50 parų) tenkantį plotą jokių duomenų nepateikė. Taigi pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog šiais laikotarpiais ploto norma buvo pažeista, yra nepaneigtos. Teismas padarė išvadą, jog nurodytais laikotarpiais (153 paras) bei per laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. (28 paras) atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atsakovas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).

Taigi vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra pakankamos pripažinti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, jog bausmės atlikimo Pataisos namuose bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutylėjo. Byloje nėra duomenų, kad Pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Taigi neįrodyta, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas pabrėžė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (181 parą) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, didelis nepatogumas, pažeminimas, didelis psichologinis sukrėtimas).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo Pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Teismas, apibendrindamas ištirtas ir įvertintas faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

III.

Pareiškėjas E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (b. l. 51–52).

Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2006 m. lapkričio 14 d. nebuvo išvykęs iš Pataisos namų, todėl šiuo atveju negalima taikyti ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, kai pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose, kuriose akivaizdžiai nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, ir dėl to pareiškėjas patyrė kankinimus. Per visą buvimo Pataisos namuose laiką jis išgyveno didelius nepatogumus, todėl yra pagrindas priteisti 10 000 Eur kompensaciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 56–59).

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas konkrečiais argumentais. Pirmosios instancijos teismo nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikrais laikotarpiais nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas realiai patyrė tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti nežmoniškomis, žeminančiomis asmenį, jį kankinančiomis. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Šiuo atveju nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, nulemtus netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu prašė psichologo ar psichiatro pagalbos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka pagal ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nustatytas procesines taisykles.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 31 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą ant voko) kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), teigdamas, kad nuo 2006 m. lapkričio mėnesio yra laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad pareiškėjas į Pataisos namus atvyko 2006 m. gruodžio 5 d.

Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šį klausimą. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 5 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. padavė 2015 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir padaręs išvadą, kad nėra pagrindo spręsti dėl šio termino atnaujinimo, pareiškėjo skundą atmetė. Tačiau teismas iš esmės nagrinėjo E. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., atlyginimo ir pripažino jo skundą iš dalies pagrįstu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Teigia, kad jam paskirtą bausmę atlieka nuo 2006 m. lapkričio 14 d. ir per šį laiką nė karto nebuvo išvykęs iš Pataisos namų. Be to, į minimalios vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimo laikotarpį turėjo būti įskaičiuotos tos dienos, kuriomis už bausmės atlikimo režimo pažeidimus pareiškėjas buvo perkeltas atlikti nuobaudas į baudos izoliatoriaus kameras ir kamerų tipo patalpas. Papildomai pareiškėjas nedetalizavo, kurių skundo motyvų, pagrindų ir pateiktų faktų pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ar išnagrinėjo netinkamai.

V.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr. A146-134/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. A-1979-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Minėto straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas neturi teisės taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti ją tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Pataisos namai aiškiai išreiškė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 10).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz.: 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.). Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (pvz.: 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad bausmės atlikimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje nuteistasis patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2006 m. pabaigos iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. grindžiami tais pačiais neigiamais asmeniui veiksniais dėl nuolatinio gyvenamųjų patalpų perpildymo, kurių bausmę atliekantis asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai daro įtaką jo fizinei ir psichinei savijautai. Taigi pareiškėjas pagal tokio pobūdžio vienarūšius nusiskundimus, kuriuos nurodė 2015 m. rugpjūčio 31 d. pateiktame skunde teismui ir kuriuos apibūdino kaip nežmoniškas bausmės atlikimo sąlygas, jų neigiamo poveikio, jei nurodytos sąlygos iš tiesų buvo, negalėjo nejausti kiekvieną dieną.

Tikrinamu atveju E. S. teismui nenurodė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Byloje nėra duomenų apie svarbias aplinkybes, kurios galėtų pateisinti itin ilgą (beveik 9 metus trukusį) pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nuo 2006 m. jis nebuvo išvykęs iš Pataisos namų, sprendžiant dėl senaties termino taikymo nėra reikšminga, nes įstatymai neriboja laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas ir ginti savo teises teisme. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių ir laisvių apribojimus ir nuteistųjų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisės kreiptis su skundais į valstybės institucijas bei pareigūnus, apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus teismui įtvirtintos specialiajame bausmių atlikimo vykdymą reglamentuojančiame įstatyme (Bausmių vykdymo kodekso 100 ir 183 str.). Faktas, kad pareiškėjas iki šiol nebuvo išėjęs į laisvę, negali būti pripažintas pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Pataisos namuose metu (nuo 2006 m. pabaigos iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.) buvo aktyvus ir atliko kokius nors veiksmus dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo (susirašinėjo su kokiomis nors valstybės institucijomis, kreipėsi į Pataisos namų administraciją suteikti informaciją, bet jos negavo ir pan.). Byloje nustatytas pareiškėjo elgesys neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, toks itin ilgas delsimas kreiptis į teismą nėra pateisintas objektyviomis priežastimis. Konkrečiu atveju nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių objektyvių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, kurios teisėjų kolegijai sudarytų pagrindą šį terminą atnaujinti, egzistavimą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs sąlygas taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teisingai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 5 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. pareikšti taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t. y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, be kita ko kildinamos iš jo laikino perkėlimo į baudos izoliatoriaus kameras ir kamerų tipo patalpas (2010 m. vasario 19 d., 2010 m. balandžio 9 d., 2012 m. sausio 25 d., 2012 m. vasario 8 d.).

Pažymėtina, jog kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų gynimu per įstatymų nustatytą terminą. Nesinaudojimas savo teisėmis per nustatytą terminą asmeniui negali sukelti teisėtų lūkesčių, kad galbūt pažeistos jo teisės bus ginamos neribotą laiką. Nustatydamas atitinkamus terminus įstatymų leidėjas siekia ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Ieškinio senaties termino praleidimo atveju asmens pažeistoji teisė turi būti ginama tik tuomet, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

VI.

Skundžiamu sprendimu teismas nustatė, kad laikotarpiui, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.), Pataisos namų administracijos veiksmai buvo neteisėti (CK 6.271 str.) Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimo nesilaikymo aspektu, nes pareiškėjui iš viso 181 parą nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui) ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.).

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami Higienos normos HN 76:2010 skyriai. Teismas teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (ne mažiau kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui) nustatė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų esą teismas neteisingai apskaičiavo jo laikymo nežmoniškomis sąlygomis trukmę, nes ji, įvertinus laikotarpius, kai pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas ir baudos izoliatoriaus kameras, iš tikrųjų buvo daug ilgesnė, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Pataisos namų 2015 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 7-2158 matyti, jog 2012 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,18 kv. m.; 2013 m. vasario 14 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 31,74 kv. m; 2014 m. rugsėjo 23 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas 13,57 kv. m; 2014 m. spalio 24 d. – baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 15, kurios plotas 6,37 kv. m.; minėtose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus atsakovo atstovas nenurodė (b. l 47).

Kadangi 2014 m. spalio 24 d. patenka į pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą 2014 m. spalio 16 d. – 2014 m. gruodžio 4 d. pažeidimo laikotarpį, šiuo atveju yra pagrindas iš dalies sutikti su apelianto argumentais ir prie 181 paros, kai pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pridėti tris paras (2012 m. rugsėjo 8 d., 2013 m. vasario 14 d. ir 2014 m. rugsėjo 23 d.), kurias jis praleido kamerų tipo patalpose, tikėtina neužtikrinus Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytos 3,6 kv. m ploto normos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bendra pažeidimo, kurį sudaro atskiri periodai, trukmė yra 184 paros.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Tačiau, kita vertus, E. S. neįrodė, kad Pataisos namų pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat byloje nenustatyta, jog pareiškėjui tik dėl ploto prasme netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, t. y. nesant jokių kitų nepalankių veiksnių realaus poveikio, būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės (b. l. 31, 33). Priešingai, rašytiniai duomenys patvirtina, kad vienam asmeniui tenkančios erdvės trūkumą E. S. kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama užimtumo ir laisvalaikio veikla už gyvenamosios patalpos ribų, jo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku (b. l. 17–30).

Taigi ištyrusi ir įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti 10 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz.: EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pataisos namų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (per 3 metus – 184 paros su pertraukomis), pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių papildomų ginčo aspektų, išskyrus jo perkėlimą į kamerų tipo patalpas, kurių nebūtų nuodugniai ištyręs pirmosios instancijos teismas, todėl skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą pinigais negali būti tenkinamas.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino faktinius bylos duomenis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.