Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. B. ir atsakovo R. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui R. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokinio turto ir kreditinių įsipareigojimų padalijimo

ir pagal atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei N. B. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto ir kreditinių įsipareigojimų padalijimo, tretieji asmenys Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Lietuvos ir Vokietijos uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), V. D., uždaroji akcinė bendrovė „Paslaugos būstui“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė „Klaipėdos energija“, akcinė bendrovė „Swedbank“, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, R. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimas pakeistas iš dalies. Sprendimo dalis, kuria padalytas sutuoktinių kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas ir nustatyta, kad 77 927,93 Eur prievolė trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) yra asmeninė atsakovo R. B. prievolė, panaikinta ir ši bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Klaipėdos apygardos teismas nurodė, kad byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai susidarymo ir dydžio faktą. Tik išsiaiškinus faktines aplinkybes, susijusias su šios skolos atsiradimu, būtų galima spręsti, ar tai yra solidari, ar asmeninė atsakovo prievolė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, be kita ko, teigia, jog atsakovas pardavė šalims jungtinės nuosavybės teise priklausiusią dalį turto, o lėšas, gautas už šio turto pardavimą, paskyrė savo asmeninėms reikmėms, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neišsiaiškino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

35. Daugiau atsiliepimų į apeliacinius skundus įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

36. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

37. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

38. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys ir priešieškinis tenkinti iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pažymėtina, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka ir padalytas santuokoje įgytas turtas. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą pakeitė iš dalies; sprendimo dalį, kuria padalytas sutuoktinių kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas ir nustatyta, kad 77 927,93 Eur prievolė trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos yra asmeninė atsakovo prievolė, panaikinta ir ši bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

40. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria 77 000,66 Eur prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažinta solidaria ieškovės ir atsakovo prievole, o atsakovas – su sprendimo dalimi dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, pateikė apeliacinius skundus. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia tuo, jog prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai yra asmeninė atsakovo prievolė ir turi būti vykdoma jo asmeniškai. Atsakovas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš dalies – dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. Mano, kad teismas padalydamas santuokoje įgytą turtą neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, neteisingai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.127 straipsnio 3 dalį, CPK 185 straipsnį, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už apeliacinių skundų ribų, vertina tik apeliaciniais skundais apskųstų sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą.

41. Atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamų teismo sprendimo dalių, kartu pasisakydama dėl apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų.

Dėl naujų įrodymo priėmimo

42. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija. Toks klausimas yra sprendžiamas atsižvelgiant į įstatymų leidėjo įtvirtintus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, skatinant šalis rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Naujų įrodymų pateikimas ir priėmimas į bylą gali būti grindžiamas dviem aplinkybėmis: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti; šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

44. Įvertinusi atsakovo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priimti ir vertinti naujai pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas turėjo visas galimybes anksčiau nurodytus įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi atsakovas neįrodė, jog apeliacinėje instancijoje prašomų priimti įrodymų jis negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos būtų atsisakęs priimti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašomus pridėti prie bylos įrodymus, kaip neatitinkančius naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

§ pastato – garažo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 5 830,00 Eur;

§ UAB (duomenys neskelbtini) vnt. akcijų. Teigia, kad teismas nepagrįstai įtraukė į bendro dalijamo turto balansą UAB (duomenys neskelbtini) vnt. akcijų, kadangi šis turtas yra bevertis.

46. Vienas iš klausimų, kurį teismas privalo išspręsti nutraukdamas santuoką, nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų ji nutraukiama, yra bendro sutuoktinių turto padalijimas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis).

47. CK 3.118 straipsnyje nustatyta bendro turto padalijimo tvarka. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialusis ir nematerialusis turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

48. Taigi balanso sudarymas pradedamas nuo bendro ir asmeninio sutuoktinių turto nustatymo ir atskyrimo. Spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi CK 3.87–3.91 straipsniais. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija yra svarbi, kai sutuoktiniai nesutaria dėl konkretaus turto priskyrimo bendrajai jungtinei ar asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei. Pažymėtina, kad kiekvienas iš sutuoktinių gali įstatymo nustatyta tvarka ginčyti minėtą įstatyme įtvirtintą prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-687/2019, 21 punktas).

49. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė bendrą sutuoktinių dalytiną turtą, į kurį įėjo nekilnojamasis turtas (butas, ūkinis pastatas, garažas, dvaras, sandėliai, žemės sklypai), dvi transporto priemonės; kilnojamieji daiktai, akcijos. Teismas taip pat konstatavo, kad prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažintina solidaria šalių prievole.

50. Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis). CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

51. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo, turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiai, jų galimybė objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.).

52. Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad santuokoje įgytas turtas nedalijamas natūra tik tais atvejais, kai toks padalijimas negalimas dėl konkretaus turto savybių arba toks padalijimo būdas nepriimtinas, atsižvelgiant į buvusių sutuoktinių ar jų vaikų interesų apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018, 28 punktas).

53. Nagrinėjamoje byloje pirmosios teismas įvertinęs tai, jog šalys sutarė dėl dalies turto padalijimo, jį padalijo atsižvelgęs į šalių pageidavimus. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nekilnojamasis turtas, dėl kurio padalijimo nagrinėjamas šalių ginčas, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis; 3.88 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas kitą santuokos metu įgytą turtą, dėl kurio šalys nesutarė, padalijo natūra, kiekvienai iš šalių priteisdamas konkretų nekilnojamąjį turtą, ir išsprendė kompensacijų sumokėjimo vienas kitam klausimą, konstatuodamas, jog toks nekilnojamojo turto padalijimas natūra labiausiai atitinka šalių teisėtus interesus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo principo. Teismas įvertinęs tai, kad padalijus turtą ieškovei tenka 577,00 Eur turto vertės daugiau nei atsakovui (ieškovei priteistina 376 695,00 Eur vertės turto, o atsakovui – 376 118,00 Eur vertės turto), nusprendė, kad iš ieškovės atsakovui priteistina 288,50 Eur kompensacijos už ieškovei tenkantį didesnės vertės turtą, ieškovei iš atsakovo priteisina 200,00 Eur už parduotą automobilį.

54. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė, tiek atsakovas pageidavo, jog jiems būtų priteistas ūkinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (vertė 400,00 Eur), ir garažas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (vertė 5 830,00 Eur). Atsakovas nurodė, kad jis yra sudaręs su Klaipėdos miesto savivaldybe žemės nuomos sutartį dėl sklypo, kuriame yra ginčo pastatai. Taip pat teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad jei šie pastatai būtų priteisti jam, galbūt ateityje planuotų įsirengti ten gyvenamąją patalpą. Ieškovė tvirtino, kad atsakovas nei garažu, nei ūkiniu pastatu nesinaudoja, jų neprižiūri, mokesčių nemoka.

55. Pirmosios instancijos teismas nusprendė ginčo objektus (ūkinį pastatą ir garažą) priteisti ieškovei. Atsakovas nesutinka su tokiu padalijimo būdu, nurodo, kad teismas garažą ir ūkinį pastatą nepagrįstai priteisė ieškovei ir tokiu būdu pažeidė teisingumo principą, nes ieškovei buvo priteistas didžiausią vertę turintis turtas – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Teigia, jog teismas priteisdamas ieškovei minėtus objektus neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, jie nėra buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai, buvo įsigyti skirtingu laiku. Teismo argumentas, kad ieškovė jais naudojasi, prižiūri, taip pat nepagrįstas. Garaže yra atsakovo daiktų, automobilių detalių, įvairių statybinių medžiagų, o ūkiniu pastatu niekas nesinaudoja.

57. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dalydamas turtą, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kokio pobūdžio turtas yra dalijamas ir ar tokio turto padalijimas lygiomis dalimis netrukdys turto racionaliai naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir neribos galimybių išgauti didžiausią naudą iš šio turto. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus visiškai sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, jog šiuo atveju, kadangi (duomenys neskelbtini) dalys buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) yra priteisiamos ieškovei, garažas ir ūkinis pastatas yra toje pačioje gatvėje, ieškovė jais naudojasi, prižiūri. Ši teismo išvada pagrįsta tinkamu byloje nustatytų aplinkybių įvertinimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ginčo objektai priteistini ieškovei. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau pateiktų motyvų pagrindu aptartas apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

60. Byloje nustatyta, kad šalys kiekviena sau pageidavo 6 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų vertinimui, kad šalių interesų pusiausvyrą labiausiai atitinka toks žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) padalijimo tarp šalių būdas, kai vienai iš šalių atitenka 2 žemės sklypai su stovinčiais 2 pastatais, o kitai – 4 žemės sklypai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini atsakovo argumentai, kad ginčo sklypai (esantys (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) yra vienoje vietoje, todėl jų nuosavybės teisės įgyvendinimas būtų paprastesnis, jei jie būtų vieno savininko nuosavybė. Sutiktina su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, jog žemės sklypai (duomenys neskelbtini), dėl kurių tarp šalių kilo ginčas, suformuoti kaip atskiri objektai, kiekvienas turi savo unikalų numerį ir adresą, juos vieną su kitu sieja tik tos aplinkybės, kad jie visi yra vienoje gatvėje, tačiau kiekvienas žemės sklypas gali būti naudojamas atskirai pagal paskirtį.

62. Vertinant į bylą pateiktos 2021 m. vasario 3 d. jungtinės veiklos sutarties turinį matyti, kad sutartį pasirašė (duomenys neskelbtini) 1, 3, 5, 6, 7, 9, 11, 13 žemės sklypų savininkai ir atsakovas (už (duomenys neskelbtini) esančius žemės sklypus: 2, 4, 8, 10, 12, 14). Šie asmenys laikytini jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties šalimis (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Minėta jungtinės veiklos sutartimi atsakovas kartu su kitais (duomenys neskelbtini) sklypų savininkais (t. y. partneriais) susitarė: „Kooperuodami savo turtą, pinigines lėšas ir darbą įsipareigoja veikti bendrai sutartam tikslui – ištaisyti buitinių nuotekų tinklų ir lietaus kanalizacijos tinklų defektus pagal 2017-05-25 AB „Klaipėdos vanduo“ atliktą televizinę vamzdynų diagnostiką, taip pat papildomai atlikti vandentiekio tinklų defektų šalinimą“ (1 sutarties punktas). Atsakovas nurodė, kad pagal jungtinės veiklos sutarties 2 punktą partneriai pasirašydami sutartį įsipareigojo įnešti po 1 000,00 Eur už kiekvieną sklypą. Atsakovas prašė dalijant santuokoje įgytą turtą atsižvelgti į aplinkybę, kad jis už 6 sklypus (duomenys neskelbtini) yra sumokėjęs 6 000,00 Eur.

63. CK 6.969 straipsnio, reglamentuojančio jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad tai yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas dėl šios teisės normos taikymo yra išaiškinęs, kad įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017, 30 punktas).

64. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka. Kaip matyti, dėl dalies santuokoje įgyto turto šalys nesutaria. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik ta aplinkybė, jog atsakovas su kitais (duomenys neskelbtini) esančių žemės sklypų savininkais sudarė jungtinės veiklos sutartį, yra nepakankama išvadai, jog ieškovė nesirūpino (duomenys neskelbtini) žemės sklypais. Be to, atsakovo su kitais (duomenys neskelbtini) esančių žemės sklypų savininkais sudarytos jungtinės veiklos sutarties faktas nėra pakankamas pagrindas atsakovui priteisti visus (duomenys neskelbtini) esančius ginčo žemės sklypus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, sąmoningai sudarydamas jungtinės veiklos sutartį ir prisiimdamas įsipareigojimus dėl objektų, dėl kurių ginčas dar nėra išspręstas, veikė savo rizika ir interesais ir tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką.

66. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, jog tais atvejais, kai turtas yra įgytas šalims gyvenant santuokoje, preziumuojama, kad toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik leistinomis priemonėmis, nustatytomis CK 3.89 straipsnio 2 dalyje.

67. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teigė, kad pastatai žemės sklype (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatyti iš jam dovanotų 12 400,00 Eur ir 10 200,00 Eur, gautų pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus), todėl pripažintini asmenine atsakovo nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad nėra pagrindo ginčo pastatus pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe. Teigė, jog 2015 m. ginčo pastatai jau stovėjo, atsakovui jo tėvo dovanotų pinigų nebūtų užtekę namų statybai, o kitas pardavimo sandoris įvyko 2017 m., kai pastatai jau stovėjo.

68. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė tokias ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes: atsakovas į bylą pateikė 2015 m. kovo 17 d. pinigų dovanojimo sutartį ir 2017 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Dovanojimo sutartyje nenurodyta, kad pinigai perduodami bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, tačiau nėra nurodyta ir tikslinė jų paskirtis, t. y. jog pinigai buvo dovanojami asmeninėn atsakovo nuosavybėn pastatų (duomenys neskelbtini) statybai. Žemės sklypai parduoti 2017 m. pabaigoje. Iš byloje pateikto antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad www.maps.lt svetainėje pateiktoje 2015–2017 aerofotografinėje nuotraukoje ginčo pastatai jau buvo. Kitų duomenų, jog statant pastatus atsakovas panaudojo asmenines savo lėšas, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) esantys statiniai yra pastatyti už asmenines atsakovo lėšas, todėl nėra pagrindo pripažinti jų asmenine atsakovo nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių vertinti priešingai.

69. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atsakovo teiginį, jog ieškovė nesirūpino statinių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statyba, o ieškovės padarytas vizualizacijas teismas nepagrįstai vertino kaip jos indėlį į bendro turto statybą. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisiniu situacijos vertinimu ir padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju statiniai pastatyti šalių santuokos metu, todėl preziumuojama, jog turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, prezumpcija byloje paneigta nebuvo. Ši teismo išvada pagrįsta tinkamu aplinkybių vertinimu ir teisiniu jų kvalifikavimu. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančių duomenų visumą daro išvadą, jog aptartų atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esančių žemės sklypų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), padalijimo nepatvirtina jokie byloje surinkti objektyvūs įrodymai, todėl pirmiau pateiktų motyvų pagrindu teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

70. Byloje nustatyta, kad tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo. Ieškovė pageidavo, jog šis nekilnojamasis turtas būtų priteistas atsakovui, o atsakovas – kad būtų priteistas ieškovei. Pirmosios instancijos teismas minėtą žemės sklypą priteisė atsakovui. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo būti priteistas ieškovei. Nurodo, kad, priešingai, nei sprendime nurodo teismas, šis žemės sklypas negali būti padalijamas atskirais sklypais ir jo naudojimo paskirtis negali būti keičiama.

71. Pažymėtina, kad jei šalys dėl dalytino turto nesusitaria, teismas dalytino turto būdą nustato pagal byloje esančius įrodymus, kuriais jis suformuluoja savo įsitikinimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad žemės sklypas, kurio plotas 0,5489 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra neišdalytas mažesniais sklypais, neparengtas detalusis planas, o atsakovas turi tokių darbų patirties, be to, atsakovas yra įsipareigojęs sutvarkyti šio sklypo infrastuktūrą, nusprendė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plotas 0,5489 ha, kurio vertė 41 500,00 Eur, sklype esančius vandentiekio tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių vertė 6 487,00 Eur, priteisti atsakovui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančių duomenų visumą konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl ši skundžiamos nutarties dalis paliktina nepakeista.

72. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, kuriais kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) padalijimo būdo. Pagal byloje šalių reikštus reikalavimus ieškovė prašė teismo šį turtą priteisti atsakovui, atsakovas – ieškovei. Pirmosios instancijos teismas minėtą nekilnojamąjį turtą padalijo lygiomis dalimis kiekvienai šaliai po 1/2 dalį. Ieškovo teigimu, toks padalijimas prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, kadangi šis sklypas yra infrastruktūros. Šio žemės sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Atsakovo manymu, šis žemės sklypas turėtų būti priteisiamas vienam savininkui, todėl ši sprendimo dalis keistina, priteisiant šį žemės sklypą ieškovei.

73. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė teigia, kad po santuokos nutraukimo pagal teismo turto padalijimo nutartį / sprendimą jai taip pat atiteko nepageidautinas turtas. Teismas priteisė: pastatą – dvarą ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis turtas santuokos metu buvo įsigytas aukcione atsakovo iniciatyva. Atsakovas dėl šio turto turėjo savo planų. Ieškovė sutinka, kad minėtas turtas būtų priteistas atsakovui, o vietoj šio turto ieškovei būtų priteista 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

75. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

76. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgė į aktualią kasacinio teismo praktiką ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog toks nekilnojamojo turto padalijimas natūra labiausiai atitinka šalių teisėtus interesus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), nepažeidžia šalių lygiateisiškumo principo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiau aptarta atsakovo apeliacinio skundo reikalavimo dalis netenkintina, o skundžiama sprendimo dalis paliktina nepakeista.

77. Atsakovas, ginčydamas teismo sprendimą, taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė atsakovui kilnojamuosius daiktus – baldus: kalvio darbo lovą, masažinį krėslą, antikvarinę komodą. Nurodo, kad minėti baldai yra bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra priteistas ieškovei. Atsakovo manymu, kilnojamųjų daiktų – baldų priteisimas ieškovei atitiktų teisingumo ir protingumo principus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo ginčijamu aspektu padarytas išvadas, nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

78. Iš ginčijamo sprendimo dalies matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog dalijant turtą, siekiant nenukrypti nuo lygių dalių principo, atsižvelgus į tai, kad butas, kuriame yra baldai, priteisiamas ieškovei, ieškovei priteistinas miegamojo baldų komplektas, 3 834,00 Eur vertės, dvi komodos, kurių vertė po 642,50 Eur, bendra vertė 1 285,00 Eur, virtuvės baldų komplektas, 2 203,00 Eur vertės, šaldytuvas „Samsung“, 1 163,00 Eur vertės, svetainės baldų komplektas, 1 640,00 Eur vertės, o atsakovui – kalvio darbo lova, 582,00 Eur vertės, masažinis krėslas, 350,00 Eur vertės, antikvarinė komoda, 365,00 Eur vertės. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovės argumentams, jog baldai, kurie buvo pagaminti ir pritaikyti konkrečiam butui, – tai virtuvės baldų komplektas, kurį teismas priteisė ieškovei. Visi kiti į šalių dalytino turto balansą įtraukti baldai nėra pritaikyti konkrečiam butui, todėl dalytini kartu su kitu turtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo argumentai nėra pakankami, kad nagrinėjamu aspektu būtų galima priimti kitokį teismo sprendimą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamu aspektu yra pagrįstas ir teisėtas.

79. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliaciniame skunde grindžia naujomis aplinkybėmis dėl UAB (duomenys neskelbtini) vnt. akcijų įtraukimo į šalių dalytino turto balansą, jų vertės ir panašiai, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Tokių aplinkybių atsakovas pirmosios instancijos teisme nenurodė, apie jas neužsiminta ir atsiliepime į ieškinį, dėl jų neteikė jokių įrodymų. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog santuokoje buvo įregistruota UAB (duomenys neskelbtini) dėl akcijų ir jų vertės ginčo tarp šalių nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nevertina atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su UAB (duomenys neskelbtini) akcijomis, nes šie argumentai grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

80. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų pažeidimo, pažymėtina, kad jų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismo nustatytos bylos aplinkybės atitinka byloje surinktus faktinius duomenis, įvertintus laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių įrodymų viseto analize ir įvertinimu pagal pirmiau nurodytus įstatymo reikalavimus ir teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

81. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

82. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos padalijimo.

83. Nustatyta, kad atsakovas prašė Valstybinei mokesčių inspekcijai išieškomą skolą pripažinti atsakovo ir ieškovės solidaria skola. Atsakovas tiek priešieškinyje, tiek atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą šalių prievolės solidarumą grindžia išimtinai aplinkybėmis, kad prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai atsirado iš jų bendrai vykdytos veiklos – nekilnojamojo turto pardavimo. Atsakovas nurodė, kad santuokos nutraukimo byloje dalijamas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas iš pajamų, gautų pardavus nekilnojamojo turto objektus, kurių pardavimą Valstybinė mokesčių inspekcija pripažino individualia veikla ir priskaičiavo mokesčius valstybei, todėl, atsižvelgiant į tai, ieškovė taip pat turi būti atsakinga už prievolės valstybei įvykdymą. Ieškovė su tokiais atsakovo teiginiais nesutiko, prašė nustatyti, kad tai yra asmeninė atsakovo prievolė. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo dalyje atsakovo priešieškinį tenkino.

84. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padaryta išvada, jog 77 000,66 Eur prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažintina solidaria ieškovės ir atsakovo prievole.

85. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad koks turtas sutuoktiniams priklauso asmeninės, o koks – bendrosios jungtinės nuosavybės teise, spręstina pagal CK 3.88, 3.89 ir kt. sutuoktinių turtinius teisinius santykius reglamentuojančių CK straipsnių normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2013).

86. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuojama CK trečiosios knygos VII skyriuje. Pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalį iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, be kita ko, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis (2 punktas); atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (5 punktas); solidariosios sutuoktinių prievolės (6 punktas).

87. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 pateikti teisės taikymo išaiškinimai, kas yra laikoma bendromis (dalinėmis arba solidariosiomis) ir asmeninėmis sutuoktinių prievolėmis. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės pagal CK 3.109 straipsnio kriterijus. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialioji įstatymo norma) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis).

88. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (pirmiau nurodytas 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018, 58 punktas).

89. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas vadovavosi tik atsakovo paaiškinimais, neatsižvelgė į Valstybinės mokesčių inspekcijos spendime nurodytas aplinkybes ir pateiktus atsiliepimus. Taip pat teigia, jog atsiskaityti su kreditoriumi – Valstybine mokesčių inspekcija atsakovas turėjo galimybę ne tik iš savo asmeninių lėšų, bet ir iš lėšų, pardavus bendrą turtą, bet to nepadarė, visas gautas lėšas panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad šalys nors ir gyveno santuokoje, 2002 m. pasidalijo turtą ir po turto pasidalijimo kiekvienas individualiai vykdė veiklą, susijusią su padalyto turto valdymu, atitinkamai prisiimdamos asmeninę atsakomybę. Pažymėjo, kad prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai atsirado iš atsakovo asmeniškai padarytų teisės normų pažeidimų, ji negali būti pripažinta solidariąja, t. y. asmeninė atsakovo prievolė ir turi būti vykdoma atsakovo asmeniškai.

90. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijama prievolė, t. y. mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui, kuri sudaro 77 000,66 Eur, susidarė pagal mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (įsiteisėjęs 2006 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl patikrinimo akto tvirtinimo).

91. Remiantis bylos duomenimis matyti, jog Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, kad R. B. vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklą. Jis 2003–2005 metais sudarė daug nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių, iš kurių siekė gauti ir gavo pajamų. R. B. pirko žemės sklypus, keitė žemės paskirtį, išskaidė į mažesnius sklypus ir juos pardavinėjo.

92. Į bylą pateiktame Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. liepos 1 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Nr. IX-1007) (toliau – GPM) 2 straipsnio 7 dalies nuostatomis ir atsižvelgus į surinktą informaciją dėl R. B. nekilnojamojo turto sandorių bei jų vykdymo aplinkybių, konstatuota, kad R. B., siekdamas ekonominės naudos, vykdė individualią veiklą, nes nekilnojamojo turto sandoriams yra būdingas tam tikras tęstinumas, esant motyvui ir galimybei sandorius sudaryti ir ateityje, ekonominės naudos siekimas bei savarankiškumas. Todėl, vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis, R. B. atsirado prievolė apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti pajamų mokestį dėl vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo individualios veiklos. 2003–2005 m R. B. vykdė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, neįregistravęs individualios veiklos. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002-03-05, Nr. IX-751) (toliau – PVM) 71 straipsnio nuostatas jis privalėjo registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti mokėtiną PVM, kadangi šios veiklos suma per paskutinius 12 mėnesių viršijo 100 000,00 Lt.

93. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė tokias ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes: šalys, būdamos santuokoje, įsigydavo ir parduodavo nekilnojamąjį turtą. Atsakovas 2002–2005 m. laikotarpiu sudarė daug nekilnojamojo turto pardavimo sandorių. Mokestinių ginčų komisijos sprendime konstatuota, kad žemės sklypų pirkimas–pardavimas buvo pagrindinis atsakovo pragyvenimo šaltinis ir veikla, kuria jis siekė uždirbti pajamų. Ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad laikotarpiu, kai atsirado ginčijama prievolė, šalys gyveno kaip šeima, investicijoms buvo naudojamos bendros lėšos.

94. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2004 m. gruodžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu buvo įsigytas žemės sklypas, jis buvo padalytas, suformuoti atskiri sklypai, kurie yra dalijami tarp šalių šioje byloje. Taip pat Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad 2004 m. gruodžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įsigytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalijamas šioje byloje. Be to, 2006 m. gegužės 18 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Be to, Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad dvaras ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) buvo pirkti 2007 m. ir jie taip pat yra dalijami šioje byloje.

95. Pirmosios instancijos teismo taip pat nustatyta, jog ieškovė aplinkybės, jog buvo vykdoma bendra veikla – nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimas, neneigė. Iš pateiktos 2006 m. spalio 16 d. mokestinės paskolos sutarties matyti, kad 2006 m. kovo 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta 64 956,86 Eur mokestinė nepriemoka ieškovei buvo atidėta iki 2007 m. vasario 6 d. Minėti mokesčiai buvo sumokėti laikotarpiu, kai šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį.

96. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Taigi bendros ar asmeninės prievolės skyrimo kriterijus yra išskirtinai vieno ar abiejų asmenų (sutuoktinių) poreikiai. Asmeninė prievolė – jei poreikiai grynai asmeniniai, jei susiję su asmeniniu turtu ar vieno asmens išskirtiniais interesais. Ne vieno asmens interesai – kai jie susiję su sutuoktinio interesais šeimos labui, su sutuoktinių turtu bendrosios nuosavybės teise, kuri gali būti jungtinė (bendra be nustatytų dalių) ar dalinė (bendra su nustatytomis dalimis). Jeigu sandoris susijęs su bendros sutuoktinių nuosavybės turto tvarkymu, tai jis sudarytas šeimos interesais, nes tokio turto tvarkymas atitinka šeimos interesus. Sandoris gali būti susijęs su abiem sutuoktiniais, daro įtaką šeimos padėčiai, kai sandorio rezultatais pasinaudoja abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-695/2020).

97. Nors nepaisant nustatytų aplinkybių ieškovė nesutiko, kad jai tenka bendra su atsakovu prievolė, bylos įrodymų pagrindu, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis), pirmosios instancijos teismui pakako įrodytų duomenų padaryti išvadą dėl prievolės bendrumo. Nagrinėjamos bylos atveju nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios byloje ginčijamos prievolės valstybės biudžetui atsiradimą, kad pardavus turtą, už kurio sandorius kilo prievolė, buvo perkamas kitas nekilnojamasis turtas, taip pat ir tas, kuris dalijamas šioje byloje. Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus priežastis, iš kur kilo ši prievolė valstybės biudžetui, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, yra pagrindas prievolę Valstybinei mokesčių inspekcijai pripažinti solidariąja šalių prievole, atitinka faktinius bylos duomenis, padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, pritaikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo išaiškinimų.

98. Ieškovė teigia, kad byloje buvo pateikti duomenys, kad atsakovas 2015–2016 metais savo asmeniniams poreikiams tenkinti panaudojo 59 043,00 Eur, gautus iš turto, esančio šalių bendrąja nuosavybe, pardavimo. Teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, kad slėpdamas pajamas ir turtą, įsigytą iš bendrų lėšų, atsakovas naudojosi kitų žmonių (savo giminaičių) pagalba.

99. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą nurodo, jog ieškovė apeliaciniame skunde remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo įrodytos pirmosios instancijos teisme. Teismas šio ieškovės reikalavimo netenkino, ieškovė šios sprendimo šioje dalies neskundė, todėl ši Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo dalis yra įsiteisėjusi.

100. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė pareiškusi ieškinį, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo ieškovei kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą (39 655,50 Eur (29 521,50 Eur dydžio kompensaciją už parduotą turtą ir 9 500,00 Eur dydžio kompensaciją už automobilį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kuris užregistruotas atsakovo motinos vardu)). Tvirtino, kad atsakovas be jos žinios ir sutikimo pardavė santuokos metu įgytą turtą: 5 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), automobilį (duomenys neskelbtini) ir laivą (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigė, kad jai nėra žinoma, kur atsakovas padėjo už šį parduotą turtą gautus pinigus, todėl preziumavo, kad lėšos buvo panaudotos asmeniniams atsakovo poreikiams tenkinti ir iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 29 521,50 Eur dydžio kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą. Pirmosios instancijos teismas aptariamo ieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo už parduotą turtą netenkino, konstatuodamas, kad ieškovė neįrodė, jog piniginės lėšos, gautos už parduotą turtą, buvo panaudotos atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė tos sprendimo dalies, kurioje buvo atmestas jos reikalavimas, neskundžia ir ši sprendimo dalis nėra apeliacijos objektas.

101. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei ginčijamame sprendime. Aplinkybė, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, taip pat teigti, jog teismo išvados priimtos pažeidžiant CPK 176–185 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai teikia pirmenybę savo pozicijai, tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadoms, pagrįstoms visumos byloje esančių įrodymų dėl bylos faktų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

102. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dėl šios dalies iš esmės priėmė teisingą sprendimą, o ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų, taigi atmestini. Esant tokioms aplinkybėms ginčijama pirmosios instancijos sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Dėl bylos procesinės baigties

103. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skunda atmestini, o ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

104. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinių skundų aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinių skundų argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

105. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju šalims buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, jos 100 procentų atleistos nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Vadinasi, šio apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo santykiams taikytina CPK 96 straipsnio 4 dalis, pagal kurią, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.