Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas A. Ž. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ūkio pastatą, (duomenys neskelbtini), UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2001 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su A. V., jis įsigijo 59/100 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Taip pat, nors pirkimo–pardavimo sutartyje ir nenurodyta, jam buvo perleistas ir šalia šio gyvenamojo namo pastatytas ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini) (kituose dokumentuose, pavyzdžiui, 2005 m. vasario 3 d. UAB „Inverstatus“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje, taip pat kituose senuose dokumentuose, archyvinėje byloje jis buvo žymimas ir indeksu (duomenys neskelbtini)).

4. Pareiškėjas teigė, kad egzistuoja visos sąlygos faktui, kad jis įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į nurodytą ūkio pastatą (sandėliuką), nustatyti: 1) jis nebuvo ir nėra įgijęs į jį nuosavybės teisės; 2) pastatas neįregistruotas viešame registre, nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į jų institucijų apskaitą; 3) vos tik įsigijęs pastato – gyvenamojo namo dalį, jis pradėjo naudoti bei valdyti ir ūkio pastatą: laikė jame įvairius daiktus, naudojo savo reikmėms ir tai darė nepertraukiamai daugiau kaip 19 metų; 4) visą šį laikotarpį jis buvo ir yra visiškai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į ūkio pastatą, nieko nežino apie jokias kliūtis, kurios trukdytų jam įgyti jį nuosavybėn; 5) visą 19 metų laikotarpį jis valdė ir naudojo ūkio pastatą teisėtai, kaip savo, ir darė tai sąžiningai, neslėpdamas šio valdymo nuo kitų asmenų ir valstybės bei savivaldybės institucijų. Pareiškėjas tvirtino, kad šiuo pagalbiniu pastatu niekada nesinaudojo jokie kiti asmenys (išskyrus ankstesnius gyvenamojo namo savininkus M. G., A. V.), taip pat niekada nebuvo pareikšta jokių pretenzijų, reikalavimų dėl nuosavybės teisių į šį ūkio pastatą.

25. Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Apeliantės nuomone, teismas ignoravo kitų suinteresuotų asmenų argumentus bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, priimdamas procesinį sprendimą, apsiribojo vien pareiškėjo argumentais ir paaiškinimais, liudytojo parodymais, tačiau sprendime detaliai nepasisakė dėl kitų institucijų iškeltų abejonių, nesiaiškino, kodėl institucijos ir pareiškėjas skirtingai traktuoja tą pačią situaciją. Institucijos šioje byloje buvo atkreipusios teismo dėmesį, kad pareiškėjas prie pareiškimo nepateikė jokių įrodymų, nuotraukų ar kitų dokumentų, kuriuose matytųsi koks tai pastatas. Nepagrįstos teismo išvados, kad ginčo pastatas nėra išnykęs ir turi nekilnojamojo daikto požymius.

25.2. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo pateiktą specialisto dr. A. B. išvadą ir nepagrįstai jai suteikė didesnę įrodomąją vertę. Apeliantė paaiškina, kad A. B. nėra ekspertas ir paaiškinimus davė tik kaip liudytojas, o jo pateikti paaiškinimai yra tik jo nuomonė, o ne ekspertinis vertinimas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1R-203 dr. A. B. buvo išbrauktas iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo.

25.3. Apeliantės nuomone, teismas taip pat neteisingai aiškino CK 4.47 straipsnyje numatytus nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, neteisingai taikė įgyjamosios senaties sąlygas. Apeliantė pažymi, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus įgyjamosios senaties taikymui būtina, jog visą valdymo laiką daiktas būtų buvęs valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas turėjo elgtis kaip daikto savininkas ir suvokti, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tik tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja ar nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai valdo kaip savą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007). Apeliantė paaiškina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš tiesų rūpinosi statiniu ir jį prižiūrėjo, kitaip tariant, valdė ir naudojosi kaip savu. Nei prie pareiškimo, nei prie patikslinto pareiškimo nebuvo pridėta jokių dokumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų pastato priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą. Taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas rūpinosi pastatu kaip savo daiktu, atliko būtinus priežiūros darbus ar investavo į daikto būklės užtikrinimą. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad pastatas išties būtų buvęs valdomas kaip savas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų mokėjęs kokius nors mokesčius jam išlaikyti. Teismas taip pat konstatavo, kad statinys yra smarkiai nusidėvėjęs, o tai rodo, kad pareiškėjas jo neprižiūrėjo ir netvarkė.

25.4. Apeliantė paaiškina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto perdavimo reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti savivaldybės nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

25.5. Apeliantės vertinimu, teismas konstatuodamas, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo paaiškinimus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, taikomas ypatingojoje teisenoje, kurioje teismo vaidmuo yra aktyvus ir teismas turi siekti išsiaiškinti visas aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013, 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017). Šiuo atveju teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su tuo, ar pastatas realiai egzistuoja, nepareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų fotonuotraukas. Apeliantė pažymi, kad savivaldybė pateikė Vilniaus realios situacijos 3D modelio fotonuotrauką dėl situacijos ir pastato, kurią išanalizavęs teismas turėjo identifikuoti, kad yra pagrįsta įpareigoti pareiškėją pateikti pastato fotonuotraukas, norint įvertinti esamą situaciją.

25.6. Apeliantės įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti, buvimo.

26. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti. Paaiškina, kad CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kai dalyvaujančių byloje asmenų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Tačiau apeliantės įsitikinimu, teismas neteisingai konstatavo, kad savivaldybės suinteresuotumas bylos baigtimi buvo priešingas ir kad ji turi atlyginti pareiškėjo išlaidas. Teigia, kad savivaldybė šioje byloje neturėjo materialinio suinteresuotumo, o prieštaravo pareiškimo patenkinimui, kadangi tai yra susiję su viešuoju interesu. Be to, teismas papildomame sprendime visiškai nepasisakė, ar visos pareiškėjo reikalautos priteisti bylinėjimosi išlaidos iš tiesų buvo būtinos.

27. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliantės įsitikinimu, teismas neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai pritaikė įstatymus:

27.1. Inspekcijos teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad suinteresuoti asmenys neįrodė, jog ginčo statinys pastatytas neteisėtai. Paaiškina, kad pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą, neteisėtos statybos rezultatas – statinys – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Inspekcija pažymi, jog statybos teisėtumas negali būti preziumuojamas, o įrodinėjimo našta, jog minėti statiniai sukurti pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus, priklauso pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas turėjo įrodyti, kad ginčo statinio statyba teisėta, o ne inspekcija turėjo įrodyti statybos neteisėtumą. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, susijusių su pastato statyba.

27.2. Apeliantė taip pat paaiškina, kad teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas ginčo objektą įgijo ne statybos, bet pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, turėjo pareiškimą atmesti. Skundžiamame sprendime teismas konstatuota, kad „pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 59/100 pastato - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šį pastatą jis įsigijo 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos su A. V., pagrindu. Taip pat, nors pirkimo pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, pareiškėjui buvo perleistas ir šalia pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatytas ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje.“ Taigi, pats pareiškėjas teigia, kad ginčo statinys jam buvo perleistas kartu su gyvenamojo namo dalimi, kuri jam parduota 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, ir nors šioje sutartyje nėra nurodytas ginčo statinys, aplinkybę, kad ginčo statinys pareiškėjui perleistas kartu su gyvenamojo namo dalimi, patvirtino posėdžio metu apklaustas liudytojas A. V.. Taigi pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes ginčo statinį jis įgijo kitu būdu – pagal sandorį (CK 4.47 straipsnio 1 punktas – pagal sandorį). Todėl nagrinėjamu atveju teismas skundžiama nutartimi, vadovaujantis CPK normomis, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10 punktu, jau vien dėl pareiškėjo nurodyto ginčo statinio įsigijimo pagrindo, negalėjo patvirtinti ginčo statinio nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo pateikta gyvenamojo namo pirkimo sutartis nepatvirtina ginčo statinio įgijimo, priimdamas skundžiamą sprendimą, klausimą dėl ginčo statinio įgijimo paliko neišspręstą.

27.3. Inspekcijos teigimu, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių pastato, kuris būtų tokių parametrų ir medžiagiškumo, kuris yra nurodytas UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), egzistavimo, o pareiškėjo pateikti įrodymai yra nepakankami. Pareiškėjo į bylą pateikta specialisto dr. A. B. išvada, parengta 2021-04 negalėjo byloje būti laikoma pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad jo apžiūrėtas objektas yra tokių pačių parametrų ir medžiagiškumo, kurie yra nurodyti 1948-07-13, 1971-06-24 ir 1997-12-12 kadastriniuose matavimuose. Iš pateiktų archyvinių kadastrinių bylų duomenų matyti, kad juose nurodyto ūkinio pastato, pažymėto žymenimis (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), sienos – medinės. Tuo tarpu specialisto pateiktoje išvadoje, nurodyta, kad apžiūrėtos objekto 2.1. plytų, blokelių, akmenų ir gelžbetonio blokų sienos (7 psl. ). Vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 124 punktu, pagal sienų laikančiąsias konstrukcijas sudarančius statybos produktus pastatai žymimi „ž“– medinių su karkasu, medinių skydų, molio ir kiti neišvardyti. Pastebėtina, kad UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje, ginčo pastato sienos nurodytos – medinis su karkasu, o ne plytų, blokelių, akmenų ir gelžbetonio blokų, kaip nurodoma specialisto išvadoje. Inspekcija pažymi, kad pareiškėjas į bylą nepateikė ginčo statinio nuotraukų, prie specialisto išvados taip pat nebuvo pridėta vaizdinė apžiūrėto objekto medžiaga, kuriuose būtų užfiksuota, koks tai statinys, ar tai pastatas, ir kokia jo būklė. Iš savivaldybės administracijos kartu su atsiliepimu pateikto Vilniaus realios situacijos 3D modelio, jame matomo ginčo statinio vaizdo, akivaizdu, kad šiame vaizde fiksuoto statinio parametrai nesutampa su UAB „Statkamda“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje, specialisto išvadoje ir archyviniuose kadastrinių matavimų bylos planuose nurodytais.

27.4. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino inspekcijos į bylą pateiktų patikrinimų aktų 2016-01-26 Nr. 4D-228, 2016-07-14 Nr. 4D-1843 ir 2016-09-30 Nr. 4D-2541 su fotonuotraukomis, kuriuose fiksuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014, kuriuo pareiškėjas, kaip statytojas buvo įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytą statinį, įvykdymas. Inspekcijos pateiktose fotonuotraukose ir prie aktų pridėtose schemoje, matyti, kad šalia gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki kol nebuvo fiksuotas įvykdytas teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014, nebuvo tiek specialisto išvadoje nurodytų parametrų statinio, tiek UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini) pagalbinio ūkio pastato, kurio aukštis būtų 3,30 m, kurio sienos ilgis būtų 7,50 m, medinių lentų sienomis, kuris būti su stogu ir kuris ribotųsi su gyvenamojo namo siena. Be to, teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 konstatuota, kad šalia gyvenamojo namo, toje pačioje vietoje, kurioje UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų bylos plane nurodytas pagalbinio ūkio pastatas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), yra savavališkai pastatytas sandėlis, kurio parametrai – 3 m x 5m x 2m. Akivaizdu, kad kito pastato, savavališkai pastatyto statinio vietoje, kurio ilgis 7,50 m, plotis 2,25 m ir aukštis 3,30 m – toje pačioje vietoje negalėjo būti. Inspekcija pastebi, kad iš šių nuotraukų matyti, jog šalia savavališkai pastatyto ir vėliau pareiškėjo nugriauto statinio, yra apgriuvusio statinio plytų sienos liekanos, nors byloje esančiuose archyviniuose kadastriniuose duomenyse fiksuota, kad 1948 metais į kadastrinių matavimų bylą įrašytas ūkio paskirties pastatas – medinių sienų ir čerpių stogo. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių byloje jokių paaiškinimų nepateikė, o teismas į šią inspekcijos nurodytą aplinkybę neatsižvelgė ir jos nenagrinėjo. Inspekcijos nuomone, pareiškėjo byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytoje vietoje yra tas pats 1940 metais statytas, archyviniuose dokumentuose žymeniu - (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) pažymėtas pagalbinis ūkio pastatas, kuris UAB „Statkadma“ parengtoje kadastrinių matavimų byloje pažymėtas žymeniu (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu prašo pripažinti pareiškėjas. Inspekcijos pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo pareiškime nurodytų parametrų ir medžiagiškumo pastato laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. nurodytoje vietoje nebuvo. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad „ginčo pastatas, kuris pirmą kartą kadastriniuose dokumentuose užfiksuotas 1948 metais, egzistavo tiek 2001 metais, kai pareiškėjas įsigijo pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tiek egzistuoja šiuo metu.“

27.5. Inspekcija paaiškina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas pripažinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į visą pareiškėjo nurodytą ginčo pastatą, kurio kadastro duomenų lentelėje 1A formoje įrašyta statinio kategorija – I grupės nesudėtingas, sienos – medis su karkasu, statybos pradžios metai 1940, statybos pabaigos metai – 1940, baigtumo procentas 30, užstatytas plotas 18 kv. m., tūris – 59 kub. m. pamatai – akmenbetonis, duomenų apie stogo konstrukcijas, stogą ir kt. nėra. Iš pareiškėjo pateiktos UAB „Statkadma“ parengtos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos įrašų akivaizdu, kad joje nurodytas statinys – be stogo. Inspekcijos vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į bylos įrodymus, rodančius, kad šalia gyvenamojo namo egzistuoja tik pastato dalys liekanos, o ne ūkio paskirties pastatas. Teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi į visą pastatą, o ne į išlikusias statinio dalis. Pagal formuojamą teismų praktiką, jeigu ginčo statiniai neatitinka įstatymo reikalavimų ir dėl to nėra galimybės į juos įgyti nuosavybės teises, gali būti sprendžiama dėl teisių į juos kaip į statybines konstrukcijas, neturinčias nekilnojamojo daikto statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009).

27.6. Inspekcija pažymi, kad nors pareiškėjas įrodinėja, jog naudojosi ūkio pastatu, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, kaip ir įrodymų, kad šiuo statiniu rūpinosi ir jį prižiūrėjo. Pareiškėjo atlikti darbai, kuriuos jis įvardija kaip statinio remontą – teismo civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 buvo pripažinti savavališka naujo statinio statyba, o ne ginčo statinio remontu, todėl teismas nepagrįstai šiuos pareiškėjo veiksmus vertino, kaip įrodymus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas naudojosi ginčo statiniu ir „vykdė jo remonto darbus.“

27.7. Inspekcija taip pat nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į gyvenamojo namo 41/100 dalis nėra įregistruotos, nėra žinomi šios gyvenamojo namo dalies naudotojai, kaip ir nėra žinomas šių asmenų suinteresuotumas dėl ginčo statinio. CPK 532 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasirengimo nagrinėti teisme metu, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt dienų iki teismo posėdžio, specialiame interneto tinklalapyje skelbiamas pranešimas apie bylos nagrinėjimą. Todėl teismas, vadovaudamasis CPK 532 straipsniu apie bylos iškėlimą privalėjo pranešti specialiame interneto tinklalapyje, tačiau duomenų apie šį paskelbimą, byloje nėra ir dėl to galėjo būti užkirstas kelias per nustatytą terminą suinteresuotiems asmenims pareikšti pareiškimų dėl jų įtraukimo dalyvauti procese. Neinformavus suinteresuotų asmenų apie bylos iškėlimą, jiems neturint galimybės pareikšti pareiškimų, nebuvo užtikrintas visų aplinkybių dėl turto valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo įvertinimas. Vadovaujantis CPK 443 straipsnio 8 dalimi, teismas nagrinėjantis bylą ypatingąja teisena, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas nebuvo aktyvus, nesiėmė priemonių. Kai asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui pagal šį institutą įgyti. Pirmos instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus, o pareiškėjas netinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą (CPK 178, 185 straipsniai).

27.8. Apeliantė taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmesti. Paaiškina, kad ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. CPK 443 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, įtvirtinta bendroji taisyklė, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ir tik tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Ypatingojoje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamuoju atveju inspekcija nėra ir neturi būti laikoma atsakinga už pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje, užvestoje pagal jo iniciatyva pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Šiuo atveju bylos dalyviai nėra ir negali būti laikomi „laimėjusiomis“ ar „pralaimėjusiomis“ šalimis, taip pat negali būti laikomos ir turinčiomis priešingą interesą šalimis, nes pareiškėjo prašymo tenkinimas nereiškia, kad nutartis priimta pareiškėjo naudai ir suinteresuoto asmens nenaudai.

Šalies argumentai

28.1. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su savivaldybės argumentais, kad pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostatas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo. Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008. Bet ši kasacinio teismo praktika jau seniai yra pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi 3K-7-67/2011 ir pakeista praktika jau buvo pritaikyta šimtuose teismų procesinių sprendimų.

28.2. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su savivaldybės argumentais, kad ginčo turtas yra turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir dėl to negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu. Paaiškina, kad pati savivaldybė yra pareiškusi, kad šis turtas nepriklauso valstybei ir yra bešeimininkis, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2019 m. spalio 14 d. pastatą įtraukė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą Nr. 201902. Pareiškėjas pažymi, kad ūkio pastatas negali būti valstybės nuosavybė, nes jis nebuvo sukurtas, kaip valstybės nuosavybė, niekada nebuvo naudojamas, kaip valstybės ar kurios nors jos institucijos ar organizacijos nuosavybė. Pastatas buvo sukurtas kaip gyvenamojo namo priklausinys.

28.3. Pareiškėjas nesutinka su savivaldybės teiginiais, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių pastato teisėtą sukūrimą. Savivaldybė įtraukdama šį pastatą į bešeimininkių pastatų sąrašą, pati pripažino, kad daiktas yra teisėtai pastatytas ir yra nuosavybės objektu. Pareiškėjas paaiškina, kad jis pateikė kvalifikuoto specialisto, turinčio teisę atlikti statybos techninės veiklos ekspertizes, dr. A. B. išvadą dėl ūkio pastato būklės ir nusidėvėjimo. Taip pat matininkės J. D. buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai – pagal šiuos matavimus 2021 m. gegužės 31 d. buvo patikslintas pareiškėjo pareiškimo reikalavimas, o ūkio pastato statusas viešajame registre šiuo metu, kaip nurodė VĮ Registrų centras, savo atsiliepime, yra “formuojamas”. Paaiškina, kad ūkio pastato kadastro duomenys kadastro duomenų byloje pirmą kartą užfiksuoti 1948 m. liepos 15 d. kartu su kitais pastatais.” Taigi ūkio pastato duomenys buvo užfiksuoti jau daugiau nei prieš 70 metų. Be to, 2021 m. kovo 26 d. pareiškėjo atstovas pateikė teismui VĮ Registrų centras pateiktus archyvinius dokumentus, iš kurių aiškiai matyti, kad ūkio pastatas dokumentuose buvo fiksuojamas seniai ir ilgą laiką, kad į dokumentus ūkio pastatas buvo įtraukiamas kaip teisėtai pastatytas statinys.

28.4. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su savivaldybės argumentais, jog byloje trūksta įrodymų dėl ginčo pastato būklės. Paaiškina, kad nekilnojamojo daikto būklės ar sunykimo faktas nustatomas ne iš nuotraukų, kaip klaidingai teigia Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo apeliaciniame skunde, bet remiantis objektyvais kriterijais ir pagrindu, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo 15 ir 16 punktuose. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo statinio pripažinimo sunykusiu kriterijų buvimo nustatymas – fakto klausimas, kuris nustatomas vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis. Savivaldybės administracijai niekas neužkirto kelio pačiai teikti teismui papildomus įrodymus, nuotraukas ir taip ginčyti pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes.

28.5. Pareiškėjo įsitikinimu, vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pagrįstai rėmėsi ekspertinio pobūdžio dr. A. B. išvada. Kita vertus, nei vienas suinteresuotas asmuo, gavęs šią išvadą, neteikė jokių ją paneigiančių įrodymų. Teismas taip pat neturėjo pagrindo nesivadovauti matininkės J. D. atliktų kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo užfiksuoti ginčo pastato kadastro duomenys: baigtumo procentas, koordinatės (pastato dislokacija), išmatavimai, užstatytas plotas, pastato būklės ir kt. Šie kadastriniai matavimai buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, jie buvo atlikti asmens, kuris turi teisę tokius matavimus atlikti. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų neginčijo šių matavimų, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šie matavimai yra neteisėti, atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, VĮ Registrų centras iš esmės patvirtino, kad, teismui patenkinus A. Ž. pareiškimą, nuosavybė jo vardu galėtų būti įregistruota.

28.6. Pareiškėjas nesutinka su savivaldybės argumentais, kad jis pastatu nesirūpino ir jo neprižiūrėjo. Paaiškina, kad dėl kitame pastate kilusio gaisro, buvo apgadintas ginčo pastatas. Dėl to pareiškėjas, elgdamasis, kaip teisėtas pastato naudotojas ir valdytojas, atliko remonto darbus, kurie vėliau, pareiškėjui nedalyvaujant teisminiame procese, teismo buvo pripažinti savavališka statyba. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuotraukos patvirtina, kad ginčo pastatas buvo sutvarkytas, kad jo remontui buvo panaudotos naujos medžiagos. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 leido A. Ž. per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti statybinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus. Bet šio teismo sprendimo A. Ž. negavo, apie šį teismo sprendimą jis nežinojo.

28.7. Pareiškėjas paaiškina, kad po atliktų statybos darbų pašalinimo jis ginčo pastatą ir toliau laikė savo nuosavybe ir siekė, kad pirmiausia jis būtų įregistruotas, kaip jo nuosavybė, kad po to pastatą galėtų remontuoti. Pavyzdžiui, po atliktų statybos darbų pašalinimo pareiškėjo advokatas 2017 m. sausio 6 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinės bylos Nr. e2YT-6343-608/2017), prašydamas nustatyti, kad jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatą įgyjamosios senaties būdu, bet byla nebuvo iškelta, nes pareiškėjo atstovas nepašalino pareiškimo trūkumo. Kita vertus, ginčo pastatą pareiškėjas pradėjo naudoti ir valdyti nuo 2001 metų birželio mėnesio, kada įsigijo 59/100 pastato – gyvenamojo namo. Todėl dešimt metų nepertraukiamo ginčo pastato naudojimo ir valdymo suėjo jau 2011 metų birželio mėnesį ir jau tuomet jis galėjo kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Pareiškėjas pažymi, kad pastate nėra įrengta komunikacijų, šį pastatą jis naudojo ūkio reikmėms, sandėliavimui, už pastatą nereikėjo mokėti jokių komunalinių mokesčių.

28.8. Pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Teigia, kad jo išlaidos yra realios, jis jas patyrė dėl to, kad suinteresuoti asmenys pateikė apeliacinius skundus.

Šalies argumentai

33.4. Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ūkio pastatą, nepateikė šio statinio statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Nors pareiškėjas įrodinėja, kad naudojosi ūkio pastatu, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, kaip ir įrodymų, kad šiuo statiniu rūpinosi ir jį prižiūrėjo. Pareiškėjo atlikti darbai, kuriuos jis įvardija kaip statinio remontą – teismo civilinėje byloje Nr. 2-30059-809/2014 buvo pripažinti savavališka naujo statinio statyba, o ne ginčo statinio remontu, todėl teismas nepagrįstai šiuos pareiškėjo veiksmus vertino, kaip įrodymus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas naudojosi ginčo statiniu ir „vykdė jo remonto darbus.“

33.5. Taip pat kritiškai vertintina aplinkybė, kad pareiškėjas A. Ž. yra sąžiningas įgijėjas, nes nurodoma, kad jis 2001-06-06 pirkimo - pardavimo sutartimi įsigijo didesnę dalį pastato - gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kadangi ginčo nekilnojamasis daiktas yra sandėliukas, pastatytas būtent šalia šio pastato - gyvenamojo namo, kaip jo priklausinys, o ankstesnis pastato - gyvenamojo namo savininkas, kuris pats valdė ir naudojo sandėliuką (tą jis patvirtino teismo posėdžio metu), pats naudojo sandėliuką, o po to perdavė pareiškėjui sandėliuko raktus, pareiškėjas neturėjo jokių abejonių, kad kokių nors teisių į šį ginčo daiktą neturi jokie kiti asmenys.

33.6. Nėra pagrindo sutikti su šiuo argumentu, nes pagal bylos aplinkybes tinkamai nustatyta, kad ginčo ūkinis pastatas nebuvo įrašytas kaip perkamos namo 51/100 dalies priklausinys, ir pareiškėjas neturėjo teisės jį valdyti taip, kaip jį valdė gyvenamojo namo dalies pardavėjas.

Šalies argumentai

36. Pareiškėjas naujų paaiškinimų dėl kasacinės instancijos teismo nutarties nepateikė.