Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-151-1140/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-12-10
Bylos Nr.: 1A-151-1140/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40677-2023-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Sadauskas, Ilona Jakubėnienė, Gintarė Bunikienė
Nuteistasis: E. U.
Civilinis ieškovas: T. G., Šiaulių teritorinės ligonių kasos
Nukentėjusysis: T. G.
Advokatai: Dainius Dargevičius, Ramūnas Dobrovolskis, Evaldas Onaitis, Dainius Dargevičia, Dainis Dargevičiuiuž

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-151-1140/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40677-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1.2; 1.2.4.1.1; 2.1.14.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.3 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ilonos Jakubėnienės, Audriaus Sadausko,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei, Jolantai Labuckienei,dalyvaujant prokurorėms Jūratei Tamašauskienei, Laimutei Martinavičienei,nuteistajam E. U., jo gynėjui advokatui Evaldui Onaičiui,

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės A. P., jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų T. G. ir M. G. atstovui advokatui Dainiui Dargevičiui,

ekspertams Kristinai Šavyrovienei ir P. P. (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą ZOOM),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų T. G. ir M. G. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą perduodant jį 1 metams 6 mėnesiams laiduotojos J. B. atsakomybei pagal laidavimą be piniginio užstato, ir baudžiamoji byla A. P. nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią priemonę įvykdant per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam T. G., šią priemonę įvykdant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir 75 straipsnio 4 dalimi, E. U. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 mėnesius, ir nustatytas 2 metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminas, paskiriant pareigas: 1) viso bausmės atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o netekus darbo užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius nuo bausmės atidėjimo vykdymo pradžios; 3) viso bausmės atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš E. U. priteista 15 369,04 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusio gydymą.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo A. P. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. G. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (700 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo E. U. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. G. 9 089,73 Eur turtinės žalos, 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (23 089,73 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Likusioje dalyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Priteista nukentėjusiajam T. G. iš A. P. ir E. U. po 750 Eur iš kiekvieno proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. G. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2023 m. spalio 22 d., apie 4.04 val., automobilių pardavimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su T. G., tyčia vieną kartą sudavė kumščiu T. G. į galvą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą.

2. E. U. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. spalio 22 d., apie 4.04 val., automobilių pardavimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su T. G., A. P. tyčia vieną kartą sudavus kumščiu T. G. į galvą ir taip jam sukėlus fizinį skausmą, E. U. spyrė teisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip vieną smūgį nugriuvusiam T. G. į galvą, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam T. G. sužalojimus – kairiojo smilkinkaulio įspaustinį lūžį, galvos smegenų kietojo dangalo pažeidimą, kraujo išsiliejimą virš galvos smegenų kietojo dangalo, galvos smegenų sumušimą, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžius, kairės galvos pusės odos nubrozdinimą, kraujosruvą smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, kurie visumoje, tai yra, dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, kaukolės skliauto kaulų įspaustinio lūžio, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo virš galvos smegenų kietojo dangalo, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1, 6.6.2 ir 6.6.4 punktais, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, tai yra padarė T. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. U. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio l dalyje, ir priimti jam naują – išteisinamąjį – nuosprendį; civilinių ieškovų ieškinius atmesti, o jeigu teismas spręstų, kad jis vis dėlto yra padaręs nusikalstamą veiką, tada civilinio ieškovo T. G. pareikštą ieškinį tenkinti iš dalies sumažinant priteistiną neturtinę žalą iki 5 000 Eur, o turtinę žalą sumažinant iki 4 063,46 Eur; atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausti nukentėjusįjį T. G., liudytoją P. G. ir specialistą Liną Janauską.

3.1. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis), netinkamai taikė baudžiamojo kodekso normas, netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir jas savaip iškraipė, todėl jis buvo neteisėtas apkaltintas sunkiai sužalojus nukentėjusįjį T. G. Skundžiamas nuosprendis yra neteisingas, dėl to jis turi būti panaikintas ir jam (E. U.) turi būti priimtas naujas – išteisinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

3.2. Apeliantas skunde nurodo, kad T. G. siekė išprovokuoti konfliktą vieną kartą mesdamas per jį (E. U.) kėdę, jam spėjus pasilenkti, kėdė tik „lengvai“ kliudė jo nugarą. Apie 4 val., jam kartu su A. P. išėjus iš vakarėlio, vykusio automobilių stovėjimo aikštelėje, ir nuėjus iki eglės, juos pasivijo P. G., o jam iš paskos atėjo T. G., rankose nešdamasis kėdę. A. P. sustojo prie eglės, o jis (E. U.) sustojo aikštelėje toliau nuo eglės, iki jos apie 3–5 metrus. Tada prie jo priėjo P. G., o prie A. P. priėjo T. G.. Jam besikalbant su P. G., kuris sakė, kad jie turi kuo greičiau pasišalinti iš teritorijos, A. P. staiga kumščiu sudavė T. G. į veidą ir šis nukrito, iš pradžių lygtai suklupo, o po to, po smūgio koja, nugriuvo ant žemės. T. G. (turėtų būti P. G.), stovėdamas šalia jo (E. U.) ir matydamas, kas vyksta prie eglės, t. y. matydamas, kad yra mušamas jo brolis, kuris jau gulėjo nugriuvęs ant žemės, staiga jį atstūmė nuo savęs ir puolė gelbėti brolio – T. G. P. G. nuo jo pasitraukus, jis pirmas pradėjo bėgti link vartų, paskui jį atbėgo A. P., kurį vijosi P. G. Jis (E. U.) sustojo prie vartų, o A. P. nusivijo P. G. Teigia, kad pirminiai jo parodymai yra „kiek tai“ netikslūs, nes jis ne viską prisiminė, be to, nebuvo susipažinęs su vaizdo medžiaga ir buvo visiškai įsitikinęs, kad jis T. G. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, priešingai nei A. P., kuris, siekdamas išvengti atsakomybės, neprisipažįsta spyręs koja T. G.

3.3. Nuteistasis pažymi, kad 2023 m. spalio 23 d. kaip liudytojas apklaustas P. G. parodė, jog vienu metu vyrukas juoda striuke ir baltu megztiniu, su juoda trumpa barzdele, trenkė jo broliui T. vieną kartą į veido sritį, dėl to šis pargriuvo ant akmenuoto, žvyruoto grindinio. Tuo metu jo brolis buvo sąmoningas. Jis tada priėjo prie vartų, ėjo ginti brolio, ir tuo metu vaikinas su žalsva striuke jį pastūmė. Jis nuo to pastūmimo nukrito. Mano, kad nukritimui įtakos turėjo ir jo girtumas. Skausmo jis nejautė, fizinis skausmas nubuvo sukeltas. Kol jis atsistojo, pamatė, kad vaikinas su žalsva striuke spardo jo brolį, o šalia buvo ir vaikinas su baltu megztiniu. Parodė, kad nėra įsitikinęs, ar tas vaikinas su baltu megztiniu spyrė jo broliui, bet turėjo galimybę tai daryti. Kai jis atsistojo, pačiupo už rūbų vaikiną su baltu megztiniu, o tuo metu vaikinas su žalsva striuke pasileido bėgti. Taigi liudytojas P. G. parodė, kad jis ginti brolio T. G. nuėjo ne prie eglės, kur buvo nugriuvęs, o prie vartų, t. y. ten, kur jis (E. U.) stovėjo. Taip pat parodė, kad „kai jis atsistojo, pačiupo už rūbų vaikiną su baltu megztiniu (su baltu megztiniu buvo A. P.), o tuo metu vaikinas su žalsva striuke pasileido bėgti (su žalia striuke buvo jis – E. U.). Taigi akivaizdu, kad pirmas nubėgo jis, o ne A. P. Po to P. G. pradėjo keisti savo parodymus, 2024 m. balandžio 9 d. vykusios apklausos metu jis nurodė, kad A. P. kelis kartus koja spyrė gulinčiam T. G. į galvą, ir tokius savo parodymus patvirtino akistatos metu bei duodamas parodymus teisme. Be to, teismo posėdžio metu P. G. nurodė, kad jeigu jis (E. U.) ir spardė T. G., tai jam įspyrė tik į krūtinę. Liudytojo P. G. įsitikinimu, jo brolis sužalojimus patyrė po pirmo A. P. smūgio kumščiu į veidą, po to, jis nugriuvo ant akmenuoto, žvyruoto grindinio.

3.4. Aplinkybę, kad T. G. susižalojo būtent griūdamas nuo A. P. suduoto smūgio, liudytojas P. G. nurodė ir pristatęs nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini) ligoninę, ir tai yra užfiksuota medicininiuose dokumentuose. 2023 m. spalio 22 d. tarnybiniame pranešime „Dėl pranešimo iš ligoninės“ nurodyta, kad 2023 m. spalio 22 d. apie 6.51 val. iš (duomenys neskelbtini) ligoninės gautas slaugytojos A. K. pranešimas, jog dėl trauminės subdurinės hemoragijos 5.49 val. kreipėsi neblaivus (1,53 promilės) T. G., kuris griuvo ant grindinio ir susižalojo galvą, nukentėjęs asmuo niekam skundų dėl to neturi (1 t., b. l. 38), ir pačios A. K. pateiktas paaiškinimas, kuriame ji nurodo analogiškas aplinkybes. To, kad jo brolis T. G. galėjo būti sužalotas po smūgio koja, P. G., duodamas pirminius paaiškinimus gydymo įstaigoje, nenurodė.

3.5. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi būtent pirminiais liudytojo parodymais, kad kaltinamasis A. P. nespyrė nukentėjusiam. Mano, jog vien tai, kad liudytojas, nukentėjusiojo brolis P. G., prieš duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, prisiekė, visiškai negarantuoja, jog šis liudytojas sako tik tiesą ir atskleidžia visas reikšmingas bylai teisingai išnagrinėti faktines aplinkybes, nes šis liudytojas yra suinteresuotas, kad kaltinamieji būtų pripažinti kaltais. Be to, vertinant liudytojo T. (galimai P.) G. parodymus, reikia atsižvelgti ir į tai, kad pastarasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl akivaizdu, kad galėjo savaip „iškraipyti“ faktines aplinkybes, neprisiminti visų aplinkybių ar jas nutylėti.

3.6. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad T. G. 2023 m. gruodžio 27 d. apklausoje (1 t., b. l. 72–74) parodė, jog dėl patirtos traumos mažai atsimena, tačiau pažymėjo, jog: „Iš šio įvykio dar atsimenu, kad man klūpint ant žemės, kažkuris iš asmenų ar tai A. P. ar E. U. ar vienu metu abu aš nurodyti negaliu, nes nemačiau ir neatsimenu, koja man spyrė į galvos ir veido sritis, kiek smūgių buvo suduota aš nežinau, bet tikrai daugiau kaip vienas. Manau, kad spyrė iš kojų, bet visiškai tiksliai at smūgius gavau kojomis ar rankomis nurodyti negaliu, nes neatsimenu. Po smūgių, kiek atsimenu aš nukritau ant žemės....“. Taigi pats nukentėjusysis T. G. patvirtino, kad iki jam nugriūnant ant žemės buvo ir smūgis koja, ir ranka“, šiuos smūgius galėjo suduoti tiek A. P., tiek E. U.

3.7. Pasak apelianto, labai svarbu ir tai, kad liudytojas P. G. apklausos metu nurodė, jog jis (E. U.), pastūmęs P. G. ar jį pagriovęs, nubėgo prie T. G., kai šis jau gulėjo ant žemės. Taigi, jeigu tikėti tuo, kad jis galėjo spardyti T. G., tada jis T. G. galėjo įspirti, kai pastarasis jau gulėjo ant žemės, t. y. po A. P. suduoto smūgio kumščiu ir koja. Liudytojas P. G. nurodė, kad jo brolis T. G. po to, kai jis (E. U.) neva pribėgo, jau gulėjo užsidengęs rankomis galvą ir jo smūgiai galėjo būti tik jam į krūtinę. Tačiau specialistas nenustatė, kad į krūtinę nukentėjusiajam būtų buvęs suduotas nors vienas smūgis koja, nes ant jo kūno nerasta jokių kraujosruvų. Taigi byloje nėra įrodymų, kad jis būtų naudojęs kokį nors fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

3.8. Nuteistojo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, ir, kaip teismas teisingai pažymėjo savo sprendime, nenuosekliems visų be išimties apklaustų asmenų parodymams, teismas negalėjo padaryti kategoriškos išvados, kad būtent dėl jo (E. U.) suduoto smūgio koja (jis neatsimena, kad tokį smūgį būtų sudavęs), nukentėjęs asmuo galėjo patirti specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus.

3.9. Nuteistojo tvirtinimu, kaltinamasis A. P. su savo artimaisiais kitą dieną bandė iš jo provokacijos būdu išgauti (padarant vaizdo įrašą telefonu) prisipažinimą, kad jis (E. U.) neva spardė nukentėjusį T. G., o jis atsakė: „neatsimenu, iš kur aš spardžiau“. Nors A. P. su savo artimaisiais bandė jį įtikinti, kad jis neva kažką spardė, jis pastariesiems pasakė: „Čia manęs nekiškit, aš nieko nepadariau“. Pažymi, kad į bylą yra pateikta tik dalis įrašo.

3.10. Apelianto įsitikinimu, byloje neginčijamai įrodyta, kad A. P. pirmas sudavė smūgį, t. y. pradėjo konfliktą su T. G., po to nukentėjęs asmuo suklupo ir po kito smūgio nugriuvo ant žemės (taip parodė T. G.). Taigi logiška, kad ir antrą smūgį koja sudavė būtent A. P., kuris tuo metu buvo šalia T. G. Tuo atveju, jeigu jis (E. U.) ir pribėgo, tai pribėgo prie jau gulinčio T. G. A. P., duodamas parodymus, nenurodė, kad jis (E. U.) būtų pribėgęs prie gulinčio T. G., nors tuo metu jis buvo šalia, taip pat nenurodė, jog matė, kad jis būtų nors vieną kartą sudavęs nukentėjusiam. Be to, jam nebuvo jokio tikslo prieš nukentėjusįjį naudoti fizinį smurtą, priešingai, jis bandė išvengti konflikto su nukentėjusiuoju ir būtent jo iniciatyva buvo bandoma ramiai pasišalinti iš automobilių stovėjimo aikštelės, kad išvengti nesusipratimų su broliais G.

3.11. Nuteistojo teigimu, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad yra atmestina jo (E. U.) gynėjo iškelta versija, jog nukentėjusysis T. G. po kaltinamojo A. P. suduoto smūgio kumščiu, paveiktas pašalinės jėgos, nugriuvo ir galva trenkdamasis į akmens skalda padengtą aikštelės dangą patyrė galvos traumą, t. y. tuos sužalojimus, kurie yra nurodyti specialisto išvadoje. Atkreipia dėmesį, kad 2023 m. gruodžio 11 d. Teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G-1754/2023 (04) (2 t., b. l. 25) 3 punkte nurodyta, jog T. G. visi nustatyti pažeidimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ar paviršiumi didele energija paveikus kairę pusę tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus po papildomos jėgos poveikio kaire galvos puse kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi. Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas Linas Janauskas, priešingai nei nurodė teismas, nepaneigė versijos, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam nugriuvus po papildomos jėgos (smūgio ranka) poveikio kaire galvos puse kontaktuojant su buku daiktu ar paviršiumi. Specialistas į užduotą klausimą, ar šiuo atveju sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūnant ir trenkiantis kaire galvos puse į skalda padengtą (kietą) paviršių, neatsakė. Taigi ši versija liko tinkamai neištirta. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepašalino esminių prieštaravimų, įrodymų vertinimą atliko neišsamiai ir neobjektyviai, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl teismo išvados nepatvirtina jo (E. U.) kaltės. Be to, teismas neteisingai kvalifikavo jo atliktus veiksmus pagal BK 135 straipsnio l dalį, nes jis jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo T. G. atžvilgiu neatliko.

3.12. Kartu apeliantas akcentuoja, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

3.13. Be to, nuteistojo E. U. teigimu, iš jo nukentėjusiajam priteista 14 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė. Teismas šiuo atveju visiškai neatsižvelgė, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjęs asmuo T. G., konfliktą pradėjo kitas kaltinamasis – A. P., suduodamas nukentėjusiajam ranka, o po smūgio nukentėjusiajam suklupus, pastarasis dar ir spyrė koja, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis T. G. konfliktinę situaciją išprovokavo būdamas neblaivus – jam nustatytas 1,53 promilės neblaivumas, t. y. sunkus girtumas. Nustatant neturtinės žalos dydį, neįvertinta ir tai, kad iš jo (E. U.) priteista 14 000 Eur neturtinė žala taps jam nepateisinamai didele našta, nes jis jokio turto ar santaupų neturi, gaunamos darbinės pajamos yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, jis gauna tik minimalų atlyginimą, todėl priteistos žalos mažinimas būtų pateisinamas CK 6.251 straipsnio 2 dalies bei teisingumo ir protingumo principų prasme. Todėl, jeigu teismas pripažintų, kad jis vis dėlto kažkokiais neteisėtais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį, iš jo priteistina neturtinė žala turėtų būti mažinama iki 5 000 Eur.

3.14. Apelianto manymu, iš jo nepagrįstai priteistos ir nukentėjusiojo T. G. patirtos gydymosi išlaidos, negautos pajamos – 9 089,73 Eur, iš kurių 5 026,28 Eur sudaro negautas darbo užmokestis. Pažymi, kad nukentėjęs asmuo buvo draustas socialiniu draudimu, todėl jam susižalojus bei esant nedarbingumo laikotarpiui, jo negautas darbo pajamas atlygina valstybinis socialinis draudimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.290 straipsnio l dalyje numatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Šiuo atveju VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius atsisakė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam T. G. ne dėl to, kad jis buvo sužalotas įvykdyto nusikaltimo metu, o dėl to, kad nukentėjęs asmuo buvo neblaivus, todėl šio įvykio nepripažino draudžiamuoju (pagrindas: VSDF (duomenys neskelbtini) skyriaus sprendimas „Dėl apdraustojo duomenų tikslinimo pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą). Taigi nukentėjusysis draudimo išmokos šiuo atveju negavo dėl savo kaltų veiksmų, t. y. dėl girtumo. CK 6.282 straipsnio l dalyje nurodyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Dėl to nukentėjusiajam priteistina turtinė žala mažintina iki 4 063,46 Eur.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovas advokatas Dainius Dargevičius prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir priimti naują nuosprendį pripažįstant A. P. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį; panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria M. G. civilinis ieškinys atmestas, ir civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti; pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria T. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir civilinį ieškinį tenkinti visiškai.

4.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo A. P. padarytą nusikalstamą veiką bei nepagrįstai atmetė M. G. ir T. G. civilinius ieškinius dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šios pirmosios instancijos teismo išvados yra nulemtos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir neatitinka bylos aplinkybių.

4.2. Nukentėjusiųjų atstovas cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d., 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus, BK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, šios abejonės privalo būti vertinamos kaltinamojo naudai.

4.3. Apeliantas pažymi, kad Specialisto išvadoje Nr. G1754/2023(04), be kita ko, nurodyta, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, dešinėje galvos / kaklo srityje išorinių požymių nenustatyta. A. P. apklausiamas 2024 m. spalio 24 d. nurodė: „Aš smūgiavau jam į dešinės pusės žandikaulio dalį. Tas vyriškis nenugriuvo“. Atkreipia dėmesį, kad A. P. nenurodė, jog yra neva kairiarankis ir (ar) smūgį atliko kaire ranka. Be to, A. P. nurodė, kad „man iš kairės stovintis vyras po mano suduoto smūgio, iš karto paėmė už kapišono, lenkdamas mane žemyn <...>“. Šie parodymai patvirtina, kad A. P. nėra sąžiningas proceso dalyvis, nes jis nenurodė, kad po smūgio T. G. nukrito. Be to, A. P. smūgio suduoti kaire ranka negalėjo, nes šalia stovėjo P. G. 2023 m. lapkričio 17 d. A. P. parodymų patikrinimo vietoje protokole jau tikslinami veiksmai ir nurodoma, jog „<...> jis pirmas kairės rankos kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į dešinės pusės apatinio žandikaulio pusę“. Tačiau ir tuomet A. P. siekė nuslėpti, jog T. G. nukrito. Siekdamas išvengti bet kokios atsakomybės, A. P. nurodė, jog jis iš karto išbėgo iš kiemo teritorijos. Dėl to teismas negalėjo vadovautis minėtais parodymais.

4.4. Be to, ir Specialisto išvadoje Nr. G1754/2023(04) nurodyti duomenys paneigia A. P. parodymus, jog jis neva kaire ranka sudavė smūgį į priešais jį stovinčio nukentėjusiojo dešinę galvos pusę. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog ant nukentėjusiojo dešinės pusės sužalojimų nėra. P. G. savo pirminiuose parodymuose nurodė, kad „trenkė į veidą dėl ko šis pargriuvo ant akmenuoto, žvyruoto grindinio“. Šis liudytojas taip pat nurodė, jog jis pamatė, kad vaikinas žalsva striuke spardo jo brolį, pažymėjo, jog nėra įsitikinęs, ar vaikinas baltu megztiniu spyrė jo broliui. Dar kartą apklaustas liudytojas parodė, jog jie abu kartu pradėjo spardyti jo brolį. 2023 m. spalio 22 d. apklaustas P. G. nurodė: „Ir vienu metu vyrukas su juoda striuke ir baltu megztiniu su juoda trumpa barzdele, trenkė mano broliui T. vieną kartą į veidą, dėl ko šis pargriuvo ant akmenuoto, žvyruoto grindinio. <...> pamačiau, jog kad vaikinas su žalsva striuke spardo mano brolį, šalia buvo ir vaikinas su baltu megztiniu. Aš nesu įsitikinęs, ar vaikinas su baltu megztiniu spyrė mano broliui, bet galimybę tai daryti, jis turėjo“.

4.5. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad P. G. buvo apklausiamas iš karto po įvykio, streso būsenoje dėl brolio būklės, nemiegojęs, naktį vartojęs alkoholį. Tačiau jis, priešingai nei A. P., nurodė, kad T. G. nukrito (šių aplinkybių A. P. nemini siekdamas išvengti atsakomybės), o A. P. iš kiemo niekur nebėgo, toliau buvo šalia nukentėjusiojo ir tik po to, P. G. jį pagavus, jis pradėjo bėgti iš teritorijos. Būtent šie pirminiai P. G. parodymai patvirtina, jog A. P. duoti parodymai yra siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. 2024 m. balandžio 9 d. apklausiamas antrą kartą liudytojas nurodė: „Norėčiau patikslinti savo pirminius parodymus dėl brolio P. G. sumušimo aplinkybių. <..> abu su A. P. pradėjo spardyti“. Taigi liudytojas, nesusipažinęs su bylos medžiaga, tačiau detaliai prisiminęs visas vakaro aplinkybes su kėde ir daugiau „smulkių“ aplinkybių nurodė, jog brolį spardė ir A. P. Šie liudytojo parodymai yra detalesni ir išsamesni, nes jis geriau prisiminė visas vakaro aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, nurodant, jog pirmos apklausos metu liudytojas nenurodė tam tikrų faktinių aplinkybių, negali būti vertinamos atsietai nuo kitų objektyvių bylos duomenų. Dar daugiau, liudytojas parodymus davė pasirašęs dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl jo parodymų patikimumas negali būti kvestionuojamas. Be to, 2024 m. rugpjūčio 12 d. vykusios akistatos metu liudytojas P. G. nurodė, jog „<...> kažkuriuo momentu A. trenkė broliui. <...> jis trenkė į galvą, kiek mačiau tai vieną kartą <..> Man nukritus ant žemės ir keliantis U. paėjo link brolio, ir pradėjo jį spardyti, į kokias kūno vietas, tiksliai negaliu pasakyti, bet mačiau, kad spardė. A. veiksmai buvo lygiai tokie pat, jis irgi spardė T. “.

4.6. Nukentėjusiųjų atstovo teigimu, aktualūs yra ir liudytojo Ž. K. parodymai, kad jam paskambinus I. B., prie pokalbio per garsiakalbį buvo pakviestas prisijungti pastarojo posūnis A. P., kurio buvo paklausta, kas vyko naktį. A. P. paaiškino, kad jis sudavė ranka į galvą ir po šio smūgio T. nugriuvo, tada E. pradėjo spardyti. Atkreipia dėmesį, kad A. P. kitiems proceso dalyviams atskleidė aplinkybes dėl nukentėjusiojo nugriuvimo.

4.7. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 2024 m. vasario 22 d. apžiūros protokole „užfiksuotas ne pilnas įrašas“, jis „galimai apkarpytas“. E. U. nurodė: „<...> aš neatsimenu, iš kur aš spardžiau“. Girdisi, kaip pats E. U. stebisi tokiu teiginiu, nuo kurio ir prasidėjo filmavimas arba įrašas yra nukirptas toje vietoje, kuri palankiausia A. P.. Iš pokalbio akivaizdu, jog pats A. P. teiraujasi aplinkybių, nes nepamena to vakaro įvykių sekos, o E. U. jam atsakinėja bandydamas prisiminti.

4.8. Apeliantas cituoja BK 25 straipsnio 2–3 dalių nuostatas ir pažymi, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

4.9. Pasak nukentėjusiųjų atstovo, iš pirmiau aptartų aplinkybių seka, jog šiuo konkrečiu atveju smūgius sudavė A. P. kartu su E. U., todėl A. P. pripažintinas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Nepriklausomai nuo to, kiek smūgių konkrečiai kiekvienas iš jų sudavė, A. P. ir E. U. veikė bendrai ir tai suvokė, jie numatė atsirasiančius (bet kokio pavojingumo) padarinius ir jų siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. A. P., smogdamas į galvą, suprato, jog smūgiuoja į gyvybiškai svarbų organą, be to, kai T. G. nukrito, A. P. ir E. U. nukentėjusįjį pradėjo spardyti. Be to, iš bylos duomenų akivaizdu, jog priešingai nei nurodė A. P., jis stovėjo vietoje ir pritarė E. U. veiksmams, t. y. spardymui, ir nesiekė jo sustabdyti. T. G. nurodė, jog jam buvo suduotas ne vienas smūgis.

4.10. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. G. civilinį ieškinį atmetė, o T. G. ieškinį tenkino iš dalies. Dėl to ši nuosprendžio dalis keistina, o ieškiniai tenkintini visiškai. Pažymi, kad nukentėjusysis kaltinamųjų buvo sumuštas į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą bei kitas kūno dalis, dėl jam padarytų galvos sužalojimų (kurie, laiku nesuteikus medicininės pagalbos, dažnai baigiasi tragiškai – mirtimi), T. G. atsidūrė reanimacijoje, jam buvo atlikta sudėtinga, tris valandas trukusi, galvos operacija, kurios metu buvo šalinta hematoma, pašalinta dalis kaukolės. Po operacijos T. G. buvo taikomas medikamentinis slopinimas, t. y. sukelta dirbtinė koma, taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, nebuvo aišku, ar jis išgyvens. Daugiau nei mėnesį, t. y. nuo 2023 m. spalio 22 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d., dėl savo sunkios sveikatos būklės T. G. praleido (duomenys neskelbtini) ligoninėje, vėliau dar beveik du mėnesius, nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. sausio 20 d., nukentėjusysis praleido (duomenys neskelbtini) reabilitacinėje ligoninėje. Visą šį laiką T. G. jautė fizinį skausmą, diskomfortą dėl iš dalies sutrikusių motorinių funkcijų, be to, jautė didžiulį nerimą dėl savo sveikatos perspektyvų, dėl gydymo sėkmės ir liekamųjų reiškinių. Jam taip pat buvo atlikta dar viena operacija tam, kad implanto pagalba būtų atstatyta dalis kaukolės, pašalinta dėl kaltinamųjų padaryto sužalojimo. Kartu pažymima ir tai, kad nukentėjusysis turi šeimą, kuria rūpinasi, su sutuoktine M. G. augina mažametę dukrą, todėl jo nerimas yra susijęs ir su jo šeimos, mažametės dukters išgyvenimais, kuriuos ji patyrė po traumos, su nerimu dėl šeimos ateities. T. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ne tik paliko aiškius fizinius padarinius jo kūne (likęs randas galvoje, dalis galvos, esanti be kaukolės, yra įdubusi), patirti sužalojimai atsiliepia ir jo kasdieniame gyvenime, taip pat ir darbe – dėl patirtos traumos jo judesiai yra sulėtėję, o tai pastebimai sunkina jo galimybę atlikti darbines funkcijas taip pat efektyviai, kaip iki traumos.

4.11. Apelianto teigimu, M. G. taip pat patyrė neturtinę žalą, nes nuolat rūpinosi T. G., aktyviai padėjo tvarkyti visas problemas, susijusias su ilgalaikiu sužalojimu, todėl žala priteistina ir jai.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į nuteistojo E. U. ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų T. G. ir M. G. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinius skundus nuteistojo A. P. gynėjas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo apeliacinius skundus atmesti.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas, priimtas ištyrus visus byloje esančius įrodymus, jis atitinka nuosprendžių surašymui keliamus reikalavimus, todėl neturi būti pakeistas. Kadangi Šiaulių apygardos prokuratūra neskundė Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, laikytina, kad kaltinimą palaikiusi prokurorė sutiko su teismo motyvais, veikos kvalifikacija ir taikytu laidavimo institutu A. P. atžvilgiu. Taigi teigti, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nėra pagrindo.

5.2. Dėl to, kad nukentėjusiam nebuvo nustatyti sužalojimai veido srityje, į kurią smūgiavo atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės, gynėjas nurodo, kad nukentėjusysis buvo paguldytas į ligoninę ir skubiai operuotas dėl traumos galvos srityje, jis nebuvo apžiūrėtas specialisto, mediko, kuris fiksuotų kitus nukentėjusio sužalojimus, specialisto išvada atlikta iš medicininių dokumentų, kuriuose aprašomas sunkus galvos sužalojimas (kaukolės lūžis). Be to, bylos duomenimis, nukentėjusysis buvo nukritęs, jam buvo suduoti ne mažiau kaip du smūgiai, tačiau nebuvo apžiūrėtas nukentėjusio asmens kūnas (kojos, rankos, liemuo), nebuvo nustatinėjami kiti sužalojimai. Todėl nukentėjusiųjų atstovo argumentas, jog nesant nustatyto sužalojimo A. P. nukentėjusiajam suduotoje vietoje negalima tikėti asmens parodymais, yra nepagrįstas.

5.3. Atsiliepime pažymima, kad A. P. parodymus davė nežinodamas nukentėjusio sužalojimų, tačiau žinodamas, kad įvykio vieta yra filmuojama, jis buvo įsitikinęs, kad visi jo atlikti veiksmai bus fiksuoti vaizdo įrašymo priemonėmis, todėl pagrindo meluoti ar nurodyti kitas aplinkybes jis neturėjo. Be to, A. P., žinodamas, kad nukentėjusysis yra gydomas dėl galvos traumos, prisipažino, kad jis pirmas sudavė smūgį nukentėjusiam į galvos sritį (veidą) ir, nežinodamas nukentėjusiojo sužalojimų pobūdžio bei apimties, parodymus davė gera valia, pats savanoriškai atvykdamas į tyrimo įstaigą. Todėl teiginys, kad kaltinamojo parodymai yra siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra ne tik nepagrįstas, bet ir rodantis, jog skundas grindžiamas formaliomis frazėmis. Kartu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kitas kaltinamasis nurodė, jog po konflikto matė sužalotą būtent kairę A. P. ranką. Pasak A. P. gynėjo, šioje byloje esančiais duomenimis taip pat neatskleista ir bendrininkavimo sudėtis, todėl teismas teisingai konstatavo, kad nėra duomenų, jog A. P. spyrė nukentėjusiajam. Taigi bendrininkavimo požymių nėra ir negali būti. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat pagrįstai atmetė ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. G. civilinį ieškinį.

5.4. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis E. U. viso proceso metu keitė savo parodymus, dėl kai kurių aplinkybių netgi melavo, taip siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. Dėl to remtis E. U. parodymais negalima, jie turi būti vertinami kritiškai. Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, kuris, išsamiai aptaręs nuteistojo parodymų kaitą, konstatavo, jog sunkus kūno sužalojimas T. G. buvo padarytas būtent dėl E. U. spyrių kojomis.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovas advokatas Dainius Dargevičius prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis E. U. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo E. U. gynėjas advokatas Evaldas Onaitis prašė nuteistojo skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą atmesti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. P. prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą, A. P. gynėjas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašė nukentėjusiųjų atstovo skundo netenkinti, prokurorė Jūratė Tamašauskienė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo E. U. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimas, taigi ir teisėto nuosprendžio priėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-417/2014).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, iš naujo įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, jog A. P. tyčia spyrė ar kitaip sudavė nukentėjusiajam T. G. į kairę galvos sritį, dėl kurios jam padarytas sunkus kūno sužalojimas, bei A. P. veiką nepagrįstai perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, kad A. P. tik kumščiu sudavė nukentėjusiajam T. G. į veidą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą perduodant jį 1 metams 6 mėnesiams laiduotojos J. B. atsakomybėn pagal laidavimą be piniginio užstato, naikinama ir A. P. priimamas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo bei A. P. ir E. U. kaltės, padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

10. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

11. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo kūnas.

12. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kitam žmogui sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-255-697/2022).

13. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Būtinasis bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-636/2011).

14. Taigi veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnyje nustatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Teismų praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir tokio sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-648/2017). Vertinant smurto pobūdį ir intensyvumą, turi būti atsižvelgiama į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) buvo smūgiuojama (pavyzdžiui, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), smūgių stiprumą, jų skaičių, kokios priemonės buvo naudojamos smurtaujant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2013, 2K-144-511/2025).

15. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme E. U. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino. Teisiamojo posėdžio metu E. U. parodė, kad jis ir A. P., eidami pro teritoriją, adresu: (duomenys neskelbtini), išgirdę, kad ten vyksta vakarėlis, nusprendė užsukti, nors prisijungti prie ten buvusių asmenų jų niekas nekvietė. Ten buvo nukentėjusysis, N., M. ir M. žmona, kuriuos jis žino iš matymo. M. juos pakvietė užeiti į vidų. Išgėrę jie išėjo į lauką parūkyti. Išėjo jis, A., M., T., N. Po to išėjo T., nešinas kėde. Iš pradžių T. juokavo su ta kėde, o paskui jam „užtvojo“ per nugarą. Jis juto skausmą. Gal būt taip norėjo juos išvaryti. Jis ir A. išėjo. Jis (E. U.) ėjo link vartų. Jam nespėjus išeiti, prie jo pribėgo T. brolis, o T. kalbėjo su A. maždaug už 3–4 m nuo jo. Tada prie jų pribėgo moteris, ėmė juos vyti lauk ir jie iš teritorijos išėjo. Iki išėjimo iš teritorijos, jis niekam nesudavė, ką tuo metu darė P., nežino. Pro vartus jie išėjo visi, vyrai vijosi juos iki sankryžos. Jokių muštynių prie eglės jis nematė. Prie eglės buvo nugriuvęs nukentėjusysis, tačiau jis to aiškiai nematė. Jis pats niekam nespyrė, ranka niekam nesudavė (5 t., b. l. 1–3). Apklausiamas kaip įtariamasis 2023 m. gruodžio 18 d. E. U. kaltu taip pat neprisipažino, nurodė, kad po to, kai T. sudavė jam kėde, jis pastarajam nieko nesakė, jam nesudavė nė vieno smūgio ir pradėjo eiti link teritorijos vartų. Ką tuo metu veikė A. P., jis nematė. Eidamas iš teritorijos, jis pamatė kažką gulint prie pušies, pro kurią reikia praeiti einant iš šios teritorijos. Tuo metu nuo pastato link jo atbėgo M. žmona, kuri ėmė rėkti, kad jie eitų lauk. Jam paklausus, kur jo draugas, M. žmona atsakė, kad prie vartų „koliojasi“ su jos vyru. Tada jis nubėgo pas A., kuris stovėjo už vartų, ant kelio ir ginčijosi su M., N. ir dar vienu jaunuoliu. M. buvo labai piktas, jis ir du jo draugai konfliktavo su A. ir ėjo link jo. Jis (E. U.) suėmė M. rankomis iš už nugaros ir apglėbė, tuo metu A. nuėjo toliau nuo visų ir ėjo gatve link centro. Tada jis paleido M. ir nubėgo pas A. Jis smūgių T. G. kojomis ir rankomis nesudavė, prieš jį fizinio smurto nenaudojo (4 t., b. l. 12–16). Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 10 d. E. U. taip pat nurodė, kad jis nukentėjusiajam T. G. nespyrė, jo nesužalojo (4 t., b. l. 37–40). Iš esmės tokias pat aplinkybes E. U. nurodė ir akistatos su P. G. metu (4 t., b. l. 47–50).

16. Teisiamojo posėdžio metu A. P. pripažino savo kaltę dėl suduoto smūgio. Nurodė, kad jis ir E. U., eidami pro automobilių aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), nutarė užeiti, nors jų niekas nekvietė. Ten buvę žmonės nenorėjo jų įsileisti, klausė, kas jie tokie, tačiau atėjęs K. juos įleido. Jiems iš pastato išėjus į lauką, T. irgi išėjo ir išsinešė kėdę. T. liepė jiems „eiti iš čia“, bandė suduoti. T. metė kėdę pro nugarą. Tada jie ėmė eiti link išėjimo, atsistojo prie eglės. T. ir T. brolis jiems kažką sakė, atėjo prie jų, jie apsižodžiavo. Jis stovėjo priešais T., apie 2 metrus nuo jo, prie jo buvo P. ir E. Kiti asmenys tuo metu buvo gal už 15 metrų nuo jų. Jie apsižodžiavo ir jis pajuto, kad turi suduoti, nes kitaip jam suduos, ir sudavė kairės rankos kumščiu T. į apatinį žandikaulį. Tada kairėje stovintis vyras griebė jam už „kapišono“ ir lenkdamas jį sudavė į veidą. Jis pradėjo bėgti. T. nukritęs nebuvo, ką tuo metu darė E. U., jis nematė. Jis išbėgo pirmas, nes prieš jį jokio žmogaus nebuvo, ir pabėgo, jį vijosi P., kuris jam sudavė. Jie išbėgo iš teritorijos ir prie sankryžos apsižodžiavo. Kur tuo metu buvo T., jis nematė, T. nugriuvusio jis taip pat nematė. Jų prašė išeiti iš teritorijos, tačiau nepiktai. Atsakydamas į nukentėjusiųjų atstovo klausimą, A. P. nurodė, kad jis trenkė būdamas 4 metrų atstumu nuo eglės. Ten buvo jis, E., T. ir P. (5 t., b. l. 3–4). Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. spalio 24 d., A. P. kaltę pripažino iš dalies, nurodė, kad E. grasinęs ir kėde sudavęs vyras buvo labiausiai aršus ir agresyviai nusiteikęs, todėl jis supykęs trenkė jam vieną smūgį į dešinės pusės apatinio žandikaulio dalį. Smūgiuojant dalis smūgio galėjo būti pataikyta jam į kaklą. Vyriškis nenugriuvo. Jam iš kairės stovėjęs vyras po jo suduoto smūgio iš karto paėmė jam už striukės „kapišono“ ir, lenkdamas jį žemyn, smogė vieną kartą į veido sritį. Jis nugriuvo ant kelių, jo rūbai išsitepė. Tąkart jis buvo apsiavęs baltais sportiniais bateliais, apsirengęs tamsiai mėlynomis sportinėmis kelnėmis, baltu megztiniu su gobtuvu ir juoda striuke. Jis bėgo link kelio, matė, kad jį vijosi vyras, tačiau ne tas, kuriam jis sudavė. Jis pabėgo ir ėjo link namų. Paėjęs maždaug 400 metrų, išgirdo iš paskos atbėgantį savo draugą E. Kitos dienos rytą paskambinęs E. U. jis paklausė, kas vyko tuo metu, kai jis pabėgo, o E. liko stovėti su dviem vyrais. E. pasakė, kad tą vyrą, kuris sudavė jam kėde, jis spardė kojomis. Šio pokalbio dalį jo tėtis I. įrašė savo telefone. Jis pats (A. P.) jokio žmogaus nespardė (3 t., b. l. 98–102). Tai, kad jis T. G. sudavė tik vieną smūgį ranka į galvos sritį, tačiau koja T. G. nespyrė, A. P. nurodė ir apklausų, vykusių 2024 m. birželio 4 d. bei 2024 m. rugpjūčio 26 d., metu (3 t., b. l. 142–144, 177–180). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. P. parodė vietą prie aikštelės teritorijoje esančios eglės, kur jis pirmas kairės rankos kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam T. G. į apatinio žandikaulio dešinę pusę (3 t., b. l. 104–115).

17. Iš E. U. ir A. P. parodymų matyti, kad jie nėra visiškai nuoseklūs ir dėl esminių aplinkybių tarpusavyje ne visiškai sutampa, be to, kiti byloje surinkti įrodymai E. U. ir A. P. parodymų nepatvirtina, priešingai, juos paneigia, todėl šiuos parodymus vertinti kaip teisingus nėra pagrindo. Nukentėjusysis T. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad į vakarėlį, vykusį 2023 m. spalio 22 ar 24 d., po vidurnakčio, apie 3–4 val., kaltinamieji atėjo nekviesti, jiems buvo pasakyta išeiti. Jiems pradėjus eiti, jis su broliu kaltinamuosius palydėjo iki eglės. Kas jam sudavė smūgius, jis nematė, tačiau smurto metu abu asmenys buvo šalia jo. Pirmas smūgis buvo suduotas jam į veidą ir jis nugriuvo ant kelio, tada gavo antrą smūgį – į galvą, maždaug į tą vietą, kurioje dabar „nėra kaukolės“. Kadangi jo galva buvo prie pat žemės, mano, kad jam sudavė koja (5 t., b. l. 4–5). Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu T. G. parodė, kad jam klūpint ant žemės, A. P. ar E. U., arba jie vienu metu abu spyrė jam į galvos ir veido sritis daugiau nei vieną kartą (1 t., b. l. 72–76).

18. Liudytojas P. G., apklausiamas teisiamajame posėdyje, nurodė, kad 2023 metais, galimai spalio mėnesį, adresu: (duomenys neskelbtini), arba (duomenys neskelbtini), vyko vakarėlis, kuriame dalyvavo jis, T. , N. K., G. K., M. K. ir Ž. K. Paskui atėjo A. ir E., jis pastarųjų nepažinojo. Vakarėliui baigiantis, kažkas pasakė jiems išeiti. Jo brolis T. G. pasakė: „Keliaukit“ ir bandė užsimoti kėde. Galėjo kiek kliudyti ta kėde, tačiau jie tik pasijuokė ir tiek. Kai minėti vyriškiai nuėjo nusišlapinti, jiems liepė viską susirinkti ir išeiti. Jis ir jo brolis priėjo prie eglės ir paklausė A. ir E., ką jie čia veikia. Tuo metu, kai priėjo jo brolis, A. trenkė jam į galvos šoną. Pirmą smūgį sudavė A. Po šio smūgio T. iš karto nukrito. Jis bandė trenkti A., bet E. pakišo koją ir jį pargriovė. Jis nukrito ant nugaros, todėl viską matė. Jis matė, kad E. pribėgo prie A., mušančio jo brolį, ir jis „spardė ir trankė brolį“. Atsistojęs jis matė spyrį broliui į krūtinę. Dėl „U. spardymo“ jis yra garantuotas, spardymas truko tol, kol jis atsistojęs pribėgo prie jų ir juos atitraukė. Jo brolis T. nuo pirmo smūgio krito ant nugaros, kiek ant šono. Nugriuvęs gulėjo ant šono, užsidengęs galvą. Gulėjo daugiau ant dešinės pusės šono. Jis matė, kad broliui prie ausies bėga kraujas, matėsi prakirstas audinys. Jis pats (P. G.) nebuvo girtas, jam buvo „lengvas girtumas“. A. smūgis buvo stiprus, jo brolis T. nugriuvo nuo šio smūgio, o ne nuo girtumo. Po sumušimo broliui pradėjo strigti kalba, jam buvo iškviesta medicinos pagalba. Teismui pacitavus liudytojo P. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 141–144,148–151), liudytojas šiuos parodymus patvirtino ir į nukentėjusiųjų atstovo klausimą atsakė, kad vaikinas žalsva striuke „spardė daug smūgių“ (5 t., b. l. 16–18, 25).

Žemesnės instancijos teismas

19. Apklausiamas kaip liudytojas iš karto po įvykio, 2023 m. spalio 22 d., P. G. nurodė, kad 2023 m. spalio 21 d., apie 18 val., jis atvyko švęsti klubo „(duomenys neskelbtini)“ lenktynių sezono uždarymą. Šventė vyko adresu: (duomenys neskelbtini), privačioje automobilių pardavimų aikštelėje. Šventėje dalyvavo ir jo brolis T. G., kartu buvo M. K., N. K., Ž. K. 2023 m. spalio 22 d. 3.00 val. iš aikštelės išvažiavo vienas šventės dalyvių, dėl to buvo praviri aikštelės vartai. Tada į aikštelę atėjo keturi jaunuoliai, iš kurių vienas buvo su juoda striuke ir baltu megztiniu su juoda trumpa barzdele, kitas – su žalsva striuke, trečiasis buvo su juoda ilga striuke bei akiniais, ketvirtoji buvo mergina su tamsia striuke ir šviesiu šaliku arba megztiniu apsisukusi aplink kaklą. Vienas iš tų jaunuolių buvo pažįstamas iš matymo vienam iš jų šventės dalyvių, nes žinojo jo vardą. Jis su kitais asmenimis jaunuoliams paaiškino, kad čia yra uždaras vakaras ir jie čia yra nepageidaujami. Paprašius jų išeiti, vaikinas su juoda ilga striuke ir akiniais bei mergina iš aikštelės teritorijos išėjo, o likę du jaunuoliai bandė prikalbinti juos priimti. Stovint lauke, aikštelės teritorijoje su likusiais vyrukais jie bendravo ramiai, parūkė, gėrė jų atsinešto alkoholio. Praėjus kuriam laikui, jie paaiškino jaunuoliams, jog jiems metas išeiti iš privataus vakarėlio. Vaikinai buvo dėl to labai nepatenkinti. Jie ramiai paaiškino, jog čia yra privatus vakaras, jie nėra pageidaujami, bet vyrukai tapo vis agresyvesni. Vienu metu vyrukas su juoda striuke ir baltu megztiniu, kuris su juoda trumpa barzdele, trenkė jo broliui T. vieną kartą į veido sritį, dėl to šis pargriuvo ant akmenuoto, žvyruoto grindinio. Tuo metu jo brolis buvo sąmoningas, nebuvo praradęs sąmonės. Jis tada priėjo prie vartų, ėjo ginti brolio, ir tuo metu vaikinas su žalsva striuke jį pastūmė. Jis nuo to pastūmimo nukrito. Kol jis atsistojo, pamatė, kad vaikinas su žalsva striuke spardo jo brolį, šalia buvo ir vaikinas su baltu megztiniu. Jis (P. G.) nėra įsitikinęs, ar tas vaikinas su baltu megztiniu spyrė jo broliui, bet turėjo galimybę tai daryti. Brolis aktyviais veiksmais nesigynė. Jis, bendraudamas su Ž. ir naudodamasis socialiniais tinklais išsiaiškino, kad vaikinas su baltu megztiniu ir juoda striuke, kuris T. sudavė pirmąjį smūgį į veidą, yra A. P., o vaikinas su žalsva striuke yra E. U. Po sumušimo broliui tapo sunku kalbėti, aiškiai artikuliuoti žodžius, jis pasiskundė, kad jam negerai ir buvo pristatytas į ligoninę. Ligoninėje sužinojo, kad broliui padaryta stipri galvos trauma su kaukolės lūžimu, broliui buvo sukelta koma jis buvo gydomas reanimacijos skyriuje (1 t., b. l. 141–144).

20. Papildomai apklausiamas kaip liudytojas 2024 m. balandžio 9 d. P. G. patikslino savo pirminius parodymus ir nurodė, kad apie 3.30–4.00 val. jie pradėjo A. P. ir E. U. draugiškai sakyti, kad jau laikas visiems skirstytis, tačiau pastarieji siūlė kartu išgerti, dar pabūti. Tuo metu visiems bendraujant lauke (buvo jis, įtariamieji, M. K., kartas nuo karto pasirodydavo N. K.), jo brolis T. į lauką išsinešė kėdę ir įtariamiesiems pasakė: „Eikit lauk arba mesiu iš kėdės“. Į jo tokį pasakymą niekas rimtai nesureagavo, visi pasijuokė ir toliau bendravo. Netrukus brolis kėdę permetė per E. U., tačiau tas brolio veiksmas buvo suprastas kaip „juokelis“, nes visi pradėjo juoktis. Tuo metu E. U. intensyviai bendravo su M., todėl mano, kad E. U. pastebėjo tik jau numestą ant žemės kėdę, o paties metimo veiksmo nematė. Numestą kėdę jo brolis pasiėmė ir laikė rankose. Tęsiant bendravimą su įtariamaisiais, jis pamatė, kaip T. šonu užsimojo su kėde priešais E. U., kuris, matydamas tokį veiksmą, pasilenkė. Mano, kad T. su kėde E. U. net nepalietė, nes E. U. pradėjo juoktis iš tokio T. veiksmo. T. nebuvo agresyviai nusiteikęs, jis pats juokėsi iš savo veiksmų, visus juokino. Po to mosto su kėde E. U. suėmė už pečių A. P. ir pasakė jam, kad jau laikas eiti namo, nes jau „baigiasi čia viskas“. Jie abu pradėjo eiti link išėjimo vartų, jiems išeinant, nė vienas iš jų nebuvo su jais susipykę ir nieko pikto jiems nesakė. Pamena, kad jis tuo metu rūkė lauke, stebėjo juos išeinančius. Pamatė tamsoje, arčiau eglės, kaip kažkuris iš jų, arba abu, tiksliai negali to nurodyti, pradėjo šlapintis. Tada jis sušuko jiems: „Kai baigsit, susirinkit viską“. Kažkuris iš jų jam sušuko: „Ateik, surinksi“. Tada jis vienas nuėjo link jų. A. P. su E. U. stovėjo vienas šalia kito prie eglės. Priėjęs jis paklausė, kodėl pastarieji šlapinasi privačioje teritorijoje. Tuo metu jam iš paskos atėjo ir jo brolis T. Brolis su savimi kėdės neturėjo. T. priėjus, jis stovėjo priešais E. U., o T. atsistojo priešais A. P. T. nespėjo nieko jiems pasakyti, kai netikėtai A. P. pirmas sudavė kumščiu vieną kartą T. į galvą. Negali tiksliai nurodyti, į kurią vietą, nes buvo tamsu, tačiau A. P. veiksmas buvo jam iš kairės pusės šono. Po suduoto smūgio T., neišlaikęs pusiausvyros, nukrito ant žemės, atsidūrė gulimoje padėtyje, ant vienos pusės šono. Tada jis (P. G.) užsimojo kumščiu priešais A., tačiau nespėjus suduoti nė vieno smūgio, pajuto smūgį į dešinę blauzdą ir pastūmimą rankomis. Neišlaikęs pusiausvyros jis taip pat nukrito ant žemės. Šiuos veiksmus prieš jį atliko E. U. Keldamasis nuo žemės, jis matė, kaip E. U. staigiai pribėgo prie gulinčio ant žemės T. ir šalia stovinčio A. P., ir abu kartu su A. P. pradėjo jį spardyti. Matė, kad T. galvą dengiasi rankomis, siekdamas išvengti smūgių. Bendrai suduotų spyrių į gulintį T. buvo ne mažiau kaip keturi–penki. Keldamasis nuo žemės jis neįžiūrėjo, į kokias brolio kūno vietas įtariamieji spiria, tačiau mano, kad buvo spirta į galvą. Grįžęs į patalpas, kuriose vyko vakarėlis, tualete pamatė brolį, kuris prausė veidą. Matė broliui nubrozdinimą ant kaktos, skruosto, žaizdą prie kairės ausies. Netrukus broliui sveikata pradėjo sparčiai blogėti, brolis jam pasakė, kad jam negerai. Brolis buvo nuvežtas į ligoninę, šias aplinkybes jis nurodė ir pirminėje apklausoje. Paaiškino, kad apklausiant jį pirmą kartą, jis buvo parą laiko nemiegojęs, labai pergyveno dėl brolio sužalojimo, buvo patyręs stiprų stresą, todėl visų įvykio aplinkybių išsamiai nenurodė (1 t., b. l. 148–152).

21. Parodymų patikrinimo vietoje metu P. G. parodė vietą prie eglės, esančios automobilių pardavimo aikštelės teritorijoje, apie 50 metrų atstumu nuo vartų, ir paaiškino, kad šioje vietoje 2023 m. spalio 22 d. jo brolį T. G. sumušė A. P. ir E. U. Nurodė, kad pirmas smūgį dešinės rankos kumščiu T. G. į veidą sudavė priešais jį tuo metu stovėjęs A. P., po šio smūgio jo brolis iš karto nukrito ant žemės, atsigulė ant dešiniojo šono ir abejomis rankomis dengėsi veidą. Pamatęs ant žemės gulintį brolį jis užsimojo kumščiu prieš A. P., tačiau nespėjus suduoti smūgio, E. U. pakiši jam koją, sugriebė rankomis už pečių ir jį pargriovė ant žemės. Jis atsidūrė gulimoje padėtyje ant nugaros. Keldamas nuo žemės jis pamatė, kaip E. U. ir A. P. stovi priešais ant dešinio šono gulintį jo brolį T. G., jie abu kartu kojomis spardė T. G. galvą. E. U. ir A. P. smūgius T. G. į galvą sudavė trypdami iš viršaus ir spirdami kaip į kamuolį. Galėjo būti suduoti ne mažiau kaip keturi–penki smūgiai (1 t., b. l. 154–167).

22. Suvestas į akistatą su A. P., P. G. dar kartą patvirtino, kad A. trenkė jo broliui į kairę veido pusę dešine ranka, o jam nugriuvus, E. U. priėjo prie jo brolio T. ir pradėjo jį spardyti. A. veiksmai buvo tokie pat – jis irgi spardė T. P. G. į jam pateiktus klausimus atsakė, kad pirmosios apklausos metu jis buvo nemiegojęs visą naktį, buvo streso, šoko būsenoje dėl brolio, o antrosios apklausos metu jis pasakė jau viską. Patvirtino, kad akistatos metu jis taip pat pasakė viską, kaip buvo (3 t., b. l. 166–168). Akistatos, vykusios tarp E. U. ir P. G., pastarasis taip pat nurodė, kad A. pirmas trenkė ranka jo broliui T. G. į veidą, o T. nugriuvus, E. pribėgo prie jo brolio ir pradėjo jį kartu su A. spardyti. Jie spyrė į viršutinę brolio kūno dalį (4 t., b. l. 47–52).

23. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus, daiktinius įrodymus ir pan.), be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018, 2K-5-719/2022, 2K-232-697/2022). Būtent taip, laikantis įstatymo reikalavimų ir nenukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos, vertintini liudytojo P. G. parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

24. Siekiant objektyviai išsiaiškinti visas esmines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklaustas liudytojas P. G., apklausti ekspertai P. P. ir Kristina Šavyrovienė. Apklausiamas apygardos teismo posėdyje liudytojas P. G. dar kartą patvirtino, kad sužalojimus jo broliui padarė A. P. ir E. U., pirmas jo broliui T. dešinės rankos kumščiu į galvos sritį trenkė A. Po šio smūgio T. nukrito ant žemės, jis buvo atsigulęs šiek tiek ant žemės, šiek tiek ant nugaros. Kai jis (P. G.) puolė ant jų, E. jį pargriovė ant žemės ir nubėgo kartu su A. prie jo brolio jį spardyti. Jie mušė ir spardė brolį, kol jis (P. G.) atsistojo. Jo gulintį brolį spardė abu – ir A., ir E. Atsakydamas į nukentėjusiųjų atstovo klausimą, P. G. paaiškino, kad jis pirmosios apklausos metu parodymus davė nemiegojęs visą naktį, o antrosios apklausos metu jau davė išsamius parodymus, prieš antrą apklausą su bylos medžiaga jis nebuvo susipažinęs, bylos medžiagos jam niekas nerodė (5 t., b. l. 173–175).

25. Išanalizavus liudytojo P. G. parodymus ir palyginus juos tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos įrodymais, matyti, kad šie parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaraujantys, tik juos papildantys. Nors pirmosios apklausos metu liudytojas P. G. nenurodė, kad jo brolį T. G. spardė ne tik E. U., bet ir A. P., tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo netikėti minėto liudytojo parodymais, duotais papildomos apklausos metu, taip pat ir apylinkės bei apygardos teismuose. Kaip jau minėta, liudytojas P. G. paaiškino, kad jis, apklausiamas pirmą kartą iš karto po įvykio, buvo nemiegojęs visą naktį, jautė didelį stresą, nes labai jaudinosi dėl brolio būklės, o antrosios apklausos metu jis jau davė išsamius parodymus. Pastebėtina, kad papildomos apklausos metu P. G. nurodė ne tik tai, kad ir A. P. spardė jo brolį T. G., bet ir tai, kad jo brolis, norėdamas išprašyti nekviestus asmenis iš vakarėlio, buvo paėmęs kėdę ir užsimojęs kėde prieš E. U., ir šie jo parodymai visiškai sutampa su kitų liudytojų parodymais. Taigi netikėti liudytojo P. G. parodymais vien dėl to, kad jis vienos apklausos metu nenurodė, kad jo brolį spardė ir A. P., nėra pagrindo. Juo labiau kad kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina pirmiau paminėtus liudytojo P. G. parodymus ir paneigia nuteistojo E. U. apeliacinio skundo argumentus, kad jis prieš T. G. fizinio smurto nenaudojo, T. G. susižalojo griūdamas nuo A. P. suduoto smūgio, bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. P. parodymus, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį kumščiu į apatinį žandikaulį, po kurio nukentėjusysis nenugriuvo, jis nukentėjusiojo nespardė, ką tuo metu darė E. U., jis nematė. Nesutiktina su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad teisingais laikytini būtent pirmieji liudytojo P. G. parodymai, nes jie sutampa su pastarojo parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu. Atkreiptinas dėmesys, kad nors teisiamajame posėdyje P. G. nurodė, jog jis yra garantuotas dėl to, kad jo brolį spardė E. U., bet negali patvirtinti, ar A. P. spyrė, tačiau teismui pacitavus šio liudytojo parodymus, be kita ko, ir duotus papildomos apklausos, vykusios 2024 m. balandžio 9 d., metu, P. G. patvirtino, kad šie jo parodymai yra teisingi, nurodė, jog „dėl to, kas čia parašyta, prieštaravimų nėra“ (5 t., b. l. 16–18).

26. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad situacijos, kai baudžiamojo proceso metu atskirų asmenų duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, teismų praktikoje nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais iš gautų faktinių duomenų visumos turi išrinkti atskirus įrodytus faktus, aplinkybes ir spręsti, kurie atskirų (ar to paties) asmenų parodymai apie reikšmingus faktus ar jų dalis laikytini patikimais. Taip nustatomos įrodytomis pripažintinos (tikrosios) bylos aplinkybės. Ir tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019, 2K-34-303/2020). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo liudytojo P. G. parodymus vertinti kaip nepatikimus, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

27. Liudytoja G. K. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad kaltinamieji į vakarėlį atėjo nekviesti, nurodė, jog įvykio vietoje ji matė P. ir T., T. tuo metu kėlėsi nuo žemės, kaltinamieji šalinosi „iš vietos“, o P. bėgo iš aikštelės. Ji matė T. galvoje kraujo žymę, jis buvo nuvežtas į ligoninę (5 t., b. l. 19). Liudytojas M. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad išėjus kaltinamiesiems, paskui juos nuėjo P. ir T., jis girdėjo šurmulį prie eglės. T. grįžo nubrozdinta galva. Prieš tai T. buvo pasiėmęs kėdę ir juokais liepė vaikinams išeiti, visi iš to juokėsi (5 t., b. l. 18). Liudytojas N. K. nurodė, kad po vakarėlio pradėjus skirstytis, jis buvo prie ofiso, o U., P., T. ir P. tuo metu buvo už 50 metrų, tamsoje. Vėliau jis išgirdo šurmulį ir nuėjęs pamatė jau atsistojusį T., jis ėjo link ofiso. T. buvo nubrozdintas, matėsi, kad kažkas įvyko (5 t., b. l. 19). Taigi nuteistojo E. U. skundo teiginius, kad jis įvykio vietoje prie eglės nebuvo, paneigia ne tik nukentėjusiojo T. G., liudytojo P. G., bet ir kitų liudytojų parodymai. Byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad nuteistasis E. U. ne tik buvo įvykio vietoje, tačiau ir smurtavo prieš nukentėjusįjį, patvirtina ne tik liudytojo P. G. parodymai, bet ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jie po vieno iš vyrų grasinimo kėde iš karto pradėjo eiti link išėjimo iš teritorijos, E. buvo toje vietoje, iš kurios jis (A. P.) pradėjo bėgti po gauto smūgio, o ryte, kalbant telefonu, E. jam pasakė, kad vyrą, kuris sutrenkė kėde, jis spardė kojomis. Suvestas į akistatą su E. U. A. P. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai jis sudavė smūgį T. G. į veido dešinės pusės žandikaulį, E. buvo toje pačioje vietoje kaip ir jis, kaip ir jie visi, t. y. neišėjęs iš teritorijos, prie eglės, apie 6–7 metrų atstumu nuo eglės (3 t., b. l. 129–132). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. P. analogiškai nurodė, kad po vakarėlio iš teritorijos link aikštelės vartų jis ėjo kartu su E. U. (3 t., b. l. 104–115). Kitų objektų (vaizdo įrašo, pateikto I. B.) apžiūros protokole užfiksuota, kad telefoninio pokalbio su A. P. metu E. U., be kita ko, pasakė: „<...> neatsimenu, iš kur aš spardžiau“ (2 t., b. l. 95–97). Teisiamojo posėdžio metu E. U. nurodė, kad jis pokalbio apžiūros protokolą skaitė, patvirtino, kad „tai jo balsas“ bei nurodė, kad iš aikštelės teritorijos išėjo kartu su A. (5 t., b. l. 1–3).

28. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G 1754/2023(04) matyti, kad joje užfiksuota, jog T. G. nustatyti šie sužalojimai: kairiojo smilkinkaulio įspaustinis lūžis, galvos smegenų kietojo dangalo pažeidimas, kraujo išsiliejimas virš galvos smegenų kietojo dangalo, galvos smegenų sumušimas, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžiai, kairės galvos pusės odos nubrozdinimas, kraujosruva smilkinio minkštuosiuose audiniuose. Sužalojimai galėjo būti padaryti netrukus iki apžiūros gydymo įstaigoje (kelių valandų laikotarpiu), galimai užduotyje nurodyto įvykio laiku. Sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu ar paviršiumi energija paveikus kairę galvos pusę tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. T. G. padaryti sužalojimai visumoje (dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, kaukolės skliauto kaulų įspaustinio lūžio, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo virš galvos smegenų kietojo dangalo), remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1, 6.6.2 ir 6.6.4 punktais kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. T. G. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nugriuvus su papildomos jėgos poveikiu, kaire galvos puse kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi. Dešinėje galvos / kaklo srityje išorinių sužalojimo požymių nenustatyta. T. G. visi nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu ar paviršiumi didele energija paveikus kairę galvos pusę tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek nugriuvus (sužalojimai labiau būdingi tiesioginiam trauminiam poveikiui) (2 t., b. l. 25–26). Minėtą specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas Linas Janauskas ikiteisminio tyrimo metu pateikė paaiškinimus, kad ne visi trauminiai poveikiai gali palikti išorines sužalojimo žymes, šiuo atveju sužalojimai labiau būdingi tiesioginiam trauminiam poveikiui kietu buku daiktu, kadangi susiformavo įspaustinis kaukolės kaulų lūžis (3 t., b. l. 29–30). Teisiamajame posėdyje ekspertas Linas Janauskas į jam pateiktus klausimus atsakė, kad visi medicininiuose dokumentuose nurodyti sužalojimai T. G. galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu, tačiau galėjo būti ir daugiau trauminių poveikių į tą pačią vietą. Kadangi plotas nemažas, neatmetama galimybė, kad galima buvo suduoti į tą pačią vietą kelis kartus. Galėjo būti suduota kietu buku daiktu arba paviršiumi, prie jų galima priskirti ir spyrį koja. Suduodant kumščiu tokios apimties sužalojimas nebūdingas. Šis sveikatos sutrikdymas labiau būdingas sudavimui, trauminiu poveikiu didele energija paveikus kairę galvos pusę. Smūgiui ranka tai nebūdinga. Sužalojimas galėjo būti padarytas nugriuvus kaire puse, kontaktuojant su kietu buku daiktu, galimai akmeniu, smūgiui į lygų paviršių tai nebūdinga. Vienas smūgis gali sukelti nustatytus sužalojimus, nes nuo skeveldrinio lūžio į šonus tęsiasi linijiniai lūžiai, kurie gali nueiti toliau. Neatmetama galimybė, kad galėjo būti ir keli smūgiai, lokalizuoti vienoje pusėje. Į nukentėjusiųjų atstovo klausimą ekspertas atsakė, kad tik suteikus galvai papildomos energijos, galimas toks sužalojimas. Sužalojimas tikrai turi būti su papildoma energija (5 t., b. l. 15–16).

29. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo E. U. gynėjas advokatas Evaldas Onaitis pateikė eksperto P. P. Teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0025/25, kurioje nurodyta, kad labiausiai tikėtinas vienkartinis tiesioginis poveikis, sužalojimai negalėjo būti padaryti nukentėjusiajam gulint ant žemės, sužalojimus nukentėjęs asmuo galėjo patirti griūdamas ant skalda padengtos aikštelės dangos ar kito paviršiaus, kur paviršius turėjo būti nelygus, pvz., akmuo, kampas, bordiūras, ir susižalojo griūdamas nežymiai į priekį. Nukentėjusiojo kūne užfiksuoti sužalojimai yra padaryti vienu trauminiu poveikiu, kuris, labiausiai tikėtina, buvo griuvimo pasekoje (5 t., b. l. 160–162).

30. Minėta, kad siekiant nustatyti tiesą byloje, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklaustas ne tik liudytojas P. G., bet ir ekspertai P. P. ir Kristina Šavyrovienė. Ekspertas P. P. teismo posėdyje nurodė, kad įspaustinis kaukolės lūžis buvo padarytas stipriu, lokalizuotu smūgiu į galvą, į kairės smilkininės srities sritį ir, nežymiai galvai judant į priekį daikto atžvilgiu, dėl to įvyko akiduobių lūžiai. Toks lūžis būdingas griuvimui, nes, jeigu būtų suduotas smūgis daiktu, tai būtų ir kaklo trauma. Tokiems sužalojimams atsirasti užteko griuvimo ant riboto paviršiaus. Trauma galėtų būti patirta, griūnant ant bordiūro, akmens, jei kristų ant lygaus paviršiaus, taip nebūtų. Šiai traumai pakako vieno trauminio poveikio, yra užfiksuota dokumentuose vienas trauminis poveikis į kairį smilkinį. Padaryti stiprų smūgį, kad sulaužyti smilkinį, sudėtinga, bet galima (5 t., b. l. 190–191). Ekspertė Kristina Šavyrovienė apygardos teismo posėdyje nurodė, kad T. G. sužalojimai galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu, kaire galvos puse kontaktuojant su kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu arba griuviminės traumos metu, kontaktuojant su kietu, buku daiktu arba kažkokiu nelygiu paviršiumi – yra dvi galimybės šio mechanizmo atsiradimui (5 t., b. l. 191–193). Taigi, iš ekspertų Lino Janausko, P. P. ir Kristinos Šavyrovienės paaiškinimų matyti, kad jie nėra analogiški ir dėl esminių aplinkybių visiškai sutampantys. Tačiau būtina pažymėti ir tai, kad įvertinus pirmiau paminėtą specialisto išvadą Nr. G 1754/2023(04), konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0025/25 bei ekspertų paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, matyti, kad nors ekspertų išvados skiriasi tuo, jog Lino Janausko nuomone, T. G. padarytas sveikatos sutrikdymas labiau būdingas sudavimui, trauminiu poveikiu didele energija paveikus kairę galvos pusę, P. P. nuomone, nukentėjusiojo patirtas kaukolės lūžis būdingas griuvimui, o Kristinos Šavyrovienės nuomone, sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti tiek tiesioginio trauminio poveikio, tiek griuviminės traumos metu, tačiau visų ekspertų nuomonės dėl esminės aplinkybės sutapo, t. y. jie nurodė, kad įspaustinis kaukolės lūžis T. G. galėjo būti padarytas tiesioginių trauminių poveikių metu.

31. Šiame kontekste pažymėtina, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada), atitinkantis BPK 20 straipsnio reikalavimus, yra laikomas įrodymu ir nustatant bylos aplinkybes vertinamas vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti byloje esantys įrodymai. Ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Taip pat pažymėtina, kad proceso dalyvių iniciatyva gauti dokumentai, kurie buvo surašyti panaudojant specialiąsias žinias, laikomi konsultacinėmis išvadomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-465/2010, 2K-525/2010), kurios yra kitos rūšies įrodymai nei BPK nustatyta tvarka gautos specialisto išvados ar ekspertizės aktai. Konsultacinės išvados turi būti tiriamos teismo posėdyje, tačiau remiantis vien tik tokiomis išvadomis paprastai negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gautų specialisto išvadų ar ekspertizės aktų įrodomoji reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-50712016).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojo P. G. parodymus visumoje su kitais bylos įrodymais, įskaitant minėtą specialisto išvadą Nr. G 1754/2023(04), sprendžia, jog byloje yra įrodyta, kad nukentėjusiajam T. G. nustatyti sužalojimai buvo padaryti bendrais E. U. ir A. P. veiksmais. Sugretinus liudytojo P. G. parodymus, kad ant žemės gulinčiam T. G. spyrė ir E. U., ir A. P., jie bendrai spyrė ne mažiau kaip keturis–penkis kartus, bei specialisto Lino Janausko paaiškinimą, kad sužalojimai T. G. galėjo būti padaryti ne vienu trauminiu poveikiu į tą pačią vietą, sužalojimai galėjo būti padaryti ir spiriant koja, konstatuotina, kad liudytojo P. G. parodymai dėl nukentėjusiojo T. G. sužalojimo aplinkybių yra teisingi. Duomenų, kurie patvirtintų kitą versiją, t. y. tai, kad T. G. jam nustatytus sužalojimus patyrė išskirtinai griuviminės traumos metu, po A. P. suduoto smūgio krisdamas ant akmens ar kito kieto buko daikto, byloje nėra. Atkreipiamas dėmesys, kad nei įvykio vietoje buvęs liudytojas P. G., nei apklausti liudytojai, nei nuteistas E. U. bei atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. P. nenurodė, jog įvykio vietoje būtų buvęs akmuo ar koks nors kitas daiktas, ant kurio krisdamas nukentėjusysis patyrė galvos sužalojimus (smilkinkaulio įspaustinį lūžį, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžius). Be to, įvykio vietos apžiūros protokole joks akmuo ar kitas daiktas, ant kurio krisdamas galėjo susižaloti nukentėjusysis, neužfiksuoti, šiame protokole nurodyta, kad įvykio vietoje yra žvyruota šlapia danga (1 t., b. l. 20–31).

33. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad A. P. sudavus nukentėjusiajam T. G. vieną kartą kumščiu į galvą ir nuo šio smūgio T. G. nugriuvus ant žemės, pastarajam į galvą spyrė ne tik E. U., bet ir A. P. E. U. ir A. P. kartu buvo įvykio vietoje ir smurtavo prieš nukentėjusįjį, veikdami kaip bendrininkai tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neabejotina, kad tiek E. U., tiek A. P., spirdami nukentėjusiajam T. G. į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, suprato, jog savo veiksmais (spardydami ant žemės po A. P. smūgio į galvą parkritusį ir negalintį apsiginti nukentėjusįjį) gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą ir to norėjo. Tokia išvada darytina įvertinus E. U. ir A. P. veiksmų intensyvumą – smurtas buvo staigus, netikėtas (teisiamajame posėdyje nurodė A. P., „jis pajuto, kad turi suduoti“, nes kitaip jam suduos ir sudavė kumščiu T. G. į apatinį žandikaulį), intensyvus (nukentėjusiajam buvo suduotas vienas smūgis į galvą ir nenustatytą kiekį kartų spirta į galvą), smurtavimo pasekmes (nukentėjusiajam pradėjo strigti kalba, jis nebegalėjo aiškiai ištarti žodžių). Kaip jau minėta, atlikus specialisto tyrimą, nustatyta, jog nukentėjusiajam T. G. padaryti šie sužalojimai: kairiojo smilkinkaulio įspaustinis lūžis, galvos smegenų kietojo dangalo pažeidimas, kraujo išsiliejimas virš galvos smegenų kietojo dangalo, galvos smegenų sumušimas, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžiai, kairės galvos pusės odos nubrozdinimas, kraujosruva smilkinio minkštuosiuose audiniuose. E. U. ir A. P. veikė kartu tiek kartu suduodami smūgius (spirdami) nukentėjusiajam į galvą, tiek matydami vienas kito smurtą (E. U., būdamas kartu su A. P. šalia nukentėjusiojo, turėjo matyti ir matė, kaip A. P. sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą, nuo kurio šis pargriuvo ant žemės), pritarė tokiems bendriems veiksmams ir jų nestabdė, priešingai, abu spyrė nenustatytą kiekį smūgių ant žemės parkritusiam T. G. į galvą. Tarp E. U. ir A. P. bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl E. U. ir A. P. yra nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Šiuo aspektu dar kartą pažymėtina, kad nėra būtina, jog kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus, bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

34. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo E. U. skundo teiginio, kad T. G. susižalojo griūdamas nuo A. P. suduoto smūgio nepatvirtina ir nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad T. G. susižalojo griūdamas, o (duomenys neskelbtini) ligoninės slaugytojos A. K. pranešime nurodyta, jog dėl trauminės subdurinės hemoragijos kreipėsi neblaivus (1,53 promilės) T. G., kuris griuvo ant grindinio ir susižalojo galvą, nukentėjęs asmuo niekam skundų dėl to neturi (1 t., b. l. 38). Be to, kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. K. nurodė, kad ji pati su T. G. nebendravo, apie sužalojimo aplinkybes jo neklausė (2 t., b. l. 2–4). Teisiamajame posėdyje liudytojas P. G. paaiškino, kad po įvykio pristatęs brolį į ligoninę, jis buvo panikoje, todėl nurodė ne visas aplinkybes, pasakė kad brolis nugriuvo, nes taip ir buvo.

35. Įvertinusi byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad: A. P., veikdamas kartu su E. U., 2023 m. spalio 22 d., apie 4.04 val., automobilių pardavimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su T. G., bendrais veiksmais su E. U. tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. G., t. y. A. P. tyčia vieną kartą sudavus kumščiu T. G. į galvą, ir nuo šio smūgio T. G. nugriuvus ant žemės, kartu su E. U. spyrė nenustatytą kiekį smūgių, bet ne mažiau kaip vieną smūgį, T. G. į galvą ir šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam T. G. sužalojimus – kairiojo smilkinkaulio įspaustinį lūžį, galvos smegenų kietojo dangalo pažeidimą, kraujo išsiliejimą virš galvos smegenų kietojo dangalo, galvos smegenų sumušimą, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžius, kairės galvos pusės odos nubrozdinimą, kraujosruvą smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, kurie visumoje, t. y. dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, kaukolės skliauto kaulų įspaustinio lūžio, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo virš galvos smegenų kietojo dangalo, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1, 6.6.2 ir 6.6.4 punktais, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, t. y. padarė T. G. sunkų sveikatos sutrikdymą. A. P. padaryta veika atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

36. Įrodžius, kad A. P. nukentėjusiajam T. G. nustatytus sužalojimus padarė bendrais tyčiniais veiksmais su nuteistuoju E. U., tikslintinas E. U. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį suformuluotas kaltinimas, nurodant, kad jis 2023 m. spalio 22 d., apie 4.04 val., automobilių pardavimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su T. G., bendrais veiksmais su A. P. tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. G., t. y. A. P. tyčia vieną kartą sudavus kumščiu T. G. į galvą ir nuo šio smūgio T. G. nugriuvus ant žemės, kartu su A. P. spyrė nenustatytą kiekį smūgių, bet ne mažiau kaip vieną smūgį, nugriuvusiam T. G. į galvą ir šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam T. G. sužalojimus – kairiojo smilkinkaulio įspaustinį lūžį, galvos smegenų kietojo dangalo pažeidimą, kraujo išsiliejimą virš galvos smegenų kietojo dangalo, galvos smegenų sumušimą, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžius, kairės galvos pusės odos nubrozdinimą, kraujosruvą smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, kurie visumoje, tai yra, dėl kaukolės pamato kaulų lūžio, kaukolės skliauto kaulų įspaustinio lūžio, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo virš galvos smegenų kietojo dangalo, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1, 6.6.2 ir 6.6.4 punktais, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, tai yra padarė T. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, patikslinus kaltinimą nuteistajam E. U. jo teisinė padėtis nebus pasunkinta, nes byla pagal analogišką kaltinimą buvo atiduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme, pagal šį kaltinimą byla ir buvo nagrinėjama, teisiamajame posėdyje E. U. nurodė, kad kaltinimą jis suprato (4 t., b. l. 123–141, 147–148; 5 t., b. l. 1–3).

Dėl bausmės A. P. skyrimo ir nuteistajam E. U. paskirtos bausmės

38. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, jog jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

39. Skirdama A. P. bausmę, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

40. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki 10 metų. Skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę yra galimybė taikant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

41. BK 62 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Naujos redakcijos BK 62 straipsnyje, kaip ir anksčiau, galimybė skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų visumai, išliko kaip teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Sprendimą taikyti arba ne BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas kitas bylos aplinkybes. Taigi, jeigu ir yra BK 62 straipsnyje nustatytos sąlygos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę bausmės nešvelninti, jei jis mano, kad paskyrus švelnesnę bausmę jos paskirtis nebūtų pasiekta.

42. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. P. neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, nes jis, padaręs nusikalstamą veiką, pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie šią veiką, po jos padarymo savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl savo veiksmų nesigailėjo, ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką nepadėjo, taip pat nenustatyta A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybes bei nė vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas svarstyti BK 62 straipsnio nuostatų taikymą.

43. Nagrinėjamu atveju svarstytina galimybė skirti A. P. švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 54 straipsnio 3 dalies redakcijoje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

44. Kasacinės instancijos teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingumas teisingos bausmės paskyrimo prasme visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, jog kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taigi teisinga bausmė už analogišką nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017, 2K-64-303/2018).

45. Kartu pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-379-697/2018, 2K-198-303/2022). Be to, bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-5-895/2018, 2K-107-511/2025).

46. BK 75 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad naujos įstatymo Nr. XIV-2573 redakcijos BK 75 straipsnio 3 dalyje išliko draudimas iš dalies atidėti už padarytą sunkų nusikaltimą, numatytą BK XVIII skyriuje, kuriame yra ir BK 135 straipsnis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau minėtas straipsnis papildytas naujos redakcijos 4 dalimi. Joje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. BK 75 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

47. A. P. padarė vieną sunkų nusikaltimą, nusikalto veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikalstama veika yra baigta. A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (3 t., b. l. 10–15), nusikalto būdamas neteistas (3 t., b. l. 8). Atsižvelgusi į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertinusi kaltininko asmenybę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. P. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, bausmės dydį nustatant mažesnį negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (vidurkis yra 5 metai 1 mėnuo 15 dienų), t. y. paskiriant A. P. laisvės atėmimą 2 metams. Esant nustatytoms aplinkybėms, taip pat įvertinus tai, kad po nusikaltimo, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. P. kitų nusikalstamų veikų nepadarė (tokių duomenų nėra), teismuose jo atžvilgiu nagrinėjamų baudžiamųjų bylų nėra (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), A. P. yra jauno amžiaus, dirba, sprendžiama, jog bausmės tikslai pastarajam gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas atlikus dalį realios laisvės atėmimo bausmės – 6 mėnesius, likusios bausmės vykdymą atidedant (BK 75 straipsnio 3 dalis) ir skiriant A. P. įpareigojimus, turinčius pataisomąjį poveikį, t. y. įpareigojant jį tęsti darbą, o jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 75 straipsnio 6 dalies 5 punktas, 7 dalis), siekiant užtikrinti, kad A. P. gautų pastovias pajamas, ir taip galėtų atlyginti žalą; dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 6 dalies 6 punktas), atsižvelgiant į tai, kad padarytas smurtinis nusikaltimas; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 6 dalies 10 punktas), nes nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio.

48. Nors nuteistojo E. U. apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad nuteistasis E. U. prašo jį išteisinti, pasisakytina ir dėl E. U. paskirtos bausmės.

49. Byloje nustatyta, kad E. U. padarė vieną sunkų nusikaltimą, nusikalto veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikaltimas yra baigtas, sukėlęs sunkias pasekmes. E. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), yra baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (3 t., b. l. 38–50), nusikalto būdamas neteistas (3 t., b. l. 8). Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė nuteistajam E. U. dydžiu per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus nuteistajam E. U. švelnesnę bausmę. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai nuteistajam E. U. paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad E. U. nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau neteistas (3 t., b. l. 84–87), yra jauno amžiaus, dirba (4 t., b. l. 84–87; 5 t., b. l. 35–39), privalo atlyginti savo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padarytą žalą, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagrįstai iš dalies atidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatydamas, kad E. U. nedelsdamas turi atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o likusios neatliktos bausmės vykdymą atidėjo 2 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas taip pat pagrįstai paskyrė nuteistajam BK 75 straipsnio 6 dalies 5, 6 ir 10 punktuose numatytus įpareigojimus, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje nekeistinas.

Dėl civilinių ieškinių

50. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

51. Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš E. U. ir A. P. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 15 369,04 Eur nukentėjusiojo T. G. gydymo išlaidų (1 t., b. l. 115–116). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinys ir reikalavimai įrodyti pateiktais dokumentais (1 t., b. l. 120), taip pat į tai, kad kaltinime nenurodyta, jog nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai veido srityje dėl A. P. veiksmų, dėl kurių būtų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, bylos nagrinėjimo metu įrodyta, kad tik dėl E. U. kaltų veiksmų buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo T. G. sveikata ir dėl to jam buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 15 369,04 Eur priteisė tik iš E. U..

52. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys. Jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas (CK 6.279 straipsnio 4 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta net tik dėl nusikalstamų E. U., bet ir dėl nusikalstamų A. P. veiksmų (nukentėjusiajam suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų), tarp žalos ir kaltų asmenų veikų egzistuoja priežastinis ryšys, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 15 369,04 Eur nukentėjusiojo T. G. gydymo išlaidų priteistina iš E. U. ir A. P. solidariai. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

53. Nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovas advokatas Dainius Dargevičius pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti nukentėjusiojo T. G. naudai solidariai iš kaltinamųjų A. P. ir E. U. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti civilinės ieškovės M. G. naudai solidariai iš kaltinamųjų A. P. ir E. U. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti T. G. naudai solidariai iš kaltinamųjų A. P. ir E. U. 9 089,73 Eur turtinės žalos atlyginimui; priteisti T. G. ir M. G. naudai solidariai iš kaltinamųjų A. P. ir E. U. 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo jiems priteistų sumų, nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško įvykdymo; priteisti T. G. naudai iš kaltinamųjų A. P. ir E. U. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (4 t., b. l. 153–160).

54. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. civilinį ieškinį tenkino iš dalies: iš kaltinamojo A. P. priteisė nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. G. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (700 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo; iš kaltinamojo E. U. priteisė nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. G. 9 089,73 Eur turtinės žalos, 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (23 089,73 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Teismas taip pat priteisė nukentėjusiajam T. G. iš A. P. ir E. U. po 750 Eur iš kiekvieno proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. G. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė.

55. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. U. prašo nukentėjusiojo T. G. pareikštą ieškinį tenkinti iš dalies, sumažinant priteistiną neturtinę žalą iki 5 000 Eur, o turtinę žalą sumažinant iki 4 063,46 Eur, apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovas advokatas Dainius Dargevičius prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria M. G. civilinis ieškinys atmestas, ir civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti, pakeisti 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria T. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir civilinį ieškinį tenkinti visiškai.

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam T. G. 9 089,73 Eur turtinės žalos atlyginimo atsižvelgęs į tai, jog nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas į bylą pateiktais duomenimis ( 4 t., b. l. 161–169, 172–174, 176–179). Mažinti nukentėjusiajam priteistą sumą turtinei žalai atlyginti iki 4 063,46 Eur, kaip apeliaciniu skundu prašo nuteistasis E. U., atsižvelgiant į tai, jog 5 026,28 Eur sudaro nukentėjusiojo negautas darbo užmokestis, o negautas darbo pajamas atlygina valstybinis socialinis draudimas, nėra pagrindo. Nors, kaip nurodo nuteistasis, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius atsisakė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam T. G. todėl, kad pastarasis įvykio metu buvo neblaivus, tai nereiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti atlyginta minėta suma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis tapo nedarbingas ne tik dėl E. U. bet ir A. P. neteisėtų veiksmų ir dėl to negavo darbo pajamų bei nedarbingumo išmokos, t. y. turtinę žalą nukentėjusysis T. G. patyrė dėl nusikalstamų E. U. ir A. P. veiksmų, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam T. G. klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas) ir nukentėjusiajam 9 089,73 Eur turtinės žalos atlyginimas priteistinas iš abiejų nuteistųjų solidariai.

57. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-604/2005, 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021).

58. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-689/2020). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad neturtinės žalos įvertinimas pripažintinas teisingu, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Teisingo žalos atlyginimo principas, be kita ko, reiškia, kad turi būti užtikrinta tokia žalą patyrusio asmens teisių apsauga, kuri nesukeltų neadekvačiai sunkių padarinių žalą atlyginti turinčiam asmeniui. Taip pat pažymėtina, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-699/2017).

59. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Konkrečioje byloje sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, būtina vadovautis ir civilinėse, ir baudžiamosiose bylose formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010).

60. Akcentuotina, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-132-942/2021).

61. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavęs, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tyčiniais kaltinamojo E. U. veiksmais, o kaltinamasis A. P. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, priteisė nukentėjusiajam iš E. U. 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš A. P. – 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgęs į tai, kad A. P. yra atlyginęs 300 Eur žalos T. G. Įvertinus tai, jog BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė ne tik E. U., bet ir A. P., taigi, neturtinė žala nukentėjusiajam yra padaryta E. U. ir A. P. bendrais nusikalstamais veiksmais, skundžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo naikintina ir iš naujo spręstinas neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo klausimas.

62. Spręsdama nukentėjusiojo T. G. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusiajam T. G. E. U. ir A. P. sudavė smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą ir taip jam padarė kaukolės pamato kaulų lūžį, kaukolės skliauto kaulų įspaustinį lūžį, galvos smegenų sumušimą, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžius, kairės galvos pusės odos nubrozdinimą, kraujosruvą smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 25–26), T. G. po įvykio pateko į ligoninės reanimacijos skyrių, jam buvo atlikta galvos operacija, kurios metu buvo šalinta hematoma, pašalinta dalis kaukolės, po operacijos, kuri truko beveik 3 valandas, T. G. buvo sukelta dirbtinė koma, taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, daugiau nei mėnesį, t. y. nuo 2023 m. spalio 22 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d., T. G. buvo gydomas ligoninėje, o po to nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. sausio 20 d., praleido reabilitacinėje ligoninėje (1 t., b. l. 58, 61–62; 2 t., b. l. 35–36; 4 t., b. l. 161–165, 167), po patirtų sužalojimų T. G. galvoje liko randas, dalis galvos buvo įdubusi (4 t., b. l. 175), nukentėjusiojo teigimu, dėl patirtos traumos jo judesiai yra sulėtėję ir tai sunkina jo galimybę atlikti darbines funkcijas efektyviai, kaip iki traumos, jis vis dar patiria neigiamus fizinius bei dvasinius išgyvenimus (5 t., b. l. 4–5). Kartu atsižvelgusi ir į tai, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 3 000 iki 40 000 Eur, o didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiojo patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su negrįžtamu neigiamu poveikiu sveikatai, ilgalaikiu darbingumo netekimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244-942/2015, 2K-17-648/2017, 2K-76-942/2017, 2K-90-746/2017, 2K-300-222/2017, 2K-75-689/2018, 2K-100-696/2018, 2K-143-628/2018, 2K-300-7889/2018, 2K-125-788/2020, 2K-143-1073/2020, 2K-194-387/2021, 2K-45-719/2022, 2K-144-511/2025), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisinga suma T. G. neturtinei žalai atlyginti yra 15 000 Eur. Toks dydis nėra aiškiai per mažas ar per didelis, jis atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo kriterijus ir neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Šios išvados nekeičia ir nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis turi šeimą, jo nerimas dėl ateities yra susijęs ir su jo šeimos, mažametės dukters išgyvenimais, kuriuos pastaroji patyrė po jo traumos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad A. P. teisminio nagrinėjimo metu atlygino nukentėjusiajam T. G. 300 Eur žalos (5 t., b. l. 23), taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš A. P. buvo priteistas tik neturtinės žalos atlyginimas, kuris, atsižvelgus į tai, kad A. P. sumokėjo nukentėjusiajam 300 Eur, šia suma buvo sumažintas, nukentėjusiajam T. G. iš E. U. ir A. P. solidariai priteisia 14 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

63. Minėta, kad nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria M. G. civilinis ieškinys atmestas, ir civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti, nes M. G. taip pat patyrė neturtinę žalą rūpindamasi T. G., spręsdama visas problemas, susijusias su ilgalaikiu jo sužalojimu. Tenkinti šį prašymą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

64. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Kaip jau minėta, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo ne tik tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos žalą patyrusiam asmeniui, tačiau ir kitiems su juo artimai susijusiems asmenims, kasacinės instancijos teismas civilinėse ir baudžiamosiose bylose laikosi nuostatos, kad neturtinės žalos asmeninis pobūdis, t. y. tai, kad ji tiesiogiai susijusi su asmeniu ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų, lemia, jog kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013). Nors nukentėjusiojo šeimos nariai, giminaičiai, kiti artimi asmenys dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš nukentėjusįjį, dažnai patiria neigiamų emocijų, tačiau tai nereiškia, jog visi tokie asmenys, nesant ypatingų aplinkybių, gali įgyti teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą bet kurioje baudžiamojoje byloje. Nukentėjusiojo, kuris nėra miręs, šeimos nariai civiliniais ieškovais gali būti pripažįstami tik išskirtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324-507/2016). Nagrinėjamu atveju, įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad neabejotina, jog nukentėjusioji M. G. dėl įvykio, kurio metu buvo sunkiai sužalotas jos sutuoktinis, patyrė neigiamų emocijų ir nepatogumų, tačiau byloje nenustatyta ypatingų, išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priteisti M. G. neturtinę žalą. Dėl to nukentėjusiajai M. G. neturtinė žala nepriteistina.

Dėl proceso išlaidų

65. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

66. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apygardos teisme, nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovas advokatas Dainius Dargevičius pateikė teismui prašymą priteisti iš kaltinamųjų nukentėjusiajam jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (5 t., b. l. 168, 172). Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatas Dainius Dargevičius dalyvavo 4 apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, 2025 m. rugpjūčio 25 d. advokatas pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą priteisti nukentėjusiajam jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (5 t., b. l. 168). Mokėjimo nurodymas ir sąskaita už teisines paslaugas patvirtina, jog nukentėjusysis T. G. advokatui Dainiui Dargevičiui už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui, nukentėjusiųjų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 800 Eur (5 t., b. l. 169-170). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, įvertinusi bylos sudėtingumą ir apimtį, tai, kad advokatas aktyviai atstovavo du nukentėjusiuosius, sprendžia, jog prašymas atlyginti 800 Eur sumą už advokato pagalbą yra pagrįstas, todėl nukentėjusiajam T. G. iš E. U. ir A. P. priteisia iš kiekvieno (BPK 105 straipsnio 3 dalis) po 400 Eur išlaidų atlyginimo už advokato paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 2, 4 punktais, 329 straipsnio 3 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo E. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą perduodant jį 1 metams 6 mėnesiams laiduotojos J. B. atsakomybei pagal laidavimą be piniginio užstato ir baudžiamoji byla A. P. nutraukta.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią priemonę įvykdant per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam T. G., šią priemonę įvykdant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 5 punktu, 6 punktu, 10 punktu, iš dalies atidėti A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatyti 6 (šešių) mėnesių po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, jos pradžią skaičiuojant nuo jo faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, per šį laikotarpį A. P. įpareigojant viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o netekus darbo užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius nuo bausmės atidėjimo vykdymo pradžios; viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Nuteistajam E. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš E. U. priteista 15 369,04 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusio gydymą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo A. P. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. G. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (700 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo E. U. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. G. 9 089,73 Eur turtinės žalos, 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (23 089,73 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Likusioje dalyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Priteisti iš nuteistųjų E. U. ir A. P. solidariai Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 15 369,04 Eur (penkiolika tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt devynis eurus keturis centus) T. G. gydymo išlaidų.

Priteisti nukentėjusiajam T. G. iš nuteistųjų E. U. ir A. P. solidariai 9 089,73 Eur (devynis tūkstančius aštuoniasdešimt devynis eurus septyniasdešimt tris centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (9 089,73 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Priteisti nukentėjusiajam T. G. iš nuteistųjų E. U. ir A. P. solidariai 14 700 Eur (keturiolika tūkstančių septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (14 700 Eur), palūkanas skaičiuojant nuo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Priteisti nukentėjusiajam T. G. iš nuteistųjų E. U. ir A. P. iš kiekvieno po 400 Eur (keturis šimtus eurų) patirtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintarė BunikienėIlona JakubėnienėAudrius Sadauskas