- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-13
- Bylos Nr.
- 2A-182-921/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-02321-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Pareiškėjas
- V. N., K. N.
- Suinteresuotas asmuo
- Pakruojo rajono savivaldybei, Valstybės įmonei „Turto bankas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-14424-841/2025 pagal pareiškėjų V. N. ir K. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Pakruojo rajono savivaldybei, Valstybės įmonei „Turto bankas“, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. pareiškėjai V. N. ir K. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydami nustatyti faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – gyvenamąjį namą, tvartą, klėtį, esančius adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir statiniai arba ginčo turtas).
2. Pareiškėjai nurodė, kad yra nekilnojamojo turto sąžiningi ir teisėti valdytojai, gyvena name nuo 1988 m. iki šiol (prieš tai gyveno pareiškėjo tėvai), yra papildomai investavę daug asmeninių lėšų, tik pareiškėjų dėka pastatai išliko (pastatai statyti apie 1940 m.). Pareiškėjai yra sudarę elektros tiekimo sutartį, moka mokesčius už žemę, rinkliavą, elektrą ir pan.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atsiliepime pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo prašė atmesti. Nurodė, kad pagal šiuo metu byloje pateiktus įrodymus nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti.
4. Suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą su pareiškimu sutiko. Nurodė, kad neturi daiktinių teisių, pretenzijų į pareiškėjų pareiškime minimą nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas nėra įtrauktas į ,,Statinių, kurie neturi savininkų (ar, kurių savininkai nežinomi)“ sąrašą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
6. Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.
Šalies argumentai
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai pareiškime patys nurodė, kad ginčo turtas buvo kolūkio nuosavybė. Tai teismui leido padaryti išvadą, kad ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o buvo valstybės nuosavybė.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog valstybė perleido nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą pareiškėjai ar jos sutuoktiniui ir tokiu būdu prarado nuosavybę. Teismas padarė išvadą, kad nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklauso valstybei ir šiuo atveju egzistuoja imperatyvus draudimas įgyti šį turtą įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pareiškėjų prašymą atmetė.
9. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog pareiškėjai nuo 1992 m. kovo 17 d. valdo, naudojasi, prižiūri, rūpinasi turtu ir moka visus turto savininkui priklausančius mokėti mokesčius, neturi teisinės reikšmės, nes draudimas įgyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Todėl teismas dėl kitų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo plačiau nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu pareiškėja V. N. prašo: pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, pašalinant iš motyvuojamosios dalies išvadas, kad gyvenamasis namas, tvartas ir klėtis nebuvo privati asmenų nuosavybė, o buvo valstybės nuosavybė; prie bylos medžiagos prijungti papildomus įrodymus (1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemio išskirstymo planą, 1941 m. fiksuotą vietovės karinį žemėlapį, 1942 m. buto ūkio lapą). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o valstybės nuosavybė. Teismas, konstatuodamas minėtas aplinkybes, nesiaiškino ginčo turto kilmės, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas, nors turėjo tą padaryti. Bylos duomenys patvirtina faktą, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas 1940 m., tvartas – 1937 m., svirnas – 1937 m., pirtis – 1937 m. Todėl, priešingai nei nurodyta teismo sprendime, ginčo turtas buvo sukurti ne valstybės lėšomis, o pareiškėjo K. N. senelių iki karo. Pastatais visą laiką, net ir sovietinės okupacijos metais, naudojosi pareiškėjo K. N. šeima (seneliai, tėvai), o vėliau ir pats pareiškėjas su apeliante. Apeliantė savo teises dėl ginčo statinių ir nuosavybės teisių į juos nustatymo ketina įgyvendinti kitais teisinės gynybos būdais. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad minėti statiniai yra valstybės nuosavybė, ne tik, kad neatitinka faktinių duomenų, bet ir sukels apeliantei ir pareiškėjui kliūtis atkurti nuosavybės teises į statinius.
10.2. Apeliantė teikia teismui ir prašo prie bylos medžiagos prijungti papildomus įrodymus – 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemio išskirstymo planą (pareiškėjo seneliams priskirtas žemės sklypas, pažymėtas Nr.5), 1941 m. fiksuotą karinį žemėlapį (kuriame matosi ginčo statiniai), 1942 m. buto ūkio lapą (fiksuota, kad pareiškėjo seneliai yra ūkininkai ir gyvena (duomenys neskelbtini) kaime). Apeliantė nurodo, kad būtinybė pateikti papildomus įrodymus kilo tik tada, kai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčo statiniai priklauso valstybei nuosavybės teise, nes buvo sukurti bendru darbu ir bendromis lėšomis.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo atmesti apeliacinį skundą, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiai argumentais:
11.1. Teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad nėra visų įgyjamosios senaties sąlygas atitinkančių pagrindų. Aplinkybė, kad statiniai datuojami 1937–1940 m. nėra teisiškai reikšminga, nes įvykus sovietinei okupacijai, turtas buvo nacionalizuotas. Patys pareiškėjai nurodė, kad apsigyveno tuometiniame „Draugystės“ kolūkiui priklausančiame name. Vadinasi statiniai buvo kolūkio nuosavybė. Šiuo atveju nėra ne tik duomenų apie privatizavimą, bet ir duomenų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo statiniai liko viešosios nuosavybės objektu (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-1070/2025; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-42-562/2024). Kartu jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
11.2. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą, būtina vadovautis panašiose bylose priimtais teismų sprendimais (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-446-450/2017, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4641-1004/2017, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-409-883/2016 ir kt.).
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas K. N. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Pažymi, kad ginčo statiniai stovi ant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Ginčo statiniai niekada nebuvo valstybės nuosavybė. Pažymi, kad ginčo statiniai buvo statyti pareiškėjo senelių iki sovietinės okupacijos ir nacionalizacijos. Tai patvirtina byloje esantis išrašas ir namų knygos 14 psl. ir apeliantės pateikti papildomi įrodymai. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčo statiniai buvo sukurti viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Iki nacionalizacijos ginčo statiniai priklausė pareiškėjo seneliams. Po jos, ginčo statiniais ir toliau naudojosi seneliai. Vėliau jais naudojosi ir pareiškėjas su žmona.
12.2. Siekiant patvirtinti faktą, kad J. N. ir E. N. yra pareiškėjo seneliai su atsiliepimu pareiškėjas teikia savo tėvo gimimo liudijimą ir savo gimimo liudijimą, kuriuos prašo prijungti prie bylos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų (CPK 329) straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. Apeliantė prašo pridėti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus: 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemio išskirstymo planą, 1941 m. fiksuotą vietovės karinį žemėlapį, 1942 m. buto ūkio lapą. Apeliantė nurodo, kad būtinybė pateikti papildomu įrodymu kilo po pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ginčo statiniai priklauso valstybei nuosavybes teise, nes buvo sukurti bendru darbu ir bendromis lėšomis. Apeliantės teigimu, jos pateikti įrodymai patvirtina, kad statiniai iki karo buvo pastatyti pareiškėjo K. N. senelių.
15. Pareiškėjas K. N. prašo pridėti prie bylos kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus naujus įrodymus: savo tėvo ir savo gimimo liudijimus. Minėti įrodymai, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad J. N. ir E. N. yra pareiškėjo seneliai.
16. CPK normos nustato, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).
17. Apeliantė ir pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl nauji įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui. Įvertinęs teikiamų naujų įrodymų turinį, jų datas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad objektyvių kliūčių pateikti šiuos įrodymus anksčiau nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su argumentu, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik po ginčijamo sprendimo priėmimo. Kadangi faktinės aplinkybės buvo nurodytos pareiškime, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jas pagrindžiantys įrodymai privalėjo būti pateikti bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Be to, naujų įrodymų turinys nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, todėl šiuo aspektu jie neatitinka ir sąsajumo reikalavimų (CPK 180 straipsnis).
18. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nenustatyta sąlygų CPK 314 straipsnyje įtvirtintai išimčiai taikyti, todėl apeliantės su apeliaciniu skundu ir pareiškėjo su atsiliepimu į jį teikiamus įrodymus atsisakoma priimti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
14. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, tvartą, klėtį, esančius adresu (duomenys neskelbtini).
15. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje Nr. e3K-3-71-916/2023 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas; 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-245-1120/2024, 20 punktas).
16. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškėjai turi įrodyti, kad yra daiktų valdytojai, kad valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimą atmetė konstatavęs, kad ginčo turtas yra valstybės nuosavybė. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamasis pačių pareiškėjų pareiškime nurodyta aplinkybe, kad statiniai buvo kolūkio nuosavybė.
18. Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ji savo pažeistoms teisėms apginti pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, todėl sprendimo neprašo panaikinti, tačiau prašo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies teismo padarytą išvadą dėl turto priklausomybės valstybei. Apeliantės teigimu, ginčo turtas buvo pastatytas pareiškėjo K. N. senelių lėšomis ir buvo privati nuosavybė.
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjų šeima nuo 1988 m. apsigyveno tuometiniam „Draugystės“ kolūkiui priklausančiame name ir jį nuomojosi. Tai patvirtina ne tik pačių pareiškėjų aplinkybės, nurodytos pareiškime, bet ir rašytiniai įrodymai: Ūkinių knygų išrašai bei VĮ Registrų centro 2025 m. balandžio 3 d. priimtas sprendimas Nr. SPR4-4032 (14.5E). Šiuose dokumentuose užfiksuota, jog pareiškėjai statinius, kurie priklausė kolūkiui „Draugystės“, valdė nuomos teise.
20. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo turtas priklausė kolūkiui „Draugystės“ ir buvo perduotas pareiškėjų šeimai naudotis nuomos pagrindu.
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos (24 straipsnio 1 dalis, 95 straipsnio 1 dalis, 102 straipsnis ir kt.) patvirtina, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektais, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe (Lietuvos Aukščiausiojo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010).
22. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, nurodytą anksčiau, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino kolūkio nuosavybę su valstybine nuosavybe.
23. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kolūkių turto likimą ir privatizavimo procesus reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimtas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas).
24. Vadovaujantis Įstatymo 13, 14 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ neprivatizuotas kolūkių turtas galėjo būti perduotas disponuoti vietos savivaldybei arba tapti valstybės turtiniu įnašu (pajumi) į žemės ūkio bendroves.
25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie kolūkio „Draugystė“ likvidavimo ar reorganizavimo eigą, taip pat nėra įrodymų, ar turtas buvo privatizuotas, ar perduotas žemės ūkio bendrovei, ar liko valstybės (savivaldybės) žinioje.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina tam tikrus prieštaravimus dėl ginčo turto valdymo. Nors pareiškime nurodyta, jog pareiškėjų šeima ginčo turtą nuomojosi iš kolūkio iki jo likvidavimo, t. y. iki 1992 m. kovo 17 d., Ūkinių knygų išrašai patvirtina, jog nuomos santykiai tęsėsi bent iki 1996 m. Tai reiškia, kad likvidavus kolūkį „Draugystės“, turtas galėjo pereiti kitam subjektui, tačiau byloje nėra duomenų, kas tapo nuomotoju ir perėmė turto savininko teises (jeigu perėmė).
27. Nesant anksčiau nurodytų duomenų, taip pat esant nurodytiems prieštaravimams, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad turtas yra valstybės nuosavybė, laikytina neįrodyta ir teisiškai nepagrįsta, todėl šalintina iš sprendimo motyvų.
28. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, esą statinių pastatymo faktas 1937–1940 m. laikotarpiu patvirtina jų privatų statusą.
29. Visuotina žinoma aplinkybė, kad okupacinė valdžia nuo 1940 m. vykdė masinę nacionalizaciją, kuria buvo paneigta asmenų teisė į privačią nuosavybę. Be to, byloje nustatyti nuomos santykiai su kolūkiu paneigia tęstinį privačios nuosavybės valdymą.
30. Pažymėtina, kad pažeistoms nuosavybės teisės atkurti buvo priimtas specialus 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl ginčo turto buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.
31. Apibendrinant, darytina išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų konstatuoti nei tai, kad ginčo turtas išliko privačia nuosavybe, nei tai, kad turtas yra valstybės nuosavybė. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo faktą dėl valstybės nuosavybės teisės nepagrįstai sutapatindamas nuosavybės formas ir neištyręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, ši sprendimo motyvų dalis šalintina.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės priimto procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad ginčo turtas, kuris priklausė kolūkiui „Draugystės“, yra valstybės nuosavybė, todėl ši išvada šalintina iš ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies, sprendimą paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, pašalinant iš motyvuojamosios dalies išvadą, kad ginčo turtas: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir klėtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.