- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1890-855/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24542-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjas
- Renata Volodko (pirm.)
- Pareiškėjas
- O. Š., A. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė „Registrų centras“, Valstybės įmonė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Valstybės įmonė Turto bankas
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (suinteresuoto asmens) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų O. Š. ir A. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgijamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje - Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė „Registrų centras“, Valstybės įmonė „Turto bankas‘, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjos O. Š. ir A. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinį faktą, kad jos pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą – ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 3I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 17I1/p, dalis: sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 6I1/m, ir sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 7I1/m, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Pareiškėjos yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės ir šiuo metu valdo ir naudojasi ūkiniu pastatu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 311/p ir dvejais sandėliukais, plane pažymėtais indeksais 611/m ir 711/m. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis minėti nekilnojamieji daiktai bei nuosavybės teisės į juos teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Registrų centro duomenimis, ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 3I1/p, buvo pastatytas iki 1940 m.
1.2. 1957 m. kovo mėn. O. Š. tėvams Vilniaus vietinės vykdomosios valdžios sprendimu buvo skirti du kambariai keturių kambarių komunaliniame bute Nr. 2 su bendro naudojimo patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini). Šiame bute apsigyveno O. Š. motina, tėvas bei jos sesuo S. Š. ir brolis I. Š.. Tuo pačiu metu O. Š. šeimai buvo skirtas rūsys ir ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 311/p. Iki O. Š. šeimos atsikėlimo į šį butą, šiame bute atskirame kambaryje gyveno J. L., o 1953 metais Vilniaus vietinės valdžios sprendimu atskiras kambarys šiame komunaliniame bute buvo skirtas G. G..
1.3. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, 1993 m. sausio 7 d. O. Š., J. L. ir G. G. pagal Pirkimo-pardavimo sutartis privatizavo skirtus joms atskirus kambarius ir tapo privatizuoto nekilnojamojo turto savininkėmis - O. Š. 57/100 buto dalies, J. L. 21/100 buto dalies, G. G. 22/100 buto dalies.
1.4. 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. birželio 17 d. J. L. ir G. G. Nekilnojamojo turto perleidimo su išlaikymo iki gyvos galvos ir su sąlyga neperleisti turto trečiajam asmeniui sutarčių pagrindu perleido savo nuosavybės teises į valdomą nekilnojamąjį turtą O. Š., kuri tapo keturių kambarių buto bei rūsio savininke. O. Š. taip pat tapo naudotoja ir valdytoja sandėliukų, kuriais naudojosi J. L. ir G. G.. 2021 m. kovo 5 d. O. Š. padovanojo ½ dalį jai priklausančio buto dukrai A. Š..
1.5. Ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 3Jl/p, 1957 m. buvo dviejų aukštų, pirmo aukšto pastato dalis buvo skirta O. Š. šeimai, o antro aukšto pastato dalis, kurioje buvo sandėliukai, buvo skirta J. L. ir G. G.. Kadangi antro aukšto, kuriame buvo sandėliukai, pastato stogas nugriuvo, 1984 metais buvo pastatyti prie šio ūkinio pastato 5 sandėliukai, iš kurių vienu atskiru sandėliuku naudojosi J. L., o kitu, taip pat atskiru sandėliuku, naudojosi G. G. (plane pažymėtais indeksais 611/m ir 711/m), o kitais sandėliukais naudojosi ankščiau ir naudojasi dabar kiti šio namo gyventojai.
1.6. O. Š. šeima savo asmeninėmis lėšomis atliko stogo virš ūkinio pastato, plane pažymėtas 311/p, remonto darbus bei šio ūkinio pastato sienų tvirtinimo bei apdailos remonto darbus, grindų remonto darbus, pakeitė įėjimo į ūkinį pastatą duris. Taip pat, O. Š. šeima savo asmeninėmis lėšomis atliko virš sandėliukų stogo remonto darbus, t. y. pakeitė stogo supuvusias medines laikomas konstrukcijas ir stogo dangą, bei pakeitė abiejų sandėliukų, plane pažymėtais indeksais 611/m ir 711/m., įėjimo duris.
1.7. Pareiškėjos valdo ir naudoja nurodytus pastatus, t. y. ūkinį pastatą ir du sandėliukus, sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau nei dešimt metų, laikė juos savais, tačiau negali nuosavybės teisių į pastatus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl priverstos kreiptis į teismą su prašymu nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į nurodytus nekilnojamojo turto daiktus faktą. Pareiškėjos yra įsitikinusios, jog yra sąžiningos tų daiktų valdytojos ir naudotojos, jos elgiasi kaip šių daiktų savininkės, taip pat jog niekas neturi daugiau teisių už jas į valdomus daiktus. Pareiškėjos netapo ūkinio pastato savininkėmis, bet nuo pat buto privatizavimo 1993 m. sausio 7 d. momento tapo teisėtomis jų valdytojomis, o dviejų sandėliukų valdytojomis tapo nuo 2009 m. balandžio 30 d. po O. Š. Turto perleidimo su išlaikymo iki gyvos galvos sutarčių su J. L. ir G. G. pasirašymo.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjų pareiškimu nesutiko. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pačios pareiškėjos į bylą pateikė VĮ „Registrų centras“ raštą, kuriame nurodoma, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis, nekilnojamieji daiktai - ūkinis pastatas (žymėjimas plane 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (žymėjimas plane 17I1p) ir sandėliukai 6I1/m ir 7I1/m, esantys (duomenys neskelbtini), bei nuosavybės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neregistruoti.
2.2. Vilniaus miesto savivaldybė yra inicijavusi Nekilnojamojo turto registre neregistruoto ūkinio pastato (žymėjimas plane 17I1/p), lauko tualeto (žymėjimas plane v) ir metalinių garažų (5 vnt.), esančių prie (duomenys neskelbtini) (toliau - Statiniai), pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo Savivaldybės nuosavybėn procedūrą. Interneto svetainėje www.vilnius.lt nuo 2020 m. sausio 14 d. iki pat šiol, t. y. daugiau nei 6 mėnesius, skelbiama informacija apie galimai bešeimininkį turtą - lauko tualetą, ūkinį pastatą bei garažus ir kviečiami atsiliepti savininkai bei asmenys, turintys turtinių teisių į šį daiktą. Naujamiesčio seniūnija 2022 m. liepos 5 d. ant Statinių iškabino nustatyto turinio skelbimus apie siūlymą pripažinti Statinius bešeimininkiu turtu.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėjos, teigdamos, kad naudojasi ūkiniu pastatu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris plane pažymėtas indeksu 3I1/p ir sandėliukais, plane pažymėtais indeksais 6I1/m ir 7I1/m, nepateikia jokių tikslesnių duomenų - šių sandėliukų fotonuotraukų ar kitų juos galinčių identifikuoti duomenų. Į bylą nepateikta visiškai jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjų teiginius apie tai, kad O. ir A. Š. šeima savo asmeninėmis lėšomis atliko stogo virš ūkinio pastato (plane pažymėtas 3I1/p) remonto darbus bei šio ūkinio pastato sienų tvirtinimo ir apdailos remonto darbus, grindų remonto darbus, pakeitė įėjimo į ūkinį pastatą duris. Byloje nėra jokių duomenų apie minėto statinio privatizavimą, taip pat jokių duomenų apie tai, kad prašomi pripažinti įgyjamosios senaties būdu sandėliukai, pažymėti indeksais 6I1/m ir 7I1/m (kurie, pasak pareiškėjų, buvo pastatyti 1984 m. vietoje nugriuvusio 1957 m. statyto pastato antro aukšto), buvo pastatyti teisėtai ir, jei taip, jog nepriklausė valstybei.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Nekilnojamojo turto registro duomenimis Pastatas - Ūkinis pastatas, žymėjimas plane 3Ilp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, žymėjimas plane 17Ilp ir sandėliukai 611/m bei 711/m, esantys (duomenys neskelbtini) (toliau - Pastatai), ir nuosavybės teisės į juos nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Šalies argumentai
3.2. Pareiškėja O. Š. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ su prašymu (prašymų registravimo knygoje įrašo eilės Nr. 1987167) įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo Kadastro tvarkytojas (toliau - Kadastro tvarkytojas) 2006 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą atidėti sprendimo dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašymo priėmimą, kadangi nebuvo pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento dokumentas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto - ūkio pastato 3I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą, bei informavo, kad atidėdamas sprendimą kadastro tvarkytojas nustato ne ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą aplinkybėms, trukdančioms įrašyti nekilnojamojo turto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, pašalinti. Kadastro tvarkytojas 2006 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, kadangi per 30 kalendorinių dienų nebuvo pašalintos 2006 m. spalio 31 d. sprendime nurodytos aplinkybės, trukdančios įrašyti nekilnojamojo daikto - ūkio pastato 3I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą.
3.3. Pareiškėja O. Š. kreipėsi į Registrų centrą su prašymu (prašymų registravimo knygoje įrašo eilės Nr. 2051905) įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis bei pateiktus dokumentus į Nekilnojamojo turto kadastrą. Kadastro tvarkytojas 2006 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą atidėti sprendimo dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašymo priėmimą, kadangi nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nekilnojamojo daikto - ūkio pastato 3I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą, bei informavo, kad atidėdamas sprendimą kadastro tvarkytojas nustato ne ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą aplinkybėms, trukdančioms įrašyti nekilnojamojo turto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, pašalinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą tenkino ir nustatė, kad pareiškėjos O. Š. ir A. Š. pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo negyvenamąsias patalpas: ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 3I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 17I1/p, dalis - sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 6I1/m, ir sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 7I1/m, esančius adresu (duomenys neskelbtini).
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos nėra ūkinio pastato 3I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei sandėliukų 6I1/m ir 7I1/m. savininkės – jų nuosavybės teisės į šiuos objektus Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, todėl pareiškėjos, pasikreipusios į teismą dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, pagrįstai pasirinko savo teisių gynimo būdą.
Atsiliepimas
6. Iš byloje esančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kartu su atsiliepimu pateiktų įrodymų apie tai, kad savivaldybė yra iniciavusi ūkinio pastato 17I1/p, lauko tualeto ir metalinių garažų, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ūkio pastatas ir sandėliukai, į kuriuos nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį faktą prašo nustatyti pareiškėjos, nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Taip pat teismas vertino, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad nei ūkio pastatas 3I1/p, nei sandėliukai 6I1/m bei 7I1/m, viešame registre nėra įregistruoti jokio kito asmens vardu.
Žemesnės instancijos teismas
7. Įvertinęs byloje esančius kitus įrodymus - antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, bendraturčių sutikimą, kad pareiškėjoms būtų nustatytas nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas į ūkinį pastatą 3I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sandėliukus 6I1/m ir 7I1/m.) - sprendė, kad ūkio pastatu ir sandėliukais niekas kitas, išskyrus pareiškėjas, nesinaudojo, nesinaudoja bei nepretenduoja naudotis, kas, teismo vertinimu, patvirtina pareiškėjų nurodomą aplinkybę, kad užvaldydamos ūkio pastatą bei sandėliukus, jos buvo ir yra pagrįstai įsitikinusios, kad niekas neturi daugiau už jas teisių į šiuos objektus ir kad pareiškėjos išliko sąžiningos valdytojos visą įgyjamosios senaties laiką, o byloje esantys įrodymai (buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas, Išlaikymo iki gyvos galvos sutartys, liudytojo A. K. paaiškinimai bei pačių pareiškėjų paaiškinimai) patvirtina, kad valdymas tęsiasi ilgiau nei 10 metų.
8. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjų O. Š. ir A. Š. pareiškimą ir nustatyti nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 3I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir į ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 17I1/p dalis – sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 6I1/m bei sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 7I1/m, įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
9. Apeliantė (suinteresuotas asmuo) Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų O. Š. ir A. Š. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nelaikė jų lygiaverčiais, t. y. kaip aukštesnės galios įrodymą iškėlė antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei kaimynų sutikimus dėl statinių įgijimo įgyjamąja senatimi, atmetė įrodymus, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra inicijavusi nekilnojamojo turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, todėl nukrypo nuo bylos esmės ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą.
9.2. 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau – 1964 m. CK), skirtingai nei šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), įtvirtino tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę. Pagal 1964 m. CK valstybei priklausė pagrindinis miestų butų fondas, o asmeninės nuosavybės teisės objektais galėjo būti tik apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos. Taigi, galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės fiziniam asmeniui asmeninės nuosavybės teise įgyti butą ar sandėliukus, ūkinį pastatą, o tik suteikė teisę įgyti gyvenamąjį namą. Todėl nepagrįstu laikomas teiginys, jog pareiškėjos užvaldydamos ūkio pastatą (O. Š. nuo 1957 metų, o A. Š. nuo 1971 m.) bei sandėliukus (kuriais naudojasi J. L. ir G. G. leidimu, vėliausiai nuo 2009 metų), buvo ir yra pagrįstai įsitikinusios, kad niekas neturi daugiau už jas teisių į šiuos objektus, priešingai – šie statiniai iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo viešoji nuosavybė, o aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybė siekia pripažinti Ūkinį pastatą bešeimininkiu kaip tik ir patvirtina, kad yra daugiau pretendentų į šį turtą, priešingai nei teigiama Teismo sprendime. Tuo tarpu aplinkybė, jog turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre valstybės ar savivaldybės vardu, nepaneigia poreikio vertinti, ar šis turtas nepriklauso valstybei.
9.3. Pačių pareiškėjų pateiktoje 1993 m. sausio 7 d. buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad O. Š. nupirko buto dalį su rūsiu, taip pat kartu su G. G. ir J. L. naudosis bendrojo naudojimo patalpomis – sandėliuku 2.12 kv. m (plane pažymėtu 2-II), o ne ginčo pastatais (plane pažymėtais 3I1/p, 6I1/m, 7I1/m). Atsižvelgiant į tai, kad butas privatizuotas kartu su rūsiu, tačiau šiuose dokumentuose nėra minimos ginčo patalpos, laikytina, kad pareiškėjos galėjo ir turėjo žinoti, kad neturi jokio teisinio pagrindo jomis naudotis, todėl negalėjo atsirasti ir pagrindas sąžiningam ir teisėtam valdymui.
9.4. Antstolio Armino Naujokaičio 2023 m. kovo 1 d. surašytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 157-23-48 ir jame esanti fotofiksacija, kuria remdamasis teismas patvirtino, kad tiek ūkio pastatas 3I1/p, tiek sandėliukai 6I1/m bei 7I1/m yra įrengti, suremontuoti ir pareiškėjų prižiūrimi, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo pastatų (už)valdymas buvo sąžiningas ir teisėtas.
Atsiliepimas
10. Pareiškėjos O. Š. ir A. Š. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su apeliacinio skundo argumentais ir prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Nors apeliantė Vilniaus mesto savivaldybės administracija savo nesutikimą su pareiškėjų reikalavimu ir tuo pačiu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog savivaldybė yra inicijavusi ūkio pastato, t. y. pagalbinio ūkio (žymėjimas plane 17I1/p) pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą ir kad savivaldybė taip pat pretenduoja į šį turtą, tačiau svarbu, kad ūkinis pastatas, kuriuo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 3I1/p, nėra įtrauktas į savivaldybės inicijuotą pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą, o tik įtraukta ūkio pastato dalis, pažymėta plane „v“, kuri anksčiau buvo naudojama kaip lauko tualetas.
10.2. CK 4.57 straipsnyje nustatyta, kad bešeimininkių dalyku laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kuriuo savininkas nežinomas (1 dalis); bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą (2 dalis). Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tai draudžia įstatymas arba tokio daikto pasisavinimu pažeidžiama kito asmens teisė pasisavinti daiktą (CK 4.58 straipsnio 3 dalis). Tad tuo atveju, jei savivaldybė pripažintų bešeimininkiu daiktu – ūkinį pastatą ir sandėliukus ir šiuos daiktus pasisavintų, būtų pažeistos pareiškėjų teisės pasisavinti šiuos statinius, kuriuos pareiškėjos teisėtai, sąžiningai ir nepertraukiamai valdo daugiau nei 10 metų.
10.3. Pareiškėjos yra sąžiningos ginčo statinių valdytojos ir naudotojos, jos elgiasi kaip šių daiktų šeimininkės – atliko stogo virš ūkinio pastato, plane pažymėto 3I1/p, remonto darbus bei šio ūkinio pastato sienų tvirtinimo bei apdailos remonto darbus, grindų remonto darbus, pakeitė įėjimo duris; taip pat savo lėšomis atliko virš sandėliuko stogo remonto darbus, t. y. pakeitė stogo supuvusias medines konstrukcijas ir stogo dangą, pakeitė abiejų sandėliukų, plane pažymėtais indeksais 6I1/m ir 17I1/m, įėjimo duris. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos ūkinį pastatą ir du sandėliukus būtų valdę neatvirai ar būtų buvę pripažinta, jog kas nors kitas turėjo daugiau už jas teisių į šiuos daiktus. Taip pat nėra duomenų, kad daiktus būtų užvaldęs kas nors kitas ir pareiškėjos būtų praradusios galimybę paveikti juos pagal savo valią. Pareiškėjų šių nekilnojamųjų daiktų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, numatančius nuosavybės teises įgijimą pagal įgyjamąją senatį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodeksas, toliau – CPK, 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino pareiškimą ir nustatė, kad pareiškėjos pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo negyvenamąsias patalpas: ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 3I1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 17I1/p, dalis - sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 6I1/m, ir sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 7I1/m, esančius adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018).
15. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, ir negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruoti daiktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
16. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011) nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
17. Šiuo atveju, visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjų nurodoma aplinkybė, jog nei ginčo nekilnojamasis turtas, nei nuosavybės teisės į jį VĮ „Registrų centas“ Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, savaime nepaneigia šio turto galimos priklausomybės valstybei ar savivaldybei, kaip sąlygos, kuriai esant negalimas nekilnojamojo turto įgijimas pagal įgyjamąją senatį.
18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatyme įtvirtintas draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011). Taip pat kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008), o taip pat išaiškinta, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).
20. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog, pirma, faktinis pareiškėjų naudojimasis ginčo ūkiniu pastatu bei sandėliukais, kurį pareiškėjos įrodinėjo antstolio 2023 m. kovo 1 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 157-23-48, savaime nereiškia sąžiningo, atviro, teisėto ir nepertraukiamo ginčo turto valdymo, kaip nekilnojamojo turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygų buvimo; antra, tos aplinkybės, kad kiti daugiabučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareiškėjoms priklausantis butas, patalpų savininkai taip pat yra išreiškę norą nustatyti savo nuosavybės teises į kitus greta esančius pastatus įgijimo įgyjamąja senatimi faktus, o taip pat neprieštarauja, kad pareiškėjos įgytų nuosavybės teises į ginčo pastatus, apskritai nėra teisiškai reikšmingos, nes kaimyninių / gretimų nekilnojamojo turto objektų savininkų sutikimas nėra nei įstatyme, nei teismų praktikoje įtvirtintas kaip sąlyga nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasi. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokie sutikimai šiuo atveju gali būti teismo vertinami kaip netiesiogiai papildomi įrodymai, patvirtinantys būtent pareiškėjų nepertraukiamo ilgalaikio šio turto valdymo faktą, kitiems asmenims į turtą nepretenduojant, nereiškiant dėl jo jokių pretenzijų.
21. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, pagal teismų praktiką, kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise laikomi statiniai, kurie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai iki Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, t. y. sovietiniais metais, ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn.
22. Nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų (pareiškėjų bei liudytojo paaiškinimai, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai) visuma leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog ginčo ūkio pastatai buvo pastatyti dar iki 1940 m. / arba 1940 m., t. y. kartu su gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. iki sovietinės okupacijos, atitinkamai jie nebuvo sukurti kaip sovietinės valstybinės nuosavybės objektai. Kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų, butas, (duomenys neskelbtini), priklausantis pareiškėjoms, yra daugiabučiame gyvenamajame name, pastatytame dar 1940 metais; tuo pačiu adresu šalia ginčo pastatų (adresu (duomenys neskelbtini)) esantis kitas ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įregistruotas registre ir pažymėtas plane 2I1p, taip pat pastatytas 1940 metais, kas leidžia spręsti, jog visi (duomenys neskelbtini)pastatai galėjo būti pastatyti būtent 1940 metais, todėl nėra pagrindo vertinti, kad minėti ginčo statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai.
23. Svarbu pažymėti, kad ta aplinkybė, kurią pagrindžia pačios Vilniaus miesto savivaldybės 2022 m. gruodžio 6 d. raštas „Dėl ūkinio pastato (duomenys neskelbtini)“, jog savivaldybė yra inicijavusi šio ginčo turto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn procedūrą, kaip visiškai pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, kaip tik ir patvirtina faktą, jog šis turtas nebuvo laikomas nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybe, t. y. jis buvo laikomas niekieno nuosavybe, nes pagal CK 4.57 straipsnio 1 dalies nuostatas, bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko ar kurio savininkas nėra žinomas, o pagal CK 4.58 straipsnio 1 dalį, tik pripažinus daiktą bešeimininkiu jis gali būti perduotas valstybei ar savivaldybei teismo sprendimu, t. y. valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisė į tokį daiktą neatsiranda ankščiau, nei jis pripažįstamas bešeimininkiu ir teismo sprendimu perduodamas atitinkamai valstybės / savivaldybės nuosavybėn.
24. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, taip pat kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant šias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantės (suinteresuoto asmens) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.