- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-29
- Bylos Nr.
- e2A-949-1070/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09366-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Svetlana Panina
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonės „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- L. O., L. M., D. Ž., A. R., T. K., J. K., J. Š., L. R., E. R., K. F. T., V. M., O. G., A. U., J. U., E. T., I. T., A. M., M. U., O. P., E. T.-G., Ž. G., V. K., V. Š., N. Č., D. Č., T. L., M. Š., M. S., P. D., S. M., J. Z.
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Svetlana Panina
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. O., L. M. (L. M.), D. Ž., A. R., T. K., J. K., J. Š., L. R., E. R., K. F. T., V. M., O. G., A. U., J. U., E. T., I. T., A. M., M. U., O. P., E. T.-G., Ž. G., V. K. (V. K.), V. Š., N. Č., D. Č. (D. C.), T. L., N. Č., M. Š., M. S., P. D., S. M., J. Z. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Turto bankas“, valstybės įmonė „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai L. O., L. M., D. Ž., A. R., T. K., J. K., J. Š., L. R., E. R., K. F. T., V. M., O. G., A. U., J. U., E. T., I. T., A. M., M. U., O. P., E. T.-G., Ž. G., V. K., V. Š., N. Č., D. Č., T. L., N. Č., M. Š., M. S., P. D., S. M. ir J. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslino 2024 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio metu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jie įgijo pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus – sandėliukus (tam tikras ūkinio pastato dalis), esančius ūkio pastate (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškimas buvo grindžiamas tuo, kad gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamieji namai) buvo pastatyti apie 1940 m. Apie 1960 m. tarp pastatų buvo pastatytas ūkinis pastatas, suskirstytas į mažus sandėliukus, kuris nėra registruotas valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“. Vilniaus miesto savivaldybė suteikė jam adresą (duomenys neskelbtini). Anksčiau Gyvenamieji namai neturėjo centrinės šildymo sistemos, o kai kurie iš jų neturi iki šiol. Namai buvo šildomi kietu kuru (malkomis / anglimis), todėl kuro laikymui žmonėms buvo paskiriamas ir atitinkamas sandėliukas, kuris, keičiantis savininkams, buvo perduodamas naujiems butų savininkams kaip priklausinys. Sandėliukų pastatas buvo skirtas aptarnauti Gyvenamuosius namus. Įrengus centrinį šildymą, žmonės iki šiol laiko sandėliukuose kitus savo daiktus – dviračius, bulves ir pan. Sandėliukais naudojamasi nepertraukiamai ilgiau kaip 60 metų nepriklausomai nuo jų naudotojų pasikeitimo. Kiekvienas sandėliuko naudotojas elgėsi su juo kaip su savo nuosavybe: darė remontus, įsivedė elektrą, 2019 m. keitė stogo dangą. Naudojamasis sandėliukais yra sąžiningas, išviešintas ir neslaptas. 1992 m. leidus žmonėms privatizuoti butus, buvo pradėtos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartys su Gyvenamųjų namų butų naudotojais. Nei vienoje iš sutarčių nenurodyta, kad būtų parduodama atitinkama sandėliuko dalis. Seniūnijos darbuotojai paaiškindavo, kad gyventojai ir toliau galės naudotis sandėliukais, nes jie priklauso gyventojams. Šiose pirkimo-pardavimo sutartyse įrašyta, kad butai parduodami kartu su rūsiais, nors name (duomenys neskelbtini), nėra rūsių ir žmonės nesinaudoja jais. Sandėliukai neapskaityti sąrašuose kaip valstybės ar savivaldybės turtas. Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė pradėti jų pripažinimo bešeimininkiais procedūrą. Pareiškėjai savo iniciatyva atliko sandėliukų pastato kadastrinius matavimus tam, kad būtų išmatuota ir žinoma, koks pareiškėjas, kokį sandėliuką naudoja. Sandėliukai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jie nėra įregistruoti viešame registre kito asmens vardu. Todėl galima daryti išvadą, jog pareiškėjai, įsigiję butus, kartu perėmė valdyti ir sandėliukus. Visą laikotarpį sandėliukai buvo valdomi teisėtai, niekas nebuvo pareiškęs pareiškėjams pretenzijų dėl jų naudojimo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į pareiškimą prašė netenkinti pareiškimo. Nurodė, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas atskirai privatizavimo dokumentuose. Nesant duomenų apie tai, kad ginčo turtas buvo įkainotas ir apmokėtas privatizavusio asmens teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo teigti, kad ginčo turtas buvo tinkamai privatizuotas kaip buto priklausinys. Ginčo turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnio redakciją, galiojusią 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Viešosios nuosavybės perleidimas privatiems subjektams vykdytas 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka.
4. Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime į pareiškimą prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nurodė, kad, jei teismas tenkintų pareiškėjų prašymą, pastatas ir nuosavybės teisės į jo dalis negalės būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nes Kadastro tvarkytojui Nekilnojamojo turto registro posistemėje „Matininkas“ nepateikta teisės aktų reikalavimus atitinkanti pastato kadastro duomenų byla.
5. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą prašė netenkinti pareiškimo. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose be Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.19 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, apibūdinančių priklausinį, turi būti nustatyta aplinkybė, kad patalpa yra naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka, ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys būdingas priklausiniui. Byloje prašoma nustatyti, jog sandėliukai yra įgyti pagal įgyjamąją senatį, tačiau kartu yra teigiama, jog tai yra butų priklausiniai. Nustačius, kad sandėliukai priklauso pareiškėjams, minėtas turtas negalėtų būti pakartotinai įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu. Peržiūrėjus Vilniaus miesto savivaldybės Paslaugų skyriaus Archyvo poskyryje saugomą Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus 1999-2008 m. nuolat saugomų privatizuotų objektų bylų apyrašą Nr. 2 bei Nekilnojamo turto skyriaus 2022 m. nuolat saugomų parduotų nekilnojamo turto objektų bylų perdavimo aktą, nerasta duomenų apie nekilnojamojo turto objekto – ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), pardavimą.
6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškimą prašė netenkinti pareiškimo. Nurodė, kad tuo atveju, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal REGIA informacinės sistemos duomenis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nesuformuotas. Vilniaus miesto savivaldybei be kitų žemės sklypų buvo perduota patikėjimo teise valdyti ir nagrinėjamai situacijai aktuali nesuformuota valstybinė žemė. Nurodyti sandėliukai nėra suformuoti ar formuojami kaip atskiri statiniai, jiems nesuteikti unikalūs numeriai. Teismui pateikta 2024 m. vasario 7 d. kadastro duomenų byla neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl preziumuotina, kad turtas galėtų būti laikomas viešąja nuosavybe. Byloje nepateikta įrodymų patvirtinančių, jog sandėliukai funkciškai susiję su gyvenamosiomis patalpomis (pastatu).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu patenkino pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai įgijo pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus – sandėliukus (pastato, unikalus numeris 4400-6299-3722, tam tikras dalis), esančius (duomenys neskelbtini).
8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje pateikta 2024 m. vasario 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, nustatė, kad (duomenys neskelbtini), yra 168,06 kv. m vieno aukšto ūkinis pastatas (pažymėtas plane 1I1/p), unikalus Nr. 4400-6299-3722, kurio statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1960. Pastatas sužymėtas plane į 36 skirtingas patalpas, kiekvienai patalpai priskirtas atitinkamas ploto vienetas.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė iš pareiškėjų pateiktų dokumentų, kad Vilniaus regiono valstybės archyve nėra dokumentų apie sandėliukų suteikimą, Archyvo pateiktoje 1966 m. daryto plano kopijoje matyti, kad ginčo sandėliukai yra pažymėti indeksu „4“ bei stovi toje pačioje vietoje, kaip ir dabar, vadinasi, šie sandėliukai buvo pastatyti iki 1966 m. Ūkinis pastatas yra suskirstytas į mažus sandėliukus, šildymo sistema tuo metu buvo kietu kuru, žmonės turėjo šildyti savo butus malkomis / anglimis. Pasak teismo, atitinkamas sandėliukas iš nurodyto ūkinio pastato buvo paskiriamas kuro laikymui: sovietinei valdžiai suteikiant žmonėms butą bet kuriame iš Gyvenamųjų namų, tam gyventojui buvo išduodamas orderis ir atsakingas darbuotojas nurodydavo, kuriuo sandėliuku iš minėto pastato atitinkamas žmogus galės naudotis.
10. Teismas nurodė, jog ilgainiui butų ir ginčo sandėliukų savininkai keitėsi ir šią dieną yra nusistovėjusi būtent tokia sandėliukų naudotojų tvarka, kuri nurodoma pareiškime. Sandėliukais yra naudojamasi ilgiau negu 10 metų, šis naudojimasis yra išviešintas. 1992 m. leidus žmonėms privatizuoti butus, buvo pradėtos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartys su butų naudotojais. Teismas, įvertinęs byloje pateiktas sutartis bei paaiškinimus, nustatė, kad nei vienoje iš tų sutarčių nenurodyta, jog būtų parduodama atitinkama sandėliuko dalis, tačiau seniūnijos darbuotojai, sudarydami su gyventojais butų pirkimo-pardavimo sutartis, neįrašinėjo sandėliukų pastato dalių į sutartį, o paaiškindavo, kad gyventojai ir toliau galės naudotis tais sandėliukais, nes jie priklauso gyventojams. Šiose pirkimo-pardavimo sutartyse įrašyta, kad butai parduodami kartu su rūsiais, nors name (duomenys neskelbtini), nėra rūsių. Pareiškėjai, įsigiję butus, kartu perėmė valdyti ir sandėliukus. Visą laikotarpį šie sandėliukai buvo valdomi teisėtai, niekas nebuvo pareiškęs pareiškėjams pretenzijų dėl jų naudojimosi sandėliukais.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių dokumentų turinį, konstatavo, kad nėra aplinkybių, patvirtinančių, jog ginčo turtas yra valstybės. Priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo pradėjusi ginčo sandėliukų kaip bešeimininkio turto procedūrą, įtraukė juos į statinių, neturinčių savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktą, pakabino ant ginčo sandėliukų (duomenys neskelbtini), pranešimus apie ketinimą pripažinti juos bešeimininkiais daiktais. Teismo teigimu, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad ginčo sandėliukai yra valstybės turtas, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįrodinėjo, kad šis turtas priklauso valstybei ar savivaldybei.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų, kad pareiškėjų butų (toliau – ir Butai) registro išrašai patvirtina šių nurodytas aplinkybes, kad Gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), statyba baigta 1940 m.
13. Teismas nustatė iš pareiškėjos T. K. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad 1954 m. sandėliukai buvo mediniai, o po kapitalinio remonto 1960 m., jie perdaryti į mūrinius, kad vykdomojo komiteto skyriaus atstovas 1960 m. padalino kiekvienam butui po sandėliuką kurui laikyti, nes nebuvo rūsių, o sandėliukas buvo kaip rūsys; 1992 m. prasidėjus privatizavimui (duomenys neskelbtini) seniūnija pateikė pirkimo-pardavimo sutartis, buvo paaiškinta, kad įrašas „su rūsiu“ reiškia su sandėliukais. Iš kitų pareiškėjų rašytinių paaiškinimų teismas nustatė, kad ilgainiui keitėsi butų savininkai, tame tarpe ir sandėliukų; kai pareiškėjai pirko atitinkamus butus, prieš tai buvęs buto savininkas perduodavo ir sandėliuko raktus bei nurodydavo, kokiu sandėliuku naujasis savininkas gali naudotis; tam tikrais atvejais buvęs buto savininkas naudojosi ne vienu sandėliuku dar prieš 1992 m., kai prasidėjo butų privatizacija.
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, nustatė kad dalis (duomenys neskelbtini) esančių butų naudojasi sandėliukais dėl tuo metu buvusio namo numerių ženklinimo ir buvusio gatvių išdėstymo. Butų privatizavimo sutartyse, pagal kurias buvo privatizuoti butai, (duomenys neskelbtini), nurodomas kitoks namo adresas. Pvz., pareiškėjos M. S. šiuo metu esantis adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau šio buto privatizavimo sutartyje nurodytas adresas (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad anksčiau buvo kitokia namų numeracija, todėl šie sandėliukai buvo skiriami ir (duomenys neskelbtini) esantiems gyventojams.
15. Teismas, įvertinęs butų pirmines privatizavimo sutartis ir kitus byloje esančius duomenis, pareiškėjų paaiškinimus, nustatė, kad L. O. butas (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas pagal 1992 m. liepos 9 d. sutartį Nr. 21-3075, buto sandėliukas buvo naudojamas dar prieš privatizavimo momentą ir jo naudojimas nebuvo nutrūkęs, sandėliukas naudojamas daugiau kaip 10 metų. L. M. butas (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas pagal 1992 m. balandžio 14 d. dienos sutartį pareiškėjo tėvo, o vėliau atiteko pareiškėjui. Pareiškėjas ir jo giminės naudojosi sandėliuku dar prieš buto privatizavimą. D. Ž. butą (duomenys neskelbtini), įsigijo 2006 m. sausio 11 d. Mainų sutarties pagrindu, 1998 m. šis butas buvo įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybe, kadangi jame iki šiol yra krosninis šildymas, pareiškėjai įsigyjant Mainų sutarties pagrindu butą, Vilniaus miesto savivaldybės atstovas perdavė jai sandėliuko raktus ir parodė, kuriuo sandėliuku ji gali naudotis bei laikyti malkas, skirtas buto šildymui. A. R. butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1992 m. balandžio 28 d. sutarties Nr. 19-2941 pagrindu, buvę buto savininkai perdavė jai raktus ir parodė, kuriuo sandėliuku ji gali naudotis. T. K. ir J. K. įgijo butą (duomenys neskelbtini), 1992 m. balandžio 7 d. sutarties pagrindu, naudoja sandėliuką iki šiol. J. Š. butas (duomenys neskelbtini), sudarytas iš dviejų sujungtų butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Butas (duomenys neskelbtini)buto įgytas 1993 m. vasario 25 d. sutarties Nr. 569 pagrindu, o butas (duomenys neskelbtini) - 1993 m. vasario 25 d. sutarties pagrindu. L. R. ir E. R. butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1992 m. balandžio 14 d. sutarties Nr. 19-2581 pagrindu. K. F. T. butas (duomenys neskelbtini), įgytas 1992 m. balandžio 28 d. sutarties Nr. 19-2917 pagrindu. V. M. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas 1992 m. gegužės 21 d. sutarties Nr. 21-2383 pagrindu. O. G. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas 1992 m. rugpjūčio 6 d. sutarties Nr. 21-3343 pagrindu. A. U. ir J. U. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas 1992 m. birželio 2 d. sutarties Nr. 21-2558 pagrindu. E. T., I. T. ir A. M. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas 1992 m. gegužės 21 d. sutarties Nr. 21-2397 pagrindu. M. U. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)), įgytas 1992 m. rugpjūčio 18 d. sutarties Nr. 21-3427 pagrindu. O. P. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas 1992 m. balandžio 28 d. sutarties Nr. 19-2922 pagrindu. Iš privatizavimo sutarties nustatyta, kad joje nurodomas adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo metu šiam butui yra suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buvusi butų numeracija buvo chaotiška, nes buvo žymimas vienas ir tas pats namo adresas (duomenys neskelbtini), o šiuo metu tai yra keli skirtingi namai – (duomenys neskelbtini)). E. T.-G. ir Ž. G. butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1999 m. iš VĮ „Valstybės turto fondas“, butas vėliau buvo parduodamas kitiems asmenims, tačiau įsigyjant iš valstybės įmonės buvo nurodyta, kokiu sandėliuku yra galima naudotis. V. K. butas (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 1992 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. 19-2924. N. Č. ir D. Č. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas pagal 1992 m. birželio 11 d. sutartį Nr. 21-2753. T. L. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas pagal 1992 m. gegužės 5 d. sutartį Nr. 21-1985. N. Č. butas (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 1992 m. liepos 16 d. sutartį Nr. 21-3146. M. Š. butas (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 1992 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. 19-2918. M. S. butas (duomenys neskelbtini) (tuo metu buto adresas buvo (duomenys neskelbtini)) įgytas pagal 1992 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. 19-2916. P. D. butas (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 1992 m. gegužės 26 d. sutartį Nr. 21-2480. S. M. ir J. Z. butas (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 1992 m. balandžio 14 d. sutartį Nr. 19-2576. V. Š. nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), kuris buvo rekonstrukcijos metu suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas. Butas (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas 1992 m. spalio 15 d. sutartimi Nr. 20-8923. Iš pradžių šių patalpų paskirtis buvo butas, vėliau V. Š. atliko rekonstrukciją, kurios metu patalpų (duomenys neskelbtini), paskirtis buvo pakeista iš buto į administracines patalpas, atskirai iš patalpų (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas turtinis vienetas (duomenys neskelbtini). Raktai nuo sandėliuko V. Š. buvo perduodami ankstesnių savininkų. Teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais sprendė, kad visi pareiškėjai naudojasi sandėliukais netrukdomai ilgiau nei 10 metų, laikė juos savo nuosavybe.
16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų įregistravę nuosavybės teises į minėtus sandėliukus. Nei vienas pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į sandėliukus kitokiu būdu. Pareiškėjai naudojasi sandėliukais pagal nuo seno susiklosčiusią praktiką: sandėliukas priklauso konkrečiam buto savininkui pagal žodinį perdavimą. Iki šios dienos, išskyrus pareiškėjus ir ankstesnius butų savininkus, niekas nesinaudojo sandėliukais ir nedisponavo jų valdymu, nereiškė dėl jų pretenzijų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai atitinka įgyjamosios senaties pirmąją sąlygą.
17. Teismas nustatė, jog sandėliukai neregistruoti viešame registre kito asmens vardu. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįrodinėjo aplinkybės, kad nurodyti daiktai priklausė / priklauso valstybei ar savivaldybei, nes, priešingu atveju, sandėliukai nebūtų įtraukti į statinių, kuriuos siekiama pripažinti bešeimininkiais, sąrašą. Teismas vertino, kad, jeigu sandėliukai priklausytų valstybei, ši turėtų tokią informaciją ir sandėliukai nebūtų įtraukti į aukščiau minėtą sąrašą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog valstybei ar savivaldybei šis turtas nepriklauso. Pasak teismo, sandėliukų valdytojais buvo gyventojai, kurie naudojasi ir rūpinasi sandėliukais, perduotais jiems kaip butų priklausiniai. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog sandėliukai buvo valdomi nuo pat jų pastatymo ir jais naudojamasi iki šiol. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis, jog beveik visi sandėliukai buvo paskiriami žodiniu pavedimu, nes jie atliko pagalbinių ūkio patalpų funkciją. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų pareiškimo patikslinimo bei prie jo pridėtų papildomų duomenų matyti, kad 1992 m. leidus žmonėms privatizuoti butus, buvo pradėtos sudaryti pirkimo-pardavimo sutartys, kuriose sandėliukai nebuvo įrašomi kaip butų priklausiniai.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog visą valdymo laiką ginčo sandėliukai buvo valdomi teisėtai, o ne per prievartą ar slaptai, kitaip pažeidžiant teisės aktus. Visą valdymo laiką daiktai buvo valdomi atvirai, pareiškėjai valdo minėtus daiktus kaip savus nesislapstydami, nepertraukiamai, ginčo sandėliukus jų valdytojai naudojo pagal paskirtį (iš pradžių kurui susidėti, vėliau – ūkio reikmėms) ir tai tęsiasi daugiau negu 10 metų. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.
19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog per visą pareiškėjų sandėliukų valdymo laikotarpį būtų reikštos pretenzijos ar reikalavimai dėl nekilnojamųjų daiktų valdymo. Pareiškėjai, pradėdami valdyti sandėliukus, buvo pagrįstai įsitikinę, kad niekas neturi daugiau už juos teisių į šiuos daiktus. Pareiškėjai buvo sąžiningi daiktų valdytojai visą įgyjamosios senaties laiką (CK 4.68 straipsnio 1 dalis), prižiūrėjo ir naudojo sandėliukus (remontavo juos, įsivedė elektrą, 2019 m. keitė stogo dangą). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai neteisėtai valdo daiktą. Teismas, vadovaudamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nurodė, kad yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose, kurios yra pagrindas konstatuoti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
20. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atmesti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą negalėjo taikyti įgyjamosios senaties instituto, nes nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų visumos šiam institutui taikyti. Ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma viešosios nuosavybės prezumpcija. Pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog sandėliukai buvo privatizuoti kartu su butais, esančiais Gyvenamuosiuose namuose, laikantis Butų privatizavimo įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Priešingai, pareiškėjai pripažino, jog privatizuojant Butus sandėliukai nebuvo įtraukti į privatizavimo sandorius. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių sandėliukų privatizavimą, ginčo turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Pagal CK 95 straipsnio redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir nustatyta tvarka. Byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, galėjusi būti sukurta 1960 m., o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Neprivatizavus ūkinių pastatų, laikytina, kad jie liko valstybės nuosavybe, t. y. pakankamas pagrindas pripažinti, kad valstybė turi daugiausia teisių į šiuos ūkinius pastatus, todėl jų įgijimas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu nėra galimas. Šiuo atveju aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybė buvo pradėjusi sandėliukų pripažinimo bešeimininkiais procedūras, nereiškia, kad valstybė yra atsisakiusi šio turto. Ne savivaldybė, bet VĮ „Turto bankas“ pagal teisės aktus įgyvendina centralizuoto valstybės turto valdytojo funkcijas.
20.2. Pirmosios instancijos teismas netaikė ir nesiaiškino privatizavimą reglamentavusių teisės aktų nuostatų. Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo-pardavimo objektas yra butai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punktą, įkainojant gyvenamuosius butus, buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto, o rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įskaičiuojamas. Pagal Taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai, buvo įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis. Šis reglamentavimas reiškia, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas atskirai privatizavimo dokumentuose. Apeliantės vertinimu, byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad ginčo sandėliukai buvo įkainoti ir apmokėti Butus privatizavusių asmenų. Nesant duomenų, apie tai, kad sandėliukai buvo įkainoti ir apmokėti teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo teigti, kad sandėliukai buvo tinkamai privatizuoti kaip Butų priklausiniai.
20.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė ginčo turtą Gyvenamųjų namų priklausiniu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas yra funkciškai susijęs su gyvenamosiomis patalpomis. Ginčo turtas nuo jo sukūrimo yra atskiras, nesusijęs bendra ūkine paskirtimi ir funkciniu ryšiu su pareiškėjų gyvenamaisiais namais savarankiškai funkcionuojantis objektas, kuris netarnauja pagrindiniam daiktui. Pareiškėjų teisė į sandėliukus nėra aptarta Butų privatizavimo sutartyse, todėl darytina išvada, kad nėra išpildyta nė viena iš dviejų daikto pripažinimo priklausiniu sąlygų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad privatizavimo sutartyse nurodyti rūsiai yra ginčo sandėliukai. Teismas klaidingai sutapatino rūsį su sandėliuku, nes tai iš esmės skirtingos paskirties patalpos: rūsys paprastai būna funkciškai susijęs su pagrindiniu daiktu, yra tame pačiame pastate kaip ir butas, o sandėliukai šiuo atveju yra visiškai atskirame statinyje, nesusijusiame su Gyvenamuosiuose namuose esančiais butais.
20.4. Priimdamas sprendimą šioje byloje teismas turėjo vadovautis panašiose bylose priimtais teismo sprendimais, kitu atveju būtų sudarytos prielaidos formuotis nevienodai (nenuosekliai, prieštaringai) teismų praktikai bendrosios kompetencijos bylose. Analogiškoje byloje Vilniaus apygardos teismas yra konstatavęs, kad turtas yra valstybės nuosavybė (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-42-562/2024). Kitose analogiškose bylose, kuriose yra tos pačios faktinės aplinkybės ir sutampa ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiami sprendimai) visiškai sutampa su šios bylos, pareiškėjų pareiškimai buvo atmesti konstatuojant, jog byloje nepateikti įrodymai, kad sandėliukai buvo privatizuoti įstatymų nustatyta tvarka ir įkainoti bei kad už juos butus privatizavę asmenys būtų sumokėję (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-546-392/2019; 2011 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-608-611/2011; 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-830-614/2019; 2024 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1370-430/2024; 2024 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-137-936/2024; 2023 m. gegužės 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-567-661/2023).
Atsiliepimas
21. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
21.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčo sandėliukai yra valstybės turtas. Šios aplinkybės neįrodinėjo nei vienas byloje dalyvaujantis asmuo. Priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės pradėta ginčo turto pripažinimo bešeimininkiu procedūra patvirtina, kad šis turtas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei. VĮ „Turto bankas“ neprieštarauja šiai procedūrai, tai leidžia teigti, kad valstybė kaip galima savininkė nepretenduoja į sandėliukų pastatą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad jeigu daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis priklauso valstybei, turi valstybę atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011).
21.2. Nesutiktina su apeliantės pozicija, kad sandėliukai nebuvo privatizuoti. Pareiškėjai nurodė, kad sandėliukai nebuvo aiškiai identifikuoti privatizavimo sutartyse, tačiau paaiškino, jog galima laikyti, kad sandėliukai iš esmės buvo privatizuoti juos aprašant kitais žodžiais, įvardinant rūsiu, kurio natūroje nėra ir nebuvo. Pareiškėjai pateikė į bylą informaciją apie buvusias Butų privatizavimo sutartis, kuriose nurodyta, kad žmonėms parduodami butai su rūsio patalpomis. Pareiškėjai pateikė įrodymus, kad jų Butų nekilnojamojo turto registro išrašuose yra nurodytas rūsys, tačiau realybėje nėra rūsio patalpų po namais. Apeliantė lygina rūsio ir sandėliuko netapatumo sąvokas pagal šios dienos realijas, tačiau turi būti atsižvelgiama ir įvertinama, kaip tai buvo daroma 1992 m. Nesutiktina, jog pagal Gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normas sandėliukų perleidimas privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas atskirai privatizavimo dokumentuose. Tai prieštarauja tuo metu galiojusio CK kaip aukštesnės galios teisės akto taisyklėmis, kuriose aiškiai nurodyta, kad priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017, galima teigti, kad pagal šias taisykles ir išaiškinimus sandėliukas kaip buto priklausinys nebūtinai turi būti įkainotas atskirai.
21.3. Suinteresuoti asmenys VĮ „Turto bankas“ ir Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad valstybės įgaliotos institucijos prieštaravo pareiškėjų ir prieš tai buvusių butų savininkų valiai privatizuoti butus kartu su sandėliukais kaip butų priklausinius. Butų privatizavimo sutartyse nenustatyta išlyga dėl priklausinio neperdavimo kartu su pagrindiniu daiktu. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kad ginčo sandėliukai negali būti laikomi privatizuotų butų priklausiniais, nenurodyta argumentų, paneigiančių pareiškėjų nurodomas faktines aplinkybes dėl sandėliukų naudojimo, apsiribojant tik teoriniais teiginiais. Pirminė sandėliukų paskirtis buvo kietam kurui (anglims, malkoms) laikyti, nes žmonės neturėjo kur jo laikyti. Ir funkcinis, ir techninis sandėliukų ryšys yra akivaizdus, jo nereikia įrodinėti. Pareiškėjų nuomone, ginčo sandėliukai atitinka abi sąlygas, keltinas daikto pripažinimui priklausiniu.
21.4. Apeliaciniame skunde pateikiama teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 11 d. nutartis) neatitinka kasacinio teismo praktikos, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-611/2018. Minėtoje kasacinio teismo byloje spręsta analogiška situacija ir teismas nurodė, kad sandėliukai nuo jų sukūrimo visada buvo inventorizuoti kaip pagalbinis pastatas, buvo naudojami kietam kurui laikyti, todėl ginčo sandėliukas buvo pripažintas buto priklausiniu, nes atitiko antraeilių daiktų požymius ir priklausinių teisinio statuso reikalavimus. Kasacinio teismo nutartyje padaryta išvada, jog ginčo sandėliuko neįsigijimas privatizavimo ar kitu būdu nepaneigė nuosavybės teisės į jį perėjimo pagrindinio privatizuoto daikto (buto) savininkui.
Atsiliepimas
22. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo patenkinti suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Suinteresuotas asmuo palaiko apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, jog pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog sandėliukai buvo privatizuoti įstatymų nustatyta tvarka (sutarties, įkainojimo akto, apmokėjimo kvito, prašymo leisti privatizuoti Ūkio pastatą ar kt.). Priešingai, pareiškėjai pripažino, jog privatizuojant Butus sandėliukai nebuvo įtraukti į privatizavimo sandorius (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 187 straipsnis). Byloje nėra duomenų apie tai, kad sandėliukai buvo įkainoti, apmokėti privatizavusių asmenų teisės aktuose nustatyta kaina. Todėl nėra pagrindo teigti, kad sandėliukai buvo tinkamai privatizuoti kaip Butų priklausiniai.
22.2. Suinteresuotas asmuo sutinka su apeliantės pozicija, jog nesant byloje įrodymų, patvirtinančių sandėliukų privatizavimą, manytina, jog ginčo turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir nustatyta tvarka, todėl nurodytu adresu esantis turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Esant šioms aplinkybėms draudžiama tokį turtą pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
22.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neidentifikavo teisinio pagrindo, kuriuo pareiškėjai prašo pripažinti sandėliukus jų nuosavybe, t. y. kaip butų priklausinius ar kaip įgytus įgyjamosios senaties pagrindu. Šioje byloje buvo prašoma nustatyti, jog sandėliukai įgyti pagal įgyjamąją senatį, tačiau kartu teigiama, jog sandėliukai yra butų priklausiniai. Teismui nustačius, kad sandėliukai priklauso pareiškėjams, minėtas turtas negalėjo būti pakartotinai įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu.
22.4. Nagrinėjamoje situacijoje savivaldybės veiksmai dėl turto pripažinimo bešeimininkiu savaime nesuponuoja išvados, kad toks turtas yra niekieno nuosavybė, t. y. nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei.
23. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą patenkinti. Suinteresuotas asmuo pritaria apeliantės nuomonei, kad kartu su pareiškimu teikiama rašytinė medžiaga ir kiti teismo įvertinti dokumentai neįrodo ir nepatvirtina, jog ginčo turtas yra funkciškai susijęs su gyvenamosiomis patalpomis. Be to, suinteresuotų asmenų teisė į ginčo patalpas nebuvo aptarta butų privatizavimo sutartyse. Pareiškėjai neįrodė visų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.
24. Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
26. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo nustatyti pareiškėjams reikšmingi juridinę reikšmę turintys faktai dėl sandėliukų įgijimo pagal įgyjamąją senatį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
27. Nustatyta, kad pareiškėjai yra butų (duomenys neskelbtini), savininkai. Gyvenamųjų namų (kuriuose yra pareiškėjų butai), pastatytų 1940 m., kieme, t. y. (duomenys neskelbtini), yra ūkinis pastatas, suskirstytas į 36 sandėliukus, pastatytas apie 1960 m. Šis ūkinis pastatas buvo inventorizuotas iki privatizacijos procesų. Tai patvirtina suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ kartu su atsiliepimu pateikta apskaitos kortelė. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2023 m. balandį pradėjo šio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą.
28. Pareiškėjų Butai (išskyrus butus (duomenys neskelbtini)) buvo perimti iš valstybės privatizacijos metais (1992-1993 m.). Butai (duomenys neskelbtini), buvo perduoti jų savininkams 2006 m. mainų sutarties pagrindu bei 1999 m. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Butų įgijėjams sudarant su valstybe privatizacijos metu Butų pirkimo-pardavimo sutartis, jose buvo nurodoma, kad butai parduodami su rūsiais. Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenimis, dalis Butų visuose namuose turi rūsius (pvz., butai (duomenys neskelbtini)ir kt.).
29. Iš pareiškėjų paaiškinimų nustatyta, kad perleidus jiems nuosavybės teisę į Butus kartu buvo perduodami ir raktai nuo sandėliukų ūkiniame pastate, perduodančiam asmeniui (jo atstovui) nurodant konkretų naudotiną sandėliuką. Sandėliukai buvo skirti malkoms, kitam kurui laikyti iki tol, kol nebuvo įvestas centrinis šildymas, o vėliau jie buvo naudojami Butų savininkų / gyventojų daiktams laikyti.
30. Apeliacinės instancijos teismui 2025 m. balandžio 24 d. nutarties pagrindu pareikalavus iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo parengiamuosius dokumentus nurodytų Butų privatizavimo sutartims sudaryti (Butų privatizavusių asmenų prašymus dėl butų privatizavimo sutarčių sudarymo ir šių butų įkainojimo aktus), byloje buvo gautos Butų privatizavimo sutarčių, apsaugos sutarčių, Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktų kopijos, kurių duomenimis Butai buvo perleidžiami su rūsiais, nurodant sutartyje perleisto turto (buto) kvadratūrą ir kainą, įrašytą konkretaus buto įkainojimo akte. Butų įkainojimo aktų 2.4 punkte, kuriame turėjo būti įrašomi duomenys apie priklausinių – pagalbinių ūkinių pastatų ir kitų statinių kainą, apskaičiuojamą atskirai, nebuvo įrašyta jokių duomenų. Tai leidžia daryti išvadą, kad į Buto pardavimo kainą neįėjo priklausinių (pagalbinių ūkinių pastatų, kitų statinių, jų dalies) vertė (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjų prašymus dėl nekilnojamojo turto įgijimo įgyjama senatimi faktų nustatymo, konstatavo, kad pareiškėjai naudojo ūkiniame pastate esančius sandėliukius kaip priklausinius, sandėliukai buvo perduoti Butų savininkams žodinės sutarties pagrindu, šie sandėliukai nepriklausė valstybei.
32. Nors apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas yra funkciškai susijęs su gyvenamosiomis patalpomis, svarbu tai, kad iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog ūkinis pastatas buvo sukurtas kaip patalpa Gyvenamųjų namų gyventojų kietajam kurui laikyti tuo metu, kai nebuvo centrinio šildymo. Neginčijama ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog įvedus centrinį šildymą ūkinio pastato patalpos buvo naudojamos kitų Butų savininkams priklausančių daiktų laikymui.
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl sandėliukų paskirties ir jų naudojimo (šio sprendimo 9 punktas), konstatuoja, kad jos patvirtina funkcinį Butų ryšį su ūkinio pastato sandėliukais. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2022 m. kovo 23 d. nutarties Nr. e3K-3-68-403/2022 16 punkte, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ūkinio pastato sandėliukai buvo Butų priklausiniai (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
34. Apeliantės teigimu, Butų priklausiniai (sandėliukai) nebuvo įgyti Butų pirkėjų privatizavimo metu pagal tuo metu galiojusias teisės normas, todėl ūkinis pastatas su sandėliukais liko valstybės nuosavybe. Apeliantei keliant klausimą dėl sandėliukų nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, visų pirma, pasisakytina dėl to, ar galima įgyti nuosavybės teisę į daiktą (pagrindinio daikto priklausinį) pagal įgyjamąją senatį.
Dėl nekilnojamojo turto (pagrindinio daikto priklausinio) įgijimo pagrindų
35. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje, tarp jų – nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 punktas) bei įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).
36. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
37. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023, 40 punktas).
38. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023, 29 punktas).
39. Nustačius, kad tam tiktas turtas jau priklauso subjektui kaip pagrindinio daikto priklausinys, minėtas turtas negalėtų būti pakartotinai įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023, 49 punktas).
40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo, kartu konstatavęs, kad sandėliukai perėjo Butų pirkėjams kaip priklausiniai pagal žodines sutartis (žodinė perdavimą; žr. šio sprendimo 16, 17 punktus). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus dėl nekilnojamojo turto įgijimo pagrindų ir būdų (šio sprendimo 35, 39 punktai), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė prieštaraujančias viena kitai išvadas dėl sandėliukų įgijimo pagrindo.
41. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar pareiškėjai galėjo įsigyti ūkiniame pastate esančius sandėliukus įgyjama senatimi, įvertinus tai, kad ūkinis pastatas buvo privatizavimo objektas ir iki privatizacijos proceso priklausė valstybei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sandėliukai nepriklauso valstybei, kadangi buvo perduoti pareiškėjams pagal žodines sutartis kaip priklausiniai. Apeliantė nesutinka su šia išvada, nurodydama, kad ūkinis pastatas, kuriame yra sandėliukai tebepriklauso valstybei.
42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad viena iš būtinų tam tikro objekto nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų yra šio objekto nepriklausymas valstybei (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog būtina pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su ūkinio pastato priklausomybe.
Dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su sandėliukų (ūkinio pastato) priklausomybe
43. 1964 m. CK 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. 1964 m. CK 98 straipsnio 4 punkte buvo nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita.
44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas Butų privatizavimo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
45. 1990–1994 metais viešosios nuosavybės, konkrečiai – butų ar gyvenamųjų namų priklausinių, perleidimas privačion nuosavybėn fiziniam asmeniui galėjo būti vykdomas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su kompetentinga institucija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį Nr. 3K-3-412/2009). Kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant butų privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir kt. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017, 36 punktas).
46. Pagal 1964 m. CK įtvirtintą valstybės nuosavybės disponavimo tvarką, išimtis dėl pagrindinio daikto priklausinio likimo galėjo nustatyti ne tik įstatymai, bet ir norminiai aktai, jei buto privatizavimo sutartimi buvo perduodamas valstybei priklausantis turtas (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tokią išimtį nurodė Butų privatizavimo taisyklės, pagal kurias pagrindinio daikto priklausinys (pagalbinis pastatas, jo dalis) turėjo būti įkainotas atskirai. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagalbinio pastato (jo dalies) įsigijimas turėjo būti atskirai aptartas privatizavimo dokumentuose (tarp jų – privatizavimo sutartyje, Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017, 42 punktas).
47. Buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą butų priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį buvo būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Pagal CK 153 straipsnio prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017, 35 punktas).
48. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje byloje sprendimą, nepasisakė dėl pirmiau nurodytų nekilnojamojo turto privatizavimą reguliuojančių teisės aktų taikymo šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl nekilnojamojo turto privatizavimą reguliuojančių teisės aktų taikymo, kadangi nustatė, jog Butų ir sandėliukų perdavimą gyventojams vykdė valdžios atstovai. Taip pirmosios instancijos teismas netiesiogiai konstatavo, kad ir Butai, ir ūkinis pastatas su sandėliukais buvo sukurti sovietinės valdžios kaip vieša nuosavybė.
49. Įvertinus pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką (šio sprendimo 43-47 punktai), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog sandėliukai perėjo Butus privatizavusių asmenų nuosavybėn kaip priklausiniai žodinės sutarties pagrindu (seniūnijos / savivaldybės darbuotojui perduodant raktus Butų įgijėjams), neatitinka Butų privatizavimo metu galiojusių teisės aktų nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas daro tokią išvadą, įvertinęs tai, kad privatizavimo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo numatyta galimybė perleisti valstybei priklausantį turtą (net jei šis buvo tik tam tikro daikto priklausinys) žodinės sutarties pagrindu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad iki nekilnojamojo turto privatizavimo Lietuvoje procesų nekilnojamam turtui buvus valstybės nuosavybe, neperleidus to turto privatiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka, jis liko valstybės nuosavybe ir negalėjo pereiti žodinių ar konkliudentiniais veiksmais (pvz., sandėliukų raktų perdavimu) sudarytų sutarčių pagrindu.
50. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas šią aplinkybę, nurodo, kad tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė kaip vieša institucija buvo pradėjusi procedūras dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu, savaime nepatvirtina to, jog tokiu būdu valstybė atsisakė / išreiškė valią nelaikyti ginčo ūkinio pastato savo nuosavybe. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad suinteresuoti asmenys neįrodinėjo ūkinio pastato priklausomybės valstybei, reikšminga tai, jog nuo pat proceso pradžių suinteresuoti asmenys laikėsi pozicijos, kad ūkio pastatas yra valstybės nuosavybė. Suinteresuoti asmenys grindė (įrodinėjo) šią poziciją privatizacijos metu galiojusių teisės aktų reikalavimais. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog valstybės institucijos neįrodinėjo ir neįrodė ūkinio pastato priklausomybės, yra neteisinga bei neatitinkanti suinteresuotų asmenų pozicijos šioje byloje.
51. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Butų privatizavimo sutartyse, jų įkainojimo aktuose nebuvo nurodyti ir kaip perleidžiami / įkainoti atskirai priklausiniai (pagalbinio ūkinio pastato dalys / sandėliukai), tai, kad byloje nėra įrodymų apie privatizacijos metu Butų įgijėjų išreikštą valią privatizuoti kartu su Butais ir jų nurodomus sandėliukus, jų atsiskaitymą už sandėliukus su valstybe, konstatuoja, jog ginčo ūkiniame pastate esantys sandėliukai nebuvo perleisti teisės aktų nustatyta tvarka Butų įgijėjams. Todėl nors byloje ir pakako duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sandėliukai buvo Butų priklausiniai, tai savaime negalėjo būti pagrindu pripažinti šiuos nekilnojamojo turto objektus Butus privatizavusių asmenų nuosavybe (1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis, šio sprendimo 47 punktas).
52. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs pirmiau nurodytą išvadą, atmeta pareiškėjų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, jog sandėliukų perleidimą patvirtina tai, kad sutartyse nurodyta, jog Butai buvo privatizuojami su rūsiais, nors rūsių po pastatu (duomenys neskelbtini), nėra. Įvertinus Butų privatizavimo sutarčių, jų įkainojimo aktų turinį, galima daryti išvadą, kad Butų kaina buvo nustatoma atsižvelgiant į jų kvadratūrą, neįtraukiant nurodyto sutartyje rūsio patalpų kvadratūros. Todėl tai, kad Butų privatizavimo sutartyse galėjo būti padaryta klaida, nurodant neegzistavusių rūsių perleidimą, iš esmės neturėjo įtakos Buto kainai. Apeliacinės instancijos teismo manymu, tuo atveju, jei vietoje klaidingai nurodytų rūsių sutartyse turėjo būti nurodyti ūkinio pastato sandėliukai, Butų įkainojimo akte tai būtų atspindėta, nurodant ir rūsių-ūkinio pastato dalių / sandėliukų kainą atskirai, arba sutartyse nurodant didesnę kainą, nei Butų įkainojimo aktuose.
53. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su pareiškėjų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad valstybės institucijos neprieštaravo Butų privatizavusių asmenų valiai privatizuoti ir sandėliukus. Byloje nėra įrodymų / duomenų apie tai, kad Butus privatizavę asmenys buvo išreiškę valią privatizuoti ir ūkinio pastato dalį / sandėliuką. Tai, kad valstybės institucijų darbuotojai buvo išreiškę valią leisti Butų įgijėjams naudoti sandėliukus, perduodami šiems sandėliukų raktus, o Butus privatizavę asmenys priėmė raktus ir naudojo tuos sandėliukus savo reikmėms, negali būti vertinama kaip akivaizdžiai išreikšta Butų įgijėjų valia privatizuoti ir sandėliukus (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
54. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo ūkinis pastatas, kuriame yra sandėliukai, liko valstybės nuosavybe po to, kai ginčo butai buvo privatizuoti, konstatuoja, jog šis pastatas ir jame esantys sandėliukai negalėjo būti įgyti įgyjamąja senatimi (žr. šio sprendimo 38 punktą). Todėl nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė kitas ūkinio pastato dalių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, pareiškėjų prašymas negalėjo būti patenkintas, nesant vienos iš privalomų šio nuosavybės teisės įgijimo būdo sąlygų – ūkinio pastato nepriklausymo valstybei (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ apeliacinis skundas tenkinamas, panaikinant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimant naują sprendimą – atmesti pareiškėjų prašymą dėl ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), patalpų (sandėliukų) įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis, CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.69 straipsnio 3 dalis).
55. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą atmesti pareiškėjų prašymą, nurodo, kad jų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti civilinėse bylose Nr. 3K-3-421-695/2017 ir 3K-3-54-611/2018, nepagrindžia paduoto pareiškimo pagrįstumo. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017, be kita ko, buvo nustatyta, kad pagal butų privatizavimo sandorius buvo sumokėtos didesnės pinigų sumos, negu buvo nurodyta butų įkainojimo aktuose. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-611/2018 buvo konstatuota, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ūkinis pastatas, kuriame buvo sandėliukai, buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Butus privatizavę asmenys sumokėjo už juos Butų privatizavimo sutartyse nurodytą kainą, atitinkančią Butų įkainojimo aktuose nurodytą kainą. Byloje taip pat nebuvo ginčijama suinteresuotų asmenų teigiama aplinkybė, kad ūkinis pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė viešomis lėšomis ir darbu. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas negalėjo būti patenkintas tais pačiais motyvais, kurie pateikti nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose bylose.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
56. Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
57. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
58. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu iš šalies pagal CPK 96 straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
59. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjų pareiškimą, neskirstė jų turėtų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Suinteresuoti asmenys nepateikė pirmosios instancijos teismui prašymų ir įrodymų dėl jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Todėl apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme, neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
60. Įvertinus tai, kad suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo padavimą (CPK 83 straipsnio 11 punktas), darytina išvada, kad patenkinus priešingą interesą turinčio proceso dalyvio apeliacinį skundą, pareiškėjai turi sumokėti į valstybės biudžetą 73 Eur žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo apeliantė buvo atleista (CPK 443 straipsnio 6 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad iš kiekvieno Buto savininkų priteistina valstybės naudai 3,04 Eur (73 Eur/24 butai) žyminio mokesčio suma yra mažesnė, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustatyta minimali 8 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, nepriteisia iš pareiškėjų valstybės naudai žyminio mokesčio už byloje paduotą apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
patenkinti suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atmesti pareiškėjų L. O., L. M. (L. M.), D. Ž., A. R., T. K., J. K., J. Š., L. R., E. R., K. F. T., V. M., O. G., A. U., J. U., E. T., I. T., A. M., M. U., O. P., E. T.-G., Ž. G., V. K. (V. K.), V. Š., N. Č., D. Č. (D. C.), T. L., N. Č., M. Š., M. S., P. D., S. M., J. Z. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.