- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-26
- Bylos Nr.
- e2-4583-1169/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00468-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marija Vaičiūnaitė
- Ieškovas
- E. N., R. S. G., A. G., L. L., A. J. K., uždarosios akcinės bendrovės „G“, P. R. N., G. S., R. K., M. M., O. E., D. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- R. Š., A. T., S. M., T. B., valstybės įmonė Registrų centras, O. U., V. Z., U. B., M. Ž., M. M., G. M., K. M., M. Š., A. M., S. K. P., V. V., L. V., K. Ž., G. I., P. V., A. V., valstybės įmonė Turto bankas
- Advokatai
- Loreta Paulavičienė, Eglė Voverienė
dalyvaujant ieškovams E. N., R. S. G., A. G., L. L. ir ieškovų atstovei advokato padėjėjai Eglei Voverienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J. K., A. G., R. S. G., uždarosios akcinės bendrovės „G“, E. N., P. R. N.(P. R. N.), L. L., G. S., R. K., M. M., O. E. ir D. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandėliukų pripažinimo priklausiniu, nuosavybės teisių į priklausinio dalis nustatymo, tretieji asmenys – R. Š., A. T., S. M., T. B., valstybės įmonė Registrų centras, O. U., V. Z., U. B., M. Ž., M. M., G. M., K. M., M. Š., A. M., S. K. P., V. V., L. V., K. Ž., G. I., P. V., A. V., valstybės įmonė Turto bankas,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovai su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti ieškovų nuosavybės teises į sandėliukus, statinių išdėstymo schemoje pažymėtus indeksu 2I1/p, pagal ieškovų pateiktą 2022 m. balandžio 1 d. gyvenamojo namo savininkų susirinkimo protokolą, t. y.: 1) sandėliuką Nr. 33 pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio A. J. K., priklausiniu; 2) sandėliuką Nr. 28 pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio R. K., priklausiniu; 3) sandėliuką Nr. 29 pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio M. M., priklausiniu; 4) sandėliuką Nr. 15 pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio G. S., priklausiniu; 5) sandėliuką Nr. 40 pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio L. L., priklausiniu; 6) sandėliuką, pasidalijimo schemoje pažymėtą, kaip užrakintas, turintį bendrą sieną su sandėliuku Nr. 15, pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio P. R. N. (P. R. N.), priklausiniu; 7) sandėliuką Nr. 30 pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio E. N., priklausiniu; 8) sandėliuką Nr. 34 pripažinti buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio R. S. G. priklausiniu; 9) sandėliuką, pasidalijimo schemoje pažymėtą, kaip užrakintas, turintį bendrą sieną su sandėliukais Nr. 34 ir Nr. 28, pripažinti buto, adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio D. K. ir O. E. priklausiniu; ir priteisti ieškovams iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovai nurodė, kad greta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), kuriame ieškovams ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklauso butai (patalpos), yra kiti statiniai (patalpos), kurie Namo inventoriniame plane pažymėti indeksais 2J1/p, 2IJ1p, 19J1/P ir 3J1/M. Šiuo atveju yra aktualus dviaukštis mūrinis pastatas su negyvenamosiomis patalpomis, pastatų inventoriniame plane pažymėtas indeksu 2J1/P (kadastro bylos statinių schemoje pažymėtas 2I1/p) (toliau – ir Pastatas). Ieškovų nuomone, Pastatas savo esme yra Name esančių butų priklausinys (sandėliukas). Pastate esančios patalpos yra suskirstytos į dalis ir iš esmės yra skirtos Namo patalpų savininkų bendram naudojimui. Tačiau butų privatizacijos metu dėl galimai įsivėlusios klaidos, Pastate esančios patalpos (sandėliukai) taip ir nebuvo paskirstytos ir įregistruotos, kaip Namo patalpų savininkams priklausančios nuosavybės teise. Dėl įsivėlusios klaidos Pastatas taip ir liko neįregistruotas, tačiau Namo patalpų savininkų yra naudojamas pagal paskirtį. Ieškovai paaiškino, kad ne vienerius metus bandė surasti situacijos sprendimo būdą, jog Pastatas būtų įregistruotas, kaip Name esančių butų priklausinys, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų tokią savininkų teisę nebuvo rasta, nors akivaizdu, kad savo esme Pastatas yra antraeilis daiktas, skirtas tenkinti ieškovų, kaip butų savininkų, poreikius ir yra skirtas bendram naudojimui. Tokia išvada darytina ne tik dėl to, kad jis yra sujungtas su Namu, bet ir dėl Pastato išplanavimo – jo patalpos išskirstytos taip, jog kiekvienam Name esančio buto savininkui būtų užtikrinama galimybė naudotis atskira Pastato patalpos dalimi, t. y. Pastatas suformuotas į patalpas, kuriose Namo patalpų savininkai gali sandėliuoti savo daiktus. Ieškovai ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, archyvus su prašymais suteikti informaciją apie Pastatą, tačiau jokių duomenų apie Pastato statybos teisėtumą, nuosavybės teisę ir kt. nepavyko gauti. Nepavyko rasti ir duomenų apie sandėliukų priskyrimą Namo butams privatizavimo metu, taigi jokių duomenų apie Pastatą ir jo teisinį statusą nėra. Tačiau dar 2000 m. (duomenys neskelbtini) vienam iš Namo patalpų savininkų UAB „Senamiesčio ūkis“ sprendimu (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas sandėliukas, schemoje pažymėtas indeksu „34“, tačiau kiti Namo butų savininkai tokių sprendimų neturi (neranda) savo žinioje. Toks Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Senamiesčio ūkis“ sprendimas, ieškovų manymu, patvirtina aplinkybę apie sandėliuko funkcinę priklausomybę Namo butams, todėl ieškovai siekia, jog sandėliukai (Pastatas) būtų pripažinti Namo butų priklausiniais.
3. Ieškovai taip pat nurodė, kad dalis trečiųjų asmenų (S. M., T. B., R. Š., A. T.), naudodamiesi tuo faktu, kad Pastatas niekam nepriklauso, t. y. niekam nėra įregistruotos nuosavybės teisės į priklausinį (jo dalis), siekia užimti ne vieną, o net keletą Pastate esančių patalpų, todėl ieškovams nėra sudaroma galimybė naudotis jų norimomis Pasate esančiomis patalpomis. Ieškovai naudojasi sandėliukų patalpomis, jose laiko dviračius, buities reikmenis, kitus daiktus. Pasak ieškovų, pagal Pastato kadastrinių matavimų planą matoma, kad Pastatas (sandėliukai) savo esme yra tarnaujantis daiktas – Pastatas yra ne tik tame pačiame žemės sklype kaip ir Namas, bet ir pastatytas greta Namo, tad akivaizdu, jog yra susijęs su Namu ir skirtas Namo butų savininkų poreikiams užtikrinti. Pastato traktavimas, kaip pagrindinio daikto ir (ar) daikto, priklausančio ne Namo butams tarnauti, būtų neracionalus ir nelogiškas. 2022 m. balandžio 1 d. vyko Namo patalpų savininkų susirinkimas, kurio metu Pastato schemoje buvo aiškiai nurodyta, kuria Pastato dalimi (sandėliuku) konkretus Namo butų savininkas naudojasi ir siekia tą daryti teisėtai.
Atsiliepimas
4. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šios kategorijos bylose, išskiriama ir dar viena sąlyga – turi būti nustatyta ir aplinkybė, kad patalpa yra naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų butų priklausiniais. Taigi siekiant pripažinti konkrečią patalpą buto ar butų priklausiniu, turi būti nustatyta, jog ta patalpa susijusi su butu nuolatinai ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi patalpa. Šiuo atveju, ieškovai Pastato funkcinį ryšį grindžia tik viena aplinkybe – jog 2000 m. (duomenys neskelbtini) vienam iš savininkų UAB „Senamiesčio ūkis“ sprendimu buvo paskirtas sandėliukas, schemoje pažymėtas indeksu „34“. Atsakovės nuomonė, tai niekaip nepagrindžia ginčo sandėliukų funkcinio ryšio su ieškovams nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis. Ieškovai nepateikia ir negali pateikti įrodymų, patvirtinančių, jog sandėliukai buvo skirti pagrindiniam daiktui, o tai, kad ieškovai jais naudojasi ar gyventojų susirinkimo metu patys pasiskirstė sandėliukus ir nutarė pradėti jų įteisinimo procedūras, nėra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisės į priklausinius nustatymo.
5. Atsakovės nuomone, ieškovai, reikalaudami pripažinti sandėliukus gyvenamųjų patalpų priklausiniu, net nenurodo, kad jie atitinka visus priklausinio požymius, todėl ieškovai neįrodė trijų CK 4.19 straipsnyje įtvirtintų daikto pripažinimo priklausiniu sąlygų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintos naudojimosi daiktu teisėtumo sąlygos. Vien ta aplinkybė, jog ieškovams tapus gyvenamųjų patalpų savininkais, jiems neva turėjo pereiti ir šio turto priklausinys, negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą pripažinti sandėliukus gyvenamųjų patalpų priklausiniu. Atsakovės teigimu, tai, kad ieškovai nebuvo įgiję nuosavybės teisių į sandėliukus, patvirtina ieškovų ieškinyje nurodytos aplinkybės ir pridėti priedai. Taip pat nepateikta įrodymų, jog tarp gyvenamųjų patalpų ir sandėliukų yra funkcinis ryšys. Ieškovai nenurodo ir Pastato sukūrimo būdo, t. y. kieno lėšomis ir kokiu pagrindu jis buvo pastatytas.
6. Atsakovė pažymėjo, kad kaip neprivatizuoti nekilnojami daiktai, ginčo statiniai galimai laikytini valstybės nuosavybe, o tai, kad jie nėra įregistruoti valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti priešingai, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Ieškovai negali pretenduoti į ūkinį pastatą arbo jo dalis, nes ūkinis pastatas yra viešosios nuosavybės objektas ir priklauso valstybei. Šį faktą patvirtina 1992 m. (duomenys neskelbtini) VĮ Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų) perduotų Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriui sąrašas, kuriame yra nurodyta, kad savivaldybei buvo perduotas valdyti valstybei priklausantis turtas – pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nuostatomis neprivatizuotus gyvenamųjų namų valdose esančius pagalbinio ūkio pastatus patikėjimo teise valdo savivaldybės ir šis turtas turi būti perduotas savivaldybių nuosavybėn.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime su ieškiniu nesutiko. VĮ Turto bankas nurodė, kad patys ieškovai pripažįsta, jog privatizavimo sutartyse nebuvo nurodyta, kad kartu su butais privatizuojami sandėliukai, juo labiau, kad nurodytos patalpos yra atskirame statinyje, kuris funkciškai nėra susijęs su ieškovų butais. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyventojų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Pagal 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai buvo įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, patikslinus jas pagal 1989 m. kainos pataisos koeficientą (1,21), atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant šių taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka. Šis reglamentavimas reiškia, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. VĮ Turto banko vertinimu, byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad ginčo patalpos buvo įkainotos ir už jas butus privatizavę asmenys sumokėjo. Nesant duomenų, apie tai, kad ginčo turtas buvo įkainotas ir privatizavusio asmens už jį buvo apmokėta teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo teigti, kad ginčo turtas buvo tinkamai privatizuotas kaip buto priklausinys. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog vien valdymo fakto nepakanka tam, kad būtų pripažinta butą privatizavusio gyventojo nuosavybės teisė į ginčo patalpas. Šiuo atveju, nesant byloje įrodymų, patvirtinančių ginčo turto privatizavimą, manytina, jog ginčo turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Pagal CK 95 straipsnio redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka. Taigi nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad Pastatas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.
8. VĮ Turto bankas taip pat atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju ginčo patalpos yra atskirame, su ieškovų valdomais butais fiziškai nesusietame, dviejų aukštų pastate, patalpos turi atskirą įėjimą ir jų paskirtis nėra susijusi funkciniu ryšiu su šio namo patalpų eksploatavimu. Tiek Namas, tiek Pastato patalpos gali būti naudojamos atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės, kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio. Šiose patalpose nėra ir namui eksploatuoti būtinų techninių įrenginių, taigi ginčo turtas neatitinka CK 4.13 straipsnyje nurodytų požymių ir nelaikytinas skirtu tarnauti pagrindiniam daiktui, kadangi byloje dalyvaujantys asmenys neįrodė, kad pagrindinis daiktas be ginčo turto negali funkcionuoti. Nors Pastatas buvo įregistruotas kaip pastatas – sandėlis, tačiau faktiškai jis yra atskiras turtinis vienetas ir nėra laikomas pagrindinio daikto priklausiniu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas yra funkciškai susijęs su gyvenamosiomis patalpomis, tai reiškia, kad jis nuo jo sukūrimo yra atskiras, bendra ūkine paskirtimi ir funkciniu ryšiu su ieškovų gyvenamuoju namu nesusijęs, savarankiškai funkcionuojantis objektas. Ginčo turtas netarnauja pagrindiniam daiktui, tad jis egzistuoja kaip atskiras turtinis vienetas, nesusijęs su gyvenamuoju namu. Ieškovų teisė į ginčo patalpas nėra aptarta butų privatizavimo sutartyse, todėl nėra išpildyta nė viena iš dviejų daikto pripažinimo priklausiniu sąlygų.
Atsiliepimas
9. Tretieji asmenys S. M., T. B., R. Š., A. T. atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Tretieji asmenys nurodė, kad ieškovai nebeturi teisės kreiptis į teismą ir reikalauti, kad jų teisės ir teisėti interesai būtų ginami jų pasirinktu būdu, nes ieškovai į teismą su reikalavimais dėl sandėliukų pripažinimo jų butų priklausiniais kreipėsi praėjus daugiau nei trisdešimt metų nuo butų privatizavimo sutarčių sudarymo dienos. Tai reiškia, kad ieškovai yra praleidę ne tik 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną 3 metų, bet ir tris kartus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Pirminiai ieškovų butų savininkai, kaip apdairūs, rūpestingi ir atidūs asmenys, sudarydami butų privatizavimo sutartis turėjo žinoti ir suprasti, kad sandėliukai nėra privatizuoti kartu su gyvenamosiomis patalpomis. Šie asmenys jau privatizavimo sutarties sudarymo metu turėjo pakankamai informacijos, kad būtų galėję suprasti, jog ginčo negyvenamosios patalpos nebus privatizuojamos ir, manydami, jog tai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, galėjo per ieškinio senaties terminą kreiptis dėl jų teisminės gynybos.
10. Tretieji asmenys pabrėžė, kad tam jog daiktas būtų pripažintas pagrindinio daikto priklausiniu, reikalingas nuolatinis funkcinis šių daiktų ryšys, be kurio antraeilis daiktas negalėtų būti naudojamas. Tokių duomenų ieškovai taip pat nepateikė ir pateikti negali, nes šiais sandėliukais daugiau kaip 20 m. nepertraukiamai naudojasi A. T. ir T. B. Sandėliukuose į kuriuos pretenduoja ieškovai, jose laiko savo asmenius daiktus ir malkas. Po 2022 m. Pastate įvykusio gaisro, buvo sugadinti A. T. ir R. Š. (buvę sutuoktiniai) priklausantys daiktai. A. T. ir R. Š. išvalė Pastato antro aukšto patalpas po gaisro ir laikinai uždengė virš jų stogą. Ieškovai niekaip neprisidėjo prie gaisro padarinių šalinimo bei Pastato sutvarkymo po gaisro. Per visą laiką nuo butų įsigijimo iš pradinių savininkų M. M. nė karto nėra pasinaudojęs ginčo sandėliukais. Iš 1979 m. (duomenys neskelbtini) patikslinto 1948 m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plano matyti, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kiemas iki 1979 m. buvo užstatytas įvairiais statiniais: mediniais statiniais, plane pažymėtais indeksais 3J1/m, 4J1/m, 6J1/m, 8 J1/m, 9J1/m, 10J1/m, 11J1/m, 12J1/m, 13J1/m, 14J1/m, 15J1/m,16J1/m, 17J1/m, 18J1/m, 19J1/m bei mūriniu statiniu 21J1/p (buvęs indeksas 1J1/p), iš viso 21 statinys. M. M. butui buvo priskirtas naudotis sandėliukas, esantis visai kitame mūriniame pastate, kuris 1979 m. žemės sklypo plane pažymėtas indeksu 21J1/p. Šis pastatas 2022 m. M. M. iniciatyva buvo nugriautas, neva atlaisvinat kiemą nuo šiukšlių. Tokiu būdu M. M. savo valia atsisakė priklausinio, kuris buvo naudojamas pradinių jo buto savininkų. Nagrinėjamu atveju, iš pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovai iš pradinių savininkų įsigijo tik butus. Tai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovai nuosavybės teisę įgijo ir į priklausinius.
Atsiliepimas
11. Trečiasis asmuo K. Ž. atsiliepime nurodė nesutinkantis su ieškovų ieškiniu. K. Ž. nurodė, kad yra buto (duomenys neskelbtini), vienas iš savininkų. Kai su G. I. nusipirko šį butą, jie buvo informuoti, kad vyksta sandėliukų dalybos, tačiau, kai pabandė į šį procesą įsitraukti, (duomenys neskelbtini) bendrijos pirmininkė E. N. nesuteikė pakankamai informacijos apie vykstantį procesą ir dėl sandėliukų teisių pasiūlė atskirai kreiptis į teismą. K. Ž. nurodė, kad jis su G. I. taip pat nori įgyti sandėliuką ar bent jo dalį.
12. Kiti tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
13. Teismo posėdyje ieškovų atstovė advokato padėjėja Eglė Voverienė prašė ieškinį tenkinti, remdamasi ieškinyje nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad ieškovams perkant butus, jiems būdavo perduodami ir raktai nuo sandėliukų. Ieškovai jau ilgai siekė įregistruoti nuosavybės teises į sandėliukus, bet nuolat trūko kokių nors duomenų. Tai, kad privatizuojant butus buvo padaryta klaida ir sandėliukai neprivatizuoti kartu su butais patvirtina tai, kad sandėliukas Nr. 34 vėliau buvo priskirtas vienoms Namo patalpoms.
Šalies argumentai
14. Ieškovė E. N. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, remdamasi ieškinyje nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad Namo bendrija rūpinosi Pastatu, elektros tiekimu. Pastatas yra neatsiejama Namo dalis. Privatizavimo sutarčių nebuvo ieškoma, tačiau aišku, kad sandėliukai nebuvo privatizuoti.
15. Ieškovė L. L. teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad gyvena Name nuo gimimo, jos butas turi rūsį. Naudojasi sandėliuku, laiko ten malkas, nes jos bute yra tik krosninis šildymas. Namo kieme anksčiau buvo mediniai sandėliukai, kuriais naudojosi butų savininkai, vėliau Namo gyventojai pradėjo naudotis sandėliukais Pastate.
16. Ieškovai R. S. G. ir A. G. teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti. R. S. G. nurodė, kad ji yra UAB „G“ vienintelė akcininkė. 2003 m. nusipirko Name esančias restorano patalpas. Perkant patalpas buvo perduotas dokumentas, kad patalpoms priskirtas sandėliukas Nr. 34, tai tuo sandėliuku bendrovė ir naudojasi nuo 2004 m.
Atsiliepimas
17. Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad prašo taikyti ieškinio senaties terminą, nes nuo butų privatizavimo praėjo daugiau nei 10 metų. Dėl klaidų privatizavimo metu anksčiau niekas nesikreipė. Nėra duomenų, kad sandėliukai butų privatizavimo metu buvo įkainoti, kad butų savininkai už juos būtų susimokėję. Savivaldybei sandėliukai nebuvo perduoti, tai savivaldybė Pastato nevaldė ir nevaldo. Šiuo metu Pastatas įtrauktas į statinių, kurie neturi savininko arba kurių savininkas nežinomas, sąrašą, bet dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu į teismą nesikreipiama, kol vyksta bylų nagrinėjimas teisme.
18. Trečiųjų asmenų R. Š., A. T., S. M. ir T. B. atstovė teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad ieškinys pateiktas netinkamam atsakovui, nes savivaldybė nevaldo Pastato, kadangi jis jai nebuvo perduotas teisės aktų nustatyta tvarka. Sandėliukai yra atskirame Pastate, ne visi ieškovai sandėliukais faktiškai naudojasi. Ieškovų reikalavimai suformuluoti neaiškiai. Ieškovai turėtų kreiptis dėl nuosavybės teisių į sandėliukus pagal įgyjamąją senatį. Pagal istorinius duomenis Namas ir Pastatas pastatyti maždaug XVII–XVIII a. kaip užeiga, o Pastate galimai buvo arklidės. Namo patalpų savininkai naudojosi mediniais sandėliukais, kurie buvo Namo kieme, be to, dalis butų turi rūsius.
19. Trečiasis asmuo R. Š. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad realiai Namas ir Pastatas pastatyti dar iki 1940 m. Jis sandėliukais naudojasi apie 18 metų. Kadangi privatizavimo metu sandėliukai nebuvo privatizuoti, jei kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
20. Byloje nustatyta, kad ieškovams ir tretiesiems asmenims (išskyrus trečiuosius asmenis VĮ Registrų centrą ir VĮ Turto banką) nuosavybės teise priklauso butai / patalpos, esančios gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Šalia Namo, kieme, viena siena sujungtas su Namu stovi dviaukštis mūrinis pagalbinis pastatas su negyvenamosiomis patalpomis, pastatų inventoriniame plane pažymėtas indeksu 2J1/P (kadastro bylos statinių schemoje pažymėtas 2I1/p). Pastatas ir jame esančios patalpos (sandėliukai) nėra įregistruoti viešajame registre, jų savininkai nėra žinomi.
21. Iš 1992 m. (duomenys neskelbtini) VĮ Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašo 535 punkto nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriui perduodami valdyti sandėliukai (duomenys neskelbtini).
22. 2011 m. kovo 4 d. kelių Namo butų savininkai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūniją su prašymu suteikti informaciją apie statinių, esančių (duomenys neskelbtini) statybų teisėtumą ir nuosavybės teises. 2011 m. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės Senamiesčio seniūnija raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakė, kad apie statinius (duomenys neskelbtini), inventoriniame plane pažymėtus indeksais 2J1/p, 21J1/p, 19J1/p ir 3J1/m seniūnija informacijos neturi, todėl negali pateikti statybos teisėtumą ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų kopijų, klausimas bus svarstomas Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje. Iš 2011 m. (duomenys neskelbtini) Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad sprendžiant klausimą dėl pastatų (duomenys neskelbtini), buvo pasisakyta, kad sprendimus dėl pastatų gali priimti savininkas (savivaldybė).
23. Dalis Namo butų savininkų 2013 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti dokumentus, kurių pagrindu Pastatą būtų galima įregistruoti Namo priklausiniu. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas 2013 m. (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakė, kad Pastatas Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu priskirtas savivaldybės nuosavybėn. Jeigu pagal Pastato vidaus patalpų schemą visi Namo patalpų savininkai nustatytų jo naudojimosi tvarką ir būtų gautas prašymas pastatą privatizuoti, toks prašymas būtų pateiktas svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų namų ir pastatų bei patalpų komisijai.
24. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius Namo bendrijai (duomenys neskelbtini) 2020 m. lapkričio mėn. rašte nurodė, kad sandėliukai (duomenys neskelbtini), nėra apskaitomi Vilniaus miesto savivaldybės balanse, jie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir yra įtraukti į neregistruotų statinių, kure neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą ir, jei savininkai neatsiras, savivaldybė kreipsis į teismą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn.
25. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius 2022 m. (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovų atstovę, kad peržiūrėjus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus nuolat saugomų privatizuotų objektų bylų apyrašą Nr. 2 nuo 1999 iki 2008 m. ir Nekilnojamojo turto skyriaus perduotų 2009–2017 m. privatizuotų savivaldybės kontroliuojamų įmonių ir negyvenamųjų patalpų nuolat saugomų bylų apyrašą Nr. 6, informacijos apie sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini) privatizavimą nerasta. Peržiūrėjus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijos archyviniame fonde esančias butų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis ir jų rengimo dokumentus, duomenų apie nurodytiems butams priskirtas ūkines–pagalbines patalpas (pastatus) nerasta.
26. Ieškovų teigimu, Pastate esantys sandėliukai yra Namo butų priklausiniai, todėl privatizuojant butus turėjo pereiti butų savininkam nuosavybės teise. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime teigė, kad Pastatas su sandėliukais priklauso valstybei ir yra perduotas valdyti patikėjimo teise savivaldybei (teismo posėdžio metu atsakovės pozicija pasikeitė – atsakovės atstovė teigė, kad Pastatas savivaldybei nebuvo perduotas). Tretieji asmenys R. Š., A. T., S. M. ir T. B. teigia, kad Pastate esantys sandėliukai nėra Namo butų priklausiniai, bet nuosavybė į juos gal būti nustatyta įgyjamosios senaties pagrindu. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl pastate esančių dalies sandėliukų pripažinimo dalies Namo butų priklausiniais ir nuosavybės teisių į ginčo sandėliukus.
27. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Tretieji asmenys R. Š., A. T., S. M. ir T. B. atsiliepime taip pat nurodė, kad ieškovų reikalavimas turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.
28. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, o vėliau patikslintu ieškiniu iš esmės dėl to, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl to, kam Pastate esantys sandėliukai priklauso nuosavybės teise. Tretiesiems asmenims siekiant sandėliukus įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, o atsakovei nebeteigiant, kad Pastatas priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, tačiau siekiant įgyti nuosavybės teises į Pastatą kaip į bešeimininkį daiktą, darytina išvada, kad, nors ieškovai teikė teismui ieškinį nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles, vis dėlto pagal savo esmę ieškovų pateiktas dokumentas atitinka pareiškimą dėl faktų pripažinimo, nagrinėtiną pagal ypatingosios teisenos taisykles. Ieškovai neprašo pakeisti butų privatizavimo sutartis, taip pat nekelia jokių kitų reikalavimų dėl privatizavo, todėl Vilniaus miesto savivaldybės argumentas, kad nuo butų privatizavimo praėjo daugiau kaip 10 metų, nesudaro pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą, nes ypatingosios teisenos bylose dėl faktų pripažinimo ieškinio senaties terminas netaikytinas.
29. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustatant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-403/2020). Vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022).
31. Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas, t. y. nagrinėjamu atveju tokia pareiga tenka ieškovams.
32. Tai, kad ieškovai teigia naudojantys Pastate esančius sandėliukus savo daiktams laikyti, savaime neįrodo, kad sandėliukai būtų pripažinti ieškovų butų priklausiniais, priklausančiais ieškovams nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012).
33. Ieškovams nuosavybės teisės į sandėliukus, kaip butų priklausinius, egzistavimą argumentuojant privatizavimo metu padaryta klaida, būtina įvertinti tai, ar ieškovų butus privatizavę asmenys įgijo nuosavybės teisę į Pastate esančias patalpas teisės aktuose nustatyta tvarka.
34. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad Pastatas su ginčo sandėliukais, pastatytas dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, tai reiškia, kad Pastatas buvo viešoji nuosavybė. Šią aplinkybę byloje patvirtina tai, kad pagal 1992 m. (duomenys neskelbtini) VĮ Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašą Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriui perduoti valdyti sandėliukai (duomenys neskelbtini). Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Pastatas yra pagalbinis pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukai. Ieškovai neginčija, kad jie ar ankstesni jiems priklausančių butų Name savininkai neprivatizavo Pastate esančių sandėliukų įstatymo nustatyta tvarka, tačiau mano, kad privatizuojant buvo padaryta klaida, nes sandėliukai kaip priklausiniai turėjo pereiti butų savininkams nuosavybės teise.
35. 1964 m. CK 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. Šio CK 98 straipsnio 4 punkte buvo nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Analogiška nuostata nurodyta 2000 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje.
36. Gyvenamojo namo, buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų, butų priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu namu, butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu pagal 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį buvo būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Pagal CK 153 straipsnio prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012).
37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sisteminė 1964 m. CK 153 straipsnio ir 99 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad valstybei priklausantis antraeilis daiktas – atskiras gyvenamojo namo pagalbinis pastatas (jo dalis), susijęs su gyvenamųjų patalpų naudojimu bei tarnavęs bendram gyvenamųjų patalpų gyventojų tikslui, galėjo būti perduotas privačių asmenų nuosavybėn privatizavimo procese pagal teisės aktų (tarp jų ir Buto privatizavimo taisyklių) nuostatas. Gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Tokia išvada neprieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje nurodyta, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei speciali įstatymo nuostata dėl daiktų specifiškumo nedaro išimties. Pagal 1964 m. CK įtvirtintą valstybės nuosavybės disponavimo tvarką, išimtis dėl pagrindinio daikto priklausinio likimo galėjo nustatyti ne tik įstatymai, bet ir norminiai aktai, jei buto privatizavimo sutartimi buvo perduodamas valstybei priklausantis turtas (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis). Tokią išimtį nurodė Butų privatizavimo taisyklės, pagal kurias pagrindinio daikto priklausinys (pagalbinis pastatas, jo dalis) turėjo būti įkainotas atskirai. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagalbinio pastato (jo dalies) įsigijimas turėjo būti atskirai aptartas privatizavimo dokumentuose (tarp jų – privatizavimo sutartyje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017).
38. Nors ieškovai į bylą nepateikė privatizavimo sutarčių, nurodydami, kad tokių sutarčių neturi, tačiau pripažįsta, kad butų privatizavimo sutartimis sandėliukai nebuvo privatizuoti, taip pat neįrodinėja, kad už sandėliukus butų privatizavimo metu buvo sumokėta, todėl pritarti ieškovų pozicijai, kad jiems priklausančių butų privatizavimo metu buvo padaryta klaida dėl sandėliukų, nėra pagrindo. Kadangi sandėliukai nebuvo privatizuoti kartu su butais, jie liko viešosios nuosavybė objektais. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovams privatizavimo ar kokiu nors kitu teisiniu pagrindu sandėliukai buvo suteikti teisėtai naudotis. Pritartina atsakovei, kad tas faktas, jog ieškovai savo nužiūra naudojasi sandėliukais ar gyventojų susirinkimo metu patys pasiskirstė sandėliukus ir nutarė pradėti jų įteisinimo procedūras, nėra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisės į priklausinius nustatymo.
39. Teismo vertinimu, ieškovų akcentuojamas UAB „Senamiesčio ūkis“ 2000 m. (duomenys neskelbtini) raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad AB „V“ siūlomas sandėliukas inventorinės bylos plane pažymėtas 8JI/p, schemoje indeksu 34, neįrodo nei sandėliuko buvimo ieškovų butų priklausiniais, nei privatizavimo metu padarytos klaidos. Byloje nėra jokių duomenų, kokiu pagrindu minėtai bendrovei buvo siūlomas (ne paskiriamas, kaip teigia ieškovai) sandėliukas Nr. 34, ar tas sandėliukas teisiškai buvo perduotas. Tai, kad UAB „G“ faktiškai naudoja sandėliuką Nr. 34 neįrodo minėto sandėliuko buvimo priklausiniu ar priklausymo bendrovei nuosavybės teise, tuo labiau, kad ieškovai prašo minėtą sandėliuką pripažinti net ne UAB „G“ patalpų, o R. S. G. buto priklausiniu.
40. Tai, kad Pastato patalpose įrengtas Namo bendrųjų patalpų elektros skaitiklis, teismo vertinimu taip pat nėra pakankamas įrodymas, kad Pastate esantys sandėliukai yra ieškovų butų priklausiniai. Vien ta aplinkybė, kad negyvenamosiose patalpose yra bendros komunikacijos, pagal kasacinio teismo praktiką nesudaro pagrindo išvadai, jog negyvenamoji patalpa yra bendrojo naudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Be to, šiuo atveju ieškovai prašo pripažinti konkrečių butų priklausiniais konkrečius Pastate esančius sandėliukus, o ne visą Pastatą pripažinti Namo priklausiniu, tad Pastato koridoriuje esantis skaitliukas niekaip neįrodo sandėliukų nuolatinio funkcinio ryšio su ieškovų butais.
41. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sandėliukai yra atskirame dviejų aukštų pastate, turinčiame bendrą sieną su Namu, kuriame yra ieškovų butai. Pastatas, kuriame yra sandėliukai, turi atskirą įėjimą. Teismas, įvertinęs ieškovų argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog sandėliukų paskirtis yra susijusi nuolatiniu funkciniu ryšiu su Namo butų eksploatavimu. Teismo vertinimu, tiek Namas, tiek sandėliukai (patalpos Pastate) gali būti naudojamos atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės, kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio. Be to, nėra duomenų, kad ginčo sandėliukai ieškovams buvo perduoti teisėtai valdyti. Pažymėtina, kad byloje dėl nuosavybės teisių į dalį sandėliukų pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu (civilinė byla Nr. e2YT-913-987/2023) esantis 2022 m. birželio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo, kad, pavyzdžiui, ieškovas M. M. apskritai nesinaudoja sandėliuku, kurį prašo pripažinti savo buto priklausiniu, nes minėtu sandėliuku faktiškai naudojasi trečiasis asmuo T. B. Taigi, ginčo turtas neatitinka CK 4.13 straipsnyje nurodytų požymių ir nelaikytinas skirtu tarnauti pagrindiniam daiktui (ieškovų butams). Ieškovai neįrodė, kad jų butai be ginčo sandėliukų negali funkcionuoti.
42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovų ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiuo atveju prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas teismo posėdžio metu pateikė trečiųjų asmenų R. Š., A. T., S. M. ir T. B. atstovė. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 98 straipsnio 1 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šalis teismui turi raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju tretieji asmenys nepateikė į bylą jokių patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų ir skaičiavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos jiems nėra atlyginamos.
43. Byloje patirta 451,52 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai priteisiamos iš ieškovų lygiomis dalimis po 37,63 Eur (CPK 92, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovų A. J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. R. N. (P. R. N.) (a. k. (duomenys neskelbtini) E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „G“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini), R. S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir O. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 37,63 Eur (trisdešimt septynis eurus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.