- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-19
- Bylos Nr.
- e2S-1258-967/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02586-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Auditas LT“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Webdiscount“, kuriai atstovauja nemokumo administratorius Audrius Bandzaitis, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Auditas LT“ dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Webdiscount“ (toliau – ieškovė, UAB „Webdiscount“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Auditas LT“ (toliau – atsakovė, UAB „Auditas LT“), prašydama priteisti iš atsakovės 4 035 Eur žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Teisme 2022 m. kovo 17 d. gautas atsakovės prašymas įpareigoti ieškovę sumokėti 4 000 Eur dydžio užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad dar iki ieškinio pateikimo atsakovė paaiškino ieškovės atstovui aplinkybes, susijusias su buhalterinių paslaugų teikimu ir dokumentų perdavimu, taip pat nurodė atsakingą asmenį, kuriam dokumentai perduoti, tačiau ieškovė vis tiek reiškia akivaizdžiai neįrodytą ieškinį ir, be to, netinkamai atsakovei. Atsakovės teigimu, ieškovė neturi finansinių galimybių atlyginti galimų bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6878-905/2022 ieškovės prašymą dėl užstato galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti tenkino iš dalies ir įpareigojo ieškovę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šios nutarties įteikimo dienos sumokėti į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 2 000 Eur užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui.
4. Teismas nustatė, jog ieškovė yra likviduojama dėl bankroto įmonė, todėl pakankamai akivaizdu, kad ieškovė gali turėti sunkumų padengiant atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas vertino, kad ieškinyje nenurodyta argumentų, kodėl ieškinys reiškiamas vien tik buhalterines paslaugas teikusiai atsakovei, į šią bylą net kaip trečiojo asmens neįtraukiant buvusio įmonės vadovo.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovės nurodoma 4 000 Eur išlaidų suma jau apima ir atsakovės prognozuojamas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl vertintina kaip per didelė (kol ši byla nagrinėjama vien tik pirmosios instancijos teisme), ir atsižvelgdamas į tai, nutarė prašymą tenkinti iš dalies, įpareigodamas ieškovę sumokėti 2 000 Eur užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
7. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6878-905/2022. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
8. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovę atstovauja nemokumo administratorius, kuris gina ne savo, o bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, ir jo civilinė atsakomybė privalomai draudžiama pagal įstatymus.
9. Užuot pateikusi įrodymus, kaip įvykdyta įstatyminė pareiga nutraukus sutartį perduoti dokumentus ieškovei, atsakovė išreiškė įsitikinimą, kad pakanka tik dėl to pasiaiškinti, o tai, kad šio pasiaiškinimo turinys ieškinyje neatskleistas ir rodo piktnaudžiavimo teise faktą.
Atsiliepimas
10. Atsakovės teigimu, buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė neatsako už dokumentų išsaugojimą. Ieškovės nuomone, tokiu būdu siaurinamas įmonės, teikiančios buhalterinės apskaitos paslaugas, pareigų apimties aiškinamas. Tuo tarpu ieškinyje tokia nuomonė pagrįsta konkrečia įstatymo norma, įpareigojančia paslaugas teikiančią įmonę perduoti dokumentus, o tai, kad atsakovė nepateikė perdavimo–priėmimo akto įrodo, kad ji šios pareigos neatliko.
11. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti bei priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė:
12. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė nemokumo administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą, teigdama, jog jo civilinės atsakomybė yra apdrausta, todėl nėra pagrindo taikyti įpareigojimą sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui. Tuo tarpu civilinė atsakomybė sukėlus žalą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra du skirtingi teisiniai institutai, kurie yra taikomi visiškai skirtingais pagrindais ir negali būti tapatinami. Taigi, profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti neteisėti veiksmai ir/ar būtų sukelta žala, o štai bylinėjimosi išlaidos yra atlyginamos visuomet.
13. Atsakovė vertina, jog ieškovė reikšdama ieškinį iš esmės piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Ši išvada yra daroma įvertinus ieškovės pateiktą ieškinį ir jo priedus. Pateiktas ieškinys sudaro tik 2 psl., o pats ieškinio turinys yra iš esmės nemotyvuotas, nėra grindžiamas jokiais duomenis ir/ar įrodymais. Civilinės atsakomybės sąlygos yra konstatuojamos nieko negrindžiamomis prielaidomis, kurios yra akivaizdžiai neįrodytos. Be to, ieškinys yra akivaizdžiai reiškiamas ne tam asmeniui, t. y. ne įmonės vadovui, kuris privalėjo saugoti ir perduoti įmonės dokumentus ir turtą.
14. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 ir 2 dalys numato įmonės vadovo atsakomybę už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą.
Žemesnės instancijos teismas
15. Byloje nėra abejonės, kad bylinėjimosi išlaidų, kuomet ieškinys bus atmestas, išieškojimas būtų arba neįmanomas, arba ypatingai apsunkintas ir galimai net nebus įvykdytas pilna apimtimi. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartyje, kuria buvo iškelta bankroto byla ieškovei, nurodyta, kad ieškovės vardu nėra registruotas nekilnojamasis turtas, o iš įmonės net nebuvo įmanoma išieškoti mokestinių prievolių. Taigi, akivaizdu, jog ieškovė neturi jokių finansinių galimybių atlyginti bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovė patirs dėl ieškovės pareikšto akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio.
Atsiliepimas
16. Vertinant, kad šalys gali bylinėtis dvejose instancijose, už atsiliepimą į ieškinį, dalyvavimą teismo posėdžiuose, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą, įrodymų rinkimą, teikimą ir pan., bylinėjimosi išlaidos gali siekti ženkliai didesnę sumą, nei numatytas įmokėti užstatas (2 000 Eur), taigi teismo įpareigojimas atitiko teisėtumo ir proporcingumo principus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų
10. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą rašytinį įrodymą – nemokumo administratorių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, ieškovės teigimu, patvirtina, kad ieškovę atstovauja nemokumo administratorius, kuris gina ne savo, o bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, ir jo civilinė atsakomybė privalomai draudžiama pagal įstatymus.
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad būtinybė teikti papildomą rašytinį įrodymą ieškovei atsirado tik atsikertant į atsakovės prašymo įmokėti 4 000 Eur užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, teismui 2022 m. kovo 25 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6878-905/2022, sprendžia, kad yra pagrindas priimti ieškovės pateiktą papildomą rašytinį įrodymą, tačiau jo vertinti, šiuo konkrečiu atveju, pažymint, kad šiai dienai šis pateiktas įrodymas jau yra pasibaigęs, pagrindo nėra.
Dėl įpareigojimo sumokėti užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti
13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas atsakovės reikalavimas ir ieškovė įpareigota ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šios nutarties įteikimo dienos įmokėti 2 000 Eur užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, teisingumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad egzistuoja CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyto instituto taikymui būtinosios sąlygos, t. y. ieškovė, pateikusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, galimai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, be to, ji neturi lėšų atsakovės galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kadangi ieškovė yra likviduojama dėl bankroto įmonė. Teismas nurodė, kad ieškovės veiksmai, t. y. ieškinio, kurio patenkinimas yra akivaizdžiai mažai tikėtinas, nenurodant argumentų, kodėl ieškinys reiškiamas vien tik buhalterines paslaugas teikusiai atsakovei, į šią bylą net kaip trečiojo asmens neįtraukiant buvusio įmonės vadovo, gali būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.
15. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
16. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šia teise, kaip ir visomis kitomis teisėmis, suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 straipsnis). Kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalis).
17. Taigi, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 95 straipsnio 3 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Tokiu atveju teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl užstato reikalingumo, taip apsaugant kitus bylos dalyvius nuo nepagrįsto bylinėjimosi, kartu užtikrinant teisminio proceso operatyvumą, koncentruotą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Užstato per nustatytą terminą nesumokėjus, teismas procesinį dokumentą palieka nenagrinėtą.
18. CPK 95 straipsnio 3 dalies normai taikyti teismų praktikoje išskiriamos dvi būtinosios sąlygos: 1) atsiradęs pagrindas manyti, kad procesinį dokumentą pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti jam suteiktomis procesinėmis teisėmis; 2) procesinėmis teisėmis galintis piktnaudžiauti asmuo, išnagrinėjus bylą, gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-181-178/2018 ir kt.). Minėtos įstatymo nuostatos paskirtis yra apsaugoti byloje dalyvaujančių asmenų teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą esant tikimybei, kad asmuo gali piktybiškai vengti jas atlyginti arba esant duomenų, jog asmuo piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, dėl ko byloje dalyvaujantys asmenys gali patirti bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1366-407/2019).
19. Kasacinis teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis turinį, yra nurodęs, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais ir reiškia ne tik byloje dalyvaujančio asmens veiksmus nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą ar kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnio 1 dalis), tačiau ir naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais kitai proceso šaliai sąmoningai sukeliama esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis taip pat apibūdinamas kaip objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais; piktnaudžiavimas yra ne tik tada, kai veiksmas sukelia materialinę žalą, bet ir tada, kai kenkia teisinei sistemai, objektyviai neatitinka sąžiningo elgesio standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016). Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, kad ieškovė pareiškė ieškinį, kurio patenkinimas yra akivaizdžiai mažai tikėtinas, be to, aplinkybės, kad jis yra pareikštas ne tam atsakovui, nesudaro pagrindo spręsti apie netinkamą ieškovės naudojimąsi procesinėmis teisėmis ar, juo labiau, jos piktnaudžiavimą teise, lemiantį pareigą iš anksto sumokėti atitinkamą sumą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Ar toks ieškinys yra pagrįstas, negali būti sprendžiama šiame bylos proceso etape, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
21. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai neišanalizavo Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, iš kurių būtų matyti, kad ieškovės piktnaudžiavimas teise būtų pasireiškęs inicijuotais teisminiais procesais ginčo teisenos tvarka, teiktais skundais, prašymais, kurie visi iš esmės būtų pasibaigę nepalankia ieškovei procesine baigtimi (atmesti ar apskritai nenagrinėti iš esmės, tame tarpe ir dėl nesumokėto žyminio mokesčio). Todėl negalima spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju būtų pasireiškęs ieškovės piktnaudžiavimas teise, nes tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino. Be to, sprendžiant dėl antros sąlygos – procesinėmis teisėmis galintis piktnaudžiauti asmuo, išnagrinėjus bylą, gali neatlyginti kitai šaliai priteistų bylinėjimosi išlaidų, – esant kuriai atsiranda pagrindas taikyti CPK 95 straipsnio 3 dalies normą, egzistavimo, pažymėtina, kad faktas, jog asmuo yra nemokus, pats savaime nesuponuoja jo pareigos atlikti išankstinius antrosios ginčo šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinančius mokėjimus. Priešingas aiškinimas lemtų nepagrįstą teisės kreiptis į teismą suvaržymą ir asmenų procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimą (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis).
22. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 66 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų bendrovės kreditorių interesus turi būti derinama su toje pačioje teisės normoje nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios bendrovės teises ir teisėtus interesus. Administratorius, vykdydamas JANĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti ir atlikti bankroto proceso darbus valdydamas, naudodamas bankrutuojančios (bankrutavusios) bendrovės turtą, juo disponuodamas (parduodamas), kad būtų sukaupta kuo daugiau bankrutuojančios bendrovės turto (lėšų), iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios bendrovės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš bendrovės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios bendrovės ūkinę komercinę veiklą ir pan. Taigi bankrutuojančios bendrovės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas bendrovei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).
23. Ieškinį dėl likviduojamai dėl bankroto įmonei padarytos žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė bankroto administratorius, vykdydama įstatyme jam nustatytą pareigą ginti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo paskirtas bankroto administratorius, atstovaudamas bankrutuojančiai įmonei, veikia savarankiškai. Kreditoriai neturi teisės duoti bankroto administratoriui privalomų nurodymų bankrutuojančios įmonės vardu pareikšti ieškinį, susilaikyti nuo jo pareiškimo ar, pareiškus ieškinį, jo atsisakyti, arba vesti bylą pagal kreditorių susirinkimo ar komiteto nurodytas veikimo kryptis, t. y. įpareigoti byloje atlikti tik konkrečius, ribotus ar kitus jam nurodytus veiksmus. Bankroto administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiu teisiniu būdu ir priemonėmis siekti įstatyme numatytų bankroto proceso tikslų, nuspręsti dėl konkrečių bylų iškėlimo, įstojimo į vykstančius teisminius procesus ir kt. Įmonės kreditoriai, kaip subjektai, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir siekia gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės, gali imtis priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, tačiau teismo paskirtam bankroto administratoriui negali nustatyti privalomų valdingų nurodymų, kurie ribotų įstatymu priskirtų įgaliojimų administratoriui vykdymą, tame tarpe teismine tvarka ginant įmonės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-252-330/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1812-381/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje e2A-680-823/2019). Taigi būtent nemokumo administratorius turi teisę spręsti ar pagrįsta ir perspektyvu kreiptis į teismą dėl sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais; dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (Actio Pauliana), nuginčijimo (JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).
24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiama nutartis, kuria ieškovė UAB „Webdiscount“ įpareigota sumokėti 2 000 Eur užstatą atsakovės UAB „Auditas LT“ bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, naikinama, o prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės UAB „Auditas LT“ prašymą įpareigoti ieškovę sumokėti 4 000 Eur dydžio užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.