- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-376-562/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14319-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Waavo“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno, Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Waavo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Waavo“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės teigimu, ji žalą patyrė dėl teismo veiksmų neužtikrinant jos teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašė žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1235-864/2020 UAB „Eturas“, būdama nemoki, pareiškė jai ieškinį piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis, todėl ieškovė UAB „Waavo“ (toje byloje atsakovė) prašė teismo užtikrinti jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio 3 dalimi. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovės prašymą iš dalies patenkino (įpareigojo UAB „Eturas“ į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti pusę ieškovės prašytos sumos – 6000 Eur), tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi, patenkindamas UAB „Eturas“ atskirąjį skundą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesdamas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikino ir UAB „Waavo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą. UAB „Eturas“ atstovams neatvykus į teismo posėdį, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartimi UAB „Eturas“ ieškinys paliktas nenagrinėtas, o ieškovei (toje byloje atsakovei) UAB „Waavo“ iš UAB „Eturas“ priteista 16 080,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau UAB „Eturas“ iškėlus bankroto bylą ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos liko neatlygintos. Ieškovės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 95 straipsnio 3 dalį ir reikalavo iš ieškovės įrodinėti daugiau nei numatyta šioje normoje (iš esmės reikalavo įrodyti ne galimą piktnaudžiavimą, o jau įvykusį piktnaudžiavimo faktą), todėl nepagrįstai netaikė bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo instituto; tai lėmė žalos ieškovei atsiradimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik jam padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Ieškovė tokių aplinkybių neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis turinio ir konstatavo, kad ieškovės argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl UAB „Eturas“ galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis; teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, sunki finansinė padėtis savaime nepagrindžia galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, o ieškovė kitokių aplinkybių nenurodė, taigi byloje nebuvo įrodyta CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymui būtinų sąlygų visuma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, du kartus atsisakydamas priimti ieškovės kasacinius skundus, nurodė, kad ieškovė nepagrindė, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė CPK 95 straipsnio 3 dalį. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės ieškinys nagrinėjamoje byloje grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir kasaciniai skundai, kuriuos kasacinis teismas atsisakė priimti. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė esminių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatytos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų teismo veiksmų ir kaltės.
3. Teismo posėdyje ieškovės UAB „Waavo“ atstovė advokatė L. K.-D. ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti, papildomai paaiškindama, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą teismą. Pirmosios instancijos teisme byla buvo neišnagrinėta dėl to, kad UAB „Eturas“ neatvyko į teismo posėdį. Procesas byloje buvo vilkinamas, ieškovė UAB „Eturas“ buvo nemoki, net žyminis mokestis jos vardu buvo sumokėtas advokatų lėšomis. Pirmosios instancijos teismas matė ir įvertino bylos procesinę situaciją ir pagrįstai nustatė galimą UAB „Eturas“ piktnaudžiavimą procesu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą sprendė tik pagal atskirojo skundo medžiagą ir jį išnagrinėjo formaliai. Ieškovės atstovė pažymėjo, kad CPK 95 straipsnio 3 dalies teismai beveik netaiko, nes suabsoliutinama teisė į teismą, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo esamą piktnaudžiavimą. CPK 95 straipsnio 3 dalyje pagrindas taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo priemones yra tik galimo piktnaudžiavimo konstatavimas. Aiškinant, kad šalis, prašanti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, turi įrodyti ieškovo jau įvykdytą piktnaudžiavimą, iš esmės užkertamas kelias šiai normai taikyti, nes šios normos taikymo sąlygų įrodytumas tampa neįmanomas. Taip pat galimam piktnaudžiavimui nustatyti neturi reikšmės, ar ieškovas yra pareiškęs vieną, ar kelis ieškinius. Ieškovės įsitikinimu, sprendžiant dėl sąlygų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui taikyti buvimo, pagal analogiją kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju, teismas prima facie (preliminariai) turi įvertinti šių sąlygų buvimą, t. y. galimą ieškovo piktnaudžiavimą ir vėlesnį bylinėjimosi išlaidų neatlyginimą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apie ieškovės piktnaudžiavimą bus pasisakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi apeliacinės instancijos teismo argumentai nesudarė pagrindo atmesti UAB „Waavo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, nes teismas taikė ne CPK 95 straipsnio 3 dalyje, o 95 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. taikė ne tą proceso teisės normą ir nustatė tokį įrodinėjimo standartą, kurio neįmanoma pasiekti. Tai vertintina kaip teismo klaida, kurios kvalifikuotas teisėjas negalėjo (neturėjo) padaryti. Civilinėje byloje Nr. e2-1235-864/2020 ieškovė iki pirmojo teismo posėdžio jau buvo patyrusi apie 16 tūkstančių bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. nutartimi, palikdamas UAB „Eturas“ ieškinį nenagrinėtą, ieškovei (toje byloje atsakovei) UAB „Waavo“ iš UAB „Eturas“ priteisė 16 080,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, taigi šios ieškovės išlaidos buvo pripažintos pagrįstomis, o UAB „Eturas“ esant nemokiai ir neturint galimybės jas atlyginti, šios išlaidos pripažintinos ieškovės patirtais nuostoliais. Ieškovės atstovė taip pat pažymėjo, kad visa prašoma priteisti žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su apeliacinės instancijos teismo neteisėtais veiksmais, nes, apeliacinės instancijos teismui neatmetus ieškovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, ji būtų turėjusi teisę vėlesnėje proceso stadijoje prašyti teismo padidinti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo sumą.
4. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovė palaikė atsikirtimo į ieškinį argumentus ir prašė ieškinį atmesti, akcentuodama tai, kad ieškovė taip ir nenurodė, kokią šiurkščią teisės taikymo klaidą teismas padarė. Atsakovės teigimu, ieškovė netinkamai vertina apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes teismas rėmėsi CPK 95 straipsnio 1 dalimi aiškindamas, kas yra piktnaudžiavimas procesu, o pirmosios instancijos teismas piktnaudžiavimą aiškino plečiamai. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė du kartus teikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties, bet kasacinis teismas neįžvelgė teisės taikymo klaidos. Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje yra pasisakyta, kas gali būti laikoma piktnaudžiavimu procesu, t. y. jis turi būti objektyvus, pasireikšti matomais požymiais, jį turi įrodyti prašymą pateikusi šalis. Šiuo atveju susiduria teisė į teismą ir teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl teismas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo turi vertinti atsargiai, o vien sunki ieškovo turtinė padėtis nėra pagrindas įpareigoti užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi ieškovė neįrodė padarytos teisės taikymo klaidos, tai nėra teismo neteisėtų veiksmų kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19015-1154/2022 ieškinį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties neteisėtumas instancine tvarka nėra konstatuotas. Ieškovė UAB „Waavo“ du kartus teikė kasacinius skundus, prašydama peržiūrėti šią nutartį kasacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. ir 2020 m. liepos 9 d. nutartimis skundus atsisakyta priimti. Remiantis paties kasacinio teismo teikiamais išaiškinimais, kasacinio teismo atrankos kolegija nustato, ar kasacinis skundas atitinka CPK 347 straipsnyje šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, bei patikrina kasacinio skundo turinį (CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą), atsižvelgdama į skundžiamus teismo sprendimą ir (ar) nutartį, nes skundo priėmimo klausimą sprendžia neišreikalavusi civilinės bylos. Kadangi teisėjų atrankos kolegija kasacinio skundo priėmimo klausimą nagrinėja nesiremdama visa civilinės bylos medžiaga ir nenagrinėja bylos iš esmės, tai šios kolegijos padarytas skundo vertinimas išimtinai jo (ne)priėmimo klausimo aspektu negali būti tapatinamas su skundžiamo teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimu instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-969/2018).
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viena iš sąlygų reikalauti iš ieškovo sumokėti užstatą yra ta, kad sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti sunku ar neįmanoma įvykdyti. Akivaizdu, kad ieškovui, turinčiam finansinių sunkumų, užstatas gali nepakeliamai suvaržyti teisę kreiptis į teismą, taigi tokiu atveju egzistuoja grėsmė, kad užstato taikymas paneigs teisę į teisminę gynybą. Siekiant suderinti priešingus šalių interesus, t. y. ieškovo teisės į teismą ir atsakovo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, yra nustatyta antroji bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo priemonės (užstato) taikymo sąlyga – galimas ieškovo piktnaudžiavimas procesu. Pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareigos sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti nustatymas, be kita ko, remiasi ir idėja, kad teisė, kuri įgyvendinama priešingai jos paskirčiai (ja piktnaudžiaujant), nėra gintina, todėl tokiu atveju prioritetas teiktinas kitos šalies, kuri gali nukentėti nuo kito asmens piktnaudžiavimo, teisėtiems interesams (šiuo atveju – teisei susigrąžinti patirtas bylinėjimosi išlaidas).
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutinka su ieškove, jog CPK 95 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų teisinių pasekmių taikymo sąlygos skiriasi. CPK 95 straipsnio 1 dalyje iš esmės reglamentuojama asmens, piktnaudžiaujančio procesinėmis teisėmis, civilinė deliktinė atsakomybė, t. y. jam taikomos teisinės pasekmės už piktnaudžiavimą, kuris yra jau įvykęs ir nustatytas. Tuo tarpu CPK 95 straipsnio 3 dalies normos tikslas yra prevencinis, t. y. pasekmės asmeniui (pareiga sumokėti užstatą) gali kilti nenustačius jau įvykusio piktnaudžiavimo fakto, bet tik esant tikimybei, kad toks faktas gali egzistuoti. Pažymėjo, jog CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyto užstato mokėjimo pareiga gali reikšmingai suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą, ši norma turėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu byloje pateiktais įrodymais yra patvirtintos konkrečios aplinkybės, leidžiančios teismui spręsti, kad ieškovo piktnaudžiavimo procesu tikimybė yra pakankamai didelė. Priešingu atveju šalių teisėtų interesų pusiausvyra būtų pažeista ir atvertas kelias atsakovo piktnaudžiavimui teise prašyti taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo priemones, žinant, kad ieškovo turtinė padėtis yra sunki, ir taip pašalinant ieškovo galimybę pareikšti reikalavimus teisme.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė netinkamai interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties turinį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 95 straipsnio 3 dalį, netinkamai ją taikydamas ir aiškindamas. Ieškovė nepagrįstai teigė, kad teismas iš esmės reikalavo įrodyti ne galimą, bet jau įvykusį piktnaudžiavimo procesu faktą. Teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties argumentai pagrindo tokiai išvadai neteikia. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš tikrųjų yra cituojama kasacinio teismo praktika, susijusi su CPK 95 straipsnio 1 dalies taikymu, tačiau ji pacituota ne dėl to, kad teismas ja tiesiogiai rėmėsi (tokių nuorodų nutartyje nėra), o tik siekiant atskleisti, kas yra laikoma piktnaudžiavimu procesu, ir tai yra suprantama, nes sprendžiant dėl galimo piktnaudžiavimo aktualu apibrėžti, kokie veiksmai (neveikimas) teismų praktikoje yra laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Ieškovė taip pat akcentavo tai, kad apeliacinės instancijos teismas kaip sąlygą galimam piktnaudžiavimui konstatuoti įvardijo kelių bylų tarp tų pačių šalių buvimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks ieškovės argumentas neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas kaip papildomą argumentą vertinant galimą piktnaudžiavimą nurodė tai, jog teismas, spręsdamas dėl galimo piktnaudžiavimo, gali atsižvelgti ir į asmenį apibūdinančias aplinkybes, jo veiksmų motyvaciją ir kt., o duomenys apie tai gali būti gaunami ir iš kitų bylų, tačiau šiuo atveju tarp šalių yra nagrinėjama tik viena byla. Ši aplinkybė teismo nutartyje įvertinta tik tuo aspektu, kad nesant kitų bylų nėra ir duomenų, kad UAB „Eturas“ būtų piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis ir anksčiau.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartyje išdėstytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie jau pasireiškusį ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pernelyg išplėtė CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, taip pat nevertintinas kaip netinkamos (ne tos) teisės normos taikymas ir pernelyg aukšto, netgi nepasiekiamo įrodinėjimo standarto nustatymas. Teismo nutartyje nėra nuorodos į poreikį nustatyti jau įvykusį piktnaudžiavimą, teismas paminėjo tik duomenų nebuvimą apie pasireiškusį piktnaudžiavimą, kitaip tariant, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių duomenų apie objektyviai matomus („pasireiškusius“) UAB „Eturas“ veiksmus, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad UAB „Eturas“ galimai piktnaudžiauja teise, t. y. neturėjo duomenų apie objektyvią išraišką įgavusius UAB „Eturas“ veiksmus, o ne hipotetinio pobūdžio prielaidas.
11. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškove ir dėl kito ieškinio argumento – kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog aplinkybės, kuriomis ieškovė grindė UAB „Eturas“ galimą piktnaudžiavimą, bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, taip atėmė iš ieškovės bet kokią galimybę įrodyti CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas. Galimas piktnaudžiavimas procesu gali pasireikšti labai įvairiomis formomis ir gali būti įrodinėjamas / grindžiamas įvairaus pobūdžio ieškovo veiksmais, kurie leistų tikėtinai spręsti apie galimą piktnaudžiavimą. Tačiau UAB „Waavo“ prašymą taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimą grindė aplinkybėmis, kurios turėjo būti nustatinėjamos vykstant procesui (įrodymų suklastojimas), arba sudarė UAB „Eturas“ procesinių teisių ir (ar) pareigų turinį (pareiga teikti įrodymus), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl to teismas gali pasisakyti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Ieškovė nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios, įvertinus jų visetą, galėtų sudaryti pagrindą išvadai apie galimą piktnaudžiavimą, t. y. iš esmės leistų įvertinti UAB „Eturas“ procesinį elgesį.
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neturi pagrindo sutikti su ieškove, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje buvo nustatyta pareiga UAB „Waavo“ įrodyti ne galimą, bet jau įvykusį UAB „Eturas“ piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą, ir kad teismas nepagrįstai taikė CPK 95 straipsnio 1 daliai taikytiną įrodinėjimo standartą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagrindo daryti tokią išvadą nėra, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti neteisėtus teismo (teisėjo) veiksmus netinkamai taikant ir aiškinant CPK 95 straipsnio 3 dalį.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai remiasi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančiomis normomis ir jų taikymo bei aiškinimo praktika. Šiuo atveju įstatymo analogija (CPK 3 straipsnio 7 dalis) negali būti taikoma. Piktnaudžiavimas procesu (galimas piktnaudžiavimas procesu) nėra būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir taikymo pagrindai iš esmės skiriasi nuo bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo instituto. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik nekonkuruoja su ieškovo teise į teismą ir nelemia poreikio išsaugoti teisingą šių dviejų vertybių pusiausvyrą, bet priešingai, jų paskirtis yra ieškovo teisės į teismą įgyvendinimo užtikrinimas, siekiant sudaryti prielaidas realiam galimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. jos taikomos esant grėsmei, kad dėl tam tikrų atsakovo veiksmų (neveikimo) ar dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kur kas artimesnis institutas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui galėtų būti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 146 straipsnis), nes iš esmės abiejų šių institutų normos reglamentuoja užstato taikymą, tačiau ir šių normų paskirtis ir tikslas bei taikymo sąlygos reikšmingai skiriasi nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo instituto, nes jomis siekiama užtikrinti proceso šalių teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, įgyvendinant proceso šalių lygiateisiškumo ir bendrąjį proporcingumo principus ir nėra siejamas su ieškovo piktnaudžiavimu prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones (tai būtų pagrindas atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne tenkinti atsakovo prašymą dėl galimų nuostolių užtikrinimo). Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, atsakovo teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą susiduria su ieškovo teise kreiptis į teismą, taigi teismui tenka užduotis nustatyti šių dviejų teisių, kurios nėra lygiavertės, tinkamą pusiausvyrą. Todėl aplinkybes, reikšmingas šių teisių tinkamai pusiausvyrai nustatyti, teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertina individualiai, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu pagal savo vidinį įsitikinimą darydamas teisiškai reikšmingas išvadas.
14. Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta valstybės atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius teisėjo (teismo) kaltę, o ši gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos apeliacinis teismas padarė šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Jau minėta, kad pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamą (ne tą) proceso teisės normą, nagrinėjamu atveju nėra. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai aiškino taikytinos normos (CPK 95 straipsnio 3 dalies) turinį ir reikalavo įrodinėti aplinkybes, kurių ši norma nustatyti nereikalauja. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs su vertinamųjų kriterijų taikymu, byloje pateiktų įrodymų vertinimu ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Iš teismo nepriklausomumo principo išplaukia teismo (teisėjo) teisė ir pareiga vertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, todėl valstybės deliktinės atsakomybės taikymas už tokio pobūdžio teismo veiksmus, kurie atlikti įgyvendinant šią teisę, būtų nepagrįstas ir neteisėtas, neatitiktų CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų. Vien tai, kad ieškovė nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo priimtu procesiniu sprendimu, nesudaro pagrindo jį vertinti kaip neteisėtą, o ypač – kaip šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo 2022 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-19015-1154/2022 panaikinti ir ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Nurodė, kad nesąžiningo ieškinio pareiškimas keletą kartų būtų pagrindas taikyti atsakomybę pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį, bet ne pagrindu atsisakyti taikyti CPK 95 straipsnio 3 dalyje numatytą bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo institutą. Pažymėjo, jog tą pačią dieną priimtų dviejų to paties teismo nutarčių motyvai dėl CPK 95 straipsnio 3 dalies prieštarauja viena kitai, nes antruoju atveju net kelių ginčų iš esmės tuo pačiu pagrindu pareiškimas nereiškia piktnaudžiavimo procesu.
15.2. Taip pat nurodė, kad, taikant bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo institutą, bylą nagrinėjančiam teismui tenka specifinis vaidmuo priimant ir surašant procesinį sprendimą. Viena vertus teismas negali iš esmės nagrinėti procesinių dokumentų argumentų ir dėl jų pasisakyti, nes tai atliekama tik bylą išnagrinėjus iš esmės, kita vertus, teismas įpareigojamas ištirti procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir pasisakyti dėl pagrindų užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą egzistavimo. Ir tik tiek ir ta apimtimi, kad teismas nepasirodytų šališkas. Kaip matyti iš nutarties, teismas vadovavosi bendrais LAT pateiktais išaiškinimais dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis taikant CPK 95 straipsnio 1 dalį. Sprendžiant dėl užstato bylinėjimosi išlaidų užtikrinti šie kasacinio teismo išaiškinimai negalėjo būti taikomi, ieškovas neturėjo įrodinėti realaus piktnaudžiavimo fakto egzistavimo.
15.3. Nurodė, jog LAPT nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad iš ieškovės buvo reikalaujama įrodyti faktinį įvykusį piktnaudžiavimą. Todėl, ieškovės nuomone, ji neinterpretuoja nutarties, nes nutarties nereikia interpretuoti – procesiniame dokumente expressis verbis parašyta, kokių duomenų pirmosios instancijos teismas neturėjo. Nurodė, kad iš ieškovės buvo reikalaujama įrodyti ne galimą piktnaudžiavimą (kas eksplicitiškai įtvirtinta CPK 95 straipsnio 3 dalyje), o jau įvykdytą piktnaudžiavimo faktą, kas yra praktiškai neįmanoma, kol nėra iš esmės išnagrinėta byla. Įvertinus nutarties motyvus, padarė išvadą, kad teismui neatliekant jokio procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų ir įrodymų vertinimo, galimo piktnaudžiavimo ir siekio neatlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidų jokiais atvejais nebuvo įmanoma įrodyti. Teismo procesas turi būti organizuojamas taip, kad kiekviena šalis galėtų bylos nagrinėjime dalyvauti ir naudotis lygiomis teisėmis ir sąlygomis su savo oponentais. Šiuo atveju buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, nes reikalaujant įrodinėti daugiau nei numatyta įstatyme buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas ieškovės oponentui – UAB „Eturas“. Tokiu būdu sudarytos sąlygos nemokiam asmeniui nemokamai bylinėtis ir nepatirti jokių neigiamų pasekmių visiškai ignoruojant ieškovės teises ir teisėtus interesus. Ieškovei puikiai suprantama, kad teisė kreiptis į teismą turi būti garantuojama. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, teise neturi būti piktnaudžiaujama, o teismas, kaip nešališkas situacijos arbitras abi šalis, turi vertinti lygiai.
15.4. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis netinkama teismų praktika, kai nagrinėjamos bylos ir bylomis, kuriomis grindžiamas sprendimas ratio decidendi nesutampa, vadovaudamasi teismų praktikos išaiškinimais, kurie yra padaryti dėl kitų nuostatų aiškinimo, sukūrė tokią situaciją, kai bylinėjimosi išlaidų užtikrinimas tampa neįmanomu. Dėl teisėjo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, nutartis, kuria buvo iš dalies užtikrintos ieškovės bylinėjimosi išlaidos, buvo panaikinta. Kadangi kvalifikuotas teisėjas tokių klaidų neturėtų daryti, tokie veiksmai laikytini teisėjo kalte. Pirmosios instancijos teismo sprendime nenustačius teismo neteisėtų (kaltų) veiksmų, nepagrįstai nebuvo įvertintos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos.
15.5. Taip pat nurodė, jog 2020 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi palikus UAB „Eturas“ ieškinį nenagrinėtą, teismas įvertino ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir tenkindamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priteisė ieškovei 16 080,90 Eur. Ieškovės patirta nuostolių suma yra visos jo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurios buvo pripažintos pagrįstomis, t. y. 16 080,90 Eur. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad nors ir pirmine nutartimi buvo užtikrintas 4000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ieškovė proceso metu būtų turėjusi galimybę prašyti dar papildomai įmokėti trūkstamą sumą. Ieškovė patyrė nuostolius dėl neatlygintų bylinėjimosi išlaidų, kadangi jos nebuvo užtikrintos. Ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo atmestas ir nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo buvo panaikinta.
Atsiliepimas
16. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė UAB „Waavo“ apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teisingumo ministerijos vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, todėl UAB „Waavo“ apeliacinis skundas atmestinas. Teismas išsamiai ir objektyviai įvertino visus įrodymus, bylos šalių argumentus bei paaiškinimus, savo išvadas grindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, jos atitinka teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas reikalauja, kad apeliaciniame skunde būtų nurodyta, kokios aplinkybės patvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės.
16.2. Pažymėjo, jog, įvertinus ieškovės apeliacinio skundo turinį, matyti, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir ieškinys. Nurodė, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nebuvo įrodyti neteisėti Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos veiksmai, tačiau nėra pateikiama jokių aplinkybių, patvirtinančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Akcentavo, kad deklaratyvus nesutikimas su priimtu teismo sprendimu savaime nepagrindžia tokio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Ieškovei nenurodžius jokių aplinkybių, patvirtinančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, Teisingumo ministerija neturi pagrindo vėl pasisakyti dėl tų pačių ieškovės argumentų nepagrįstumo, nes dėl to jau buvo pasisakyta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
18. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
20. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
Faktinės bylos aplinkybės
21. Nustatyta, jog Vilniaus apygardos teisme buvo gautas UAB „Eturas“ ieškinys, kuriuo buvo prašoma: 1) priteisti solidariai iš atsakovų T. S. ir UAB „Waavo“ 745 219,15 Eur nuostolių atlyginimą ieškovės naudai; 2) uždrausti atsakovams tiesiogiai ir/ar per trečiuosius asmenis atgaminti bet kokia forma ar būdu, adaptuoti ar kitaip perdirbti, platinti ieškovei priklausančios aviabilietų programos programinio kodo originalą ar jo kopijas parduodant, įskaitant viešą siūlymą juos pirkti ar tikslinę programos programinio kodo ar jo kopijų reklamą, skatinančią vartotojus juos įsigyti, taip pat nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti programos programinio kodo originalą ar jo kopijas nuosavybėn arba valdyti, importuoti ar eksportuoti; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti solidariai iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį pagrindžiantys dokumentai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
22. Atsakovai byloje T. S. ir UAB „Waavo“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti atsakovams patirtas bylinėjimosi išlaidas bei įpareigoti ieškovę sumokėti 11 639,67 Eur dydžio užstatą galimoms atsakovų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
23. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi tenkino prašymą sumokėti užstatą iš dalies ir įpareigojo ieškovę UAB „Eturas“ įmokėti 6 000 Eur į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą atsakovės UAB „Waavo“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.
24. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsakovų T. S. ir UAB „Waavo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmetė.
25. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartimi UAB „Eturas“ ieškinys paliktas nenagrinėtas, o UAB „Waavo“ iš UAB „Eturas“ priteista 16 080,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.
26. UAB „Waavo“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo. Iš esmės ieškovė ieškinyje teigė, jog žalą patyrė dėl teismo veiksmų, netinkamai taikant CPK 95 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip neužtikrinant jos teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl patirtą žalą turėtų atlyginti Lietuvos Respublika.
27. Vilniaus apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė tuo pagrindu, jog nebuvo įrodytos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei kilti.
28. Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuoja šį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Skunde ieškovė nurodė šį sprendimo nepagrįstumo pagrindą: Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi reikalavo iš ieškovės įrodyti daugiau, nei reikalauja 95 straipsnio 3 dalies norma, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, sprendime nenustačius teismo neteisėtų veiksmų, nepagrįstai nebuvo įvertintos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos.
Dėl valstybės atsakomybės
29. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant žalos atlyginimo dėl teisėjų veiksmų klausimą, esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, bet ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
31. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
32. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme 2019 m. rugsėjo 26 d. buvo gautas ieškovės UAB „Eturas“ ieškinys atsakovams T. S. ir UAB „Waavo“. Atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė teismą įpareigoti ieškovę sumokėti 11 639,67 EUR dydžio užstatą atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui. Šį prašymą grindė šiomis aplinkybėmis: „atsižvelgiant į ieškinio pareiškimo aplinkybes ir akivaizdų ieškinio reikalavimų nepagrįstumą?, yra pagrindas išvadai, kad ieškovė galimai piktnaudžiauja ir ateityje piktnaudžiaus jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, o tai patvirtina šios aplinkybės: 1) byloje yra teikiami suklastoti įrodymai; 2) ieškovė nepateikė savo programinio kodo, neparodo, kad ji kažkokį programinį kodą turi, tačiau išsireikalauja jį per teismą pateikti bendrovę; 3) ieškovė teikia ieškinį akivaizdžiai praleidus ieškinio senaties terminą; 4) ieškovės direktorius ir kontroliuojantis akcininkas tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja eilę kitų bendrovių, domenų, vykdančių tokią pačią veiklą, kaip ieškovė; 5) ieškovės direktorius ir kontroliuojantis akcininkas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo ne vieną kitą bendrovę, kuri užsiima turizmo paslaugų teikimu, nors jiems tai uždrausta“. Prašymui pagrįsti taip pat nurodė, jog: „ieškovė pati pripažįsta, kad jos finansinė padėtis yra labai sunki, todėl yra didelė tikimybė, kad ieškovė nebus pajėgi atlyginti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir tai patvirtina šios aplinkybės: 1) ieškovė nevykdo jokios veiklos – pas ieškovę neįdarbintas nei vienas darbuotojas nuo 2019 m. balandžio 19 d.; 2) ieškovė turi skolų socialinio draudimo fondui ir jos tik didėja; 3) per 2018 finansinius metus ieškovė uždirbo tik 13 274,00 Eur grynojo pelno, o šiuo metu nevykdo jokios veiklos; 4) nagrinėjamoje byloje žyminis mokestis sumokėtas net ne iš ieškovės sąskaitos; 5) ieškovės sudėtinga ekonominę padėtį patvirtina ir viešai prieinami duomenys“.
33. 2019 m. gruodžio 2 d. UAB „Waavo“ pateikė teismui prašymą skubiai išspręsti atsiliepime į ieškinį išdėstytą prašymą įpareigoti UAB „Eturas“ sumokėti užstatą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies ir įpareigojo UAB „Eturas“ įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 6 000 Eur UAB „Waavo“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Dėl šios teismo nutarties UAB „Eturas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą atmesti. Atsakovai byloje Lietuvos apeliaciniam teismui taip pat pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti nutarties dalį ir šioje dalyje priimti naują nutartį – prašymą dėl užstato bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti tenkinti visiškai, įpareigojant ieškovę sumokėti 11 639,67 Eur dydžio užstatą atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui, taip pat leisti nutartį vykdyti skubiai.
34. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsakovų T. S. ir UAB „Waavo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmetė.
35. Įvertinus ieškovės byloje pateiktus procesinius dokumentus, nustatyta, jog neteisėtus valstybės veiksmus ieškovė iš esmės grindžia minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties netinkamumu, nurodant, jog apeliacinis teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį, kuria buvo tenkintas atsakovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, taikė aukštesnį įrodinėjimo standartą nei reikalauja CPK 95 straipsnio 3 dalies norma, dėl ko nepagrįstai nebuvo užtikrintas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Nors Vilniaus apygardos teismas sprendimu ir priteisė ieškovei 16 080,90 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau realiai šios išlaidos ieškovei tinkamai atlygintos nebuvo. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės ieškovė grindžia Lietuvos apeliacinio teismo padaryta klaida taikant CPK 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą.
36. CPK 95 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kai yra pagrindas manyti, kad ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Užstato per nustatytą terminą nesumokėjus, teismas procesinį dokumentą palieka nenagrinėtą. Užstato dydis nustatomas, užstatas grąžinamas, bylinėjimosi išlaidos iš užstato atlyginamos mutatis mutandis taikant šio Kodekso 795, 796, 797 ir 798 straipsnius.
37. Taigi, šios procesinės normos taikymui numatytos dvi sąlygos: (1) galimas procesinį dokumentą pateikusio asmens piktnaudžiavimas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir (2) jis, išnagrinėjus bylą iš esmės, gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-181-178/2018).
38. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl užstato reikalingumo, taip apsaugant atsakovus nuo nepagrįsto bylinėjimosi, kartu užtikrinant pradėto proceso operatyvumą, koncentruotą ir aiškų bylos išnagrinėjimą. Kadangi CPK 95 straipsnio nuostatos yra taikomos iš esmės nustačius piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ar siekiant piktnaudžiavimui užkirsti kelią, šio straipsnio 3 dalies nuostatos paskirtis yra apsaugoti byloje dalyvaujančių asmenų teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, esant tikimybei, jog asmuo gali piktybiškai vengti jas atlyginti ir yra duomenų, jog asmuo piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, dėl ko byloje dalyvaujantys asmenys gali patirti nereikalingas ar perteklines bylinėjimosi išlaidas.
39. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, tačiau pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-706/2016). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
40. Įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvuojamąją dalį, nustatyta, jog teismas, įvertinęs prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo nurodytas aplinkybes, sprendė, jog nėra būtinųjų sąlygų tam, jog taikyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo institutą. Šią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas motyvavo tuo, jog: „ atsakovų argumentai, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki, savaime niekaip nepagrindžia galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis – vien tik tokia aplinkybė negali atimti iš asmens teisės savo galimai pažeistas teises ginti teisme. Atsakovų argumentai apie ieškovės atstovės veikimą keliose įmonėse nėra niekaip susiję su ginčo klausimu, o argumentai, jog ieškovė nepateikė tam tikrų įrodymų ar juos galimai suklastojo, bus įvertinti tik bylą išnagrinėjus iš esmės, t. y. teismas, atlikęs įrodymų vertinimą, spręs, ar tam tikros aplinkybės yra įrodytos, ar ne (CPK 178,185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ieškovės procesinio elgesio, skundžiamos nutarties tinkamai nemotyvavo, o tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovų argumentai tikėtinai pagrįsti, nors šioje stadijoje jų net nevertino. Taigi, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie jau pasireiškusį ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pernelyg išplėtė CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo ribas. Vien tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą, ir nesant duomenų, kad kreipimasis neatitinka civilinio proceso reikalavimų, negali būti vertinama kaip ieškovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes, sutiktina su ieškovės atskirojo skundo argumentu – toks vertinimas pažeistų ieškovės teisę į teisminę gynybą“ (nutarties 17 punktas). „Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad šiuo metu tarp šalių yra nagrinėjamas vienintelis teisminis ginčas, t. y. ši byla. Duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovė yra anksčiau piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis – nėra“ (nutarties 18 punktas).
41. Nors ieškovė apeliaciniame skunde ir nurodo, jog Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi reikalavo įrodinėti daugiau nei numatyta įstatyme, t. y. įrodyti jau įvykusį piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau įvertinus gramatinę Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvuojamosios dalies išraišką, sutikti su šiais ieškovės argumentais nėra pagrindo. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi vertino tai, jog argumentai dėl piktnaudžiavimo procesu turi būti objektyvūs. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šio instituto taikymo išimtinumą, piktnaudžiavimo teise ir, atitinkamai, jo užkardymo, pareikalaujant užstato sumokėjimo, poreikio konstatavimas ieškinio pareiškimo atveju turi būti grindžiamas konkrečiais argumentais, susijusiais su bylos iškėlimą inicijuojančio asmens kitų, nei CPK 5 straipsnyje įvardyti, tikslų turėjimu, aiškiai įvardijant šiuos tikslus, ar kitai proceso šaliai ieškinio pareiškimu sąmoningai sukeliama esmine žala. Tai reiškia, jog asmuo, siekiantis pasinaudoti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo institutu, turi nurodyti objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima pripažinti egzistuojant ir antrąją šio instituto taikymo sąlygą – galimą procesinį dokumentą pateikusio asmens piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tačiau to nereikėtų tapatinti su reikalavimu įrodyti jau įvykusį piktnaudžiavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, nutartyje nėra nei aiškiai, nei užuominomis nurodyta, kad ieškovė turėjo pateikti jau egzistuojančius įrodymus, įvertinus motyvų visumą laikytina, jog teismas vertino, kad ieškovė apskritai nepateikė jokių pagrįstų ir konkrečių argumentų. Nors teismas nutarties 18 punkte ir nurodė, kad duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovė yra anksčiau piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis – nėra, tačiau akivaizdu, jog tai buvo papildoma vertinamoji aplinkybė, o ne esminė aplinkybė, kurios pagrindu teismas atmetė prašymą.
42. Pažymėtina ir tai, jog pozicijos, kad asmuo, kuris prašo taikyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo institutą, turi pateikti objektyvius argumentus dėl galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (pavyzdžiui, 2022 m. Lietuvos apeliacinio teismo lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1152-912/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1129-516/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-700-464/2022; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1258-967/2022 ir kitos). Nurodytose bylose apeliacinės instancijos teismai panaikino žemesnės instancijos teismų nutartis, kuriomis buvo tenkinti prašymai taikyti bylinėjimo išlaidų atlyginimo užtikrinimo institutą, būtent dėl to, nes prašymuose/žemesnės instancijos teismų nutartyse nebuvo nurodyta objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galimą spręsti apie galimą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atitinkamai, Lietuvos apeliacinis teismas teisingai nustatęs, jog tokių objektyvių argumentų nei ieškovė savo prašyme, nei pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nenurodė, teismo nutartį panaikino. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi reikalavo įrodinėti daugiau nei numato įstatymas, nes, kaip minėta, teismas nenukrypo nuo įrodinėjimo standarto, kurio laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje.
43. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad prašymą taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimą pati ieškovė iš dalies grindė aplinkybėmis, kurios turėjo būti nustatinėjamos nagrinėjant bylą iš esmės, tokiomis, kaip įrodymų klastojimas, tai, jog UAB „Eturas“ nepateikė programinio kodo, aplinkybėmis, susijusiomis su UAB „Eturas“ direktoriaus/akcininko galimu nesąžiningumu. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai sprendė, jog šios aplinkybės neįrodo galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes pirmiausiai, šios aplinkybės turi būti ištirtos nagrinėjant bylą iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, jog kitoks šios situacijos interpretavimas būtų pažeidęs šalių lygiateisiškumo principą, nes vien tik deklaratyvūs samprotavimai apie galimai suklastotus įrodymus ir kitas nurodytas aplinkybes, negali būti vertinami kaip objektyvūs ir pagrįsti argumentai.
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinį, konstatuoja, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo instituto netinkamo taikymo, tinkamai vertino CPK 95 straipsnio 3 dalies normos nuostatas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Atitinkamai, konstatuotina, jog byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo išvadai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-943/2020, buvo priimta ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) teisės normas, svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arbai aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teismo vertinimu, ieškovės nurodomi argumentai gali būti vertinami kaip pačios ieškovės neteisingo civilinių teisinių santykių, teisės aktų, teismų procesinių sprendimų interpretavimo rezultatas, bet ne teismo ar teisėjos veiksmų nagrinėjant civilines bylas pasekmė. Pažymėtina, jog ieškovės nesutikimas su teismo procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais teismo (teisėjos) veiksmus, priimant konkrečius procesinius sprendimus. Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, turėjo pareigą nurodyti ir pagrįsti, kad išnagrinėtose bylose buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, lėmusios jos reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimą, tačiau to nepadarė. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė pagrįstas išvadas, kad byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti, jog teisėja, priimdama procesinį sprendimą, padarė šiurkščių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, dėl kurių valstybei galėtų kilti civilinė atsakomybė.
45. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
46. Ieškovei neįrodžius kaltų neteisėtų teismo ir (ar) teisėjos veiksmų, civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė pagrįstai ir teisėtai.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
48. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas ir aptartas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia ieškovė, teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių bei tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei aktualias materialinės teisės normas, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Taigi, apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
50. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Waavo“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.