- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-30
- Bylos Nr.
- A-539-520/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02492-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad buvo prievarta kalinamas Lukiškių TI-K negyvenamajame kultūros paveldo pastate, kurio patalpos nėra pritaikytos gyventi žmogui. Tai istorinis architektūros paminklas, o ne gyvenamasis pastatas, kuris privalėtų turėti techninį ir energetinį pasą. Sanitariniame mazge nėra praustuvės, ji iškelta už sanitarinio mazgo sienelės. Kartu su praustuve sanitarinio mazgo plotas yra 1,5 kv. m. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 patvirtintas Lietuvos higienos normas HN 76:1999, tualetas nuo bendros patalpos atskiriamas ne žemesne nei 1,2 m aukščio pertvara, o į ploto normą vienam asmeniui neįskaitomas unitazo ir praustuvės užimamas plotas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. Lukiškių TI-K kalėjo 24 dienas ir naktis keturvietėse kamerose, kurių plotas siekė nuo 5,44 kv. m iki 6,11 kv. m. Mažose gyvenamosiose kamerose sunkiai galėdavo judėti vienas asmuo, likę buvo priversti gulėti arba sėdėti ant dviaukščių gultų. Būnant 23 val. per parą tokiomis nežmoniškomis sąlygomis yra labai sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, trūksta oro, privatumo. Žiemą kamerose būdavo šalta, drėgna, tvyrojo dvokas, o vasarą – karšta, tvanku, drėgna, trūkdavo oro. Taip pat kamerose nebuvo įrengta iškvietimo skambučių. Kadangi Lukiškių TI-K nėra įrengta iškvietimo sistema, daugelis prašymų ir nusiskundimų dėl maisto kokybės, pareigūnų veiksmų ir įvairių neišspręstų konfliktinių situacijų tarp kalinamųjų buvo neišgirsti.Pareiškėjo teigimu, nuo drėgmės ant sienų beveik visose kamerose buvo susiformavęs pelėsis ir grybelis, buvo daug parazitų (tarakonų). Nuolat skaudėjo galvą, tvyrojo kameroje įtampa, kuri bet kada galėjo baigtis muštynėmis. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų, jis pasidarė irzlus, nervingas, sunkiai galėdavo užmigti. Per visą kalinimo laikotarpį buvo išduodami visiškai susidėvėję, skylėti (suplyšę), drėgni, pelėsiu dvokiantys čiužiniai, antklodės ir pagalvės. Sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) buvo įrengti tik unitazai. Nors pagal įrengimo ir eksploatacijos reikalavimus sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) be unitazo, privalėjo būti įrengti metaliniai praustuvai, veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Visi praustuvai įrengti už kabinų ribų, gyvenamosios kameros dalyje. Sanitariniai mazgai įrengti prie kameros durų, o langai, pro kuriuos turėtų būti vėdinamos patalpos, yra priešingoje kameros dalyje. Pareigūnai galėjo bet kada praverti panoraminį stebėjimo langelį ir stebėti kalinį, besinaudojantį sanitariniais įrenginiais. Gyvenamojo korpuso kameroje Nr. 399 apskritai nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas t. y. kabinoje buvo tik skylė grindyse, o už kabinos ribos – surūdijusi kriauklė. Blogas kvapas kamerose ir blogai įrengti sanitariniai mazgai sukėlė didelių nepatogumų, vertė nuolat kentėti.Pareiškėjas nurodė, kad per visą kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K pasivaikščiojimai panašėjo į pasistovinėjimą gryname ore, plotas kiemeliuose prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tvarkomi. Pareigūnai per visą kalinimo laikotarpį kiekvieną dieną išvesdavo pasivaikščioti į kiemą vienai valandai, dažniausiai pasivaikščiojimo trukmė trukdavo nuo 40 iki 50 minučių. Pareigūnai šiais savo veiksmais tiesiogiai pažeidinėjo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat kamerose buvo blogas apšvietimas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė pareiškėjo judėjimo grafiką ir pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, BVK 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta valyti kameras, kriaukles ir unitazus, yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose sėdintys suimtieji bei nuteistieji. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m, II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m, III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi.Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 221 (plotas 6,90 kv. m), Nr. 399 (plotas 7,72 kv. m), Nr. 270 (plotas 7,79 kv. m), Nr. 361 (plotas 7,47 kv. m), Nr. 267 (plotas 7,63 kv. m), Nr. 397 (plotas 31,61 kv. m), Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 317 (plotas 7,61 kv. m) kartu su 1–9 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus, 2015 m. lapkričio 17 d. – 2015 m. lapkričio 18 d., 2015 m. lapkričio 24 d. – 2015 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2015 m. lapkričio 12 d. – 2015 m. lapkričio 16 d., 2015 m. lapkričio 19 d. – 2015 m. lapkričio 23 d., 2015 m. lapkričio 26 d. (iš viso 11 parų) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista neilgą laiko tarpą, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad žiemą kamerose šalta, drėgna, vasarą – karšta tvanku, trūksta oro, nuo drėgmės atsirado pelėsis, grybelis, buvo blogas apšvietimas, veisėsi parazitai, nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas nustatė, kad į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl šalčio, drėgmės, apšvietimo normatyvų neužtikrinimo pareiškėjo buvimo atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose. Į bylą pateikta 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtina, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių, siekdamas užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimą. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad buitinių kenkėjų naikinimo darbai Lukiškių TI-K atliekami nuolat. Remdamasis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nekonstatavo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Be to, teismas pareiškėjo argumentus dėl karščio vasaros metu atmetė, kadangi pareiškėjas Lukiškių TI-K vasarą nebuvo laikomas.Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) įrengimu, metalinių praustuvų įrengimu už kabinų ribų, veidrodžių, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) įrengimu, privatumo neužtikrinimu, gyvenamojo korpuso kameroje Nr. 399 neįrengtu sanitariniu mazgu (tik skyle grindyse), o už kabinos ribos surūdijusios kriauklės, pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau jis neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.Teismas pažymėjo, kad nei Taisyklės, nei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 nenustato reikalavimų dėl veidrodžių buvimo, lentynėlių įrengimo sanitariniame mazge. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad praustuvai yra įrengti kameroje, kaip tai numatyta Taisyklių 14.5 punkte, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentus atmetė.Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimų kiemelių ploto ir jų tvarkymo, teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumento, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, nepripažino pagrįstu. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m, II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m, III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui – barstomi. Teismas vertino, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai yra pakankamo dydžio, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų galėjęs juose pasivaikščioti. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, pareiškėjas teismui nenurodė.Teismas pareiškėjo skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K yra negyvenamasis kultūros paveldo pastatas, kurio patalpos nėra pritaikytos gyventi žmogui, per visą kalinimo laikotarpį buvo išduodami susidėvėję, skylėti (suplyšę), drėgni, pelėsiu dvokiantys čiužiniai, antklodės ir pagalvės, kamerose nebuvo įrengimo iškvietimo skambučių, vertino kaip bendro pobūdžio, kadangi pareiškėjas konkrečių Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo faktų nenurodė. Pareiškėjo argumentus laikė deklaratyvaus pobūdžio, pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokioje kameroje iškvietimo mygtukas neveikė ir pan. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus.Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 120 Eur, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, netenkino atsakovo atstovo prašymo priteisti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, o atsakovo nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina.
III.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarka, HN 76:1999, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Teismas nepagrįstai nenustatė fakto, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas negyvenamuosiuose, pagalbiniuose pastatuose ir gyventi nepritaikytose patalpose. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista tik 11 parų, kadangi pažeidimas truko 24 paras. Į ploto normą neturi būti įskaitomas unitazo ir praustuvės užimamas plotas. Kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, įrengtos perteklinės lovos.Teismas pripažino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m. pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis, tačiau taip pat turėjo nustatyti, kad sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) be praustuvų, turėjo būti įrengti veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), o sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Be to, praustuvai įrengti už sienelės ribų, tai prieštarauja HN 76:2010, todėl teismas turėjo tai pripažinti pažeidimu. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie išėjimo iš kameros durų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Teismas neteisingai įvertino aplinkybes dėl pasivaikščiojimo kiemelių, be to, atsakovas nepateikė duomenų apie tai, į kokius kiemelius pasivaikščioti buvo vedamas pareiškėjas ir kokio ploto kiemeliai. Pareiškėjo teigimu, jis buvo vedamas į mažiausio ploto pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose vienam asmeniui tekdavo nuo 1,55 kv. m iki 1,81 kv. m ploto, pasivaikščiojimo trukmė buvo 40–50 minučių, todėl tai turėjo būti vertinama kaip pažeidimas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus operatyvinio patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2205 išvadomis dėl kamerų Nr. 112A, 386, 388, 399, 400 ir 404 patikrinimo, kadangi jis kėlė problemas, susijusias su kameromis Nr. 221, 120, 399, 117 ir 317, todėl minėtas aktas neparodo realios situacijos dėl parazitų, apšvietimo, oro judėjimo greičio, drėgmės, temperatūros, inventoriaus bei sanitarinių mazgų. Teismo argumentai dėl pagalbos iškvietimo mygtuko nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K neturi techninio-energetinio paso, todėl pastatai negali būti eksploatuojami kaip gyvenamieji, kol nebus pakeista pastato paskirtis. Taigi atsakovas negalėjo suteikti jam tinkamų gyvenimo sąlygų, dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos darbai. Pareiškėjo teigimu, teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, neišreikalavo pareiškėjo prašomų įrodymų, sudarė palankesnes sąlygas atsakovui nei buvo taikomos pareiškėjui dėl jo socialinės padėties. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Atsakovo atstovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Iš pareiškėjo turi būti priteistos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos už dokumentų kopijas, kurias Lukiškių TI-K teikė vykdydamas teismo įpareigojimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas teisingai ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktą informaciją, priėjo prie išvados, jog pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodytų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Teismas taip pat pagrįstai vertino ir pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su pasivaikščiojimo kiemelių plotu, išduodamais čiužiniais, antklodėmis ir pagalvėmis, iškvietimo skambučių kamerose įrengimu. Kiekvienas žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgiama į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, teisingai pastebėjo, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė. Tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, kuri buvo ne tęstinė ir viso sudarė 11 parų bei vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną įkalinimo įstaigoje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 5 iki 9 eurų), priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra neatitinkanti naujausios teismų praktikos ir turėtų būti sumažinta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 11 parų buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimo, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, sprendė, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, byloje pateiktus įrodymus ir dėl to patirtą neturtinę žalą.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog į bendrą kameros plotą įskaičiuotinas baldų ir inventoriaus užimamas plotas, pagrįstumą, pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 11 dienų nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Taip pat sutiktina, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, kadangi pareiškėjui ginčo laikotarpiu tik dvi dienas teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 11 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo kamerose, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio, į tai, kad EŽTT yra konstatavęs, jog nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl apšvietimo, drėgmės, pelėsio, parazitų kamerose, veidrodžių ir lentynėlių sanitariniame mazge įrengimu, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kameros vėdinamos natūraliu būdu, buitinių kenkėjų (graužikų, vabzdžių) naikinimo darbus pagal paslaugų teikimo sutartį atlieka UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, apšvietimo kamerose normatyvai, Vilniaus visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimą, nebuvo pažeisti, o veidrodžių ir lentynėlių įrengimo sanitariniame mazge įrengimo Taisyklės nenumato. Praustuvė įrengta kameroje, tai atitinka Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio pareiškėjo nusiskundimo nepripažino pažeidimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl pasivaikščiojimo kiemelių plotų, kadangi teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių plotų nereglamentuoja. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie pasivaikščiojimo kiemelių plotus, taip pat 2016 m. kovo 29 d. pažymoje Nr. 96-1000 nurodė, kad į pasivaikščiojimo kiemelį vienu metu išvedami pasivaikščioti visi kartu kameroje apgyvendinti asmenys. Jeigu kameroje apgyvendintas vienas asmuo, tai į pasivaikščiojimą išvedamas vienas į atskirą kiemelį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pasivaikščiojimų kiemelių plotų teisiškai nepagrindė, o nesiremti Lukiškių TI-K pateikta informacija nėra jokio pagrindo. Įvertinus pasivaikščiojimo kiemelių plotą bei atsižvelgus į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kartu su pareiškėju kameroje buvusius asmenis, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nebūtų turėjęs galimybės įgyvendinti šios savo teisės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nenurodo. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su Lukiškių TI-K pastatų paskirtimi (negyvenamosios patalpos), pažymi, kad laisvės atėmimo vietų pastatų paskirtį apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios normos 2 punkte nustatyta, kad ši norma yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K būtų buvęs laikomas negyvenamosiose patalpose. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktuose taip pat nėra duomenų apie tai, kad suimtieji ar nuteistieji Lukiškių TI-K būtų laikomi negyvenamosiose patalpose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas negyvenamosiose patalpose ir dėl to jam galėjo kilti neturtinė žala. Pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neišreikalavo įrodymų, neobjektyviai išnagrinėjo bylą, kad sudarė palankesnes sąlygas atsakovui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmiau aptartų pareiškėjo kalinimo sąlygų. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis pareiškėjas kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, tačiau tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 10 000 Eur suma. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos tokios vertybės, jog pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui 11 dienų nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą kamerose, taip pat į tai, kad pareiškėjui 24 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į tai, kad kameroje Nr. 399 sanitariniame mazge įrengtas ne unitazas, o tupykla, į tai, kad kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nepasitvirtino, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 120 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (10 000 Eur), o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 200 Eur (dviejų šimtų eurų).
Nutartis neskundžiama.