Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 4 dalį, jam paskiriant 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jam paskiriant 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutine subendrinta bausme nuspręsta paskirti 5 (penkerius) metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 72⁴ straipsniu, L. L. skirta baudžiamojo poveikio priemonė –įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos, nustatant šiam įpareigojimui 1 (vienerių) metų terminą po laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

L. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

L. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. L. priteista: L. K. naudai – 268 Eur turtinės žalos atlyginimo; A. P. naudai – 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš L. L. valstybės naudai priteista 1132,87 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad išžagino mažametę A. P., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, t. y. tuo, kad ji dėl savo emocinės būsenos ir negebėjimo suprasti prieš ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės negalėjo aktyviai pasipriešinti jo veiksmams, o būtent:

1.1. 2021 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, kambaryje namo esančio, (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad A. P., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, įvesdamas savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį, lytiškai santykiavo su mažamete A. P. prieš jos valią;

1.2. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, taip pat 2021 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamos sodybos lauko virtuvėje, įvesdamas savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį, lytiškai santykiavo su mažamete A. P. prieš jos valią;

1.3. toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2021 m. spalio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, prie poilsiavietės ,,Žaliasis takas“, esančios kelio (146) Šilinė – Raseiniai 16 kilometre, Šimkaičių sen., Jurbarko r., užrakintame automobilyje ,,Opel“ savo kūnu užgulęs nukentėjusiąją A. P., įvesdamas savo lytinį organą jai į makštį, lytiškai santykiavo su mažamete A. P. prieš jos valią.

2. Be to, L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2021 m. rugsėjo – spalio mėnesių laikotarpyje, žagindamas mažametę A. P., gimusią (duomenys neskelbtini), tyčia nesunkiai sutrikdė pastarosios psichinę sveikatą, padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi jai konstatuotos (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su jo nusikalstamais veiksmais. Šiais veiksmais L. L. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Nuteistojo L. L. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 19 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje bei 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo nesutinkantis su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kadangi teigia jokios nusikalstamos veikos nepadaręs, buvęs neteisėtai apkaltintas, apšmeižtas, tad ir nepagrįstai nuteistas. Skundžiamas nuosprendis paremtas prielaidomis ir spėlionėmis. Šios aplinkybės leidžia abejoti ir Kauno apygardos teismo objektyvumu bei nešališkumu. Priimant 2024 m. liepos 19 d. nuosprendį buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas. Pirmos instancijos teismo padarytos išvados grindžiamos ne visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu pagal BPK įtvirtintas taisykles, o selektyviai atrinktais, nenuosekliais, prieštaringais bei melagingais nukentėjusiosios parodymais. Byloje tinkamai neįvertintas nukentėjusiosios motyvas pakenkti ir apšmeižti nuteistąjį nutrūkus jų trumpalaikei draugystei, taip pat neįvertinta, kad nukentėjusioji parodymus davė įkalbėta liudytojos G. S., (melagingai) pranešė policijai ir dėl jos išžaginimo (šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Atsižvelgus į tai, buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio reikalavimų pažeidimai. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą (apelianto vertinimu – išteisinamąjį) nuosprendį.

3.2. Apeliaciniame skunde remiamasi BPK 1 straipsnio 1 dalimi, baudžiamųjų bylų tyrimui ir jo metu priimamų sprendimų (pirmiausiai – nuosprendžio) surašymui keliamais reikalavimais, taip pat teise į teisingą teismą, kurių turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-74/2010, 2K-86/2010, 2K-32-669/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-74-511/2016) bei konstitucinėje jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2016 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

3.3. Pasisakydamas dėl jam pareikštų kaltinimų padarius BK 149 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamos kategorijos bylose mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013). Vaikų liudijimų vertinimo ypatumai nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkamas nenuoseklumas ar prieštaravimai tam, kad tokie parodymai būtų pripažinti patikimais, labai svarbu, jog jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, 2K-244-788/2023, 2K-52-489/2024).

3.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad baudžiamojo proceso metu nebuvę nuoseklūs nukentėjusiosios A. P. parodymai yra pagrindinis įrodymų šaltinis, patvirtinantis L. L. kaltę. Apeliantas šiame kontekste pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog nepaisant to, kad nukentėjusioji yra mažametė, ji pasižymi socialine branda dėl savo gyvenimiškos patirties, alkoholio vartojimo, bendravimo su vyresniais draugais, melavimo, sąmoningo kerštavimo, bėgimo iš namų, daugkartinio savęs žalojimo. Apeliaciniame skunde plačiai cituojami nukentėjusiosios A. P. baudžiamojo proceso eigoje duoti parodymai, daroma išvada, kad nors teismas ir pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, nepagrįstai vertino, jog jie nebuvo prieštaringi ir jais rėmėsi. Pavyzdžiui, iš Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2022 m. gegužės 27 d. rašto, kuriuo buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, ir prie rašto pridėtų A. P. žinučių G. S. matyti, kad nukentėjusioji prisipažino buvusi išžaginta 3 kartus – 2 kartus pas V. B. namuose, taip pat automobilyje. Tačiau apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją pirmą kartą nukentėjusioji jau nurodė tik vieną patirtos seksualinės prievartos atvejį, teigė, kad kitais kartais lytinių santykių su nuteistuoju neturėjo. Antrą kartą apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė tris patirtos seksualinės prievartos kartus, tačiau kitose vietose nei prieš tai žinutėse teigė G. S.. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pastarosios apklausos metu nukentėjusioji nurodė ir kitokį žaginimų eiliškumą nei nurodomas kaltinime (nurodė, kad pirmas kartas buvo V. B. namuose, antras – automobilyje, trečias – sandėliuke, tačiau kaltinime pastarosios dvi vietos yra apkeistos, pirmiau nurodant 2021 m. rugsėjo mėn. išžaginimą lauko virtuvėje, o vėliau – 2021 m. spalio mėn. išžaginimą automobilyje). Tuo tarpu, kaip matyti iš nuteistajam L. L. pareikštų kaltinimų, jam inkriminuojamas BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikaltimas prieš nukentėjusiąją A. P. neva buvo padarytas adresu (duomenys neskelbtini) (pas V. B.), adresu (duomenys neskelbtini) (L. L. sodybos lauko virtuvėje) bei prie poilsiavietės „Žaliasis takas“, automobilyje „Opel“. Analizuojami prieštaravimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo pašalinti.

3.5. Nukentėjusiosios A. P. pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2022 m. rugsėjo 26 d. duoti parodymai dėl to, jog nuteistasis ją iš priekinės keleivio sėdynės persikėlė ant savęs, tuomet atlenkęs atlošą paguldė ant vairuotojo sėdynės ir ant jos užlipo, apeliaciniame skunde kritikuojami dėl to, jog yra nelogiški. Nuteistojo L. L. vertinimu, sunkiai fiziškai įmanoma, jog būdamas vairuotojo vietoje jis persikėlė nukentėjusiąją A. P. rankomis ant savęs, tuomet, būdamas toje pačioje vairuotojo vietoje, ją sugebėjo paguldyti ir pats ją užgulti. Abejonių kelia ir tai, kad ant vairuotojo sėdynės galėtų tilpti du žmonės. Dar daugiau, apklausiama teisme nukentėjusioji A. P. nurodė, kad jiems būnant automobilyje L. L., sėdėdamas vairuotojo vietoje, ją nuo keleivio vietos užsikėlė (ant savęs) taip, jog nukentėjusiosios veidas buvo atsuktas į jo veidą. Nurengus (L. L.) nukentėjusiosios viršutinius drabužius, ji atsisėdo atgal ant sėdynės, tuomet jis numovė nukentėjusiajai džinsus ir apatinius, pats atsisegė džinsus ir užsikėlė ją ant savęs. Atitinkamai vadovaujantis nukentėjusiosios teisme duotais parodymais lytinis aktas tuo metu vyko sėdimoje pozoje. Teismas nepašalino ir šių nukentėjusiosios A. P. parodymų prieštaravimų.

3.6. Apklausiama teisme nukentėjusioji A. P., be kita ko, nurodė, kad nuteistasis L. L. ją visiškai nurengė, įkišo savo lytinį organą į jos lytinius organus, tuomet išgirdęs, kad namo grįžo V. B., greitai apsirengė, o ji pati palindo po antklode. Teigė draugei nieko nepasakojusi, nes nenorėjo, jog kas nors sužinotų. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad nebuvo palindusi po antklode, taip pat teigė papasakojusi V. B., ką nuteistasis L. L. jai padarė. Tačiau pastarųjų aplinkybių V. B. nepatvirtino – liudytoja nurodė, kad jai atėjus į kambarį nuteistasis ir nukentėjusioji buvo su rūbais (ant grindų buvo tik pastarosios megztinis). Aptardamas nukentėjusiosios A. P. parodymų teisme prieštaringumą, apeliantas nurodo ir tai, kad nukentėjusioji iš pradžių teigė, jog jis (A. P.) nurengė, nors vėliau nurodė, kad tik pakėlė viršutinius rūbus į viršų (iki kaklo). Kodėl liudytoja V. B. nurodė nuteistąjį ir nukentėjusiąją mačiusi sėdinčius apsirengusius A. P. paaiškinti negalėjo.

3.7. Nukentėjusioji A. P. prieštaringai nurodė ir apeliantui inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų laiką: viena vertus, kad byloje nagrinėjami veiksmai buvo padaryti praėjus 2–3 mėnesiams nuo jos su nuteistuoju susipažinimo pradžios vasaros viduryje vykusios stovyklos metu, taip pat praėjus maždaug 3–4 mėnesiams po stovyklos, kita vertus – kad su nuteistuoju susipažino rugpjūčio 18 d. Dar daugiau, nurodė ir tai, kad po pirmo jos išžaginimo karto praėjo gal 2–3 mėnesiai, o antrasis išžaginimas lauko virtuvėje vyko žiemos pradžioje, nes buvo praėję 3 mėnesiai nuo pirmo karto. Tuo tarpu trečias kartas (automobilyje) įvyko praėjus maždaug 4 mėnesiams po antrojo, taigi jau kitų metų pavasarį. Pastarosios nukentėjusiosios teisme nurodytos aplinkybės, iš kurių galima spręsti, kad nuo pirmo iki paskutinio seksualinės prievartos karto praėjo apie pusę metų, prieštarauja apeliantui pareikštiems kaltinimams ir kitiems bylos įrodymams. Nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, anot apelianto, įrodo ir tai, kad ji vienų apklausų metu nurodė verkusi įvykio vietoje, kitų – verkusi namuose. Teisme nukentėjusioji A. P. papildomai nurodė ir tai, kad L. L. sperma išsiliejo ant pilvo, o jis spermą nuvalė su užuolaida, nors tokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi nebuvo, kas taip pat pagrindžia nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą.

3.8. Nuteistasis L. L. baudžiamojo proceso eigoje teigia nuosekliai nurodęs, kad su nukentėjusiąja A. P. susipažino 2021 m. vasaros pabaigoje (iš susirašinėjimo mato, kad tai buvo rugpjūčio mėn.). Iš pradžių jam A. P. pamelavo apie savo amžių, nurodydama, kad jai 16 metų. Su ja draugavo, t. y. buvo pora, glamonėdavosi, bučiuodavosi, tačiau tarp jų lytinių santykių (oralinių, analinių ar kitokių) niekuomet nebuvo. Su nukentėjusiąja bendravo apie du mėnesius, buvo susitikę kelis kartus, likusį laikotarpį – tik susirašinėdavo ir susiskambindavo. Teigė su A. P. susipykęs dėl to, kad jam melavo apie savo amžių (iš D. T. sužinojo, kad jai tik 13 metų), taip pat dėl to, jog nukentėjusioji jį išdavė su kitu vaikinu. Nuteistasis L. L. teigia nenorėjęs, kaip pora, draugauti su ženkliai jaunesne mergina, o tai matyti ir iš jo susirašinėjimo su A. P., kurio metu nukentėjusiajai parašė, jog ji yra per jauna.

3.9. Anot apelianto, aplinkybė, ar nukentėjusioji A. P. yra buvusi jo sodyboje (duomenys neskelbtini) miestelyje (šios sodybos lauko virtuvėje), nepatvirtina jam pareikštų kaltinimų šioje vietoje ją išžaginus. Nuteistasis teigia baudžiamojo proceso eigoje nuosekliai nurodęs, kad kartu minėtoje lauko virtuvėje nėra buvę, tačiau nukentėjusioji su kitais draugais jo sodybos kieme, tikėtina ir lauko virtuvėje, yra buvę ir be jo. A. P. net buvo atsiuntusi nuotrauką iš sodybos kiemo, kuomet jo paties nebuvo namuose.

3.10. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojų parodymai negali patvirtinti jam pareikštų kaltinimų padarius BK 149 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nusikaltimą pagrįstumo, kadangi liudytojai informaciją sužinojo iš to paties informacijos šaltinio – nukentėjusiosios A. P.. Apeliaciniame skunde plačiai cituojami liudytojos V. B. baudžiamojo proceso eigoje duoti parodymai, kad nukentėjusioji A. P. jai buvo nurodžiusi skirtingas aplinkybes dėl to, ar kada nors turėjo lytinių santykių su L. L., tad liudytoja šios aplinkybės nežino. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad išsiskyrę nukentėjusiosios pasakojimai apie lytinių santykių su nuteistuoju (ne)turėjimą leidžia daryti išvadą, jog ji tik gyrėsi draugei neva turėjusi lytinius santykius. Juolab, atsižvelgus į tai, kad liudytojai V. B. pasirodė, jog G. S. norėjo, kad nukentėjusioji apkalbėtų apeliantą, siekdama atkeršyti (aplinkybę, kad nekentė nuteistojo patvirtino pati pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2022 m. rugpjūčio 9 d. apklausta G. S.). Dar daugiau, 2022 m. rugpjūčio 9 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu liudytoja V. B. nurodė, kad tuo metu nukentėjusioji draugavo su kitu vaikinu jau apie porą savaičių, kai atsiuntė balso žinutę dėl ginekologo apžiūros. Tai, anot apelianto, leidžia kelti pagrįstą abejonę, kad A. P. nekaltybę prarado su kitu vaikinu arba masturbuodamasi (pastarąją aplinkybę patvirtina atsiųsta žinutė apie tai, kad ji žaidė su savimi).

3.11. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2022 m. rugpjūčio 9 d. apklaustas liudytojas D. T. patvirtino nuteistojo parodymus apie tai, kad 2021 m. rugsėjo arba spalio mėn. buvo sodyboje pas V. (B.) (duomenys neskelbtini) kartu su juo, taip pat A. (P.) ir V. (B.). Taigi, patvirtino, kad visi jie buvo ne nuteistojo sodyboje (lauko virtuvėje) kartu su L. Z., bet būtent liudytojos V. B. sodyboje. Nors apklausta liudytoja L. Z. nurodė, kad ji su D. T., A. P. ir nuteistuoju L. L. nakvojo pastarojo vasarnamio virtuvėlėje, to nepatvirtino nei liudytojas D. T., nei nuteistasis. Vadovaujantis liudytojos L. Z. parodymais, nukentėjusioji A. P. melavo, juokaudama pasakojo, kad V. B. savo namuose ją su L. L. užtiko nuogus lovoje, ant jų šaukė ir išvarė juos namo, o nukentėjusioji neva paprašė V. B. paduoti jai liemenėlę. Šiame kontekste pažymima, kad ir pati liudytoja V. B. patvirtino, jog nuogos (be liemenėlės) nukentėjusiosios savo namuose nėra mačiusi, o aptariamu atveju nukentėjusioji ir nuteistasis ant lovos tamsoje sėdėjo su rūbais (tik A. P. megztinis buvo ant grindų). Atsižvelgus į visa tai, apelianto vertinimu, nėra pagrindo tikėti nukentėjusiosios melagingai liudytojai L. Z. nurodytomis aplinkybėmis apie tai, jog ji (A. P.) neva V. B. namuose turėjo lytinių santykių su nuteistuoju. Taigi, nors teismas pripažino, kad byloje buvo įrodyta, jog nukentėjusioji, nuteistasis L. L., L. Z. ir D. T. nakvojo nuteistojo lauko virtuvėje, skirtingi aptartų liudytojų parodymai nepatvirtina apeliantui pareikštų kaltinimų išžaginus nukentėjusiąją A. P. šioje vietoje kaltinime inkriminuojamu laiku.

3.12. Analizuodamas skundžiamo nuosprendžio motyvus, nuteistasis L. L. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas patvirtino, jog byloje rėmėsi prielaidomis. Tai yra, teismas nurodė, kad liudytojų G. S., V. B., L. Z. ir D. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu sudarė pagrindą papildomai apklausti nukentėjusiąją, padarius teisinę prielaidą, jog pirmosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ji papasakojo ne visas reikšmingas bylos aplinkybes. Dar daugiau, kaip minėta anksčiau, nurodyti liudytojai perpasakojo tik jiems pačios nukentėjusiosios, be kita ko, skirtingai, norint pasigirti, nurodytas aplinkybes. Atsižvelgus į tai, aptariamų liudytojų parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo remtis negalima. Šiame kontekste nepagrįstai nesiremta liudytojos V. B. parodymais, kuriais buvo paneigti nukentėjusiosios parodymai, be kita ko, liudytoja nurodė maniusi, kad nukentėjusioji A. P. pasakoja netiesą ir susimokė su G. S..

3.13. Anot apelianto, nukentėjusiosios A. P. parodymų tikrumu leidžia abejoti ir jos motinos L. K. teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, kad ši liudytoja abejojo dukters pasakojimais apie bylos įvykius, jos nurodytos aplinkybės išsiskirdavo. Liudytoja L. K. patvirtino ir tai, kad nukentėjusioji yra linkusi meluoti, tad galėjo apkalbėti nuteistąjį L. L.. Liudytoja L. S. – nukentėjusiosios auklėtoja, nurodė nepastebėjusi pasikeitusio A. P. elgesio. Teisme apklausta nuteistojo motina Ž. L. nurodė, kad kaime sklido kalbos, jog siekdamos atkeršyti dvi mergaitės susitarė parašyti pareiškimą dėl jos sūnaus įvykdyo išprievartavimo. Sūnus L. L. teigia to nepadaręs, neturėjęs su nukentėjusiąja A. P. lytinių santykių. Jam du vyrai yra grasinę, jog prisipažintų. Atsižvelgusi į tai, mano, kad sūnus yra apkalbamas, nes mergaitės viena su kita jo nepasidalino. Pastaroji liudytoja ikiteisminio tyrimo metu papildomai nurodė ir tai, kad yra klausiusi nukentėjusiosios balso įrašo, kuriame ši baiminosi, kad ją patikrinęs ginekologas nustatys, jog ji dar neturėjo lytinių santykių. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir tai, kad nebuvo tokio atvejo, jog jos sūnus L. L. su draugų kompanija būtų miegojęs gyvenamoje sodyboje (lauko virtuvėje) (3 t., b. l. 31–34). (duomenys neskelbtini) mokykloje dirbanti liudytoja S. G. taip pat nurodė girdėjusi aptariamą balso žinutę, kurioje atpažino savo mokinės A. P. balsą. Šiame balso įraše nukentėjusioji pasakojo bijanti, kad bus nustatyta, jog ji yra „nekalta“ ir jai bus „šakės“, kad visi galvos, jog ji apie bylos įvykius, t. y. jog buvo išprievartauta, išsigalvojo. V. B. liudytojai S. G. taip pat teigė, kad nukentėjusioji A. P. prisigalvojo apie įvykusius lytinius santykius su nuteistuoju L. L.. Dar daugiau, apelianto vertinimu, išklausius byloje analizuojamą nukentėjusiosios A. P. liudytojai V. B. siųstą balso žinutę, galima spręsti kad ji padaryta melagingų parodymų kontekste, o pokalbis nėra informatyvus. Tai yra, neaišku, kas nukentėjusiajai „tos plėvelės“ nepraplėšė ir kada tai galėjo įvykti.

3.14. Apeliaciniame skunde remiamasi ir Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos tarnybos vyriausiosios specialistės K. S. parodymais apie iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato gautą informaciją dėl G. S. nepriežiūros, galimo jos nėštumo, mokyklos nelankymo, alkoholio bei narkotikų vartojimo ir rūkymo. Taip pat šios liudytojos nurodytomis aplinkybes apie G. S. apeliantui pareikštus kaltinimus dėl galimai patirtos seksualinės prievartos. Nuteistojo vertinimu, teismas parodė šališkumą, pasisakydamas, kad prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį liudytojos G. S. atžvilgiu grindžiamas ne tuo, jog ji apkalbėjo nuteistąjį, bet tuo, jog nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog su šia liudytoja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Tokia išvada neatitinka tikrovės, kadangi Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2023 m. gruodžio 14 d. nutarime konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesant L. L. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje požymių, o ne dėl to, kad nebuvo surinkta pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

3.15. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvados matyti, kad A. P. turėjo lytinių santykių prieš 2–3 savaites iki teismo medicininės apžiūros 2022 m. liepos 25 d. Tai patvirtina senas, pilnai sugijęs plyšimas jos mergystės plėvėje. Taigi, iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusioji mergystės plėvės galėjo netekti ir 2022 m. liepos mėnesį. Ši aplinkybė paaiškintų A. P. balso žinutėje, skirtoje V. B., išreikštą baimę, jog bus nustatyta, kad ji nėra praradusi nekaltybės. Tačiau šių aplinkybių apygardos teismas tinkamai neįvertino, padarydamas nepagrįstas išvadas, jog nukentėjusioji A. P. nuogąstavo ne dėl to, jog neturėjo lytinių santykių su nuteistuoju, bet dėl to, jog nežinojo ar jų metu jai buvo pažeista mergystes plėvė.

3.16. Apžiūrėjus (nuteistojo L. L.) mobiliojo ryšio telefoną (3 t., b. 1. 93–188) nustatyta, kad jis su nukentėjusiąja A. P. susirašinėjo nuo 2021 m. rugpjūčio 18 d. iki 2021 m. spalio 27 d. Tarpusavyje bendravo, kaip pora. Susitikimų iniciatorė būdavo nukentėjusioji, kuri kviesdama susitikti nurodydavo, jog jie bus vieni (pavyzdžiui, džiaugėsi, kad liks vieni automobilyje). Tačiau šie susirašinėjimai nepatvirtina nuteistajam pareikštų kaltinimų turėjus su ja lytinių santykių. Priešingai, susirašinėjimų turinys leidžia daryti išvadą, kad apeliantas ir nukentėjusioji vėliau susipyko, nes jis susirado kitą merginą, nurodė, kad A. P. yra per jauna ir vengė bendrauti. Anot nuteistojo L. L., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino gynybos į bylą pateiktų susirašinėjimo tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios turinio, nurodydamas, kad susirašinėjimų apimtis yra labai didelė ir juose nėra jokių bylai svarbių duomenų, galinčių patvirtinti versiją, jog A. P. jį apkalbėjo.

3.17. Nepaisant to, jog skundžiamame nuosprendyje teismas rėmėsi L. L. ir D. T. susirašinėjimais, iš kurių matyti, jog šie asmenys bendravo apie pastarojo liudytojo apklausą, aptariamų žinučių turinys nepatvirtina, kad nuteistasis D. T. būtų daręs įtaką arba prašęs meluoti. L. L. teigia tik prašęs liudytojo apklausos metu nurodyti tokias aplinkybes, kurios iš tiesų įvyko. Tai yra, kaip nurodė ir pats apklausiamas nuteistasis, kad su nukentėjusiąja būdavo apsikabinę, leisdavo laiką kartu. Tad teismas nepagrįstai ir šališkai sprendė, kad aptariama aplinkybė, nors ir netiesiogiai, bet taip pat patvirtina, kad nuteistasis L. L. turėjo lytinių santykių su A. P. ir skatino liudytoją duoti jam (apeliantui) palankius parodymus.

3.18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusioji A. P. yra linkusi meluoti, ant nuteistojo buvo labai supykusi, žalojo save (pjaustėsi rankas), taip norėdama atkeršyti. Net ir bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji mokyklos draugams pasakojo, kaip susidoros su L. L., jam atkeršys, nors iš tikrųjų nėra ją išžaginęs. Siekiant patvirtinti šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme bus prašoma atlikti įrodymų tyrimą – apklausti liudytojus, kurių anketiniai duomenys dėl konfidencialumo bus nurodyti teismo posėdžio metu. Papildomai pažymima, kad dalimi nukentėjusiosios A. P. parodymų (dėl patirtos lytinės prievartos) nesirėmė ir teismas, nustatęs, kad L. L. lytiškai su ja santykiavo ne naudodamas fizinę prievartą, o manipuliuodamas nukentėjusiosios jausmais.

3.19. Nuteistojo L. L. apeliaciniame skunde taip pat pasisakoma dėl byloje parengto Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto bei teisme apklaustų eksperčių paaiškinimų vertinimo. Tiek ekspertė Eimantė Karoblienė, kuri su nukentėjusiąja iš viso bendravo mažiau nei dvi valandas, tiek ekspertė Tautvilė Gabnytė-Nagi, kuriai A. P. apie bylos aplinkybes nieko nepapasakojo, konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai yra realistiški ir nuoseklūs. Tačiau, kaip detaliai aptarta anksčiau, šios nukentėjusiosios parodymai ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaringi, taip pat prieštarauja kitiems bylos duomenimis. Atsižvelgus į tai, anot apelianto, eksperčių išvados negali būti laikomos patikimomis ir objektyviomis.

3.20. Apeliaciniame skunde remiamasi ir kasacinio teismo praktikoje suformuotais reikalavimais ekspertiniam tyrimui, specialisto išvadai. Pažymima, kad specialių žinių panaudojimas baudžiamojoje byloje naujų įrodymų nesukuria. Specialisto išvadoje tik apibendrinamos ir vertinamos faktinės aplinkybės, informacija esanti dokumentuose. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-112/2014, 2K-118-489/2019, 2K-7-196-303/2022). Taigi, specialisto išvadą pirmiausia reikia įvertinti autonomiškai ir tik įsitikinus, kad ji yra nepriekaištinga savo forma bei moksliniu pagrįstumu, vertinti ją kitų bylos įrodymų kontekste. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste specialisto išvada taip pat nelaikytina savarankiškais duomenimis, kuriais gali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Ji buvo parengta remiantis tuo pačiu informacijos šaltiniu – nenuosekliais, prieštaringais ir nelogiškais nukentėjusiosios A. P. parodymais, prieštaraujančiais kitiems byloje surinktiems įrodymams. Aptariamos eksperto išvados tyrimo objektu tapus ne materialiosios tikrovės objektui, bet žmogui (subjektui) ir jo subjektyviems parodymams, tokia išvada laikytina ydinga.

3.21. Dar daugiau, teisme apklaustos ekspertės patvirtino, kad pačios savarankiškai vertino ir rėmėsi bylos liudytojų bei nukentėjusiosios parodymais, taigi, iš esmės atliko ne savo, kaip specialiųjų žinių turinčių proceso dalyvių, bet teismui priskirtas funkcijas. Šiame kontekste pažymima, kad teismų praktikoje konstatuota, jog tuomet, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai paveda ekspertui tirti ne objektyvius (medicininius) bylos dokumentus, o proceso dalyvių parodymus apie tiriamąjį objektą/subjektą, ekspertų įvertinus asmenų parodymus surašytos išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis, nes tokia tyrimo metodika nėra teisinga, supainiotos procesinės funkcijos (t. y. ekspertai iš esmės atlieka teismo funkcijas) (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-483/2015). Nors vien tai, jog formuluodamas tam tikrus ekspertizės akto (specialisto išvados) teiginius ekspertas (specialistas) rėmėsi ir pateiktais liudytojų parodymais ar kitais byloje esančiais duomenimis, savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad ekspertas (specialistas), pateikdamas išvadas, peržengė savo kompetencijos ribas ar jais rėmėsi neteisėtai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-73-942/2017). Tačiau dėl tokių ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateiktų išvadų pagrįstumo ir įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, atsižvelgdamas į BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. teismas turi įvertinti jų patikimumą, pakankamumą, teisingumą. Todėl byloje konstatavus, kad specialisto tyrimui atlikti pateikti duomenys (pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotų liudytojų telefoninių pokalbių duomenys) vėliau nepasitvirtino ir (ar) kėlė pagrįstų abejonių, kurių pašalinti kitomis priemonėmis nepavyko, tokia specialisto išvada byloje nesivadovaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018). Anot apelianto L. L., nurodytų taisyklių nebuvo laikomasi pirmos instancijos teismui formuluojant išvadas apie specialiųjų žinių pagrindu gautų įrodymų tikrumą, teisingumą ir pakankamumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Juolab, atsižvelgus į tai, kad ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami, kaip įrodymai ir tuomet, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-163-648/2022).

3.22. Apibendrinus anksčiau išdėstytus argumentus dėl specialiųjų žinių panaudojimo, darytina išvada, kad nėra pagrindo nesąlygiškai tikėti ekspertizės akte Nr. 103MS-218/2022 pateikiama išvada, jog nukentėjusiajai A. P. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ((duomenys neskelbtini)) yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nuteistajam L. L. inkriminuotais veiksmais. Byloje liko nepaneigti nukentėjusiąją supančios aplinkos galimi poveikiai tokiam jos sveikatos sutrikdymo mastui, kurie jau buvo įvykę arba įvyko po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Aplinkos veiksniams, galėjusiems turėti įtakos nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymui, apeliantas priskiria nesaugią jos socialinę aplinką, augimą disfunkcinėje šeimoje (be kita ko, girtaujantį ir smurtaujantį patėvį), kuri yra prižiūrima vaiko teisių apsaugos specialistų, kaimyno seksualinį nukentėjusiosios nužiūrinėjimą, priekabiavimą, A. P. savęs žalojimo veiksmus dar nuo 2017–2019 m., seksualinį savęs tenkinimą (masturbaciją), ankstyvą alkoholio vartojimą. Taip pat jos bėgimą iš namų, melavimą mamai ir aplinkiniams.

3.23. Dar daugiau, ekspertams vertinant nukentėjusiosios A. P. parodymus nebuvo tinkamai atsižvelgta į tai, kad ji net savo motinos, draugių ir mokytojų yra apibūdinama, kaip linkusi meluoti ir manipuliuoti suaugusiaisiais. Neįvertinta ir tai, kad ji draugėms yra pripažinusi, jog nebuvo išžaginta, kad pareikšti kaltinimus nuteistajam L. L. ją sukurstė vyresnė, labiau gyvenimiškai patyrusi, seksualinį gyvenimą gyvenanti G. S.. Ekspertai tinkamai neįvertino nukentėjusiosios A. P. pykčio, keršto, išreikštų akivaizdžia agresija filmuojant ir demonstratyviai deginant L. L. megztinį bei šį vaizdo įrašą jam išsiunčiant. A. P. taip pat darė (apeliantui) moralinį spaudimą, tiek tiesiogiai rašydama žinutes, tiek prašydama tai padaryti savo draugių, taip pat rašydama jo merginai, su kuria teigia gyvenęs. Kaip minėta, nebuvo įvertintas ir A. P. elgesys, kuomet vykstant bylos nagrinėjimui teisme ji didžiavosi pasakodama mokyklos draugams, kad susidoros (su apeliantu), prisiteisdama pinigų, nors jis jos neišžagino.

3.24. Pasisakydamas dėl jam pareikštų kaltinimų padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą nusikalstamą veiką, nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiajai A. P. su juo bendraujant ir draugaujant, ji jautėsi laiminga, mylima, saugi. Nukentėjusiosios elgesys pasikeitė tik tuomet, kai jos ir jo draugystė nutrūko. Dar didesni nukentėjusiosios A. P. elgesio pokyčiai išryškėjo vaiko teisių apsaugos specialistams pradėjus tyrimą ir apie tai sužinojus pašaliniams asmenims. Kaip nukentėjusioji nurodė ekspertei, ji išsigando, kad apkaltindama L. L. išžaginimu, kurio nebuvo, gali būti išaiškinta, pati dėl to gali nukentėti, būti pasmerkta, atstumta. Dėl to pasidarė uždara ir vieniša, pajuto išgąstį, baimę, stresą, nežinomybę, pradėjo save kaltinti. Ir tik tuomet, kai 2022 m. gegužę–birželį prasidėjo ikiteisminis tyrimas, kai apie tyrimą sužinojo pašaliniai asmenys, jai galimai ir pasireiškė reakcija į tuo metu kilusį stiprų stresą. Taigi, A. P. galėjo patirti nesunkų sveikatos sutrikdymą ženkliai vėliau nei išsiskyrė su nuteistuoju L. L. (praėjus apie 9 mėnesiams nuo 2021 m. spalio mėn.) ir tai yra ženkliai didesnis laiko tarpas nei ekspertės Eimantės Karoblienės nurodomas kelių mėnesių terminas, per kurį gali pasireikšti emociniai išgyvenimai. Atsižvelgus į tai, nėra priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir byloje analizuojamų nukentėjusiajai kilusių žalingų padarinių.

3.25. Kadangi apeliantas L. L. teigia nepadaręs nusikaltimų, už kuriuos skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas, nukentėjusiosios A. P. įstatyminės atstovės L. K. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu nuteistąjį išteisinus, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

3.26. Apibendrindamas visus savo apeliacinio skundo argumentus, nuteistasis L. L. nurodo nepadaręs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teigia gavęs pranešimą apie jam pareikštus įtarimus labai išgyvenęs, kreipęsis į psichologą pagalbos, gydęsis, gėręs raminamuosius vaistus. Pažymi, kad dirba daržovių ūkyje, yra charakterizuojamas (įskaitant ir darbovietėje) išskirtinai teigiamai (tai patvirtino tiek byloje apklausti liudytojai, tiek pati nukentėjusioji A. P.). Apelianto teigimu, jis pusantrų metų gyvena su savo mergina, su kuria planuoja kurti šeimą.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. L. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 19 d. nuosprendžiu, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien nukentėjusiosios parodymais, kurie viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistojo teigimu, jis su nukentėjusiąja A. P. draugavo kaip pora, glamonėjosi, bučiavosi, tačiau jokių lytinių santykių neturėjo. Nuteistasis taip pat skunde akcentuoja, jog eksperčių išvados negali būti pripažįstamos patikimomis ir objektyviomis, kadangi šios išvados buvo paremtos tik nukentėjusiosios A. P. parodymais, taip pat jose nurodyta, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, o nuteistojo L. L. teigimu, priešingai, A. P. parodymai prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Dėl pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nuteistasis pažymėjo, kad A. P. nustatyti sveikatos sutrikimai nepasireiškė per ekspertės Eimantės Karoblienės nurodytą terminą, todėl apelianto teigimu, jo bendravimas su A. P. nukentėjusiajai nesukėlė jokių emocinių išgyvenimų, stresų ir reakcijų į juos, tarp jo veiksmų ir kilusių žalingų padarinių A. P. nėra jokio priežastinio ryšio. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą,, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino byloje surinktų duomenų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad L. L. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę L. L. už BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas šioje dalyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 2 punktas).

6. L. L. nuteistas už tai, kad tris kartus (du kartus 2021 m. rugsėjo mėnesį ir vieną kartą 2021 m. spalio mėnesį) ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, kambaryje namo esančio (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), savo gyvenamos sodybos lauko virtuvėje ir prie poilsiavietės ,,Žaliasis takas“, esančios kelio (146) Šilinė – Raseiniai 16 kilometre, Šimkaičių sen., Jurbarko r., užrakintame automobilyje ,,Opel“, pasinaudodamas A. P. bejėgiška būkle dėl mažametystės, t. y. tuo, kad ji dėl savo emocinės būsenos ir negebėjimo suprasti prieš ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės negalėjo aktyviai pasipriešinti jo veiksmams, išžagino nukentėjusiąją A. P.. Taip pat L. L. pripažintas kaltu ir už tai, kad 2021 m. rugsėjo – spalio mėnesių laikotarpyje, žagindamas mažametę A. P., tyčia nesunkiai sutrikdė pastarosios psichinę sveikatą, padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi jai konstatuotos (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su jo nusikalstamais veiksmais.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo yra nurodyta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021, 2K-62-648/2025). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-62-648/2025). Esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023, 2K-107-489/2024).

8. Įrodymų vertinimo kontekste seksualinės prievartos bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Tokioje situacijoje, nustatant faktines bylos aplinkybes, ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymai ir preciziškas jų patikimumo vertinimas, kuris turi būti atliekamas vadovaujantis parodymų nuoseklumo, neprieštaringumo, logiškumo ir atitikties kitiems bylos duomenims kriterijais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-788/2024, 2K-84-1073/2024). Vertindami nukentėjusiosios parodymus, bylą nagrinėjantys teismai turi išsamiai analizuoti užfiksuotų parodymų turinį, įvertinti jų dinamiką ir turinio pokyčius, taip pat kitus bylos įrodymus, jų atitiktį nukentėjusiosios parodymams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259-697/2024, 2K-62-648/2025). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad prievartą patyrusių asmenų parodymų tam tikri neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti jų parodymų bylai reikšmingą turinį. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-7-511/2017, 2K-62-648/2025). Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294/2017). Tačiau, pripažįstant tokius parodymus patikimais, svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis. Šis liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais ir patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, taip pat įvairūs įrodymų prieštaravimai, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinami kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-239-495/2023, 2K-244-788/2023). Ši nuostata vienodai aktuali tiek darant bendrą išvadą dėl asmens kaltumo, tiek ir nustatant atskiras faktines aplinkybes, reikšmingas nusikalstamai veikai kvalifikuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-788/2024, 2K-62-648/2025).

9. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį, t. y. atliko BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus mažamečio atžvilgiu. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų asmeniu, paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems veiksmams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas, spręsdamas klausimą dėl bejėgiškos būklės požymio buvimo, turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, 2K-349-696/2015, 2K-116-942/2016, 2K-240-689/2018).

10. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmens dvasinę ir socialinę brandą galima apibūdinti kaip gebėjimą prisiimti atsakomybę, kuri atspindi pasitikėjimą savo jėgomis, vidinę kontrolę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, adekvačią savivertę, nepriklausomybę ir orientaciją į tam tikrą veiklą (darbą, mokslą ar pan.); taip pat gebėjimą apsvarstyti situaciją iš skirtingų požiūrio taškų, suvokti ilgalaikius ir trumpalaikius savo poelgių padarinius, kito asmens perspektyvą ir atsižvelgti į ją; gebėjimą prieš veikiant įvertinti situaciją, valdyti savo impulsus ir slopinti agresiją. Kitaip tariant, dvasinę ir socialinę brandą atskleidžia asmens turimų žinių ir gebėjimų visuma, jo požiūris į aplinką ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2022).

11. Sutiktina su L. L. apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiosios A. P. parodymai šio baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Tačiau įvertinus visas bylos aplinkybes, nukentėjusiosios amžių, socialinę brandą, įvykių, apie kuriuos pasakojo A. P. specifiškumą (privatumą), natūralu, kad nukentėjusioji painioja atskirų įvykių kiekį, eiliškumą, L. L. veiksmų apimtį ir pobūdį, negali nurodyti tikslaus įvykių laiko, intervalų tarp įvykių. Tačiau nukentėjusiosios A. P. parodymai, įvertinus ir kitus byloje surinktus įrodymus, išsamiai aptartus skundžiamame nuosprendyje, palyginus juos tarpusavyje, nesukelia abejonių dėl jų tikrumo, patikimumo. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad parodymų nenuoseklumas nėra tolygus parodymų prieštaringumui, kuris leistų abejoti tų parodymų patikimumu. Kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios A. P. parodymų, nukentėjusioji nenorėjo, kad jos santykiai su L. L. iškiltų į viešumą. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės metu gauta informacija – A. P. emociškai nebuvo pasiruošus atsiskleisti apie byloje tiriamus įvykius dėl jai būdingų individualių ypatumų (vieniša, uždara, nelinkusi dalintis išgyvenimais) bei emocinės būsenos (ji ne tik kaltino save, tačiau ir bijojo negatyvių artimųjų reakcijų). Išvadoje konstatuota, kad A. P. atsiveria tik menkai pažįstamai liudytojai G. S., tačiau ekspertizės metu vis dar jaučiasi apgauta šios liudytojos, nes nesitikėjo, kad apie tai sužinos kiti. Pažymėtina, kad ir ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pačios nukentėjusiosios ar jos artimųjų iniciatyva, bet patikrinus Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą informaciją. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai informaciją apie galimą išprievartavimą gavo iš G. S., o ne iš pačios A. P.. Tai paaiškina aplinkybę, kad 2022 m. birželio 29 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji nurodė tik vieną lytinių santykių su L. L. atvejį – namuose pas draugę V. B. (1 t., b. l. 119-121). Apklausiama papildomai pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2022 m. rugsėjo 26 d., ji nurodė, kad tokie atvejai buvo trys ir tai atitinka A. P. susirašinėjimo su G. S. turinį (1 t., b. l. 4-7). Apklausus A. P. bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji detaliai papasakojo apie tuos pačius tris atvejus, kuomet L. L. su ja lytiškai santykiavo. A. P. parodymai buvo detalūs. Aplinkybė, kad pirmą kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo ši nukentėjusioji nurodė buvus tik vieną lytinių santykių atvejį, atsižvelgiant į tai, kas anksčiau šioje pastraipoje paminėta, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu.

12. Teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės metu nustatyta ir tai, kad tiek A. P. parodymai, tiek jos paaiškinimai ekspertizės metu yra realistiški, atitinka jos vartojamą žodyną, protinio išsivystymo lygį, gyvenimišką patirtį bei yra nuoseklūs ir lydimi pasakojamą turinį atitinkančių emocinių reakcijų. Duomenų, kad nukentėjusioji patirtų kitų asmenų poveikį išsigalvoti apklausos bei ekspertizės metu nurodytas aplinkybes arba pateikti tendencingą informaciją apie L. L. negauta. Dar daugiau, išvadoje nurodyta ir tai, kad A. P. išlaiko šiltus jausmus L. L., nori jį apsaugoti. Nukentėjusiosios A. P. parodymų tikrumu neleidžia abejoti ir globos namų „Užuovėja“ pateiktoje Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos įvertinimo išvadoje nurodyta informacija, kad iš vertinimo metu surinktų duomenų (nuoseklaus pasakojimo, emocinių reakcijų) galima kelti prielaidą apie A. P. patirtą seksualinę prievartą. (1 t. b. l. 111–112).

13. Nuteistasis L. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog lytinių santykių, o juo labiau prievartinių, su nukentėjusiąja A. P. neturėjo, tačiau su tokia nuteistojo pozicija nėra pagrindo sutikti. Tokie L. L. teiginiai vertintini kaip jo gynybinė pozicija, prieštaraujanti kitiems byloje ištirtiems ir nekeliantiems abejonių įrodymams. Kaip jau minėta, seksualinių nusikaltimų liudytojų paprastai nebūna. Tačiau iš byloje esančių duomenų, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir pripažinti įrodymais matyti, kad tarp nukentėjusiosios A. P. ir nuteistojo L. L. buvo lytiniai santykiai. Šią aplinkybę patvirtina ne tik jau aptarti pačios nukentėjusiosios A. P. parodymai, bet ir netiesioginiai įrodymai – iš susirašinėjimų tarp nukentėjusiosios ir L. L. matyti, kad A. P. šiam priekaištauja, jog jis žaidžia jos jausmais ir prašo, jog pagalvotų ar ji yra mergina, kurią jis myli, ar tik ta, su kuria nori lytiškai santykiauti (2021 m. spalio 12 d. 10:07:11 žinutė). Apžiūrėjus V. B. mobilaus ryšio telefoną (2 t., b. l. 162–165), vienoje iš užfiksuotų balso pranešimų (žinučių) nukentėjusioji A. P., kaip galima spręsti iš turinio, kalba apie L. L., teigia, kad ant nuteistojo pareiškimo (kaip galima suprasti – policijai) „dėl nieko“ nerašė, pergyvena, bijo, kad jeigu (medicininio tyrimo metu) bus nustatyta, jog (L. L.) jos mergystės plėvės nepažeidė, visi pagalvos, kad ji meluoja. Toks balso žinutės turinys irgi patvirtina nukentėjusiosios A. P. parodymus apie buvusius lytinius santykius su L. L., jų pobūdį. Liudytojos V. B. (2 t., b. l. 195–198), L. Z. (3 t., b. l. 31–34) taip pat apklausiamos nurodė, jog nukentėjusioji pasakojo turėjusi lytinių santykių su L. L. automobilyje, pas V. B. ir L. L. vasarnamyje.

14. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos V. B. parodymais (2 t., b. l. 195–198), kad ji nematė nukentėjusiosios nuogos, kad antklodė buvo sulankstyta ir padėta šalia, bei liudytojo D. T. parodymais (3 t., b. l. 7–10), jog būdami sodyboje pas V. B., A. P. ir V. B. kartu nuėjo miegoti ir užsirakino kambaryje, o jis su L. L. išėjo. Kaip matyti iš L. L. naudojamame telefone rasto nuteistojo susirašinėjimo su D. T. prieš šiam vykstant į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apeliantas prašo D. T. sakyti (apklausos metu), kad tarp jo ir A. P. „nieko nebuvo“, prašo sakyti, jog apeliantui būnant su A. P., kartu visuomet būdavo ir jis (D. T.), kad kartu jie (L. L. ir A. P.) niekuomet nevažinėdavo. Be to, primygtinai prašo nepamiršti to, ką (nuteistasis) pasakė ir nurodo ištrinti visą susirašinėjimą (su L. L.) (3 t., b. l. 95-96). Iš 2022 m. rugpjūčio 6 d. ir 8 d. V. B. susirašinėjimo su D. T. turinio matyti, kad V. B. D. T. balso žinutėje sako, kad šis (apklausiamas) sakytų, jog tarp A. P. ir L. L. nieko nevyko (2 t., b. l. 166–167). Iš tokio bendravimo pobūdžio galima spręsti ne tik tai, kad L. L. su minėtais liudytojais derino parodymų turinį, bet ir buvo sutarę apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu menkinti nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių pobūdį, slėpti tikrąsias įvykių aplinkybes. Todėl šių liudytojų parodymais teisėjų kolegija remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

15. Nuteistasis L. L. viso proceso metu tvirtino, kad ne iš karto sužinojo tikrąjį nukentėjusiosios amžių, kadangi A. P. pasakė, kad jai yra 16 metų, tačiau tokių L. L. parodymų nepatvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Iš D. T. parodymų matyti, kad jis L. L. pradėjus draugauti su A. P., pasakė, jog A. P. yra jaunesnė už jį (D. T.), kad mokosi 7 klasėje. Liudytoja G. S. patvirtino, jog nukentėjusioji atrodė labai jaunai (12-13 metų), iš anketos socialiniuose tinkluose taip pat buvo akivaizdu, kad A. P. yra apie 13 metų (2 t., b. l. 151–158). Iš globos namų „Užuovėja“ išvados matyti, kad nukentėjusioji atitinka savo biologinį amžių (1 t., b. l. 121–112). Be to, nuteistasis pažinojo ir V. B., kuri buvo nukentėjusiosios klasės draugė. Iš teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akto taip pat matyti, kad nukentėjusiosios bendravimas ir žodynas atitinka jos biologinį amžių. Todėl L. L., įvertinus aptartas bylos aplinkybes, įvertinus jo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusioji yra mažametis asmuo.

16. L. L. nuteistas už tai, kad išžagino nukentėjusiąją A. P. pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, t. y., kad ji dėl savo emocinės būsenos ir negebėjimo suprasti prieš ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės negalėjo aktyviai pasipriešinti jo veiksmams. Iš A. P. atliktos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusioji tiek byloje tiriamų įvykių, tiek ekspertizės atlikimo metu nesuvokė jos atžvilgiu galimai atliktų nuteistojo veiksmų esmės (suprato jų pobūdį, tačiau visiškai nesuprato reikšmės). Aktyviau priešintis L. L. elgesiui A. P. trukdė faktorių visuma – jos negebėjimas suvokti L. L. elgesio esmės, emocinė būsena (ji buvo vaikiškai naiviai įsimylėjusi), jai būdingi individualūs ypatumai (vieniša, uždara, stokojanti tėviškos figūros bei artimos, patikimos socialinės aplinkos), fizinis silpnumas bei manipuliatyvus L. L. elgesys (meilės prisipažinimo). Psichologinio vertinimo metu nustatyta, kad sulaukdama L. L. dėmesio bei tęsiantis bendravimui, A. P. ima jaustis jam svarbi, reikalinga, ypatinga, t. y. tiki, kad ji nuoširdžiai rūpi. Globos namų „Užuovėja“ vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro pateiktoje vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, vertinimo išvadoje irgi pažymėta, kad ne iki galo patenkinti artimo ryšio, dėmesio, meilės, emocinio saugumo poreikiai šeimoje. Iš byloje esančių susirašinėjimų tarp A. P. ir L. L. matyti, kad ji siekia jo dėmesio, vis laukia, kad jis jai kuo greičiau atrašytų ar parašytų, prašo jo leidimo eiti ar neiti į mokyklą sergančiai ir nurodo, kad tik jo nuomonė jai svarbi, nuteistajam pasakoja apie savo jausmus, sulaukusi negatyvaus atsakymo, nurodo, kad pasitaisys, prisitaikys. Nuteistasis taip pat nuolatos nukentėjusiajai kartoja, kad ją myli, siunčia širdeles ir pan., taip pat nuteistasis nurodo, kad jam grįžus iš užsienio jie galimai galės atkurti savo santykius. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė Tautvilė Gabnytė-Nagi papildomai paaiškino, kad veikų metu nukentėjusiosios suvokimas apie intymumą, seksualumą buvo itin ribotas ir paviršutiniškas, nukentėjusioji norėjo dėmesio, pasikalbėti, išsikalbėti, išklausyti, o ne kažkokių seksualinių santykių. Ekspertė taip pat atkreipė dėmesį ir į ypatingai manipuliatyvų nuteistojo elgesį, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu išreikštą nuteistojo poziciją, jog jie romantinių santykių su nukentėjusiąja neturėjo ir neplanavo tokių santykių turėti, parodo jų santykių nepilną abipusiškumą (nors nuteistasis susirašinėjimuose sako nukentėjusiajai, kad ją myli). Toks nuteistojo elgesys nukentėjusiosios psichikai siunčia žinutę ,,dabar tu daryk viską, ko aš tavęs paprašysiu, kai mes draugausime“, todėl A. P. jausmais buvo lengva manipuliuoti. Pastebėtina ir tai, kad iš susirašinėjimo tarp A. P. ir G. S. matyti, kad nukentėjusioji nurodo, jog lytiškai santykiavo pageidaujant L. L., t. y. nenorėjo, bet nesipriešino, nes norėjo padaryti (L. L.) laimingą (1 t., b. l. 7). Taigi iš aptartų duomenų galima daryti išvadą, jog būdama mažametė (naivi bei emociškai nebrandi) bei dėl jai būdingų individualių ypatumų (vienišumo, uždarumo, stokos tėviškos figūros bei artimos, patikimos socialinės aplinkos), pradėjusi bendrauti, draugauti (kurti santykius) su vyresniu vaikinu (L. L.), kuris jai prisipažindavo meilėje, rūpindavosi ja, intensyviai su ja bendraudavo, negalėjo aiškiai išreikšti savo nenoro lytiškai santykiauti, buvo pakankamai lengvai įkalbama, kadangi siekė įtikti L. L., padaryti jį laimingu bei išlaikyti jo dėmesį. Neabejotina, kad nukentėjusioji suvokė, jog lytiškai santykiauja su L. L., tačiau nėra pagrindo daryti išvados, kad ji suprato tokių santykių esmę, socialinę reikšmę ir kylančias pasekmes. Tokioje situacijoje manipuliuojant mažamečio asmens jausmais bei tolimesniais santykiais yra lengva palaužti mažamečio savarankiško apsisprendimo valią. Taigi, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, nukentėjusioji dėl amžiaus nesuvokė su ja daromų veiksmų esmės, dėl to negalėjo aktyviai pasipriešinti, o L. L. pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos amžiaus bei emocinės būsenos (naivios vaikiškos meilės, vienišumo, atstūmimo baimės). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, BPK reikalavimų nepažeidė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas L. L. veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo bendravimas su nukentėjusiąja negalėjo sutrikdyti A. P. sveikatos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatė priežastinio ryšio, todėl jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pripažintina, kad skundžiamame Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 19 d. nuosprendyje pakankamai lakoniškai konstatuota, jog nuteistasis padarė veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to neturi pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo nuosprendžio, kadangi įvertinus visus byloje esančius duomenis, neturi pagrindo daryti išvados, jog L. L. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

18. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai A. P. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės metu buvo konstatuotos (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su L. L. veiksmais (2 t., b. l. 59). Ši liga diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais, paciento istorija ir psichologiniais vertinimais, naudojant standartizuotus klausimynus ir interviu metodus. Būtent tokius metodus naudojant, kaip matyti iš ekspertizės išvados, eksperčių paaiškinimų, ir buvo A. P. nustatytos (duomenys neskelbtini). A. P. atsirado suicidinių minčių, dažnesni tapo liūdesio, kaltės, pykčio, neapykantos sau išgyvenimai, sumažėjo savivertė, pakito santykis su savo kūnu. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad sveikatos sutrikimas gali atsirasti nebūtinai iš karto po įvykio, bet net ir praėjus pusei metų. Kaip žinoma, reakcijos į stresą išsivysto po patirtos stiprios psichologinės traumos, krizinės situacijos. Reakcija į traumą ar stresogeninį įvykį priklauso nuo individo asmenybės, brandos, ankstesnės patirties. Vaikai – ypač pažeidžiama grupė. Todėl nėra abejonių, kad būtent nagrinėjami įvykiai sukėlė A. P. psichikos sutrikimą, (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas kompetentingų subjektų, susipažinus su atlikto ekspertinio tyrimo išvada, įvertinus eksperčių apklausas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių nei eksperčių kompetencija, nei padarytų išvadų teisingumu. Padariniai seksualinę prievartą patyrusių asmenų sveikatai analogiškai kaip ir šioje baudžiamojoje byloje vertinami ir kasacinio teismo praktikoje – ilgalaikiai psichikos sutrikimai kaip reakcijos į stresą, elgesio ir emocijų sutrikimai ir pan. paprastai teismo ekspertų vertinami kaip nesunkūs sveikatos sutrikdymai, o kaltininkų veiksmai, dėl kurių sutriko nukentėjusiųjų sveikata, teismų kvalifikuojami pagal atitinkamą BK 138 straipsnio dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174-719/2021, 2K-40-628/2022). Taigi padariniai – nesunkus A. P. sveikatos sutrikdymas, šiuo atveju nustatyti pagrįstai.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad veikos padarymo metu nuteistasis L. L. buvo kiek vyresnis už nukentėjusiąją – jam įvykio metu buvo tik suėję 18 metų, o A. P. – 13 metų. Toks amžiaus skirtumas (beveik 5 metai) nelaikytinas labai dideliu. Iš VšĮ Jurbarko rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktos informacijos matyti, kad nuteistasis L. L. psichikos sveikatos skyriuje nesigydė, duomenų, kad įvykio metu jo psichikos sveikata buvo sutrikusi, taip pat negauta, todėl laikytina, jog nuteistasis buvo psichiškai sveikas ir galėjo pilnai suvokti savo atliekamų veiksmų esmę, jų pasekmes.

20. BK 149 straipsnio 4 dalies sankcija už šioje normoje numatyto labai sunkaus nusikaltimo padarymą asmeniui numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę L. L. atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį labai sunkų nusikaltimą mažamečio apsisprendimo laisvei bei vieną apysunkį nusikaltimą, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nusikalto pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors padarytas labai sunkus ir apysunkis nusikaltimai, tačiau rūšiniai nusikaltimų padariniai nėra sunkūs, L. L. prieš mažametę nukentėjusiąją smurto nevartojo, jo veika truko trumpą laiką. Nusikalstamų veikų padarymo metu fiziniai sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo padaryti, nors ir nustatyta, kad dėl kaltinamojo veiksmų padarytas neigiamas poveikis nukentėjusiosios būklei. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis priklausomybės ligų įskaitoje nėra įrašytas, psichiatrinėse ligoninėse nesigydė, dirba, yra charakterizuojamas teigiamai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad kartu su skundu pateiktoje ūkininkės S. R. pateiktoje L. L. charakteristikoje jis apibūdinamas kaip darbštus, sąžiningai atliekantis visus jam pavestus darbus, lengvai bendraujantis, motyvuotas, noriai mokosi ir rodo iniciatyvą imtis naujų užduočių (5 t., b. l. 163). Nuteistasis taip pat yra baustas administracine tvarka (daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat ir už karo prievolininkų pareigų neatlikimą) (4 t., b. l. 47–52).

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, konstatavo, kad nenustatyta sąlygų taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl bausmės tikslai bus pasiekti L. L. paskyrus laisvės atėmimo bausmes, artimas sankcijos minimumui. Atkreiptinas dėmesys, kad L. L. asmenybė įvykio metu nebuvo iki galo susiformavusi (jam tik buvo suėję 18 metų), jis stokojo gyvenimiškos patirties ir dėl to gebėjimo tinkamai įvertinti savo elgesį ir jo pasekmes. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamas atvejis nėra tipinis mažamečio seksualinio išnaudojimo atvejis, už kurį, vadovaujantis tiek 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos konvencijos nuostatomis, tiek teismų praktika, skiriamos itin griežtos bausmės. Dėl to šiuo konkrečiu atveju nuteistojo prieš nukentėjusiąją padarytas nusikalstami veiksmai leidžia daryti išvadą apie tokių veiksmų mažesnį pavojingumą negu tokios rūšies nusikaltimų pavojingumas. Turi būti įvertinta ir tai, kad per ilgos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali neigiamai paveikti jauną ir dar iki galo nesusiformavusią nuteistojo asmenybę.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos pirmiau paminėtos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo L. L. asmenybę ir jo padarytų nusikaltimų pavojingumą, rodo, kad nuteistajam pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė bei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą veiką, nėra teisingos. Todėl, vadovaujantis teisingumo principu ir bausmės paskirtimi, siekiant užtikrinti visų bausmės tikslų, o ne tik vieno iš jų – nubaudimo, realizavimą, Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 19 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymo. L. L. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį bei BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, skirtinos švelnesnės nei šių straipsnių sankcijose nustatytos bausmės – laisvės apribojimas su papildomais įpareigojimais, galinčiais daryti teigiamą įtaką tolesniam šio nuteistojo elgesiui. Kadangi, bylos duomenimis, M. L. dirbantis asmuo, intensyvi priežiūra jam neskirtina, nes tokios priemonės paskyrimas kliudytų darbui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72⁴ straipsniu, L. L. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos, nustatant šiam įpareigojimui 1 (vienerių) metų terminą po laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kadangi nuteistajam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės apribojimo bausmė, baudžiamojo poveikio priemonės pradžios laikas skaičiuotinas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 19 d. nuosprendį pakeisti.

L. L. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams be intensyvios priežiūros, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį – laisvės apribojimą vieneriems metams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 4 punktu, 6 dalimi, paskirti įpareigojimus – per visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, per pirmus penkiolika bausmės vykdymo mėnesių neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis BK 72⁴ straipsniu, L. L. skirti baudžiamojo poveikio priemonę -įpareigojimą pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos, nustatant šiam įpareigojimui 1 (vienerių) metų terminą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.