Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Waavo“ atstovei advokatei Laimai Kunčinaitei-Dargužienei,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovei D. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Waavo“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

4. Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Waavo“ atstovė advokatė Laima Kunčinaitė-Dargužienė ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti, papildomai paaiškindama, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą teismą. Pirmosios instancijos teisme byla buvo neišnagrinėta dėl to, kad UAB „Eturas“ neatvyko į teismo posėdį. Procesas byloje buvo vilkinamas, ieškovė UAB „Eturas“ buvo nemoki, net žyminis mokestis jos vardu buvo sumokėtas advokatų lėšomis. Pirmosios instancijos teismas matė ir įvertino bylos procesinę situaciją ir pagrįstai nustatė galimą UAB „Eturas“ piktnaudžiavimą procesu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą sprendė tik pagal atskirojo skundo medžiagą ir jį išnagrinėjo formaliai. Ieškovės atstovė pažymėjo, kad CPK 95 straipsnio 3 dalies teismai beveik netaiko, nes suabsoliutinama teisė į teismą, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo esamą piktnaudžiavimą. CPK 95 straipsnio 3 dalyje pagrindas taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo priemones yra tik galimo piktnaudžiavimo konstatavimas. Aiškinant, kad šalis, prašanti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, turi įrodyti ieškovo jau įvykdytą piktnaudžiavimą, iš esmės užkertamas kelias šiai normai taikyti, nes šios normos taikymo sąlygų įrodytumas tampa neįmanomas. Taip pat galimam piktnaudžiavimui nustatyti neturi reikšmės, ar ieškovas yra pareiškęs vieną, ar kelis ieškinius. Ieškovės įsitikinimu, sprendžiant dėl sąlygų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui taikyti buvimo, pagal analogiją kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju, teismas prima facie (preliminariai) turi įvertinti šių sąlygų buvimą, t. y. galimą ieškovo piktnaudžiavimą ir vėlesnį bylinėjimosi išlaidų neatlyginimą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apie ieškovės piktnaudžiavimą bus pasisakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismo argumentai nesudarė pagrindo atmesti UAB „Waavo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, nes teismas taikė ne CPK 95 straipsnio 3 dalyje, o 95 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. taikė ne tą proceso teisės normą ir nustatė tokį įrodinėjimo standartą, kurio neįmanoma pasiekti. Tai vertintina kaip teismo klaida, kurios kvalifikuotas teisėjas negalėjo (neturėjo) padaryti. Civilinėje byloje Nr. e2-1235-864/2020 ieškovė iki pirmojo teismo posėdžio jau buvo patyrusi apie 16 tūkst. bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. nutartimi, palikdamas UAB „Eturas“ ieškinį nenagrinėtą, ieškovei (toje byloje atsakovei) UAB „Waavo“ iš UAB „Eturas“ priteisė 16 080,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, taigi šios ieškovės išlaidos buvo pripažintos pagrįstomis, o UAB „Eturas“ esant nemokiai ir neturint galimybės jas atlyginti, šios išlaidos pripažintinos ieškovės patirtais nuostoliais. Ieškovės atstovė taip pat pažymėjo, kad visa prašoma priteisti žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su apeliacinės instancijos teismo neteisėtais veiksmais, nes, apeliacinės instancijos teismui neatmetus ieškovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, ji būtų turėjusi teisę vėlesnėje proceso stadijoje prašyti teismo padidinti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo sumą.

5. Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovė palaikė atsikirtimo į ieškinį argumentus ir prašė ieškinį atmesti, akcentuodama tai, kad ieškovė taip ir nenurodė, kokią šiurkščią teisės taikymo klaidą teismas padarė. Atsakovės teigimu, ieškovė netinkamai vertina apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes teismas rėmėsi CPK 95 straipsnio 1 dalimi aiškindamas, kas yra piktnaudžiavimas procesu, o pirmosios instancijos teismas piktnaudžiavimą aiškino plečiamai. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė du kartus teikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties, bet kasacinis teismas neįžvelgė teisės taikymo klaidos. Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje yra pasisakyta, kas gali būti laikoma piktnaudžiavimu procesu, t. y. jis turi būti objektyvus, pasireikšti matomais požymiais, jį turi įrodyti prašymą pateikusi šalis. Šiuo atveju susiduria teisė į teismą ir teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl teismas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo turi vertinti atsargiai, o vien sunki ieškovo turtinė padėtis nėra pagrindas įpareigoti užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi ieškovė neįrodė padarytos teisės taikymo klaidos, tai nėra teismo neteisėtų veiksmų kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

6. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Skirtingai nei CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta valstybės griežtoji atsakomybė (atsakomybė nepaisant konkrečių pareigūnų ar teismo kaltės) už žalą, atsiradusią dėl šioje normoje nurodytų ikiteisminės valdžios, prokuroro bei teismo baudžiamajame bei administraciniame procese priimtų neteisėtų aktų (veiksmų), pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą teisėjo ar teismo neteisėtais veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, valstybė atlygina tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Taigi, CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu valstybei civilinė atsakomybė kyla tik nustačius visas jos sąlygas: teisėjo (teismo) neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

7. Kasacinis teismas, aiškindamas kaltės, kaip CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės už teisėjo ar teismo veiksmus nagrinėjant civilinę bylą sąlygos, formą ir turinį, yra nurodęs, kad teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 straipsnis); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

8. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą turi įrodyti ieškovė, prašanti taikyti civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis).

9. Nagrinėjamu atveju ieškinys grindžiamas tuo, kad civilinėje byloje Nr. e2-1235-864/2020 priimta 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi (2019 metais bylos numeris buvo e2-4252-864/2019) Vilniaus apygardos teismas iš dalies patenkino ieškovės (toje byloje atsakovės) UAB „Waavo“ prašymą užtikrinti jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir įpareigojo toje byloje ieškinį pareiškusią UAB „Eturas“ per septynias dienas nuo teismo nutarties kopijos įteikimo įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 6000 Eur UAB „Waavo“ bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs abiejų šalių atskiruosius skundus, 2020 m. kovo 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikino ir UAB „Waavo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmetė. UAB „Eturas“ neatvykus į teismo posėdį, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nutartimi UAB „Eturas“ ieškinys paliktas nenagrinėtas, o ieškovei (toje byloje atsakovei) UAB „Waavo“ priteista iš UAB „Eturas“ 16 080,90 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ieškovės UAB „Waavo“ teigimu, dėl neteisėtų apeliacinės instancijos teismo veiksmų, nepagrįstai atmetant jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo, jai buvo padaryta žala, nes UAB „Eturas“ buvo iškelta bankroto byla, o ieškovės bylinėjimosi išlaidos liko neatlygintos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi UAB „Eturas“ iškelta bankroto byla, 2022 m. sausio 3 d. nutartimi BUAB „Eturas“ pripažinta bankrutuojančia ir likviduojama dėl bankroto, 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi patvirtinta bankroto proceso pabaigos ataskaita, kurioje konstatuota, kad bankrutavusi UAB „Eturas“ su savo kreditoriais, įskaitant UAB „Waavo“, net iš dalies neatsiskaitė, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu , įsiteisėjusiu 2022 m. birželio 16 d., nuspręsta pripažinti bankrutavusios UAB „Eturas“ veiklą pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro (civilinė byla Nr. eB2-406-656/2022) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

10. Taigi, valstybės veiksmų neteisėtumą , kaip jos civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį taikymo sąlygą, ieškovė grindžia Lietuvos apeliacinio teismo neteisėtais veiksmais priimant 2020 m. kovo 31 d. nutartį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis ir ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmestas.

11. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties neteisėtumas instancine tvarka nėra konstatuotas. Ieškovė UAB „Waavo“ du kartus teikė kasacinius skundus, prašydama peržiūrėti šią nutartį kasacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. ir 2020 m. liepos 9 d. nutartimis skundus atsisakyta priimti. Remiantis paties kasacinio teismo teikiamais išaiškinimais, kasacinio teismo atrankos kolegija nustato, ar kasacinis skundas atitinka CPK 347 straipsnyje šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus bei patikrina kasacinio skundo turinį (CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą), atsižvelgdama į skundžiamus teismo sprendimą ir (ar) nutartį, nes skundo priėmimo klausimą sprendžia neišreikalavusi civilinės bylos. Kadangi teisėjų atrankos kolegija kasacinio skundo priėmimo klausimą nagrinėja nesiremdama visa civilinės bylos medžiaga ir nenagrinėja bylos iš esmės, tai šios kolegijos padarytas skundo vertinimas išimtinai jo (ne)priėmimo klausimo aspektu negali būti tapatinamas su skundžiamo teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimu instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-969/2018).

13. Ieškovė Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutarties neteisėtumą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė CPK 95 straipsnio 3 dalį, nes rėmėsi kitoje šio straipsnio normoje (95 straipsnio 1 dalyje) nurodytais kriterijais, dėl to nustatė nepagrįstai aukštą įrodymų pakankamumo standartą ir taip ieškovės įrodinėjimo pareigą padarė neįmanomą, nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių galimą UAB „Eturas“ piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

14. Pagal CPK 95 straipsnio 3 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti; užstato per nustatytą terminą nesumokėjus, teismas procesinį dokumentą palieka nenagrinėtą; užstato dydis nustatomas, užstatas grąžinamas, bylinėjimosi išlaidos iš užstato atlyginamos mutatis mutandis taikant šio Kodekso 795, 796, 797 ir 798 straipsnius.

15. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šios procesinės normos taikymui numatytos dvi sąlygos: 1) galimas procesinį dokumentą pateikusio asmens piktnaudžiavimas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir 2) jis, išnagrinėjus bylą iš esmės, gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-181-178/2018). Taigi, viena iš sąlygų reikalauti iš ieškovo sumokėti užstatą yra ta, kad sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti sunku ar neįmanoma įvykdyti. Akivaizdu, kad ieškovui, turinčiam finansinių sunkumų, užstatas gali nepakeliamai suvaržyti teisę kreiptis į teismą, taigi tokiu atveju egzistuoja grėsmė, kad užstato taikymas paneigs teisę į teisminę gynybą. Siekiant suderinti priešingus šalių interesus, t. y. ieškovo teisės į teismą ir atsakovo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, yra nustatyta antroji bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo priemonės (užstato) taikymo sąlyga – galimas ieškovo piktnaudžiavimas procesu. Pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Teismo manymu, pareigos sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti nustatymas, be kita ko, remiasi ir idėja, kad teisė, kuri įgyvendinama priešingai jos paskirčiai (ja piktnaudžiaujant), nėra gintina, todėl tokiu atveju prioritetas teiktinas kitos šalies, kuri gali nukentėti nuo kito asmens piktnaudžiavimo, teisėtiems interesams (šiuo atveju – teisei susigrąžinti patirtas bylinėjimosi išlaidas).

16. Sutiktina su ieškove, kad CPK 95 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų teisinių pasekmių taikymo sąlygos skiriasi. CPK 95 straipsnio 1 dalyje iš esmės reglamentuojama asmens, piktnaudžiaujančio procesinėmis teisėmis, civilinė deliktinė atsakomybė, t. y. jam taikomos teisinės pasekmės už piktnaudžiavimą, kuris yra jau įvykęs ir nustatytas. Tuo tarpu CPK 95 straipsnio 3 dalies normos tikslas yra prevencinis, t. y. pasekmės asmeniui (pareiga sumokėti užstatą) gali kilti nenustačius jau įvykusio piktnaudžiavimo fakto, bet tik esant tikimybei, kad toks faktas gali egzistuoti. Tačiau atsižvelgiant į argumentus, išdėstytus šio sprendimo 15 punkte, t. y. visų pirma į tai, kad CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyto užstato mokėjimo pareiga gali reikšmingai suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą, ši norma turėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu byloje pateiktais įrodymais yra patvirtintos konkrečios aplinkybės, leidžiančios teismui spręsti, kad ieškovo piktnaudžiavimo procesu tikimybė yra pakankamai didelė. Priešingu atveju šalių teisėtų interesų pusiausvyra būtų pažeista ir atvertas kelias atsakovo piktnaudžiavimui teise prašyti taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo priemones, žinant, kad ieškovo turtinė padėtis yra sunki, ir taip pašalinant ieškovo galimybę pareikšti reikalavimus teisme.

17. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartyje nurodė, kad apeliantė UAB „Eturas“ iš esmės neginčija, jog egzistuoja sąlyga, kad ji gali neatlyginti UAB „Waavo“ bylinėjimosi išlaidų, t. y. pripažino, kad jos finansinė padėtis yra sunki. Todėl teismas šios CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos nenustatinėjo ir vertino kitos būtinos sąlygos buvimą, t. y. galimą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su UAB „Waavo“ prašyme taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimą nurodytais argumentais, iš esmės jų neanalizuodamas, o UAB „Waavo“ argumentai, kuriais buvo grindžiama galimo piktnaudžiavimo sąlyga, buvo tokie: apeliantė UAB „Eturas“ pateikė suklastotus įrodymus, nepateikė programinio kodo, be to, ieškinį pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai nesudarė pagrindo spręsti dėl apeliantės galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Teismas nurodė, kad UAB „Waavo“ argumentai apie apeliantės UAB „Eturas“ atstovės veikimą keliose įmonėse nėra niekaip susiję su ginčo klausimu, o argumentai, kad apeliantė nepateikė tam tikrų įrodymų ar juos galimai suklastojo, bus įvertinti tik bylą išnagrinėjus iš esmės, t. y. teismas, atlikęs įrodymų vertinimą, spręs, ar tam tikros aplinkybės yra įrodytos, ar ne (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino apeliantės procesinio elgesio, skundžiamos nutarties tinkamai nemotyvavo, o tik abstrakčiai nurodė, kad UAB „Waavo“ argumentai tikėtinai pagrįsti, nors šioje stadijoje jų net nevertino, taigi pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie jau pasireiškusį ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pernelyg išplėtė CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo ribas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad UAB „Eturas“ kreipėsi į teismą, nesant duomenų, kad kreipimasis neatitinka civilinio proceso reikalavimų, negali būti vertinama kaip jos piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes toks vertinimas pažeistų jos teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis). Konstatavęs, kad UAB „Waavo“ nenurodė kitokių aplinkybių, kurios šiuo metu leistų daryti išvadą apie galimą ieškovės UAB „Eturas“ piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, Lietuvos apeliacinis teismas vertino, kad byloje neįrodyta CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymui būtinų sąlygų visuma.

18. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovė netinkamai interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties turinį, todėl daro nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 95 straipsnio 3 dalį, netinkamai ją taikydamas ir aiškindamas. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas iš esmės reikalavo įrodyti ne galimą, bet jau įvykusį piktnaudžiavimo procesu faktą. Teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties argumentai pagrindo tokiai išvadai neteikia. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš tikrųjų yra cituojama kasacinio teismo praktika, susijusi su CPK 95 straipsnio 1 dalies taikymu, tačiau ji pacituota ne dėl to, kad teismas ja tiesiogiai rėmėsi (tokių nuorodų nutartyje nėra), o tik siekiant atskleisti, kas yra laikoma piktnaudžiavimu procesu, ir tai yra suprantama, nes sprendžiant dėl galimo piktnaudžiavimo aktualu apibrėžti, kokie veiksmai (neveikimas) teismų praktikoje yra laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Ieškovė taip pat akcentuoja tai, kad apeliacinės instancijos teismas kaip sąlygą galimam piktnaudžiavimui konstatuoti įvardijo kelių bylų tarp tų pačių šalių buvimą. Teismo vertinimu, toks ieškovės argumentas neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas kaip papildomą argumentą vertinant galimą piktnaudžiavimą nurodė tai, jog teismas, spręsdamas dėl galimo piktnaudžiavimo, gali atsižvelgti ir į asmenį apibūdinančias aplinkybes, jo veiksmų motyvaciją ir kt., o duomenys apie tai gali būti gaunami ir iš kitų bylų, tačiau šiuo atveju tarp šalių yra nagrinėjama tik viena byla. Ši aplinkybė teismo nutartyje įvertinta tik tuo aspektu, kad nesant kitų bylų nėra ir duomenų, kad UAB „Eturas“ būtų piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis ir anksčiau.

19. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartyje išdėstytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie jau pasireiškusį ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pernelyg išplėtė CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo ribas, taip pat nevertintinas kaip netinkamos (ne tos) teisės normos taikymas ir pernelyg aukšto, netgi nepasiekiamo įrodinėjimo standarto nustatymas. Teismo nutartyje nėra nuorodos į poreikį nustatyti jau įvykusį piktnaudžiavimą, teismas paminėjo tik duomenų nebuvimą apie pasireiškusį piktnaudžiavimą, kitaip tariant, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių duomenų apie objektyviai matomus („pasireiškusius“) UAB „Eturas“ veiksmus, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad UAB „Eturas“ galimai piktnaudžiauja teise, t. y. neturėjo duomenų apie objektyvią išraišką įgavusius UAB „Eturas“ veiksmus, o ne hipotetinio pobūdžio prielaidas.

20. Nesutiktina su ieškove ir dėl kito ieškinio argumento – kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog aplinkybės, kuriomis ieškovė grindė UAB „Eturas“ galima piktnaudžiavimą, bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, taip atėmė iš ieškovės bet kokią galimybę įrodyti CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas. Galimas piktnaudžiavimas procesu gali pasireikšti labai įvairiomis formomis ir gali būti įrodinėjamas / grindžiamas įvairaus pobūdžio ieškovo veiksmais, kurie leistų tikėtinai spręsti apie galimą piktnaudžiavimą. Tačiau UAB „Waavo“ prašymą taikyti bylinėjimosi išlaidų užtikrinimą grindė aplinkybėmis, kurios turėjo būti nustatinėjamos proceso eigoje (įrodymų suklastojimas) arba sudarė UAB „Eturas“ procesinių teisių ir / ar pareigų turinį (pareiga teikti įrodymus), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl to teismas gali pasisakyti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Ieškovė nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios, įvertinus jų visetą, galėtų sudaryti pagrindą išvadai apie galimą piktnaudžiavimą, t. y. iš esmės leistų įvertinti UAB „Eturas“ procesinį elgesį.

21. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas neturi pagrindo sutikti su ieškove, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje buvo nustatyta pareiga UAB „Waavo“ įrodyti ne galimą, bet jau įvykusį UAB „Eturas“ piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą, ir kad teismas nepagrįstai taikė CPK 95 straipsnio 1 daliai taikytiną įrodinėjimo standartą. Pagrindo daryti tokią išvadą nėra, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti neteisėtus teismo (teisėjo) veiksmus netinkamai taikant ir aiškinant CPK 95 straipsnio 3 dalį.

22. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad teismas turėjo atlikti tik prima facie (preliminarų) vertinimą, ar egzistuoja CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, tačiau, kaip jau minėta šiame sprendime, be jokio pagrindo teigia, kad apeliacinės instancijos teismas taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą ir reikalavo įrodinėti jau įvykusius piktnaudžiavimo faktus. Kita vertus, teismas pažymi, kad ieškovė nepagrįstai remiasi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančiomis normomis ir jų taikymo bei aiškinimo praktika. Šiuo atveju įstatymo analogija (CPK 3 straipsnio 7 dalis) negali būti taikoma. Piktnaudžiavimas procesu (galimas piktnaudžiavimas procesu) nėra būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir taikymo pagrindai iš esmės skiriasi nuo bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo instituto. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik nekonkuruoja su ieškovo teise į teismą ir nelemia poreikio išsaugoti teisingą šių dviejų vertybių pusiausvyrą, bet priešingai, jų paskirtis yra ieškovo teisės į teismą įgyvendinimo užtikrinimas, siekiant sudaryti prielaidas realiam galimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. jos taikomos esant grėsmei, kad dėl tam tikrų atsakovo veiksmų (neveikimo) ar dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kur kas artimesnis institutas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimui galėtų būti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 146 straipsnis), nes iš esmės abiejų šių institutų normos reglamentuoja užstato taikymą, tačiau ir šių normų paskirtis ir tikslas bei taikymo sąlygos reikšmingai skiriasi nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo instituto, nes jomis siekiama užtikrinti proceso šalių teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, įgyvendinant proceso šalių lygiateisiškumo ir bendrąjį proporcingumo principus ir nėra siejamas su ieškovo piktnaudžiavimu prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones (tai būtų pagrindas atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne tenkinti atsakovo prašymą dėl galimų nuostolių užtikrinimo). Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, atsakovo teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą susiduria su ieškovo teise į kreiptis į teismą, taigi, teismui tenka užduotis nustatyti šių dviejų teisių, kurios nėra lygiavertės, tinkamą pusiausvyrą. Todėl aplinkybes, reikšmingas šių teisių tinkamai pusiausvyrai nustatyti, teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertina individualiai, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu pagal savo vidinį įsitikinimą darydamas teisiškai reikšmingas išvadas.

23. Teismas papildomai pažymi, kad, kaip jau minėta šiame sprendime, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta valstybės atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius teisėjo (teismo ) kaltę, o ši gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos apeliacinis teismas padarė šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Jau minėta, kad pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamą (ne tą) proceso teisės normą, nagrinėjamu atveju nėra. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai aiškino taikytinos normos (CPK 95 straipsnio 3 dalies) turinį ir reikalavo įrodinėti aplinkybes, kurių ši norma nustatyti nereikalauja. Teismas pažymi, kad CPK 95 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs su vertinamųjų kriterijų taikymu, byloje pateiktų įrodymų vertinimu ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Iš teismo nepriklausomumo principo išplaukia teismo (teisėjo) teisė ir pareiga vertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, todėl valstybės deliktinės atsakomybės taikymas už tokio pobūdžio teismo veiksmus, kurie atlikti įgyvendinant šią teisę, būtų nepagrįstas ir neteisėtas, neatitiktų CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų. Vien tai, kad ieškovė nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo priimtu procesiniu sprendimu, nesudaro pagrindo jį vertinti kaip neteisėtą, o ypač – kaip šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Pagrindo tokiai išvadai padaryti šioje byloje nėra.

24. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad byloje nenustatyti teismo (teisėjo) neteisėti veiksmai ir kaltė, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį sąlyga. Nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys dėl nuostolių atlyginimo negali būti tenkinamas, todėl ieškovės UAB „Waavo“ ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos – teismas nepasisako, nes jos nebeturi teisinės reikšmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

25. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

26. Ieškinį atmetus, ieškovei jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Byloje nėra susidariusių procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Taigi, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas šioje byloje nesprendžiamas, nes skirstytinų išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.