- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-15
- Bylos Nr.
- 3K-3-293/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Januškienė (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Antanas Simniškis (pran.)
- Atsakovas
- J. Š., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centro
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams J. Š., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėja), trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto išreikalavimo iš svetimo valdymo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjama dėl patalpų ir žemės sandorių pripažinimo negaliojančiais, Butų privatizavimo įstatymo normų, restitucijos, ieškinio senaties taikymo.
Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus miesto valdybos ir atsakovės J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 31,36 kv. m ploto kambarį ir 83,50 kv. m rūsį, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą Vilniaus miesto valdybos ir atsakovės J. Š. dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo J. Š. 1992 m. gruodžio 18 d. įgytos gyvenamosios patalpos buvo pakeistos 30/100 namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalimi, bei jai buvo parduotas ūkinis pastatas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir atsakovės J. Š., dalį, kuria J. Š. įsigijo iš valstybės 269 kv. m ploto žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 4) priteisti iš atsakovės J. Š. valstybei 436 403,36 Lt (236 403,36 Lt už neteisėtai įsigytą papildomą gyvenamąjį plotą ir 200 000 Lt už ūkinį pastatą); 5) grąžinti valstybei 269 kv. m ploto žemės sklypą ir 83,50 kv. m rūsį, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad atsakovės motinai S. T. buvo suteiktas dviejų kambarių 41,06 kv. m bendro gyvenamojo ploto butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, o atsakovė buvo nuomininkės šeimos narė; ji 1992 m. vasario 5 d. pateikė prašymą privatizuoti dviejų kambarių butą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, kartu pageidavo pirkti pagalbines patalpas ir palėpę, esančius name Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-6. 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė J. Š. privatizavo trijų kambarių 72,42 kv. m butą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, nors, minėta, nuomojo dviejų kambarių 41,06 kv. m butą. Ieškovo teigimu, 31,36 kv. m ploto patalpos, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-6, nebuvo suteiktos buto Nr. 4 nuomininkams, todėl ginčijama sutartimi J. Š. privatizavo didesnį nei priklausė plotą, taip buvo pažeistos Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) 4 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 4 punkto nuostatos. Anot ieškovo, 83,50 kv. m patalpos nebuvo atsakovės J. Š. ir jos šeimos nuomojamo buto priklausinys. Vilniaus miesto valdybos ir atsakovės J. Š. 1996 m. balandžio 3 d. susitarimas pakeisti 1992 m. gruodžio 18 d. sutartį taip, kad vietoje atsakovės privatizuoto trijų kambarių 72,42 kv. m ploto buto įsigyjama namo 30/100 dalis, ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 4I1/p, ir rūsys, ieškovo vertinimu, reiškia, jog pakeistas ne tik privatizuotas objektas, bet ir įsigytas naujas turtas – gyvenamosios paskirties pastatas, pažymėtas žyma 4I1/p, nors ir įvardytas kaip ūkinis, tačiau tokia šio pastato paskirtis neatitinka inventorizacijos dokumentų duomenų. Atsakovė, privatizavusi butą (duomenys neskelbtini) g. 8-4, pagal BPĮ 4 straipsnio 4 punktą nebeturėjo teisės privatizuoti kito gyvenamojo namo. Be to, BPĮ nenustatyta teisės keisti privatizavimo sutarties sąlygas, susitarimas pakeisti privatizuotą objektą į kitą, ieškovo vertinimu, turi tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, nes taip atsakovė siekė įsigyti didesnį žemės sklypą komerciškai patrauklioje vietoje (1964 m. CK 48 straipsnis). Ieškovas nurodė, kad 1998 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sandoris, kuriuo atsakovė J. Š. įsigijo 590 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, pažeidžia Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7.1.1.1 ir 7.1.1.2 punktų nuostatas. Ieškovo teigimu, restitucijos taikymo aspektu atsakovė J. Š. laikytina nesąžininga įgijėja, todėl privalo atlyginti didžiausią turto vertę ir grąžinti neteisėtai įgytą turtą. Anot ieškovo, teisėtai valdydama 41,06 kv. m butą, atsakovė galėjo pirkti 321 kv. m valstybinės žemės, todėl, įgijusi 590 kv. m, įpareigotina grąžinti valstybei 269 kv. m žemės sklypą.