Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės “Compensa Vienna Insurance Group” ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Grinda”.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

6. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos kelio priežiūros, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl subjekto, atsakingo už transporto priemonei padarytą turtinę žalą

10. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinti kriterijai, kada kitas asmuo pripažintinas statinio valdytoju CK 6.266 straipsnio pagrindu tuo atveju, kai statinio savininkas (valdytojas) nurodo, jog pagal sutartį atsakomybė už statinio konstrukcijos defektą tenka kitam asmeniui. Teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015, 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016). Taigi pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį atsakomybės subjektu gali būti ne tik asmuo, valdantis daiktą nuosavybės teise, bet ir kitais teisėtais pagrindais – jo valdytojas. Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis).

11. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. Atskirų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje apžvalga Nr. AC-48-1 ir joje nurodyta kasacinė praktika). Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnio suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017).

12. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Savivaldybė turi pareigą vietinės reikšmės kelius ir gatves prižiūrėti bei remontuoti, kad jie atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 straipsnio 1 dalies 32 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė yra kelio ruožo – (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos – savininkė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

13. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neperdavė kelio ruožo – (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos – valdymo teisės trečiajam asmeniui UAB „Grinda“. Pasak atsakovės tai, kad ši valdymo teisė buvo perduota patvirtina tarp šalių sudarytos 2011 m. gruodžio 29 d. sutarties Nr. A72-2191(3.136-UK) ir 2012 m. gegužės 7 d. susitarimo Nr. A72-524(3.1.36-UK) nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą dėl savivaldybei priklausančio turto valdymo teisės perdavimo kitiems subjektams, taip pat įvertinęs šalių sudarytos sutarties, susitarimo nuostatas, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl to, kad ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui dėl žemiau nurodomų motyvų.

14. Kadangi Vilniaus mieste esančios viešosios gatvės priklauso atsakovei nuosavybės teise, tai atsakovė savo nuosavybės teisę įgyvendina, visų pirma, atsižvelgdama į imperatyvų viešosios teisės teisinį reguliavimą. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymą ir valdymo teisės perdavimą kitiems subjektams reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) ir VSĮ nuostatos.

15. VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja: 1) savivaldybių tarybos pagal VSĮ – įgyvendindamos turto savininko funkcijas (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise; 3) kiti juridiniai asmenys – VSTVNDJĮ 12 straipsnyje nustatytais atvejais pagal turto patikėjimo sutartį (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas). VSTVNDJĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir turto patikėjimo sutartis VSTVNDJĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. VSTVNDJĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, jog valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis, be kita ko, viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, o savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.

16. Pagal VSĮ 48 straipsnio 2 dalį savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, kurios išimtinei kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose (VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Savivaldybės turtą kitos savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos ir įmonės valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise Biudžetinių įstaigų, Valstybės ir savivaldybės įmonių, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ir kitų įstatymų bei savivaldybės tarybos sprendimų nustatyta tvarka (VSĮ 48 straipsnio 3 dalis).

17. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą perduoti (duomenys neskelbtini) gatvių, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) sankryžos, valdymą patikėjimo teise kitam subjektui, taigi ir trečiajam asmeniui UAB „Grinda“ (CPK 178 straipsnis).

21. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas šalių sudarytos sutarties nuostatas, matyti, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo UAB „Grinda“ susitarė dėl nuolatinės priskirtų gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbų, tačiau šiuo atveju negalima konstatuoti, kad UAB „Grinda“ sutartimi priskirtų prižiūrėti kelių valdymą įgyvendino savarankiškai. Sutartimi UAB „Grinda“ numatytos teisės yra ribotos, sutarties nuostatos labiau pagrindžia tai, kad UAB „Grinda“ priskirta tik techninės kelių (gatvių) priežiūros funkcija. Pagal sutarties nuostatų sisteminę analizę matyti, kad trečiasis asmuo atskirus remonto darbus iš esmės turėjo teisę atlikti tik gavęs atsakovės užsakymus. Detali užsakymo forma, numatanti objekto pavadinimą, darbų atlimo vietą, darbų pavadinimą, darbų apimtis, terminus, kt., yra sudedamoji sutarties dalis, numatyta sutarties 3 priede. Taigi greta visų sutarties nuostatų, šio užsakymo forma, jo turinys tik patvirtina, kad darbai turėjo būti atliekami tiksliai pagal nurodymus, detaliai susitariant dėl darbų atlikimo vietos, apimties, atlikimo terminų, kt. Tokiu būdu nesuteikiant UAB „Grinda“ priskirtų prižiūrėti kelių valdymą įgyvendinti savarankiškai. Atsakovės teiginiai, kad ji dėl tam tikros dalies gatvių remonto darbų nusprendė pasilikti teisę juos pavesti UAB „Grinda“ pagal užsakymus, o kitą dalį UAB „Grinda“ įgyvendino savarankiškai taip pat neleidžia daryti kitokios išvados. Priešingai, šios aplinkybės kaip tik patvirtina, kad UAB „Grinda“ buvo saistoma užsakovės (atsakovės) užsakymų, nurodymų, neturėjo savarankiškos valdymo teisės gatvių atžvilgiu. Be to, šalių sudarytos sutarties 1 punktas taip pat neišskiria, nedetalizuoja to, kad dalis darbų priklausomai nuo jų sudėtingumo ar skubumo turėtų būti atlikti pagal užsakovės užsakymus, o kita dalis ne, paliekant UAB „Grinda“ savarankišką veikimo teisę.

22. Ribotą UAB „Grinda“ galimybę veikti savarankiškai patvirtina ne tik bendrosios sutarties nuostatos, tačiau ir sutarties 2 priedo „Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbų techninė specifikacija“, kuris yra sudedamoji sutarties dalis, atskiros nuostatos. Šios nuostatos, nors ir susijusios ne vien tik su kelio dangos remontu, iš esmės patvirtina, kad UAB „Grinda“ darbai pagal sutartį turėjo būti derinami su užsakove, jog trečiasis asmuo neturėjo savarankiškos veikimo galimybės jam pavestų prižiūrėti objektų atžvilgiu (pvz. 3.1.6. punkto 2, 4 pastraipos; 4 punkto 3 pastraipa; 10 punkto 4 pastraipa; 15.1 punkto 4, 7 pastraipos; 16 punktas; 20 punktas).

23. Pažymėtina, kad šalys 2012 m. gegužės 7 d. susitarimu papildė 2011 m. gruodžio 29 d. sutartį 4.2.10 punktu, kuriame numatė, kad „rangovė (UAB „Grinda“) įsipareigoja nuolat vesti jai perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. Rangovė privalo defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, šalinti (taisyti) nedelsiant ir apie šią aplinkybę informuoti užsakovę. Rangovė nuo sutarties pasirašymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikoma gatvių ir kiemų dangos (duomenys neskelbtini) valdytoja pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti užsakovei ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės“. Atsakovė būtent ir remiasi minėta nuostata, kuri, pasak jos, pagrindžia, kad trečiasis asmuo UAB „Grinda“ yra ginčo kelio ruožo – (duomenys neskelbtini) sankryžos – valdytoja. Tačiau šie atsakovės teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių sudarytos sutarties, susitarimo nuostatas, pagrįstai konstatavo, jog atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Pažymėtina ir tai, kad kitose bylose, kuriose buvo analizuojamos to pačios 2011 m. gruodžio 29 d. sutarties Nr. A72-2191(3.136-UK) ir 2012 m. gegužės 7 d. susitarimo Nr. A72-524(3.1.36-UK) nuostatos, teismas taip pat laikėsi pozicijos, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neperdavė UAB „Grinda“ kelių ir gatvių valdymo teisės ir kad būtent ji, o ne UAB „Grinda“, yra tinkama atsakovė byloje sprendžiant žalos, kilusios dėl netinkamos konstrukcijos kelių, atlyginimo klausimą (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-633-619/2020; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1598-430/2020).

28. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas taip pat yra pateikęs CK 6.266 straipsnyje numatytos valdytojo sampratos išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018), kurie, nors ir buvo pateikti kitų bylų kontekste, kuomet buvo aptariamos kitos sutartys, tačiau šiuo atveju taip pat aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Paminėtina, kad šioje byloje kasacinio teismo išaiškinimai taikyti ne mechaniškai, buvo įvertintos individualios bylos aplinkybės, konkrečios sutarties ir susitarimo nuostatos, sudarytos tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“, ir nenustatyta, kad pateikti valdytojo sampratos išaiškinimai negalėtų būti taikomi ir šioje byloje.

Dėl vairuotojo kaltės (ne)buvimo ir žalos dydžio

29. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl kilusio eismo įvykio egzistuoja ir vairuotojo kaltė, kad jis nebuvo pakankamai atidus ir atsargus kelyje, dėl to laiku nepastebėjo kliūties. Teigia, kad duobė, į kurią buvo įvažiuota, galimai buvo pažymėta skiriamuoju kelio ženklu, kurį numušė į (duomenys neskelbtini) važiavęs kitas automobilis, byloje nėra nuotraukų iš karto po eismo įvykio, duomenų apie automobilio greitį įvykio metu, buvusias meteorologines sąlygas, apie duobės skersmens dydį bei gylį ir kitas reikšmingas aplinkybes, galėjusias lemti paties automobilio vairuotojo atsakomybę dėl įvykio. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atsakovės argumentus kaip nepagrįstus dėl žemiau nurodomų motyvų.

30. CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta griežtoji deliktinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-219/2019, 19 punktas). Tai reiškia, kad deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis).

32. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

33. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nenustatytas didelis transporto priemonės vairuotojo neatsargumas. Atsakovė neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai ar neatidžiai, važiavęs itin dideliu greičiu arba itin pavojingai manevruodamas, jog būtų pažeidęs kelių eismo taisykles, dėl ko galėjo prisidėti prie kilusios žalos (CPK 178 straipsnis). Atsakovės argumentai dėl vairuojamo automobilio greičio, metereologinių sąlygų, duobės skersmens dydžio, gylio yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais ir iš esmės laikytini tik gynybine pozicija teigiant, kad minėtos aplinkybės galėjo lemti paties automobilio vairuotojo atsakomybę dėl įvykio. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 14 d. pažymoje nurodyta, jog eismo įvykio metu kelio danga buvo sausa. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog kelio duobė būtų buvusi pažymėta įspėjamaisiais ženklais. Atsakovės teiginiai, kad skiriamieji ženklai buvo, tačiau juos galimai numušė kito asmens vairuojamas automobilis, kuris pasišalino iš įvykio vietos, nepaneigia aplinkybės, kad šios bylos kontekste būtent nagrinėjamo įvykio metu, kuomet nukentėjusio asmens automobilis įvažiavo į duobę, duobė skiriamaisiais ženklais pažymėta nebuvo. Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, į bylą pateikta nebuvo, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti policijos 2018 m. kovo 15 d. tarnybinio pranešimo duomenimis, nukentėjusio asmens pateiktais paaiškinimais ar Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 14 d. pažymos duomenimis (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad transporto priemonės vairuotojo veiksmuose didelio neatsargumo nebuvo.

34. Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio, taip pat, kad automobilis iki eismo įvykio buvo tinkamas eksploatuoti. Taip pat pažymi, kad nėra automobilio nuotraukų iš eismo įvykio vietos bei eismo įvykio schemos. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esanti įrodymų visuma – 2018 m. kovo 15 d. tarnybinis pranešimas, eismo įvykio fiksavimo protokolas, papildomi duomenys apie eismo įvykį, V. U. paaiškinimas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 14 d. pažyma patvirtina, jog kelio danga turėjo trūkumų (duobė), kurie lėmė žalos atsiradimą. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad 2018 m. kovo 15 d. V. U. vairuojamas automobilis SUBARU LEGACY, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į nepažymėtą duobę ir apgadino priekinį dešinės pusės ratą.

36. Žalos dydį taip pat patvirtina ir 2018 m. kovo 19 d. automobilio remonto užsakymas bei 2018 m. balandžio 16 d. PVM sąskaita faktūra, išrašyta 1 686 Eur sumai. Remonto užsakyme nurodytos tiek keistinos detalės, tiek atliekami remonto darbai, jų kaina. Atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė argumentų, kodėl remonto darbų užsakyme ir sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos neįrodo transporto priemonei padarytos žalos dydžio. Pagal ieškovės atliktą žalos paskaičiavimą 2018 m. gegužės 10 d. buvo apskaičiuota ir draudėjui išmokėta 1 511,20 Eur draudimo išmoka. Apeliantė, nesutikdama su žalos dydžiu, nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų įrodyti kitokį žalos dydį, neprašė byloje skirti ekspertizės (CPK 178 straipsnis).

37. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nors Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 14 d. pažymoje nurodyta, jog transporto priemonės sugadinimas pasireiškė tik priekinio dešinės pusės rato sugadinimu, tačiau tiek iš vairuotojo paaiškinime nurodytų aplinkybių dėl negalėjimo tęsti kelionės, nes automobilis sava eiga nevažiavo, tiek iš tų aplinkybių, kad praėjus kelioms dienoms po eismo įvykio (2018 m. kovo 19 d.) buvo parengta automobilio remonto sąmata, kurioje detaliai nurodyti automobilio sugadinimai, detalių, remonto darbų kainos, tikėtina, kad automobilio apgadinimai yra aptariamo eismo įvykio pasekmė. Manyti, jog tokie pažeidimai nebuvo padaryti ar jie nesusiję su eismo įvykiu, ar kad automobilis iki tol nebuvo tinkamas eksploatuoti, nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į įvykio vietą iškviestų pareigūnų tikslas įvykio atveju nebuvo detaliai užfiksuoti visus sugadinimus, nes žalos kitiems asmenims, išskyrus transporto priemonės savininką, padaryta nebuvo. Sugadinimai buvo įvertinti ir nurodyti transporto priemonę pristačius remontui po eismo įvykio. Įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, kad sugadinimai negalėjo būti eismo įvykio pasekmė, atsakovė į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis).

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo atsakovei netaikyti civilinės atsakomybės ar taikyti civilinę atsakomybę tik iš dalies, priteistinos žalos dydį sumažinti ar laikyti, jog ieškovė neįrodė žalos dydžio.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

42. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą nėra pagrindo jai priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis). Ieškovė ir trečiasis asmuo iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.