Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-533-618/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-22
Bylos Nr.: e2A-533-618/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-42-3-00776-2022-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jolanta Gailevičienė, Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė
Ieškovas: S. K.
Atsakovas: O. K.

Kategorijos

2.4.2.12.2Negatorinis ieškinys (actio negatoria)
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-533-618/2023Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00776-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 22 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. ir atsakovės O. K. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. patikslintą ieškinį atsakovei O. K. dėl objektų, patenkančių į ieškovės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, pašalinimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus vėliau patikslino, prašydama: 1) įpareigoti atsakovę savo lėšomis nugriauti ieškovės žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai pastatytą priestatą prie ūkinio pastato (malkinę), užtikrinant, kad malkinės pastatas būtų ne mažiau kaip 3 metrų atstumu nuo ieškovės žemės sklypo ribos; 2) išrauti gyvatvorės stiebus su šaknimis, esančius ieškovės žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie priklauso atsakovei, per mėnesį laiko nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigojimo nevykdymo atveju atsakovei skirti 30 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną ieškovės naudai; 4) iš atsakovės priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ir atsakovė yra gretimų sklypų savininkės. 1997 m. vasario 17 d. buvo atlikti pirmieji žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai, kuriems pritarė ir atsakovės vyras A. K.. 1997 m. vasario 17 d. atsakovei priklausančiame žemės sklype jau buvo pastatyta medinė, be pamatų malkinė, tačiau tuo metu buvusi malkinė nepateko į ieškovei priklausančio žemės sklypo dalį. 2010 – 2011 metais O. ir A. K. pradėjo malkinės rekonstrukciją – ją padidino, malkinės sienas apkalė skarda. Atsakovė dar tuo metu buvo įspėta, kad pastatas negali būti didinamas iki žemės sklypo ribos, tačiau atsakovė nuosekliai tvirtino, jog malkinė nėra statoma ant sklypo ribos. 2016 m. gegužės mėnesį tarp ieškovės ir atsakovės bei jos sutuoktinio kilo konfliktas, nes atsakovė su savo vyru, neturėdami ieškovės sutikimo, pasistatė pastatą – malkinę, kuri ribojosi su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Kilęs konfliktas buvo išspręstas 2016 m. gegužės 6 d. po Valstybinės teritorijų planavimo ir Statybos inspekcijos atlikto patikrinimo – ieškovė ir A. K. pasirašė susitarimą, jog malkinė bus nugriauta iki 2017 m. gegužės 6 d. Šis susitarimas nėra įvykdytas iki šios dienos, todėl nuosavybės teisių pažeidimas yra tęstinis. Ieškovės žiniomis, po A. K. mirties 2019 metais žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovei, tačiau ji ne tik atsisako įgyvendinti 2016 m. gegužės 6 d. sutikimą, bet ir savavališkais veiksmais užėmė dar didesnę ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį. Susitarti dėl atsakovės objektų, esančių ieškovės sklype, pašalinimo nepavyko dėl konfliktiškų šalių santykių. 2022 m. balandžio 29 d. ieškovė kreipėsi į mažąją bendriją (toliau – MB) „Geovarsta“ dėl situacijos brėžinio parengimo. Remiantis atliktais matavimais matyti, kad nuo žemės sklypo ribos atsakovei priklausantis medis į ieškovės žemės sklypą yra nutolęs 0,50 m, gelžbetoniniai blokai su gyvatvorėmis ieškovės žemės sklype užima nuo 0,07 m iki 0,44 m. Be to, malkinės pamatas ir stogo dalis užima ieškovės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį iki 0,47 m. 2022 m. gegužės 17 d. su pretenzija buvo kreiptasi į atsakovę, prašant per 10 dienų nuo pretenzijos gavimo dienos pašalinti MB „Geovarsta“ situacijos brėžinyje nurodytus objektus. Tačiau atsakovė atsisakė įgyvendinti pretenzijoje nurodytus reikalavimus. 2022 m. liepos 12 d. ieškovė nutarė inicijuoti pakartotinius žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus. Atlikti matavimai patvirtino faktą, kad atsakovės statiniai patenka į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 12 d. iki 2022 m. rugpjūčio 25 d. atsakovė nupjovė savo sodintą medį ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, taip pat nupjovė ieškovės žemės sklype buvusią gyvatvorę iki žemės sklypo ribos, tačiau gyvatvorės šaknų nepašalino, todėl artimiausiu metu gyvatvorė vėl bus ataugusi. Vėliau atsakovė pašalino gelžbetoninius blokus, tačiau reikalavimų atitraukti rekonstruotos malkinės sieną, kuri patenka į ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, pašalinti gyvatvorės šaknis, esančias ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, atsakovė nėra įvykdžiusi.

Atsiliepimas

2. Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1982 m. (teismo posėdžio metu patikslino, jog malkinė buvo pastatyta 1994 m.) ji su vyru A. K. pasistatė malkinę. Statybą leidžiančių dokumentų malkinei statyti neturėjo, kadangi malkinę statė nesudėtingos konstrukcijos, be išpiltų pamatų, nedidelio ploto, todėl pagal tuo metu galiojančius teisės aktus tokiam pastatui nereikėjo nei statybą leidžiančių dokumentų, nei jokių sutikimų. Nesudėtingos konstrukcijos malkinė nebuvo įregistruota viešajame registre. Apie 2012 m. nupuvus sienų lentoms, ant tų pačių medinių konstrukcijų buvo užkalta skarda, kuri visiškai nekeitė malkinės dydžio, nes skarda yra dar plonesnė, negu buvo anksčiau prikaltos lentos. Iš kadastrinių matavimų plano, kurį ieškovės užsakymu sudarė matininkė I. Ž., matyti, kad į ieškovei priklausantį žemės sklypą neįsiterpia atsakovės malkinė ar gyvatvorė. Tačiau matininkės I. Ž. parengtame situacijos plane nurodyta, kad atsakovės malkinės pamatas tariamai įsiterpia į ieškovės namų valdą 0,21 m atstumu, stogas – 0,47 m atstumu, o pastato kampas – 0,09 m atstumu. Manytina, jog matininkės I. Ž. sudarytas situacijos planas neatitinka tikrovės. Iš matininko S. B. sudaryto situacijos plano matyti, kad atsakovei priklausančios malkinės kampas 0,10 m patenka į ieškovei priklausančią namų valdą, o gyvatvorės išorinė pusė į ieškovės namų valdą patenka atitinkamai vienoje vietoje 0,07 m, o kitoje vietoje – 0,15 m. Tačiau, kadangi šalims priklausantys namų valdos žemės sklypai yra Pajūralio kaime Šilalės rajone, tai yra ne miesto teritorijoje, todėl remiantis teisės aktais leistinas koordinačių skirtumas yra 0,30 m. Vadinasi, jeigu atsakovei priklausanti malkinė patenka 0,10 m atstumu, o gyvatvorė patenka atitinkamai 0,07 m ir 0,15 m atstumu į ieškovės namų valdą, tai neviršija teisės aktuose nustatyto leistino koordinačių skirtumo. Atsakovės teigimu, ieškovė ir jos sūnus yra itin konfliktiški žmonės, nuolat keliantys įvairiausius reikalavimus. Tarp šalių dar buvo kilęs ginčas dėl medžio, augusio ieškovės žemės sklype, ir gelžbetoninio bloko, kuris buvo ant sklypų ribos, tačiau dabar ir medis, ir blokas yra pašalinti. Pasak atsakovės, jai priklausanti malkinė ir gyvatvorė į ieškovės namų valdą patenka ne daugiau, negu leidžiama paklaida koordinačių sistemoje. Be to, ieškovei reikalaujant pašalinti gyvatvorę, atsakovė gyvatvorės dalį, įsikišančią į ieškovės namų valdą, nupjovė. Atsakovės manymu, ieškovės pateiktas rašytinis susitarimas tarp ieškovės ir A. K., kuriuo ieškovė nurodo sutinkanti, kad A. K. nugriautų savo malkinę iki 2017 m. gegužės 6 d., kelia abejonių dėl jo autentiškumo. Atsakovei nėra žinomos jokios šio susitarimo sudarymo aplinkybės. O. K. teigimu, ieškinio nepagrįstumą patvirtina ir tai, jog ieškovės S. K. skundo tyrimą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nutraukė, nes malkinės statymo metu negaliojo tie įstatymai, kurie galioja šiuo metu, t. y. ieškovės reikalavimas, kad būtų nugriauta malkinė, yra visiškai nepagrįstas. Prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui, kuris reiškiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

3. Tauragės apylinkės teismas 2023 m. kovo 1 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies; įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti ieškovės žemės sklype pastatytą priestatą prie ūkinio pastato (malkinę), užtikrinant, kad malkinės pastatas būtų ne mažiau kaip 3 metrų atstumu nuo ieškovės žemės sklypo ribos; kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti; ieškovei iš atsakovės priteisė 1 012,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei iš ieškovės priteisė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai (aprašoma tik ta sprendimo dalis, dėl kurios pagrįstumo pasisakoma apeliaciniuose skunduose):

3.1. Dėl ieškovės reikalavimų, kurie grindžiami CK 4.98 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad malkinės pastato pasislinkimas, jo kampui įsiterpiant į ieškovės žemės sklypą 0,10 m atstumu, o stogui – 0,47 m atstumu, trukdo ieškovei tinkamai naudotis jai priklausančiu žemės sklypu ir sukelia esminių nepatogumų dėl nuo stogo į ieškovės žemės sklypą tekančių kritulių ir dėl šios priežasties užliejamo rūsio. Atsakovei priklausančios malkinės kampo įsiterpimas į ieškovei priklausantį žemės sklypą 0,10 m atstumu patenka į teisinio reguliavimo leistinumo ribas, tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, jog ieškovės teisės nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiamos. Į ieškovės sklypą įsiterpia ne tik malkinės kampas, tačiau ir stogas, kurio įsiterpimo atstumas viršija leistinumo ribas. Atsakovei priklausančios malkinės stogas, kuris į ieškovės žemės sklypą įsiterpia net 0,47 m atstumu, sudaro sąlygas ir lietaus vandens, ir sniego patekimui tiesiai į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Atsakovė, neužtikrinusi, kad jai priklausančios malkinės vieta / padėtis nekistų, pažeidė ieškovės teises ir interesus.

3.2. Netenkino prašymo dėl baudos pagal CPK 273 straipsnio 1 dalį skyrimo ir nurodė, kad tuo atveju, jeigu atsakovė neįvykdys teismo sprendimo, ieškovė turės teisę pasinaudoti CPK 771 straipsnyje numatyta sprendimo nevykdymo teisinių pasekmių procedūra. Pažymėjo, kad patikslintu ieškiniu nėra prašoma atsakovei neįvykdžius reikalavimo nugriauti malkinę leisti šiuos veiksmus atlikti ieškovei atsakovės lėšomis.

3.3. Netenkino ieškovės reikalavimo pašalinti į ieškovės sklypą įsiterpusią gyvatvorę, kadangi neįrodytas ieškovės teisių pažeidimas ir ieškinio reikalavimo netikslumas reikalavimo patenkinimo atveju lemtų sprendimo vykdymo neįmanomumą. Pažymėjo, kad atsakovei priklausančios gyvatvorės šakų įsiterpimas į ieškovės sklypą neviršija teisės aktuose nustatyto leistino koordinačių skirtumo. Nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo, kaip 0,15 m, o kitoje vietoje – 0,07 m atstumu įsiterpusios gyvatvorės šakos pažeidžia ieškovės teises ir kokių realių nepatogumų ieškovei suteikia gyvatvorės augimas. Nurodė, kad neįrodytas savininko teisių pažeidimas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

4. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kuria jos ieškinio reikalavimų dalis buvo atmesta ir ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose visiškai. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Dėl baudos atsakovei už sprendimo įvykdymo uždelsimą nustatymo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė CPK 273 straipsnio l ir 3 dalies nuostatas. Teismas sprendime nenurodė, kad atsakovei neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę atlikti tuos veiksmus. Todėl, priešingai, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, yra viena iš CPK 273 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų skirti baudą – sprendime nurodytus veiksmus (nugriauti malkinę) gali atlikti tik atsakovė. Teismo nurodyta aplinkybė, kad teismo sprendimo nevykdymo atveju ieškovė turės teisę pasinaudoti CPK 771 straipsnyje numatyta sprendimo nevykdymo teisinių pasekmių procedūra, teisiškai neturi jokios įtakos CPK 273 straipsnio 3 dalies taikymo galimybei. Pagal tokį pirmosios instancijos teismo aiškinimą, CPK 273 straipsnio 3 dalis neturi jokios prasmės, nes visais atvejais galima bus pasinaudoti CPK 771 straipsnio procedūromis. Pažymi, kad CPK 771 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, numatytos šio Kodekso 273 straipsnyje, arba jeigu privalomajame nurodyme yra nurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime arba privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų. Taigi CPK 771 straipsnio nuostatų egzistavimu negalima pagrįsti CPK 273 straipsnio 3 dalies netaikymo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą įpareigojimo nevykdymo atveju atsakovei skirti 30 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną ieškovės naudai, todėl šis reikalavimas tenkintinas.

4.2. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę išrauti gyvatvorės stiebus su šaknimis, esančius ieškovės žemės sklype, kurie priklauso atsakovei, per mėnesį laiko nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad priimant ieškinį (taip pat ir patikslintą) niekam nebuvo kilęs klausimas, kas yra gyvatvorė, kas ją sudaro ir pan. Bylos nagrinėjimo metu nekilo klausimų dėl ieškovės reikalavimo apibrėžtumo, pats teismas sprendime nurodė ieškovę paaiškinus, kad tai jazminų, alyvų, erškėtrožių krūmai ir kt. Teismo motyvas, kad ieškovės reikalavimo atsakovei negalima bus įvykdyti dėl jo neaiškumo, yra išgalvotas ir nepagrįstas. Teismas savo išvadas grindė teismų praktika, kuri tokių išvadų nepatvirtina, tiksliau, minėtos kasacinio teismo nutartys patvirtintų pirmosios instancijos teismo pareigų priimant ieškinį pažeidimą, jei iš tiesų ieškovės reikalavimas būtų neaiškus.

4.3. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl teisės aktų taikymo. Teismas motyvavo, kad gyvatvorė egzistuoja maždaug nuo 1985 metų, o statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, kuriame reglamentuoti medžių ir krūmų sodinimo atstumai nuo kaimyninių sklypų ribų, įsigaliojo tik 2006 m. sausio 1 d. Želdynų įrengimo ir želdinių veisimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. D1-717, kuriose reglamentuoti mažiausi leistini atstumai nuo kaimyninio sklypo ribos neturint sklypo savininko raštiško leidimo sodinti augalus, įsigaliojo 2008 m. sausio 6 d. Taigi sodinant gyvatvorę 1985 metais augalų sodinimo atstumai nuo gretimo sklypo nebuvo reglamentuoti. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 buvo patvirtintos respublikinės statybos normos RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, kurios reglamentavo Lietuvos Respublikos miestų ir gyvenviečių sodybų projektavimą, statymą ir įrengimą, buvo privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su išvardinta veikla (RSN 151-92 l.l punktas). Minėtos normos galiojo iki 2004 m. kovo 5 d. RSN 151-92 2.4 punkte buvo įtvirtinta, kad vaismedžių ir vaiskrūmių sodinimo atstumai nuo kaimyninių valdų ribų ir gatvės raudonosios linijos turi būti ne arčiau kaip: obelys, kriaušės, trešnės, riešutmedžiai ir kiti stambūs medžiai – 3 m; vyšnios, slyvos – 2 m; serbentai, agrastai, avietės ir kiti krūmai – l metras. Šio RSN 151-92 2.4 punkto norma nenumato kitokių augalų, ne vaismedžių ar vaiskrūmių, sodinimo atstumų nuo kaimyninių valdų ribų ir gatvės raudonosios linijos. Tačiau, pagal teismų praktiką, ši teisės reguliavimo spraga užpildoma vadovaujantis CK 1.8 straipsnio l dalyje įtvirtinta įstatymo analogija, RSN 151-92 2.4 punkto norma dėl vaismedžių ir vaiskrūmių sodinimo atstumo nuo kaimyninio sklypo ribos, kaip reguliuojanti panašaus pobūdžio teisinius santykius, taikytina ir kitiems tokio paties dydžio užaugantiems augalams. Minėtą aiškinimą patvirtina ir tai, kad vėliau ši teisinio reguliavimo spraga buvo pašalinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinus statybos techninį reglamentą STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“, kurio 9 priedo „Vienbučių gyvenamųjų namų valdų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ 5 punkto norma nustatė ne tik vaismedžių, vaiskrūmių, bet ir kitų medžių (5.3 punktas) sodinimo atstumus nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos. Visuotinai yra žinoma, kad augalai turi savybę augti, todėl jiems augant ir kintant teisės normoms, savininkas (atsakovė) turi jomis vadovautis ir nepažeisti gretimo sklypo savininko teisių. Be to, atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos želdynų įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas šiuo įstatymu siekia, jog esami želdynai ir želdiniai būtų tinkamai tvarkomi. Atsakovė nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą bei žemės sklypą, vadinasi, yra ir želdinių savininkė. Neginčijamai nustatyta, kad atsakovės gyvatvorė (ją sudarantys krūmai) pasodinti ne tik nesilaikant nustatyto atstumo nuo sklypų ribos, bet ir jų dalys patenka į ieškovės sklypą, tai laikytina teisės aktų pažeidimu. Teismo motyvas, kad atsakovei priklausančios gyvatvorės šakų įsiterpimas į ieškovės sklypą neviršija teisės aktuose nustatyto leistino koordinačių skirtumo, yra nepagrįstas.

4.4. Nurodė, kad nepagrįsti teismo motyvai dėl negatorinio ieškinio sąlygų įrodinėjimo. Pareikalavo iš ieškovės įrodyti, kad gyvatvorė buvo sodinta neturint gretimo sklypo savininko sutikimo. Pagal kasacinio teismo praktiką, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. - ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors ir nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovė neįrodė, kad jai priklausančių krūmų dalys patenka į ieškovės žemės sklypą su ieškovės sutikimu. Nesuprantamas teismo motyvas, kad byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki 2022 m. gegužės 17 d. ieškovė būtų reiškusi atsakovei pretenzijas dėl gyvatvorės. Šiuo atveju teismas nenustato privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Kaip ir malkinės atveju, ieškovės teisių pažeidimas yra tęstinis, senaties terminas nėra suėjęs, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką, savininkai, gindami nuosavybės teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo teisės netekimu, ieškinį gali pareikšti tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduojami pažeidimu sukeliami padariniai. Teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Teismo motyvas, kad ieškovė neįrodinėjo, jog įsiterpusios gyvatvorės šakos ir šaknys pažeidžia ieškovės teises, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad šiuo metu gyvatvorės, kurios išorinė pusė vienoje vietoje 0,15 m, o kitoje 0,07 m atstumu patenka į ieškovei priklausančią namų valdą, auginimas sukelia realių nepatogumų ieškovei, kaip gretimo žemės sklypo savininkei, taip pat yra nepagrįstas, prieštarauja šios bylos esmei ir teismų praktikai. Dėl atsakovės daiktų (krūmų šakų, šaknų) pasisavinamos ieškovės sklypo naudingosios medžiagos, ieškovei apsunkinamas jos vejos tvarkymas, blogėja estetinė išvaizda, norint užtverti tvorą, reikėtų pačiai ieškovei pašalinti atsakovės gyvatvorės šakas ir šaknis, kas akivaizdžiai yra neteisinga ir pažeidžia ieškoves teises. Pažymi, kad ši byla ir buvo užvesta dėl to, kad ieškovė galėtų atsitverti nuo atsakovės tvora, kadangi tarp jų vyksta nuolatiniai konfliktai, tačiau teismas de fakto įtvirtino tokią absurdišką situaciją, kad dabar pati ieškovė turi eiti ir pjauti atsakovės krūmus, rauti tų krūmų šaknis. Teismas ieškovės reikalavimo atmetimą nepagrįstai motyvavo ir CK 4.42 straipsnio nuostatomis. Aplinkybė, kad įstatymas suteikia teisę į kaimyninio sklypo medžių, krūmų ir kitų augalų dalis bei jų vaisius, kad suteikia teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, nereiškia, kad ieškovė privalo tai daryti savo darbu ir lėšomis. Nagrinėjamu atveju ieškovė ne kartą atsakovę ragino pašalinti gyvatvorę, atsakovė ieškovės reikalavimus įvykdė tik iš dalies – neišrovė gyvatvorės krūmų stiebų ir šaknų. Tokiomis aplinkybėmis, kai ginčas yra persikėlęs į teismą ir ieškovė yra pareiškusi reikalavimą išrauti stiebus ir šaknis, teismo nurodymas, kad ateityje ieškovė turės teisę nupjauti ir pasilikti sau atsakovės žemės sklype augančių krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas vadovaujantis CK 4.42 tvarka ir sąlygomis, reiškia ne esamo ginčo išsprendimą, o naujų ginčų užprogramavimą.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

5.1. Dėl baudos atsakovei už sprendimo įvykdymo uždelsimą skyrimo. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovės prašomus atlikti veiksmus, t. y. nugriauti atsakovei priklausančią malkinę, gali atlikti ne tik atsakovė (t. y. įpareigojimo pobūdis nėra neatsiejamai ar glaudžiai susijęs su atsakovės asmeniu, kurio negalėtų atlikti tretieji asmenys), taip pat šiuo sprendimu atsakovė nėra įpareigojama pašalinti statybos, atliktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, padarinius. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ieškovės prašymas dėl baudos atsakovei skyrimo negali būti tenkinamas. Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, turi diskreciją nuspręsti, ar teismo sprendime, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, (ne)nurodyti įpareigojimų neįvykdymo nustatytu terminiu teisines pasekmes, numatytas CPK 273 straipsnyje. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad, teismo sprendime netaikant CPK 273 straipsnyje nustatytos baudos, vykdymo procese taikomos CPK 771 straipsnio nuostatos, kurios numato sprendimo neįvykdymo teisinių pasekmių klausimų sprendimą. Tai reiškia, jog tuo atveju, jeigu nebus vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ieškovė turės teisę pasinaudoti CPK 771 straipsnyje numatyta sprendimo nevykdymo teisinių pasekmių procedūra, kurioje taip pat numatyta bauda ir ji vykdoma analogiškai, kaip ir CPK 273 straipsnio nustatyta tvarka paskirta bauda.

5.2. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę išrauti gyvatvorės stiebus su šaknimis, esančius ieškovės žemės sklype, kurie priklauso atsakovei, per mėnesį laiko nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad ieškovė gyvatvorę įvardino kaip krūmus. Ieškovė pati ieškinyje nurodė, kad jos reikalavimu buvo nupjauta ieškovės žemės sklype buvusi gyvatvorė iki žemės sklypo ribos, kad ji netrukdytų ieškovei. Gyvatvorė buvo pasodinta 1985 metais, kai dar nebuvo suformuoti, išpirkti ir įregistruoti viešajame registre žemės sklypai. Kaime esančios gyvatvorės išorinės pusės patekimas 0,15 m ir 0,07 m atstumu į ieškovės žemės sklypo dalį, neviršija nuostatuose galimos paklaidos ir nepažeidžia ieškovės interesų. Sodinant gyvatvorę 1985 metais augalų sodinimo atstumai nuo gretimo sklypo nebuvo reglamentuoti. Duomenų, kad gyvatvorė buvo sodinta neturint gretimo sklypo savininko sutikimo, byloje nėra. CK 4.42 straipsnyje, kuriame reglamentuojama teisė į kaimyninio sklypo medžių, krūmų ir kitų augalų dalis bei jų vaisius, nurodyta, jog žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu kaimyniniame sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknys ir šakos, esančios jo žemės sklype, netrukdo naudoti žemės sklypo. Taigi, jeigu ieškovei trukdoma naudotis žemės sklypu, remiantis minėta teisės norma, ieškovė turi teisę nupjauti ir pasilikti sau žemės sklype augančių krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas. Ieškovė reikalauja, kad teismas įpareigotų išrauti gyvatvorės stiebus su šaknimis, tačiau nenurodo kokioje gyvatvorės dalyje, kokių medelių šaknis ir stiebus siekia pašalinti, nepateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, nepateikė konkrečių matavimų, kur ir kokioje konkrečioje vietoje, jos manymu, yra jos žemės sklypo pažeidimas. Nurodo įvykdžiusi ieškovės reikalavimą ir jos žemės sklypo pusėje nupjovusi gyvatvorės ir medelių šakas. Gyvatvorės šaknys nepažeidžia ieškovės teisių, o jei ieškovė mano kitaip, turėtų pateikti konkrečius įrodymus. Pagal ieškovės reikalavimą visiškai neaišku, kokiu atstumu, kokioje vietoje ir kieno – gyvatvorės ar medelių – šaknis ji pageidauja pašalinti, be to, nenurodo kaip tai padaryti nepažeidžiant ieškovės žemės sklype augančios žolės ir kitos augmenijos. Ieškovės reikalavimas nekonkretus ir ydingas. Ieškovė net negalėjo apsispręsti, ko ji reikalauja, kokių augalų (gyvatvorės ar krūmų (jazminų, alyvų ar pan.), augančių prie sklypo ribos, nupjauti stiebus ir išrauti šaknis. Ieškovė privalėjo nurodyti, su kuo ji nesutinka, ką konkrečiai reikalauja pašalinti, kokiame plote ir sutikti leisti tai atlikti jai priklausančiame žemės sklype, nes jeigu šaknis reikėtų šalinti iš jos sklypo, tai, nepatekus į jos sklypą, tokių veiksmų atlikti neįmanoma. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų ieškovo įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju įstatymo leidėjas nesuteikė teisės teismui peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir išeiti už ieškinio reikalavimų.

Šalies argumentai

6. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose visiškai. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Nurodė, kad lietaus vanduo ir sniegas kaupiasi ne tik ieškovės žemės sklype, bet ir jos žemės sklype, kadangi namų valdos yra suprojektuotos žemėjančia tvarka, nes yra toks žemės reljefas. Šalia esantis kaimynų žemės sklypas yra reljefiškai aukščiau negu jos žemės sklypas ir iš kaimynų žemės sklypo vanduo teka į jos žemės sklypą, o ieškovės žemės sklypas yra reljefiškai žemiau negu jos žemės sklypas ir iš jos žemės sklypo vanduo teka į ieškovės žemės sklypą. Nurodė negalinti pakeisti žemės sklypų reljefo ir sulaikyti lietaus ir tirpstančio sniego vandens, kad jis nepatektų į ieškovės žemės sklypą.

6.2. Teismo išvados, kad malkinė įsiterpia į ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir tai iš esmės pažeidžia ieškovės teises – lietus, patenkantis į ieškovės sklypą nuo atsakovės malkinės stogo, suteikia itin daug nepatogumų – lietus susirenka ieškovės žemės sklype ir užtvindo šalia esantį rūsį, taip pat žiemos metu visas ant malkinės stogo susikaupęs sniegas sukrenta į ieškovės sklypą ir todėl vėlgi gerokai padidėja drėgmės kiekis, kartu tai apriboja ieškovės galimybę naudoti šią sklypo dalį, yra padarytos tik iš ieškovės žodžių, nesant byloje absoliučiai jokių kitokių įrodymų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nuo malkinės stogo nubėgantis vanduo užtvindo jos rūsį. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad apskritai jos rūsys kada nors buvo užtvindytas vandeniu. Teismas vertindamas šalių paaiškinimus suteikė aiškią viršenybę ieškovės paaiškinimui. Teismas sprendimą pagrindė tik prielaidomis, o ne objektyviais byloje surinktais įrodymais. Nurodo, kad nesant pamatų, o esant pakankamai šlapiai žemei, nes iš aukščiau esančios namų valdos vanduo suteka į jos namų valdą, per ilgą laiką žemių sluoksnis 0,10 m savaime pasislinko į ieškovės žemės sklypo pusę, kartu paslinkdamas vieną malkinės kampą. Dėl malkinės vieno kampo pasislinkimo neatliko absoliučiai jokių neteisėtų veiksmų ir mano, kad jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taigi, 0,10 m malkinės kampo įsiterpimas į gretimo žemės sklypo savininko žemę yra leistinas.

6.3. Teismas, įpareigodamas nugriauti malkinę dėl to, kad jos vienas kampas įsiterpia 0,10 m į ieškovei priklausantį žemės sklypą, taiko griežčiausią ir didžiausias neigiamas pasekmes sukeliančią nuosavybės teisės suvaržymo priemonę. Nurodo, kad yra pasirengusi ant malkinės uždėti lietvamzdžius, todėl net ir nedidelis vandens nutekėjimas nuo jai priklausančios malkinės stogo bus nukreiptas į jos pačios žemės sklypą. Šių lietvamzdžių proceso metu negalėjo uždėti, kadangi šaltuoju metų laiku tokie statybos darbai neatliekami, o atėjus pavasariui, jau buvo priimtas teismo sprendimas, įpareigojantis malkinę nugriauti. Jeigu teismo sprendimas būtų panaikintas, nedelsiant uždėtų lietvamzdžius ant malkinės, kad lietaus vanduo būtų nuleistas į jos žemės sklypą. Teismas, priimdamas sprendimą ir taikydamas griežčiausią nuosavybės teisės suvaržymo priemonę ir gindamas išimtinai ieškovės nuosavybės teises, visiškai nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

7.1. Pažymi, kad atsakovės nurodomas pretenzijų nebuvimas malkinės statybos ar remonto metu galėtų būti reikšmingas atsakovės statybos teisėtumui (statybą leidžiančio dokumento egzistavimo prasme) vertinti, o ne atsakovės veiksmų / neveikimo teisėtumui valdant ir naudojantis jau pastatytu daiktu vertinti.

7.2. Teismas aiškiai motyvavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės teisės pažeidžiamos ne pastato statyba, o jo naudojimu, t. y. atsakovei nesiimant jokių veiksmų, kad ieškovei nebūtų daroma žalos. Paaiškinimai, kad ji nuo pat malkinės ir jos remonto prie jos nesilietė, kad nepalankus reljefas, kad malkinė galbūt pati įčiuožė į ieškovės sklypą dėl žemės poslinkio, globalaus atšilimo ir pan., yra teisiškai nereikšmingi ir iš esmės grindžiami prielaidomis. Priešingai, nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas atsakovės paaiškinimus įvertino vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis. Atsakovei priklausančios malkinės stogas, kuris į ieškovės žemės sklypą įsiterpia net 0,47 m atstumu, sudaro sąlygas ir lietaus vandens, ir sniego patekimui tiesiai į ieškovei priklausantį žemės sklypą. Taip pat teismas nusprendė, kad net ir įrengus lietvamzdžius, kurie nukreiptų lietaus vandenį nuo ieškovės sklypo, nebūtų išspręsta sniego kritimo į ieškovei priklausantį sklypą problema. Atsakovė sudarė sąlygas, dėl kurių ieškovės naudojimasis nuosavybės teise yra apsunkintas, t. y. atsakovei priklausančios malkinės įsiterpimas į ieškovei priklausantį sklypą nors ir nedaug, tačiau apriboja ieškovės galimybę naudoti šią sklypo dalį, taip pat sukelia didelių nepatogumų – lietus susirenka ieškovės žemės sklype ir užtvindo šalia esantį rūsį, taip pat žiemos metu visas ant malkinės stogo susikaupęs sniegas sukrenta į jos sklypą.

7.3. Teismas motyvavo, kad nors atsakovei priklausančios malkinės kampo įsiterpimas į ieškovei priklausantį žemės sklypą 0,10 m atstumu nepažeidžia anksčiau minėto teisinio reguliavimo leistinumo ribų, tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, jog ieškovės teisės nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiamos. Atsakovė bando sumenkinti įsiterpimą į ieškovės sklypą, nurodydama tik 0,10 m. Pati atsakovė skunde cituoja STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatas, pagal kurias atstumas nuo sklypo ribos skaičiuojamas horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų, t. y. nagrinėjamu atveju nuo stogo, kuris yra įsiterpęs į ieškovės žemės sklypą net 0,47 m.

7.4. Dėl ieškovės argumentų, kad teismas taikė griežčiausią ir didžiausias neigiamas pasekmes sukeliančią nuosavybės teisės suvaržymo priemonę, kuri neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų, nurodo, kad šioje byloje kalbama apie apskardintą lentų statinį, kuris nedaug sudėtingesnis už kortų namelį, kurį išardyti ir perstatyti kitoje vietoje 1- 2 dienų darbas. Tokiomis aplinkybėmis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų neatitinka atsakovės veiksmai (neveikimas) bandant formaliais pagrindais dešimtmečius vengti ieškovei daromos žalos priežasčių pašalinimo, juo labiau, kad į bylą pateiktas rašytinis įrodymas patvirtina, jog dar 2017 metais atsakovės sutuoktinis A. K. įsipareigojo malkinę nugriauti iki 2017 m. gegužės 6 d. Atsakovė turėjo pakankamai laiko išspręsti problemą, todėl dabartinės jos deklaracijos apie lietvamzdžių būsimą įrengimą pareikštos ne laiku. Teismas akcentavo, kad atsakovė nereiškė teismui savarankiškų reikalavimų, kurių galimas patenkinimas užtikrintų ieškovės nuosavybės teisių apgynimą kitu nei ieškovės nurodytu būdu, be to, padarė išvadą, kad net ir įrengus lietvamzdžius, kurie nukreiptų lietaus vandenį nuo ieškovės sklypo, nebūtų išspręsta sniego kritimo į ieškovei priklausantį sklypą problema.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos ir ribų

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

10. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo teismo sprendimo nevykdymo atveju atsakovei skirti 30 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną ieškovės naudai. Pažymėjo, kad CPK 771 straipsnio nuostatų egzistavimu negalima pagrįsti CPK 273 straipsnio 3 dalies netaikymo. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo dėl baudos skyrimo, rėmėsi tuo, jog teismo sprendimo įvykdymas nėra išskirtinai asmeninis, o sprendimo nevykdymo atveju taikytina CPK 771 straipsnio 2 dalyje numatyta poveikio priemonė.

11. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo numatyti atsakovei taikytiną baudą tuo atveju, jei atsakovė nustatytu terminu neįvykdytų teismo sprendimo. Pažymėtina, jog baudos skyrimo klausimas gali būti sprendžiamas ir teismo sprendimo vykdymo metu, įvertinus visas aplinkybes, dėl kurių teismo sprendimas yra neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas, todėl toks ieškovės prašymas yra pirmalaikis. Kaip matyti iš šios bylos aplinkybių, atsakovė ėmėsi veiksmų, kad pašalintų galimus ieškovės teisės pažeidimus (nupjovė medį, pašalino gelžbetoninį bloką). Kolegijos vertinimu, byloje nepakanka duomenų, jog atsakovė nevykdys įsiteisėjusio, nors ir nepalankaus sprendimo. Priešingu atveju bus svarstoma apie sprendimo neįvykdymo teisinių pasekmių klausimų sprendimą, reglamentuotą CPK 771 straipsnyje. Tai, be kita ko, skundžiamame sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės prašomus atlikti veiksmus, t. y. nugriauti atsakovei priklausančią malkinę, gali atlikti tik atsakovė (t. y. įpareigojimo pobūdis nėra neatsiejamai ar glaudžiai susijęs su atsakovės asmeniu ir kurio negalėtų atlikti tretieji asmenys), taip pat šiuo sprendimu atsakovė nėra įpareigojama pašalinti statybos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, padarinius. Konkrečios baudos nustatymas yra teismo diskrecijos teisė. Šia teise pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nepasinaudojo. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 30 Eur dydžio baudos atsakovei skyrimo už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną ieškovės naudai, apeliantės nurodytais motyvais, nėra pagrindo, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

13. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo dalies dėl įpareigojimo išrauti atsakovei priklausančius gyvatvorės stiebus su šaknimis, esančius ieškovės žemės sklype. Nurodė, kad teismas nepagrįstai argumentavo skundžiamą sprendimą tuo, kad ieškinio reikalavimas yra neapibrėžtas ir tai yra viena iš priežasčių dėl kurios ši ieškinio dalis negali būti tenkinama. Taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl gyvatvorės šakų išsikišimo į ieškovės sklypą ir jų įsiterpimo, neviršijančio teisės aktuose nustatyto leistino koordinačių skirtumo.

14. Savininko teisė reikšti negatorinį ieškinį įtvirtinta CK 4.98 straipsnyje. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Taigi, negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Atsižvelgiant į tai, jog pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą savininko teisių turinį sudaro teisės valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, o negatorinis ieškinys skirtas nuosavybės teisės pažeidimams, nesusijusiems su valdymo netekimu, pašalinti, šiuo ieškiniu gali būti ginama savininko teisė naudoti daiktą, taip pat teisė disponuoti daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018).

15. Byloje kilo ginčas dėl antrosios negatorinio ieškinio sąlygos – teisių pažeidimo – įrodymo. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę išrauti jai priklausančius gyvatvorės stiebus su šaknimis, esančius ieškovės žemės sklype. Taigi, įgyvendindama pareigą įrodyti su šiomis aplinkybėmis susijusį jos teisių pažeidimą, ieškovė turi teisę remtis tomis aplinkybėmis, kurios parodo jos, kaip savininkės, teisių pažeidimą, ir reikalauti įgyvendinti priemones, kurios tą pažeidimą pašalintų. Savininkas neprivalo nuginčyti visų neteisėtų veiksmų ir (ar) aktų. Teismas, gindamas savininko teises pagal negatorinį ieškinį, tenkina savininko reikalavimus ta apimtimi, kiek konkrečiu atveju reikia, t. y. veiksmingai pašalina savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-143-695/2019).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė teisių pažeidimą grindė pateiktais paaiškinimais dėl gyvatvorės šakų ir šaknų įsikišimo. Taip pat byloje yra duomenys, kad atsakovė apkarpė į ieškovės pusę išsikišusios gyvatvorės dalį. Matininkas S. B., sudarydamas situacijos brėžinį vertino situaciją, kuri buvo po gyvatvorės apkarpymo. Iš S. B. situacijos brėžinio nustatyta, kad atsakovei priklausanti gyvatvorės išorinė pusė vienoje vietoje 0,15 m, o kitoje – 0,07 m atstumu patenka į ieškovei priklausančią namų valdą. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (su vėlesniais pakeitimais) 32.1.2.2.2 punkte nurodoma, kad kai matuojami žemės sklypai, kurie ribojasi su anksčiau geodeziniais prietaisais valstybinėje koordinačių sistemoje išmatuotais žemės sklypais, bendrų riboženklių koordinačių skirtumas miestuose neturi būti didesnis kaip 0,1 metro, kitose teritorijose ne daugiau kaip 0,3 metro. Bendriems riboženkliams paliekamos tiek ankstesnių, tiek vėlesnių matavimų metu nustatytos koordinatės. Jeigu kadastro žemėlapyje žymimos žemės sklypo ribos, nustatytos kadastrinių matavimų metu valstybinėje koordinačių sistemoje, neleistinu dydžiu nesutampa (yra tarpas arba persidengimas) su jau pažymėtomis kadastro žemėlapyje gretimo žemės sklypo ribomis, nustatytomis ne valstybinėje koordinačių sistemoje, žemės sklypo ribos kadastro žemėlapyje žymimos Nekilnojamojo daikto ribų žymėjimo nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje laikantis kadastro žemėlapio tikslinimo techninių reikalavimų, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1P-3 (Žin., 2006, Nr. 8-311). Taigi, atsakovei priklausančios gyvatvorės šakų įsiterpimas į ieškovės sklypą neviršija teisės aktuose nustatyto leistino koordinačių skirtumo.

18. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog rungtyniško proceso, būdingo nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 31 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad analogiška įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė taikytina ir šios bylos atveju, t. y. ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl gyvatvorės pašalinimo turėjo įrodinėti kaip 0,15 m, o kitoje vietoje – 0,07 m atstumu įsiterpusios gyvatvorės šakos pažeidžia jos teises.

19. Remiantis minėtomis civilinio proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo paskirstymo taisykles, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, ne atsakovė, o būtent ieškovė, reikalaudama pašalinti gyvatvorę, turėjo pateikti pakankamus ir patikimus aplinkybes, kad gyvatvorė pažeidžia ieškovės teises, patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta (nors pirmosios instancijos teismas ne kartą buvo siūlęs šalims, įskaitant ir ieškovę, teikti papildomus įrodymus ginčo aplinkybėms pagrįsti), ieškovė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų aiškiai matyti, kad atsakovės gyvatvorė pažeidžia ieškovės teises.

20. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai ieškovas įrodo, kad jis yra turto savininkas ir kad jo, kaip turto savininko, teisės yra pažeistos, tik tada atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė be jokio pagrindo tik siekia perkelti įrodinėjimo naštą atsakovei, nors pati turėjo pareigą įrodyti esminę aplinkybę – ieškovės teisių pažeidimo faktą, sąlygotą neteisėtų atsakovės veiksmų.

21. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog ieškovė pirmiausiai neįrodė, kaip atsakovės gyvatvorės šaknų įsiterpimas pažeidžia jos teises. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovės gyvatvorės šaknys pasisavina ieškovės sklypo naudingąsias medžiagas, dėl gyvatvorės apsunkintas jos vejos tvarkymas, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių minėtas aplinkybes, nepateikta. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad gyvatvorės išorinė pusė vienoje vietoje 0,15 m, o kitoje vietoje – 0,07 m atstumu patenka į ieškovei priklausančią namų valdą, tačiau jokiais duomenimis nepatvirtinta, jog gyvatvorės augimas sukelia realių nepatogumų ieškovei, kaip gretimo žemės sklypo savininkei. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju neįrodyta negatorinio ieškinio sąlyga – savininko teisių pažeidimas (CPK 178 straipsnis). Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą bei nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę išrauti jai priklausančios gyvatvorės stiebus su šaknimis, esančius ieškovės žemės sklype. Apibendrinant konstatuotina, jog būtent ieškovė, o ne atsakovė turėjo pareigą įrodyti savo teisių pažeidimo faktą. Neįrodžius, kad ieškovės teisės yra pažeistos ir tuo pagrindu nesant galimybės tenkinti ieškinio dalį dėl gyvatvorės šaknų įsiterpimo, skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai šią ieškinio dalį atmetė.

22. Skundžiamu sprendimu kaip vieną iš motyvų dėl ieškovės ieškinio reikalavimo pašalinti gyvatvorę atmetimo pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškinys netenkinamas ir dėl ieškinio reikalavimo netikslumų. Ieškovė apeliaciniu skundu nurodo, kad niekam nebuvo kilęs klausimas dėl gyvatvorės ir jos įsiterpimo į ieškovės namų valdą, kad šis teismo argumentas yra išgalvotas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai ir šį apeliacinio skundo argumentą taip pat atmeta.

23. CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tik ieškovui priklauso teisė pakeisti ieškinio dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus. Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), taip apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas. CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

Žemesnės instancijos teismas

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma reikalavimo teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018).

25. Tik tinkamai identifikavęs bei kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiam santykiui taikyti tinkamas (atitinkančias šį santykį) materialiosios teisės normas, nustatančias ir pažeistų teisių gynimo būdus. Negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad patikslintu ieškiniu ieškovė, be kita ko, reiškė reikalavimą dėl gyvatvorės stiebų su šaknimis, esančių ieškovės žemės sklype, pašalinimo. Patikslintame ieškinyje taip pat nurodė, kad gyvatvorės dalis iki ieškovės žemės ribos yra nupjauta, tačiau gyvatvorės stiebai ir šaknys liko, kas leidžia teigti, jog po kurio laiko gyvatvorė ataugs ir toliau užims ieškovės sklypo dalį.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl minėto ieškinio reikalavimo, susijusio su gyvatvorės pašalinimu, netikslumo. Nagrinėjamu atveju ieškovė privalėjo ganėtinai tiksliai nurodyti ir įvardyti, ką konkrečiai ji reikalauja pašalinti. Paminėtina, kad atsakovė jau pašalino gyvatvorę ją apkarpydama, t. y. nupjaudama į ieškovės namų valdą patenkančias šakas. Ieškovė neįrodė, kaip gyvatvorės šaknys pažeidžia jos interesus, o abi šalys negrindė jokiais rašytiniais įrodymais, leidžiančiais nustatyti ir įvertinti augalų tipą, rūšį, tankumą ar kitas reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip vieną iš argumentų dėl ieškinio dalies reikalavimo netenkinimo nurodė reikalavimo dėl gyvatvorės pašalinimo neaiškumą.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

28. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio dalį ir įpareigodamas atsakovę nugriauti priestatą prie ūkinio pastato, nusprendė, kad atsakovės malkinės pastato pasislinkimas jo kampui įsiterpiant į ieškovės žemės sklypą 0,10 m atstumu, o stogui – 0,47 m atstumu, trukdo ieškovei tinkamai naudotis jai priklausančiu žemės sklypu ir sukelia esminių nepatogumų dėl nuo stogo į ieškovės žemės sklypą patenkančių kritulių ir dėl šios priežasties užliejamo rūsio. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su sprendimo dalimi, kuria ji įpareigota nugriauti pastatytą priestatą prie ūkinio pastato (malkinė), užtikrinant, kad malkinės pastatas būtų ne mažiau kaip 3 metrų atstumu nuo ieškovės žemės sklypo ribos. Atsakovė nurodo, kad negali pakeisti žemės reljefo ir sulaikyti vandens tekėjimo į atsakovės žemės sklypą, pažymi, kad įsiterpimas nedidelis, tik 0,10 m. Mano, kad įpareigojimas nugriauti priestatą prie ūkinio pastato pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

29. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo tarp šalių susiklosčiusio teisinio santykio turinį, dėl to tinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir pagrįstai rėmėsi CK 4.98 straipsniu, o būtent – nesant ginčo dėl ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą, ieškovė turėjo įrodyti, jog jos žemės sklypui yra daromas neigiamas, neleistinas poveikis, o atsakovė turėjo įrodyti, kad tam tikri jos veiksmai (ar neveikimas) atitinka teisės aktų reikalavimus.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė pateikė situacijos brėžinius. Pagal matininkės I. Ž. parengtą situacijos brėžinį, atsakovės malkinės pamatas įsiterpia į ieškovės namų valdą 0,21 m atstumu, stogas – 0,47 m atstumu, o pastato kampas – 0,09 m atstumu. Pagal matininko S. B. parengtą situacijos brėžinį, atsakovei priklausančios malkinės kampas 0,10 m patenka į ieškovei priklausančią namų valdą. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovei priklausančios malkinės kampas 0,10 m atstumu patenka į ieškovei priklausančią namų valdą, o stogas – 0,47 m atstumu.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nekilo ginčas dėl to, jog ieškovė yra žemės sklypo savininkė, be to ji įrodė, kad egzistuoja visos CK 4.98 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, nes pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovė atliko teisės aktus pažeidžiančius veiksmus (neveikimą), dėl kurių atsirado neigiamas ir (ar) neleistinas poveikis ieškovei priklausančiam žemės sklypui.

32. Byloje nustatyta, to neneigia ir pati apeliantė, jog į ieškovės žemės sklypą teka vanduo iš atsakovės žemės sklypo. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog ieškovės ir atsakovės sklypų reljefas (sklypų nuolydžiai) yra skirtingas, neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) šalims naudojantis savo sklypais, kurie kokiu nors būdu pažeidžia ieškovės teises. Minėta, atsakovės priestatas prie ūkinio pastato įsiterpia į ieškovės namų valdą (malkinės kampas 0,10 m atstumu patenka į ieškovei priklausančią namų valdą, o stogas – 0,47 m atstumu). Vadinasi, atsakovė neužtikrino, kad jai priklausančios malkinės vieta / padėtis nekistų ir taip pažeidė ieškovės teises ir interesus.

33. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad įrengs lietvamzdžius, kad lietaus vanduo netekėtų į ieškovės sklypą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad įrengus lietvamzdžius, kurie nukreiptų lietaus vandenį nuo ieškovės sklypo, nebūtų išspręsta sniego kritimo į ieškovei priklausantį sklypą problema. Teisėjų kolegija pritardama šiai pirmosios instancijos teismo išvadai tik pažymi, kad atsakovė procesiniuose dokumentuose pripažindama, kad vanduo teka iš jos namų valdos į ieškovės namų valdą, t. y. pripažindama ieškovės minimą teisių pažeidimą, nesiėmė jokių priemonių ir veiksmų, net ir tų pačių nurodomų lietvamzdžių įrengimo, nuo 2016 m., kad ieškovės nurodomas teisės pažeidimas nebesitęstų.

34. Atsakovė argumentuoja, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad nuo malkinės stogo nubėgantis vanduo užtvindo ieškovės rūsį, o apie tai buvo nuspręsta tik iš ieškovės paaiškinimų. Pirma, dėl apsemiamo ieškovės rūsio aplinkybes patvirtino liudytoja A. M.. Atsakovė nenurodė aplinkybių dėl ko šios liudytojos parodymai apeliacinės instancijos teismo turėtų būti vertinami kaip nepatikimi. Antra, atsakovė atsiliepime į ieškinį pripažino, jog pašalino gelžbetoninį bloką, kuris buvo ieškovės žemės sklype, nors jis buvo reikalingas tam, kad sulaikytų sparčiai į ieškovės namų valdą tenkantį lietaus vandenį / sniegą. Vadinasi, atsakovės namų valdoje esanti situacija – t. y. priestatas prie ūkinio pastato (malkinė), įtakoja tai, kad nuo atsakovės namų valdos ieškovės namų valdoje susirenka vanduo, nuo atsakovės priestato prie ūkinio pastato (malkinės) krentantis sniegas atsiduria taip pat ieškovės namų valdoje, taip sudarydamas ieškovei nepatogumus. Be to, byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog atsakovės namų valdoje esantis priestatas prie ūkinio pastato (malkinė) dėl žemės reljefo slenka į ieškovės namų valdą. Taigi, nuo atsakovės malkinės patenkantis vanduo ir sniegas ne tik, kad tvindo ieškovės namų valdą, bet taipogi ir pati malkinė dėl nestabilumo slenka į ieškovės namų valdą. Teisėjų kolegijos vertinimu, padėdama gelžbetoninį bloką ir siekdama sulaikyti bėgantį vandenį į ieškovės namų valdą, atsakovė suvokė, kad atsakovės namų valdoje esanti situacija – dėl į ieškovės namų valdą įsiterpiančio priestato prie ūkinio pastato – turi įtakos tam tai, kad ieškovės naudojimasis namų valda tampa apsunkintu, nuo priestato prie ūkinio pastato (malkinės) sparčiai teka vanduo, kuris ir apsemia ieškovės rūsį.

35. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, įpareigodamas nugriauti priestatą prie ūkinio pastato, taikė griežčiausią ir didžiausias neigiamas pasekmes sukeliančias nuosavybės teisės suvaržymo priemones.

36. Proporcingumo principas yra bendrasis principas, taikytinas vertinant skirtų įpareigojimų teisėtumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Kasacinio teismo konstatuota, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017). Pasirinktas būdas turi būti proporcingas siekiamam tikslui, taikoma priemonė turi būti pakankama ir neturi suvaržyti asmens teisių labiau, negu reikia tikslui pasiekti, bei būti ne per griežta teisėtumui atkurti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai ir kt.). Įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Ši priemonė turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017).

37. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nagrinėjamoje byloje konstatuoti, jog skundžiamu teismo sprendimu yra neproporcingai suvaržomos atsakovės teisės. Pažymėtina, jog ir pati apeliantė byloje neįrodinėjo, kad jai priklausančios malkinės pašalinimas neproporcingai suvaržys jos teises. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, konstatuodamas, kad atsakovės veiksmai nebuvo pakankamai pašalinti ieškovės besitęsiantį teisės pažeidimą. Pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių <...>(Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintas nuosavybės teisės apsaugos principo pažeidimas negali būti pateisinamas subjektyviu atsakovės vertinimu, kurio subjekto interesai yra reikšmingesni. Šiuo atveju yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovės prašomas taikyti teisių gynimo būdas, įvertinus atsakovės nepateisinamą elgesį, siekiant spręsti susidariusią situaciją, net ir nagrinėjant bylą teisme, proporcingas siekiamam tikslui.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Teisėjų kolegija, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, jį panaikinti remiantis nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliaciniai skundai buvo atmesti, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas byloje spręstinas remiantis išlaidomis, patirtomis už atsiliepimus į apeliacinius skundus.

42. Nustatyta, kad ieškovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidas.

43. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad ieškovės atstovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo ir jų faktą ir dydį patvirtinančius įrodymus, Klaipėdos teismui pateikė 2023 m. gegužės 29 d., t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

44. CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

45. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Dėl to CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016; kt.).

46. Taigi turi būti nustatomos reikšmingos aplinkybės, įrodančios, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o jeigu tokių nenustatoma, pripažįstama, kad asmuo prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dėl neatidumo ir nerūpestingumo, kas nulemia tokio prašymo netenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-684/2018; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-378/2021).

47. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovės atstovas niekaip nepateisina pavėluoto aptariamo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teismui pateikimo. Nustatyta, kad sąskaita faktūra už teisines paslaugas apeliaciniame procese (atsiliepimo parengimą) išrašyta 2023 m. kovo 30 d. Pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovė už teisines paslaugas (atsiliepimo parengimą) sumokėjo 2023 m. kovo 30 d. Bylos duomenimis, atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė pateikė 2023 m. balandžio 17 d., byla Klaipėdos apygardos teisme paskirta nagrinėti 2023 m. gegužės 8 d. nutartimi rašytinio proceso tvarka 2023 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje. 2023 m. gegužės 25 d. posėdyje bylą išnagrinėjus iš esmės, buvo atidėtas sprendimo (nutarties) priėmimas ir paskelbimas iki 2023 m. birželio 22 d. Minėta, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovė pateikė 2023 m. gegužės 29 d. Šiuo atveju nėra niekaip pateisinta tai, jog ieškovė neturėjo galimybės teismui pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

48. Pažymėtina, kad už teisines paslaugas ieškovė apmokėjo dar 2023 m. kovo 30 d., atsiliepimas pateiktas 2023 m. balandžio 17 d., todėl nekyla abejonių, kad iki 2023 m. gegužės 25 d. ieškovė turėjo (galėjo) imtis visų įmanomų veiksmų savo teisėms į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyvendinti tinkamai. Antra, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir pateikimo teismui iki apeliacinės instancijos teisme paskirto teismo posėdžio 2023 m. gegužės 25 d. neturėjo galimybės pateikti dokumentų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas, ar kodėl jų nepateikė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija mano, kad ieškovė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dėl savo nerūpestingumo, todėl tokio prašymo netenkina.

50. Nustatyta, kad atsakovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė kartu su atsiliepimu 2023 m. balandžio 24 d. pateikė 2023 m. balandžio 21 d. pinigų priėmimo kvitą, kuris pagrindžia patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

51. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

52. Kadangi atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą (400 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, todėl iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

53. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. K. atsakovei O. K. 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjos Jolanta GailevičienėLarisa ŠimanskienėDanutė Žvinklytė