Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio ir nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Iš nusikalstamos veikos gauti 1000 Lt konfiskuoti. E. N. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendis pakeistas: V. Š. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį paskirtas 50 parų areštas, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 45 parų areštas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta 80 parų areštas. E. N. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. Č. (M. Č.), tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. Š. kasacinį skundą atmesti, išteisintojo E. N., prašiusio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo V. Š. bei jo gynėjo, prašiusių V. Š. kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus (toliau – (duomenys neskelbtini) VPK VP EPT) tyrėjas, 2007 m. kovo 20 d., 9.58 val., susitikimo, įvykusio sargų namelyje, esančiame automobilių saugojimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), metu, toje pačioje vietoje buvusiam ir E. N. rekomenduotam S. T. pažadėjo, kad pasinaudodamas savo tarnyba (duomenys neskelbtini) VPK VP EPT ir pažintimis ar kita tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato darbuotojams, padės S. T. draugui M. Č. išvengti administracinės atsakomybės už tai, kad šis 2006 m. rugsėjo 12 d., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, buvo sustabdytas neblaivus vairuojantis automobilį „Audi-80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir už šį pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 2 dalyje, 2006 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 1750 Lt bauda, 24 mėnesiams atimant teisę vairuoti transporto priemones, nurodė S. T., veikiančiam M. Č. interesais, už tokį veikimą duoti 1000 Lt kyšį. 2007 m. kovo 22 d. 10.20 val., susitikimo su S. T. ir E. N., įvykusio toje pačioje automobilių saugojimo aikštelėje esančiame sargų namelyje metu, veikdamas pagal savo anksčiau duotą pažadą, priėmė iš siekiančio išvengti administracinės atsakomybės M. Č. netiesiogiai per S. T. 1000 Lt kyšį už tai, kad jis paveiktų (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato darbuotojus, kad šie taipogi neteisėtai veiktų M. Č. interesais, t. y. padėtų jam išvengti administracinės atsakomybės ir susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemonę anksčiau nustatyto termino.

Be to, V. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y.: neteisėtai, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto šaltinio įgijo keturiolika šovinių – pramoninės gamybos 9 mm kalibro šaudmenų, skirtų įvairių modelių 9 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams, ir penkiasdešimt devynis šovinius – pramoninės gamybos 9 mm kalibro 9x18 (Makarovo konstrukcijos) šaudmenis, skirtus įvairių modelių 9 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams; iš viso iki 2007 m. birželio 20 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, (duomenys neskelbtini) VPK VP Eismo priežiūros tarnybiniame kabinete, seife jis laikė septyniasdešimt tris šovinius.

M. Č. (dėl kurio kasacinis skundas nepaduotas) pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už tai, kad 2006 m. rugsėjo 12 d., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, buvo sustabdytas neblaivus vairuojantis automobilį „Audi-80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir už šį pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 6 dalyje, 126 straipsnio 2 dalyje, 2006 m. rugsėjo 27 d. nubaustas 1750 Lt bauda, 24 mėnesiams atimant teisę vairuoti transporto priemones, padedant S. T. ir E. N. rekomendavus 2007 m. kovo 20 d., 9.58 val., susitikimo, įvykusio sargų namelyje, esančiame automobilių saugojimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) metu, toje pačioje vietoje buvusį V. Š., kuris kaip tarpininkas ir pasinaudodamas savo tarnyba (duomenys neskelbtini) VPK VP EPT bei pažintimis ar kita tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato darbuotojams gali padėti jam (M. Č.) išvengti administracinės atsakomybės, o V. Š. tuo pat metu ir toje pačioje vietoje nurodė jam, kaip tarpininkui, duoti 1000 Lt kyšį, kurį jis netiesiogiai – per S. T. 2007 m. kovo 22 d., 10.20 val., susitikimo, įvykusio toje pačioje automobilių saugojimo aikštelėje esančiame sargų namelyje metu, davė V. Š.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. Š. ir M. Č. pripažinti kaltais. V. Š. ir M. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašytos taip, kad jose matyti E. N., kaip padėjėjo, vaidmuo. Kaltinimuose, dėl kurių V. Š. ir M. Č. pripažinti kaltais, įrašytas E. N., kaip padėjėjo, vaidmuo, o pats E. N. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra išteisintas. E. N., kaip padėjėjas, rekomendavo S. T. V. Š., kuris, pasinaudodamas savo tarnyba, pažintimis ar kita tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato darbuotojams, galėjo padėti M. Č. išvengti administracinės atsakomybės. Be kaltinime inkriminuoto rekomendavimo, E. N. atliko ir kitus padėjėjo veiksmus duodamas patarimus tiek dėl kreipimosi į V. Š., tiek dėl kyšio dydžio; susitarus dėl neteisėtų veiksmų, jis su V. Š. tarėsi, kokiomis dalimis jie pasidalys kyšį.

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Vienas pamatinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. 20003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytas reikalavimas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Teismai nedetalizavo, kokiais konkrečiais žodžiais ar veiksmais jis išreiškė pažadą paveikti pareigūnus. Bylos nagrinėjimo metu jis (kasatorius) parodė, kad pinigus gavo už teisinio pobūdžio konsultacijas dėl reikalavimų asmenims, prašantiems sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, taip pat už pagalbą parengiant reikalingus dokumentus, informuojant apie atliktinus veiksmus. Jo veiksmai reiškia tik tai, kad jis pasinaudojo savo žiniomis ir už konsultacinio pobūdžio paslaugą gavo atlygį. Dėl tokio pobūdžio veiksmų baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei yra daromas neteisėtas poveikis pareigūnams. Byloje yra duomenų, kad jis išklausinėjo S. T. apie M. Č. padaryto pažeidimo pobūdį, paskirtą nuobaudą, kitas prašymui reikšmingas aplinkybes ir pažadėjo jam padėti. Nei liudytojų parodymai, nei garso ir vaizdo įrašas nepatvirtina nuosprendyje nurodyto pažado pobūdžio – kad jis neva paveiks policijos pareigūnus. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad pažadas padėti M. Č. visais atvejais reiškia pažadą paveikti policijos pareigūnus. Tokio pobūdžio prezumpcija baudžiamojoje teisėje nepriimtina. Teismai jo nurodytų aplinkybių apie tai, kad pinigai buvo gauti už pagalbą parengiant dokumentus ir konsultacijas, netyrė ir nenagrinėjo. Netirdami jo prisiimto įsipareigojimo-pažado esmės, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad tarpininko kyšininkavimo esmė yra ta, jog tarpininkas už atlyginimą (kyšį) daro viską, kad kitos institucijos, įstaigos ar organizacijos, valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys patenkintų kyšio davėjo interesus (kasacinė byla Nr. 2K-434/2005). Šiuo atveju teismai netyrė, kokio pobūdžio neteisėtą poveikį policijos pareigūnams jis padarė ar bent jau žadėjo padaryti. Byloje apklausti M. Č. ir S. T. patvirtino, kad jis konsultavo apie administracinės nuobaudos pakeitimo tvarką, padėjo parengti dokumentus. Nė vienas iš jų nepatvirtino, kad jo veiksmus ar žodžius suprato kaip pažadą paveikti pareigūnus ir duotų pinigų neįvardijo kaip kyšio. Kvalifikuojant veiką pagal BK 226 straipsnį neužtenka konstatuoti veikos objektyviųjų požymių, būtina konstatuoti kaltininko psichinį santykį su daroma veika. Teismas pažadą „galiu padėti“, „galiu sutrumpinti“ vertino kaip pasižadėjimą atlikti neteisėtus veiksmus (paveikti pareigūnus), nors tokio pobūdžio pažadas yra itin nekonkretus bei daugiareikšmis. Apie tokio pažado esmę galima spręsti pagal kitus jo veiksmus, padarytus prieš gaunat pinigus ir po jų gavimo. Byloje jo veiksmai, kurie liudytų neteisėtą poveikį policijos pareigūnams, nenustatyti. Šie veiksmai – pagalba surašant dokumentus, konsultavimas – rodo, kad jo pažado esmė tik teisinių paslaugų teikimas.

Teismai savo išvadas grindė garso įraše užfiksuotu pokalbiu, nors duomenų apie tai, kad užfiksuotas būtent jo balsas, nėra. Jo prašymas skirti fonoskopinę ekspertizę buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad garso įraše yra jo balsas, grindė tik suinteresuoto asmens S. T., kuris nėra garso įrašų specialistas, parodymais. Tačiau S. T. parodymuose nėra duomenų, patvirtinančių, kad garso ir vaizdo įrašas yra nesumontuotas, neiškraipytas ir nepertraukiamas. Todėl, kasatoriaus nuomone, teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti įrodymais duomenų, kurių negalima patikrinti. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad byloje esančio garso įrašo stenograma yra neišsami ir iškraipyta, dalis garso įrašo nuslėpta, nurodant, kad asmenys kalba tyrimui nereikšminga tema. Nepateikus į bylą viso garso įrašo išklotinės, nebuvo galimybės nustatyti tikslaus pokalbio turinio ir konteksto. Be to, teismai neatribojo tarpininko kyšininkavimo nuo sukčiavimo. Konstatuodami, kad jis pažadėjo paveikti pareigūną, netyrė, ar toks pažadas buvo realus, t. y. ar tokio pobūdžio poveikis iš viso buvo įmanomas, ar pareigūnai, kuriuos jis neva žadėjo paveikti, realiai galėjo atlikti norimus veiksmus.

Pripažindami jį kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, teismai konstatavo, kad jis neteisėtai įsigijo ir savo kabineto seife laikė šovinius. Šią išvadą teismas grindė liudytojo (anksčiau tame kabinete dirbusio pareigūno) R. Š. parodymais, kad, jam išėjus iš tarnybos, seife jokių šovinių nebuvo. Teismai nepagrįstai suteikė R. Š. parodymams teisingumo prezumpciją, nes joks asmuo nelinkęs duoti parodymų prieš save. Be to, seifo priėmimo–perdavimo akto jis (kasatorius) nepasirašė, tikslus asmenų, galėjusių iki jo pasinaudoti seifu, sąrašas nežinomas. Teismai, spręsdami jo atsakomybės klausimą, nevertino, ar jo veiksmai buvo pavojingi. Leidimą ginklui jis turi, taip pat turi teisę laikyti kovinius šovinius ir ginklą. Šoviniai buvo laikomi policijos įstaigoje, tarnybiniame seife. Įstatymų leidėjo saugomi interesai (visuomenės apsauga nuo nelegalių šovinių naudojimo grėsmės) nebuvo pažeisti. Aplinkybė, kad šoviniai buvo laikomi ne tame kabinete, ne tame seife, kaip kad yra numatyta policijos įstaigos vidaus tvarkos nuostatose, nesudaro pagrindo taikyti jam baudžiamosios atsakomybės. Tokio pobūdžio taisyklių nesilaikymas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 196 straipsnio 3 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas V. S. Šio asmens parodymai yra svarbūs sprendžiant klausimą dėl jo (kasatoriaus) tarnybiniame seife rastų šovinių laikymo teisėtumo. Tačiau skundžiamuose teismo nuosprendžiuose apie šio asmens parodymus ir jų vertinimą nieko neužsimenama. Be to, teismas, konfiskuodamas visus jo tarnybiniame seife rastus ir po ekspertizės likusius šovinius (92 vnt.), įskaitant ir tuos, dėl kurių laikymo teisėtumo jam nebuvo pareikšta jokių kaltinimų, pažeidė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kratos metu buvo rasti 124 įvairūs šoviniai, iš jų 73 buvo pripažinti laikomais neteisėtai. Dėl likusio 51 šovinio jam kaltinimai nepareikšti, abejonių dėl jų laikymo nebuvo, 32 šovinius specialistai nurodė iššaudę balistinio tyrimo metu. Likę 19 šovinių turi būti jam grąžinti. Be to, teismas, skirdamas jam 80 parų areštą, neįskaitė dviejų parų, išbūtų sulaikyme, ir taip pažeidė BPK 140 straipsnio 9 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas sugriežtino paskirtą bausmę netinkamai aiškindamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad negalima jam paskirti švelnesnės nei BK 226 straipsnio sankcijoje numatyta bausmės. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, nevaržo apeliacinės instancijos teismo patikrinti, ar sankcijoje numatyta bausmė aiškiai neprieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad jo padaryta veika sukėlė didelę grėsmę visuomenės saugomiems interesams. Atsižvelgtina ir į jo asmenybę: anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, teigiamai apibūdinamas, ne kartą skatintas už gerą tarnybą, išlaiko vaiką, turi didelių kreditorinių įsipareigojimų bankui. Teismas nepasisakė, kodėl jam negali būti taikoma alternatyvi sankcijoje numatyta bausmė.

Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę dalyvauti teismo posėdyje. Jis teismo posėdyje nedalyvavo dėl ligos ir apie tai iš anksto teismą informavo, pateikė ligą patvirtinančius įrodymus, nurodė, kad pageidauja asmeniškai dalyvauti bylos nagrinėjime. Tačiau teismas šį jo prašymą atmetė nurodydamas, kad BPK 322 straipsnio 2 dalis numato, jog nuteistojo neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Kasatorius mano, kad šiuo atveju teismas netinkamai taikė BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įstatymų leidėjas teismui suteikia teisę nagrinėti skundą neatvykus nuteistajam – taip yra siekiama proceso operatyvumo. Tačiau šia teise teismas turi naudotis nepažeisdamas nuteistojo teisių – teisės į gynybą, teisės dalyvauti bylos nagrinėjimo procese. BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą, yra laikoma svarbia priežastimi. Šiuo atveju jo negalėjimas dalyvauti procese yra susijęs su objektyvia kliūtimi, todėl teismas nepagrįstai jo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą atmetė. BPK 364 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant skundą, teismo posėdyje gali dalyvauti prokuroras, skundą padavęs asmuo, taip pat nuteistasis ir jo gynėjas. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie teismo posėdžio dieną, neatvykimas nesustabdo skundo nagrinėjimo. Jeigu skundu siekiama pabloginti nuteistojo padėtį, reikiamais atvejais suimtas nuteistasis pristatomas į teismą. Šiuo atveju prokuroras skundu siekė pabloginti jo padėtį, todėl jam turėjo būti suteikta teisė dalyvauti teismo posėdyje, gintis nuo prokuroro reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, teismas, atmesdamas jo prašymą atidėti posėdį ir pablogindamas jo padėtį, pažeidė BPK 364 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai iš dalies tenkinti, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistųjų V. Š., E. N., M. Č. ir prokuroro apeliacinius skundus, vadovaudamasis BK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, priėmė nuosprendį, kuriuo, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas E. N. nepagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – E. N., kaip nurodoma nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, iš kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 227 straipsnio 2 dalį išteisino nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų baigiamieji aktai turi būti teisėti ir pagrįsti. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. BPK 331 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, kad, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas turi nurodyti šio teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šiuos įstatymo reikalavimus, sprendimą išteisinti E. N. priėmė nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir nepriėmęs naujo, atitinkančio BPK 331 ir 305 straipsnių reikalavimus, nuosprendžio.

BPK 330 straipsnyje nustatyta, kad jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje. Kasacinės instancijos teismo ne vienoje nutartyje buvo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinta, kad jeigu keičiant nuosprendį (nutartį) kurio nors apelianto prašymai netenkinami net iš dalies, nutarties (ar nuosprendžio) rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo apeliacinis skundas atmetamas, kad priešingu atveju bus laikoma, jog sprendimas dėl jo nepriimtas (BPK 332 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė nuteistiesiems V. Š. ir M. Č. paskirdamas griežtesnes bausmes. Pačių nuteistųjų, t. y. ir V. Š., ir M. Č., apeliaciniai skundai bent iš dalies nebuvo patenkinti, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimai dėl jų skundų nepriimti.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas priimamo sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, liko neišnagrinėtas ir tai pripažįstama esminiu Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimu, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taip pat pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų netgi nepriklausomai nuo to, ar apie tai nurodoma apeliaciniame skunde, nes to nepatikrinus ir neįsitikinus, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, kad visos teisiškai reikšmingos bylai aplinkybės yra ištirtos ir įvertintos, negalima konstatuoti, jog apskųstas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, priimtas nuosprendis aiškiai neatitinka BPK 302, 305 straipsnių reikalavimų, jo parodymai ir įrodymai, kurie galėtų paneigti ar patvirtinti jo parodymus, neišanalizuoti, nuosprendyje apskritai apsiribota tik įrodymų išvardijimu visiškai jų neanalizuojant, nuosprendyje nėra motyvų, paaiškinančių, kuo remiantis nustatomojoje dalyje nurodytos aplinkybės pripažintos įrodytomis, nėra nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Be to, apeliantas teigė, kad jam inkriminuotas kaltinimas neaiškus ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms – M. Č. administracine tvarka buvo nubaustas, todėl negalėjo siekti išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas į apelianto argumentus dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo neatsakė. Tai, kad buvo būtina patikrinti, ar byla pirmosios instancijos teismo išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo taikymo aspektu bylą patikrinti tiek, kiek to buvo prašoma, rodo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kuri ne tik kad dėl visų, pripažintų įrodytomis, nusikalstamos veikos aplinkybių ir taikomo baudžiamojo įstatymo nėra pakankamai motyvuota, bet ir prieštaringa – pvz., pagal nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytas pripažintas įrodytomis aplinkybes V. Š. pažadėjo ir, veikdamas pagal anksčiau duotą pažadą, iš siekiančio išvengti administracinės atsakomybės M. Č. netiesiogiai, per S. T., gavo 1000 Lt kyšį už tai, kad jis paveiks Vilniaus rajono policijos komisariato darbuotojus, kad šie atitinkamai neteisėtai veiktų M. Č. interesais, t. y. padėtų jam išvengti administracinės atsakomybės ir susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemonę anksčiau nustatyto termino; M. Č., pagal nuosprendžio nustatomojoje dalyje pripažintas įrodytomis aplinkybes, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, V. Š., kaip tarpininkui, per S. T. davė 1000 Lt kyšį, be to, motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad kyšį jis davė už pageidaujamą teisėtą veikimą.

Dėl nustatytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu visa apimtimi ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal visus paduotus apeliacinius skundus.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.