Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „YIT Lietuva“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovės nuomone, aplinkybė, jog trūkumas buvo ne važiuojamojoje kelio dalyje, bet šaligatvio ir važiuojamosios kelio dalies atribojimo elemente, nėra teisiškai reikšminga, vertinant atsakovės atsakomybę, nes atsakovė yra minėto kelio savininkė ir privalėjo užtikrinti, jog kelio/šaligatvio elementai nekeltų grėsmės pravažiuojančioms transporto priemonėmis ir pėstiesiems.

4. Paaiškino, kad dėl padarytų apgadinimų buvo išmokėta 581,99 Eur dydžio draudimo išmoka, į kurią įtrauktos remonto išlaidos pagal sąskaitą-faktūrą ir sąmatą (946,50 Eur), atėmus detalių nusidėvėjimą (234,51 Eur) ir draudimo sutartyje numatytą frančizę (130 Eur).

5. Pažymėjo, jog transporto priemonės vairuotoja išvengti kliūties neturėjo galimybės, nes nebuvo įspėjamųjų ženklų apie kelio trūkumus. Teigė, kad parkuojantis atbuline eiga iš tolo nebuvo galimybės matyti atsikišusio bortelio ir armatūros; policijos pareigūnai vairuotojos veiksmuose KET pažeidimų neįžvelgė.

6. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), kur įvyko draudžiamasis įvykis, nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą nuosavybės teise priklausančiose gatvėse privalo savininkas - atsakovė.

7. Anot ieškovės, atsakovė atsisakė atlyginti žalą, nurodydama, jog (duomenys neskelbtini) prižiūri trečiasis asmuo UAB „YIT Lietuva“ (toliau ir trečiasis asmuo). Dublike ieškovė papildomai nurodė, kad atsakovė yra tinkamas atsakovas, nes UAB „YIT Infra Lietuva“ sutarties pagrindu vykdė techninę (duomenys neskelbtini) priežiūrą, tačiau nebuvo jos valdytojas. Anot ieškovės, atsakovės ir UAB „YIT Infra Lietuva“ sudaryta sutartimi, trečiajam asmeniui nebuvo suteikta teisė savarankiškai įgyvendinti ginčo gatvės valdymo teises, nes šalių sudarytos sutarties pagrindu sutarties šalis siejo rangos teisiniai santykiai.

8. Paaiškino, kad į sąmatą įtrauktos dvi padangos, nes tai numatyta Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 2B-290 (2017-05-23 įsakymo Nr. 2BE-88 redakcija) 5.2. punkte.

9. Teigė, kad automobilis turėjo techninės apžiūros galiojantį taloną, kuris patvirtina, jog techninės apžiūros metu transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, galėjo dalyvauti eisme.

15. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjama transporto priemonės gedimų priežastis; byloje nėra duomenų apie automobilio techninę būklę iki eismo įvykio; įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio gedimai buvo sąlygoti būtent dėl automobilio įvažiavimo į kelio bortą. Atkreipė dėmesį, jog sąmatoje nurodoma, kad keista tiek priekinės kairės, tiek priekinės dešinės pusės padanga (po 150 Eur už kiekvieną), nors žala buvo padaryta tik priekinės dešinės pusės padangai.

16. Pažymėjo, kad po eismo įvykio Vilniaus miesto savivaldybės atstovai nedalyvavo ir nebuvo kviesti dalyvauti apžiūrose.

17. Akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje automobilio vairuotojo veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu, neapdairiai ir neatsargiai vairuojant automobilį, kuris laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu.

18. Pažymėjo, kad iš bylos medžiagos nėra tiksliai nustatyta, kokiu greičiu įvykio metu važiavo automobilis.

19. Triplike papildomai nurodė, kad pagal ieškovės pateiktas įvykio nuotraukas neįmanoma nustatyti, jog įvykis įvyko būtent (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2021 m. vasario 5 d. pateikė google maps (duomenys neskelbtini) nuotrauką, kurios pagrindu teigė, kad gatvės danga ir forma yra kita nei fiksuota ieškovės pateiktose nuotraukose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

28. Anot atsakovės, priešingai nei skundžiamu sprendimu nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė sutartimi trečiajam asmeniui perdavė ne tik statinių, t. y. gatvių ir kiemų techninę priežiūrą, bet ir šių objektų valdymą.

29. Paaiškina, kad valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013; 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Nagrinėjamo pobūdžio bylose svarbiausia nustatyti, kas buvo statinio valdytojas ir privalėjo rūpintis tinkama jo priežiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2010).

30. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovė valdymo trečiajam asmeniui nėra perdavusi, netinkamai aiškino sutarties nuostatas, nesivadovavo pamatinėmis Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtintomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išplėtotomis sutarčių aiškinimo nuostatomis.

31. Teigia, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas cituoja sutartyje įtvirtintas sutarties šalių atsiskaitymo teises ir pareigas, tačiau atsakovė pažymi, kad jos niekaip nevaržo trečiojo asmens teisių ir pareigų, atliekant sutartimi perduodamų gatvių stebėseną ir priežiūrą, veikti savo iniciatyva. Skundžiamu sprendimu, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neįvertino tikrosios sutarties šalių valios; neįvertino, jog remiantis sutartimi trečiasis asmuo prisiėmė nuolatinį aikštės/gatvės priežiūros ir eksploatavimo bei stebėsenos pareigą ir valdytojo pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį statusą bei atsakomybę dėl netinkamos aikštės būklės. Atsakovės nuomone, nebuvo atsižvelgta į tai, jog šiuo atveju trečiasis asmuo privalėjo veikti ne tik pagal atsakovės nurodymus, bet ir reguliariai vykdyti eksploatuojamų gatvių ir kiemų dangos stebėseną, dangos defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant be atskiro atsakovės užsakymo šalinti.

32. Anot atsakovės, sutarties nuostatų analizė leidžia teigti, jog atsakovė kaip Vilniaus miesto gatvių savininkė sudarydama sutartį su UAB „YIT Infra Lietuva“ turėjo tikslą perduoti atitinkamų gatvių ir kiemų dangos valdymą savo srities profesionalams UAB „YIT Infra Lietuva“, įgalinant juos savo iniciatyva daryti ūkinį bei fizinį poveikį esant keliančioms grėsmę situacijoms. Nurodo, jog šios bylos kontekste svarbu pažymėti, jog sutartimi aiškiai individualizuotos UAB „YIT Infra Lietuva“ pareigos bei detaliai apibrėžtos atsakomybės ribos.

33. Pažymi, kad analogiškos pozicijos, jog rangovui yra perduodama ne tik gatvių techninė priežiūra, bet ir valdymas laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1536-852/2018.

34. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu išėjo už ieškinio ribų, spręsdamas klausimą dėl eismo įvykio vietos.

35. Atsakovės nuomone, ginčo atveju vairuotojas nebuvo tiek atidus, kiek turėjo būti, todėl eismo įvykis įvyko ir dėl paties vairuotojo kaltės, dėl ko teismui nusprendus priteisti žalą, ji turėjo būti mažinama.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

41. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

42. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė pateikė papildomus įrodymus – nuotrauką ir draudėjos paaiškinimą. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, jog draudėjos paaiškinimas yra parengtas 2021 m. kovo 24 d., t. y. jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, o tuo tarpu nuotrauka galėjo būti teikiama teismui ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei į tai, kad šie įrodymai buvo pateikti kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, atsakovei iš esmės neturint galimybės dėl šių įrodymų pasisakyti, darytina išvada, jog pagrindo prijungti kartu su atliepimu pateiktus įrodymus nėra.

43. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 581,99 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (581,99 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15 Eur bylinėjimosi išlaidas.

44. Apeliaciniame skunde atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog ne atsakovė, o trečiasis asmuo atsakingas už transporto priemonei padarytą žalą; skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų; ginčo atveju vairuotojas nebuvo tiek atidus, kiek turėjo būti, todėl eismo įvykis įvyko ir dėl paties vairuotojo kaltės, dėl ko teismui nusprendus priteisti žalą, ji turėjo būti mažinama. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šiems argumentams pritarti.

Dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo

45. Nagrinėjamu atveju esminis byloje ginčo klausimas buvo dėl atsakovės kaip kelio savininkės (valdytojos) pareigos atlyginti ieškovei 581,99 Eur žalą (ne)buvimo.

46. Byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės, dėl kurių ginčo byloje nėra: 1) transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės nuo 2019 m. sausio 5 d. iki 2020 m. sausio 4 d. buvo apdrausta sausumos transporto priemonių draudimu nuo nelaimingų atsitikimų; transporto priemonės draudėja – J. Š.; 2) parkuojant automobilį atbuline eiga, atsikišęs kelio elementas (bortelis, sutvirtintas armatūra) perplėšė automobilio padangą; 3) transporto priemonei buvo atlikti remonto darbai, kurių kaina 946,50 Eur; 4) ieškovė, atskaičiusi 234,51 Eur detalių nusidėvėjimą ir draudimo sutartyje numatytą 130 Eur frančizę, už transporto priemonės remontą UAB „Moller auto“ išmokėjo 581,99 Eur.

47. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad įvykio vieta – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2019 m. liepos 15 d. pranešimu, J. Š. 2019 m. liepos 13 d. paaiškinimu, papildomais duomenimis apie eismo įvykį (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 13 d. eismo įvykio fiksavimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), byloje esančiomis nuotraukomis, ieškovės paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesutinka su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog padarydamas išvadą dėl įvykio vietos pirmosios instancijos teismas šioje byloje peržengė ieškinio ribas, kadangi: 1) įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, akivaizdu, jog ši teismo išvada yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais; priešingai negu nurodo atsakovė apeliaciniame skunde, 2019 m. rugsėjo 19 d. ieškovės pretenzijoje nurodoma įvykio vieta ne „(duomenys neskelbtini)“, o „(duomenys neskelbtini)“, taip pat tokią įvykio vietą nurodė ir transporto priemonės vairuotoja pranešime apie įvykį „(duomenys neskelbtini)“, dėl ko, pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog įvykis įvyko šalia pastato (duomenys neskelbtini), nustatė šią aplinkybę tinkamai, vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma; 3) vien tai, jog pirmosios instancijos teismas patikslino įvykio vietą, naudodamasis viešai skelbiama žemėlapių informacija, taip pat savaime nėra vertinama, jog tokiu būdu teismas išėjo už ieškinio ribų, kadangi sprendime nurodyta yra google maps nuotrauka, kuri būtent ir atspindi įvykio vietą, kurią nurodė ir ieškovė 2019 m. rugsėjo 19 d. pretenzijoje bei pati transporto priemonės vairuotoja pranešime apie įvykį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma neleidžia spręsti, jog egzistuoja abejonės dėl to, ar įvykis įvyko būtent šalia pastato (duomenys neskelbtini), kokią nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kadangi įvykio vietą buvus būtent šalia pastato (duomenys neskelbtini), pagrindžia byloje esantys įrodymai (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2019 m. liepos 15 d. pranešimas, J. Š. 2019 m. liepos 13 d. paaiškinimas, 2019 m. liepos 13 d. eismo įvykio fiksavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), papildomais duomenimis apie eismo įvykį (duomenys neskelbtini), byloje esančios nuotraukos, ieškovės paaiškinimai). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo aspektu nėra pagrindo pritarti, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir bylą išnagrinėjo netinkamai.

Dėl atsakovės kaip kelio savininkės (valdytojos) atsakomybės

48. Šioje civilinėje byloje atsakovė, vadovaudamasi 2018 m. rugsėjo 25 d. pirkimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), laikėsi pozicijos, jog šios sutarties pagrindu yra perdavusi trečiajam asmeniui ne tik statinių (gatvių ir kiemų) techninę priežiūrą, bet ir šių objektų valdymą, dėl ko ne atsakovė, o trečiasis asmuo atsakingas už žalą, kilusią dėl netinkamos gatvių priežiūros. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šios sutarties nuostatas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, padarė išvadas, kad atsakovė valdymo trečiajam asmeniui nėra perdavusi ir yra visos atsakovės - kelio savininkės civilinės atsakomybės už šio objekto padarytą žalą sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas laiko esant pagrįstomis.

49. Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Civilinio kodekso 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Civilinio kodekso 6.266 straipsnyje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 12 punktas).

50. Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus, kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (Civilinio kodekso 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Remiantis Civilinio kodekso 4.22 straipsnio 1 dalimi daikto savininkas, perduodamas daiktą pagal sutartį kitam asmeniui, nepraranda nuosavybės teisės ir jos elemento – valdymo, tačiau netenka fizinio ryšio su daiktu, galimybės daryti jam fizinį poveikį, naudotis jo vartojamosiomis savybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-611/2020).

51. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo kontekste, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 25 punktas). Nekilnojamojo turto savininkas laikomas savarankiškai įgyvendinančiu valdymo teisę, nebent jis įrodo, kad ją savarankiškai įgyvendina kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 7- 105- 687/2016, 14 punktas).

52. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Registruoto savininko ar valdytojo atsakomybės prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs. Įrodinėjimo pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui – jie gali įrodinėti, kad konkretus kitas asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Viešame registre nurodyto asmens buvimo statinio savininku (valdytoju) prezumpcija nustatyta dėl teisinio tikrumo, taip pat nukentėjusiojo teisių apsaugos interesais, tam, kad žalą patyręs asmuo galėtų iš viešo registro duomenų žinoti, kuris subjektas yra atsakingas už jo patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 15, 16 punktai).

53. Kasacinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016 (22 punktas) suformulavo aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo taisyklę, kad, taikant Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina.

54. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai statinio savininkas (valdytojas) nurodo, jog pagal sutartį atsakomybė už statinio konstrukcijos defektą tenka kitam asmeniui, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 7- 105- 687/2016, 22 punktas; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 27- 701/2017, 22.2 punktas). Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti tokio susitarimo turinį. Taigi teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015).

55. Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti siekiama nustatyti tikruosius jos šalių ketinimus, tai teismas daro atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutartis – tai suderintos šalių valios išraiška, todėl aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami bendri sutarties šalių ketinimai, siekiama nustatyti suderintą šalių valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013). Esminiai sutarčių aiškinimo principai (nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013). Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas, jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja pačios šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-915/2015; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-38-378/2017, 36, 37 punktai; kt.).

56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir atsakovė neginčija šios aplinkybės, kad gatvės (duomenys neskelbtini), kurioje įvyko įvykis, savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi, remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika atsakovės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį prezumpcija gali būti nuginčyta jai įrodžius, kad kitas konkretus asmuo yra faktinis objekto valdytojas.

57. Ginčo atveju atsakovė, ginčydama savo kaip savininkės atsakomybės prezumpciją, pateikė 2018 m. rugsėjo 25 d. pirkimo sutartį (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaip užsakovo ir trečiojo asmens kaip rangovo, kuria šalys sutarė, kad rangovas įsipareigoja atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o užsakovas sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai atliktus darbus pagal rangovo pasiūlytus įkainius, nurodytus sutarties 2 priede (sutarties 1. punktas). Išanalizavus šios sutarties nuostatas matyti, jog sutarties 9. punkte šalys susitarė, kad užsakovas sumoka rangovui už faktiškai atliktus darbus, jei darbai atlikti tinkamai, kokybiškai ir laiku pagal priėmimo-perdavimo aktą (sutarties 4 priedas), darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą (sutarties 5 priedas) ir pateiktas PVM sąskaitas-faktūras arba lygiaverčius dokumentus. Už papildomus darbus nemokama, jeigu tai susiję su savavališkais sprendimais. Tuo tarpu sutarties 10. punkte šalys susitarė, kad už faktiškai atliktus darbus užsakovas sumoka rangovui per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai užsakovas priima iš rangovo darbų priėmimo-perdavimo aktą (sutarties 4 priedas), darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą (sutarties 5 priedas) apie faktiškai atliktus darbus ir gauna PVM sąskaitą-faktūrą arba lygiavertį dokumentą. Savo ruožtu, sutarties 16.1. punktu rangovas įsipareigoja darbus atlikti tinkamai, kokybiškai ir laiku, gavus raštišką užsakovo užsakymą (sutarties 3 priedas), kuriame nurodyta darbų atlikimo vieta, apimtis, darbų atlikimo terminas, per kurį darbai turi būti atlikti.

58. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, įvertinus šias aukščiau nurodytas sutarties nuostatas, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šiomis sutarties nuostatomis šalys faktiškai susitarė dėl gatvių ir kiemų dangos techninės priežiūros, kuri bus vykdoma pagal savivaldybės kaip savininkės užsakymus ir atsiskaitymus.

59. Šios išvados teisingumo nepaneigia ir faktas, jog sutartyje buvo įtvirtintos toliau nurodomos nuostatos, t. y. 16.7. punktu rangovas įsipareigoja savo sąskaita atlyginti nuotolius užsakovui ir tretiesiems asmenims, kurie atsirado dėl netinkamo sutarties vykdymo ar jos nevykdymo; 16.11. punktu rangovas įsipareigoja nuolat vesti perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną; rangovas privalo eksploatuojamų gatvių ir kiemų dangos defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant be atskiro užsakovo užsakymo šalinti (taisyti) bei apie šią aplinkybę informuoti užsakovą; rangovas nuo sutarties pasirašymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies valdytoju pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį bei Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 2 dalį ir įsipareigoja atlyginti užsakovui ir/ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės.

60. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vertinant lingvistine prasme sutarties 16.11. punktą, akivaizdu, jog įsipareigojimas nuolat vesti perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną, šalinti (taisyti) defektus yra viena iš rangovės vykdytinos gatvių ir kiemų dangos techninės priežiūros funkcijų.

61. Tuo tarpu, vertinant sutarties 16.11. punkto nuostatą, kuria buvo įtvirtinta, jog rangovas nuo sutarties pasirašymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies valdytoju pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį bei Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 2 dalį ir įsipareigoja atlyginti užsakovui ir/ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, pažymėtina, jog pačios sutarties šalys šią nuostatą traktuoja skirtingai, t. y. atsakovės teigimu, ši nuostata patvirtina, jog gatvių ir kiemų dangos valdymas buvo perduotas trečiajam asmeniui, o tuo tarpu pastarasis procesiniuose dokumentuose tvirtina, jog valdymas trečiajam asmeniui perduotas nebuvo. Vertinant šią sutarties nuostatą sistemiškai su aukščiau nurodytomis sutarties nuostatomis, kuriose buvo įtvirtinta šalių valia susitarti dėl gatvių ir kiemų dangos techninės priežiūros, konstatuotina, kad nėra pagrindo pagal visą sutarties tekstą spręsti, jog Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies gatvių ir kiemų dangos valdymas buvo perduotas trečiajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik nuostatos dėl valdymo perdavimo įrašymas tokio fakto nepatvirtina, nes visas sutarties tekstas, t. y. visi šalių įsipareigojimai, atliekami darbai, atsakomybė ir kt., patvirtina, kad faktiškai šalių buvo susitarta dėl gatvių ir kiemų dangos techninės priežiūros atlikimo darbų.

62. Taigi, spręstina, jog atsakovė sutartimi neperdavė gatvių ir kiemų dangų savarankiškai valdyti trečiajam asmeniui, pati sprendė dėl gatvių ir kiemų dangos defektų remonto, teikdama užsakymus, priimdama atliktus darbus ir už juos atsiskaitydama rangovei. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje atsakovė, turėjusi pareigą paneigti savo kaip gatvės savininkės atsakomybės prezumpciją, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog ji realiai buvo perdavusi ginčo gatvės valdymą trečiajam asmeniui, taip pat kad šalys savo elgesiu būtų patvirtinusios perduotą valdymą ir atitinkamai kad sutartį sudariusių šalių valia buvo nukreipta būtent perduoti gatvės valdymą trečiajam asmeniui. Be to, ginčo kontekste pirmosios instancijos teismas padarė teisingą pastebėjimą, jog byloje nebuvo pateiktas, vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, ir savivaldybės tarybos sprendimas perduoti gatvių ir kiemų dangų valdymą trečiajam asmeniui.

63. Taigi, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad gatvėje, kurios savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, įvyko įvykis - parkuojant automobilį atbuline eiga, atsikišęs kelio elementas (bortelis, sutvirtintas armatūra) perplėšė automobilio padangą, gatvių ir kiemų danga savarankiškai valdyti trečiajam asmeniui perduota nebuvo, spręstina, jog egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės už padarytą žalą sąlygos (Civilinio kodekso 6.266 straipsnis).

64. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovės teiginiai esą vairuotoja vairavo neatsakingai, neapdairiai, nepasirinko saugaus greičio yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatytas didelis transporto priemonės vairuotojos neatsargumas. Ginčo atveju atsakovė neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, įvykio aplinkybės yra konstatuotos kompetentingų valstybės pareigūnų parengtuose dokumentuose; byloje nėra pateikta įrodymų, kad dėl eismo įvykio yra kaltas transporto priemonę vairavęs asmuo; atsakovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytas aplinkybes, kad transporto priemonei žala (tiek padangai, tiek ratlankiui) buvo padaryta dėl atsikišusio kelio elemento. Taigi, kadangi byloje nenustatytas transporto priemonės vairuotojos didelis neatsargumas, nėra teisinio pagrindo ir atsakovei taikyti civilinę atsakomybę tik iš dalies.

65. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo pagrindo nėra (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

66. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu, ieškovė bei trečiasis asmuo nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, dėl ko jos nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.