Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Danguolės Martinavičienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. ir trečiojo asmens J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Č. ieškinį atsakovui A. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo bei atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei I. Č. dėl lėšų priteisimo, trečiasis asmuo – J. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

24.6. Ieškovė sutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo teisiniam buvusios situacijos apibūdinimui ir susiklosčiusių santykių reglamentavimui. Dėl to apie šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nepasisako, tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo, teismo argumentai ir išvados apeliantų nėra skundžiami, tai patvirtina, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka teismų formuojamą praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

25. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis), atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą.

27. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. balandžio 13 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys dėl restitucijos taikymo buvo patenkintas, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi sprendimo dalis dėl 2019 m. birželio 11 d. sandorio, kuriuo iš D. M. į atsakovo banko sąskaitą buvo pervesta 74 400 Eur, pripažinimo negaliojančiu yra įsiteisėjusi. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimu išspręstas šio sandorio negaliojimo restitucijos klausimas ir ieškovės ieškinys patenkintas, priteisiant ieškovei iš atsakovo 74 400 Eur, gautus pagal nuginčytą sandorį, o atsakovo A. M. priešieškinis dėl 45 537,71 Eur kompensacijos už išlaidas, patirtas prižiūrint brolį D. M., atlyginimo atmestas. Pateiktu apeliaciniu skundu skundžiama sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinis.

28. Apeliantai A. M. ir J. M. prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus, kuriais grindžia apeliacinio skundo argumentus: D. M. buto nuompinigių žurnalo kopiją (3 t., b. l. 143–166); J. M. dalies D. M. išlaidų žurnalo kopiją (3 t., b. l. 167–180) ; dalies išlaidų maistui, tarp jų – ir skirtų D. M., kasos kvitų kopijas (3 t., b. l. 181–188); dalies išlaidų, skirtų D. M. vaistams, kasos kvitų kopijas (3 t., b. l. 189–191).

29. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas pagal CPK 314 straipsnį turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

31. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 38 punktas).

32. Pasisakydamas dėl CPK 314 straipsnio normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Taigi pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė.

33. Kita vertus, klausimo dėl naujų įrodymų priėmimo sprendimo metu naujai pateiktų įrodymų įrodomoji vertė visų bylos įrodymų kontekste dažniausiai nėra akivaizdi. Aptariama kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020 51 punktas).

34. Kasacinio teismo praktika naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020 50 punktas).

35. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. M. nuo 2022 m. sausio 10 d. buvo atstovaujamas advokato Gintaro Platūkio (1 t. b. l. 39), kurį nuo 2022 m. lapkričio 23 d. (po Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo priėmimo) pakeitė advokatas Egidijus Milašius (1 t. b. l. 122), 2023 m. rugpjūčio 10 d. sutarties dėl teisinės pagalbos pagrindu atstovaujantis ir trečiajam asmeniui J. M. (3 t., b. l. 4).

36. Teisėjų kolegija, spręsdama apeliantų naujai pateiktų įrodymų priėmimo klausimą, konstatuoja, kad pateikti dokumentai egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliaciniame skunde nepagrindžiama, kodėl šie įrodymai pateikiami tik apeliacinės instancijos teismui, nors iš teismo posėdžių garso įrašų girdėti, jog pirmosios instancijos teismas ne kartą kėlė klausimą dėl priežiūros išlaidas pagrindžiančių įrodymų pateikimo. Negana to, 2023 m. liepos 24 d. teismo posėdyje apeliantas A. M. nurodė, kad iš pradžių „<...> mes visus kvitus ir lapukus rinkom <...>“, o advokatas E. Milašius jam priekaištavo („Kam tu sakai nepasitaręs su advokatu? Ką tu kalbi dabar?“) (garso įrašas nuo 2 val. 2 min. 10 sek. iki 2 val. 2 min. 24 sek.), tai suponuoja teisėjų kolegijos išvadą apie piktnaudžiavimą naujų įrodymų pateikimo tik apeliacinės instancijos teismui teise.

37. Teisėjų kolegija atsisako priimti prie apeliacinio skundo pridėtus jau anksčiau turėtus įrodymus, atsižvelgdama ir į tai, kad šių įrodymų įrodomoji vertė nėra akivaizdžiai esminė, o jų objektyvumas kelia pagrįstų abejonių.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su išlaidomis gyvenamajai vietai įrengti, ir kitų išlaidų

38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad investicijos į trečiojo asmens pastatą buvo atliktos 2018 metais, t. y. akivaizdžiai ne iš 74 400 Eur, kuriuos A. M. gavo iš D. M. sąskaitos nuginčytu pavedimu 2019 m. birželio 11 d., bet iš kitų lėšų. Pastato savininkės J. M. teigimu, turėtas lėšas investavo pats D. M., kuris samdė meistrus, jiems mokėjo, tarėsi dėl darbų, o atsakovas A. M. ir trečiasis asmuo J. M. tik padėjo atlikti kai kuriuos statybos ir valymo darbus.

39. Apeliantai su tokiu teismo vertinimu nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus – UAB „Asistavita“ turto apžiūros aktą, lokalinę sąmatą, sudarytą pagal atsakovo duotus paaiškinimus apie atliktus darbus, ir konsultacinę išvadą apie bendrą investicijų vertę. Nurodo, kad, nors investicijos į apeliantės (trečiojo asmens) J. M. pastatą buvo apmokėtos ne iš 74 400 Eur, kuriuos atsakovas gavo iš D. M. sąskaitos 2019 m. birželio 11 d., teismas neįvertino D. M. banko sąskaitos išrašo apie pinigų judėjimą ir išgryninimą per laikotarpį nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., kada buvo baigti ūkinio pastato statybos remonto darbai, ir kuris patvirtina, jog per minėtą laikotarpį iš sąskaitos buvo išgryninta tik 3 020 Eur ir neatlikta mokėjimų už statybos remonto darbus.

40. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais tuo aspektu, kad minėtu laikotarpiu iš D. M. banko sąskaitos buvo išgryninta 3 020 Eur, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog investicijos į apeliantei J. M. nuosavybės teise priklausantį pastatą negalėjo būti atliktos iš D. M. sąskaitos 2019 m. birželio 11 d. A. M. pervestų 74 400 Eur (lėšų pavedimo sandoris šiame teisminiame procese buvo pripažintas negaliojančiu dėl valios trūkumų). Tačiau, atsižvelgdama į apeliantų įvardytų įrodymų turinį ir jų sudarymo / fiksavimo aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog investicijos į J. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą, kurį apeliantai pritaikė D. M. gyventi, buvo atliktos 2018 metais, kadangi UAB „Asistavita“ konsultacija dėl investicijų vertės Nr. KKN2210312 (2 t., b. l. 3–21) yra parengta 2022 m. spalio 31 d. atlikus ginčo pastato apžiūrą, t. y. šalių ginčui vykstant teisme. Be to, šio turto vertintojo nuomonė dėl investicijų vertės ir joje atlikti skaičiavimai parengti tik pagal užsakovo (A. M.) pateiktą informaciją ir matavimus (2 t., b. l. 21) – A. M. parengtu investicijų aprašymu ir jame nurodyta informacija (kad investicijos atliktos 2018 metais) remdamasis turto vertintojas atliko skaičiavimus. Tačiau objektyvių duomenų, jog ūkinis pastatas gyventi pritaikytas 2018 metais, nei turto vertintojui, nei bylą nagrinėjusiam teismui pateikta nebuvo. Be to, turto vertintojas ir neturėjo užduoties nustatyti, kada konkrečiai pastato pagerinimai atlikti, o tik apskaičiuoti investicijų vertę pagal apelianto A. M. nurodytus duomenis, kurie, pažymėtina, negrindžiami įrodymais. Tiek ieškovė procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu ieškovės atstovas teigė, kad ginčo pastatas buvo pritaikytas ir skirtas gyventi 2016 metais apelianto D. M. tėvui J. M., kuris ten taip ir neapsigyveno. Šis ieškovės teiginys byloje liko nepaneigtas nei įrodymais, nei šalių paaiškinimais.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į apeliantų pozicijos byloje nenuoseklumą. Kaip liudytoja apklausiama apeliantė J. M. (prieš įtraukiant ją trečiuoju asmeniu) teigė, kad D. M. už savo pinigus įsirenginėjo pastatą, pats samdė meistrus ir už jo pinigus buvo atliekami remonto darbai. Apeliaciniame skunde akcentuojama priešingai – kad per laikotarpį nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., kada buvo baigti ūkinio pastato statybos remonto darbai, iš D. M. sąskaitos išgryninta tik 3 020 Eur ir neatlikta mokėjimų už statybos remonto darbus.

42. Pažymėtina, kad minėtoje konsultacijoje dėl investicijų vertės nurodyta, jog nekilnojamojo turto (pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))), esančio (duomenys neskelbtini), investicijų vertė pagal lokalinę sąmatą (sudarytą pagal 2018 m. spalio mėn. kainas (iš viso su PVM ) – 20 725,17 Eur. Taigi akivaizdu, kad ginčo pastatas negalėjo būti įrengtas nei už D. M. lėšas, kurių jis dar nebuvo gavęs (74 000 Eur), nei už iš D. M. banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. išgrynintas lėšas (3 020 Eur), netgi prie jų pridėjus 9 mėnesių buto nuomos pajamas, kurias D. M. gaudavo grynais pinigais, nes tokių sumų D. M. paprasčiausiai neišleido.

43. Šiame kontekste teisėjų kolegija kaip stokojančius pagrįstumo atmeta ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad apeliantai savo lėšomis negalėjo įrengti ginčo pastatą gyventi, kadangi tokių lėšų neturėjo. Iš apelianto A. M. banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. (DOK-15031) matyti, kad be darbo užmokesčio ir pensijos apeliantas, kaip ir jo brolis, 2018 m. balandžio 5 d. gavo 2 620,47 Eur kaip palikimą po motinos A. M. mirties, 2018 m. balandžio 16 d. – 1 092,48 Eur žemės nuomos mokestį, 2018 m. liepos 27 d. ir 2018 m. rugpjūčio 13 d. – 70 000 Eur (7 000 Eur avansas + 63 000 Eur už parduotą iš motinos paveldėtą žemės sklypo dalį).

44. Apeliantai teigė, jog iš pradžių D. M. gyveno gyvenamajame name kartu su apeliantais, o, kada konkrečiai pradėta rekonstruoti ginčo ūkinį pastatą, nenurodė, tik tvirtino, jog jo įrengimo darbai buvo pabaigti iki 2018 m. spalio mėnesio. Ginčo tarp šalių, kad D. M. gyveno jam pritaikytame ūkiniame pastate, nėra, nors ieškovė, kaip paaiškino apeliantas D. M., niekada nebuvo įėjusi į to pastato vidų, nes ją kaip svečią priimdavo pagrindiniame gyvenamajame name.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad A. M. sąskaitoje pinigų judėjimo srautai patvirtina, jog nuo 2018 m. vasario mėn. pradžios iki 2018 m. rugsėjo mėn. pabaigos buvo išgryninta apie 5 480 Eur, prekybos centre „KESKO Senukai“ išleista 7,53 Eur ir 52,07 Eur. Taigi ir šios pinigų sumos nepakanka turto vertintojo nustatytos vertės turto pagerinimams atlikti. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei iš D. M. banko sąskaitos išgrynintų pinigų, nei iš A. M. banko sąskaitos išimtų / išleistų pinigų nepakako pastato pagerinimams už 20 725,17 Eur laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. atlikti, nes, be remonto darbų, iš tų pačių lėšų reikėjo patenkinti ir įprastus apeliantų pragyvenimo poreikius. Nustatytos aplinkybės sukelia pagrįstas abejones, ar iš tiesų ginčo pastatas (bent jau toks, koks yra užfiksuotas turto vertinimo konsultacijos dokumentacijoje (su pirties gultais, garo izoliacine plėvele ir pan.,) buvo įrengtas 2018 metais, o ne ieškovės nurodytais 2016 metais arba jau po D. M. mirties.

46. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuota bendra per mėnesį D. M. gautų pajamų suma (sudėjus visų rūšių pajamas, gautas iš savivaldybės, VSDF biudžeto, buto nuomos ir padalinus iš 39 mėnesių, kai D. M. gyveno pas brolį), kuri pirmosios instancijos teismo skaičiavimais yra 505 Eur per mėnesį. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai vien tik iš ieškovės pateikto 180 Eur nuompinigių 2021 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimo pavedimo už 2021 m. rugpjūčio mėn. nuomą padarė išvadą, kad tokias įplaukas D. M. gavo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2021 m. balandžio mėn., nes tokio dydžio nuomos mokestis ir sutartis su nuomininku buvo sudaryta ieškovės po jos tėvo mirties, gavus paveldėjimo teisės liudijimą. Dėl šios priežasties, apeliantų teigimu, neteisingai nusprendęs apie D. M. gautus nuompinigius, teismas padarė neteisingą išvadą apie jo vidutinių pajamų, sudėjus visų rūšių pajamas, per mėnesį dydį. Jų skaičiavimais, tas dydis yra ne 505 Eur per mėnesį, o 425 Eur per mėnesį. Todėl teismo vertinimas, kad labiausiai tikėtina, jog per mėnesį gaunamų apie 505 Eur visiškai pakako D. M. maisto, higienos, vaistų, rūbų, avalynės ir rūkymo poreikiams tenkinti, yra nepagrįstas įrodymais iš ieškovės pusės ir pažeidžia CPK 263 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, net ir sutinkant su apeliantais tuo aspektu, jog nuomos mokestis galėjo būti ne 180 Eur, o 100 Eur kas mėnesį, tokia aplinkybė nepaneigtų pirmosios instancijos teismo išvados, kad D. M. kas mėnesį gaunamų pajamų turėjo pakakti jo maisto, higienos, vaistų, rūbų, avalynės ir rūkymo poreikiams patenkinti.

47. Iš D. M. banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 26 d. (DOK-16620) matyti, kad per šiuos 39 mėnesius D. M. iš Kauno rajono savivaldybės administracijos biudžeto gavo 1 208 Eur dydžio šalpos išmokų ir 342 Eur slaugos bei pagalbos išlaidų kompensaciją, iš viso – 1 550 Eur; iš VSDF biudžeto pensijos išmokos iš viso – 11 135,60 Eur (pradinė išmoka 1 038,96 Eur, vėliau kas mėnesį po 354,70 Eur, nuo 2020 m. sausio 11 d. po 387,57 Eur (pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė – 387,70 Eur), 2020 m. rugpjūčio 8 d. gauta papildoma 200 Eur išmoka, nuo 2021 m. sausio – po 424,70 Eur (pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė – 424,07 Eur) kas mėnesį). Nepaisant sprendime padarytų rašymo apsirikimų, bendra D. M. išmokėtų pensijos išmokų suma apskaičiuota teisingai. Taigi iš viso D. M. gavo 12 343,60 Eur šalpos išmokų, slaugos bei pagalbos išlaidų kompensacijų ir pensijos, kas į mėnesį sudarytų po 316,50 Eur ((1 208 Eur +12 343,60 Eur) / 39)).

48. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tai nebuvo vienintelės D. M. pajamos, kadangi jis dar gaudavo pajamas už buto (duomenys neskelbtini), nuomą. Apeliantai ginčija iš šio buto nuomos D. M. gauto nuomos mokesčio dydį, teigdami, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, jis sudarė ne 180 Eur, o 100 Eur kas mėnesį. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pasisakys vėliau, vertindama D. M. poreikių tenkinimui išleidžiamų sumų dydį. Iš minėto banko sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad iki 2018 m. vasario 6 d. apeliantui A. M. pasiimant brolį D. M. pas save gyventi, pastarojo 2018 m. vasario 2 d. banko sąskaitoje buvo 4 519,83 Eur. Taigi D. M., iki apsigyvendamas pas brolį, turėjo santaupų.

49. Be to, D. M. 2018 m. balandžio 5 d. gavo 2 620,47 Eur (2 596,99 Eur + 23,48 Eur) kaip paveldėjimą po savo motinos A. M. mirties, 2018 m. balandžio 16 d. – 1 092,48 Eur žemės nuomos mokestį, o 2018 m. liepos 27 d. ir 2018 m. rugpjūčio 13 d. – 70 000 Eur (7 000 Eur avansą ir 63 000 Eur) už parduotą iš motinos paveldėto žemės sklypo dalį.

50. Iš D. M. banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 26 d. matyti, kad per šiuos 39 mėnesius buvo išgryninta iš viso 14 022 Eur, t. y. 2018 m. kovo 2 d. – 20 Eur; 2018 m. kovo 23 d. – 500 Eur; 2018 m. kovo 24 d. – 500 Eur; 2018 m. liepos 30 d. – 500 Eur; 2018 m. rugpjūčio 24 d. – 500 Eur; 2018 m. rugsėjo 6 d. – 500 Eur; 2018 m. rugsėjo 30 d. – 500 Eur; 2018 m. spalio 7 d. – 500 Eur; 2018 m. spalio 27 d. – 500 Eur; 2018 m. lapkričio 24 d. – 500 Eur; 2018 m. gruodžio 12 d. – 500Eur; 2018 m. gruodžio 24 d. – 500 Eur; 2019 m. vasario 5 d. – 88 Eur; 2019 m. vasario 14 d. – 500 Eur; 2019 m. kovo 23 d. – 400 Eur; 2019 m. balandžio 20 d. – 300 Eur; 2019 m. birželio 1 d. – 300 Eur; 2019 m. rugpjūčio 15 d. – 300 Eur; 2019 m. rugsėjo 15 d. – 300 Eur; 2019 m. spalio 12 d. – 300 Eur; 2019 m. lapkričio 11 d. – 300 Eur; 2019 m. gruodžio 13 d. – 300 Eur; 2020 m. sausio 11 d. – 300 Eur; 2020 m. vasario 11 d. – 300 Eur; 2020 m. kovo 23 d. – 300 Eur; 2020 m. balandžio 17 d. – 300 Eur; 2020 m. gegužės 13 d. – 300 Eur; 2020 m. birželio 13 d. – 300 Eur; 2020 m. birželio 29 d. – 800 Eur; 2020 m. liepos 5 d. – 200 Eur; 2020 m. liepos 5 d. – 90 Eur; 2020 m. liepos 19 d. – 300 Eur; 2020 m. rugpjūčio 21 d. – 300 Eur; 2020 m. rugsėjo 24 d. – 700 Eur; 2020 m. spalio 18 d. – 300 Eur; 2020 m. lapkričio 25 d. – 300 Eur; 2021 m. sausio 15 d. – 400 Eur; 2021 m. vasario 27 d. – 200 Eur; 2021 m. kovo 28 d. – 200 Eur. Į šią sumą teisėjų kolegija neįskaičiuoja 2021 m. balandžio 26 d. (D. M. mirties dieną) išgrynintų 800 Eur, kuriuos, kaip rodo išgryninimo tikslus laikas lyginant jį su mirties liudijimo pasirašymo laiku, ir tai pripažino apeliantas A. M., išgryninta jau po apelianto brolio mirties. Dėl šios priežasties ši suma negali būti vertinama kaip D. M. poreikiams tenkinti išleista suma. Taigi apskaičiuotina, kad kas mėnesį iš D. M. banko sąskaitos būdavo išgryninama apie 359,30 Eur. Prie šios sumos pridėjus kas mėnesį už D. M. nuosavybės teise iki jo mirties priklausiusio buto nuomos gaunamus 100 Eur (kaip nurodo apeliantai) arba 180 Eur (kaip vertino pirmosios instancijos teismas) nuomos mokesčio ir padalinus iš 39 mėnesių gaunama 459,54 Eur ((14 022 Eur + 3 900 Eur) / 39) arba 539,54 Eur ((14 022 Eur + 7 020 Eur) / 39). Iš apeliaciniame skunde pateiktų skaičiavimų, į kuriuos apeliantai įtraukė ir po D. M. mirties iš banko išgrynintas sumas, nors jų, akivaizdu, miręs asmuo panaudoti kasdieniams poreikiams tenkinti negalėjo. Todėl, net ir vertinant, kad iš buto nuomos D. M. gaudavo ne 180 Eur, o 100 Eur kasmėnesinį mokestį, iš viso jo poreikiams tenkinti išleidžiama suma (įvertinus iš jo banko sąskaitos išgrynintas sumas ir gautą nuomos mokestį) buvo ne mažesnė nei 459,54 Eur.

51. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodyta D. M. gaunama 459,54 Eur suma buvo žymiai didesnė nei minimalių vartojimo poreikių dydis (MVPD – rodiklis, nurodantis asmens išlaidų sumą eurais, reikalingą minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių ir paslaugų) poreikiams patenkinti per mėnesį), kuris 2018 metais buvo 238 Eur, 2020 metais – 257 Eur, 2021 metais – 260 Eur ir tik 2024 metais – 446 Eur. Todėl daroma išvada, kad D. M. turėjo pakakti jo paties gaunamų pajamų kasdieniams poreikiams tenkinti. Remiantis tais pačiais argumentais, atmetami kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas ir trečiasis asmuo iki 2019 m. rugsėjo 11 d. piniginio pervedimo už išlaikymą, savo sąskaita išlaikė D. M. ir tai darė iki pripažįstant D. M. neveiksniu (iki 2020 m. lapkričio 24 d.).

52. Apeliaciniame skunde teigiama, jog laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2021 m. balandžio 26 d. iš D. M. atsiskaitomosios banko sąskaitos išgrynintos sumos 10 660,20 Eur buvo panaudota D. M. surūkytoms cigaretėms apmokėti. Tačiau tokie teiginiai yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

53. Apeliantai taip pat nurodo, kad A. M. ir J. M. faktiškai teikė socialinės globos paslaugas A. M. broliui ir, nors A. M. dalį patirtų išlaidų užsirašė keleriems metams į ateitį, jis negali jų pagrįsti konkrečiais kvitais, sąskaitomis, mokėjimo pavedimais ir kitais finansinės apskaitos dokumentais. Todėl, apelianto teigimu, jam turi būti priteista iš viso 23 425,54 Eur, apskaičiuotina pagal analogiją taikant Kauno rajono savivaldybės tarybos 2018 – 2021 metais nustatytus socialinės globos ir priežiūros mėnesio įkainius. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad teismui nepateikta įrodymų, jog priimant gyventi D. M. buvo susitarimas, kad jis apmokės apeliantams už jam suteiktas paslaugas.

54. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas A. M. poziciją dėl teisinio šalių santykio kvalifikavimo keičia priklausomai nuo aplinkybių – pirmajame apeliaciniame skunde įrodinėjo, kad tarp jo ir brolio susiklostė rentos iki gyvos galvos teisiniai santykiai, dabar gi – socialinių paslaugų teikimo sutartis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, savo esme tarp brolių šiuo atveju faktiškai buvo susiklostę globos teisiniai santykiai, kurie vėliau buvo formalizuoti (įteisinti) 2020 m. pabaigoje, kuomet D. M. globėju oficialiai buvo paskirtas A. M., juolab kad kaip nustatyta, jog D. M., kai 2019 m. birželio 11 d. buvo atliekamas dabar jau nuginčytas 74 000 Eur mokėjimo sandoris, buvo neveiksnus. Taigi, rūpindamasis brolio poreikiais ir turėdamas D. M. 2018 m. vasario 26 d. išduotą įgaliojimą gauti pensiją, atsakovas faktiškai atliko globėjo funkcijas, artimo giminaičio globėjo funkcijas. A. M. turėjo galimybę atsisakyti / nepretenduoti į globėjo statusą, kuomet oficialiai buvo sprendžiamas D. M. neveiksnumo klausimas, kadangi norą globoti tėvą buvo išreiškusi ir ieškovė, apeliantas to nepadarė.

55. Taigi apeliantas A. M. brolį D. M. priėmė kartu gyventi kaip artimą giminaitį, todėl neturi teisės reikalauti atlyginti jam kokias nors D. M. priežiūros išlaidas (CK 3.243 straipsnio 1 dalis – globėjas, kuris yra globotinio tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, pareigas atlieka neatlygintinai).

Dėl apeliaciniame sprendime nurodytų proceso teisės pažeidimų

56. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimus nepagrįstai atsisakydamas priimti apeliantės (trečiojo asmens) J. M. patikslintą ieškinį (2023 m. rugsėjo 7 d. DOK-22110), atsisakymo priimti neįformindamas rašytine nutartimi, taip pat rašytine nutartimi neįformindamas atsisakymo neskirti ekspertizės dėl pastato pagerinimo / pabloginimo vertės nustatymo.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešinis ieškinys – tai toje pačioje byloje jau vykstant ginčui pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui, siekiant apsiginti nuo ieškinio reikalavimo. Pažymėtina, kad iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atveju, esant materialiems teisiniams santykiams, subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Priešieškinis pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio pareiškimo taisykles (CPK 143 straipsnis), išskyrus tai, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį neskundžiama atskiruoju skundu. Įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį esant vienai iš trijų pagrindų grupių: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009).

58. Nagrinėjamu atveju apeliantė J. M. į šią bylą įtraukta trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusu, o ne trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus ar juolab bendraieškės statusu. Jos patikslintas priešieškinis buvo teikiamas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, t. y. pateiktas jau po pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Be to, byla (jos dalis) pirmosios instancijos teismui perduota ir buvo nagrinėjama pakartotinai. Nors apeliantė J. M. į bylos nagrinėjimą įtraukta 2023 m. liepos 24 d. (to paties teismo posėdžio metu, kai ji buvo apklausta kaip liudytoja), buvo atstovaujama to paties advokato kaip ir jos sutuoktinis, dar teikdama atsiliepimą į ieškinį kartu galėjo pareikšti savarankiškus reikalavimus, tačiau to nepadarė. Sutiktina su apeliantais tuo aspektu, kad nutartis dėl atsisakymo priimti patikslintą priešieškinį turėjo būti išspręsta rašytine nutartimi (CPK 137 straipsnio 3 dalis, 143 straipsnio 3 dalis), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nutartis atsisakyti priimti priešieškinį ar jo patikslinimą atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 143 straipsnio 3 dalis, 141 straipsnio 4 dalis), proceso įstatymo nustatytos formos nesilaikymas nėra teisiškai reikšmingas šios bylos procesinės baigties kontekste. J. M. procesinę teisę reikšti materialųjį reikalavimą ieškovei turi galimybę įgyvendinti savarankiškoje byloje.

59. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimas civiliniame procese negali būti beribis. Šios bylos atveju apeliantai įrodinėjimo aspektu nebuvo rūpestingai aktyvūs ir nesirūpino savalaikiu turimų įrodymų pateikimu, nors kaip minėta pirmiau, įrodymus galbūt turėjo.

60. Pasisakydama dėl argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, atsisakymą turėtų įforminti nutartimi, teisėjų kolegija pažymi, jog, viena vertus, tiesiogiai tokio reikalavimo CPK neįtvirtina. Antra, remiantis CPK 213 straipsniu, klausimų, kuriuos pasiūlė dalyvaujantis byloje asmuo, atmetimą teismas privalo motyvuoti. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nutartys, kuriomis (ne)skiriamos ekspertizės bylose nėra skundžiamos apeliacine tvarka. Teismas nutartimi dėl turto vertinimo ekspertizės (ne)skyrimo išsprendžia vieno iš įrodymų – eksperto išvados (ne)pateikimo į bylą klausimą. Tokia nutartimi nėra užkertama galimybė bylos tolesnei eigai, tik apsisprendžiama, ar yra reikalinga kompetentingo asmens, turinčio specialių žinių, išvada byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-727-798/2018).

61. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016 34, 35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

62. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir ne rašytine nutartimi, tačiau pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantų prašymą dėl ekspertizės skyrimo, kadangi jos paskyrimas būtų tik dar labiau užvilkinęs šios bylos nagrinėjimą, juolab kad byloje nėra įrodymų, jog remonto darbai atlikti 2018 metais, o jų vertė nustatyta apeliantų pateiktomis išvadomis, todėl dar vieno dokumento apie pagerinimų vertę, nežinant, kada konkrečiai jie buvo atlikti, gavimas šioje byloje nebūtų prisidėjęs prie koncentruoto ir operatyvaus proceso.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

63. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pirmosios instancijos teismo padaryti procesiniai pažeidimai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Tai lemia, jog apeliantų A. M. ir J. M. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistu.

64. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovas A. M. ir trečiasis asmuo J. M. teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgyja. Tačiau teisę į tokių išlaidų atlyginimą įgyja ieškovė (CPK 93 straipsnis).

65. Ieškovė I. Č. prašymą dėl 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo kartu su jį pagrindžiančiais įrodymais pateikė su atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 109–111). Ieškovė advokatei Virginijai Bradulskienei 2024 m. sausio 15 d. sumokėjo 1 200 Eur (pinigų priėmimo kvitas Nr. 1137167). Šios ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytas maksimalus už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 2 600,13 Eur (2 000,10 Eur x 1,3). Todėl ieškovės patirtos 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 600 Eur iš kiekvieno.

66. Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nutartimi apeliantams buvo atidėtas 799 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą, atidėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 399,50 Eur (CPK 84 ir 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei I. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 600 Eur (po šešis šimtus eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 399,50 Eur (tris šimtus devyniasdešimt devynis eurus 50 centų) iš kiekvieno žyminį mokestį valstybei.