Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) ir sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Patikrinimo akte Nr. PA-105 taip pat nurodoma, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai ir praustuvės, sanitariniai mazgai atskirti pertvaromis, tiek sienos, tiek ir grindys jame dengtos glazūruotomis plytelėmis. Pabrėžė, kad, nors pareiškėjas skundžiasi dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo ir netinkamo dirbtinio apšvietimo, tačiau Patikrinimo aktuose Nr. PA-131 ir PA-105 nurodoma, kad visose areštinės kamerose dirbtinis apšvietimas užtikrinamas liuminescencinėmis lempomis, langų stiklai yra matiniai ir jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo aktuose Nr. PA-107 ir PA-248 nurodoma, kad areštinės kamerų langų matinių stiklų pakeitimas yra susijęs su rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, todėl minėtos Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai nėra pažeidžiami. Teigė, kad pareiškėjas nebuvo informavęs pareigūnų, kad yra nerūkantis ar kad laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl šių aplinkybių nebuvo pateikęs jokių skundų. Akcentavo, jog areštinėje dirbančių pareigūnų iškvietimų mygtukų nėra ir jie pagal teisės aktus neturi būti įrengti. Kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. buvo atliekami pasivaikščiojimų kiemelio tvarkymo darbai, todėl šiuo laikotarpiu nebuvo galimybių asmenims, laikomiems areštinėje, pasivaikščioti. Nurodė, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, sveikatos problemų areštinėje nebuvo skundęsis nei administracijai, nei kitoms institucijoms. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo jokių neteisėtų Alytaus AVPK veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 20 d. 11 val. 40 min. iki 2013 m. lapkričio 27 d. 12 val. 19 min. (b. l. 19–21). Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 2 –25 dienomis atliko bausmę kameroje Nr. 6, kurios plotas 15 kv. m, kartu su trimis nuteistaisiais, todėl kiekvienam iš jų teko po 3,75 kv. m kameros ploto (b. l. 14, 23–28). 2013 m. lapkričio 26–27 dienomis pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 15 kv. m, kartu su vienu asmeniu, todėl kiekvienam iš jų teko po 7,5 kv. m kameros ploto (b. l. 14, 29–30). Nuo 2014 m. balandžio 29 d. 12 val. 00 min. iki 2014 m. gegužės 7 d. 11 val. 45 min. (b. l. 16–18) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 15 kv. m. 2014 m. balandžio 29 d. pareiškėjas bausmę atliko kartu su dviem asmenimis, todėl kiekvienam iš jų teko po 5 kv. m kameros ploto (b. l. 14). Nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 7 d. pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas su trimis asmenims, todėl kiekvienam asmeniui teko 3,75 kv. m kameros ploto (b. l. 34–42).

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui 2013–2014 metais įvairiais laikotarpiais būnant Alytaus apskrities VPK areštinėje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Aukščiau minėtieji duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui būnant minėtais laikotarpiais Alytaus apskrities VPK areštinėje nebuvo pažeistas Įsakymu reglamentuotas areštinės kamerų minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, ir buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas nesutiko su jam tekusio konkretaus gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika, t. y. jo nuomone, konkrečiu atveju nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į užstatytą baldais plotą. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigalioję teisės aktai nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridūrė, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog Alytaus AVPK areštinės kameroje Nr. 6 ir Nr. 12 jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytos tinkamos laikymo sąlygos ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybėmis, jog kamerose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, grindys medinės, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punktą, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Iš į bylą pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto PA-248 matyti, kad pagal skundą atlikus dirbtinio ir natūralaus apšvietimo matavimus kameroje Nr. 6 tiek dirbtinis, tiek ir natūralus apšvietimas atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus (b. l. 75–77). Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Nr. PA-105 ir PA-131 nurodoma, kad visose areštinės kamerose dirbtiniam apšvietimui užtikrinti yra naudojamos liuminescencinės lempos, langų stiklai yra matiniai ir konstatuota, kad jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nėra (b. l. 70–72, 81–83). Patikrinimo akte Nr. PA-107 bei jau minėtame akte Nr. PA-248 nurodoma, kad areštinės kamerų langų matinių stiklų pakeitimas yra susijęs su rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, tad minėtos higienos normos reikalavimai nėra pažeidžiami (b. l. 73–74, 75–77). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl regos sutrikimų, pareiškėjas taip pat nepateikė į bylą jokių įrodymų dėl galimai pablogėjusios regos ar kitų sutrikimų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo natūralaus bei dirbtinio apšvietimo pripažintos nepagrįstomis.

Pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. 2008 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, kad teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų”. Šiuose teisės aktuose nėra numatyta iškvietimo mygtukų areštinės kamerose įrengimas. Pažymėtina, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Taigi nagrinėjamu atveju Alytaus AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti taip pat nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką. Nesant neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.4 punktas numato, jog kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Higienos normos HN 37:2009 27 punkte pažymėta, kad policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Nr. PA-105 ir PA-131 konstatuota, jog Alytaus AVPK areštinėje yra 12 kamerų, kurių grindys medinės, dažytos ir Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nėra (b. l. 70–72, 81–83). Taigi šiuos pareiškėjo argumentus teismas laikė nepagrįstais, kadangi tai nedarė įtakos neturtinės žalos atsiradimui.

Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Kaip jau buvo minėta, Higienos normos HN 37:2009 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, šios normos 13 punkte įtvirtintas draudimas policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Akivaizdu, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, turi būti užtikrinta, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Alytaus AVPK areštinėje bendrąja tvarka buvo laikomas kartu su kitais asmenimis. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK metu nei žodžiu, nei raštu neinformavo pareigūnų apie tai, kad yra nerūkantis ar kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų skundęsis administracijai ar kitoms institucijoms. Taigi teismas konstatavo, jog pareiškėjo laikymas su rūkančiais asmenimis buvo nulemtas paties pareiškėjo elgesio, nes jis patalpinimo į areštinę metu nenurodė, kad yra nerūkantis asmuo, prašymų nei žodžiu, nei raštu perkelti į kamerą su nerūkančiais asmenimis nepateikė, dėl gyvenimo su rūkančiais asmenimis nesiskundė.

Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka (Higienos normos HN 37:2009 11 punktas). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 54 punkte numatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu.

Neturtinė žala nėra bet koks net ir menkiausias asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-337/2006). Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra konstatavęs, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009).

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai netaikė Higienos normos HN 76:2010, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl pasivaikščiojimų nesuteikimo, areštinės kamerų ploto, grindų ir langų atitikimo teisės aktų reikalavimams.