Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Č. ieškinį atsakovui A. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.4. Teismo sprendimas yra pagrįstas byloje surinktais įrodymais, o ne vien ieškovės pozicija, kaip skunde bando teigti atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis.

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė I. Č. yra D. M., gim. 1955 m. gegužės 20 d., mirusio 2021 m. balandžio 26 d., dukra.

14. Kauno miesto 26-ojo notaro biuro notarė Violeta Tamašauskienė 2021 m. gegužės 21 d. ieškovei išdavė liudijimą, suteikiantį teisę gauti iš įvairių institucijų dokumentus, reikalingus paveldėjimo bylai, kadangi ieškovė 2021 m. gegužės 21 d. priėmė palikimą po tėvo mirties.

15. D. M. 2018 m. vasario 26 d. įgaliojo brolį A. M. gauti jam priklausančią invalidumo pensiją iš bet kurio akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos paštas“ skyriaus, už jį pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Įgaliojime taip pat nurodyta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais. Įgaliojimas buvo išduotas trejų metų laikotarpiui ir patvirtintas Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarės Virginijos Jarienės.

16. VšĮ Kauno miesto poliklinikos 2019 m. vasario 26 d. siuntime Nr. 148 į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodyta, kad pacientas D. M. apie 40 metų vartojo alkoholį, eilę kartų kartojosi abstinencijos, dezorientacijos, neadekvataus elgesio epizodai, kurie praeidavo savaime, gydytas nuo 2006 m. balandžio 29 d. iki 2006 m. birželio 5 d. bei nuo 2007 m. kovo 5 d. iki 2007 m. kovo 22 d. Mirus mamai, prižiūri brolio šeima. <...> Pacientas sunkiai orientuojasi, sutrikusios atminties, būna dirglus, piktas, priešiškas, nerimastingas, nenori praustis, keisti rūbų, pats nesugeba nusiskusti, neapsitarnauja, nepajėgus savarankiškai gyventi, reikalinga kito žmogaus ženkli pagalba. Tapačiai nurodyta ir VšĮ Kauno miesto poliklinikos 2019 m. rugsėjo 10 d. siuntime Nr. 619.

17. Iš byloje esančio atsakovo A. M. banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2019 m. birželio 11 d. iš jo banko sąskaitos į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 74 400 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta – „pervedimas dėl prižiūrėjimo“.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas A. M. pateikė šiuos rašytinius įrodymus: raštelius apie turėtas mirusiojo D. M. išlaikymo išlaidas 2018-2021 metais, laidojimo išlaidų paskaičiavimą, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitą faktūrą laidojimo ir kremavimo išlaidoms pagrįsti, PVM sąskaitos faktūros apmokėjimą patvirtinantį kasos pajamų orderį.

20. 2023 m. kovo 20 d. atsakovas A. M. pateikė prašymą dėl įrodymų prijungimo, kuriame prašo prie bylos prijungti šį papildomą įrodymą – rašytinę konsultaciją dėl investicijų į nekilnojamąjį turtą vertės. Apelianto teigimu, pateikta išvada patvirtina jo atliktas investicijas į ūkinį pastatą, kuris buvo pritaikytas ir įrengtas gyventi jo broliui D. M.

21. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015 ir joje nurodytą praktiką).

22. Teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus naujus įrodymus, pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia, kad, prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus, turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas, viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, siekė įrodyti, jog jis rūpinosi mirusiu broliu, teikė jam išlaikymą, savo lėšomis įrengė jam gyvenamąsias patalpas, kurį pritaikė mirusio D. M. poreikiams, patyrė išlaidas mirusiajam palaidoti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo pateikti įrodymai yra susiję su jo atsiliepimo į ieškinį argumentais bei pateikto apeliacinio skundo argumentais, todėl atsakovo pateikiamus į bylą įrodymus priima (argumentai bus pateikti vėliau).

Dėl sandorio negaliojimo

23. Iš byloje esančio atsakovo A. M. banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2019 m. birželio 11 d. iš D. M. banko sąskaitos į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 74 400 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta – „pervedimas dėl prižiūrėjimo“. Šį pavedimą ieškovė siekė pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kadangi, atlikdamas pavedimą jos miręs tėvas D. M. nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti.

24. Kiekvienas sandoris turi ne tik neprieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, bet ir atitikti jo sudarytojo sąmoningą laisvą valią (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, kurios neveikia išorinės aplinkybės, įskaitant fizinę ar ekonominę priklausomybę nuo kitų asmenų (CK 1.64 straipsnis).

25. CK 1.89 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu.

26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad spręsdamas dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017; 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018).

27. Apeliantas skunde iš esmės teisingai teigia, kad asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).

29. CPK 12 straipsnyje įtvirtinta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

33. Sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos yra realinė. Tokios sutartys yra sudaromos ir vykdomos vienu metu, tai yra ir išlaikymas pradedamas teikti, ir nekilnojamasis turtas už išlaikymo teikimą perleidžiamas vienu metu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.).

36. Teisėjų kolegija nagrinėjamo ginčo atveju sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog tarp jo ir mirusio brolio buvo sudaryta rentos sutartis. Net ir tuo atveju jei vertintume, kad atsakovas iš tiesų su mirusiu broliu sudarė tam tikrą susitarimą, tai buvo galimai kitokio pobūdžio susitarimas, tačiau ne dėl rentos, kadangi sudarytas susitarimas tarp atsakovo ir mirusio brolio neatitinka rentos sutarties elementų. Atsakovas teismo posėdžio metu aiškino, kad D. M. nuo 2018 metų (po baigto reabilitacijos kurso) pradėjo gyventi atsakovo šeimoje, tačiau neapsikentė jam keliamų draudimų ir paprašė atsakovo įrengti jam esantį laisvą pastatą (kaip atskirą gyvenamąją vietą, kurioje galėtų didesnę dalį laiko praleisti pats vienas) bei sukurti jame tinkamas gyvenimo sąlygas. Atsakovas patvirtino, kad D. M. prašymą įvykdė, laisvą pastatą (kuriame kaip teigė anksčiau buvo pirtelė) įrengė D. M. poreikiams. Tai iš esmės patvirtina ir byloje pateiktos nuotraukos, kuriose matoma, kad patalpa buvo pritaikyta gyventi. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad duodamas parodymus atsakovas aiškiai įvardijo, jog brolis D. M. nurodė, kad jam už įrengimą išleistus pinigus grąžins. Be to, jau minėta, kad rentos sutarties išskirtinis požymis yra tas, jog rentos mokėtojui už mokamą rentą yra perleidžiamas ne bet koks daiktas, o nekilnojamasis turtas. Šiuo gi atveju, jei ir buvo susitarimas tarp brolių, D. M. atsakovui perdavė pinigus, kurie buvo skirti jo išlaikymui, būsto įrengimui, laidotuvėms ir kitiems būtent D. M. poreikiams patenkinti (atsakovas teismo posėdžio metu tvirtino, kad tokia buvo D. M. valia, kadangi jo priežiūra nebuvo suinteresuota nei dukra, nei sesuo). Nagrinėjamo ginčo atveju D. M. nekilnojamąjį turtą paveldėjo ieškovė (dukra), atsakovas jokios naudos už D. M. išlaikymą negavo. Todėl vertintina, kad tarp D. M. ir atsakovo rentos sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau šios aplinkybės neeliminuoja atsakovo teisės reikalauti D. M. išlaikymo, laidojimo, būsto įrengimo išlaidų atlyginimo iš D. M. turto paveldėtojos.

37. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apelianto skundo argumentu, kad esant laikinam būklės pagerėjimui yra pagrindo spręsti, jog D. M. pagerėjimas buvo toks ženklus, kad jis galėjo pats padaryti pavedimą broliui. Apeliantas teigė, kad VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės medicinos dokumentų išrašas / siuntimas Nr. 679/2017 rodo, kad D. M. būklė jo išleidimo iš gydymo įstaigos 2018 m. vasario 6 d. metu yra stabili, jis sąmoningas.

38. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tai atliko. Visuma byloje surinktų įrodymų bei ekspertiniame akte nurodomų aplinkybių patvirtina, kad D. M. nuo 2006 metų pripažintas turinčiu psichologinių sutrikimų dėl alkoholio vartojimo. Nuo 2009 metų iki mirties jis turėjo specialų nuolatinės globos (pagalbos) poreikį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jo būklė būtų gerėjusi – neproduktyvus mąstymas, sutrukusi atmintis, nuotaikos svyramai, dirglumas, disorientacija ir kiti negalavimai jį lydėjo nuolatos ir tą patvirtina D. M. medicininiai sveiktos istorijos dokumentai. Iki 2017 metų D. M. rūpinosi motina, po jos mirties tai darė atsakovas (brolis).

39. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto nurodomu VšĮ Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės medicinos dokumentų išrašu / siuntimu Nr. 679/2017 sprendžia, kad jis neįrodo, jog D. M. būklė jo išleidimo iš gydymo įstaigos 2018 m. vasario 6 d. dieną buvo tiek gera ir stabili, kad galėtų sudaryti pagrindą spręsti, jog jis suprato savo veiksmus atlikdamas ginčo pavedimą. Ši pažyma įrodo tik tai, kad po taikyto gydymo (reabilitacijos) D. M. buvo pakankamai stabilios būklės, kad galėtų grįžti namo, o ne likti gydytis stacionare. Tačiau net ir šioje pažymoje yra nurodoma, kad jam gydymą tęsti būtina. Byloje esantys ir ekspertui pateikti medicininiai dokumentai patvirtina faktą dėl vis labiau blogėjančios D. M. būklės.

40. Apibendrindama nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo pagrįstą išvadą, jog 2019 m. birželio 11 d. sandorio sudarymo metu D. M., kuriam nustatyta diagnozė – Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, amnezinis sindromas, sudarydamas ginčijamą pinigų pervedimo sandorį, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir numatyti jų padarinių, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškinio reikalavimas pripažinti 2019 m. birželio 11 d. sandorį negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu yra laikytinas pagrįstu.

Dėl restitucijos taikymo

41. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija, o atsižvelgus į tai, jog asmuo, kuriam priklausė pinigai yra miręs, o palikimą po D. M. mirties priėmė ieškovė, todėl 74 400 Eur grąžintini (priteistini) ieškovei I. Č. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog iš palikėjo gauti ginčijami pinigai buvo skirti brolio priežiūrai, jo buities sąlygų gerinimui ir išlaikymui perkant maisto produktus ir kitus asmens apyvokos daiktus. Be to, šiems argumentams pagrįsti atsakovas savarankiškų reikalavimų (pvz., priešieškinio) byloje nereiškė ir aptartų aplinkybių neįrodinėjo. Ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė nepretenduoja į tas pinigines lėšas, kurias jos tėvas gavo kaip socialines išmokas ir kurias atsakovas panaudojo mirusiojo išlaikymui. Ieškovė pretenduoja atgauti tą pinigų dalį, kuri buvo pervesta atsakovui vienu bankiniu pavedimu.

42. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas neįrodinėjo, jog pinigus skyrė brolio priežiūrai, išlaikymui ir būsto įrengimui nesutinka. Pirmiausia pažymėtina, kad įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės realizuojamos atsakovui pateikiant atsiliepimą (CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą nulemia šalių materialieji teisiniai santykiai, tačiau konkretų gynybos būdą visais atvejais pasirenka pats atsakovas priklausomai nuo jo siekiamo rezultato. Pagal CPK nuostatas pareikšti priešieškinį yra atsakovo procesinė teisė, kuria atsakovas gali ir nesinaudoti, o savo reikalavimus ieškovui pareikšti ieškiniu savarankiškoje civilinėje byloje įstatymų nustatyta tvarka.

44. Atsiliepimas pagal CPK 142 straipsnį yra procesinis dokumentas, reikalingas tam, kad būtų tinkamai pasiruošiama bylos nagrinėjimui, tad šiame procesiniame dokumente išsakoma atsakovo ar trečiųjų asmenų pozicija dėl pareikšto ieškinio (sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu, kokie nesutikimo motyvai ir pan.). Atsiliepimas į ieškinį tai viena iš procesinių priemonių, kuria atsakovas gali pareikšti atsikirtimus į ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojo teisinio pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs). Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti teisinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai – tai atsakovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakovą) pardėtas neteisėtai. Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Tuo tarpu priešieškinis (CPK 143 straipsnis) – tai ieškinys, pareiškiamas ieškovui, tad šiame procesiniame dokumente išreiškiama ne tiek atsakovo pozicija dėl jau pareikšto ieškinio, o pateikiamas savarankiškas reikalavimas pradiniam ieškovui.

45. Kasacinio teismo taip pat yra nurodyta, kad kiekvienas protingas asmuo turi pagrįstą lūkestį, kad kilęs civilinis ginčas bus išnagrinėtas operatyviai bei ekonomiškai, viename teismo procese, vengiant ginčo išskaidymo į kelis procesus bei su tuo susijusių teisinių rizikų (ilgesnės proceso trukmės, prieštaraujančių teismų sprendimų, teismų sprendimų nepripažinimo kitoje valstybėje ir kt.), patiriant kuo mažiau bylinėjimosi išlaidų, įskaitant sąnaudas teisinei pagalbai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-381/2023).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentus, kuriais teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pripažino tokį sprendimą pagrįstu. Atitinkamai iš to seka sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, t. y. kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

47. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas atsiliepime, triplike ir apeliaciniame skunde nuosekliai teigė, kad ieškovei nebepriklauso kaip restituciją gauti visą ginčo pavedimu atliktą pinigų sumą. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, siekdamas nustatyti ieškovės reikalavimo dėl sandorio nuginčijimo pagrįstumą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankamai išsamiai išanalizavo ir neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių dėl restitucijos taikymo. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai ar D. M. dukra ieškovė I. Č. prisidėjo savo lėšomis prie tėvo laidotuvių ir išlaikymo. Atsakovo į bylą pateikti papildomi įrodymai patvirtina, kad laidotuvėmis rūpinosi atsakovas (PVM sąskaita faktūra yra išrašyta atsakovui ir jo apmokėta). Ieškovei neįrodžius, kad ji prisidėjo savo lėšomis prie tėvo laidotuvių ir išlaikymo, būtų pagrindas spręsti dėl taikytinos restitucijos dydžio sumažinimo įrodytu dydžiu.

48. CK nėra normos, reglamentuojančios ginčo tarp šalių teisinį santykį – laidojimo išlaidų priteisimo iš įpėdinių klausimą. Taigi šiuo atveju ginčas spręstinas vadovaujantis bendraisiais teisės principais, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, į faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina atsakovo pateikti įrodymai. Pažymėtina, kad nuostata, jog atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos, tiesiogiai įtvirtinta CK 6.291 straipsnyje.

49. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik formaliai nurodė, jog atsakovas neįrodė, kad rūpinosi broliu, sukūrė jam tinkamas gyvenimui sąlygas, tačiau nereiškė šioje byloje priešieškinio (savarankiško reikalavimo). Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad nei viena teisės norma neįpareigoja teismą siūlyti / prašyti / leisti / uždrausti bylos šaliai teikti priešieškinį. Teismas turi pareigą išaiškinti atsakovui jo teisę pateikti byloje priešieškinį, tačiau negali įtakoti atsakovo apsisprendimo jį pareikšti ar ne, nes priešieškinio pateikimas yra šalies teisė, o ne pareiga. Susipažinus su bylos nagrinėjimo iš esmės garso įrašu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui jo teisės teikti priešieškinį neišaiškino, kadangi jį teismo posėdyje atstovavo advokatas. Todėl iš esmės pirmosios instancijos teismas savo procesinių pareigų nepažeidė. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas galimai į bylos esmę iki galo neįsigilino, todėl byloje nepatikslino, ar atsakovas, bandydamas įrodinėti mirusiojo išlaikymo faktą, neketina naudotis įstatymo jam suteikta teise ir teikti byloje priešieškinį ar galimai ketina teikti naują ieškinį dėl žalos atlyginimo.

50. Taip pat, teisėjų kolegija nenustatė, kad teismas posėdžio metu būtų aiškinęsis aplinkybes dėl atsakovo atsiliepimo ir tripliko argumentų dėl restitucijos taikymo ir jos dydžio bei galimo sumažinimo. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad ieškovė su juo nebendradarbiauja, nesikalba ir net nesvarsto klausimo derėtis ir tarpusavio nuolaidų būdu bent iš dalies atlyginti jam turėtas išlaidas dėl mirusio tėvo priežiūros, išlaikymo ir laidojimo.

51. Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (padėtis, buvusi iki tol) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

52. Į šią ir kitą šioje dalyje pacituotą kasacinio teismo praktiką pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dalyje dėl restitucijos, neatsižvelgė, todėl vertintina, kad neatskleidė bylos esmės.

53. Bylos šalims teisėjų kolegija išaiškina jų teisę bet kurioje proceso stadijoje baigti bylą taikos sutartimi, taip siekiant išvengti teisminių ginčų ateityje ir bylinėjimosi išlaidų didėjimo arba kreiptis dėl meditacijos pradėjimo.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), o tai reiškia, kad ir tinkamai motyvuotas. Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimui nustatyti CPK 270 straipsnyje. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Bylos įrodymai vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir įstatymų taikymu (CPK 185 straipsnis).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atidžiai įsigilino į atsakovo atsiliepimo ir tripliko argumentus, todėl neteisingai išsprendė klausimą dėl ieškovės reikalavimo dėl restitucijos taikymo (t. y. ar ieškovė pagrįstai reikalauja restitucijos pilna apimtimi), neįvertino klausimo ar iš ieškovei, kaip D. M. turto paveldėtojai, grąžinamos pavedimo sumos (74 400 Eur) gali ir turi būti išskaitomos atsakovo turėtos išlaidos brolio D. M. išlaikymui, gyvenamosios vietos įrengimui, laidojimui ir pan. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsiaiškino ar atsakovas nagrinėjamoje byloje naudosis teise reikšti priešieškinį, atsižvelgdamas į atsakovo procesinių dokumentų argumentus bei į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog atsakovas iš tiesų sergantį brolį prižiūrėjo, rūpinosi jo gydymu, lydėjo jį į gydymo ir ekspertines įstaigas ir pan. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, nagrinėjamoje byloje būtų tikslinga išspręsti klausimus dėl išlaidų kompensavimo atsakovui už brolio D. M. išlaikymą, laidojimą, gyvenamosios vietos įrengimą ir dėl kitų išlaidų, įvertinus atsakovo byloje pateiktų dokumentų įrodomąją galią, juolab kad ieškovės atstovas teismo posėdžio metu iš esmės neginčijo aplinkybių dėl D. M. priežiūros. Be to, pirmosios instancijos teismui neišsprendus atsakovo procesinių argumentų pagrįstumo klausimo, liko neįvertinti byloje jo pateikti įrodymai, o taip pat ir įrodymai, kuriuos teisėjų kolegija priėmė kartu su pateiktu apeliaciniu skundu.

56. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamo ginčo atveju konstatuotina, kad dėl nurodytų pažeidimų bylos esmė pirmosios instancijos teisme galėjo būti netinkamai atskleista, o byla išspręsta neteisingai.

57. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla (nagrinėjamu atveju joje kilusio ginčo dalis) apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

58. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties aptariama ginčo dalis apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tokia situacija pažeistų bylos šalies ar šalių, nesutinkančių su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Todėl teismo sprendimo dalis panaikintina, o byla dėl aptariamo ieškinio reikalavimo dėl restitucijos dydžio perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

59. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys visiškai patenkintas dėl restitucijos taikymo ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.