Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Institucijos nutarimu A. J. nubausta už ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą ir jai skirta administracinė nuobauda – 800 Eur dydžio bauda su specialiosios teisės atėmimu (teisės vairuoti transporto priemones) 18 mėnesių, už tai, kad ji 2025 m. gruodžio 4 d., 09.55 val. (duomenys neskelbtini), pakartotinai vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti šios kategorijos transporto priemonę, turint leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje. Šiais veiksmais A. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus.

2. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nutartimi pareiškėjos atstovo skundas netenkintas ir Institucijos 2026 m. sausio 8 d. nutarimas paliktas galioti. Skundžiama nutartimi konstatuota, jog pareiškėja nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų išskirtinai teigiamai ją charakterizuojančios, ar kurios sudarytų pagrindą ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymui. Pažymėta, kad Institucija priimdama skundžiamą nutarimą paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą minimalaus dydžio administracinę nuobaudą ir trumpiausiam terminui taikė administracinio poveikio priemonę, todėl dar labiau švelninti pareiškėjos teisinę padėtį, nėra jokio pagrindo. Nurodyta, jog vien pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės – kalbos barjeras ir kiti su tuo susiję nepatogumai nesudaro pagrindo jos atžvilgiu taikyti švelninančio įstatymo nuostatų.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pirmiausia pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, aukštesnės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296-788/2017, 2K-94-696/2016). Atsižvelgdamas į šią susiklosčiusią praktiką bei tai, kad aukštesniajam teismui pateiktame skunde nėra nurodyta jokių naujų ir anksčiau neįvertintų argumentų, aukštesnysis teismas pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.

6. ANK 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, A. J. neginčija kaltės, tačiau nesutinka su administracinio poveikio priemone – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių ir prašo vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis, sutrumpinti jos terminą iki 6 mėnesių, todėl aukštesnės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, vertina poveikio priemonės paskyrimo pareiškėjai klausimą.

7. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, kuria paliktas galioti Institucijos priimtas nutarimas, A. J. 2026 m. sausio 8 d. nutarimu nubausta už ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatyto nusižengimo padarymą 800 Eur dydžio bauda su specialiosios teisės atėmimu (teisės vairuoti transporto priemones) 18 mėnesių, už tai, kad ji 2025 m. gruodžio 4 d., 09.55 val. (duomenys neskelbtini), pakartotinai vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti šios kategorijos transporto priemonę, turint leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje.

8. ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatyta vairuotojų administracinė atsakomybė už šio straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus veiksmus, padarytus pakartotinai <...>. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta atsakomybė vairuotojui, kuris transporto priemonę vairavo neturėdamas teisės jos vairuoti ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones, taip pat kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones. Asmeniui, padariusiam ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, skiriama bauda nuo aštuonių šimtų iki vieno tūkstančio eurų. Pagal ANK 424 straipsnio 7 dalį, už šio straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų šešių mėnesių iki dvejų metų. Analizuojant aptariamos teisės normos turinį matyti, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 18 mėnesių, numatytas kaip privalomai skirtina administracinio poveikio priemonė.

9. Pažymėtina, kad ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje nustatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. Pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda gali būti parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022).

10. Nors skunde nurodoma, kad administracinės atsakomybės tikslai gali būti pasiekti sutrumpinus administracinio poveikio priemonės terminą iki 6 mėnesių, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka. Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjusi Institucija įvertino tai, kad pareiškėja prisipažino, gailėjosi, tai, kad toks nusižengimas padarytas pakartotinai ir A. J. paskyrė administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą minimaliam – 18 mėnesių terminui. Apylinkės teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjos atstovo skunde nurodytas aplinkybes pripažinti išskirtinėmis ir dėl to sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki 6 mėnesių. Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei skundžiamą apylinkės teismo nutartį, konstatuoja, kad išskirtinių aplinkybių administracinio nusižengimo byloje nėra nustatyta ir taip pat nėra pagrindo išskirtinėmis pripažinti A. J. atstovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad – pareiškėja turėdama leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neturi teisės vairuoti su užsienio valstybėje išduotu vairuotojo pažymėjimu, faktiškai sužinojo tik (duomenys neskelbtini), kai buvo sustabdyta policijos pareigūnų; dirba, augina mažametį vaiką, yra išlaikiusi lietuvių kalbos ir Lietuvos Konstitucijos egzaminus, gavusi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, laikosi galiojančių teisės aktų reikalavimų; iki (duomenys neskelbtini) ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama įgyti teisę vairuoti Lietuvos Respublikoje, bei šią teisę formaliai įgijo; A. J. bus priversta iš naujo laikyti vairavimo teorijos ir praktikos egzaminus lietuvių kalba; pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nors skunde nurodytos aplinkybės pareiškėją charakterizuoja teigiamai, tačiau nėra išskirtinės ir nesudaro pagrindo vertinti ją kaip pavyzdingą vairuotoją.

11. Be to, viena iš aplinkybių, sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, yra išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. e2AT-33-303/2016, 2AT-38-303/2016, 2AT-58-697/2017). Nors skunde teigiama, kad A. J. laikosi galiojančių teisės aktų reikalavimų, o vien formalus administracinių nuobaudų skaičius, nevertinant jų turinio ir pobūdžio, savaime nesudaro pakankamo pagrindo neigiamai charakterizuoti pareiškėją, tačiau, kaip matyti iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, duomenų, pareiškėja eilę kartų t. y. daugiau nei trisdešimt kartų bausta administracine tvarka. Pažymėtina ir tai, kad A. J. administracine tvarka bausta ne tik už nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimus, tačiau ir už – nustatyto greičio viršijimą; transporto priemonės vairavimą be privalomosios techninės apžiūros; naudojimąsi mobilaus ryšio priemone vairuojant automobilį; sustojimą ir stovėjimą KET draudžiamose vietose. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėja nėra pavyzdinga vairuotoja ir neleidžia teigti, kad dabartinis nusižengimas yra atsitiktinis įvykis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens gyvenime. Akivaizdu, jog šis nusižengimas yra jos nepakankamai atsakingo požiūrio į eismo saugumą pasekmė, todėl negalima sutikti su skundo argumentu, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjos padarytas administracinis nusižengimas yra atsitiktinio pobūdžio. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių, kurios turėtų esminės įtakos administracinio poveikio priemonės individualizavimui. Iš bylos duomenų matyti, jog sistemingai daromi administraciniai nusižengimai rodo tai, jog pareiškėja nėra linkusi kritiškai vertinti savo ankstesnio elgesio, vengia šį gyvenimo būdą keisti, o skiriamos priemonės A. J. elgesio nekeičia bei nesulaiko nuo naujų administracinių nusižengimų darymo. Todėl, įvertinus pareiškėjos asmenybę, nusižengimo pobūdį, jo pavojingumą nėra abejonės, kad sutrumpinti Institucijos paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, nėra jokio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

13. Nors pareiškėjos atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad A. J. situacija skiriasi nuo tipinių atvejų, kai transporto priemonę vairuoja asmenys, kurie teisės vairuoti niekada nebuvo įgiję, kuriems ši teisė buvo atimta dėl pavojingų pažeidimų arba kurie sąmoningai ignoruoja aiškiai jiems žinomą draudimą vairuoti, nes nagrinėjamu atveju, tai formalus teisinio statuso neatitikimas, susiklostęs dėl neteisingai suprastos pareigos pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 13 straipsnio 9 dalimi 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1V-328 įsakymo „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 40 punkte be kita ko nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE valstybėje (toliau – ir trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje ir Įsakymo 40 punkte yra aiškiai nurodyta, jog tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju trečiosios šalies išduotas vairuotojo pažymėjimas, ne ilgiau kaip per 6 mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo, keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka. Apygardos teismo vertinimu, pareiškėja jau nuo to laiko, kai gavo leidimą nuolatos gyventi Lietuvos Respublikoje ir praėjus ne daugiau, kaip 6 mėnesiams turėjo išlaikyti vairavimo egzaminą ir pasikeisti savo turimą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, todėl apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju, A. J. padarytas administracinis nusižengimas yra formalus ir jo pavojingumas yra žymiai mažesnis už rūšinį ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo pavojingumą.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. J. reikės vežti dukrą į mokyklą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną naudojantis viešuoju transportu, taip pat jos senyvo amžiaus tėvai ir seneliai gyvena (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje, o dėl susiklosčiusios politinės situacijos traukiniai į Minską iš Vilniaus yra atšaukti, autobusai važiuoja labai retai, autobusų bilietų kainos į vieną pusę siekia 100 Eur, A. J. darbovietės pagrindinio biuro buveinė yra (duomenys neskelbtini), todėl neturint teisės vairuoti į (duomenys neskelbtini) bus priversta važiuoti naudojantis viešuoju transportu, dėl ko susidarys papildomos išlaidos bei pailgės kelionės trukmė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės yra gyvenimiškos ir jos nėra ypatingos, išskirtinės aplinkybės, dėl kurių reikėtų sutrumpinti specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo terminą taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pabrėžtina, kad vien tai, jog asmeniui dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo kils papildomų sunkumų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokios priemonės paskyrimas prieštaraus teisingumo ir proporcingumo principams. Tokios aplinkybės, kurias skunde nurodo apeliantė (darbinė veikla, poreikis rūpintis šeimos nariais ir pan.), teismų praktikoje nelaikomos išskirtinėmis, leidžiančiomis neskirti specialiosios teisės atėmimo. Be to, pareiškėja, net ir žinodama, jog teisė vairuoti jai reikalinga darbo funkcijoms vykdyti ir tam, kad pasirūpintų šeimos poreikiais, vairuodama nesilaiko KET reikalavimų, kas rodo jos pačios neatsakingą požiūrį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama administracinio poveikio priemonė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas (pasunkinta galimybė laisvai ir komfortiškai judėti, nuvykti į kitą vietą, tinkamai atlikti savo šeimos ar darbo pareigas, patiriami finansiniai nepatogumai) savaime neturėtų būti laikomos išskirtinio pobūdžio aplinkybėmis, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (nutartys administracinių nusižengimų bylose AN2-210-526/2024, AN2-146-935/2024). Pastebėtina, jog pažeidėjo asmeniniai poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo. Pats asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga tenkinant gyvenimiškus poreikius, darbinėje veikloje, turi būti suinteresuotas neprasti specialiosios teisės. Nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas pakeis A. J. asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, prie kurio ji buvo įpratusi, tačiau tai yra neišvengiamos šios administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kalta pati pažeidėja.