Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. N. ieškinį atsakovei akcinei prekybos bendrovei „Apranga“ dėl pirkimo pardavimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

10. 2022 m. lapkričio 8 d. APB „Apranga“, atsakydama į pretenziją, prašymo netenkino. Nurodė, kad apžiūrėjus atneštą Prekę buvo matomi pradinės prekinės išvaizdos pakitimai, atsiradę Prekės avėjimo metu dėl natūralių veiksnių, veikiančių gaminius jų naudojimo metu. Gamybinių defektų, už kuriuos atsako pardavėjas, nenustatyta, batai atitinka kokybės rodiklius, kurių galima įprastai tikėtis, atsižvelgiant į tokios pluoštinės sudėties gaminio paskirtį ir jam keliamus reikalavimus, t. y. gaminys turi tas savybes, kurios būtinos, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę paskirtį.

11. Ieškovė, nesutikdama su pardavėjo atsakymu, 2022 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į VVTAT su skundu. VVTAT, išnagrinėjusi skundą, 2023 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 10G-796 netenkino jo. Ieškovė, nesutikdama su VVTAT nutarimu, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kad ginčas būtų sprendžiamas iš esmės.

Dėl sprendimo motyvų pakankamumo

13. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos sprendime turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

16. Kasacinis teismas praktikoje yra nurodęs, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

17. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame yra nustatytos esminės bylai reikšmingos aplinkybės, išdėstyti motyvai, susiję su pareikštais reikalavimais, t. y. įvertinti šalių argumentai, teismo posėdžio metu apžiūrėti batai, ir padarytos išvados dėl batų kokybės, taigi atsakyti esminiai klausimai, įvertinus šalių pateiktų įrodymų visetą. Be to, apeliantė tik deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos ieškinyje nurodytų faktų ir motyvų, nenurodė, kodėl sprendimas prieštaringas, nemotyvuotas ar nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad teismas vertino tas aplinkybes, kurios susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. tik teisiškai reikšmingas aplinkybes, neišeidamas už nagrinėjamos bylos ribų. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino esminius ginčo šalių argumentus bei jų pateiktus įrodymus, dėl jų teisiškai pasisakė ir išdėstė savo išvadas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo neatskleidė bylos esmės ar nemotyvavo priimto procesinio sprendimo. Be to, kaip minėta, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandija, peticijos Nr. 16034/90).

Dėl įrodymų vertinimo ir daikto (batų) kokybės trūkumų fakto

18. Šioje byloje šalių ginčas kilo iš vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, kurios ypatumus reglamentuoja CK 6.350–6.370 straipsniai (CK XXIII skyriaus ketvirtasis skirsnis). Bendrosios pirkimą ir pardavimą reglamentuojančios teisės normos vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereguliuoja specialiosios CK XXIII skyriaus ketvirtojo skirsnio teisės normos.

19. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo CK normų, reglamentuojančių vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, pakeitimai, kuriais, be kita ko, įgyvendinama 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/771 dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutarčių aspektų (toliau – Direktyva), kuria iš dalies keičiami Reglamentas (ES) 2017/2394 ir Direktyva 2009/22/EB bei panaikinama Direktyva 1999/44/EB.

20. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims CK 6.350–6.370 straipsniuose įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019, 29 punktas).

21. Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis). CK 6.363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pristatyti vartotojui šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias prekes. CK 6.363 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad prekės turi atitikti aprašymą, rūšį, kiekį ir kokybę ir turėti funkcionalumo, suderinamumo, sąveikumo ir kitas savybes, kaip numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Prekės taip pat turi atitikti visus šiuos reikalavimus: atitikti paskirtį, dėl kurios tos rūšies prekės paprastai naudojamos, atsižvelgiant į taikomas teisės normas, techninius standartus, o jeigu jų nėra, – į elgesio kodeksus; atitikti kiekį ir turėti tokias savybes (įskaitant su patvarumu, funkcionalumu, suderinamumu ir saugumu susijusias savybes) ir ypatybes, kuriomis paprastai pasižymi tokios pat rūšies prekės ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis atsižvelgiant į prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo ar kitų asmenų (įskaitant gamintoją) arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus, visų pirma, prekes reklamuojant ar jas ženklinant (CK 6.363 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktai).

22. CK 6.364 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą). Prekės (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) trūkumas, kuris paaiškėja per vienerius metus nuo jos pristatymo, laikomas buvusiu pristatant prekę, nebent pardavėjas įrodo kitaip arba kai tai nesuderinama su prekės pobūdžiu ar trūkumo pobūdžiu (CK 6.364 straipsnio 4 dalis).

23. Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

24. Aiškindamas bendrąsias pirkimo–pardavimo sutarčių normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Tuo tarpu pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-611/2019, 33 punktas, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-943/2022).

25. Iki 2022 m. sausio 1 d. CK normų, reglamentuojančių vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, pakeitimo, CK 6.363 straipsnio 11 dalyje buvo įtvirtinta prezumpcija skirta vartotojo įrodinėjimo naštai dėl netinkamos kokybės prekės įsigijimo palengvinti tais atvejais, kai daikto trūkumai išryškėja per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo pirkėjui momento, šiuo metu tokia prezumpcija įtvirtinta CK 6.364 straipsnio 4 dalyje su ilgesniu 1 metų terminu. Taikant minėtą prezumpciją preziumuojama, kad vartotojui buvo perduota netinkamos kokybės prekė; paneigti šią prezumpciją turi pardavėjas. Vartotojas, siekdamas pasinaudoti aptariama prezumpcija, turi įrodyti tam tikrus faktus: pirma, vartotojas turi įrodyti, kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, pavyzdžiui, ji neturi joje nurodytų savybių ar yra netinkama įprastam šios rūšies prekių naudojimui; vartotojas turi įrodyti tik neatitikimo egzistavimą, jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė susijusi su pardavėju; antra, vartotojas turi įrodyti, kad nagrinėjamas neatitikimas išaiškėjo, t. y. materialiai paaiškėjo, per nustatytą terminą nuo prekės pateikimo. Nustačius šiuos faktus vartotojas atleidžiamas nuo įrodinėjimo, kad neatitikimas egzistavo prekės pateikimo momentu. Kita vertus, verslininkas turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Jei pardavėjas negali pakankamai įrodyti, kad neatitikimo priežastis ar kilmė yra po prekės pateikimo atsiradusios aplinkybės, Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalyje (šiuo metu Direktyvos 2019/771 11 straipsnio 1 dalyje) suformuluota prezumpcija leidžia vartotojui pasinaudoti šioje direktyvoje įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-943/2022 ir joje nurodyta teismų praktika).

26. Apeliantei keliant tinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme klausimą, paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

28. Teismas įrodymus tiria civilinių bylų nagrinėjimo stadijoje, nagrinėdamas bylą iš esmės. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gauti informaciją (CPK 250 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.).

29. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

30. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne tik atsakovės nurodomomis aplinkybėmis, su kuriomis pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko, tačiau ir faktiškai teismo posėdžio metu pats teismas įvertino, ar matyti kokie nors ieškovės įsigytų batų trūkumai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir įrodymų vertinimu.

31. Visų pirma, kaip nurodyta šios nutarties 24 punkte, vartotojas turi įrodyti, kad parduota prekė neatitinka atitinkamos sutarties, t. y. ar yra netinkama įprastam šios rūšies prekių (batų) naudojimui, ar neatitinka tam tikrų savybių. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, sprendžia, kad ieškovės nurodomi Prekės kokybės trūkumai yra susiję su nepatogumu juos dėvėti, tačiau ne su batų kokybės trūkumų. Ieškovė nurodė prielaidas dėl galimos nevienodos batų lenkimosi vietos, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad Prekė neatitinka tam tikrų savybių ir ypatybių, kuriomis paprastai pasižymi tokios pat rūšies prekės ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis atsižvelgiant į prekių pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad batai neturėtų sukelti pėdos viršutinės dalies „pjovimo“ jausmo, tačiau tokios aplinkybės pačios savaime nereiškia, kad batai nekokybiški ir neatitinka jiems keliamų reikalavimų (niekam netinkami), nes tokia situacija sprendžiama pirkėjui elgiantis atidžiai ir rūpestingai, t. y. matuojantis batus, o netikus - grąžinant juos per 14 dienų terminą. Tačiau šiuo atveju ieškovė tokia teise nepasinaudojo laiku, dėl Prekės grąžinimo kreipėsi praėjus nustatytam terminui.

32. Teismui pateikti daiktiniai įrodymai – vyriški 44 dydžio „ALDO“ prekinio ženklo batai, kuriuos apžiūrėjus negalima daryti išvados, kad batai yra su defektais, batai yra vienodos formos, spalvos ir medžiagos. Vien ieškovės akcentuojamas lenkimosi vietos nesutapimas (kurį iš esmės sąlygoja pėdos fiziologinė sandara), nesant kitokių defektų, pavyzdžiui, toje vietoje netinkamai suklijuota, susiūta, medžiaga įtrūkusi, lūžusi, ar pan., negalima daryti išvados, kad tai trukdo naudoti batus pagal pagrindinę paskirtį ar Prekė neatitinka tokiems batams keliamų patvarumo ir funkcionalumo reikalavimų. Pats lenkimasis savaime nereiškia, kad batai yra nekokybiški ar skirtingi, kadangi lenkimosi vieta gali būti įtakojama ne tik gamybinių medžiagų, bet ir individualių asmens pėdos savybių, kaip pėdos plotis, keltis ir kt., lenkimo vietoje atsirandantis pėdos „pjovimo“ jausmas gali būti įtakojamas individualių pėdos savybių. Akivaizdu, kad masinės gamybos avalynė gali neatitikti individualių kojos matmenų ir formos, todėl atskiriems vartotojams avėjimo metu avalynė gali būti nepatogi, netinkanti pėdos matmenims, todėl itin svarbu ją matuotis.

33. Kadangi byloje nenustatyta, kad Prekė yra nekokybiška, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė atmesti ieškovės ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės nurodyti trūkumai yra susiję su tuo, kad ieškovė išsirinko netinkamą batų modelį ar dydį, kas negali būti laikoma Prekės kokybės trūkumu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

34. Apeliantė prašo sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į teisingumo protingumo ir proporcingumo principus, bei į tai, kad ji yra vartotoja.

35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

36. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės priešingai šaliai.

37. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

38. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022). Nors ginčo sumos dydis yra neabejotinai reikšmingas, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau vien jis negali lemti priteistino išlaidų atlyginimo dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019).

40. Atsakovė byloje pateikė įrodymus, kad už advokato padėjėjos teisines paslaugas sumokėjo 544,50 Eur su PVM, tačiau prašoma priteisti 450 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą nurodytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis advokato padėjėjui už atsiliepimo į ieškinį parengimą civilinėse bylose paslaugų suteikimo metu, t. y. 2023 m. birželio mėn. (atsiliepimo rengimo metu), sudarė 3 800,6 Eur. Taigi, atsakovės prašomas šioje byloje priteisti atlyginimas advokato padėjėjai neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių.

41. Nors, viena vertus, byla nėra sudėtinga, atsiliepimas iš esmės parengtas, pasiremiant motyvais, nurodytais VVTAT nutarime, atsiliepimo parengimui nebuvo reikalinga specifinių žinių, nebuvo rinkti papildomi įrodymai, byla išnagrinėta vieno posėdžio metu, ieškinio suma nedidelė, byloje kilęs ginčas iš vartojimo teisinių santykių tarp verslininko ir vartotojo, kita vertus, ginčo situacijos faktinių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų analizė ir įvertinimas, jų kvalifikavimas, atsiliepimo parengimas ir pan., pareikalavo atitinkamų advokato padėjėjos laiko ir darbo sąnaudų. Atsakovė atsiliepimui parengti sudarė atstovavimo sutartį su šios srities profesionalu – advokato padėjėja, o advokato padėjėja, rengdama atsiliepimą į ieškinį, patyrė darbo ir laiko sąnaudas, kurios nepriklauso nuo ginčo sumos. Nagrinėjamu atveju išlaidos advokato padėjėjos pagalbai apmokėti, t. y. 450 Eur, nėra neprotingos, atsižvelgiant į atliekamų veiksmų apimtį. Taigi atsakovės patirtos išlaidos yra realios, t. y. patvirtintos tai pagrindžiančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog 450 Eur suma už advokato teisinę pagalbą nėra per didelė ar neadekvati, todėl nėra pagrindo ją sumažinti.

42. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (450 Eur) yra pagrįstas, adekvatus ir proporcingas, atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, neprieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl šiomis aplinkybėmis atsakovė turi teisę į visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsakovės prašymas priteisti nurodyto dydžio išlaidas advokato padėjėjos pagalbai apmokėti buvo pagrįstas ir turėjo būti tenkintas visiškai. Priešingu atveju, būtų pažeista atsakovės teisė ginti savo teises ir turėti byloje atstovą, nepriklausomai nuo vykdomos veiklos, kartu toks patirtų bylinėjimosi išlaidų ribojimas prieštarautų bendriesiems teisės principams ir iškreiptų atstovavimo teisme esmę (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, apeliantės bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą.