Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-228-908/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-06-14
Bylos Nr.: 1A-228-908/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-28189-2021-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: I. V.
Advokatai: Redvita Mocevičienė

Kategorijos

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-228-908/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28189-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.9.9; 2.4.6.4.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Ievai Danylienei,nuteistajam I. V. (I. V.), jo gynėjai advokatei Redvitai Mocevičienei,

nukentėjusiųjų atstovei pagal įstatymą K. D. (dalyvavimas užtikrintas pasitelkus vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemones),

vertėjui Rimantui Skuratovičiui (Rimantui Skuratovič),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. ir jo gynėjos advokatės R. Mocevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam skirta arešto bausmė 60 (šešiasdešimčiai) parų. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 5 dalimis (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-2263 redakcija) paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 4 (keturių) mėnesių laikotarpiui, paskiriant nuteistajam intensyvią priežiūrą – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuo 23.00 val. iki 05.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, įpareigojant I. V. visą arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei išlaikyti savo vaikus. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. I. V. nuteistas už tai, kad vengė pareigos išlaikyti vaikus, o būtent: jis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį, kuria nutarta iš jo, t. y. I. V., priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. L. V. (M. L. V.) ir M. H. V. (M. H. V.) po 250 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, priteisto išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, paskiriant K. D. priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise, nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki 2021 m. sausio 31 d. ir nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. kovo 8 d. vengė pagal šį teismo sprendimą išlaikyti vaiką – būdamas darbingas bei galėdamas tą pareigą vykdyti jos sąmoningai nevykdė, t. y. laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams neteikė – lėšų nemokėjo, kitaip materialiai vaikų neišlaikė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo I. V. ir jo gynėjos advokatės R. Mocevičienės apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 17 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

2.1. Gynybos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis, nukrypo nuo nagrinėjamos bylos kategorijos bylose formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o skundžiamas nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvada, kad nuteistasis, žinodamas apie sprendimą teikti išlaikymą vaikams, sąmoningai, piktybiškai, be pateisinamų priežasčių, vengė juos išlaikyti. Pažymima, kad viso proceso metu I. V. teigė, jog nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio vyksta jo ir sutuoktinės K. D. skyrybų procesas, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje, be kita ko, sprendžiamas ginčas dėl išlaikymo vaikams įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 29 d. iki 2020 m. rugpjūčio 14 d., kurie susiję ir su nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimais. Pabrėžiama, kad nuteistasis vaikų motinai buvo davęs 40 000 Eur vaikų išlaikymui, tačiau ji be vaikų tėvo žinios išvežė vaikus gyventi į (duomenys neskelbtini), taip apribodama ne tik nuteistojo teisę bendrauti su vaikais, bet ir jais rūpintis bei teikti materialinę paramą kita forma.

2.2. Remiantis skunde cituojama teismų praktika BK 164 straipsnio taikymo kontekste, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu nebuvo galutinio, įsigaliojusio teismo sprendimo dėl vaikų išlaikymo. I. V., apklausiamas apylinkės teisme, nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neteikė išlaikymo. Apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo įvertinta, jog 2022 m. sausio 13 d. su K. D. buvo pasirašyta taikos sutartis civilinėje byloje, kuria sutarta dėl vaikų išlaikymo už tą patį laikotarpį, kuriuo I. V. kaltinamas vengęs išlaikyti vaikus, be to, taikos sutartimi sulygta dėl didesnio išlaikymo nei pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Minėta nutartis, gynybos vertinimu, negalėjo būti traktuojama kaip galutinis įsigaliojęs teismo sprendimas BK 164 straipsnio prasme.

2.3. Apeliantai nesutinka su išvada, kad I. V. antstolio patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo buvo įteiktas tinkamai, todėl jis (I. V.) turėjo pranešti antstoliui priežastis, dėl kurių negali pervesti piniginių lėšų. Nuteistojo teigimu, antstolio patvarkymas jam nebuvo įteiktas, o tai, kad antstolio vykdomojoje byloje nėra duomenų apie patvarkymo įteikimą I. V., patvirtino ir liudytoja antstolio padėjėja Š. V.. Skunde pažymima, kad bylos duomenys patvirtina, jog išieškotojui pateikus vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis nesiėmė jo kompetencijai priskirtų vykdymo veiksmų. Tik 2021 m. rugpjūčio 18 d. gavus paklausimą iš policijos buvo pastebėti, kad nebuvo atlikti jokie vykdymo veiksmai, o tai, kad antstolis nevykdė vykdymo veiksmų, matyti ir iš liudytojos Š. V. parodymų. K. D. bandė pradėti kelis ikiteisminius tyrimus I. V. atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį netaikoma, jeigu pareigos vykdymą galima užtikrinti civilinėmis priemonėmis, o nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog buvo išnaudotos visos įmanomos civilinės priemonės. Gynybos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo paisoma baudžiamosios teisės kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio) principo.

2.4. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas kategoriškas išvadas apie I. V. finansinę padėtį, galėjimą teikti išlaikymą ir jo turimas santaupas, vadovavosi hipotetinėmis prielaidomis apie I. V. gerą finansinę padėtį, galimybes vystyti verslą ir gauti pajamas inkriminuojamu laikotarpiu. Byloje nebuvo neginčytinai nustatyta, jog I. V. turėjo realių pajamų ir galimybių teikti išlaikymą, tačiau to nedarė sąmoningai, kad pats sukūrė situaciją, dėl kurios net priverstinis išieškojimas tapo negalimas, slėpė savo pajamas ar kitu būdu nevykdė pareigos išlaikyti vaikus, ar kad vaikams skirtas lėšas panaudojo kitiems tikslams. I. V., gyvendamas su sutuoktine gavo gerą uždarbį ir galėjo skirti pakankamai lėšų vaikų ir sutuoktinės išlaikymui, tačiau įvykus konfliktui su sutuoktine, jis buvo nuteistas, o paskyrus įpareigojimą tęsti darbą, privalėjo tęsti darbo santykius realiai veiklos nevykdžiusioje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri dirbo su (duomenys neskelbtini) įmone, todėl paskelbus karantiną veikla buvo visiškai sustabdyta, o vėliau dėl geopolitinės situacijos ir taikomų sankcijų buvo uždrausti atsiskaitymai su (duomenys neskelbtini). Nuteistasis pabrėžė, kad negalėjo išvykti dirbti į Ukrainą, kurioje turėjo darbo pasiūlymą, dėl įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ir nuolatinės registracijos Probacijos tarnyboje. Pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo duomenų, jog I. V. sąskaitoms buvo taikomas areštas, o jis turėjo apmokėti skolas už mamos slaugymą (duomenys neskelbtini) iki jos mirties, taip pat turi kitų finansinių įsipareigojimų. Be to, K. D. banko sąskaita, į kurią turėjo būti pervedamos lėšos vaikų išlaikymui buvo (duomenys neskelbtini), o tiesioginiai mokėjimo nurodymai į (duomenys neskelbtini) apskritai negalimi.

2.5. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas nevertino I. V. medicininių dokumentų, patvirtinančių, jog nuteistajam yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taigi jis negali būti prilyginamas visiškai sveikam ir darbingam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. V., būdamas įmonės vadovas, galėjo pakankamai laisvai disponuoti įmonės lėšomis, laikytina nepagrįsta, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšos nėra asmeninės nuteistojo lėšos, todėl negalėjo būti naudojamos asmeninėms reikmėms. Gynybos vertinimu, skunde aptartos aplinkybės patvirtina pakitusią nuteistojo finansinę padėtį, todėl negalima daryti neabejotinos išvados, kad I. V. tyčia ėmėsi veiksmų, jog išieškojimas nebūtų vykdomas.

2.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra kliūčių remtis liudytojos I. P. parodymais. Apylinkės teismo pateiktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 82 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-942/2017, pateikto išaiškinimo, pagal kurį asmeniui teigiant, jog jį su kaltinamuoju sieja artimi santykiai ir atsisakant duoti parodymus, tokio asmens vertimas duoti parodymus yra nesuderinamas su teismo nešališkumo principu.

2.7. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad I. V. skiriant bausmę nebuvo įvertintos visos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, taip paskiriant neproporcingą, nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą neatitinkančio dydžio bausmę. Gynybos vertinimu, vien tai, kad I. V. buvo anksčiau teistas, nesudaro pagrindo už tokio pobūdžio veiką skirti laisvę ribojančios bausmės. Apeliantai taip pat pažymimi, kad nuteistajam yra būtina turėti galimybę dirbti savo kvalifikaciją ir darbinius sugebėjimus atitinkantį darbą tam, jog galėtų teikti išlaikymą vaikams pagal sudarytą taikos sutartį. Nuteistojo vertinimu, nemokėdamas lietuvių kalbos jis neturi galimybės dirbti Lietuvoje, o nekvalifikuotus fizinius darbus negali dirbti dėl sveikatos būklės, be to, iš minimalios mėnesinės algos jis negalės teikti šalių sulygto išlaikymo vaikams, o dėl paskirtos intensyvios priežiūros nuteistasis neturi galimybės įsidarbinti užsienyje. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad I. V. paskirtas apribojimas būti namuose nuo 23.00 val. iki 05.00 val. net nenumato išlygos nebūti namuose, jeigu tai susiję su darbu, vadinasi, nuteistasis I. V. neturi galybės dirbti net naktinėje pamainoje. Gynybos įsitikinimu, nuteistajam paskirta bausmė apsunkina jo galimybę teikti materialinį išlaikymą vaikams. Apeliantai nurodo, kad intensyvia nuteistojo priežiūra siekiama užkardyti naujų nusikalstamų veikų padarymą, o nagrinėjamu atveju I. V. neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, todėl tai varžo nuteistojo teises labiau nei reikia bausmės tikslams pasiekti.

Atsiliepimas

3. Nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą K. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti be pakeitimų. Pirmiausia, atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžiama, kad nuteistasis I. V. po sprendimo priėmimo nepradėjo teikti išlaikymo vaikams ir nė karto su jais nesusisiekė.

3.1. Nors civilinėje byloje Nr. e2-1505-930/2021 I. V. nurodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (mėnesio darbo užmokestis 55 Eur) ir neturi savo vardu registruotų transporto priemonių, nekilnojamojo turto, tačiau po motinos mirties jis paveldėjo dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) ir galimai specialiai teisiškai netvarko dokumentų, kad toliau vengtų mokėti išlaikymą vaikams ir padarytų išieškojimą neįmanomą.

3.2. Nurodoma, kad I. V. nuo 2020 m. lapkričio 11 d. K. D. pervedė tik 15 Eur, taigi šiai dienai yra susidariusi 27 000 Eur dydžio skola. Nors išnagrinėjus civilinę bylą buvo nustatyta 5 980 Eur suma kiekvienam vaikui, o sprendimas nebuvo skundžiamas ir yra įsigaliojęs, tačiau jokių mokėjimų nuteistasis neatliko. Pažymima, kad nors nuteistojo teigimu, piniginiai pavedimai į (duomenys neskelbtini) yra neįmanomi, tačiau nei nuteistasis, nei jo gynėjas nebandė susisiekti su nukentėjusiųjų atstove dėl šio klausimo išsprendimo.

3.3. Cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką BK 164 straipsnio aiškinimo ir taikymo kontekste, teigiama, kad I. V., suprasdamas savo pareigą mokėti išlaikymą vaikams ir pripažindamas ją civilinėje byloje, šios pareigos nevykdo tyčia, t. y. dirba direktoriumi savo įmonėje, susimažino savo darbo užmokestį ir nesistengia susirasti net minimaliu užmokesčiu apmokamo darbo, vadinasi, jis negauna pajamų ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl savo veiksmų. Be kita ko, nuteistasis, vengdamas teikti išlaikymą vaikams ir siekdamas nuslėpti realias pajamas, įkūrė įmones (duomenys neskelbtini): A. (reg. (duomenys neskelbtini)), B. (reg. (duomenys neskelbtini)), taip pat yra įmonės C. (reg. (duomenys neskelbtini)) pajamų gavėjas, o šios įmonės pajamos 2022 m. buvo 299 762 Eur. Atsiliepime pažymima ir tai, kad, kaip žinoma iš socialinių tinklų, nuteistasis lankosi restoranuose, vežasi savo moterį J. K. į keliones, nuomojasi trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio mėnesinė nuomos kaina yra apie 1 000 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis I. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai

5. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu apklausta nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą K. D., kuri dėl į bylą nuteistojo gynėjos pateiktų mokėjimų nurodymų parodė, kad nėra šių mokėjimų gavusi, nežino, į kokią sąskaitą pinigai buvo išsiųsti, nes sutartyje buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) sąskaita, o teismo pagarsintas X. banko sąskaitos numeris yra lietuviškos sąskaitos. Lietuviška sąskaita negali naudotis dėl pasibaigusio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Norėdama naudotis lietuviška sąskaita ji turi pateikti tai daryti leidžiančius dokumentus. Kad būtų galima tęsti naudojimąsi lietuviška sąskaita, reikalingas ES dokumentas. Jai nežinoma, ar įmokėti pinigai yra sąskaitoje, ar grįžta įmokėjusiam asmeniui. Nurodė, kad iki 2022 m. kovo mėnesio galėjo gauti pinigus, o vėliau sąskaita buvo užblokuota. Atstovė teigė ne kartą aiškinusi, kad nesant galimybės pervesti pinigus iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), galima siųsti pinigus jos motinai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

6. BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo I. V. ir jo gynėjos apeliaciniame skunde.

7. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad nuteistojo veika (neveikimas) atitinka BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Gynybos vertinimu, nagrinėjamoje byloje, pripažinus I. V. kaltu, buvo nepagrįstai kriminalizuoti tarp nuteistojo ir jo buvusios sutuoktinės susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

8. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-190-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą bei įvertinusi byloje esančius duomenis ir apeliacinės instancijos teisme pateiktus ir ištirtus duomenis, kurie, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pripažintini įrodymais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepadarė teisės aiškinimo ir / ar taikymo klaidų ir pagrįstai bei teisėtai pripažino I. V. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Vis dėlto, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nustatyta, kad bausmės klausimas išspręstas nevisiškai tinkamai, dėl to šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, požymių

10. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu I. V. pripažintas kaltu dėl to, kad žinodamas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi iš jo priteistas išlaikymas jo nepilnamečiams vaikams, būdamas darbingas bei galėdamas vykdyti pareigą išlaikyti savo vaikus, sąmoningai šios pareigos nevykdė – nemokėjo pagal minėtą nutartį priteisto laikino išlaikymo savo vaikams (po 250 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos) ir kitaip materialiai jų neišlaikė. Dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, padarė BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

11. BK 164 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011 ir kt.).

12. Kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų sutarimu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, M. L. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. H. V. ((duomenys neskelbtini)) yra nepilnamečiai nuteistojo I. V. vaikai (1 t., b. l. 110–113). Nagrinėjamu atveju nuteistasis iš esmės neneigia pareigos išlaikyti savo vaikus, tačiau, nors iš gynybos pozicijos galima spręsti, jog nuteistasis sutinka, kad jam inkriminuojamu laikotarpiu neteikė išlaikymo savo vaikams, tačiau nesutinka, jog tai darė sąmoningai, piktybiškai ir be pateisinamų priežasčių. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į gynybos pozicijų nenuoseklumą ir prieštaringumą: nors nuteistasis ir jo gynėja akcentuoja, kad išlaikymas vaikams nebuvo teikiamas dėl objektyviai tą padaryti neleidusių priežasčių, tokių kaip, apribojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos (dėl to negalėjimas įsidarbinti pagal profesiją gerai apmokamame darbe), turėjimas tęsti darbo santykius su realiai veiklos nevykdžiusia įmone, taip pat sveikatos būklė ir lietuvių kalbos nemokėjimas, dėl kurių nuteistasis negali gauti gerai apmokamo darbo Lietuvos Respublikoje, tačiau, be kita ko, nuteistasis laikosi pozicijos, kad vaikams išlaikymą išmokėjo į priekį, nes buvo davęs K. D. 40 000 Eur dydžio sumą vaikų išlaikymui. Kita vertus, apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis negali būti laikoma galutiniu įsigaliojusiu teismo sprendimu BK 164 straipsnio prasme, dėl to, gynybos vertinimu, nuteistajam inkriminuojamu laikotarpiu nebuvo galutinio teismo sprendimo, įpareigojusio jį mokėti išlaikymą savo vaikams. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokius argumentus paneigia ne tik byloje surinktų duomenų visuma, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jie neatitinka ir teismų praktikos, formuojamos dėl BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.

13. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančių civilinės bylos Nr. e2-378-930/2022 (buvęs Nr. e2-29389-930/2020) 2020 m. rugpjūčio 18 d. I. V. vardu jo advokatas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išlaikymo priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų. Šias aplinkybes pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą K. D.. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad civilinėje byloje atsakove buvusi K. D. atsiliepimu į I. V. ieškinį prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš I. V. laikiną išlaikymą jų nepilnamečiams vaikams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje tenkintas K. D. prašymas ir iš I. V. jo vaikams M. L. V. bei M. H. V. priteista po 250 Eur kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, priteistą sumą indeksuojant kasmet, atsižvelgiant į infliaciją, K. D. paskiriant priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise (1 t., b. l. 12–13).

Žemesnės instancijos teismas

14. Kaip matyti iš nuteistojo I. V. parodymų jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties neskundė. Pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie priteistą išlaikymą sužinojo tada, kai jau nebuvo galima apskųsti sprendimo (2 t., b. l. 100); ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nutarties dėl laikino išlaikymo priteisimo neskundė (1 t., b. l. 98–100). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo neskundė, nors galėjo ją skųsti per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos jam įteikimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 151 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atskirojo skundo padavimas dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nestabdo nutarties vykdymo (CPK 152 straipsnio 3 dalis). Be to, ikiteisminio tyrimo metu dėl nutarties neapskundimo I. V. parodė, kad paraleliai jau vyko civilinė byla dėl jo ir K. D. skyrybų ir tik jai pasibaigus turėjo būti priimtas sprendimas dėl alimentų mokėjimo (1 t., b. l. 99). Tokia I. V. pozicija laikytina ne tik nepagrįsta, tačiau ir prieštaringa, nes ir pats nuteistasis civilinės bylos nagrinėjimo metu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos nustatyti laikiną bendravimo su vaikais tvarką. Toks I. V. prašymas buvo tenkintas iš dalies Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartimi. Vadinasi, pats I. V. savo elgesiu patvirtino, kad klausimai, kurie buvo keliami ir jo ieškinyje civilinėje byloje, gali būti sprendžiami ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, galiojančias iki galutinio sprendimo byloje priėmimo. Taigi, nėra pagrindo pritarti, kad ir išlaikymas nuteistojo vaikams galėjo būti priteistas tik civilinę bylą nagrinėjusiam teismui priėmus galutinį sprendimą.

15. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad, gynybos įsitikinimu, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimta civilinėje byloje, nelaikytina galutiniu įsigaliojusiu teismo sprendimu BK 164 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pozicija. Kasacinio teismo praktika yra pasisakyta, kad teismo sprendimas BK 164 straipsnio dispozicijos prasme suprantamas, kaip teisėjo ar teismo priimtas aktas (dokumentas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2004). Pažymėtina, kad BK 164 straipsnio dispozicija išliko nepakitusi nuo baudžiamojo įstatymo priėmimo, dėl to, tokia kasacinio teismo praktika, nesant priešingo išaiškinimo, laikytina aktualia ir nagrinėjamoje byloje. Be to, pabrėžtina, kad BK 164 straipsnio dispozicijoje apeliaciniame skunde ypatingai akcentuojamos sąvokos „galutinis“, „įsigaliojęs“ nėra įtvirtintos. Atsižvelgiant į tai, nutartis, kuria iš I. V. jo nepilnamečių vaikų naudai buvo priteistas išlaikymas kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 250 Eur, laikytina teismo sprendimu BK 164 straipsnio prasme, suponavusiu nuteistojo pareigą išlaikyti vaikus. Be to, nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad manė, jog priteistų lėšų nurašymas vyko automatiškai, todėl, jeigu antstolis būtų jas automatiškai nurašęs, nuteistasis nebūtų tam prieštaravęs (2 t., b. l. 102–103). Vėlgi, tai parodo ne tik gynybos pozicijos prieštaringumą, tačiau patvirtina, kad nuteistasis priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo traktavo kaip įpareigojančią teikti kasmėnesinį išlaikymą savo vaikams.

16. Kaip jau buvo nurodyta, pažymint gynybos pozicijų prieštaringumą, nuteistojo teigimu, išlaikymo nemokėjo ir dėl to, nes jis anksčiau buvo sumokėjęs daug pinigų ir jų turėjo pakakti; nuteistojo vertinimu, jis išlaikymą išmokėjo į priekį (2 t., b. l. 100). Ikiteisminio tyrimo metu I. V. parodė, kad per pirmuosius metus, kai nebegyveno su K. D., išmokėjo jai nemažai pinigų, dėl to, nebeturėjo finansinių galimybių mokėti alimentų, kurie buvo skirti jo vaikams, kaip laikinoji apsaugos priemonė (1 t., b. l. 99). Be to, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad iki laikotarpio, už kurį yra teisiamas, K. D. buvo perduota apie 40 000 Eur, kurie buvo išmokėti nuo 2016 m. vasaros iki 2019 m. rudens, o nuo tada išlaikymo nemokėjo, tačiau iki 2020 m. pirko drabužius, reikmenis mokyklai ir siuntė į (duomenys neskelbtini) vaikams; be to, perdavė K. D. automobilį, o anksčiau nei inkriminuotas laikotarpis suremontavo K. D. butą (2 t., b. l. 100–101). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-378-930/2021 matyti, jog I. V. pripažino, kad nuo 2020 m. spalio mėnesio neteikė išlaikymo vaikams, nes K. D. nesudarė galimybių jam matytis su vaikais ir pabrėžė ne savo sudėtingą finansinę situaciją, kurią bando pagrįsti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tačiau akcentavo anksčiau teiktą didelį išlaikymą vaikams (po 1 000 Eur per mėnesį), pirktus daiktus ne tik vaikams, bet ir K. D. (2 t., b. l. 31–57). Pabrėžtina, kad iki nuteistajam inkriminuojamo laikotarpio patirtos išlaidos dėl vaikų išlaikymo ir / ar tuometei sutuoktinei teikta kitokio pobūdžio finansinė parama nepaneigia fakto, jog vaikams teismo sprendimu priteistas išlaikymas nebuvo mokamas būtent nuteistajam inkriminuotu laikotarpiu, t. y. nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki 2021 m. sausio 31 d. ir nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. kovo 8 d. Be to, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, kaip pagrįstai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218/2012).

17. Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis) yra pavojinga nusikalstama veika ne tik dėl to, kad nevykdomi teismo paskirti įpareigojimai, tačiau pirmiausia dėl to, kad ją padarius kyla grėsmė normaliam, visaverčiam vaiko aprūpinimui. Priteisto išlaikymo mokėjimas teismo nustatyta tvarka yra būtinas nuolat, nes augančio vaiko poreikiai yra nuolatiniai ir nenutrūkstami. Priteisto išlaikymo nemokėjimas ilgesnį laikotarpį gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms priežastims, kaip nedarbas, liga, ilgalaikė nelaimė ir pan., tačiau kartu pažymėtina, kad išlaikymą vaikui teikiantis asmuo privalo dėti pastangas, kad tokią pareigą įvykdytų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-511/2021). Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje pripažįsta, kad vaikams materialinis išlaikymas yra svarbus ir būtinas nuolat, dėl to gynybos argumentai dėl akcentuojamų 40 000 Eur davimo tuometei sutuoktinei nagrinėjamos bylos kontekste neturi įtakos, o nuteistojo argumentai, jog išlaikymą vaikams išmokėjo į priekį laikytini nepagrįstais, nes nėra duomenų, jog nuteistasis su tuomete sutuoktine K. D. būtų sudarę susitarimą dėl vaikų išlaikymui skirtų lėšų sumokėjimo į priekį (to neteigia ir pats I. V.). Pastebėtina ir tai, kad gynybos akcentuojami pinigai buvo reikalingi vaikams išlaikyti būtent tuo metu, kai jie buvo mokami, t. y. 2016–2019 m. Gi pareigos išlaikyti vaiką vykdymas vienu laikotarpiu nešalina atsakomybės už jos nevykdymą kitu laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-511/2021).

18. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių, tačiau dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2013). Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014). Gynybos vertinimu, I. V. nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes negalėjo savo vaikams teikti išlaikymo dėl objektyvių priežasčių. Visgi, tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.

19. Teisminio bylos nagrinėjimo metu I. V. parodė, kad inkriminuojamais laikotarpiais išlaikymo nemokėjo dėl jo sąskaitų areštavimo, nes visi ateidavę pinigai būdavo paimami antstolių (2 t., b. l. 71). Be to, nuteistasis patyrė daug kitų išlaidų, susijusių su motinai teiktų (duomenys neskelbtini) paslaugų apmokėjimu, advokatų samdymusi, o dėl negalėjimo išvykti į užsienį nuteistasis negalėjo įsidarbinti (2 t., b. l. 100). Iš esmės gynyba laikosi pozicijos, kad nuteistasis I. V. neturėjo finansinių galimybių teikti išlaikymą vaikams, tai laikydami objektyvia priežastimi, paneigiančia I. V. taikytos baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu I. V. parodė, kad nutarties (past. – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d.) sąlygų vykdymą suprato, tačiau nevykdė, nes negalėjo matytis su vaikais, nes negalėjo vykti į (duomenys neskelbtini) dėl paskelbtų sankcijų, o pati K. D. vaikų į Lietuvą neatvežė bei neleido su jais bendrauti nuotoliniu būdu, be to, pasaulyje buvo paskelbtas karantinas dėl COVID-19, dėl to jo finansinė padėtis labai pasikeitė (1 t., b. l. 98–100). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviai pateisinančiomis teismo sprendimu paskirto įpareigojimo nevykdymą.

20. Pirmiausia, nuteistojo argumentai, kad vaikams išlaikymo neteikė, nes negalėjo su jais bendrauti ir matytis, nėra reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus nepriklauso nuo galimybių bendrauti / matytis su jais, juo labiau, esant teismo sprendimui dėl išlaikymo teikimo savo vaikui, kuris turi būti vykdomas. Be to, kaip jau buvo minėta, civilinėje byloje iš dalies buvo tenkintas I. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatant I. V. bendravimo su vaikais kas antrą savaitgalį tvarką. Pabrėžtina, kad nuteistasis, manydamas, jog K. D. trukdo ir neleidžia jam bendrauti ir / ar matytis su savo vaikais, galėjo inicijuoti šio klausimo sprendimą teisinėmis priemonėmis, o ne atsisakyti išlaikyti savo vaikus. Juo labiau, kad CK 3.170 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad net ir vieno iš tėvų pareigų nevykdymas automatiškai neatleidžia kito iš tėvų nuo šių pareigų ir nešalina atsakomybės už tokių pareigų nevykdymą, nes tarp sutuoktinių kilę ginčai negali būti sprendžiami pažeidžiant vaikų interesus. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog I. V. būtų kėlęs ginčo klausimą dėl, jo teigimu, neteisėto vienašališko vaikų išsivežimo į (duomenys neskelbtini), nepagrįstais laikytini ir argumentai, kad nuteistojo vaikų motina, nukentėjusiųjų atstovė K. D., apribojo, be kita ko, ir nuteistojo galimybę rūpintis vaikais bei teikti jiems materialinę paramą kita forma.

21. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad nuteistasis turėjo mokėti už motinos slaugą (duomenys neskelbtini) iki jos mirties, pabrėžtina, jog pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jo motina mirė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) buvo du metus prieš tai, taigi, jam inkriminuojamu laikotarpiu už motinos priežiūrą jau nemokėjo (2 t., b. l. 102). Vadinasi, nuteistasis už motinos slaugą mokėjo 2018–2020 m. laikotarpiu, o išlaikymas jo vaikams buvo priteistas tik 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Nors nuteistasis nurodė, kad mokėjimas už motinos priežiūrą turėjo daug įtakos jo santaupoms, tačiau jis pats teigė 2016–2019 m. laikotarpiu davęs K. D. apie 40 000 Eur ir tik po to susidūręs su finansinėmis problemomis, vadinasi, ne visą laikotarpį, kai mokėjo už motinai teiktas (duomenys neskelbtini) paslaugas, turėjo tariamų finansinių sunkumų. Dėl to aplinkybė, kad patirtos išlaidos turėjo įtakos nuteistojo santaupoms, nedaro įtakos baudžiamosios atsakomybės klausimui dėl pareigos išlaikyti vaikus nevykdymo.

22. Vertinant I. V. finansines galimybes teikti savo vaikams išlaikymą, pažymėtina, kad pagal SODRA duomenis I. V. nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2021 m. birželio 30 d. dirbo direktoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 69, 116). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2020 m. lapkričio mėnesį I. V. draudžiamosios pajamos sudarė 74,40 Eur, iš kurių 17,39 Eur sudaro įmoką; gruodžio mėnesį – 78,12 Eur (įmoka – 18,25 Eur); 2021 m. sausio mėnesį – 79 Eur (įmoka – 18,71 Eur), o kovo–birželio mėnesiais nurodyta – nedraudiminis laikotarpis (1 t., b. l. 59). Akivaizdu, kad gaunamos tokios dydžio pajamos nėra pakankamos net minimalių asmens poreikių patenkinimui ir galėtų indikuoti iš tiesų sudėtingą asmens finansinę situaciją. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo daryti tokią išvadą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turtas ir gaunamos pajamos, tačiau ir tai, kokių priemonių buvo imtasi, jog būtų gautos atitinkamos pajamos, sudarančios galimybę teikti išlaikymą savo vaikams. Byloje nustatytų duomenų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis I. V. nesiėmė jokių veiksmų, kad įsidarbintų ir uždirbtų adekvačias pajamas, leidžiančias įvykdyti savo kaip tėvo pareigas.

23. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2020 m. gruodžio 31 d. buvo išsiųstas antstolio M. D. kontoros patvarkymas Nr. S-20-28-37710 dėl išlaikymo išieškojimo tiek I. V. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), tiek ir gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 14). Atkreiptinas dėmesys, kad būtent toks nuteistojo I. V. elektroninio pašto adresas ir deklaruotos bei gyvenamosios vietos adresas yra nurodytas proceso dalyvių duomenyse. Pabrėžtina ir tai, kad asmuo, deklaruodamas savo gyvenamosios vietos adresą, atsako už pateikiamų duomenų teisingumą. Taigi, kaip pagrįstai sprendė ir apylinkės teismas, I. V. žinojo apie vaikams priteistą išlaikymą. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina toliau išdėstytos aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

23.1. Pirmosios instancijos teisme antstolio padėjėja Š. V. parodė, jog buvo nustatyta, kad I. V. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl patvarkymas buvo išsiųstas elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina ir byloje esanti patvarkymo kopija (1 t., b. l. 24–25). Be to, patvarkymas buvo siųstas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad iš byloje esančio juridinio asmens duomenų išrašo matyti, jog prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontaktų yra nurodytas minėtasis elektroninio pašto adresas, galiojantis nuo 2019 m. gruodžio 3 d., o minėtasis adresas galioja nuo 2019 m. spalio 21 d. (1 t., b. l. 70–71). Liudytoja nurodė, kad 2021 m. vasario 15 d. buvo gauta iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) informacija, jog I. V. dirba tik 1 val. per dieną ir jo darbo užmokestis yra tik 65 Eur per mėnesį, todėl informavo, kad išieškotojai perves tik 15 Eur per mėnesį. 2021 m. rugpjūčio 25 d. siuntė užklausą UAB „(duomenys neskelbtini)“, ar buvo atlikti nuskaitymai nuo atlyginimo ir pervesta išieškotojai, tačiau atsakymo negavo, o kito turto nustatyti nepavyko, nes skolininkas neturi nei nekilnojamojo, nei kilnojamojo turto (2 t., b. l. 67–69). Iš esmės tapačias aplinkybes liudytoja buvo nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, kurioje pažymėjo ir tai, kad I. V. siųstas registruotas laiškas negrįžo, todėl buvo traktuojama, jog laiškas buvo gautas (1 t., b. l. 45–46).

23.2. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesiremti liudytojos Š. V. parodymais, nes jie ne tik sutapo viso proceso metu, tačiau juos iš dalies patvirtino ir I. V. parodymai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis parodė, kad žinojo, jog dėl vaikų išlaikymo buvo kreiptasi į antstolį. Nurodė, kad vieną kartą bendravo su antstolio padėjėja, tačiau vėliau prašė bendrauti I. (past. – P.), nes ši geriau kalbėjo lietuviškai. Be to, patvirtino, kad suprato laiškų turinį, nors pats jų neskaitė. Nors I. V. nurodė, kad nebuvo gavęs į darbovietę antstolio laiško, tačiau šį teiginį paneigia jo paties nurodytos aplinkybės. Pirmiausia, jis pats parodė, manęs, kad antstolis turėjo automatiškai nurašyti po 15 Eur ir, kaip jau buvo minėta, tam I. V. nebūtų prieštaravęs. Be to, nors nuo 2019 m. rudens nemokėjo išlaikymo vaikams, bet nurodė, kad jo draugė „pervedinėjo kažkokias sumas“. Pabrėžtina ir tai, kad I. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog buhalterijoje buvo kalbėta, kokį procentą turės mokėti pagal gaunamą darbo užmokestį ir šią informaciją I. pateikė antstoliui, nes patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo, nuteistojo teigimu, buvo pateiktas buhalterijai (2 t., b. l. 99–103).

23.3. Iš byloje esančio X. banko patvirtinimo apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą matyti, kad pradinis mokėtojas UAB „(duomenys neskelbtini)“, o mokėtojo vardas pavardė – I. S., 2021 m. vasario 23 d. K. D. pervedė 15 Eur, mokėjimo paskirtis nurodoma: „patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo S-20-28-37710“ (1 t., b. l. 36–37). Nukentėjusiųjų atstovė K. D. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 15 Eur buvo pervesta iš I. P. (past. – buvusi I. P. pavardė S.), kuri tuo metu gyveno su I. V.. K. D. nurodė, kad 15 Eur suma buvo pervesta 2021 m. vasario 23 ar 24 d., nors tuo metu I. V. turėjo sumokėti 1 800 Eur. Nukentėjusiųjų atstovės teigimu, po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo buvo pervesta tik 15 Eur ir viskas (2 t., b. l. 14–16). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės ne tik patvirtina liudytojos Š. V. parodymus, tačiau taip pat patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti vykdoma ir išieškojimą atliekančiam antstoliui jis privalėjo mokėti, tačiau to neatliko sąmoningai. Be kita ko, aptarti duomenys paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad antstolio patvarkymas jam nebuvo įteiktas.

24. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kliūčių remtis liudytojos I. P. parodymais, pažymėtina, jog pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Tai suponuoja išvadą, kad šeimos teisine apsauga, kylančia iš Konstitucijos, gali naudotis nebūtinai kraujo ryšiais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021). Atsižvelgiant į tai, kad I. P. nurodė, jog I. V., nors ir nėra jos giminaitis ar sutuoktinis, tačiau yra jai artimas žmogus, nes jaučia jam jausmus, o I. V. parodė, kad tuo metu gyveno su I. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 91–92, 101), liudytoja laikytina faktine šeimos nare I. V. atžvilgiu. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymai. Kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo (kaltinamojo) teisės, duomenys pripažįstami įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022). Vis dėlto, įvertinus tai, kad liudytojos I. P. parodymai nėra esmingai reikšmingi, o nuteistojo I. V. kaltę patvirtina kitų byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma (past. – tai, be kita ko, pabrėžė ir pats apylinkės teismas), liudytojos I. P. įspėjimas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį nelaikytinas esminiu proceso pažeidimu.

25. Juo labiau minėtosios aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumo. Pažymėtina, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, patvirtinančios teismo suinteresuotumą priimti kuriai nors vienai proceso šaliai palankų sprendimą ar tendencingą proceso organizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-976/2021, 2K-7-76-719/2022, 2K-125-648/2022). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl baudžiamąją bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumo nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektu.

26. Pažymėtina ir tai, kad pagal juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenis juridinio asmens vadovu registruotas I. V. (1 t., b. l. 70–71). Šią aplinkybę nurodė ir pirmosios instancijos apklausiamas I. V. (2 t., b. l. 102). Vadinasi, nuteistasis turėjo galimybę stebėti ir žinoti, ar iš jo darbo užmokesčio atliekami nuskaitymai pagal antstolio patvarkymą dėl išlaikymo išieškojimo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti išvada, kad nuteistasis sudarė tokią situaciją, jog nebūtų galimybės net ir priverstinai išieškoti vaikams priteisto išlaikymo, nes jo darbo užmokestis ne tik formaliai buvo itin mažas, tačiau, kaip pats nurodė pirmosios instancijos teisme, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginimą gaudavo grynaisiais (2 t., b. l. 158). Vadinasi, buvo sudarytos kliūtys priverstiniam lėšų išskaitymui iš nuteistojo banko sąskaitos. Akivaizdu, kad nuteistasis, imdamas darbo užmokestį grynaisiais pinigais suvokė, jog jokie išskaitymai, juo labiau, automatiškai iš jo sąskaitos negali būti atliekami, nes į sąskaitą darbo užmokestis nebuvo pervedamas.

27. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į apeliacinio skundo argumentus, kad tiesioginiai mokėjimo nurodymai negali būti vykdomi į (duomenys neskelbtini). Iš viešai skelbtų bankų duomenų matyti, kad, pavyzdžiui, bankas „Y.“ skelbė, kad išeinantys mokėjimai į (duomenys neskelbtini) galėjo būti siunčiami iki 2022 m. balandžio 20 d., o X. bankas finansinių mokėjimų paslaugų, įskaitant mokėjimus, į ir iš (duomenys neskelbtini) visomis valiutomis neteikia nuo 2022 m. gegužės 15 d. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų vieną kartą mokėjimas K. D. buvo atliktas iš X. banko, o kitus du kartus – iš banko „Y.“. Vis dėlto, pabrėžtina, kad pareiga teikti išlaikymą I. V. buvo nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi ir šios pareigos jis nevykdė nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki 2021 m. sausio 31 d. bei nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. kovo 8 d. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir nukentėjusiųjų atstovė K. D. taip pat nurodė, kad iki 2022 m. kovo mėnesio galėjo į banko sąskaitą gauti pinigus. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, gynybos argumentai dėl negalėjimo atlikti mokėjimų pavedimų į (duomenys neskelbtini) nukentėjusiųjų atstovės sąskaitą laikytini absoliučiai nepagrįstais, nes nuteistajam inkriminuotu laikotarpiu jis turėjo galimybę atlikti tarptautinius mokėjimus, be kita ko, ir į (duomenys neskelbtini).

28. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2020 m. rugpjūčio 18 d. LITEKO išrašo iš Antstolių informacinės sistemos registro matyti, kad I. V. atžvilgiu užfiksuotos 32 vykdomosios bylos, tačiau išrašo gavimo momentu buvo vykdomos tik 5 vykdomosios bylos (2 t., 109–151). Nors tokie įsipareigojimai gali patvirtinti, kad asmuo susiduria su tam tikrais finansiniais sunkumais, tačiau visumoje su kitais byloje nustatytais duomenimis, nagrinėjamu atveju negali būti pagrindas spręsti apie itin sunkią finansinę nuteistojo I. V. padėtį, dėl kurios jis objektyviai negalėjo išlaikyti savo vaikų. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo spręsti, jog I. V. negalėjo teikti išlaikymo vaikams dėl kitų jo atžvilgiu atliekamų išieškojimų.

29. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Byloje nustatyti duomenys leidžia spręsti, kad nukentėjusiųjų atstovė išnaudojo visas galimybes, jog būtų išieškotas jos ir nuteistojo I. V. vaikams priklausantis išlaikymas, tačiau nuteistasis sąmoningai nevykdė antstolio patvarkymo dėl išlaikymo išieškojimo ir sudarė tokias sąlygas, kad šis patvarkymas negalėtų būti vykdomas priverstinai. Vien ta aplinkybė, kad liudytoja Š. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog išieškotoja (K. D.) nesikreipė į antstolį dėl nemokamo išlaikymo, neduoda pagrindo sutikti su gynybos pozicija, kad nebuvo išnaudotos visos civilinės teisinės priemonės. Juo labiau, kad pati liudytoja nurodė, kad, jeigu išieškotoja būtų kreipusis, antstolis būtų užsiklausęs įmonės, kodėl nemokama, bet daugiau pinigų nebūtų išieškoję, nes nebuvo pajamų; nors išieškojimo užtikrinimui buvo areštuotos I. V. sąskaitos, tačiau buvo nustatyta, jog I. V. gauna nedidelį atlyginimą, o galima nuskaityti tik 30 procentų maksimaliai nuo to, kas neviršija minimumo, o kito turto, į kurį būtų buvę galima nukreipti išieškojimą, nebuvo (2 t., b. l. 68–69). Akivaizdu, kad civilinės teisių gynimo priemonės nagrinėjamu atveju buvo išnaudotos, tačiau civiliniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, dėl to nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad tarp I. V. ir jo buvusios sutuoktinės susiklostę civiliniai teisiniai santykiai buvo dirbtinai kriminalizuoti.

30. Nors gynyba akcentuoja, kad I. V. dėl ankstesnėje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pripažintas kaltu, paskirto įpareigojimo tęsti darbą privalėjo tęsti darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri realios veiklos nevykdė, nes dirbo su (duomenys neskelbtini) įmone – paskelbus karantiną UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo sustabdyta, o dėl geopolitinės situacijos buvo uždrausti atsiskaitymai su (duomenys neskelbtini), tačiau pabrėžtina, kad šioje įmonėje nuteistasis dirbo tik 1–2 val., kaip nurodė ir pats I. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 101), todėl nėra pagrindo spręsti, jog nuteistasis neturėjo objektyvių galimybių susirasti kitos darbinės veiklos.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynyba nepagrįstai akcentuoja, kad nuteistasis dėl paskirtos intensyvios priežiūros neturėjo galimybės įsidarbinti užsienyje, nes dėl ankstesnio teistumo I. V. taikyta laisvės apribojimo bausmė, juo labiau, kai jis nėra visiškai izoliuotas ir gali užsiimti darbine veikla, nešalina jo pareigos išlaikyti savo vaikus. Pažymėtina, kad tam tikro pobūdžio neigiamos pasekmės ir / ar teisių (interesų) apribojimai yra natūrali baudžiamosios atsakomybės išdava, dėl to, nuteistasis ir jo gynėja nepagrįstai akcentuoja įvairias aplinkybes, tariamai užkertančias kelią nuteistajam įsidarbinti Lietuvoje, tačiau nepateikia jokių duomenų, kad nuteistasis I. V. būtų dėjęs pastangas ir siekęs įsidarbinti papildomame darbe ir gauti didesnes pajamas. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis tenkinosi metus laiko gaunamomis net kelis kartus mažesniu darbo užmokesčiu nei minimali mėnesinė alga, kuri 2020 m. buvo 607 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 669 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“), 2021 m. – 642 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1114 „Dėl 2021 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kuriuos patvirtina ir LITEKO sistemoje esantys SODRA registro duomenys, nuo 2021 m. liepos mėnesio I. V. niekur nedirba. Be to, nuteistasis net nesiregistravo Užimtumo tarnyboje.

32. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad nuteistasis neturėjo galimybės įsidarbinti Lietuvos Respublikoje, nes nemoka lietuvių kalbos, o dėl prastos sveikatos būklės negali dirbti nekvalifikuotų fizinių darbų. Gynyba į bylą pateiktais dokumentais grindžia, kad I. V. diagnozuota (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 2). Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu I. V. pageidavo parodymus duoti lietuvių kalba, nes nurodė ją mokantis (1 t., b. l. 98–100). Tai paneigia, kad nuteistasis neturi pakankamų lietuvių kalbos žinių, kurios leistų jam įsidarbinti Lietuvos Respublikoje. Juo labiau, kad Lietuvos Respublikoje įsidarbinti gali ir visiškai lietuvių kalbos nemokantys asmenys. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad dėl turimų sveikatos sutrikimų nuteistais I. V. negalėjo įsidarbinti kitoje darbovietėje nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar susirasti papildomą darbą, juo labiau, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. vasario mėnesio raštu „Dėl informacijos pateikimo“ pateikta informacija, kad I. V. neturi nustatytos negalios (1 t., b. l. 63). Be to, ir pats I. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad neįgalumas jam nebuvo nustatytas (2 t., b. l. 103). Aptartos aplinkybės laikytinos ne objektyviomis priežastimis, neleidusiomis nuteistajam vykdyti pareigos išlaikyti savo vaikus, tačiau subjektyviais pasiteisinimais, kodėl nebuvo siekiama įsidarbinti kitoje darbovietėje.

33. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl negalėjimo išvykti iš gyvenamosios vietos ir nuolatinės registracijos Probacijos tarnyboje nuteistasis I. V. negalėjo išvykti dirbti į Ukrainą, kurioje turėjo darbo pasiūlymą, tačiau tokie gynybos argumentai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais jokiais duomenimis, jog nuteistasis iš tikrųjų būtų įsidarbinęs pagal savo profesiją. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos institucijos, vykdančios probaciją, negali vykdyti probacijos užsienio valstybėje, tačiau šie argumentai niekaip nepaneigia visumos aptartų duomenų, kurie patvirtina, jog gynybos akcentuojamos aplinkybės nelaikytos svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaikus. ‏‏‎

34. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynybos pateikus dokumentus – mokėjimų nurodymus. Iš banko „Y.“ mokėjimų nurodymų matyti, kad į K. D. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) V. B. (V. B.) 2023 m. balandžio 3 d. ir balandžio 28 d. pervedė, atitinkamai 670 Eur ir 600 Eur dydžio sumas, mokėjimų paskirtyje nurodydamas „Už I. V. vaikų išlaikymui“. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų atstovės K. D. apeliacinės instancijos teisme duotų paaiškinimų, ji minėtų sumų nėra gavusi. Vis dėlto, net jeigu minėtų sumų nukentėjusiųjų atstovė nėra gavusi, šios aplinkybės tik patvirtina, kad nuteistajam inkriminuojamu laikotarpiu jis neieškojo galimybių teikti vaikams išlaikymą pagal teismo sprendimą, o įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimui dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų, nuteistasis I. V. surado galimybę, kad bent minėtąsias sumas pervestų, kaip nuteistasis nurodė apeliacinės instancijos teisme, jo vaikystės draugas, kuris dirba inžinieriumi (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad minėti pavedimai buvo daryti jau po pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, tačiau nėra pagrindo spręsti, jog su minėtu asmeniu I. V. susipažino tik po skundžiamo nuosprendžio priėmimo.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau aptartu ieškiniu civilinėje byloje, be kita ko, prašoma priteisti iš I. V. sūnaus ir dukters išlaikymui periodinėmis išmokomis po 275 Eur per mėnesį, šią sumą kasmet indeksuojant iki vaikų pilnametystės. Vadinasi, teikdamas ieškinį ir pats savanoriškai įsipareigodamas, ieškinio patenkinimo atveju, mokėti kas mėnesį vaikams po 275 Eur, t. y. iš viso 550 Eur, I. V. turėjo būti įvertinęs savo finansines galimybes, o spręsti, kad šios aplinkybės staiga po ieškinio pateikimo pasikeitė, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Šios aplinkybės iš dalies patvirtina, kad I. V. suvokė, jog turi galimybes mokėti išlaikymą savo vaikams, tačiau to nedarė sąmoningai. Juo labiau, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo vaikams priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis po 275 Eur, bei Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo, kuriuo nutraukta nuteistojo I. V. ir K. D. santuoka, nuteistasis neapskundė. Vadinasi, I. V. neprieštaravo, be kita ko, priteisto išlaikymo dydžiui.

36. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltė BK 164 straipsnio kontekste pasireiškia kaltininko tiesiogine tyčia – asmuo, žinodamas (suvokdamas), kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingas ir turėdamas turtines galimybes teikti vaikui išlaikymą), jos sąmoningai nevykdo, t. y. supranta savo elgesio pavojingumą ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-489/2020).

37. Nagrinėjamu atveju, ilgalaikis I. V. oficialus darbas būtent tokiomis sąlygomis (1–2 val. per dieną ir gaunamas oficialus darbo užmokestis) patvirtina, kad nuteistąjį tokia padėtis tenkino. Jis nesiėmė jokių priemonių, kad gautų didesnį darbo užmokestį, neįsidarbino kitoje darbovietėje ir nesiregistravo Užimtumo tarnyboje. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad I. V. suprato savo pareigą pagal teismo sprendimą teikti išlaikymą savo vaikams, tačiau to sąmoningai nedarė, o vengdamas dirbti nedėjo pastangų, jog turėtų galimybę bent iš dalies teikti teismo sprendimu vaikams priteistą išlaikymą. Svarbu pažymėti ir tai, kad I. V. ne tik nesistengė vykdyti teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, jis net nesikreipė dėl priteisto išlaikymo sumos sumažinimo.

38. Teismų praktikoje pripažįstama, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytų ir jos nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog I. V. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai. Nustačius, kad I. V. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu, nėra pagrindo jį išteisinti kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

40. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu, aptaria ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo bei pagrįstumo klausimus.

41. Sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, privaloma atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmės nuteistajam skyrimui reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad I. V. tiesiogine tyčia padarė nusikalstamą veiką, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta I. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau jo atsakomybę sunkinai tai, jog tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir teisės aktų tvarka nepanaikintą teistumą, t. y. būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šias išvadas patvirtina byloje esantys Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenys (1 t., b. l. 120–121).

43. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

44. Nagrinėjamu gi atveju, be kita ko, buvo įvertinti ir paties nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys – nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas teistas. Be to, pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus I. V. baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 117–119). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis turi 12 070,70 Eur dydžio įsiskolinimą dėl nemokėto išlaikymo vaikams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai.

45. Konkreti bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

46. I. V. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį, kurio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmę, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021).

47. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, anksčiau I. V. taikyta laisvės apribojimo bausmė neturėjo teigiamo ir reikšmingo poveikio nuteistajam, dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam skyrė arešto bausmę. Pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimt parų arešto. Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas, net ir nenustatęs nagrinėjamu atveju atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatęs vieną sunkinančią, vis tik skyrė tik šiek tiek didesnio dydžio bausmę nei arešto bausmės vidurkis, t. y. šešiasdešimt parų.

48. Atsižvelgiant į tai, kad BK 164 straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios švelnesnio pobūdžio bausmės, kurios pagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistajam nebuvo skirtos, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo, taikymo galimybės.

49. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pirmą kartą arešto bausme nuteistajam I. V., atidėjo paskirtos arešto bausmės vykdymą, skirdamas nuteistajam intensyvią priežiūrą ir BK 75 straipsnio 5–6 dalyse numatytus įpareigojimus, t. y. dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei išlaikyti savo vaikus.

50. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo išvadoms, kad I. V. nelaikytinas tokia pavojinga asmenybe, jog bausmės tikslai galėtų būti realizuojami tik skiriant realią arešto bausmę. Be to, bausmės vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju labiau užtikrins ir nukentėjusiųjų – nuteistojo vaikų – interesus, nes nuteistasis turės didesnes galimybes įsidarbinti ir ne tik atlyginti įsiskolintą išlaikymą, bet ir užtikrinti pastovų išlaikymo teikimą. Apeliaciniame skunde nėra konkrečių argumentų, kuriais būtų grindžiamas nesutikimas su bausmės vykdymo atidėjimo taikymu, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisakytina.

51. BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu nuosprendžiu neteisingai paskiriama bausmė. Neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Vis dėlto, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors I. V. tinkamai parinkta bausmės rūšis bei nustatytas teisingas ir pagrįstas jos dydis, tačiau pirmosios instancijos teismas, atidėdamas arešto bausmės vykdymą ir paskirdamas nuteistajam intensyvią priežiūrą, nepagrįstai nenumatė, kad apribojimas būti namuose nuo 23.00 val. iki 05.00 val. netaikomas, jeigu nebuvimas namuose susijęs su darbinių funkcijų atlikimu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose. Dėl to, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.

53. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistajam paskirta bausmė apsunkina jo galimybę teikti materialinį išlaikymą vaikams ir varžo nuteistojo teises labiau nei reikia bausmės tikslams pasiekti. Kaip matyti, nuteistasis vaikams išlaikymo neteikė dar iki skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Su arešto bausmės vykdymo atidėjimu paskirti apribojimai laikytini proporcingais ir užtikrinančiais ne tik nuteistojo nubaudimą, bet ir visuomenės interesą, jog asmenys, padarę nusikalstamas veikas būtų teisingai nubausti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimu padarytas skundžiamo nuosprendžio pakeitimas dėl įpareigojimo nustatytu laiku būti namuose išlygos numatymo užtikrins ir nukentėjusiųjų teises bei interesus, kad nuteistajam būtų sudarytos didesnės galimybės dirbti.

54. Apibendrindamas visa, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. V. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu dėl BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, o nuteistajam skirtinos bausmės rūšies, jos dydžio ir vykdymo atidėjimo klausimai apkaltinamuoju nuosprendžiu iš esmės išspręsti teisingai, nors teisėjų kolegija ir nustatė pagrindą dalyje dėl nuteistajam paskirtos intensyvios priežiūros nuosprendį pakeisti. Šios aplinkybės sudaro pagrindą apeliacinį tenkinti iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

tenkinti iš dalies nuteistojo I. V. (I. V.) ir jo gynėjos advokatės Redvitos Mocevičienės apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 17 d. nuosprendžio dalį dėl I. V. (I. V.) paskirtos intensyvios priežiūros sąlygų, nurodant, kad I. V. (I. V.) įpareigojamas visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuo 23 val. iki 5 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, išskyrus atvejus, jeigu tai susiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė