Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-42-562/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-23
Bylos Nr.: e2A-42-562/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-00468-2023-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
Ieškovas: A. J. K., A. G., R. S.-G., uždarosios akcinės bendrovės „Galteksa“, E. N., P. R. N., L. L., G. S., R. K., M. M., O. E., D. K.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: R. Š., A. T., S. M., T. B., valstybės įmonė Registrų centras, O. U., V. Z., U. B., M. Ž., M. M., G. M., K. M., M. Š., A. M., S. K. P., V. V., L. V., K. Ž., G. I., P. V., A. V., valstybės įmonė Turto bankas

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-42-562/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00468-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.13; 2.4.5; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2024 m. sausio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens (apelianto) R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. J. K., A. G., R. S.-G., uždarosios akcinės bendrovės „Galteksa“, E. N., P. R. N. (P. R. N.), L. L., G. S., R. K., M. M., O. E. ir D. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandėliukų pripažinimo priklausiniu, nuosavybės teisių į priklausinio dalis nustatymo, tretieji asmenys – R. Š., A. T., S. M., T. B., valstybės įmonė Registrų centras, O. U., V. Z., U. B., M. Ž., M. M., G. M., K. M., M. Š., A. M., S. K. P., V. V., L. V., K. Ž., G. I., P. V., A. V., valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai Aistė J. K., A. G., R. S.-G., uždaroji akcinė bendrovė „Galteksa“, E. N., P. R. N., L. L., G. S., R. K., M. M., O. E. ir D. K. (toliau – ieškovai, savininkai) kreipėsi į teismą, ieškiniu, kurio reikalavimus vėliau patikslino, prašydami:

1.1. Pripažinti ieškovų nuosavybės teises į sandėliukus, statinių išdėstymo schemoje pažymėtus indeksu 2I1/p, pagal ieškovų pateiktą 2022 m. balandžio 1 d. Gyvenamojo namo savininkų susirinkimo protokolą, t. y.:

1) sandėliuką Nr. 39 pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio Aistei J. K., priklausiniu;

2) sandėliuką Nr. 24 pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio D. R., priklausiniu;

3) sandėliuką Nr. 28 pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio R. K., priklausiniu;

4) sandėliuką Nr. 29 pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio M. M., priklausiniu;

5) sandėliuką Nr. 15 pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio G. S., priklausiniu;

6) sandėliuką Nr. 40 pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio L. L., priklausiniu;

7) sandėliuką, pasidalijimo schemoje pažymėtą, kaip užrakintas, turintį bendrą sieną su sandėliuku Nr. 15, pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio P. R. N., priklausiniu;

8) sandėliuką Nr. 30 pripažinti buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio E. N., priklausiniu;

9) sandėliuką Nr. 34 pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio R. S.-G., priklausiniu;

10) sandėliuką, pasidalijimo schemoje pažymėtą, kaip užrakintas, turintį bendrą sieną su sandėliukais Nr. 34 ir Nr. 28, pripažinti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio D. K. ir O. E., priklausiniu;

1.2. Priteisti ieškovams iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, savivaldybė) patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovai ieškinyje paaiškino, kad greta daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), kuriame savininkams nuosavybės teise priklauso butai, yra kiti statiniai / patalpos, kurie pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), inventoriniame plane pažymėti indeksais 2J1/p, 2IJ1p, 19J1/P ir 3J1/M. Šiuo atveju yra aktualus dviaukštis mūrinis pastatas su negyvenamosiomis patalpomis, pastatų inventoriniame plane pažymėtas indeksu 2J1/P (Kadastro bylos statinių schemoje pažymėtas indeksu 2I1/p). Nurodytas pastatas savo esme yra Name esančių butų priklausinys. Priklausinyje esančios patalpos (sandėliukai) yra suskirstytos į dalis ir iš esmės yra skirtos savininkų bendram naudojimui. Tačiau butų privatizacijos metu, dėl galimai įsivėlusios klaidos, priklausinyje esančios patalpos (sandėliukai) taip ir nebuvo paskirstytos ir įregistruotos kaip savininkams priklausančios nuosavybės teise. Todėl šiai dienai priklausinys taip ir liko neįregistruotas, tačiau savininkų naudojamas pagal paskirtį. Akivaizdu, kad savo esme priklausinys yra antraeilis daiktas, skirtas tenkinti ieškovų, kaip butų savininkų, poreikius ir yra skirtas bendram naudojimui. Tokia išvada daroma ne tik dėl to, kad jis yra sujungtas su Namu, bet ir dėl paties priklausinio išplanavimo, kurio patalpos išskirstytos taip, jog kiekvienam Name esančio buto savininkui būtų užtikrinama galimybė naudotis atskira sandėliuko patalpos dalimi, t. y. iš fotonuotraukų matoma, kad priklausinys suformuotas į patalpas, kuriose Namo savininkai gali sandėliuoti / laikyti savo daiktus. Be kita ko, dar 2011 m. kovo 4 d. Namo butų savininkai (ieškovai) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūniją su prašymu suteikti informaciją dėl statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), tačiau 2011 m. kovo 23 d. iš Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūnijos buvo gautas atsakymo raštas Nr. A6-2188(3.3.19.1-S14), kuriame buvo nurodyta, kad apie statinius (duomenys neskelbtini), inventoriniame plane pažymėtus indeksais 2J1/p, 21J1/p, 19J1/p ir 3J1/m, seniūnija informacijos neturi, todėl negali pateikti statybos teisėtumą ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų kopijų. Taip pat, ieškovai per Namo savininkų bendriją „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrija) 2020 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrių. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2020 m. lapkričio mėn. pateiktame atsakyme nurodė, kad sandėliukai (duomenys neskelbtini), nėra apskaitomi Vilniaus miesto savivaldybės balanse, jie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Bendrija, atstovaudama savininkų interesus, kreipėsi su 2022 m. birželio 2 prašymu į Vilniaus regioninį archyvą, kuris 2022 m. birželio 10 d. atsakyme nurodė, jog Vilniaus regioniniame valstybės archyve nepavyko rasti duomenų apie priklausinio priskyrimo Namo butams, privatizavimo datas. 2022 m. birželio 2 d. Bendrija kreipėsi ir į Vilniaus miesto savivaldybės Archyvo skyrių su prašymu dėl archyvinių duomenų suteikimo, kuriuo prašė pateikti turimus statinių / patalpų statybos dokumentus, sprendimus dėl statinių įtraukimo į statinių, kurie neturi savininkų Savivaldybės turto apskaitą, sprendimus dėl konkrečių patalpų (sandėliukų) priskyrimo konkretiems Namo butams, paaiškinus, kokiu pagrindu buvo priimtas 2000 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. 65. Atitinkamai 2022 m. birželio 27 d. buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus atsakymo raštas Nr. A51-/21(3.3.2.26E-AD23), kuriame buvo nurodyta, kad Savivaldybės Archyvo skyrius 2022 m. birželio 23 d. tarnybiniu raštu Nr. A121-15398/22(2.1.19-AD19) informavo, jog peržiūrėjus Savivaldybės Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus nuolat saugomų privatizuotų objektų bylų apyrašą Nr. 2 nuo 1999 iki 2008 m. ir Nekilnojamojo turto skyriaus perduotų 2009-2017 m. privatizuotų savivaldybės kontroliuojamų įmonių ir negyvenamųjų patalpų nuolat saugomų bylų apyrašą Nr. 6, informacijos apie sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimą nerasta. Peržiūrėjus Savivaldybės Senamiesčio seniūnijos archyviniame fonde esančias butų, adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis ir jų rengimo dokumentus, duomenų apie nurodytiems butams priskirtas ūkines-pagalbines patalpas (pastatus) nerasta. Peržiūrėjus Savivaldybės Senamiesčio seniūnijos archyviniame fonde esančias butų, adresu: (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarčių ir jų rengimo bylas, buto, adresu: (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties ir jos rengimo dokumentų nerasta. Todėl akivaizdu, jog šiai dienai jokių duomenų apie priklausinį ir jo teisinį statusą nėra. Pažymėjo, kad dar 2000 m. rugpjūčio 9 d. vienam iš savininkų Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Senamiesčio ūkis“ sprendimu Nr. 65 buvo paskirtas sandėliukas, schemoje pažymėtas indeksu 34. Tačiau kiti Namo butų savininkai tokių sprendimų neturi / neranda savo žinioje. Toks Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Senamiesčio ūkis“ sprendimas patvirtina aplinkybę apie sandėliuko funkcinę priklausomybę su Namo butais, priklausančiais ieškovams, todėl ieškovai pagrįstai siekia, jog pastatas būtų pripažintas Namo butų priklausiniu. Pagal priklausinio (sandėliukų) Kadastrinių matavimų planą matoma, kad iš esmės priklausinys (sandėliukai) savo esme yra tarnaujantis daiktas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Šiuo atveju, priklausinys (sandėliukai) yra ne tik tame pačiame žemės sklype kaip ir Namas, bet ir pastatytas greta Namo, todėl akivaizdu, jog yra susijęs su Namu ir skirtas Namo butų savininkų poreikiams užtikrinti. Priklausinio (sandėliukų) traktavimas, kaip pagrindinio daikto ir / ar daikto priklausančio ne Namo butams tarnauti butų būtų neracionalus ir nelogiškas. Atitinkamai 2022 m. balandžio 1 d. vyko Namo savininkų susirinkimas, kurio metu gyventojai priklausinių (sandėliukų) schemoje aiškiai nurodė, kuria priklausinio dalimi (sandėliuku) konkretus Namo butų savininkas naudojasi ir siekia tą daryti teisėtai. Dėl ko, savininkai 2022 m. rugsėjo 8 d. raštu kreipėsi į valstybės įmonę (toliau – VĮ) Registrų centras, prašydami įregistruoti Namo butų priklausiniu sandėliuką bei įregistruoti ieškovams nuosavybės teises į konkrečias priklausinio dalis (patalpas). Tačiau 2022 m. rugsėjo 12 d. buvo gautas VĮ Registrų centras atsakymo raštas Nr. 32621472, kuriuo VĮ Registrų centras atsisakė tenkinti ieškovų prašymą, nurodant viena iš atsisakymo priežasčių tą aplinkybę, kad nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisių atsiradimą bei nėra įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą priklausinio duomenys. Papildomai pažymėjo, kad jie negali parengti ir priklausinio kadastro bylos ir iniciuoti jo, kaip nekilnojamojo turto objekto, suformavimą, dėl to, jog tretieji asmenys yra užėmę dalį priklausinio (sandėliukų) patalpų, laiko jas užrakintas.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.

4. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad:

4.1. CK 4.19 straipsnio 1 dalis nustato, jog priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Taigi, iš šio straipsnio nuostatos galima išskirti tris pagrindines aplinkybes (sąlygas), apibūdinančias priklausinį, o būtent: priklausinys – tai 1) su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai; 3) sąsajos esmė funkcinis ryšys, t. y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, šios kategorijos bylose, išskiriama ir dar viena sąlyga – turi būti nustatyta ir aplinkybė, kad patalpa yra naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais. Taigi, siekiant pripažinti konkrečią patalpą buto ar butų priklausiniu, turi būti nustatyta, jog ta patalpa susijusi su butu nuolatinai ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi patalpa. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui.

4.2. Šiuo konkrečiu atveju svarbu tai, kad funkcinį ryšį ieškovai grindžia tik viena aplinkybe, t. y., jog vienam iš savininkų Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Senamiesčio ūkis“ sprendimu Nr. 65 buvo paskirtas sandėliukas, schemoje pažymėtas indeksu 34. Tačiau, Savivaldybės nuomone, tai niekaip nepagrindžia ginčo sandėliukų funkcinio ryšio su ieškovams nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis. Ieškovai nepateikia ir negali pateikti įrodymų, patvirtinančių, jog sandėliukai buvo skirti pagrindiniam daiktui, o tai, kad ieškovai jais naudojasi ar gyventojų susirinkimo metu patys pasiskirstė sandėliukus ir nutarė pradėti jų įteisinimo procedūras, nėra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisės į priklausinius nustatymo. Todėl Savivaldybė laikosi pozicijos, kad ieškovai neįrodė trijų CK 4.19 straipsnyje įtvirtintų daikto pripažinimo priklausiniu sąlygų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintos naudojimosi daiktu teisėtumo sąlygos.

4.3. Papildomai pažymėjo, kad kaip neprivatizuoti nekilnojami daiktai, ginčo statiniai galimai laikytini valstybės nuosavybe, o tai, kad jie nėra įregistruoti valstybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atitinkamai, ieškovai negali pretenduoti į ūkinį pastatą arbo jo dalis, nes: ūkinis pastatas yra viešosios nuosavybės objektu ir priklauso valstybei. Šį faktą patvirtina VĮ Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų) perduotų Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriui 1992 m. liepos 1 d. sąrašas, kuriame yra nurodyta, kad savivaldybei buvo perduotas valdyti valstybei priklausantis turtas – pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (sąrašo (duomenys neskelbtini) punktas).

5. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.

6. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime nurodė, kad:

6.1. patys ieškovai pripažįsta, jog privatizavimo sutartyse nebuvo nurodyta, kad kartu su butais privatizuojami sandėliukai, juo labiau, kad nurodytos patalpos yra atskirame statinyje, kuris funkciškai nėra susijęs su ieškovų butais. Pažymėjo, kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyventojų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo-pardavimo objektas yra butai. Vykdydama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, pagal kurių 6 punktą, įkainojant gyvenamuosius butus, buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto, o rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įskaičiuojamas. 1964 m. CK 153 straipsnyje buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito, o 2000 m. CK 4.82 straipsnyje yra konkrečiai nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Panašioje byloje kasacinis teismas nurodė, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos pagal savo paskirtį nėra visų namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, todėl butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, o lieka viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, jos išlieka savarankišku nuosavybės teisių objektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 431/2008).

6.2. Paminėjo ir tai, kad pagal 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai buvo įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, patikslinus jas pagal 1989 metų kainos pataisos koeficientą (1,21), atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant šių taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka. Šis reglamentavimas reiškia, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai.

6.3. Byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad ginčo patalpos buvo įkainotos ir už jas butus privatizavę asmenys sumokėjo. Nesant duomenų, apie tai, kad ginčo turtas buvo įkainotas ir privatizavusio asmens už jį buvo apmokėta teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo teigti, kad ginčo turtas buvo tinkamai privatizuotas kaip buto priklausinys. Taip pat ir kasacinis teismas yra konstatavęs, jog vien valdymo fakto nepakanka tam, kad būtų pripažinta butą privatizavusio gyventojo nuosavybės teisė į ginčo patalpas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017). Apibendrinant nurodytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad ginčo patalpos nebuvo privatizuotos, taip pat ieškovai nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpas (kaip priklausinį ar bendro naudojimo patalpas) įgijo CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Atitinkamai ši aplinkybė aiškinama ir teismų praktikoje – kasacinis teismas yra nurodęs, kad faktinio pobūdžio aplinkybė, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be jo, nustatoma iš privatizavimo sandorio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K3-3-451/2003; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012). Šiuo atveju nesant byloje įrodymų, patvirtinančių ginčo turto privatizavimą, mano, jog ginčo turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Pagal CK 95 straipsnio redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka. Taigi, nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nurodytu adresu esantis turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė.

7. Tretieji asmenys R. Š., A. T., S. M. ir T. B. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.

8. Tretieji asmenys R. Š., A. T., S. M. ir T. B. atsiliepime nurodė, kad:

8.1. ieškovai nebeturi teisės kreiptis į teismą ir reikalauti, kad jų teisės ir teisėti interesai būtų ginami jų pasirinku būdu. Ieškovai į teismą su reikalavimais dėl sandėliukų pripažinimo jų butų priklausiniais kreipėsi 2023 m., t. y. praėjus daugiau nei trisdešimt metų nuo butų privatizavimo sutarčių sudarymo dienos. Tai reiškia, kad ieškovai yra praleidę ne tik 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną 3 metų, bet ir tris kartus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

8.2. Ieškovas D. R. prašo pripažinti sandėliuką Nr. 24 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu, bei ieškovas M. M. – sandėliuką Nr. 29 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu, tačiau nepateikia jokių duomenų patvirtinančių juridiškai reikšmingų faktų sudėtį. Pagal kasacinio teismo praktiką techninis patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Tam, kad daiktas būtų pripažintas pagrindinio daikto priklausiniu, reikalingas nuolatinis funkcinis šių daiktų ryšys, be kurio antraeilis daiktas negalėtų būti naudojamas. Tokių duomenų minėti ieškovai taip pat nepateikė ir pateikti negali, nes šiais sandėliukais daugiau kaip 20 metų nepertraukiamai naudojasi tretieji asmenys A. T. ir T. B.. Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtina duomenis, kad po 2022 m. pastate, kuriame yra ginčo sandėliukai, įvykusio gaisro, buvo sugadinti būtent A. T. ir R. Š. (buvę sutuoktiniai) priklausantys daiktai. A. T. ir R. Š. išvalė pastato II aukšto patalpas po gaisro ir laikinai uždengė virš jų stogą. Ieškovai niekaip neprisidėjo prie gaisro padarinių šalinimo bei pastato, kuriame yra ginčo sandėliukai, sutvarkymo po gaisro. Per visą laiką nuo butų įsigijimo iš pradinių savininkų nei M. M. nei D. R. nė karto nėra pasinaudoję ginčo sandėliukais. Visas šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra pateikti Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2YT-913-987/2023 pagal pareiškėjų R. Š., A. T., S. M., T. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į patalpas. Iš 1979 m. rugpjūčio 15 d. patikslinto 1948 m. žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), plano matyti, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kiemas iki 1979 m. buvo užstatytas įvairiais statiniais: mediniais statiniais, plane pažymėtais indeksais 3J1/m, 12,25 m ilgio, 3,18 pločio x 2,15 m aukščio; 4J1/m, 6,10 m. ilgio, 2,45 m. pločio 2 m. aukščio, 5 J1/m, 6J1/m, 8 J1/m, 9J1/m, 10J1/m, 11J1/m, 12J1/m, 13J1/m, 14J1/m, 15J1/m,16J1/m, 17J1/m, 18J1/m, 19J1/m bei mūriniu statiniu 21J1/p (buvęs indeksas 1J1/p), iš viso 21 statinys. M. M. butui buvo priskirtas naudojimusi sandėliukais, esantis visai kitame mūriniame pastate, kuris 1979 m. žemės sklypo plane pažymėtame indeksu 21J1/p. Šis pastatas 2022 m. M. M. iniciatyva buvo nugriautas, neva atlaisvinat kiemą nuo šiukšlių. Tokiu būdu M. M. savo valia atsisakė priklausinio, kuris buvo naudojamas pradinių jo buto savininkų. Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, o tai reiškia, kad tai yra fakto klausimas, kurį nustato teismas. Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; kt.). Faktinio pobūdžio aplinkybė, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, turi būti nustatoma iš privatizavimo sandorio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003, 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2004). Nagrinėjamu atveju, iš pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovai iš pradinių savininkų įsigijo tik butus. Tai neleidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovai nuosavybės teisę įgijo ir į priklausinius. Analogiškos pozicijos, jog visi įsigyjami nekilnojamo turto objektai turi būti identifikuojami sandoryje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012)

Atsiliepimas

9. Trečiasis asmuo K. Ž. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.

10. Trečiasis asmuo K. Ž. atsiliepime nurodė, kad yra buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vienas iš dabartinių savininkų. Kuomet su G. I. nusipirko šį butą iš E. ir L. D. buvo informuoti, kad vyksta sandėliukų dalybos. Deja, kai pabandė į šį procesą įsitraukti, (duomenys neskelbtini) bendrijos pirmininkė nesuteikė pakankamai informacijos ir dėl sandėliukų teisių pasiūlė atskirai kreiptis į teismą. Pažymėjo, kad nori išsiaiškinti: kodėl ne visi (duomenys neskelbtini) bendrijos nariai turi teisę į sandėliukus, o tik tie, kurie dalyvavo 2022m balandžio 1 d. gyvenamojo namo savininkų susirinkime?; pagal kokius kriterijus, buvo paskirstyti sandėliukai būtent šiems asmenims?; kodėl nebuvo visiems butams paskirstytos sandėliukų dalys po lygiai, su galimybę perpirkti sandėliuko dalį, jei konkretaus buto savininkas atsisakytų savo dalies. Akcentavo, kad jis ir G. I. taip pat nori įgyti sandėliuką ar bent jo dalį.

11. Kiti tretieji asmenys atsiliepimų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė valstybei iš ieškovų po 37,63 Eur bylinėjimosi išlaidas.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovams nuosavybės teisės į sandėliukus, kaip butų priklausinius, egzistavimą argumentuojant privatizavimo metu padaryta klaida, būtina įvertinti tai, ar ieškovų butus privatizavę asmenys įgijo nuosavybės teisę į pastate esančias patalpas teisės aktuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad pastatas su ginčo sandėliukais pastatytas dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, tai reiškia, kad pastatas buvo viešoji nuosavybė. Šią aplinkybę byloje patvirtina tai, kad pagal 1992 m. liepos 1 d. VĮ Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašą Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriui perduoti valdyti sandėliukai (duomenys neskelbtini). Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Ieškovai neginčija, kad jie ar ankstesni jiems priklausančių butų Name savininkai neprivatizavo pastate esančių sandėliukų įstatymo nustatyta tvarka, tačiau mano, kad privatizuojant buvo padaryta klaida, nes sandėliukai, kaip priklausiniai, turėjo pereiti butų savininkams nuosavybės teise. 1964 m. CK 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. Šio CK 98 straipsnio 4 punkte buvo nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Analogiška nuostata nurodyta 2000 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje. Gyvenamojo namo, buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų, butų priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu namu, butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį buvo būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Pagal CK 153 straipsnio prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sisteminė 1964 m. CK 153 straipsnio ir 99 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad valstybei priklausantis antraeilis daiktas – atskiras gyvenamojo namo pagalbinis pastatas (jo dalis), susijęs su gyvenamųjų patalpų naudojimu bei tarnavęs bendram gyvenamųjų patalpų gyventojų tikslui, galėjo būti perduotas privačių asmenų nuosavybėn privatizavimo procese pagal teisės aktų (tarp jų ir Buto privatizavimo taisyklių) nuostatas. Gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Tokia išvada neprieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei speciali įstatymo nuostata dėl daiktų specifiškumo nedaro išimties. Pagal 1964 m. CK įtvirtintą valstybės nuosavybės disponavimo tvarką, išimtis dėl pagrindinio daikto priklausinio likimo galėjo nustatyti ne tik įstatymai, bet ir norminiai aktai, jei buto privatizavimo sutartimi buvo perduodamas valstybei priklausantis turtas (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis). Tokią išimtį nurodė Butų privatizavimo taisyklės, pagal kurias pagrindinio daikto priklausinys (pagalbinis pastatas, jo dalis) turėjo būti įkainotas atskirai. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagalbinio pastato (jo dalies) įsigijimas turėjo būti atskirai aptartas privatizavimo dokumentuose (tarp jų – privatizavimo sutartyje) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017). Nors ieškovai į bylą nepateikė privatizavimo sutarčių, nurodydami, kad tokių sutarčių neturi, tačiau pripažįsta, kad butų privatizavimo sutartimis sandėliukai nebuvo privatizuoti, taip pat neįrodinėja, kad už sandėliukus butų privatizavimo metu buvo sumokėta, todėl pritarti ieškovų pozicijai, kad jiems priklausančių butų privatizavimo metu buvo padaryta klaida dėl sandėliukų, nėra pagrindo. Kadangi sandėliukai nebuvo privatizuoti kartu su butais, jie liko viešosios nuosavybės objektais. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovams privatizavimo ar kokiu nors kitu teisiniu pagrindu sandėliukai buvo suteikti teisėtai naudotis. Pritarė atsakovei, kad tas faktas, jog ieškovai savo nužiūra naudojasi sandėliukais ar gyventojų susirinkimo metu patys pasiskirstė sandėliukus ir nutarė pradėti jų įteisinimo procedūras, nėra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisės į priklausinius nustatymo. Ieškovų akcentuojamas UAB „Senamiesčio ūkis“ 2000 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. 65, kuriame nurodyta, kad AB „Vilantra“ siūlomas sandėliukas inventorinės bylos plane pažymėtas 8JI/p, schemoje indeksu 34, neįrodo nei sandėliuko buvimo ieškovų butų priklausiniais, nei privatizavimo metu padarytos klaidos. Byloje nėra jokių duomenų, kokiu pagrindu minėtai bendrovei buvo siūlomas (ne paskiriamas, kaip teigia ieškovai) sandėliukas Nr. 34, ar tas sandėliukas teisiškai buvo perduotas. Tai, kad UAB „Galteksa“ faktiškai naudoja sandėliuką Nr. 34 neįrodo minėto sandėliuko buvimo priklausiniu ar priklausymo bendrovei nuosavybės teise, tuo labiau, kad ieškovai prašo minėtą sandėliuką pripažinti net ne UAB „Galteksa“ patalpų, o R. S.-G. buto priklausiniu. Tai, kad pastato patalpose įrengtas Namo bendrųjų patalpų elektros skaitiklis, taip pat nėra pakankamas įrodymas, kad pastate esantys sandėliukai yra ieškovų butų priklausiniai. Vien ta aplinkybė, kad negyvenamosiose patalpose yra bendros komunikacijos, pagal kasacinio teismo praktiką nesudaro pagrindo išvadai, jog negyvenamoji patalpa yra bendrojo naudojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Be to, šiuo atveju ieškovai prašo pripažinti konkrečių butų priklausiniais konkrečius pastate esančius sandėliukus, o ne visą pastatą pripažinti Namo priklausiniu, tad pastato koridoriuje esantis skaitliukas niekaip neįrodo sandėliukų nuolatinio funkcinio ryšio su ieškovų butais. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sandėliukai yra atskirame dviejų aukštų pastate, turinčiame bendrą sieną su Namu, kuriame yra ieškovų butai. Pastatas, kuriame yra sandėliukai, turi atskirą įėjimą.

14. Įvertinęs ieškovų argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog sandėliukų paskirtis yra susijusi nuolatiniu funkciniu ryšiu su Namo butų eksploatavimu. Vertino, kad tiek Namas, tiek sandėliukai (patalpos pastate) gali būti naudojamos atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės, kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio. Be to, nėra duomenų, kad ginčo sandėliukai ieškovams buvo perduoti teisėtai valdyti. Pažymėjo, kad byloje dėl nuosavybės teisių į dalį sandėliukų pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu (civilinė byla Nr. e2YT-913-987/2023) esantis 2022 m. birželio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo, kad, pavyzdžiui, ieškovas M. M. apskritai nesinaudoja sandėliuku, kurį prašo pripažinti savo buto priklausiniu, nes minėtu sandėliuku faktiškai naudojasi trečiasis asmuo T. B.. Taigi, ginčo turtas neatitinka CK 4.13 straipsnyje nurodytų požymių ir nelaikytinas skirtu tarnauti pagrindiniam daiktui (ieškovų butams). Ieškovai neįrodė, kad jų butai be ginčo sandėliukų negali funkcionuoti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Trečiasis asmuo R. Š. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo motyvuojamąją dalį ir iš jos pašalinti išvadas, kuriomis konstatuota, kad ginčo pastatas yra viešosios nuosavybės objektas ir valstybės nuosavybė.

Atsiliepimas

16. Trečiasis asmuo R. Š. apeliaciniame skunde nurodė, kad:

16.1. turi teisinį suinteresuotumą ginčijamo teismo procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimu, nes išvados, kad ginčo turtas yra viešosios nuosavybės objektas ir nuosavybės teise priklauso valstybei, turi esminę reikšmę kitoje Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2YT-913-987/2023, kurioje jis prašo nustatyti juridinį faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į patalpas, esančias ūkio pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), statinio žymėjimas plane 2I1p. Įsiteisėjus ginčijamam sprendimui, išvados, kad ginčo pastatas, kuriame yra sandėliukai, yra viešosios nuosavybės objektas ir nuosavybės teise priklauso valstybei, taps prejudiciniu faktu, kuriuo turės vadovautis ir Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2YT-913-987/2023. Tokiu būdu apeliantui bus užkirsta galimybė įrodinėti juridinį faktą dėl įgyjamosios senaties, nes kasacinio teismo yra išaiškinta, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2013 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimų motyvų apskundimas yra galimas, nes motyvuojamoji sprendimo dalis pagal CPK nuostatas yra sprendimo dalis, o reikalavimas ją pakeisti atitinka reikalavimą pakeisti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–968/2003).

16.2. Apelianto nuomone, išvada, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė, grindžiama prielaidomis, nes byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių valstybės nuosavybės teises į ginčo pastatą (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nurodomi norminiai teisės aktai savaime neįrodo, kad ūkio paskirties pastatas su ginčo sandėliukais buvo pastatytas valstybės lėšomis ir neginčijamai nepatvirtina valstybės nuosavybės teisės į šį ginčo pastatą. Iš ginčijamo sprendimo motyvacinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas šias išvadas, tiesiog rėmėsi prielaida, jog ginčo pastatas valstybei priklauso sprendime išvardintų teisės aktų pagrindu. Nesant byloje nustatytų patikimų duomenų apie tai, kad ginčo pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas, teisės aktai savaime nepatvirtina jų priklausymo valstybei fakto. Net ir atsižvelgiant į teismų praktiką, kad priklausantys valstybei nuosavybės teise laikomi statiniai, kurie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai iki Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, t. y. sovietiniais metais ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, turi būti įrodyta, kad ginčo pastate ar jame esančiuose sandėliukuose sovietiniais metais valstybės lėšomis buvo atlikti statybos darbai, ginčo pastatas buvo vietinių liaudies deputatų tarybų̨ žinioje valstybinės nuosavybės teise (vietinių tarybų fondas); ginčo pastatas buvo valstybės įmonių, įstaigų ar organizacijų žinioje valstybinės nuosavybės teise (žinybinis fondas); pastatas priklausė kooperatinėms ar visuomeninėms organizacijoms. Trečiuoju asmenių į bylą įtrauktas VĮ Turto bankas tokių duomenų byloje nepateikė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu, tačiau jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo VĮ Turto bankas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 41/2011). Priešingai, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai (pareiškėjų bei liudytojų paaiškinimai, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai, savivaldybės raštai, žemės sklypo planai, Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir kt.) netiesiogiai patvirtina aplinkybes, jog ginčo ūkio pastatas buvo pastatytas dar iki 1940 m. / arba 1940 m., t. y. kartu su gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), t. y. iki sovietinės okupacijos, atitinkamai jis nebuvo ir negalėjo būti sukurtas kaip sovietinės valstybinės nuosavybės objektas. Tai matyti iš 1948 m. žemės sklypo plano, kuriame ginčo ūkio pastatas yra pažymėtas indeksu 2I1p. Byloje apklausti liudytojai ir tretieji asmenys patvirtino, kad trečiaisiais asmenimis į bylą įtraukti asmenys atvirai valdė ginčo ūkio pastate esančius sandėliukus daugiau kaip 23 metus, juos įrengė ir prižiūrėjo savo asmeninėmis lėšomis, todėl nebuvo pagrindo vertinti, kad minėtas ginčo statinys buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas. Tokios nuomonės laikėsi analogiškoje byloje Vilniaus apygardos teismas (žr., pvz., 2023 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1890-855/2023). Tai, kad ginčo pastatas nebuvo valstybės nuosavybė, patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai, iš kurių matyti, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 2005 m. be gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti dar du pastatai – ūkio pastatai: ūkio pastatas, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 2I1p (ginčo pastatas), statybos pabaigos metai iki 1940 m., į kurį nuosavybės teisės niekam nėra įregistruotos ir ūkio pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 19I1p, įregistruotas I. A. vardu. Iš 2022 m. birželio 22 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), liko įregistruoti tik du statiniai, t. y. gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu Nr.1A3/p, ir ūkio pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 19I1p, o ūkio pastatas, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) (ginčo pastatas), plane pažymėtas indeksu 2I1p, dėl nežinomų priežasčių, iš Nekilnojamojo turto registro buvo išregistruotas. Šie duomenys paneigia išvadas, kad ūkio pastatai, esantys žemės sklype (duomenys neskelbtini), negalėjo būti privačios nuosavybės objektais, nes vienas iš ūkio pastatų (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 19I1p) yra įregistruotas I. A. vardu privačios nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2020 m. lapkričio mėn. rašte nurodė, kad sandėliukai (duomenys neskelbtini), nėra apskaitomi Vilniaus miesto savivaldybės balanse, jie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir yra įtraukti į neregistruotų statinių, kure neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą ir, jei savininkai neatsiras, savivaldybė kreipsis į teismą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn. Atkreipė dėmesį į tai, kad nustatyta aplinkybė, jog savivaldybė yra inicijavusi ginčo turto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn procedūrą, kaip tik ir patvirtina faktą, jog šis turtas nebuvo laikomas nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybe, t. y. jis buvo laikomas niekieno nuosavybe. Pagal CK 4.57 straipsnio 1 dalies nuostatas, bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko ar kurio savininkas nėra žinomas. Pagal CK 4.58 straipsnio 1 dalį, tik pripažinus daiktą bešeimininkiu jis gali būti perduotas valstybei ar savivaldybei teismo sprendimu, t. y. valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisė į tokį daiktą neatsiranda ankščiau, nei jis pripažįstamas bešeimininkiu ir teismo sprendimu perduodamas atitinkamai valstybės / savivaldybės nuosavybėn. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apelianto nuomone, šiuo atveju labiau tikėtina, kad ginčo ūkio pastatas yra niekieno nuosavybė, nes kaip jau buvo minėta valstybei atstovaujanti institucija nepateikė jokių šios nuosavybės sukūrimo įrodymų.

17. Atsakovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad:

18.1. pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį motyvavo tuo, kad sandėliukai nebuvo privatizuoti kartu su butais, todėl jie liko viešosios nuosavybės objektais. Kaip nurodoma sprendime, byloje nėra ginčo, kad gyvenamojo namo, kuriame ieškovams nuosavybės teise priklauso butai, savininkai juos įsigijo išpirkdami (privatizuodami) iš valstybės. Apelianto nuomone, tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), esantis dviaukštis mūrinis pastatas su negyvenamosiomis patalpomis (sandėliukais) niekada valstybės turtu nebuvo ir turėtų būti vertinamas kaip privačios nuosavybės objektas, tačiau į bylą įrodymų, kad ginčo pastatas laikytinas privačia nuosavybe, nėra pateikta. Duomenų, kad dėl gyvenamojo namo ar dėl ginčo sandėliukų pastato (duomenys neskelbtini), vyktų nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo sandėliukų pastatas (duomenys neskelbtini), liko viešosios nuosavybės objektu, kaip iki privatizacijos viešosios nuosavybės objektu buvo ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini).

18.2. Patenkinus apeliacinį skundą ir nepakeitus sprendimo rezoliucinės dalies, sprendimas iš esmės nebeatitiktų CPK 270 straipsnio reikalavimų. Kaip nurodo apeliantas, įsiteisėjus ginčijamam sprendimui, pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčo pastatas, kuriame yra sandėliukai, yra viešosios nuosavybės objektas ir nuosavybės teise priklauso valstybei, taps prejudiciniu faktu, kuriuo turės vadovautis ir Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.e2YT-913-987/2023. Apelianto nuomone, tokiu būdu jam bus užkirsta galimybė įrodinėti juridinį faktą dėl įgyjamosios senaties. Taigi, apeliantas apeliaciniu skundu nepagrįstai siekia sukurti prejudicinį faktą, kuriuo jis galėtų pasinaudoti civilinėje byloje Nr.e2YT-913-987/2023, kad nustatyti įgyjamosios senaties faktą į ginčo ūkinį pastatą.

19. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime nurodė, kad:

20.1. akivaizdu, jog byloje nėra ginčo, kad gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovams nuosavybės teise priklauso butai, savininkai juos įsigijo išpirkdami (privatizuodami) iš valstybės, t. y. butai savo laiku buvo valstybės turtas (viešosios nuosavybės objektas). Tuo tarpu apelianto nuomone tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), esantis dviaukštis mūrinis pastatas su negyvenamosiomis patalpomis niekada valstybės turtu nebuvo ir turėtų būti vertinamas kaip privačios nuosavybės objektas. Atmestinas apelianto motyvas, kad ginčo ūkio pastatas buvo pastatytas dar iki 1940 m. / arba 1940 m., t. y. kartu su gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), t. y. iki sovietinės okupacijos, atitinkamai jis nebuvo ir negalėjo būti sukurtas kaip sovietinės valstybinės nuosavybės objektas. Pažymėjo, kad VĮ Turto bankui nėra žinoma, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, kad dėl gyvenamojo namo ir /ar ginčo ūkio pastato (duomenys neskelbtini), vyktų nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Vadinasi pagrįstai darytina išvada, jog ūkio pastatas (duomenys neskelbtini), liko viešosios nuosavybės objektu, kaip iki privatizacijos viešosios nuosavybės objektu buvo ir tuo pačiu adresu esantis gyvenamasis namas su jame esančiais butais.

Šalies argumentai

20.2. Apelianto nurodytoje kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 41/2011) ir nagrinėjamoje byloje yra kitos šalys, kitos faktinės aplinkybės (ratio decidendi). Pažymėjo, kad apelianto nurodytoje byloje pareiškimą reiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, o nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-913-987/2023 VĮ Turto bankas dalyvauja imperatyvių teisės aktų pagrindu trečiojo ir suinteresuoto asmens teisėmis, numatančiu privalomą dalyvavimą tokio pobūdžio bylose, t. y. pagal ieškovų ar apelianto pateiktus įrodymus VĮ Turto bankas teismui teikia savo teisinį vertinimą (atsiliepimą) yra ar ne sąlygos tenkinti reikalavimą dėl priklausinio ir / ar nustatyti juridinį faktą.

20.3. VĮ Turto banko nuomone, apeliaciniu skundu siekiama sukurti prejudicinį faktą, kuriuo apeliantas galėtų pasinaudoti susijusioje byloje nustatyti įgyjamosios senaties faktą į ginčo ūkinį pastatą. Teismų praktikoje nurodoma, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).

Atsiliepimas

21. Ieškovai ir kiti tretieji asmenys atsiliepimų nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

23. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytų motyvų, kuriais konstatuota, kad ginčo turtas yra viešosios nuosavybės objektas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Ginčo turtas – sandėliukai, esantys ūkio pastate adresu (duomenys neskelbtini) (Statinių išdėstymo schemoje pažymėtas indeksu 2I1/p (ieškinio priedas Nr. 3)).

27. Trečiasis asmuo R. Š. apeliaciniame skunde paaiškino, kad išvados, jog ginčo turtas yra viešosios nuosavybės objektas ir nuosavybės teise priklauso valstybei, turi esminę reikšmę kitoje Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2YT-913-987/2023, kurioje jis prašo nustatyti juridinį faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į patalpas, esančias ūkio pastate.

28. 2005 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, ginčo ūkio pastato statybos pabaigos metai: 1940, nuosavybės teisė neįregistruota (ieškovų 2023 m. gegužės 30 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo priedas Nr. 1 (DOK-87526)). Vėlesniame, 2023 m. gegužės 29 d. Nekilnojamojo turto registro išraše duomenys apie šį nekilnojamojo turto objektą neatsispindi (ieškovų 2023 m. gegužės 30 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo priedas Nr. 2 (DOK-87526)).

29. Ieškovai ieškinyje teigė, kad butų, esančių gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), privatizacijos metu buvo padaryta klaidą bei ūkio pastatas, kuris yra butų priklausinys, nebuvo privatizuotas kartu su butais.

30. 1964 m. CK 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. Šio CK 98 straipsnio 4 punkte buvo nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Tokia pat nuostata numatyta ir 2000 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje.

31. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sisteminė 1964 m. CK 153 straipsnio ir 99 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad valstybei priklausantis antraeilis daiktas – atskiras gyvenamojo namo pagalbinis pastatas (jo dalis), susijęs su gyvenamųjų patalpų naudojimu bei tarnavęs bendram gyvenamųjų patalpų gyventojų tikslui, galėjo būti perduotas privačių asmenų nuosavybėn privatizavimo procese pagal teisės aktų (tarp jų ir Butų privatizavimo taisyklių) nuostatas. Tačiau gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Tokia išvada neprieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei speciali įstatymo nuostata dėl daiktų specifiškumo nedaro išimties. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso įtvirtintą valstybės nuosavybės disponavimo tvarką, išimtis dėl pagrindinio daikto priklausinio likimo galėjo nustatyti ne tik įstatymai, bet ir norminiai aktai, jei buto privatizavimo sutartimi buvo perduodamas valstybei priklausantis turtas (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis). Tokią išimtį nurodė Butų privatizavimo taisyklės, pagal kurias pagrindinio daikto priklausinys (pagalbinis pastatas, jo dalis) turėjo būti įkainotas atskirai. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagalbinio pastato (jo dalies) įsigijimas turėjo būti atskirai aptartas privatizavimo dokumentuose (tarp jų – privatizavimo sutartyje) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017).

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2022 m. birželio 27 d. rašte Nr. A51-/21(3.3.2.26E-AD23) nurodė, jog peržiūrėjus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus nuolat saugomų privatizuotų objektų bylų apyrašą Nr. 2 nuo 1999 iki 2008 m. ir Nekilnojamojo turto skyriaus perduotų 2009–2017 m. privatizuotų savivaldybės kontroliuojamų įmonių ir negyvenamųjų patalpų nuolat saugomų bylų apyrašą Nr. 6, informacijos apie sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimą, nerasta. Peržiūrėjus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos archyviniame fonde esančias butų (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis ir jų rengimo dokumentus, duomenų apie nurodytiems butams priskirtas ūkines – pagalbines patalpas (pastatus) nerasta. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai pripažino, kad butų privatizavimo sutartimis sandėliukai nebuvo privatizuoti. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandėliukai liko viešosios nuosavybės objektais.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008, 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015). Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad privatizavus butus, sandėliukai, esantys ginčo pastate, nebuvo privatizuoti. Pažymėtina, kad privatizavimo reglamentavimas buvo specialioji teisės norma, pagal kurią, iki 1995 m. gegužės 7 d. galiojusio CK 95 straipsnyje ir 98 straipsnyje buvo įtvirtinta išimtinė valstybės nuosavybė, o miestų butų fondas, taip pat kitas turtas buvo valstybės nuosavybės objektas. Kaip nurodoma sprendime, gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovams nuosavybės teise priklauso butai, savininkai juos įsigijo išpirkdami (privatizuodami) iš valstybės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo sandėliukų pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), liko viešosios nuosavybės objektu, kaip iki privatizacijos viešosios nuosavybės objektu buvo ir gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina 1992 m. liepos 1 d. VĮ Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašas, kurio (duomenys neskelbtini) punkte nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriui perduodami valdyti sandėliukai (duomenys neskelbtini). Taigi, apelianto nurodyta aplinkybė, kad ginčo pastatas galėjo būti pastatytas anksčiau nei 1940 m., nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės dėl ginčo pastato priklausomybės valstybei iki ir po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo bei to, kad jis galėjo pereiti privačion nuosavybėn tik teisės aktų nustatyta tvarka (1964 m. Civilinio kodekso 99 straipsnio 1 dalis). Trečiojo asmens R. Š. apeliaciniame skunde nurodytas faktas, kad savivaldybė yra inicijavusi ginčo turto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn procedūrą, nesudaro pagrindo spręsti priešingai.

34. Kartu pažymėtina, kad okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta teisė turėti privačią nuosavybę, tačiau nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma, t. y. tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusį 1991 m. rugpjūčio 1 d., kuriame buvo nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad duomenų, jog dėl gyvenamojo namo ar dėl ginčo turto, esančių (duomenys neskelbtini), vyktų nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, byloje nėra.

35. Papildomai pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl rėmimosi teismo precedentais, ne kartą nurodyta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai. Vertinant, ar precedentas tinkamas, be kita ko, būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-701/2021). Nagrinėjamu atveju apelianto nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartis neatspindi susiformavusios praktikos, todėl sprendžiant šį ginčą ją nesiremiama.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes, susijusias su viešosios nuosavybės vertinimu, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apelianto R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjai Visvaldas KazakiūnasRosita PatackienėDainius Rinkevičius