Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu, kurį patikslino teismo posėdyje (b. l. 1-16, 27-45, 120), prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad buvo prievarta kalinamas Lukiškių TI-K negyvenamame kultūros paveldo pastate, kurio patalpos nėra pritaikytos gyventi žmogui. Tai istorinis architektūros paminklas, o ne gyvenamasis pastatas, kuris privalėtų turėti techninį ir energetinį pasą. Sanitariniame mazge nėra praustuvės, ji iškelta už sanitarinio mazgo sienelės. Kartu su praustuve sanitarinio mazgo plotas lygus 1,5 m². Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nuo 1999 m. spalio 22 d. Nr. 461, patvirtintas Lietuvos higienos normas HN 76:1999 tualetas nuo bendros patalpos atskiriamas ne žemesne nei 1,2 m. aukščio pertvara, o į ploto normą vienam asmeniui neįskaitomas unitazo ir praustuvės užimamas plotas.

Per visą kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. Lukiškių TI-K kalėjo 24 dienas ir naktis keturvietėse kamerose, kurių plotas siekė nuo 5,44 m² iki 6,11 m². Mažose gyvenamose kamerose sunkiai galėdavo judėti vienas asmuo, likę buvo priversti gulėti ant dviaukščių gultų arba sėdėti ant jų. Būnant 23 val. per parą tokiomis nežmoniškomis sąlygomis yra labai sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, trūksta oro, privatumo. Žiemą kamerose - tualetuose būdavo šalta, drėgna, tvyrojo dvokas, o vasarą – karšta, tvanku, drėgna trūkdavo oro. Taip pat kamerose nebuvo įrengimo iškvietimo skambučių. Kadangi Lukiškių TI-K nėra įrengta iškvietimo sistema daugelis prašymų ir nusiskundimų dėl maisto kokybės, pareigūnų veiksmų ir įvairių neišspręstų konfliktinių situacijų tarp kalinamųjų buvo neišgirsti.

Nuo drėgmės ant sienų beveik visose kamerose buvo susiformavęs pelėsis ir grybelis, buvo daug parazitų (tarakonų). Nuolat skaudėjo galvą, tvyrojo kameroje įtampa, kuri bet kada galėdavo baigtis muštynėmis. Pareiškėjo teigimu, jis pasidarė irzlus, nervingas, sunkiai galėdavo užmigti. Per visą kalinimo laikotarpį buvo išduodami visiškai nuvalkioti, susidėvėję, skylėti (suplyšę), drėgni, pelėsiu smirdantys čiužiniai, antklodės ir pagalvės.

Sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) buvo įrengti tik unitazai. Nors pagal įrengimo ir eksploatacijos reikalavimus sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) be unitazo, privalėjo būti įrengti metaliniai praustuvai, veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Visi praustuvai įrengti už kabinų ribų, gyvenamosiose kameros dalyje. Sanitariniai mazgai įrengti iškarto prie kameros įėjimo-išėjimo durų, o langai pro kuriuos turėtų būti vėdinamos patalpos yra priešingoje kameros dalyje. Pareigūnai galėdavo, bet kada praverti panoraminį stebėjimo langelį ir stebėti kaip kalinys šlapinasi ar tuštinasi ir matyti kalinio lytinius organus, visiškai trūko privatumo. Gamtos reikalus atlikdavo streso būsenoje, nes nuo stebėjimo panoraminio stiklo iki unitazo buvo vos 0,5 m. Gyvenamojo korpuso kameroje Nr. 399 apskritai nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas t. y., kabinoje buvo tik skylė grindyse, o už kabinos ribos surūdijusi kriauklė. Smarvė kamerose ir blogai įrengti sanitariniai mazgai sukėlė didelių nepatogumų, vertė nuolat kentėti.

Per visą kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K pasivaikščiojimai panašėjo į pasistovinėjimą gryname ore, kur plotas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tvarkomi. Pareigūnai per visą kalinimo periodą kiekvieną dieną išvesdavo pasivaikščioti į kiemą vienai valandai, dažniausiai pasivaikščiojimo trukmė trukdavo nuo 40 iki 50 minučių. Pareigūnai šiais savo veiksmais tiesiogiai pažeidinėjo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 str. 1 d. 1 p. Taip pat kamerose buvo blogas apšvietimas.

Pareiškėjas teismo posėdyje patikslino prašomą priteisti neturtinės žalos dydį – prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti 3 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime (b. l. 55-63) pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką. Nurodė, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.

Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose sėdintys suimtieji bei nuteistieji asmenys. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji

Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m², II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m², III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m². Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui visada yra barstomi.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

Skundas tenkintinas i š dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001-04-21 sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005-04-07 sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008-02-14 sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 221 (plotas 6,90 m²), Nr. 399 (plotas 7,72 m²), Nr. 270 (plotas 7,79 m²), Nr. 361 (plotas 7,47 m²), Nr. 267 (plotas 7,63 m²), Nr. 397 (plotas 31,61 m²), Nr. 120 (plotas 7,38 m²), Nr. 117 (plotas 7,31 m²), Nr. 317 (plotas 7,61 m²) kartu su 1-9 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 56, 64-65) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus, 2015 m. lapkričio 17 d. – 2015 m. lapkričio 18 d., 2015 m. lapkričio 24 d. – 2015 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2015 m. lapkričio 12 d. – 2015 m. lapkričio 16 d., 2015 m. lapkričio 19 d. – 2015 m. lapkričio 23 d., 2015 m. lapkričio 26 d. (iš viso 11 parų) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista neilgą laiką, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 str. pažeidimą.

Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog žiemą kamerose šalta, drėgna, vasarą – karšta tvanku, trūksta oro, nuo drėgmės atsirado pelėsis, grybelis, buvo blogas apšvietimas, veisėsi parazitai.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 71-99) nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl šalčio, drėgmės, apšvietimo normatyvų neužtikrinimo pareiškėjo buvimo atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose. Į bylą pateikta 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ rodo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių, siekdamas užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimą (b. l. 109-112). Įvertinus tai, darytina išvada, kad buitinių kenkėjų naikinimo darbai Lukiškių TI-K atliekami nuolat. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Be to, pareiškėjo argumentai dėl karščio vasaros metu atmestini, nes pareiškėjas Lukiškių TI-K vasarą nebuvo laikomas.

Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) buvo įrengti tik unitazai, nors be unitazo, privalėjo būti įrengti metaliniai praustuvai, veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Visi praustuvai įrengti už kabinų ribų, gyvenamosiose kameros dalyje. Pareigūnai galėdavo, bet kada praverti panoraminį stebėjimo langelį ir stebėti kaip kalinys šlapinasi ar tuštinasi, trūko privatumo. Gyvenamojo korpuso kameroje Nr. 399 apskritai nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas t. y., kabinoje buvo tik skylė grindyse, o už kabinos ribos surūdijusi kriauklė.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

Nei Taisyklės, nei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 nenustato reikalavimų dėl veidrodžių buvimo, lentynėlių privalomumo sanitariniame mazge. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad praustuvai yra įrengti kameroje, kaip tai numatyta Taisyklių14.5 punkte, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas nebuvo tinkamas, kiemeliai nebuvo tvarkomi.

Taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės rėžiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pagal Taisyklių 22 punktą pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema.

Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Tuo remiantis spręstina, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, laikytinas nepagrįstu. Atsakovo pateiktais duomenimis I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m², II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m², III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m². Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui visada yra barstomi. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai yra pakankamo dydžio, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų galėjęs juose pasivaikščioti. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, pareiškėjas teismui nenurodė.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teigia, kad Lukiškių TI-K yra negyvenamas kultūros paveldo pastatas, kurio patalpos nėra pritaikytos gyventi žmogui. Per visą kalinimo laikotarpį buvo išduodami susidėvėję, skylėti (suplyšę), drėgni, pelėsiu smirdantys čiužiniai, anklodės ir pagalvės. Kamerose nebuvo įrengimo iškvietimo skambučių.

Šie pareiškėjo teiginiai laikytini bendro pobūdžio. Konkrečių Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo faktų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokioje kameroje iškvietimo mygtukas neveikė ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad pareiškėjo aukščiau nurodyti abstraktūs teiginiai negali būti laikomi pagrįstais ir atmestini.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, s Nr. A756-122/2010).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, t. y. 2015 m. lapkričio 12 d. – 2015 m. lapkričio 16 d., 2015 m. lapkričio 19 d. – 2015 m. lapkričio 23 d., 2015 m. lapkričio 26 d., viso 11 parų, į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. – minimali mėnesinė alga 350 Eur), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 120 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 120 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 50 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 lito). Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 50x0,06, t. y. 3 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartį (b. l. 52), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str. 3 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo A. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.