- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-15
- Bylos Nr.
- 2YT-14424-841/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-02321-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gražina Mataitienė
- Pareiškėjas
- V. N., K. N.
- Suinteresuotas asmuo
- (duomenys neskelbtini)
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje teisėja Gražina Mataitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. N. ir K. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei, Valstybės įmonei „Turto bankas“, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai V. N. ir K. N. kreipėsi su pareiškimu, prašydami nustatyti faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą– gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius adresu (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pagal šiuo metu byloje pateiktus įrodymus nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo prašė atmesti, bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.
Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškimu sutinka, neturi daiktinių teisių, pretenzijų į pareiškėjų pareiškime minimą nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas nėra įtrauktas į ,,Statinių, kurie neturi savininkų (ar, kurių savininkai nežinomi)“ sąrašą. Prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai susituokė (duomenys neskelbtini) ir apsigyveno tuometiniame „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui priklausančiame name, kuriame jau gyveno (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjų – K. N., kuris liko name gyventi po savo tėvo mirties. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) dirbo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, jiems buvo leista gyventi tame name. Iš (duomenys neskelbtini) apylinkės tarnybos Ūkinės knygos išrašo matyti, kad iki kolūkio likvidavimo, tai yra (duomenys neskelbtini), jų šeima nuomojosi namą su priklausiniais iš minėto kolūkio. Vėliau likvidavus „(duomenys neskelbtini)“ kolūkį, jie liko gyventi su šeima tame pačiame name. Kreipėsi į tuometinę „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio likvidacinę komisiją, kad jiems leistų nusipirkti gyvenamąjį namą su priklausiniais, tačiau namas nebuvo įregistruotas, nebuvo jo statybos ar įsigijimo dokumentų, todėl prašymo niekas netenkino. Pareiškėjai prižiūrėjo pastatus, juos rekonstravo savo lėšomis, ten ir gyvena iki šiol, teigia, kad tik jų dėka namas išliko tinkamas gyventi. Norėdami įteisinti nuosavybę, pagalbos kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūniją, (duomenys neskelbtini) regioninį valstybės archyvą, kitas institucijas. Jiems buvo patarta parengti nekilnojamųjų daiktų, tai yra gyvenamojo namo, tvarto, klėties ir kitų priklausinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylą ir kreiptis su prašymu įregistruoti nuosavybę į valstybės įmonę „Registrų centrą“. 2024 m. rugpjūčio mėnesį buvo parengta minėtų pastatų kadastro duomenų byla, pareiškėjai kreipėsi į VĮ įmonę „Registrų centras“ su prašymu įregistruoti statinius pareiškėjų vardu, tačiau VĮ „Registrų centras“ 2025-03-19 pareiškėjų prašymą atmetė, nurodė, kad jų pateikti dokumentai nepatvirtina nuosavybės teisių atsiradimo į pastatus. Pareiškėjai yra minėto turto, tai yra pastatų esančių adresu: (duomenys neskelbtini), sąžiningi ir teisėti valdytojai, gyvena name nuo (duomenys neskelbtini) m. iki šiol (prieš tai gyveno pareiškėjo tėvai), yra papildomai investavę daug asmeninių lėšų, tik pareiškėjų dėka pastatai išliko (pastatai statyti apie (duomenys neskelbtini) m.). Pareiškėjai yra sudarę elektros tiekimo sutartį, moka mokesčius už žemę, rinkliavą, elektrą ir pan.
Įstatymu yra apibrėžta, kad įgyjamoji senatis yra (duomenys neskelbtini) iš nuosavybės teisės įgijimo būdų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus, nurodytus CK 4.68-4.71 straipsniuose. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip (duomenys neskelbtini) metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, turi nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejų, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje numatytą laiką- ne mažiau kaip (duomenys neskelbtini) metų.
V. N. ir K. N. pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas aukščiau minėtas įstatymo nustatytas sąlygas.
Šioje byloje nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjams įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013). CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimų, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011).
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3- 408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB ,, (duomenys neskelbtini)“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Pareiškime nurodoma, kad statiniai buvo kolūkio nuosavybė: „<...> apsigyvenome tuometiniam „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui priklausančiame name, <...> Kadangi (duomenys neskelbtini) dirbome „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, mums buvo leista gyventi tame name“. Aplinkybė, kad statiniai nebuvo registruoti NT registre neturi reikšmės šio turto kaip viešosios nuosavybės objekto vertinimui, nes patys pareiškėjai pripažįsta šią aplinkybė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 187 str.).
Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o buvo valstybės nuosavybė. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Tai kad pareiškėjų pareiškimas yra nepagrįstas patvirtina ir teismų praktika (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)).
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.
Šioje byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog valstybė perleido nuosavybės teisę į nekilnojamus daiktus pareiškėjai ar jos sutuoktiniui ir tokiu būdu prarado nuosavybę, teismas daro išvadą, kad nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklauso valstybei ir šiuo atveju egzistuoja imperatyvus draudimas įgyti šį turtą įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pareiškėjų prašymas atmestinas.
Aplinkybės, kad pareiškėjai nuo (duomenys neskelbtini) m. valdo, naudojasi, prižiūri, rūpinasi turtu ir moka visus turto savininkui priklausančius mokėti mokesčius, neturi teisinės reikšmės, nes draudimas įgyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo, todėl teismas dėl kitų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo plačiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177–197, 259-270, 530-533 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmus.