Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 17 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą) kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad 2008 m. gruodžio - 2010 m. rugpjūčio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, atlyginimo.

Dėl byloje taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Dėl nagrinėjant bylą taikytinos teisės teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz.,LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo Lukiškių TI-K sąlygas 2008 m. gruodžio -2010 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu kreipėsi į teismą 2015 m. rugsėjo 17 d. (pagal skundo teismui išsiuntimo datą), prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

Pirmiau minėtų EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turi suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygas atitinkamoje tokios paskirties įstaigoje ir paskirtoje gyventi tos įstaigos konkrečioje gyvenamojoje patalpoje laikomas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. nors ir nėra vientisas (susideda iš 5 laikymo periodų tarp kurių yra atitinkami intervalai), tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K nebuvo vienkartinis, trumpalaikis epizodas, bendra laikymo trukmė viršija pusantrų metų, o paskutinis laikymo periodas (nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 3 d.) viršija vienerius metus. Pareiškėjo nusiskundimai dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų grindžiami tais pačiais galimais neigiamais asmeniui veiksniais (kameros buvo nuolat perpildytos, maždaug 8 kv. m ploto patalpose, įskaitant baldus, pareiškėjas buvo laikytas tarp 3-5 asmenų), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tokie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Pareiškėjas kalinimo sąlygas skunde įvardijo nežmoniškomis. Esant tokiems pareiškėjo nusiskundimams yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad pareiškėjas apie savo teisių galima pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį.

Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2010 m. rugpjūčio 3 d. Taigi reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl galimai pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus laikymo Lukiškių TI-K sąlygų (jei tokios sąlygos iš tiesų buvo) laikotarpio nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. atitinkamais periodais, turėjo pareikšti teisme vėliausiai per tris metus, skaičiuojant šį terminą nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d., t.y. turėjo pareikšti iki 2013 m. rugpjūčio 3 d., o kreipėsi į teismą 2015 m. rugsėjo 17 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. LAT 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad įstatymų leidėjui teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustačius kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ši sąvoka yra vertinamoji, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar jos sudaro pagrindą atnaujinti šį terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009,2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1139-146/2016 ir kt.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas ex officio (t. y. pagal pareigas, teismo iniciatyva) patikrino, ar nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleisto ieškinio senaties termino. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismui pagal šios bylos aplinkybes nebuvo pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo už laikotarpio nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. atitinkamus periodus, nes nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie ženkliai praleisto ieškinio senaties termino praleidimo svarbias priežastis.

Dėl apelianto teiginio esą EŽTT išaiškinimai, kuriuose yra išaiškinti europietiški kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui tokios aplinkybės nebuvo nurodęs ir skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino asmeniškai. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), pabrėždamas, kad vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį. Apelianto teiginius dėl EŽTT sprendimų išvertimo (neišvertimo) į lietuvių kalbą teisėjų kolegija vertina kaip formalų teiginį bandant pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą dėl subjektyvių priežasčių. Pirmiau minėta, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Todėl pareiškėjo elgesys, kad teigdamas buvęs laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškos sąlygomis, jis nesikreipė dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo nei jo teisių galimo pažeidimo laikotarpiu, nei per tris metus išvykęs iš šios įstaigos (iki ieškinio senaties termino pabaigos), o kreipėsi daugiau nė po 5 metų, neatitinka apdairaus, rūpestingo elgesio standartų. Todėl laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad atsakovui reikalaujant pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), nenagrinėdamas iš esmės pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo, teisės normų nepažeidė.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų esą teismas netinkamai nustatė laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, ne jis daug ilgesnis, netinkamai taikė teisės normas, nustatančias gyvenamosios patalpos plotą vienam kalinamam asmeniui, teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo turinio, nes teismas, kaip buvo minėta, pareiškėjo skundą atmetė taikydamas ieškinio senatį, t.y, nenagrinėdamas iš esmės pareiškėjo nusiskundimų dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų 2008-2010 metais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.