Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-212-908/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-04-24
Bylos Nr.: 1A-212-908/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39462-2020-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: S. G.
Nukentėjusysis: E. J.
Advokatai: Girdutis Vainius

Kategorijos

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-212-908/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39462-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.8; 1.2.14.5.2.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Šneideriui (dalyvavimas užtikrintas pasitelkus vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemones),

nuteistajai S. G., jos gynėjui advokatui Girdučiui Vainiui (dalyvavimas užtikrintas pasitelkus vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemones),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. G. ir jos gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jai skirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, paskirtos subendrintos ir neatliktos bausmės dalimi ir S. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams 3 (trims) mėnesiams bei 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio bauda. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys tenkintas ir iš S. G. E. J. naudai priteista 15 100 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. G. nuteista už tai, kad turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. paskelbė internetinėje svetainėje skelbiu.lt, kad tarpininkauja suteikiant paskolas, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. liepos 13 d., (duomenys neskelbtini), su ja dėl nurodomų paslaugų susisiekus nukentėjusiesiems E. J. ir V. J., apgaule įtikino juos, jog turi ryšių UAB „A.“ ir AB „(duomenys neskelbtini)“ ir galės padėti gauti paskolą nekilnojamam turtui įsigyti, nors žinojo, kad paskolos gauti nepadės ir savo įsipareigojimų nevykdys, taip piktnaudžiaudama E. J. ir V. J. pasitikėjimu, 2018 m. liepos 13 d. pasirašė UAB „B.“ vardu kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu E. J. ir V. J., būdami suklaidinti apgaulės, perdavė jai 600 Eur už tarpininkavimo paslaugas gaunant paskolą;

1.2. po to tęsdama savo nusikalstamą sumanymą ji apgaule įtikino E. J. ir V. J., kad atsakingam UAB „A.“ valdybos nariui reikia sumokėti 7 000 Eur, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. lapkričio mėnesį, (duomenys neskelbtini), E. J. jai perdavė;

1.3. po to tęsdama savo nusikalstamą sumanymą ji apgaule įtikino E. J. ir V. J., kad pastarosios gaunamų pajamų padidinimui reikia įsidarbinti ir pusę metų dirbti UAB „C.“, dėl to tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio mėn. pabaigoje, (duomenys neskelbtini), V. J. perdavė jai per nenustatytą asmenį 2 000 Eur, o 2019 m. pavasarį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, šalia PC „Akropolis“, adresu Ozo g. 25, Vilniuje, per V. K. perdavė 1 500 Eur;

1.4. po to tęsdama savo nusikalstamą sumanymą ji apgaule įtikino E. J. ir V. J., kad norint gauti AB „(duomenys neskelbtini)“ paskolą reikalingas paskutinis įnašas, dėl to 2020 m. balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, (duomenys neskelbtini), E. J. ir V. J., būdami suklaidinti apgaulės, perdavė jai 4 000 Eur;

1.5. ji (S. G.) pagal minėtą susitarimą jokių veiksmų neatliko, paslaugų E. J. ir V. J. nesuteikė, kredito nekilnojamam turtui įsigyti negavo, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą – E. J. ir V. J. priklausančius 15 100 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistosios S. G. ir jos gynėjo advokato G. Vainiaus apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir S. G. išteisinti, kaip nepadariusią veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, o byloje pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

2.1. Nuteistosios vertinimu, jos atžvilgiu suformuluotas kaltinimas yra klaidingas, nes nukentėjusieji turėjo tikslą įsigyti nekilnojamąjį turtą, tačiau neturėjo pakankamai piniginių lėšų, tad tikėjosi gauta paskolą. Iš kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nukentėjusiųjų tikslas – nekilnojamojo turto įsigijimas – įvardijamas kaip antraeilis, o kaltinimas suponuoja tai, jog nukentėjusiesiems svarbiausia buvo gauti paskolą. Kaltinime akcentuojant tik dalį nukentėjusiųjų tikslo – paskolos gavimą – iškreipiama paties tikslo esmė, nes S. G. įsipareigojo surasti nukentėjusiesiems tinkantį nekilnojamąjį turtą. Nuteistosios įsitikinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji siekė padėti nukentėjusiesiems surasti gyvenamąjį būstą, o suradus, padėti tvarkyti dokumentus, dėl to glaudžiai bendradarbiavo su UAB „A.“ ir AB „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusiųjų nuteistajai perduotos piniginės sumos turėjo tikslinę paskirtį, vienodai suvokiamą abiejų šalių.

2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog S. G. nukentėjusiesiems prisistatė savo vardu ir pavarde, nurodė galiojančius kontaktus, nuo nukentėjusiųjų nesislapstė ir nevengė su jais susitikti. Tuo metu nuteistoji vykdė individualią veiklą, buvo išsinuomojusi patalpas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistoji suvokė klaidinanti nukentėjusiuosius ir numaniusi, jog jie patirs turtinę žalą. Apeliantės įsitikinimu, pažado neištesėjimas nesudaro apgaulės požymio. Tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų susiklostę civiliniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti, pažeidžiant ultima ratio (liet. – paskutinės priemonės) principą. Nuteistoji S. G. neneigia iš nukentėjusiųjų gavusi dalį pinigų, kurių gavimo ir panaudojimo tikslus paaiškino tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pabrėžiama, kad nuteistoji negalėjo užbaigti savo įsipareigojimų dėl nuo jos nepriklausiusių aplinkybių: jos atžvilgiu buvo panaikintas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir buvo pritaikyta reali laisvės atėmimo bausmė, kurią nuteistoji atlieka ir šiuo metu. Remiantis teismų praktika, suformuota sukčiavimo bylose, pažymima, kad nenustačius pačių nukentėjusiųjų apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio, prioritetas turi būti teikiamas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms.

2.3. Skunde nesutinkama su apylinkės teismo išvada, kad nuteistosios S. G. parodymai buvo painūs, nelogiški ir prieštaringi. Apeliantų vertinimu, jie buvo nuoseklūs. Nuteistoji neneigė, kad užsiiminėjo finansinio tarpininkavimo veikla, kuri Lietuvos Respublikoje nėra draudžiama, turėjo tokiam verslui reikalingą leidimą, veikė per legaliai veikiančią įmonę ir už savo paslaugas galėjo gauti atlygį. Patys nukentėjusieji patvirtino, kad nebuvo išsirinkę jiems tinkančio nekilnojamojo turto, o nuteistoji, nežinodama norimos paskolos dydžio, negalėjo realiai pradėti tvarkyti paskolos dokumentų. S. G. tik padėdavo sutvarkyti dokumentus kredito gavimui, kurio skyrimas yra banko prerogatyva. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra objektyvių duomenų, jog S. G. savo įsipareigojimą dėl kredito gavimo būtų pradėjusi vykdyti, nes nuteistoji buvo pradėjusi rinkti kredito gavimui reikalingus dokumentus, o tai patvirtina ir nukentėjusioji V. J., kuri buvo įdarbinta UAB „C.“. Šios įmonės vadovas patvirtino, kad siekiant gauti paskolą V. J. reikėjo įdarbinti dėl kreditingumo kriterijų padidinimo. Dėl to kaltinimo teiginiai, kad nuteistoji žinojo, jog paskolos gauti nepadės ir įsipareigojimų nevykdys, laikytini neatitinkančiais byloje nustatytų aplinkybių.

2.4. Skunde pažymima, kad nuteistąją S. G. susirado patys nukentėjusieji ir prašė jos paslaugų, nors nukentėjusieji turėjo pakankamai lėšų, tačiau neatitiko kreditingumo kriterijų, tai patvirtino ir jie patys. Be to, nukentėjusysis E. J. parodė, kad jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nes į jį kreipėsi nuo S. G. nukentėję asmenys ir prašė jo prisidėti prie ruošiamo civilinio ieškinio. Apeliaciniame skunde pažymima, kad turint pakankamai lėšų būsto įsigijimui, tačiau neatitinkant kreditingumo kriterijų, yra sunku įteisinti lėšų kilmę, dėl to, apeliantės vertinimu, nukentėjusieji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiųjų pareiškimą pradėtas tik 2020 m. rugsėjo mėnesį, kai nuteistoji jau atlikinėjo bausmę pataisos namuose.

2.5. Anot apeliantų, nukentėjusieji ir nuteistoji buvo pasirašę tarpininko sutartį UAB „B.“ vardu, vadinasi, nuteistoji neturėjo tikslo sukčiauti ir veikė oficialiai. Prieš pradėdama dirbti S. G. už tarpininkavimo paslaugas 2018 m. liepos 13 d. gavo avansą ir pasirašė UAB „B.“ vardu kasos išlaidų orderį, kurio pagrindu nukentėjusieji jai perdavė 600 Eur, kuriuos S. G. įnešė į įmonės kasą. Nuteistoji, atlikdama tarpininkavimo paslaugas, nukentėjusiesiems aprodė daug nekilnojamojo turto objektų – tai patvirtino ir patys nukentėjusieji. Be to, nuteistoji pasirūpino, jog V. J. būtų įdarbinta UAB „C.“, o tam, kad už realiai nedirbusią nukentėjusiąją būtų sumokėti mokesčiai, iš V. J. sesers vyro 2019 m. pavasarį gavo 1 500 Eur dydžio sumą, kurią nuteistoji perdavė UAB „C.“ direktoriui S. M..

2.6. Apeliantai pažymi, kad nukentėjusieji, S. G. suradus nekilnojamąjį turtą, kuris jiems tiko, 2020 m. balandžio mėnesį AB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose jai perdavė 4 000 Eur, kuriuos nuteistoji iš karto perdavė rangovui R. R. (R. R.), turėjusiam norimame įsigyti būste įrengti neįgaliajam pritaikytą liftą (past. – E. J. turi negalią). Šią aplinkybę patvirtino R. R., kuris atliko parengiamuosius lifto paieškos darbus, tačiau jo neįrengė, nes S. G. tiksliai nenurodė objekto, o vėliau dėl įkalinimo S. G. telefonas buvo išjungtas. R. R. nurodė, kad jis turi jam perduotus 4 000 Eur, kuriuos grąžins iš įkalinimo įstaigos grįžusiai S. G.. Be to, pati S. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pinigus nukentėjusiesiems grąžins, kai turės galimybę, o iki šiol pinigų negrąžino dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Dokumentai dėl pinigų perdavimo nebuvo pasirašyti, nes bendradarbiavimas buvo grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu. Nuteistoji nuosekliai teigė, kad gautus pinigus perdavė rangovui, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog jos parodymai prieštaringi, tad iš nukentėjusiųjų gautų pinigų ji neperdavė jokiems tretiesiems asmenims, o pasisavino, nepagrįsta. Apeliantės teigimu, ji iš nukentėjusiųjų gavo 6 100 Eur, iš kurių 600 Eur buvo užmokestis už teikiamas paslaugas, o visų pinigų gavimo paskirtį nuteistoji pagrindė teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apeliantės įrodinėjamas faktines aplinkybes patvirtino ir liudytojai V. K. bei V. K.. Liudytojas S. M. patvirtino, kad S. G. prašymu įdarbino V. J. UAB „C.“ ir, nors, liudytojo teigimu, iš S. G. negavo pinigų sumokėti SODRAI, tačiau, apeliantės vertinimu, šie teiginiai yra mažai tikėtini, nes pinigai SODRAI buvo sumokėti ir pinigų iš V. J. S. M. nereikalavo. Nors S. M. tiesiogiai nenurodė gavęs iš S. G. 1 500 Eur, tačiau tokia jo pozicija suprantama, nes, priešingu atveju, jis patvirtintų, jog įmonėje buvo neapskaitytų piniginių lėšų ir buvo apgaulingai tvarkoma finansinė apskaita.

2.7. Skunde akcentuojama tai, kad nuteistoji nepripažįsta iš nukentėjusiųjų gavusi 2 000 Eur sumą. Nors ofise buvo administratorė, tačiau nuteistoji su ja nebuvo susijusi, be to, ji nepamena, kad V. J. skambintų dėl pinigų perdavimo per biuro administratorę. Nesutinkama su apylinkės teismo išvada, kad biuro administratoriumi dirbęs asmuo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, tačiau kaltinimo patikslinimas, jog pinigus nukentėjusieji perdavė ne tiesiogiai S. G., o nenustatytam asmeniui, nepažeidžia S. G. teisės į gynybą, nes šios aplinkybės jai buvo žinomos, o patikslinimas nekeičia kaltinimo esmės ir veikos kvalifikavimo. Skunde pabrėžiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo siekiama nustatyti ir apklausti konkretų asmenį, dirbusį administratoriumi, tačiau neabejotinai nustatyta, jog pati nuteistoji iš nukentėjusiųjų betarpiškai negavo 2 000 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas, nesant konkrečių įrodymų, padarė nepagrįstą prielaidą, kad pinigus paėmė nuteistoji.

2.8. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinkama su išvada, kad 2018 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais nukentėjusieji S. G. sumokėjo 7 000 Eur. Apeliantės teigimu, apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji skirtingai nurodė, kada ir kaip nuteistajai buvo perduota aptariama pinigų suma, t. y. V. J. nurodė, jog pinigų perdavimo metu buvo išvykusi, o E. J. teigė, kad perduodant pinigus dalyvavo ir žmona. Nukentėjusiųjų parodymai dėl šio epizodo yra prieštaringi ir nepatikimi, be to, iš S. G. ir E. J. pokalbio telefonu aišku, kad pokalbio metu be jų bute daugiau nieko nebuvo ir 7 000 Eur ar kitokia suma pokalbio metu nebuvo įvardinta, tačiau, apeliantės teigimu, byloje esančio garso įrašo pirmosios instancijos teismas detaliai nenagrinėjo.

2.9. Skunde pabrėžiama, kad nuteistoji būtų iki galo išsprendusi E. ir V. J. būsto įsigijimo ir paskolos dokumentų sutvarkymo klausimus, jeigu ne apeliacinės instancijos teismo nuosprendis S. G. atžvilgiu. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015 force majeure (liet. nenugalima jėga) kontekste, teigiama, kad nagrinėjamoje byloje S. G. pakeistą nuosprendį galima laikyti force majeure aplinkybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.212 straipsnį, kuri atleidžia nuo civilinės ir juo labiau nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo. Pažymima, kad ir patys nukentėjusieji nurodė, jog S. G. su jais bendravo aktyviai, prašė dokumentų, siuntė elektroninius laiškus su nekilnojamojo turto objektų nuotraukomis. E. J. parodė, kad tik 2020 m. liepos mėnesį internete perskaitė apie S. G. nusikalstamas veikas ir suprato, jog įkalinta ji negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, dėl to kreipėsi į policiją. Apeliantės vertinimu, tai patvirtina, kad jos elgesys nebuvo apsimestinio ar apgaulingo pobūdžio.

2.10. Skunde, remiantis teismų praktika dėl BK 182 straipsnio taikymo, teigiama, kad nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys nepašalina abejonių ir prieštaravimų dėl nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nuteistosios kaltę patvirtinančių įrodymų pakankamumo ir jų tarpusavio ryšio yra klaidingi, be to, apylinkės teismas nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų, jog asmens kaltės įrodinėjimo pareiga tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančiai institucijai, o nepašalintos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas neišanalizavo ginčo iš esmės, o išvadas grindė tik tikėtinomis prielaidomis, remdamasis netiesioginiais įrodymais.

3. Teismo posėdžio metu nuteistoji S. G. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistosios S. G. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde.

5. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog nuteistosios S. G. veiksmai, apgaulės būdu įgyjant ir pasisavinant nukentėjusiųjų E. ir V. J. turtą, atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam nusikalstama veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-190-303/2022). Pabrėžtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistosios S. G. ir jos gynėjo apeliacinį skundą bei įvertinęs byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pripažinti įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino S. G. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių

8. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. G. pripažinta kalta dėl to, kad turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą, t. y. E. ir V. J. priklausantį, turtą, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. internetinėje svetainėje paskelbė, jog tarpininkauja suteikiant paskolas, ir apgaule įtikinusi nukentėjusiuosius: pirma, kad turi ryšių su UAB „A.“ bei AB „(duomenys neskelbtini)“ ir padės jiems gauti paskolą nekilnojamajam turtui įgyti; antra, kad atsakingam UAB „A.“ valdybos nariui reikia sumokėti 7 000 Eur; trečia, kad nukentėjusiosios V. J. gaunamų pajamų padidinimui ją reikia įdarbinti pusei metų UAB „C.“; bei ketvirta, kad norint gauti paskolą iš AB „(duomenys neskelbtini)“ reikalingas paskutinis įnašas; dėl to nukentėjusieji nuteistajai perdavė, atitinkamai, 600 Eur, 7 000 Eur, 2 000 Eur, 1 500 Eur ir 4 000 Eur sumas, tačiau pagal susitarimą S. G. jokių veiksmų neatliko, paslaugų nukentėjusiesiems nesuteikė, kredito nekilnojamajam turtui įsigyti negavo ir tokiu būdu savo naudai įgijo didelės vertės turtą, t. y. nukentėjusiesiems priklausančius 15 100 Eur (BK 182 straipsnio 2 dalis).

9. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

10. Nei teisminio bylos nagrinėjimo, nei ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji S. G. nepripažino kaltės dėl jai inkriminuojamo nusikaltimo ir laikėsi pozicijos, kad ji teikė nukentėjusiesiems sutartas paslaugas, tačiau negalėjo iki galo įvykdyti susitarimo dėl ne nuo jos valios priklausiusių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu S. G. teigė, jog sandoris nebuvo baigtas dėl jai atliktos stuburo operacijos, dėl to ji apie metus buvo ligoninėje, po to sirgo nukentėjusysis E. J., o V. J. be vyro nenorėjo priimti galutinio sprendimo. S. G. teigimu, ji būtų viską padariusi, jeigu jos nebūtų suėmę ir ji nebūtų susirgusi (4 t., b. l. 4–5). Ikiteisminio tyrimo metu S. G. laikėsi pozicijos, kad paslaugas nukentėjusiesiems teikė, tačiau nepavyko visko užbaigti dėl jos teismų, o jai paskirta „lygtinė“ bausmė buvo pakeista į realią laisvės atėmimo bausmę (2 t., b. l. 57–59). Pastebėtina, kad tokios pozicijos dėl paslaugų teikimo nebaigimo laikomasi ir apeliaciniame skunde. Visgi, nuteistoji viso proceso metu pripažino, iš nukentėjusiųjų gavusi 600 Eur, 1 500 Eur ir 4 000 Eur sumas, iš kurių pirmoji buvo skirta jai (nuteistajai) už teikiamas paslaugas; antrąją, nuteistosios teigimu, ji perdavė UAB „C.“ direktoriui S. M. už V. J. įdarbinimą šioje įmonėje; o trečiąją – R. R. už neįgaliojo lifto įrengimą nukentėjusiųjų išsirinktame name. S. G. nepripažino iš nukentėjusiųjų gavusi 7 000 Eur ir 2 000 Eur.

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų duomenų visuma paneigia nuteistosios S. G. argumentus, kad tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklostė išimtinai civiliniai santykiai. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, bylos įrodymai patvirtina ne tik nuteistosios nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotą esminę apgaulę, dėl kurios ji iš nukentėjusiųjų gavo pačios nuteistosios pripažįstamas pinigines sumas, tačiau ir tas sumas, kurias nuteistoji neigia gavusi ir pasisavinusi.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pažymėtina tai, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-105-495/2021, 2K-43-387/2022).

13. Taigi teismų praktikoje, aiškinant apgaulės požymį BK 182 straipsnio kontekste, nurodomi tokie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-389/2013, 2K-158-303/2021). Būtent dėl kaltininko objektyvios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformuoja klaidingas įsivaizdavimas ir dėl to jis nenaudingai disponuoja turtu. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-976/2023).

14. Apeliantai skunde pažymi, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai akcentuojamas nukentėjusiųjų tikslas – gauti paskolą. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka, pastebėdama, kad pati nuteistoji S. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog viena sutarta paslauga buvo rodyti objektus, tačiau kita – sutvarkyti (nukentėjusiųjų) kreditingumą; teigė, kad būtų „sutvarkiusi tą paskolą ir dabar galėtų sutvarkyti, bet ją „pasodino“ (4 t., b. l. 5). Ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat nurodė, kad turėjo sureguliuoti nukentėjusiųjų kreditingumą; tikrai nukentėjusiesiems žadėjo tarpininkauti tarp jų ir komercinių bankų UAB „A.“ ir AB „(duomenys neskelbtini)“ gaunant kreditą nekilnojamam turtui įsigyti, o tai, S. G. teigimu, ir buvo kreditingumo sutvarkymas (2 t., b. l. 57–59). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021).

15. Tai, kad nuteistoji S. G. žadėjo nukentėjusiesiems tarpininkauti gaunant paskolą, patvirtina ir byloje UAB „D.“ pateikti duomenys, pagal kuriuos matyti, kad internetinėje svetainėje „Skelbiu.lt“ laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. buvo patalpinti skelbimai, be kita ko, dėl refinansavimo, tarpininkavimo suteikiant paslaugas. Skelbimuose nurodytas kontaktinis telefono Nr. (duomenys neskelbtini), o elektroninio pašto adresas – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 82–85). Tai, kad minėtu skelbimu nuteistoji S. G. reklamavo savo paslaugas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina proceso dalyvių parodymų visuma.

16. Nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad portale „Skelbiu.lt“ aptiko skelbimą dėl kredito, finansavimo bei tarpininkavimo tarp klientų ir banko (nukentėjusiojo E. J. teigimu, „A.“) paslaugų teikimo. Nurodė, kad dėl šių paslaugų susisiekė elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), be to, bendravo telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji V. J. teigė, kad skelbimo autorė prisistatė S. vardu (1 t., b. l. 20–23, 29–32). S. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad tuo metu, kai su ja susiekė E. ir V. J. jos elektroninio pašto adresas buvo (duomenys neskelbtini), o telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 57–59). Susiejant skelbime nurodytą elektroninio pašto adresą su tuo, kuriuo bendravo nukentėjusieji ir nuteistoji, pažymėtina, kad liudytojas S. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog galimai 2018 m. rado skelbimą portale „Skelbiu.lt“ dėl konsultacijų paramos ir kredito klausimais, kuriame buvo nurodytas kontaktinis telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini), o vėliau bendravo ir elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 42–43).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad būtent nuteistoji S. G. savo tariamas tarpininkavimo tarp klientų ir bankų paslaugas reklamavo skelbimų portale, kuriame nuteistosios skelbimą rado nukentėjusieji. Pažymėtina ir tai, kad nuteistosios S. G. panaudotos apgaulės ir tyčios neteisėtai pasisavinti svetimą turtą nepaneigia ir ta aplinkybė, jog pagal skelbime paskelbtą informaciją su nuteistąja susisiekė patys nukentėjusieji.

18. Tai, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamas ne tarpininkavo paslaugų gaunant paskolą teikimas, o būtent nekilnojamojo turto suradimas, patvirtina ir byloje esančiuose garso įrašuose užfiksuotos aplinkybės. Garso įraše „REC003“ užfiksuota, kaip S. G. (past. – teisiamojo posėdžio metu nurodė garso įraše atpažįstanti savo balsą), kalbėdama su E. J., aiškino: „(duomenys neskelbtini) ir A. yra tokia viena persona, kuri viską sutvarko, realiai tau nieko nereikia įnešti, 3 000 Eur jam būtinai reikia paduoti, jis ima gaudamas prašymą, 1 000 Eur reikia duoti“ (garso įrašas: 27 min. 56 sek. – 28 min. 16 sek.). Taip pat S. G., kalbėdama su E. J., teigė, kad ji paduos prašymą, o E. J. turi laukti jos skambučio, nes ji nori taip be valdybos padaryti (garso įrašas: 28 min. 41–43 sek.). Be to, pokalbio metu S. G. nurodė, kad jau yra pasiruošusi eiti „tvarkyti“ paskolos (garso įrašas „REC003“: 31 min. 40 sek.) (1 t., b. l. 150). Be kita ko, pokalbio metu S. G. nurodė, kad „su kreditu viskas gerai, <...>, jinai yra įdarbinta, jinai dirba, dabar jai kapsi dar viskas“ (garso įrašas: 23 min. 28–44 sek.) (1 t., b. l. 149). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į pokalbio dalį, kai nuteistoji S. G. nurodė, kad „bankininkai labai bijo <...> niekas nejuda, jei tik neduosi“ (garso įrašas: 34 min. 33–39 sek.) (1 t., b. l. 151).

19. Be to, viename iš byloje esančių nukentėjusiojo pateiktų elektroninių laiškų, būtent, S. vardu pasirašytame laiške rašoma: „Jums (past. – nukentėjusiesiems) jau realiai sutvarkyta paskola“ (1 t., b. l. 103). Byloje esančiame 2019 m. spalio 28 d. elektroniniame laiške, rašytame nukentėjusiojo E. J., nurodoma, kad „<...> tinka bet koks variantas, ar butas, ar namas, svarbu paskola turtui išmušk ir viskas, kaip ir pirminiam variante <...>“. Pabrėžtina, kad 2019 m. lapkričio 4 d. laišku, pasirašytu vardu „S.“, atsakoma: „<...> rytoj judam į priekį <...>“, nepaneigiant prieš tai minėto E. J. laiško turinio ir sutartos paslaugos dėl paskolos gavimo (1 t., b. l. 91). Be to, 2019 m. lapkričio 21 d. nukentėjusysis E. J., atsakydamas į laišką dėl siūlomų dviejų kotedžų, nurodo: „Taip aišku tiktų viskas. Svarbu gautume jam paskolą, be jokių kliūčių. Ką mes ir kalbėjomės, nuo pat pradžių. <...>“ (1 t., b. l. 89).

20. Nukentėjusiojo E. J. pateiktuose elektroniniuose laiškuose užfiksuotos aplinkybės ne tik patvirtina sutartų paslaugų turinį, bet ir paneigia nuteistosios teiginius, kad būtent nukentėjusieji negalėjo niekaip išsirinkti nekilnojamojo turto objekto, kad V. J. tempė laiką, nes iš elektroninių laiškų matyti, jog būtent S. G. negalėdavo susitikti, nepaskambindavo nukentėjusiesiems, taip pat laiškuose nurodomi įvairaus pobūdžio pasiteisinimai, kodėl visas procesas užtrunka, t. y. kad S. G. turi temperatūros (1 t., b. l. 100); vežė motiną į klinikas dėl insulto (1 t., b. l. 97); jai (S. G.) yra „depresija“ ir pakilęs spaudimas (1 t., b. l. 106); kitokio pobūdžio užimtumas, pavyzdžiui, paskolos tvirtinimas „bobulytei“ (1 t., b. l. 95), dalyvavimas susirinkime (1 t., b. l. 98), ir pan. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, iš susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad nukentėjusysis E. J. ragino S. G. susitikti jau nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d., o nukentėjusiojo nepasitenkinimas dėl proceso neprogresavimo laiškuose buvo reiškiamas iki 2020 m. birželio 18 d. (1 t., b. l. 87–124). Šios aplinkybės paneigia gynybos argumentus, kad S. G. sutartų paslaugų negalėjo suteikti išimtinai dėl jai atliktos stuburo operacijos, po kurios turėjo gydytis, bei paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Žemesnės instancijos teismas

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistoji S. G. siekė nukentėjusiesiems sudaryti įspūdį, kad turi ryšių bankuose. Be to, pati S. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad turi pažįstamų bankuose (4 t., b. l. 4). Tai, kad nuteistoji klaidino nukentėjusiuosius, siekdama sudaryti patikimumo įspūdį, sustiprina ir garso įraše „REC003“ užfiksuotos aplinkybės. Girdima, kaip nuteistoji E. J. pasakoja apie turimas pažintis, apie bandymą suderinti nukentėjusiesiems mažesnes kainas bei mažesnes palūkanas (1 t., b. l. 143–152).

22. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aptarti baudžiamosios bylos duomenys paneigia nuteistosios S. G. ir jos gynėjo argumentus, kad nukentėjusieji ir nuteistoji tarėsi dėl tarpininkavimo įgyjant nekilnojamąjį turtą, o ne dėl tarpininkavimo gaunant paskolą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, S. G. klaidino nukentėjusiuosius, o pasakodama jiems apie turimus pažįstamus asmenis, galinčius daryti įtaką kredito suteikimui, sudarė įspūdį, kad iš tiesų gali padėti gauti paskolą suteikdama tarpininkavimo paslaugas, taip iškreipdama objektyvią tiesą ir suprasdama, jog nukentėjusiesiems pateikia tiesos neatitinkančią informaciją, siekdama pasisavinti jų turtą.

23. Kaip jau buvo nurodyta, pirmiausia, nukentėjusieji nuteistajai S. G. perdavė 600 Eur už tariamas tarpininkavimo paslaugas. Tai, kad nukentėjusieji jai sumokėjo aptariamą pinigų sumą, pripažino ir S. G., kurios teigimu, šie pinigai buvo sumokėti pagal pasirašytą sutartį, be to, ji išrašė kasos pajamų orderį, PVM sąskaitą faktūrą (4 t., b. l. 1). Ikiteisminio tyrimo metu S. G. paaiškino, kad su nukentėjusiaisiais pasirašė tarpininkavimo sutartį, kuri turėtų būti saugoma UAB „B.“, nes tuo metu pagal individualią veiklą ji buvo sudariusi sutartį su šia įmone. Be to, nurodė, kad pagal sutartį nukentėjusieji jai sumokėjo 600 Eur, o ji išrašė kasos pajamų orderį ir šiuos pinigus ji (S. G.) įnešė į UAB „B.“ kasą (2 t., b. l. 57–59). Tai, kad iš pradžių nukentėjusieji nuteistajai S. G. sumokėjo 600 Eur sumą patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. J. parodė, kad sumokėjus 600 Eur, S. G. davė kasos išlaidų orderį, kuri jį (nuteistoji) užpildė (3 t., b. l. 136). Iš esmės tapačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 29–32).

24. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. K. (UAB „B.“ vadovas) parodė, kad S. G. jo įmonėje dirbo pagal bendradarbiavimo sutartį, kuri buvo sudaryta 2018 m. vasario mėnesio pabaigoje. Jis leido jai naudotis UAB „B.“ vardu, taigi, ji turėjo pagrindą įmonės vardu išrašinėti faktūras. Vis dėlto, anot liudytojo, nuteistajai leido naudotis įmonės vardu labai trumpai, nes nesimatė naudos. Liudytojo V. K. teigimu, tai truko apie mėnesį. S. G. jo įmonėje teikdavo finansavimo paslaugas, su žmonėmis tardavosi dėl kreditų, ieškojo objektų (3 t., b. l. 160–163). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. nurodė, kad 2018 m. gegužės mėnesį, S. G. prašymu, sutiko, jog turėdama individualios veiklos pažymą ji UAB „B.“ vardu sudarinėtų sutartis dėl paskolų gavimo, tačiau 2018 m. gegužės mėnesio pabaigoje liudytojas pasakė S. G., kad daugiau įmonės vardu nesinaudotų. Dėl šių aplinkybių, liudytojo teigimu, 2018 m. liepos 13 d. S. G. negalėjo UAB „B.“ vardu išrašyti kasos išlaidų orderio, ji neturėjo galimybės paimti iš įmonės kasos pinigų ir juos išmokėti, taip pat negalėjo pinigų įnešti. Pažymėtina ir tai, kad šis liudytojas nurodė, jog bendradarbiavimo su S. G. laikotarpiu buvo gauti keli jos klientų pavedimai, tačiau pinigus pasiimdavo pati S. G. ir palikdavo tik PVM atitinkančią sumą (1 t., b. l. 52–54). Liudytojo V. K. parodymai laikytini iš esmės nuosekliais, o pagrindo abejoti liudytojo patikimumu nenustatė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas. Nors liudytojas proceso metu nurodė skirtingą bendradarbiavimo su S. G. sudarymo datą, tačiau nuosekliai teigė, kad bendradarbiavimas truko neilgai, todėl nepriklausomai nuo to, ar aptariama sutartis buvo sudaryta 2018 m. vasario mėnesį ar gegužės mėnesį, nėra pagrindo abejoti, jog 2018 m. liepos mėnesį S. G. neturėjo pagrindo dokumento, juo labiau kasos išlaidų orderio, kuris iš esmės patvirtina, kad pinigai yra išmokami iš įmonės kasos, išrašyti UAB „B.“ vardu. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu V. K. nurodė, kad nepavyko rasti ir pateikti aptariamos bendradarbiavimo sutarties, nes tuo metu įmonė ne kartą kraustėsi į naujas patalpas, be to, buvo pavogtas V. K. automobilis su jame buvusiais dokumentais (2 t., b. l. 11–12).

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuteistoji UAB „B.“ vardu V. J. išrašė 2018 m. liepos 13 d. Kasos išlaidų orderį 600 Eur sumai (1 t., b. l. 12) nepatvirtina jos veiklos teisėtumo ir nepaneigia nuteistosios tyčios pasisavinti svetimą turtą, tačiau patvirtina, jog nuteistoji S. G. siekė sudaryti patikimo asmens įspūdį ir įgyti nukentėjusiųjų pasitikėjimą, kad toliau naudodama apgaulę galėtų savintis nukentėjusiųjų turtą. Šios išvados pagrįstumą sustiprina bei nuteistosios veiklos teisėtumą paneigia ir tai, kad nukentėjusiajai V. J. buvo išrašytas ne kasos pajamų, o kasos išlaidų orderis. Be to, šiame orderyje nėra užpildyta informacija dėl pinigų išdavimo pagrindo, nenurodytas įmonės vadovas, taip pat nėra gavėjo parašo, pinigus išdavusio kasininko duomenų (1 t., b. l. 12). Pažymėtina, kad tiek E. J., tiek ir V. J. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad išduotą kasos išlaidų orderį pasirašė tik S. G., o nukentėjusieji jo nepasirašė (1 t., b. l. 20–23, 29–32). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, nuteistosios S. G. versija, kad 600 Eur ji perdavė į UAB „B.“ kasą, laikytina nepagrįsta, akivaizdžiai prieštaraujanti byloje surinktų duomenų visumai. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir pati nuteistoji S. G. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad iš viso paėmė 600 Eur, daugiau jokių pinigų negavo (4 t., b. l. 2). Tokie nuteistosios parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik patvirtina anksčiau aptartas aplinkybes, bet ir paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. G. parodymus vertino kaip prieštaringus.

26. Nukentėjusieji nuosekliai teigė, kad po sumokėtos 600 Eur sumos, E. J., būdamas savo namuose, sumokėjo S. G. dar 7 000 Eur, kurie, kaip nukentėjusiajam sakė nuteistoji, buvo paduoti atsakingiems asmenims (3 t., b. l. 133–135, 135–137). Nukentėjusysis E. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2018 m., ne vėliau kaip lapkričio mėnesį, S. G. pasakė, jog viskas eina į pabaigą ir atsakingiems „A.“ darbuotojams reikia atsidėkoti, todėl reikalinga 7 000 Eur suma (1 t., b. l. 20–23, 24–25). Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiosios V. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 29–32). Aptartų nukentėjusiųjų parodymų patikimumo nepaneigia tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu E. J. nurodė, jog aptariamos sumos perdavimo metu dalyvavo ir žmona (V. J.), o ikiteisminio tyrimo metu V. J. teigė, kad šių pinigų perdavimo metu buvo išvykusi. Pabrėžtina tai, kad vertinant proceso dalyvių parodymus negali būti reikalaujama, jog jie viso proceso metu būtų identiški, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusieji teisme buvo apklausiami nuo įvykių praėjus apie trejų metų laikotarpiui; skirtingo dydžio sumas nuteistajai jie perdavinėjo įvairiose vietose, įvairiomis aplinkybėmis. Natūralu ir objektyviai pateisinama, kad dėl to nukentėjusiesiems galėjo būti sudėtinga tiksliai atkurti kiekvienos piniginės sumos perdavimo detales. Šiuo atveju svarbu konstatuoti tai, kad nukentėjusiųjų duoti parodymai sutampa esminėse detalėse tarpusavyje ir su kita bylos įrodomąja medžiaga, todėl dėl jų patikimumo apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla.

27. Tai, kad iš nukentėjusiųjų buvo prašoma sumokėti pinigus už tariamai teikiamas paslaugas, patvirtina ir garso įraše „REC004“ užfiksuotos aplinkybės, jog S. G. atvyko pas E. J. ir aptarinėjo dokumentų užpildymo klausimą, o prieš išvažiuodama paklausė: „Pinigėlius gali?“ (garso įrašas: 3 min.), E. J. pasakius „tik penkis“ (garso įrašas: 3 min. 5 sek.), S. G. atsakė „du“ (garso įrašas: 3 min. 7 sek.), ir susitarė, jog pinigus S. G. „priveš“ E. J. žmona V. J. (1 t., b. l. 153–154). Iš pokalbyje užfiksuotų aplinkybių galima spręsti, kad kalbama ne apie nuteistosios pripažįstamas 600 Eur ar 4 000 Eur sumas.

28. Be to, nukentėjusieji nuosekliai nurodė, kad perdavus aptartas pinigų sumas, V. J. nuvežė S. G. į biurą 2 000 Eur dydžio sumą, kurią pastaroji, nukentėjusiosios V. J. teigimu, nurodė palikti biuro administratorei (1 t., b. l. 20–23, 29–32; 3 t., b. l. 133–135, 135–137). Ikiteisminio tyrimo metu abu nukentėjusieji išsamiai paaiškino, kad S. G. susitarė su UAB „C.“ dėl fiktyvaus V. J. įdarbinimo, dėl to jai buvo perduota 2 000 Eur dydžio suma 2018 m. gruodžio mėnesį (kaip nurodė nukentėjusioji, maždaug savaitės laikotarpiu po darbo sutarties pasirašymo).

29. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo siekiama nustatyti ir apklausti konkretų asmenį, dirbusį administratoriumi, taigi, gynybos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl 2 000 Eur sumos perdavimo padarė neturėdamas tai patvirtinančių įrodymų, su tokia gynybine pozicija nėra pagrindo sutikti. Nors apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-489/2022), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-387/2022). Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

30. Šiame kontekste pabrėžtina tai, kad pati nuteistoji neneigia, jog susitarė dėl V. J. įdarbinimo UAB „C.“, be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistoji tai vertina kaip sutartų paslaugų įgyvendinimą. Tai, kad nukentėjusioji V. J. buvo įdarbinta UAB „C.“ patvirtina byloje esantis 2020 m. spalio 15 d. SODRA išrašas apie UAB „C.“ ir šios įmonės draudžiamus darbuotojus, iš kurio matyti, jog V. J. nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 15 d. (2 t., b. l. 6) buvo draudžiama kaip įmonės darbuotoja. Tai, kad nukentėjusioji V. J. formaliai buvo įdarbinta UAB „C.“, patvirtina ir byloje esanti 2018 m. gruodžio 18 d. Darbo sutarties Nr. 02, sudarytos tarp UAB „C.“, vadovaujamos direktoriaus S. M., ir V. J. kopija, nors joje ir nėra sutarties šalių parašų (1 t., b. l. 8–10). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina ne nuteistosios S. G. poziciją, kad jos susitarimas dėl V. J. įdarbinimo indikuoja apie sutartų paslaugų vykdymą, o nukentėjusiųjų parodymus, jog dėl susitarimo dėl įdarbinimo nuteistoji reikalavo sumokėti. Be to, šios aplinkybės paneigia ir gynybos versiją, kad esminis nuteistosios S. G. įsipareigojimas buvo nukentėjusiesiems surasti nekilnojamojo turto objektą, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, nekilnojamo turto radimui ar tarpininkavimui jį surandant nėra būtinas nukentėjusiosios V. J. įdarbinimas. Nukentėjusiųjų duotus parodymus, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir į liudytojo V. K. parodymai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas parodė, kad E. J. jam (liudytojui) prisipažino apie duotus pinigus tik tada, kai buvo davęs nuteistajai gal 5 000 Eur, gal 7 000 Eur. Be to, nukentėjusieji jam buvo sakę, kad jie duoda nuteistajai S. G. pinigus, tačiau ji nieko nepadaro (3 t., b. l. 163–165).

31. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nukentėjusieji nuteistajai S. G. ir per V. K. perdavė 1 500 Eur (šio fakto neginčija ir pati nuteistoji). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. J. parodė, kad po to, kai S. G. buvo perduota 2 000 Eur suma, jo (E. J.) svainis (past. – V. K.) nuvežė S. G. 1 500 Eur, kuriuos perdavė prie „Akropolio“. Nukentėjusiojo teigimu, šie pinigai buvo duodami už įdarbinimą arba už komisiją dėl paskolos gavimo (3 t., b. l. 135). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis buvo nurodęs iš esmės tapačias aplinkybes, kad proceso užbaigimui jo žmonai reikėjo pusę metų fiktyviai „atidirbti“ UAB „C.“, t. y. reikėjo sumokėti dar 1 500 Eur, kuriuos 2019 m. pavasarį nukentėjusiojo žmonos sesers vyras V. K., nukentėjusiojo prašymu, nuvežė į „Akropolį“ ir perdavė S. G. (1 t., b. l. 22). Tai, kad jos sesers vyras vežė pinigus S. G., pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nukentėjusioji V. J., nurodžiusi, jog jis (V. K.) nuvežė apie 2 000 Eur (3 t., b. l. 136). Šiuos nukentėjusiosios parodymus dėl V. K. nuteistajai S. G. perduotos 1 500 Eur dydžio sumos, be kita ko, patvirtina ir ikiteisminio metu duoti nukentėjusiosios V. J. parodymai (1 t., b. l. 31). Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į liudytojo V. K. parodymus, kurie laikytini nuosekliais ir patvirtinančiais 1 500 Eur sumos perdavimo aplinkybes. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme liudytojas parodė, kad jo paprašė perduoti pinigus S. G., nes ji padėjo nukentėjusiesiems gauti paskolą. Liudytojui buvo žinoma, kodėl veža pinigus nuteistajai – būtent už paslaugas dėl paskolos, reikalingos būstui, iš banko gavimo. Pabrėžtina ir tai, kad liudytojas parodė, jog nukentėjusieji daug kartų skundėsi dėl S. G. nesuteiktų paslaugų, o kurias buvo mokamos didelės sumos (3 t., b. l. 163–165). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, pažymėdamas ir tai, kad nukentėjusiesiems padedanti konsultantė įdarbino V. J. į „kažkokią įmonę“ tam, jog nukentėjusieji galėtų parodyti pajamas, o jie perdavė konsultantei pinigus SODROS mokesčiams (1 t., b. l. 45–46). Liudytojo V. K. parodymus ir tai, kad būtent S. G. jis perdavė 1 500 Eur dydžio sumą, patvirtina ir 2020 m. spalio 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, jog V. K. iš nuotraukų atpažino S. G. (1 t., b. l. 47–50).

32. Teisminio bylos nagrinėjimo metu S. G. parodė, kad ši pinigų suma (1 500 Eur) buvo garantas, jog nukentėjusioji nenorėtų išeitinės išmokos. Nuteistosios teigimu, iš pradžių pinigai buvo pas ją, kol V. J. dirbo, o vėliau ji (S. G.) pinigus perdavė S. M. (past. – UAB „C.“ direktorius), tačiau šis pinigus paliko jai, nes buvo S. G. skolingas (4 t., b. l. 3). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu S. G. nurodė, perdavusi 1 500 Eur UAB „C.“ direktoriui S., kurio pavardės nežino (2 t., b. l. 57–59).

Žemesnės instancijos teismas

33. Dėl aptariamos 1 500 Eur sumos pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas S. M. nurodė, jog V. J. įmonėje (past. – UAB „C.) nieko nedirbo; jis pažadėjo V. J. įdarbinti, nes S. G. žadėjo liudytojo įmonei nupirkti kitą įmonę, tačiau, kai ši (S. G.) įmonės nenupirko, liudytojas atleido V. J., už kurią jis sumokėjo mokesčius SODRAI (3 t., b. l. 182–183). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės apie tai, kad 2018 m. gruodžio mėnesį su juo susisiekė S. G., kuri paprašė pagalbos, nes reikia padėti vienai moteriškei gauti paskolą ar paramą, todėl reikia ją įdarbinti UAB „C.“, o pati moteris sumokės mokesčius. Pabrėžtina, kad liudytojas nurodė, jog nei V. J., nei S. G. jam pinigų nedavė, o SODROS mokesčius sumokėjo jis; S. G. tik žadėjo sumokėti, tačiau nemokėjo, dėl to jis V. J. atleido (1 t., b. l. 42–43). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo parodymus iš dalies patvirtina ir pačios S. G. parodymai, duoti teisminio posėdžio metu, kad mokesčius mokėjo S. M.. Be to, nuteistoji parodė, kad ji pinigus perdavė S. M., tačiau jis pinigus paliko jai kaip garantą (4 t., b. l. 3). Pažymėtina tai, kad nukentėjusieji 1 500 Eur sumą davė už nukentėjusiosios V. J. įdarbinimą UAB „C.“, tačiau iš pačios nuteistosios S. G. parodymų matyti, jog ši pinigų suma nebuvo reikalinga nukentėjusiosios įdarbinimui – S. G. juos pasiliko sau. Šios išvados pagrįstumą sustiprina bei paneigia nuteistosios S. G. nurodomas aplinkybes dėl 1 500 Eur perdavimo S. M. ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu S. G. nurodė, jog 600 Eur ir 1 500 Eur ji sąžiningai uždirbo (4 t., b. l. 5). Aptartos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl 1 500 Eur dydžio sumos perdavimo S. M. yra nepagrįsti. Be to, pačiame apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų perduotos piniginės sumos turėjo tikslinę paskirtį (past. – nors bylos duomenys pagrindžia, kad piniginių sumų perdavimo paskirtis buvo apgaulinga), kurią suvokė tiek nuteistoji, tiek ir nukentėjusieji, tačiau akivaizdu, jog nukentėjusieji 1 500 Eur sumą S. G. perdavė, nors ir suklaidinti, tačiau dėl kitų tikslų nei tas, kuriuo šios sumos pasilikimą sau bando pagrįsti pati nuteistoji.

34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors V. J. formaliai buvo įdarbinta UAB „C.“, tačiau nukentėjusieji šį įdarbinimo procesą suvokė kaip vieną iš etapų siekiant gauti būsto įsigijimui reikalingą paskolą. Tai patvirtina ne tik jų nuoseklūs parodymai, bet ir pačios nuteistosios nurodytos aplinkybės. Vis dėlto, 1 500 Eur sumos įgijimas, net ir pasitvirtinus V. J. įdarbinimo faktui, negali būti pripažintas teisėtu, nes nuteistoji iš anksto žinojo, kad nepadės gauti nukentėjusiesiems reikalingos paskolos, o iš byloje nustatytų aplinkybių galima neabejotinai spręsti, jog tai žinodami nukentėjusieji nebūtų perdavę pinigų už nukentėjusiosios įdarbinimą. Be to, S. G. veiksmai susitariant dėl V. J. įdarbinimo laikytini patikimo įvaizdžio kūrimo ir stiprinimo dalimi, taip siekiant suklaidinti nukentėjusiuosius ir sustiprinti jų pasitikėjimą nuteistąja.

35. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys, be kita ko, patvirtina ir tai, jog nuteistoji S. G. pasisavino jai nukentėjusiųjų perduotą 4 000 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, nenustatė pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada.

Žemesnės instancijos teismas

36. S. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad iš nukentėjusiųjų gavo 4 000 Eur sumą, kuri jai buvo perduota 2020 m. (duomenys neskelbtini) esančiose „(duomenys neskelbtini)“ patalpose ir buvo skirta neįgaliųjų lifto įrengimui. Anot jos, buvo suderinta, kad nukentėjusieji pirks namą (duomenys neskelbtini), o pinigai iš karto buvo perduoti statybos vadovui R. R. (4 t., b. l. 1–6). Ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje S. G. parodė, kad (duomenys neskelbtini) esančiame „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusieji (past. – nepamena, ar buvo abu nukentėjusieji, ar tik V. J.) perdavė jai 4 000 Eur, o ji šią sumą perdavė tuo metu banke buvusiam vystytojo, kuris turėjo nukentėjusiųjų išsirinktame name įrengti specialiai neįgaliajam pritaikytą įrangą, vadovui (2 t., b. l. 57–59). Tai, kad S. G. 2020 m. balandžio mėnesį perdavė jam pinigus teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytoju apklaustas R. R. (4 t., b. l. 22–24). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad byloje esančių duomenų visumos pagrindu versija dėl 4 000 Eur panaudojimo nukentėjusiųjų interesais paneigta.

37. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. J. parodė, kad 2020 m. balandžio mėnesį jo žmona (past. – V. J.) perdavė S. G. 4 000 Eur (duomenys neskelbtini) esančiame banke; pinigai buvo perduoti už paskutinį etapą (3 t., b. l. 135). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, nurodydamas, kad, nuteistoji teigė, jog paskutinė suma reikalinga bankui, kai pasirašomos banko paskolos sutartys ir gaunamas jų namas; nukentėjusysis sutiko duoti pinigus tik su sąlyga, kad perduos juos banko skyriuje. Nukentėjusysis parodė, kad S. G. minėjo, jog perduota suma bus „užskaityta“, kaip pradinis įnašas už nekilnojamąjį turtą (1 t., b. l. 20–23).

38. Tai, kad aptariama 4 000 Eur suma buvo perduodama lifto įrengimui paneigia ir nukentėjusiosios V. J. proceso metu duoti parodymai. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad jai nesuprantama, kokiame (duomenys neskelbtini) R. R. ruošėsi statyti liftą ir jai pirmą kartą girdima, jog pinigai buvo perduoti dėl lifto; nukentėjusiosios teigimu, niekas neprašė įrenginėti lifto konkrečiame objekte (4 t., b. l. 23–25). Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad S. G. jiems 2020 m. balandžio mėnesį susitikus „(duomenys neskelbtini) paaiškino, jog posėdis dėl paskolos išdavimo atidėtas, bet reikia nunešti pinigus žmogui, kuris vykdo paskolos išdavimo procesą, dėl to nukentėjusioji perdavė S. G. 4 000 Eur sumą (1 t., b. l. 29–32).

39. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje pateiktų nukentėjusiojo E. J. anksčiau šiame procesiniame sprendime aptartų elektroninių laiškų matyti, jog 2020 m. birželio 18 d. iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) (past. – kaip jau buvo pagrįsta, S. G. naudotas elektroninio pašto adresas) nukentėjusiojo E. J. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) rašytas laiškas, kuriame rašoma, kad laiško siuntėja, pasirašanti S. vardu, turi „super pasiūlymų, 50 procentų pigiau. Laikas brangieji!!!! Startuojam“ (1 t., b. l. 87–88). Kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, praėjus apie dviejų mėnesių laikotarpiui nuo tariamo pinigų perdavimo R. R. nukentėjusiajam E. J. rašytas laiškas patvirtina, kad nukentėjusieji nebuvo nusprendę įsigyti namo (duomenys neskelbtini), kur tariamai R. R. turėjo įrengti neįgaliesiems skirtą įrangą. Be to, ir pati nuteistoji S. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, jog iš aštuonių išvardintų nekilnojamojo turto objektų, tarp kurių paminėjo ir (duomenys neskelbtini) buvusius du pilnai įrengtus namus, nukentėjusieji iš visų objektų neišsirinko nė vieno (4 t., b. l. 1–2).

40. Atkreiptinas dėmesys ir į apeliaciniame skunde dėstomą prieštaringą gynybinę poziciją, kad nuteistoji nesuteikė paslaugų, nes nukentėjusieji nebuvo išsirinkę nekilnojamojo turto objekto, neva dėl to S. G. negalėjo realiai pradėti tvarkyti paskolos gavimo dokumentų. Nepaisydami tokios savo pozicijos apeliantai teigia, kad nukentėjusieji vis tik buvo nusprendę dėl objekto pirkimo (duomenys neskelbtini) ir neva dėl šios priežasties pinigai buvo perduoti R. R..

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistosios nurodomas aplinkybes dėl 4 000 Eur sumos perdavimo R. R. lifto įrengimui paneigia ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu R. R. nurodė, kad nežino, kokia lifto kaina, tačiau pinigai buvo perduoti kaip avansas (4 t., b. l. 22–24). Taigi, tariamai R. R. perduotos sumos dydis – 4 000 Eur – niekuo nepagrįstas, nors avanso esmė yra ta, kad iš anksto sumokama dalis daikto ar paslaugos sumos. Iš nuteistosios ir liudytojo R. R. duotų parodymų turinio matyti, kad jų nurodomomis aplinkybėmis siekiama sudaryti vaizdą, kad nukentėjusieji neišsirinkę konkretaus nekilnojamojo turto objekto, nežinodami konkrečios jo kainos, perdavė avansą už ateityje tariamai būsimą liftą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tikėti gynybine versija, kad nukentėjusieji, dar negavę paskolos, pradėjo daryti esminius dar neįgyto turto pakeitimus, t. y. įrenginėti liftą, juo labiau, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir nukentėjusiųjų bei iš dalies pačios nuteistosios parodymai, ir nuteistosios 2020 m. birželio 18 d. nukentėjusiajam E. J. siųsto elektroninio laiško turinys.

42. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į apeliacinio skundo argumentus, kad S. G., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodė grąžinsianti 4 000 Eur sumą, kai turės galimybę, o to nepadarė dėl jai pritaikytos laisvės atėmimo bausmės. Tokie nuteistosios argumentai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajai S. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, nuteistoji buvo sulaikyta 2020 m. lapkričio 25 d. Akivaizdu, kad nuo 2020 m. balandžio mėnesio iki lapkričio mėnesio S. G. turėjo pakankamai laiko grąžinti nukentėjusiesiems paimtą 4 000 Eur sumą.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti nuteistosios S. G. veiksmai peržengė baudžiamosios teisės ribas ir tarp jos bei nukentėjusiųjų V. ir E. J. susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo, vienas iš kriterijų taip pat yra tai, ar asmens, kurio teisės pažeistos, galimybės jas atkurti nėra apsunkintos, problematiškos ar net panaikintos; sukčiavimo atveju kaltininkas sukuria tokią situaciją, kurioje teisėtas turto ar turtinės teisės turėtojas susiduria su kliūtimis įgyvendindamas savo teises (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-222/2020). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistoji S. G. nukentėjusiesiems neišdavė jokio tikro dokumento, patvirtinančio pinigų perdavimo–gavimo faktą, taip esmingai apsunkindama nukentėjusiųjų galimybę jų pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonės. Pabrėžtina, kad vieninteliame nukentėjusiesiems nuteistosios išduotame dokumente, t. y. 2018 m. liepos 13 d. Kasos išlaidų orderyje, nėra nurodyti pačios S. G. vardas ir pavardė (1 t., b. l. 12), o paties dokumento pavadinimas sudaro įspūdį, kad 600 Eur suma buvo išmokėta iš UAB „B.“ kasos. Dėl šių aplinkybių visumos nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios susiklostę santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti, taip pažeidžiant ultima ratio principą. Pabrėžtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog civiliniai teisiniai santykiai yra tada, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-719/2022).

44. Nuteistosios S. G. nusikalstamus tikslus ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistoji neatliko veiksmų, siekdama suteikti su nukentėjusiaisiais sutartas paslaugas, be kita ko, patvirtina iš AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „A.“ gauta informacija. 2020 m. spalio 20 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ rašte Nr. 20-2004E „Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta, kad šiame banke laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 19 d. E. J. ir V. J. vardu paskolų nebuvo suteikta (1 t., b. l. 21). Be to, 2020 m. spalio 22 d. UAB „A.“ rašte Nr. S/00/2020-2128 „Dėl duomenų pateikimo“, kuriame nurodyta, jog E. J., V. J. ir S. G. vardu pateiktų kredito paraiškų 2018–2020 m. nenustatyta (1 t., b. l. 23). Vadinasi, nors nuteistoji įtikinėjo nukentėjusiuosius, kad sprendžia jų paskolos gavimo klausimą, siekia suderinti mažesnes palūkanas ir pan., tačiau objektyvieji įrodomieji bylos duomenys patvirtina, jog jokių realių veiksmų, inicijuojančių paskolos gavimo procesą, S. G. neatliko.

45. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiųjų elgesio, pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas, be kita ko, svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-152-895/2019, 2K-76-788/2020, 2K-136-976/2022). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo konstatuota, nuteistoji S. G. savo paslaugas reklamavo viešame internetiniame skelbimų portale, pirminės sumos perdavimo–priėmimo metu, nors ir neturėdama teisės, dokumentą nukentėjusiesiems išrašė UAB „B.“ vardu, taip siekdama sudaryti patikimumo įspūdį, o tai sudarė pagrindą nukentėjusiesiems pasitikėti ir tikėti nuteistosios tariama kompetencija suteikiant tarpininkavimo paslaugas.

Žemesnės instancijos teismas

46. Apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistoji S. G. būtų įvykdžiusi susitarimą su nukentėjusiaisiais, jeigu ne jai taikytas bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimas (past. – apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad buvo panaikintas lygtinis nuteistosios paleidimas iš pataisos įstaigos: iš LITEKO matyti, jog buvo atsisakyta nuteistosios atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, tačiau jis nebuvo panaikintas) ir pasiuntimas realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę, yra deklaratyvūs, jokiais duomenimis nepagrįsti ir vertintini, kaip nuteistosios gynybinė pozicija.

47. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Pirmiausia, kaip jau buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai „peržengė“ civilinės teisės priemonėmis reguliuojamų santykių sferą. Be to, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistoji S. G. negalėjo numatyti savo sulaikymo ir pasiuntimo atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, nes laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, tačiau bausmę nuteistoji pradėti atlikti ne iš karto. Aptariamą gynybinę poziciją ir apeliacinio skundo argumentus dėl realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo pripažinimo force majeure paneigia ta aplinkybė, kad iš LITEKO duomenų matyti, jog nuteistoji S. G. pradėjo atlikti bausmę 2020 m. lapkričio 25 d., vadinasi, nuo 2018 m. iki 2020 m. lapkričio 25 d. turėjo objektyvias galimybes suteikti sutartas paslaugas nukentėjusiesiems (taip pat ir grąžinti be pagrindo gautas pinigines lėšas). Atkreipiant dėmesį į gynybos argumentus dėl ilgos nuteistosios gydymosi trukmės (gynybos teigimu, nuteistoji gydėsi devynis mėnesius), pažymėtina, kad net ir gydydamasi iki realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo S. G., suprasdama, jog negali įgyvendinti sutartų paslaugų, galėjo nukentėjusiesiems grąžinti pinigus. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi civilinių bylų praktika dėl nenugalimos jėgos įtakos įsipareigojimų (ne)įvykdymui. Kaip jau buvo anksčiau išsamiai nurodyta, nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip laisva valia sudarytas susitarimas dėl paslaugų suteikimo–gavimo, iš kurio kylantys ginčai turi būti sprendžiami civilinės teisės priemonėmis, o apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje.

48. Šių išvadų pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusieji į teisėsaugos institucijas kreipėsi po to, kai sužinojo apie kitus nuo nuteistosios S. G. nukentėjusius asmenis, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tada, kai nuteistoji jau buvo realiai įkalinta, nes būtent tuo metu nukentėjusieji galėjo realiai įsitikinti, jog nesulauks sutartų paslaugų įgyvendinimo. Pažymėtina, kad nuteistosios veiksmų pripažinimas nusikalstamais nepriklauso nuo to, kada nukentėjusieji nusprendė inicijuoti procesą dėl jų pažeistų teisių, jeigu tik nėra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

49. Tai, kad, gynybos teigimu, skundžiamas nuosprendis grindžiamas netiesioginiais įrodymais, nepaneigia pirmosios instancijos teismo ir šiame procesiniame sprendime padarytų išvadų. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-166-628/2020). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir S. G. kaltės motyvuodamas netiesioginiais įrodymais, nepažeidė reikalavimo išvadas pagrindžiančius įrodomuosius duomenis, kurie patvirtina vieni kitus, sujungti į nuoseklią grandinę. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas išimtinai tikėtinomis prielaidomis.

50. Sukčiavimo nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi nusikaltimas laikomas baigtu, kai kyla BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, turto savininkui ar teisėtam valdytojui padaroma turtinė žala – jis netenka turto ar turtinės teisės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-696/2017). Šioje byloje nekyla abejonių, kad dėl nuteistosios panaudotos apgaulės ir neteisėto veikimo nukentėjusieji neteko nuteistajai perduoto turto, t. y. pinigų, o nuteistoji S. G. nukentėjusiųjų perduotą turtą pasisavino, taip padarydama jiems 15 100 Eur dydžio turtinę žalą.

51. Sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-746/2017, 2K-305-693/2017, 2K-251-594/2022). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistoji S. G. nukentėjusiųjų atžvilgiu veikė tiesiogine tyčia. Pritartina apylinkės teismo išvadai, kad S. G. žinojo, jog prisiimtų įsipareigojimų nevykdys, nes tikslingai nesudarė rašytinių pinigų perdavimo–priėmimo dokumentų, vilkino procesą ir, nors neketino vykdyti sandorio, periodiškai įtikinėjo nukentėjusiuosius būtinybe mokėti įvairaus dydžio pinigines sumas. Nėra pagrindo spręsti, kad taip veikdama S. G. nesuvokė, jog dėl tokių jos veiksmų nukentėjusieji patirs turtinės žalos.

52. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistoji S. G. pripažinta kalta dėl kvalifikuoto sukčiavimo, nes pasisavino didelės vertės svetimą turtą. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį XXVIII baudžiamojo įstatymo skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Nuteistosios S. G. nusikalstamų veikų metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (suvestinė redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 Eur. Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad didelės vertės svetimas turtas yra tada, kai jo vertė viršija 12 500 Eur dydžio sumą. Kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytos ir apeliacinės instancijos teisme dar kartą įvertintos aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji iš nukentėjusiųjų pasisavino 15 100 Eur dydžio sumą, jos nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytų ir jos nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog S. G. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Nustačius, kad S. G. teisėtai ir pagrįstai pripažinta kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo nuteistąją išteisinti kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistajai paskirtos bausmės

54. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistoji S. G. pagrįstai pripažinta kalta dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, aptaria ir nuteistajai paskirtos bausmės teisingumo bei pagrįstumo klausimus.

55. Sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, privaloma atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

56. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmės nuteistajai S. G. skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismas atsižvelgė į S. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, stadiją, kaltės formą ir rūšį – nuteistoji padarė tyčinį pagal BK 11 straipsnio 5 dalį sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą baigtą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta S. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstama veika padaryta būnant recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šias išvadas patvirtina byloje esantys Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenys (2 t., b. l. 88–95).

57. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

58. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skiriant bausmę S. G., be kita ko, buvo įvertinti ir nuteistosios asmenybę apibūdinantys duomenys. Nusikalstamą veiką nuteistoji padarė būdama du kartus teista, o baigė daryti – būdama teista tris kartus. Kaip reikšmingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, S. G., be kita ko, buvo teista už sukčiavimą, dokumentų suklastojimą (2 t., b. l. 88–95). Pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už trejus metus matyti, kad nuteistoji du kartus bausta administracine tvarka, o informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (2 t., b. l. 85–87). Pabrėžtina ir tai, kad nusikalstama veika nukentėjusiesiems E. ir V. J. padaryta žala nebuvo atlyginta, o pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde pateikti S. G. paaiškinimai dėl negalėjimo grąžinti 4 000 Eur vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai S. G., visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai.

59. Konkreti bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

60. Nuteistoji skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurios sankcijoje įtvirtinta vienintelė laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė. Teismas, skirdamas bausmę, siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021), o bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

61. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, anksčiau nuteistajai taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepakeitė nuteistosios S. G. nusikalstamo pobūdžio nuostatų ir teigiamo poveikio jos elgesiui nepadarė. Be to, pirmosios instancijos teismas, net ir nenustatęs nagrinėjamu atveju nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatęs vieną ją sunkinančią, vis tik skyrė artimą vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, t. y. laisvės atėmimą ketveriems metams.

62. BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu nuosprendžiu neteisingai paskiriama bausmė. Neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Vis dėlto, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

63. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, dėl to nėra pagrindo BK 62 straipsnio nuostatų pagrindų švelninti nuteistajai S. G. paskirtą bausmę. Taip pat teisėjų kolegija nemato galimybės nuteistosios S. G. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Kai skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parenkama švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021). Anksčiau aptartos byloje nustatytos aplinkybės, taip pat ir nuteistosios asmenybę apibūdinantys duomenys neleidžia spręsti apie daug mažesnį nuteistosios asmenybes ir jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, dėl to nėra pagrindo S. G. skirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bausmės paskirtis bus tinkamai įgyvendinta nuteistajai skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, o nustatytas jos dydis nelaikytinas per griežtu.

64. Vertindama nuteistajai paskirtos bausmės klausimą, teisėjų kolegija vertina ir bausmių bendrinimo pagrįstumą bei teisėtumą. Dėl nagrinėjamoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos nuteistajai paskirta bausmė buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi – dvejais metais penkiais mėnesiais ir septyniolika dienų. Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį (BK 64 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgdamas į nuteistosios S. G. asmenybę apibūdinančius duomenis ir pasikartojantį nuteistosios nusikalstamą elgesį, prie nagrinėjamoje byloje paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėjo neatliktos bausmės dalį, artimą pusei – vienerius metus tris mėnesius laisvės atėmimo. Be to, pagrįstai prie galutinės laisvės atėmimo bausmės pridėjo visą baudos bausmę.

65. Nors visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį, tačiau tikslas nubausti – yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajai S. G. bausmė paskirta teisėtai, tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei pačios nuteistosios asmenybei, todėl neprieštarauja teisingumo principui. Vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu bausmė tinkamai subendrinta su ankstesniais nuosprendžiais paskirta ir neatlikta bausmės dalimi. Apeliaciniame skunde nesant konkrečių su nuteistajai paskirta bausme nesutikimo motyvų, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

66. Nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniu skundu prašoma, išteisinus nuteistąją S. G., byloje pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad skundžiamu nuosprendžiu S. G. pagrįstai pripažinta kalta dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nenustatė pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo.

67. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016). Dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-648/2019).

68. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji E. J. ir V. J. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 15 100 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė E. J. pripažinti civiliniu ieškovu (1 t., b. l. 39). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas visa apimtimi.

69. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, žala pripažįstama asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kaip teisingai pažymima skundžiamame nuosprendyje, pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117/2010, 168-211/2018, 2K-307-689/2019).

70. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra neteisėta (baudžiamojoje byloje – nusikalstama) veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

71. Kaip jau buvo išsamiai motyvuota, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad dėl nusikalstamų nuteistosios veiksmų, apgaule suklaidinti nukentėjusieji iš viso neteko 15 100 Eur dydžio sumos. Kadangi būtent nuteistosios S. G. neteisėtais veiksmais nukentėjusiesiems buvo padaryta turtinė žala, tarp nuteistosios veikos ir kilusių padarinių neabejotinai egzistuoja priežastinis ryšys. Vadinasi, pripažinus, kad S. G. yra kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

72. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

73. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu S. G. pagrįstai pripažinta kalta, jos veiksmuose nustačius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisingai individualizuojant dėl to kylančias teisines pasekmes ir pagrįstai visa apimtimi tenkinant nukentėjusiųjų civilinį ieškinį, nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistosios S. G. ir jos gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė