- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-19
- Bylos Nr.
- e2A-1932-567/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05318-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- AB „Eurovia Lietuva“
- Kategorijos
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.8Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10178-845/2021 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB „Eurovia Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 1 027,63 Eur žalos atlyginimo, 46,31 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. lapkričio 7 d. automobilis „Audi Q7 Quattro“, važiuodamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Policija vairuotojo veiksmuose nenustatė administracinio teisės pažeidimo sudėties. Automobilis buvo apdraustas KASKO draudimu. Ieškovė įvykį pripažino draudžiamuoju, apskaičiavo ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 1 027,63 Eur draudimo išmoką. Atsakovė privalo atlyginti atsiradusią žalą, nes ji yra kelio Vilniuje savininkė ir valdytoja, tačiau atsakovė žalos neatlygino iki šiol (CK 6.37 str., 6.210 str., 6.261 str., 6.1015 str.).
Atsiliepimas
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad automobilis įvažiavo ne į duobę, o į nuskustą asfalto kelio bortą. Įvykio vietoje buvo kelio ženklas, kuris įspėjo, jog kelyje yra duobių. Įvykio vietoje buvo vykdomi Šiaurinės miesto dalies susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbai, kuriuos pagal 2018 m. rugpjūčio 24 d. sutartį vykdė AB „Eurovia Lietuva“. Pagal sutartį AB „Eurovia Lietuva“, kaip gatvės valdytoja, savo sąskaita privalo atlyginti nuostolius užsakovui ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl sutarties netinkamo vykdymo arba nevykdymo. Kelio būkle buvo rūpinamasi tinkamai, nes pastatyti įspėjamieji ženklai, kad vairuotojai būtų atidūs ir kuo atsargiau vairuotų transporto priemones ir išvengtų bet kokių turtinių nuostolių bei transporto priemonių sugadinimo. Savivaldybės nevykdo jų teritorijose esančių kelių ir gatvių priežiūros ar remonto, o tik atlieka užsakovės pareigas ir paveda šiuos darbus atlikti tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie specializuojasi tose srityse. Įspėjamųjų ženklų įrengimas yra išimtinai AB „Eurovia Lietuva“ prerogatyva. Atsakovė nėra atsakinga už kilusią žalą, nes neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos. Neįrodyta, kad automobilio vairuotojas laikėsi kelių eismo taisyklių (CK 6.266 str., 6.270 str.).
3. Trečiasis asmuo AB „Eurovia Lietuva“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. su atsakove sudarytos sutarties pagrindu AB „Eurovia Lietuva“ nelaikytina Šiaurinės Vilniaus miesto dalies gatvių, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) valdytoja. AB „Eurovia Lietuva“ įsipareigojo atlikti tik Vilniaus miesto dalies susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, o užsakovė įsipareigojo sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus pagal rangovo pasiūlytus įkainius. Visus darbus AB „Eurovia Lietuva“ atlieka pagal atsakovės nurodymus. Nors savivaldybė turi teisę pavesti tretiesiems asmenims atlikti konkrečių statinių priežiūros darbus ar perduoti šių statinių valdymą, tačiau tai neeliminuoja savivaldybei įstatymu nustatytos pareigos užtikrinti tinkamą gatvių priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą. Patirta žala atsirado dėl galimai vairuotojo neatsargių veiksmų, kuris nevažiavo saugiu greičiu ir nepamatė bei neapvažiavo kelyje atsiradusios kliūties, nors kelio ruože buvo pastatytas įspėjamasis ženklas apie remontuojamame kelyje esančias duobes (CK 6.44 str.; Vietos savivaldos įstatymo 6 str.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai: priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai 1 027,63 Eur žalos atlyginimo, 46,31 Eur palūkanų, iš viso 1 073,94 Eur, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 479,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 7 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įvyko įvykis, kurio metu automobilis „Audi Q7 Quattro“, (duomenys neskelbtini), dėl vykdomų kelio darbų, užvažiavo ant blogos kelio/nuskųsto asfalto borto ir apgadino priekinį dešinės pusės ratą. 2019 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma ir 2019 m. lapkričio 7 d. vairuotojų paaiškinimai patvirtina, kad 2019 m. lapkričio 7 d. (duomenys neskelbtini) gatvėje dėl vykdomų kelio darbų buvo apgadinti dar trys automobiliai: BMW 323, (duomenys neskelbtini), Volvo S40, (duomenys neskelbtini) ir automobilis, kurio (duomenys neskelbtini). 2019 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymoje nurodyta, kad vairuotojai savo veiksmais eismo taisyklių nepažeidė. Automobilio „Audi Q7 Quattro“ savininkas I. B. 2019 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į ieškovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Automobilio apgadinimus patvirtina fotonuotraukos, vairuotojo paaiškinimai, 2019 m. lapkričio 7 d. eismo įvykio fiksavimo protokolas, policijos pažyma apie eismo įvykį, 2019 m. lapkričio 8 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas ir 2019 m. lapkričio 12 d. remonto sąmata. Remonto darbai ir vairuotojų paaiškinimai patvirtina, jog įspėjamieji ženklai nebuvo matomi: A. D. 2019 m. lapkričio 7 d. paaiškinime dėl eismo įvykio nurodyta, jog įspėjamojo ženklo nebuvo arba jis buvo paslėptas. G. S. paaiškinime nurodyta, jog jokių kelio ženklų nebuvo, rodančių, jog vyko kelio darbai. K. P.–Ž. paaiškinime nurodyta, jog kelio ženklai, įspėjantys apie remontą, buvo užstatyti prie gatvės priparkuotų automobilių. Automobilio „Audi Q7 Quattro“ vairuotojas I. B. paaiškinime nenurodė, jog buvo įspėjamieji ženklai. Ieškovė paskaičiavo 1 418,88 Eur nuostolio sumą, tačiau išskaičius 145 Eur išskaitą ir 246,25 Eur PVM, draudėjui išmokėjo 1 027,63 Eur sumą. 2019 m. gruodžio 10 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama atlyginti 1 027,63 Eur žalą, tačiau atsakovė iki šiol žalos neatlygino.
6. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. atsakovė sudarė su trečiuoju asmeniu AB „Eurovia Lietuva“ (rangovu) pirkimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė Šiaurinės Vilniaus miesto dalies gatvių, įskaitant ir (duomenys neskelbtini), valdymą perdavė AB „Eurovia Lietuva“. Sutarties 1 punktu rangovas įsipareigojo atlikti Vilniaus m. Šiaurinės dalies susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus. Sutarties 16.7 punktu šalys sulygo, jog rangovas savo sąskaita privalo atlyginti nuostolius užsakovui ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl sutarties netinkamo vykdymo arba nevykdymo. Techninių specifikacijų, kurios yra neatsiejama sutarties dalis, 3 ir 4 punktuose nurodyta, jog rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus rangovas atlieka pagal perkančiosios organizacijos raštiškus užsakymus; konkreti remonto darbų rūšis, darbų apimtis ir vieta derinama su perkančiąja organizacija. Už savavališkai atliktus darbus ir/arba su perkančiąja organizacija nesuderintus darbus rangovui nemokama.
7. Teismas konstatavo, kad nors pagal 2018 m. rugpjūčio 24 d. sutarties Techninių specifikacijų 6 p. AB „Eurovia Lietuva“ įsipareigojo atsakyti už eismo saugumą darbų vykdymo zonoje, t. y. naudoti kelio darbams skirtus įspėjamuosius, draudžiamuosius ir nukreipiamuosius kelio ženklus, tačiau atsakovė sutarties 17.5 p. įsipareigojo kontroliuoti sutarties vykdymą (vykdyti kontrolę ir priežiūrą) darbų vykdymo zonoje, o aptikus sutarties vykdymo trūkumus, pažeidimus – duoti AB „Eurovia Lietuva“ būtinus nurodymus jiems pašalinti. AB „Eurovia Lietuva“, kaip rangovė, įsipareigojo pagal užsakovės nurodymus atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės dalies susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, o užsakovė įsipareigojo sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus. Pagal Techninių specifikacijų 3 ir 4 punktus rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus rangovė įsipareigojo atlikti pagal perkančiosios organizacijos raštiškus užsakymus, konkreti remonto darbų rūšis, darbų apimtis ir vieta derinama su perkančiąja organizacija. Teismas nenustatė sutarties nuostatų, kad sutartyje nurodytos gatvės perduotos AB „Eurovia Lietuva“ savarankiškai valdyti. Sutarties ir Techninių specifikacijų punktuose kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų atlikimą, t. y. rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, kuriuos rangovė atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą, būtent jai sprendžiant dėl darbų rūšies, apimties ir vietos, t. y. rangovė veikia tik pagal užsakovės nurodymus, todėl tai patvirtina, jog rangovė veikė pagal užsakovės nurodymus. Teismas padarė išvadą, kad ginčo gatvės valdymas rangovei AB „Eurovia Lietuva“ neperėjo ir ji netapo (duomenys neskelbtini) gatvės valdytoja.
8. Teismas atsakovės argumentus, kad ji nevykdo jos teritorijoje esančių kelių ir gatvių priežiūros ar remonto, o tik atlieka užsakovės pareigas ir paveda šiuos darbus atlikti tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie specializuojasi tose srityse, vertino, kaip siekį išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad atsakovė sutarties 17.5 punktu įsipareigojo kontroliuoti sutarties vykdymą (vykdyti kontrolę ir priežiūrą) darbų vykdymo zonoje, o aptikus sutarties vykdymo trūkumus, pažeidimus – duoti rangovui būtinus nurodymus jiems pašalinti. Sutarties 17.7 punktu buvo paskirtas atsakingas už sutarties vykdymą asmuo. Teismas vertino, kad atsakovės argumentai akivaizdžiai prieštarauja jos pačios sutartimi prisiimtoms pareigoms, atsakovė siaurinamai aiškina savo prisiimtų įsipareigojimų turinį, išimtinai sau naudinga linkme, apsiribodama tik darbų organizavimu ir eliminuodama sutarties vykdymo kontrolę, kuri yra neatskiriama sutartinių santykių dalis.
9. Teismas sprendė, kad pagal 2018 m. rugpjūčio 24 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir AB „Eurovia Lietuva“ sudarytos sutarties nuostatas statinio valdymas rangovei neperėjo, todėl AB „Eurovia Lietuva“ nėra (duomenys neskelbtini) gatvės valdytoja ir dėl šios gatvės konstrukcinių trūkumų kilusios žalos CK 6.266 straipsnio pagrindu atsako jos savininkė savivaldybė. Trečiajam asmeniui buvo perduota ne savarankiška gatvių valdymo teisė, o tik rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbų atlikimas, t. y. gatvių asfaltbetonio dangos rekonstrukcija ir kapitalinis remontas, betoninių trinkelių dangos remontas ir pan., kuriuos trečiasis asmuo atlieka pagal užsakovės nurodymus ir pastarajai prižiūrint (statybos rangos santykiai).
10. Teismas pažymėjo, kad gatvių priežiūra, taisymas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija. Įvykio metu atsakovė buvo (duomenys neskelbtini) gatvės valdytoja. Automobilis „Audi Q7 Quattro“ dėl (duomenys neskelbtini) gatvėje vykdomų kelio darbų buvo apgadintas (dešinės pusės padanga ir ratlankis). Teismas sprendė, kad apgadinimai buvo nulemti 2019 m. lapkričio 7 d. įvykusio įvykio, nes duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, atsakovė nepateikė. Automobilio remonto kaina nustatyta 2019 m. lapkričio 12 d., t. y. praėjus penkioms dienoms po eismo įvykio. Neįrodyta, kad tas pats automobilis per tokį laiką galėjo nukentėti kitame eismo įvykyje. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, kadangi vairuotojo veiksmuose nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis.
Šalies argumentai
11. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovė ieškinyje nurodė, jog apgadinta transporto priemonė įvažiavo į duobę, o vairuotojas savo paaiškinimuose nurodė, kad kelio dalyje, kurioje apgadino automobilį, buvo nuskustas asfalto kelio bortas, savaime nepaneigia automobilio apgadinimo fakto. Apgadinimai buvo sąlygoti kelio dangos defektų dėl vykdomų remonto darbų. Žala atsirado dėl kelyje buvusių defektų, kurie priskirtini prie statybinių konstrukcijų trūkumų, t. y. statinio trūkumų, todėl atsakomybė už netinkamą statinio būklę jo savininkui (valdytojui) taikytina pagal CK 6.266 str. be kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas atmetė atsakovės ir trečiojo asmens argumentus, kad žala kilo dėl paties vairuotojo neatsargių veiksmų, kadangi teismui tokie įrodymai nebuvo pateikti, juolab, nukentėjęs asmuo nebuvo pripažintas pažeidusiu kelių eismo taisykles. Kitų vairuotojų paaiškinimai taip pat patvirtina, kad remontuojamas kelio ruožas nebuvo tinkamai pažymėtas įspėjamaisiais ženklais, todėl vairuotojas objektyviai negalėjo numatyti, kad kelyje bus netvarkinga asfalto danga. Dėl nurodytų aplinkybių teismas tokio pobūdžio kliūtį vertino, kaip netikėtą.
13. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, todėl nusprendė ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovės 1 027,63 Eur žalos atlyginimą ir 46,31 Eur palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą bei 5 % palūkanas nuo priteistos 1 073,94 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.193 str., 6.261 str., 6.266 str., 6.1015 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodė, kad pagal teisės aktų nuostatas savivaldybės nevykdo jų teritorijose esančių kelių ir gatvių priežiūros ar remonto, o būtent atlieka užsakovės pareigas ir paveda šiuos darbus atlikti tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie specializuojasi tose srityse. Ginčo kelyje fiziškai negalėjo būti duobė, kadangi ginčo kelyje AB „Eurovia Lietuva“ vykdė susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus. Neįrodyta, kad žala atsirado dėl kelyje buvusios duobės, t. y. kelio trūkumo, todėl atsakovė nėra atsakinga už žalą. AB „Eurovia Lietuva“ pagal su atsakove sudarytą sutartį turėjo ne tik atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės dalies susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, bet ir savo sąskaita atlyginti nuostolius užsakovei ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl sutarties netinkamo vykdymo arba nevykdymo. AB „Eurovia Lietuva“, savo srities profesionalas, pagal sutartį buvo perduotas Vilniaus miesto gatvių valdymas, įgalinant turėti savo žinioje miesto dalių gatvių ir kiemų dangos valdymą ir suteikiant teisę tose gatvėse elgtis savo nuožiūra bei daryti ūkinį bei fizinį poveikį savo iniciatyva esant keliančioms grėsmę situacijoms, t. y. AB „Eurovia Lietuva“ tapo daikto valdytoja CK 6.266 str. 1 d. prasme. Būtent AB „Eurovia Lietuva“ turėjo padengti visus nuostolius, jeigu dėl netinkamų veiksmų/neveikimo atsirado tam tikri turtiniai nuostoliai, nors nagrinėjamu atveju AB „Eurovia Lietuva“ tinkamai vykdė savo pareigą informuoti eismo dalyvius apie vykdomus rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus ir įrengė įspėjamuosius ženklus. Atsakovė tinkamai įvykdė savo pareigą organizuoti susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus ir negali būti traktuojama, kaip už eismo įvykį atsakingas asmuo, juolab, pagal sutartį AB „Eurovia Lietuva“ buvo atsakinga už eismo saugumą darbų vykdymo zonoje. Susiklostytų ydinga praktika, jei rangovė galėtų visiškai nepaisyti sutartyje nustatytų įsipareigojimų, o bet kokių įsipareigojimų nevykdymo pasekmės tektų tik apeliantei. Byloje nėra duomenų apie sutarties kontrolės vykdymą, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė privalėjo kontroliuoti sutarties vykdymą. Pagal teismų praktiką apeliantė analogiškose bylose nebuvo pripažinta atsakinga už žalą (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-10039-534/2016, 2017 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3234-608/2017; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-954-653/2016). Teismas nesprendė dėl AB „Eurovia Lietuva“ solidarios atsakomybės, nors teismų praktikoje rangovas, kuris atliko rangos darbus kelyje, taip pat pripažįstamas atsakingu už padarytą žalą (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-885-779/2019, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1782-866/2019). Šios bylos faktinės aplinkybės skyrėsi nuo kitų išnagrinėtų civilinių bylų bei taikyti susiformavusį precedentą būtų netikslinga ir prieštarautų teisinės valstybės, teisingumo bei asmenų lygiateisiškumo principų. Kitose bylose buvo konstatuota kita faktinė aplinkybė, kad keliuose buvo duobės, dėl kurių laiku nebuvo imtasi jokių veiksmų, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė laiku ėmėsi veiksmų kelio trūkumams pašalinti, ginčo atkarpoje vyko kelio remonto darbai, buvo įrengtas įspėjamasis ženklas, tačiau dėl savo neapdairumo ir nerūpestingumo transporto priemonių vairuotojai nepastebėjo šio ženklo. Automobilis laikytinas didesnio pavojaus šaltiniu, tačiau teismas nesiaiškino, ar žala neatsirado dėl paties automobilio vairuotojo kaltės. Vairuotojas turėjo stebėti eismo sąlygas kelyje ir galėjo pastebėti kelyje buvusią kliūtį bei imtis visų atsargumo priemonių, kad savo vairavimu nesukeltų žalos sau ir aplinkiniams. Teismas nesigilino į bylos aplinkybės, neanalizavo prieštaringų aplinkybių (įvažiavo į duobę ar nuskustą asfalto kelio bortą, ženklas buvo ar ne ir pan.) atitikties civilinės atsakomybės sąlygų institutui. Atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos neįrodytos, todėl ieškinys turėjo būti atmestas (CK 6.189 str., 6.193 str., 6.246–6.249 str., 6.253 str., 6.266 str., 6.270 str., 6.282 str.; Vietos savivaldos įstatymo 5–6 str.; Kelių įstatymo 2 str.; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p.; Kelių eismo taisyklių nuostatos; CPK 45 str., 327 str.).
Atsiliepimas
15. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantė, būdama užsakove, turėjo pareigą kontroliuoti, kaip yra vykdoma sutartis. Atsakovė neįrodė, kad, būdama sutarties šalimi ir kelio (duomenys neskelbtini) savininke, veikė rūpestingai. Byloje esanti policijos pažyma patvirtina, kad vairuotojas savo veiksmais eismo taisyklių nepažeidė.
16. Trečiasis asmuo AB „Eurovia Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį tenkinti. Nurodė, kad AB „Eurovia Lietuva“ nelaikytina kelio, kuriame įvyko šiai bylai aktualus įvykis, nes pagal teisės aktų nuostatas savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto valdymas tretiesiems asmenims gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu ir tai yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Rangovei nebuvo perduotas valdyti joks savivaldybės turtas. AB „Eurovia Lietuva“ atsakomybė už kelio trūkumus gali atsirasti tik tada, jei būtų įrodyta, kad rangovė netinkamai vykdė rangos darbų sutartį ir dėl to kelias buvo netinkamos būklės. Neįrodyta, kad trečiasis asmuo netinkamai vykdė rangos sutartį, ir kad kelio trūkumai atsirado ir nebuvo laiku suremontuoti būtent dėl trečiojo asmens kaltės. Aplinkybė, kad gatvėje galimai egzistavo kelio trūkumas (10–12 cm gylio duobė) neįrodo rangovės civilinės atsakomybės, nes rangovė tinkamai vykdė savo pareigą žymėti pavojingus kelio ruožus bei šalinti kelio trūkumus. Tikėtina, kad patirta žala atsirado dėl galimai vairuotojo neatsargių veiksmų, kuris nevažiavo saugiu greičiu bei nepamatė ir neapvažiavo kelyje atsiradusios kliūties, tikėtina jog netgi nebandė jos išvengti. Įvykio metu buvo šviesus paros metas, nelijo lietus, todėl, būdamas atidus, vairuotojas turėjo aiškiai matyti važiuojamąją kelio dalį ir galėjo išvengti žalos. Vairuotojas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą ir neįsitikino, ar kelyje nėra kliūčių (CK 6.266 str., 6.282 str.; Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 str., 48 str.; Vietos savivaldos įstatymo 16 str., 48 str.; Kelių eismo taisyklių nuostatos).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
18. Byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo draudimo išmoką išmokėjusiam draudikui už automobilio (padangos ir ratlankio) apgadinimą apeliantei priklausančiame kelyje, turinčiame konstrukcinių defektų. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė įrodinėja, kad gatvės, kurioje įvyko įvykis, valdymas pagal 2018 m. viešojo pirkimo būdu sudarytą rangos sutartį perėjo trečiajam asmeniui AB „Eurovia Lietuva“, todėl būtent trečiasis asmuo turėtų atsakyti už žalą, tačiau žala tikriausiai atsirado dėl paties vairuotojo kaltės.
19. Pagal CK 6.1015 str., reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1–2 d., jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.
20. CK 6.266 str. 1 d. nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės.
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 str.). CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).
22. Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus, kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 str. 1 d.). Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 str. 1 d.), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 str. 2 d.). Pagal CK 4.22 str. 1 d. daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Remiantis CK 4.22 str. 1 d. daikto savininkas, perduodamas daiktą pagal sutartį kitam asmeniui, nepraranda nuosavybės teisės ir jos elemento – valdymo, tačiau netenka fizinio ryšio su daiktu, galimybės daryti jam fizinį poveikį, naudotis jo vartojamosiomis savybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-611/2020).
23. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo kontekste, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018). Nekilnojamojo turto savininkas laikomas savarankiškai įgyvendinančiu valdymo teisę, nebent jis įrodo, kad ją savarankiškai įgyvendina kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).
24. Pagal CK 6.266 str. 2 d. preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas), tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Registruoto savininko ar valdytojo atsakomybės prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs. Įrodinėjimo pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui – jie gali įrodinėti, kad konkretus kitas asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Viešame registre nurodyto asmens buvimo statinio savininku (valdytoju) prezumpcija nustatyta dėl teisinio tikrumo, taip pat nukentėjusiojo teisių apsaugos interesais, tam, kad žalą patyręs asmuo galėtų iš viešo registro duomenų žinoti, kuris subjektas yra atsakingas už jo patirtą žalą. Taikant CK 6.266 str. 2 d. asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017).
25. Tuo atveju, kai statinio savininkas (valdytojas) nurodo, jog pagal sutartį atsakomybė už statinio konstrukcijos defektą tenka kitam asmeniui, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti tokio susitarimo turinį. Teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015).
26. Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės yra suformuluotos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, o visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).
28. Nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus, derinamas subjektyvusis sutarties aiškinimo principas su jos teksto lingvistine analize. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 str. 1, 3, 5 dalys). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018). Tais atvejais, jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012).
29. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas, jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja pačios šalys. Teismas dėl jų sprendžia, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017).
30. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį prezumpcija galėtų būti nuginčyta tik jai įrodžius, kad kitas konkretus asmuo, t. y. AB „Eurovia Lietuva“, yra faktinis gatvės, kurioje buvo apgadintas ieškovės draudėjo automobilis, valdytojas.
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 24 d. atsakovė (užsakovė) Vilniaus miesto savivaldybės sudarė su trečiuoju asmeniu AB „Eurovia Lietuva“ (rangove) pirkimo sutartį (viešo pirkimo būdu), kurios pagrindu rangovė įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės dalies susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, o užsakovė – sudaryti rangovei būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus. Techninių specifikacijų, kurios yra neatsiejama sutarties dalis, 3 ir 4 punktuose nurodyta, jog rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus rangovė atlieka pagal perkančiosios organizacijos raštiškus užsakymus, o konkreti remonto darbų rūšis, darbų apimtis ir vieta derinama su perkančiąja organizacija. Už savavališkai atliktus darbus ir/arba su perkančiąja organizacija nesuderintus darbus rangovei nemokama. Techninių specifikacijų 6 punkte rangove įsipareigojo atsakyti už eismo saugumą darbų vykdymo zonoje. Siekiant užtikrinti eismo saugumą, rangovas įsipareigojo naudoti kelio darbams skirtus laikinus kilnojamus įspėjamuosius, draudžiamuosius ir nukreipiamuosius kelio ženklus, atitinkančius Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintų Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių bei Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-87 patvirtintų automobilių kelių darbo vietų aptvėrimo ir eismo reguliavimo taisyklių T DVAER 12 reikalavimus. Pagal sutarties 16.7 punktą rangovė įsipareigojo savo sąskaita atlyginti nuostolius užsakovei ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl sutarties netinkamo vykdymo arba nevykdymo. Sutarties 17.5 punkte atsakovė įsipareigojo kontroliuoti sutarties vykdymą (vykdyti kontrolę ir priežiūrą) darbų vykdymo zonoje, o aptikus sutarties vykdymo trūkumus, pažeidimus – duoti rangovui būtinus nurodymus jiems pašalinti. Pagal sutarties 17.7 punktą buvo paskirtas atsakingas už sutarties vykdymą asmuo.
33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė 2018 m. rugpjūčio 24 d. viešo pirkimo būdu sudaryta rangos sutartimi neperdavė trečiajam asmeniui AB „Eurovia Lietuva“ savo nuožiūra valdyti sutartyje nurodytas gatves, įskaitant (duomenys neskelbtini), kurioje buvo apgadintas ieškovės draudėjo automobilis. Apeliantė, kaip statinio (kelio) savininkė laikytina atsakinga už žalą, kilusią dėl gatvės konstrukcinių trūkumų pagal CK 6.266 str. nuostatas. 2018 m. rugpjūčio 24 d. tarp apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens AB „Eurovia Lietuva“ sudarytoje sutartyje aiškiai nurodyta, kad rangovė įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės dalies susisiekimo komunikacijų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus, o atsakovė įsipareigojo sudaryti rangovei būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus. Rangovė rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbus įsipareigojo atlikti pagal užsakovės raštiškus užsakymus, konkreti remonto darbų rūšis, darbų apimtis ir vieta privalo būti derinama su užsakove, nes už savavališkai atliktus darbus ir/arba su užsakove nesuderintus darbus rangovei nebūtų mokama. Pagal sutartį rangovė įsipareigojo atsakyti už eismo saugumą darbų vykdymo zonoje, t. y. naudoti kelio darbams skirtus įspėjamuosius, draudžiamuosius ir nukreipiamuosius kelio ženklus. Pagal sutartį užsakovė įsipareigojo kontroliuoti sutarties vykdymą (vykdyti kontrolę ir priežiūrą) darbų vykdymo zonoje, o aptikus sutarties vykdymo trūkumus, pažeidimus – duoti rangovei būtinus nurodymus jiems pašalinti. Rangos sutartyje aiškiai sulygta dėl rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbų atlikimo pagal užsakovės nurodymus, o ne dėl sutartyje nurodytų gatvių perdavimo rangovei valdyti savo nuožiūra. Darytina išvada, kad aplinkybė, jog rangovė įsipareigojo savo sąskaita atlyginti nuostolius užsakovei ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl sutarties netinkamo vykdymo arba nevykdymo, nepatvirtina, jog pagal rangos sutartį trečiajam asmeniui faktiškai buvo perduotos valdyti savo nuožiūra sutartyje nurodytos gatvės.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.266 str. nuostatas statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas suprantamas, kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Pagal Kelių įstatymo 4 str. 3 d. vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 1 d. 32 p. nurodyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str. 1 d. 1–2 p. savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja: 1) savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas; 2) savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise; 3) kiti juridiniai asmenys – įstatymo 12 straipsnyje nustatytais atvejais pagal turto patikėjimo sutartį. To paties įstatymo 8 str. 2 d. nurodyta, kad subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir turto patikėjimo sutartis įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. To paties įstatymo 9 str. 1 d. 4 p. nurodyta, jog valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama, vadovaujantis, be kita ko, viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, o savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 str. 1 d.). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 48 str. 2 d. savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, kurios išimtinei kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 26 p.). Savivaldybės turtą kitos savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos ir įmonės valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise biudžetinių įstaigų, valstybės ir savivaldybės įmonių, valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ir kitų įstatymų bei savivaldybės tarybos sprendimų nustatyta tvarka (Vietos savivaldos įstatymo 48 str. 3 d.).
35. Nagrinėjamu atveju ginčo įvykis įvyko Vilniaus miesto savivaldybei priklausančioje gatvėje, todėl apeliantės argumentai dėl gatvės perdavimo valdyti trečiajam asmeniui AB „Eurovia Lietuva“ yra nepagrįsti, nes neįrodyta, kad trečiasis asmuo yra faktinis gatvės valdytojas. Rangos sutartimi rangovei nebuvo perduotas gatvės valdymas, o tik pavesta atlikti sutartyje nurodytus darbus ir atitinkamai darbų rezultatą perduoti užsakovei. Aplinkybė, kad ginčo įvykio metu gatvėje vykdomi darbai nebuvo užbaigti ir atliktų darbų rezultatas nebuvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei, nereiškia, jog savivaldybė prarado (perdavė rangos sutartimi) gatvės valdymą ir nėra atsakinga už gatvėje esančio kelio konstrukcinius defektus. Rangos sutartyje nenustatyta, kad rangovė nuo sutarties pasirašymo dienos iki jos galiojimo pabaigos būtų laikoma sutartyje nurodytų gatvių kelių dangos valdytoja ir savo nuožiūra galėtų spręsti dėl kelių dangos konstrukcinių defektų remonto. Pagal teisinį reglamentavimą savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas kitiems asmenims gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo perduoti ginčui aktualią gatvę, įskaitant kelią, trečiajam asmeniui valdyti patikėjimo teise priėmimą.
36. Apeliantės argumentai, kad už žalą galimai yra atsakingas pats ieškovės draudėjas (vairuotojas), atmestini, kaip nepagrįsti, kadangi žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas) net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.266 str., 6.270 str. 1 d.). CK 6.282 str. 1 d. nurodyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Didelis neatsargumas pagal kasacinio teismo praktiką suprantamas, kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).
37. Nagrinėjamu atveju ieškovės su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad 2019 m. lapkričio 7 d. (duomenys neskelbtini) įvyko įvykis, kurio metu ieškovės draudėjo automobilis „Audi Q7 Quattro“ dėl vykdomų kelio darbų įvažiavo į duobę (į nuskustą asfalto kelio bortą) ir apgadino priekinį dešinės pusės ratą. 2019 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma ir 2019 m. lapkričio 7 d. vairuotojų paaiškinimai patvirtina, kad 2019 m. lapkričio 7 d. dėl vykdomų kelio darbų buvo apgadinti dar trys automobiliai. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymoje nurodyta, kad vairuotojai savo veiksmais kelių eismo taisyklių nepažeidė. Automobilio „Audi Q7 Quattro“ apgadinimus patvirtina fotonuotraukos, vairuotojo paaiškinimai, 2019 m. lapkričio 7 d. eismo įvykio fiksavimo protokolas, policijos pažyma apie eismo įvykį, 2019 m. lapkričio 8 d. transporto priemonės techninės apžiūros aktas ir 2019 m. lapkričio 12 d. remonto sąmata.
38. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės argumentai dėl paties ieškovės draudėjo (vairuotojo) kaltės ir prisidėjimo prie žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, nes ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, jog vairuotojo didelis neatsargumas nebuvo nustatytas. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad automobilio vairuotojas buvo nerūpestingas ar neatidus, nesilaikė kelių eismų taisyklių ar vairavo pavojingai. 2019 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma patvirtina, kad ieškovės draudėjas, kaip ir dar 3 tame pačiame kelio ruože automobilius apgadinę vairuotojai, kelių eismo taisyklių nepažeidė. Ginčo įvykio aplinkybės yra nurodytos kompetentingų valstybės pareigūnų (policijos) parengtuose dokumentuose, kuriose nenurodyta, kad įvykis įvyko dėl automobilį vairavusio asmens kaltės, neatidumo, ir pan. Atsakovės argumentai, kad kelio ruožas buvo pažymėtas įspėjamaisiais ženklais, atsakovei nepateikus jokių ieškovės draudėjo kaltę dėl įvykio patvirtinančių įrodymų, nepašalina atsakovės atsakomybės atlyginti žalą. Ieškovės patekti įrodymai (policijos eismo įvykio fiksavimo protokolas, pažyma, vairuotojų paaiškinimai) apie įvykį patvirtina, kad tame pačiame kelio ruože panašiu laiku iš viso buvo apgadinti 4 automobiliai, todėl akivaizdu, kad vien įspėjamųjų ženklų pastatymas nebuvo pakankama saugumo priemonė, siekiant informuoti vairuotojus apie kelio konstrukcinius defektus. Darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl ieškovės draudėjo (vairuotojo) kaltės yra pagrįsti prielaidomis, todėl nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra žalos atlyginimas už ieškovės draudėjo automobiliui atsakovei priklausančio kelio konstrukciniais defektais padarytus apgadinimus, todėl apeliantės argumentai, jog ji galimai nėra tinkama atsakovė, yra nepagrįsti. Ieškovė nereiškė reikalavimų dėl žalos atlyginimo trečiajam asmeniui AB „Eurovia Lietuva“, juolab, ieškovės ir trečiojo asmens nesieja sutartiniai santykiai. Sutartiniai (rangos) santykiai sieja atsakovę ir trečiąjį asmenį, tačiau apeliantė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad, jos manymu, trečiasis asmuo gatvės remonto darbus, įskaitant įspėjamųjų ženklų įrengimą, vykdė tinkamai. Šios bylos nagrinėjamo dalykas nėra susijęs su 2018 m. tarp atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos rangos sutarties tinkamu vykdymu, o apeliantė neįrodinėjo, kad ginčo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens AB „Eurovia Lietuva“ kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl atsakovo pakeitimo ar kito bendraatsakovio įtraukimo (CPK 45 str.).
40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybės, jog ieškovė ieškinyje nurodė, jog apgadinta transporto priemonė įvažiavo į duobę, o ieškovės draudėjas (vairuotojas) savo paaiškinimuose policijai nurodė, jog ratą apgadino į asfalto bortą (dangos nelygumą 20–30 cm), nepaneigia atsakovės atsakomybės už apgadintą automobilį, nes automobilis buvo apgadintas dėl kelio, priklausančio atsakovei, konstrukcinių defektų. Tiek policijos sudarytame eismo įvykio protokole, tiek trečiojo asmens, vykdžiusio remonto darbus ginčui aktualiame kelio ruože, atsiliepimuose į ieškinį ir apeliacinį skundą nurodyta, kad automobilis buvo apgadintas dėl kelio duobės (10–12 cm), todėl akivaizdu, kad apeliantės argumentai dėl kelio konstrukcinio defekto tipo ar atsakingo subjekto yra visiškai nepagrįsti, juolab, apeliantė neįrodinėjo, jog žala kilo dėl trečiojo asmens AB „Eurovia Lietuva“ kaltės. Pagal CK 6.266 str. nuostatas atsakovė, kaip kelio savininkė, yra atsakinga už jo trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus, jei kelio valdymas būtų perduotas kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ginčui aktualus kelias buvo perleistas valdyti trečiajam asmeniui, todėl atsakovės atsakomybė už kelio konstrukcinių defektų asmenų turtui padarytą žalą yra preziumuojama.
41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 4 str. vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Sprendžiant ginčus, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) – kasacinio teismo – nuolat plėtojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).
42. Nagrinėjamu atveju apeliantės apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-10039-534/2016, 2017 m. sausio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3234-608/2017; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-954-653/2016; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-885-779/2019 ir Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1782-866/2019 bei kiti), kaip teismo precedentas, nėra taikoma nagrinėjamai bylai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.
43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad analogiškos praktikos dėl už savivaldybei priklausančio kelio konstrukciniais defektais padarytos žalos atlyginimo yra laikomasi Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1672-560/2020, 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1899-854/2020, 2021 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-493-560/2021, 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1327-864/2021). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis aktualiausia formuojama teismų praktika analogiškose bylose Vilniaus apygardos teisme.
44. Pagal CPK 276 str. 2 d. teismas gali savo iniciatyva ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.
45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 1 073,945 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nors teismas nusprendė priteisti 1 027,63 Eur žalos atlyginimo ir 46,31 Eur palūkanų, t. y. viso 1 073,94 Eur sumą. Tokią pačią bendrą priteistiną 1 073,94 Eur sumą pirmosios instancijos teismas nurodė motyvuojamojoje dalyje. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje priteisdamas 5 % dydžio metinių palūkanų sumą nuo priteistos sumos (nurodydamas 1 073,945 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, padarė rašymo apsirikimo klaidą, kurią yra pagrindas ištaisyti. Siekiant proceso operatyvumo ir ekonomiškumo bei procesinio dokumento aiškumo, yra pagrindas patikslinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį, ištaisant rašymo apsirikimo klaidą, kurios ištaisymas nekeičia sprendimo esmės (CPK 276 str.).
46. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas, ištaisant rašymo apsirikimo klaidą sprendimo rezoliucinėje dalyje.
47. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (CK 1.5 str., 4.22 str., 4.37 str., 6.266 str., 6.270 str., 6.282 str., 6.1015 str.; Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymas; Vietos savivaldos įstatymas; Kelių įstatymas; CPK 2 str., 7 str. 178 str., 180 str., 185 str.).
48. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė neįgijo pareigos atlyginti ieškovei bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes nepateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 93 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje: vietoj „priteistos 1 073,945 Eur sumos“ nurodyti „priteistos 1 073,94 Eur sumos“.
Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.