Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Romualdas Gylys, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Stankovskajai,

dalyvaujant ieškovei E. M. ir jos advokatui Arūnui Petroniui, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei D. Š.,

viešame teismo posėdyje (2025 m. spalio 30 d.) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo A. Č..

Sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2025 m. lapkričio 18 d. 12:50 val.

5. Teismas byloje kilusį ginčą nagrinėja ieškovės iškeltų reikalavimų apimtyje. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, ar atsakovas tinkamai atsakė į ieškovės 2024 m. spalio 25 d. skundą. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir darydamas išvadas, atsakys į minėtus klausimus, spręs ar ieškovės reikalavimai tenkintini ar atmestini.

1) paprastai civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungtyniškumo principo (CPK 12 straipsnis), todėl negalimas įrodinėjimo pareigos perkėlimas teismui, kadangi teismas negali tapti vienos šalies advokatu ir rinkti jai naudingus įrodymus, nepaisydamas to, kad šalis pati tuos įrodymus gali pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis). Be to, kasacinio teismo konstatuota, kad jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012);

2) nagrinėjant civilines bylas taikomas „pagrįsto įsitikimo standartas“, o ne „didesnės tikimybės standartas“ ar „tikimybių pusiausvyros principas“, nes teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Įrodinėjimo standarto samprata suponuoja tai, kad įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. pvz. žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Teismo išvados ir motyvai.

1) CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas;

3) dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas);

4) bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas). Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 32 punktas);

5) tinkamas ieškinio dalyko suformulavimas yra ypač svarbus tolesnei bylos eigai, kadangi proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali pripažinti ieškinį visiškai arba iš dalies, pareikšti priešieškinį. Dėl to ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-472/2012; 2025 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-701/2025, 42 punktas). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 36 punktas). Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020 25 punktą).

6) kita vertus, nors teismas pats negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė, vis dėlto teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) ir atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013);

7) asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019, 25 punktas).

6.3. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad vien formalus Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 1SS-559-(5.75 E.) ginčijimas ir galimas panaikinimas nesukurtų apskritai jokių materialiųjų teisinių pasekmių ieškovei, nes:

1) kaip nustatyta šio sprendimo 4.3 punkte, atsakovas 2024 m. gruodžio 12 d. raštu (e. t. 1, b. l. 58-61) atsakė, kad 2024 m. rugsėjo 2 d. su A. Č. teisėtai sudaryta valstybinės žemės sklypo sutartis, t. y. atsakovas ieškovei pateikė savo paties veiksmų vertinimą. Panaikinus atsakovo savo paties veiksmų vertinimo poziciją, nesant byloje kito susijusio reikalavimo, pvz., panaikinti ar pripažinti negaliojančia, niekine atsakovo ir A. Č. 2024 m. rugsėjo 2 d. sudarytą valstybės sklypo nuomos sutartį, nebūtų sukuriamos jokios materialinės pasekmės, ieškovės interesai nebūtų niekaip apginami;

2) ginčijamo atsakovo rašto panaikinimas nelemtų jokio įpareigojimo atsakovui atlikti kokius nors papildomus veiksmus, nelemtų ir pareigos atlikti kokius nors naujus veiksmus ieškovės naudai ar nutraukti atsakovo ir A. Č. 2024 m. rugsėjo 2 d. sudarytą valstybės sklypo nuomos sutartį, ar sudaryti valstybės sklypo nuomos sutartį su ieškove.

7. Teismas neturi pagrindo savo iniciatyva (ex officio) nagrinėti ir spręsti dėl atsakovo ir A. Č. 2024 m. rugsėjo 2 d. sudarytos valstybės sklypo nuomos sutarties prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms ir (ar) viešajai tvarkai ar gerai moralei:

7.1. Teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir (ar) viešajai tvarkai ar gerai moralei, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus. Toks teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas, nepripažintinas išėjimu už ieškinyje suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų (žr. pvz. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-475-924/2024). Teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį Nr. 3K-3-468-969/2015).

7.2. Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos medžiagą, teismas nesant pareikšto ieškinio reikalavimo dėl atsakovo ir A. Č. 2024 m. rugsėjo 2 d. sudarytos valstybės sklypo nuomos sutarties prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms ir (ar) viešajai tvarkai ar gerai moralei, neturi pagrindo pradėti nagrinėti ir spręsti ar atsakovo ir A. Č. 2024 m. rugsėjo 2 d. sudarytos valstybės sklypo nuomos sutarties gali būti pripažinta niekine, nes:

1) nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovo ir A. Č. 2024 m. rugsėjo 2 d. sudaryta valstybės sklypo nuomos sutartis būtų sudaryta pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir (ar) viešąją tvarką ar gerą moralę, t. y. nėra jokių duomenų apie tai, kad A. Č. negalėjo būti laikomas asmeniu nurodytu Žemės įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje (<...> Jeigu tokių asmenų nėra arba jų yra keli, valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypas išnuomojamas asmeniui, pirmiau pateikusiam prašymą išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą). Atsakovo pozicija, kad A. Č. valstybės žemės sklypas buvo išnuomotas, nes nebuvo kitų asmenų iki nustatyto termino 2023 m. spalio 6 d. pareiškusių prašymų nuomoti valstybės sklypą, nepaneigta. Taip pat aktualu, kad pagal aptartą įstatymo sąlygą nebuvo svarbu ar A. Č. turimas žemės sklypas ribojasi su valstybės žemės sklypu ar ne, nesvarbu ar A. Č. anksčiau jį naudojo ar ne;

2) nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų netinkamai paskelbęs apie tai, kad priimami prašymai valstybės žemės sklypo nuomai iki 2023 m. spalio 6 d., bei nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi prašymą valstybės žemės sklypo nuomai iki 2023 m. spalio 6 d.;

3) ieškovės 2008, 2014 m. prašymų (e. t. b. l. 144-146) atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo laikyti prašymais išnuomoti valstybės sklypą, nes visų pirma minėtuose prašymuose nėra pateikto prašymo išnuomoti jai valstybės sklypą, visų antra tokių prašymų nagrinėjimui iš naujo nebuvo jokio teisinio pagrindo;

4) aktualu ir tai, kad ieškovė daug argumentų skyrė tam, kad ji turėjo teisę į valstybės sklypo nuomą, nes jis yra besiribojantis su ieškovės sklypu, tačiau kaip teisingai paaiškino teismo posėdžio metu atsakovo atstovė, Žemės įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypas išnuomojamas asmeniui, kurio nuosavybės teise turimas <...> žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi su pageidaujamu išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Kaip nustatyta šio sprendimo 4.1 punkte, ieškovės turimas sklypas yra miškų ūkio (e. t. 1, b. l. 29, 30) paskirties ir atitinkamai neatitinka aptartos Žemės įstatymo 9 straipsnio 9 dalies nuostatos, todėl atsakovui nekilo pareiga individualiai informuoti ieškovę apie ketinamą išnuomoti valstybės žemės sklypą. Tai, kad kaip nurodė ieškovė, iki 2016 m. ieškovės žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, nesuteikia pagrindo spręsti, kad ieškovė 2023, ar 2024 m. turėjo pirmumo teisę į valstybės sklypo nuomą pagal aptartą Žemės įstatymo 9 straipsnio 9 dalies nuostatą.

8.1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, pagal to paties straipsnio 2 dalį – jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 88 straipsnis nustato kas yra priskiriama prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kuriomis, be kita ko, laikomos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. CPK 98 straipsnio 1 dalis analogiškai reglamentuoja ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. CPK 94 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

8.2. Nagrinėjamu atveju bylą nutraukus, nes ieškovės reikalavimo patenkinimas negali sukelti materialiųjų teisinių pasekmių, nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9. Dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas patyrė 21,68 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (2025 m. lapkričio 18 d. pažyma). Atitinkamai iš ieškovės, kadangi dėl jos veiksmų bylą buvo iškelta, Lietuvos valstybei priteistinos 21,68 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 (2023 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-386/1K-411 redakcija) nustatytą minimalią (8 Eur) Lietuvos valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

10. Dėl žyminio mokesčio. Kadangi byla nutraukiama ją išnagrinėjus iš esmės galutiniu teismo sprendimu, nėra pagrindo grąžinti ieškovės sumokėtą žyminį mokestį.

III. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 94 straipsniu, 259–260 straipsniais, 265–267 straipsniais, 268–270 straipsniais, 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Civilinę bylą nutraukti.

Ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Priteisti Lietuvos valstybei iš ieškovės E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 21,68 Eur (dvidešimt vieną eurą 68 centus) teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, esančią: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke; LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AB; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke; LT32 7180 0000 0014 1038 AB Artea banke; LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale; LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT45 7230 0000 2090 2124 UAB Urbo banke, įmokos kodas 5662. Dokumentus, patvirtinančius sumokėjimą, būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.