- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-546-392/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-46092-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. E. Š. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinį faktą, jog jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą – 4,23 kv. m. bendro ploto patalpą, kurios paskirtis – pagalbinio ūkio, kuri pagal UAB „Matavimų centras“ matininko G. P. parengtą 2018 m. kovo 19 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą plane pažymėta indeksu 9I1/p, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškime nurodė, jog 1998-12-28 nusipirko butą (duomenys neskelbtini). Pardavėjas nurodė, kad butui lauke priklauso sandėliukas, pažymėtas numeriu „27“, perdavė raktus. Buvę buto savininkai paprašė keletą savaičių palaukti, kol paims iš sandėliuko savo daiktus. Nuo to laiko valdo sandėliuką, jame laiko malkas ir kitus daiktus. Gretimai yra kiti sandėliukai, kurie nuosavybės teise priklauso namo butų savininkams. Pareiškėjas nuo 1999 metų nepertraukiamai naudojosi sandėliuku, niekas jokių pastabų, pretenzijų dėl valdomo turto nepareiškė. Į patalpas nėra registruota nuosavybės teisė nei valstybės ar savivaldybės įstaigai, nei privačiam asmeniui.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo pareiškimą atmesti, nes iškėlus bylą teisme, savivaldybė turtą įtraukė į savivaldybės turto apskaitą. Nurodo, kad valstybinis turtas, nepriklausomai ar daiktas yra registruotas ar neregistruotas valstybės vardu, negali būti pareiškėjo įgytas taikant įgyjamąją senatį.
4. Suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centras ir VĮ Turto bankas ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškimą tenkino nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjas E. Š. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektą – 4,23 kv. m. bendrojo ploto patalpas, kurios paskirtis – pagalbinio ūkio, kuri pagal UAB „Matavimų centras“ matininko G. P. parengtą 2018 m. kovo 19 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą plane pažymėtą indeksu 9l1/p, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas E. Š. patalpas 3,60 kv. m. ploto, pažymėtas indeksu 2l 1/p, esančias ūkiniame pastate, plane pažymėtu indeksu 611p, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), valdo LR CK 4.68 - 4.71 str. str. numatytomis sąlygomis nuo 1999 metų sausio mėnesio. 2018-03-21 pareiškėjas patikslino patalpų, kurias siekia įsigyti pritaikius įgyjamosios senatis teisės institutą identifikavimo duomenis – 4,23 kv. m. bendrojo ploto patalpa, pažymėta indeksu 9l1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje neįrodyta, kad pareiškėjo prašomas įgyjamąja senatimi įgyti objektas priklauso valstybei. Pareiškėjas objektą 2I1/p visą įgyjamosios senaties laiką valdė ir iki šiol valdo sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai. Vilniaus miesto savivaldybės pateikti turėti įrodymai (1992 metų archyviniai duomenys) nepatvirtina turto perdavimo savivaldybei. Įsitraukdama Objektą 2I1/p ir Objektą 9I1p į savo turto apskaitą po pareiškėjo kreipimosi į teismą, Vilniaus miesto savivaldybė piktnaudžiavo teise.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. Š. 2018-03-23 patikslintą pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas neįsigilino į bylos esmę ir nesuprato faktinių bylos aplinkybių, neidentifikavo skirtumo tarp pirminio ir patikslinto pareiškėjo reikalavimo, klaidingai suvokė į kurią būtent patalpą pretenduoja pareiškėjas, ir kur konkrečiai ši patalpa yra vadovaujantis planu, kurį teismas nurodė rezoliucinėje savo sprendimo dalyje.
7.2. Teismas netinkamai įvertino byloje buvusį itin reikšmingą įrodymą, teikusį informaciją apie galimą pareiškėjo nesąžiningumą siekiant įgyti ginčo objektą, t. y. Savivaldybės siųstą pareiškėjui 2017 m. lapkričio 29 d. atsakymą. Netinkamai įvertinus Savivaldybės 2017 m. lapkričio 29 d. atsakymą, teikusį informacijos apie galimą pareiškėjo nesąžiningumą siekiant įsigyti ginčo objektą, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, įskaitant ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą, kad ginčo objektą visą įgyjamosios senaties laikotarpį pareiškėjas valdė ir iki šiol valdo sąžiningai.
7.3. Teismas nevertino Savivaldybės pateiktų archyvinių įrodymų dėl ginčo patalpų, kurie patvirtina, jog nuo 1992 metų neidentifikuotas sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. tuo pačiu adresu, kaip ir ginčo objektas pažymėtas patikslinto kadastrinių matavimų byloje žymėjimu 9I1/p, buvo apskaitomas Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balanse.
Žemesnės instancijos teismas
7.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Savivaldybės piktnaudžiavimą teise.
Atsiliepimas
8. Pareiškėjas E. Š. atsiliepimu su skundu nesutiko ir prašė Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti, o 2018 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad:
8.1. Savivaldybė apeliaciniame skunde dėstydama argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į byloje pateiktus ginčo patalpos planus, kadastrinių matavimų bylą yra visiškai nepagrįsti. Tai paneigia sprendime išdėstyti motyvai, tiek atskirai byloje esančių įrodymų vertinimas. Savivaldybė klaidina apeliacinės instancijos teismą, teigdama, neva pirminiame pareiškėjo pareiškime identifikuota ginčo patalpa nesutampa su patikslintu pareiškėjo reikalavimu, pagal 2018 m. kovo 19 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą (teigiama, jog prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į visai kitą patalpą)., nes ginčo patalpa yra ta pati, tik patikslintas jos plotas ir kadastriniai duomenys.
8.2. Savivaldybės teigimu, byloje jos pateiktas 2017 m. lapkričio 29 d. raštas dėl informacijos pateikimo (atsakymas) įrodo faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas yra nesąžiningas pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį. Atsakyme pareiškėjui buvo nurodyta, kad į pagalbinio ūkinio pastato 6I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) dalį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruota. Savivaldybės teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo 2017 m. lapkričio 29 d. rašto antrą dalį, kurioje nurodoma, kad: „Ši dalis šiuo metu nėra apskaitoma Savivaldybės balanse, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo įstatymu šis nekilnojamasis turtas gali būti perduotas Savivaldybės nuosavybėn ir įregistruotas Savivaldybės vardu. Taip pat, kad artimiausiu metu turtas bus įrašytas į Savivaldybės apskaitą ir to pagrindu bus kreiptasi į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministeriją dėl minėto turto perdavimo Savivaldybės nuosavybėn.“. Savivaldybės, manymu, 2017 m. lapkričio 29 d. raštas nesudarė pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą (t. y. pareiškėjas paskubėjo teikti pareiškimą teismui) , todėl jis pripažintinas nesąžiningu. Savivaldybė laikosi pozicijos, jog 2017 m. lapkričio 29 d. rašte apeliantei nurodžius, kad ji ginčo patalpų nėra įtraukusi į savo apskaitą, pareiškėjas turėjo palaukti kol ginčo patalpos bus įtrauktos į savivaldybės turto apskaitą.
8.3. Savivaldybės byloje pateikti archyviniai įrodymai nepatvirtino aplinkybės, jog ginčo patalpa priklausė Savivaldybės vietinio ūkio skyriui. Savivaldybei neįvykdžius jai tenkančios įrodinėjamo pareigos dėl ginčo patalpų nuosavybės teisės (priklausymo), liko nepaneigta pareiškėjo pirminiame pareiškime ir bylos nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės ir pareiškėjo pateikti įrodymai dėl ginčo patalpų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Kita vertus, tai, kad Savivaldybė po civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, priėmė sprendimus dėl ginčo patalpų įtraukimo į savo turto apskaitą, tokie veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti piktnaudžiavimu teise.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
10. Byloje nustatyta, kad E. Š. 1998 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš pardavėjo A. B. įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu buto pardavėjas A. B. ir jo sutuoktinė nurodė E. Š., kad butui formaliai priklausantis rūsys (patalpa daugiabučio namo rūsyje) perleistas naudotis kitiems asmenims, tačiau butui taip pat priklauso atskira patalpa lauke – sandėliukas. Buto pardavėjas ir jo sutuoktinė naujajam buto savininkui E. Š. parodė patalpą – 27 numeriu pažymėtą sandėliuką ir perdavė raktus nuo sandėliuko durų spynos. E. Š. vėliausiai nuo 1999 m. vasario 1 d. atvirai bei nepertraukiamai laiko šiame sandėliuke savo daiktus, taigi valdo ir naudojasi patalpą – sandėliuką, esantį ūkiniame pastate (unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)).
11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str. 1 d. numato asmens, nesančio daikto savininku, teisę įgyti nuosavybės teisę į daiktą įgyjamosios senaties pagrindu, kai yra visos šios sąlygos: asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas; asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo, t. y. užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į užvaldomą daiktą, ir per visą valdymo laikotarpį asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų; asmuo daiktą valdo teisėtai; daiktas turi būti valdomas atvirai; nekilnojamasis daiktas turi būti valdomas nepertraukiamai ne mažiau nei dešimt metų.
12. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 str. 3 d. numato imperatyvų draudimą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Dėl to nuosavybė teisė įgyjamąja senatimi negali būti pripažįstama į daiktus, priklausančius valstybei ar savivaldybei, nepriklausomai nuo to, kad valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nuosavybės teisės neįgyvendina, t. y. jos neregistruoja, nesirūpina daiktu ar jo neprižiūri, o daiktą nepertraukiamai valdo privatus asmuo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo privatizuoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Ši norma yra draudžiamoji, jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas.
13. Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn.
14. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
15. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisės į daiktą įgyjamosios senaties pagrindu įgijimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendė:
Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti.
E. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.